https://doi.org/10.53453/ms.2026.5.2
Use of GLP-1 receptor agonists and the risk of aspiration during
general anesthesia: an analysis of pathophysiological mechanisms
and clinical recommendations
Gabrielė Marija Vyšniauskaitė
1
, Marcin Vrublevski
2
1
Faculty of Medicine, Vilnius University, Vilnius, Lithuania
2
Vilniaus Universitetas, Vilnius University Hospital Santaros Clinics, Vilnius, Lithuania
Abstract
Introduction. Glucagon-like peptide-1 receptor agonists are widely used in the treatment of type 2 diabetes and
obesity. With their increasing use, a growing number of surgical patients are receiving these medications. One of the
main pharmacodynamic effects of this drug class is delayed gastric emptying, which may increase residual gastric
volume and potentially elevate the risk of pulmonary aspiration during general anesthesia. Recent case reports and
evolving professional recommendations have raised concerns regarding optimal perioperative management.
Aim. To present the pharmacological and pathophysiological mechanisms associated with GLP-1 receptor agonists,
evaluate clinical evidence regarding aspiration risk, and review perioperative management strategies.
Methods. A literature review was conducted using the PubMed database. Randomized controlled trials,
pharmacodynamic studies, cohort and retrospective analyses, systematic reviews, meta-analyses, and international
guidelines were included. The selection strategy aimed to ensure that at least 70% of references were published after
the year 2000. Keywords included GLP-1 receptor agonists, semaglutide, tirzepatide, gastric emptying, pulmonary
aspiration, anesthesia, perioperative management, and gastric ultrasound. In total, 37 sources were analyzed.
Results. GLP-1 receptor agonists significantly delay gastric emptying, particularly during treatment initiation and
dose escalation. Several studies report increased residual gastric content despite adherence to standard fasting
guidelines. Although aspiration events remain rare and are mainly described in case reports, emerging evidence has
led to risk-stratified perioperative recommendations. Gastric ultrasound may assist in selected patients.
Conclusions. GLP-1 receptor agonists may modify aspiration risk in certain clinical situations. Individualized
perioperative assessment and appropriate airway protection strategies are recommended until stronger prospective
evidence becomes available.
Keywords: GLP-1 receptor agonists, semaglutide, tirzepatide, gastric emptying, pulmonary aspiration, general
anesthesia, perioperative management, gastric ultrasound.
Journal of Medical Sciences. 25 May, 2026 - Volume 14 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
Medical Sciences 2026 Vol. 14 (3), p. 9-18, https://doi.org/10.53453/ms.2026.5.2
9
GLP-1 receptorių agonistų vartojimas ir aspiracijos rizika bendrosios
anestezijos metu: patofiziologinių mechanizmų ir klinikinių
rekomendacijų analizė
Gabrielė Marija Vyšniauskaitė
1
, Marcin Vrublevski
2
1
Medicinos fakultetas, Vilniaus universitetas, Vilnius, Lietuva
2
Vilniaus Universitetas, Vilniaus universiteto ligoninė Santaros klinikos, Vilnius, Lietuva
Abstraktas
Įvadas. Gliukagono tipo peptido-1 receptorių agonistai plačiai naudojami 2 tipo cukrinio diabeto ir nutukimo gydymui.
Didėjant jų vartojimui, vis daugiau šiuos vaistus vartojančių pacientų patenka į chirurginę populiaciją. Vienas svarbiausių šios
vaistų klasės farmakodinaminių efektų yra skrandžio ištuštinimo sulėtinimas, kuris gali padidinti liekamojo skrandžio turinio
kiekį ir potencialiai didinti aspiracijos riziką bendrosios anestezijos metu. Pastaraisiais metais paskelbti klinikiniai atvejai ir
atnaujintos profesinių draugijų rekomendacijos paskatino diskusiją dėl optimalaus perioperacinio šių pacientų valdymo.
Tyrimo tikslas. Pristatyti GLP-1 receptorių agonistų farmakologinius ir patofiziologinius mechanizmus, įvertinti klinikinius
duomenis apie aspiracijos riziką ir apžvelgti perioperacinio valdymo strategijas.
Metodai. Atlikta literatūros apžvalga naudojant „PubMed“ duomenų bazę. Į analizę įtraukti atsitiktinių imčių klinikiniai
tyrimai, farmakodinaminiai tyrimai, kohortinės ir retrospektyvinės analizės, sisteminės apžvalgos, metaanalizės bei
tarptautinės gairės. Atrankos metu siekta, kad bent 70 % šaltinių būtų publikuoti po 2000 metų, siekiant užtikrinti aktualią
mokslinę informaciją. Naudoti raktažodžiai: GLP-1 receptorių agonistai, semaglutidas, tirzepatidas, skrandžio ištuštinimas,
aspiracinė pneumonija, anestezija, perioperacinis gydymas, skrandžio ultragarsas. Iš viso išanalizuoti 37 šaltiniai.
Rezultatai. GLP-1 receptorių agonistai reikšmingai lėtina skrandžio ištuštinimą, ypač gydymo pradžioje ir didinant dozę. Kai
kurie tyrimai rodo padidėjusį liekamojo skrandžio turinio kiekį net laikantis standartinių priešoperacinio badavimo
rekomendacijų. Nors aspiracijos atvejai aprašyti daugiausia pavieniuose klinikiniuose pranešimuose, naujesnės
rekomendacijos siūlo individualizuotą aspiracijos rizikos vertinimą. Skrandžio ultragarsas gali būti naudojamas kaip
papildoma vertinimo priemonė.
Išvados. GLP-1 receptorių agonistai tam tikromis klinikinėmis aplinkybėmis gali didinti aspiracijos riziką. Individualizuotas
perioperacinės rizikos vertinimas ir tinkama kvėpavimo takų apsauga išlieka svarbiausios strategijos, kol bus gauta daugiau
prospektyvinių tyrimų duomenų.
Raktažodžiai: GLP-1 receptorių agonistai, semagliutidas, tirzepatidas, skrandžio ištuštinimas, aspiracija, bendroji anestezija,
perioperacinis valdymas, skrandžio ultragarsas.
Journal of Medical Sciences. 25 May, 2026 - Volume 14 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
10
1. Įvadas
GLP-1 receptorių agonistai per pastarąjį dešimtmetį tapo
viena sparčiausiai augančių farmakoterapijos klasių 2 tipo
cukrinio diabeto ir nutukimo gydyme. Didelės apimties
klinikiniai tyrimai įrodė jų efektyvumą gerinant
glikemijos kontrolę, mažinant kūno svorį bei
kardiovaskulinių reiškinių riziką, todėl šių preparatų
vartojimas klinikinėje praktikoje reikšmingai išaugo [1].
Dėl to vis didesnė chirurginių pacientų dalis reguliariai
vartoja GLP-1 receptorių agonistus, o tai sukuria naujus
iššūkius perioperaciniam saugumui.
Vienas pagrindinių šios vaistų klasės farmakodinaminių
efektų yra skrandžio ištuštinimo sulėtinimas, susijęs su
skrandžio prieangio motorikos slopinimu ir padidėjusiu
prievarčio sfinkterio tonusu [2]. Šis mechanizmas mažina
glikemiją po valgio, tačiau gali lemti didesnį liekamojo
skrandžio turinio kiekį operacijos metu, net ir laikantis
įprastų priešoperacinio badavimo rekomendacijų [3].
Farmakodinaminiai tyrimai su semagliutidu ir kitais ilgai
veikiančiais preparatais parodė reikšmingą kietų dalelių
ištuštinimo iš skrandžio sulėtėjimą, ypač gydymo
pradžioje ir titravimo fazėje [4].
Bendrosios anestezijos metu slopinami apsauginiai
kvėpavimo takų refleksai, mažėja apatinio stemplės rauko
tonusas, o teigiamo slėgio ventiliacija gali skatinti
regurgitaciją [8]. Nors plaučių aspiracija yra reta
komplikacija, ji siejama su dideliu sergamumu ir gali lemti
cheminę aspiracinę pneumoniją ar ūminį kvėpavimo
nepakankamumą [5]. Tradicinės badavimo gairės
grindžiamos prielaida, kad skrandžio ištuštinimas yra
fiziologiškai nuspėjamas, tačiau farmakologinė motorikos
moduliacija gali jį susilpninti [6].
Pastaraisiais metais paskelbti atvejų aprašymai, kuriuose
pacientams, vartojusiems GLP-1 receptorių agonistus
(ypač semagliutidą), nustatyta reikšminga skrandžio
turinio retencija ar aspiracija operacijos metu nepaisant
rekomenduoto badavimo laikotarpio [7]. Šie klinikiniai
signalai paskatino profesines draugijas peržiūrėti
perioperacines rekomendacijas. 2023 m. paskelbtos
preliminarios gairės siūlė svarstyti vaisto nutraukimą prieš
planines operacijas, tačiau 2024 m. rekomendacijose
akcentuotas individualizuotas rizikos vertinimas, o ne
universalus nutraukimas [8].
Problemos sudėtingumą didina aspiracijos rizikos
multifaktoriškumas. Cukrinis diabetas su galimu
autonominės neuropatijos komponentu, nutukimas,
gastroezofaginio refliukso liga bei opioidų vartojimas taip
pat gali modifikuoti skrandžio motoriką ir padidinti
liekamojo turinio tikimybę [9]. Todėl GLP-1 receptorių
agonistų vartojimas turėtų būti vertinamas kaip riziką
modifikuojantis, bet ne izoliuotas veiksnys.
2. Metodika
Atlikta išsami sisteminė literatūros analizė, naudojant
„PubMed“ duomenų bazę kaip pagrindinį informacijos
šaltinį. Į analizę įtraukti aukštos metodologinės kokybės
moksliniai darbai, įskaitant atsitiktinių imčių
kontroliuojamus klinikinius tyrimus, farmakodinaminius
ir farmakokinetinius tyrimus, prospektyvines ir
retrospektyvines kohortines studijas, sistemines apžvalgas
bei metaanalizes. Taip pat analizuotos aktualios
tarptautinės klinikinės gairės, siekiant užtikrinti klinikinį
rekomendacijų pagrįstumą. Siekiant atspindėti naujausius
mokslo pasiekimus ir klinikinę praktiką, ne mažiau kaip
70 % įtrauktų šaltinių buvo publikuoti po 2000 metų.
Naudoti raktažodžiai: GLP-1 receptorių agonistai,
semaglutidas, tirzepatidas, skrandžio ištuštinimas,
aspiracinė pneumonija, anestezija, perioperacinis
gydymas, skrandžio
3. Rezultatai
3.1. GLP-1 receptorių agonistų poveikis skrandžio
motorikai ir aspiracijos rizikai
GLP-1 receptorių agonistai (GLP-1 RA) priklauso
inkretinų sistemai ir yra plačiai naudojami 2 tipo cukrinio
diabeto bei nutukimo gydymui. Be metabolinio poveikio,
ši vaistų klasė veikia virškinamojo trakto motoriką, ypač
skrandžio ištuštinimo procesą. Perioperaciniu požiūriu
Journal of Medical Sciences. 25 May, 2026 - Volume 14 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
11
svarbiausias jų poveikis yra skrandžio ištuštinimo
sulėtėjimas, dėl kurio daliai pacientų gali išlikti kliniškai
reikšmingas liekamasis skrandžio turinys net ir laikantis
standartinių badavimo rekomendacijų [10]. Šis efektas
realizuojamas per kelis mechanizmus. Centrinėje nervų
sistemoje GLP-1 RA veikia vagalinius refleksus,
reguliuojančius skrandžio tonusą ir skrandžio prieangio
peristaltiką. GLP-1 receptorių aktyvacija klajoklio nervo
(lot. nervus vagus) aferentinėse skaidulose moduliuoja
signalus, kurie reguliuoja skrandžio adaptaciją ir turinio
evakuaciją [11]. Periferiniame lygmenyje GLP-1
receptorių aktyvinimas siejamas su padidėjusiu prievarčio
tonusu ir prieangio kontrakcijų pokyčiais, kurie lėtina
skrandžio turinio patekimą į dvylikapirštę žarną [4].
Metaboliniu požiūriu šis mechanizmas yra naudingas, nes
mažina glikemijos didėjimą po valgio. Tačiau
anesteziologijoje jis gali turėti nepageidaujamų pasekmių,
nes didesnis rezidualinio skrandžio turinio kiekis didina
regurgitacijos ir aspiracijos tikimybę indukcijos metu ar
manipuliuojant kvėpavimo takais [10]. Svarbu pažymėti,
kad šis poveikis nėra vienodas viso gydymo metu. Kai
kuriems pacientams tęsiant gydymą pastebimas
farmakodinaminis prisitaikymas (tachifilaksija), dėl kurio
motorikos slopinimas gali susilpnėti. Dėl to ryškiausias
poveikis dažniausiai stebimas gydymo pradžioje arba
dozės didinimo fazėje [12].
Skrandžio ištuštinimo sulėtėjimas yra vienas geriausiai
dokumentuotų GLP-1 RA farmakologinių efektų. Tačiau
jo intensyvumas yra heterogeniškas ir priklauso nuo
preparato farmakokinetikos, dozės, gydymo trukmės bei
paciento veiksnių, tokių kaip nutukimas, cukrinis diabetas
ar autonominė neuropatija [4]. Trumpai veikiantys GLP-1
RA, pavyzdžiui, liksisenatidas, dažniausiai stipriau
slopina skrandžio motoriką po valgio, nes didžiausia jų
koncentracija kraujyje sutampa su maisto vartojimu [4].
Ilgai veikiantys preparatai, tokie kaip semagliutidas ar
dulagliutidas, taip pat lėtina skrandžio ištuštinimą, tačiau
kai kuriuose tyrimuose nustatyta, kad šis poveikis laikui
bėgant gali susilpnėti, nors visiškai neišnyksta [12].
Objektyvūs tyrimo metodai patvirtina, kad šis efektas gali
būti kliniškai reikšmingas. Skrandžio scintigrafijos
tyrimuose įrodyta, kad semagliutidas gali padidinti
skrandžio turinio retenciją po kieto valgio. Tyrime po 13
savaičių gydymo nustatytas reikšmingas 4 valandų
retencijos padidėjimas, palyginti su placebo [14]. Nors šie
tyrimai atlikti ne perioperacinėje populiacijoje, jie
patvirtina biologinį mechanizmą, galintį lemti didesnį
rezidualinio turinio kiekį. Svarbus klinikinis aspektas yra
tai, kad virškinamojo trakto simptomai ne visada patikimai
atspindi tikrąjį skrandžio motorikos sutrikimą. Pykinimas
ar ankstyvas sotumas gali būti silpnai susiję su objektyviai
išmatuotu skrandžio ištuštinimo greičiu, todėl vien
simptomais pagrįsta perioperacinės rizikos stratifikacija
gali būti nepakankama [4].
GLP-1 RA farmakokinetika turi svarbią reikšmę vertinant
galimą poveikį perioperaciniu laikotarpiu. Klinikinėje
praktikoje vartojami tiek kasdien skiriami, tiek kartą per
savaitę leidžiami preparatai, todėl vien paskutinės dozės
laikas ne visada tiksliai atspindi fiziologinį vaisto poveikį.
Daugumos GLP-1 RA preparatų charakteristikose
nurodoma, kad jie lėtina skrandžio ištuštinimą ir gali keisti
kartu vartojamų geriamųjų vaistų absorbciją [8–10]. Nors
ši informacija dažniausiai aptariama vaistų sąveikos
kontekste, ji taip pat rodo, kad šie preparatai turi kliniškai
reikšmingą poveikį skrandžio motorikai. Dvigubo
veikimo agonistas tirzepatidas pasižymi ryškiu ankstyvu
skrandžio ištuštinimo sulėtėjimu, kuris tęsiant gydymą
dažnai susilpnėja [4]. Dėl to didžiausias neapibrėžtumas
perioperaciniu laikotarpiu gali būti pirmosiomis gydymo
savaitėmis, kai motorikos pokyčiai ir virškinamojo trakto
nepageidaujami reiškiniai yra ryškiausi [15].
Dažniausi GLP-1 RA nepageidaujami reiškiniai yra
pykinimas, vėmimas, ankstyvas sotumas ir vidurių
užkietėjimas. Šie simptomai dažniausiai pasireiškia
gydymo pradžioje arba didinant dozę ir daliai pacientų
laikui bėgant sumažėja [13]. Vis dėlto klinikinė eiga
išlieka heterogeniška. Kai kuriems pacientams gali
pasireikšti gastroparezės tipo simptomai, ypač esant
Journal of Medical Sciences. 25 May, 2026 - Volume 14 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
12
papildomiems rizikos veiksniams, tokiems kaip cukrinis
diabetas su autonomine neuropatija, opioidų vartojimas ar
ankstesni virškinamojo trakto motorikos sutrikimai [10].
Šių veiksnių kombinacija gali padidinti rezidualinio
skrandžio turinio tikimybę ir potencialiai didinti
aspiracijos riziką perioperaciniu laikotarpiu. Todėl
vertinant pacientus, vartojančius GLP-1 receptorių
agonistus, svarbu atsižvelgti ne tik į patį vaistą, bet ir į
paciento gretutines ligas, gydymo fazę bei planuojamos
procedūros pobūdį.
3.2. Normali skrandžio ištuštinimo fiziologija
Skrandžio ištuštinimas yra koordinuotas procesas,
priklausantis nuo skrandžio dugno dalies adaptacijos,
priengio peristaltikos, prievarčio funkcijos ir
dvylikapirštės žarnos grįžtamojo ryšio mechanizmų.
Skysčiai iš skrandžio paprastai pasišalina eksponentiškai,
tuo tarpu kietas turinys pirmiausia turi būti mechaniškai
susmulkintas prievartyje iki maždaug <1–2 mm dydžio
dalelių. Tik po to jis gali būti efektyviai evakuojamas į
dvylikapirštę žarną [16]. Šį procesą reguliuoja enterinė
nervų sistema (angl. enteric nervous system), vagaliniai
refleksai ir hormoniniai signalai, įskaitant gastriną,
cholecistokininą, motiliną ir inkretinus [17]. Vagalinis
tonusas svarbus skrandžio dugno relaksacijai po maisto
patekimo, o koordinuotos prievarčio kontrakcijos
užtikrina turinio homogenizaciją ir stūmimą skrandžio
prievarčio sfinkterio kryptimi, kur sfinkteris veikia kaip
dinaminis pasipriešinimo mechanizmas, todėl jo tonuso
padidėjimas ypač reikšmingai lėtina kietų dalelių
evakuaciją [17]. Skrandžio ištuštinimo greitį taip pat lemia
maisto tūris, energinė vertė, osmoliariškumas ir sudėtis -
riebalai ir baltymai paprastai jį lėtina [2]. Būtent ši
fiziologinė logika sudaro standartinių priešoperacinių
badavimo rekomendacijų pagrindą. Vis dėlto tokios
rekomendacijos daugiausia paremtos sveikų asmenų
atvejais ir ne visuomet atspindi situacijas, kai skrandžio
motorika yra pakitusi dėl ligų ar farmakologinių veiksnių
[18].
Aspiracijos rizika bendrosios anestezijos metu tiesiogiai
susijusi su tuo, ar skrandyje išlieka kliniškai reikšmingas
turinio kiekis, ir su šio turinio savybėmis [5]. Tradiciškai
nurodoma, kad liekamasis tūris >1,5 ml/kg bei rūgštinis
skrandžio turinys (pH <2,5) didina cheminės aspiracinės
pneumonijos riziką, nors šios ribos nėra absoliučios ir
daugiausia pagrįstos eksperimentiniais modeliais [5].
Praktikoje ypač svarbu tai, kad kietos dalelės laikomos
pavojingesnėmis dėl mechaninės kvėpavimo takų
obstrukcijos rizikos ir sudėtingesnio pašalinimo [19].
Todėl priešoperacinėje praktikoje svarbi ne vien badavimo
trukmė, bet ir tai, ar ši trukmė iš tikrųjų atitiko fiziologinį
skrandžio ištuštinimą. Jei motorika sulėtėjusi,
standartiniai badavimo intervalai gali nepakankamai
atspindėti realų skrandžio turinį [20].
Perioperaciniu laikotarpiu skrandžio motoriką gali keisti
daugybė veiksnių. Opioidai, aktyvindami μ-receptorius,
slopina prieangio kontrakcijas ir lėtina ištuštinimą, o
anticholinerginiai preparatai bei simpatomimetikai taip
pat gali mažinti motoriką [21]. Be farmakologinių
veiksnių, reikšmingi ir patologiniai mechanizmai, ypač
diabetinė autonominė neuropatija, kuri gali lemti kliniškai
reikšmingą ar subklinikinę gastroparezę net ir nesant
ryškių simptomų [22]. Klinikiniu požiūriu svarbu tai, kad
simptomų nebuvimas negarantuoja normalaus skrandžio
ištuštinimo. Naujesnėse apžvalgose pabrėžiama, kad dalis
pacientų, kuriems nustatomas padidėjęs liekamasis tūris,
gali būti asimptominiai. Dėl to vien simptomais
grindžiama aspiracijos rizikos stratifikacija gali būti
nepakankama, ypač kai kartu veikia keli motoriką
lėtinantys veiksniai [23].
Skrandžio ultragarso tyrimas vis dažniau svarstomas kaip
praktiškas metodas objektyvinti aspiracijos riziką tais
atvejais, kai kyla abejonių dėl badavimo adekvatumo ar
skrandžio turinio pobūdžio. Vertinant prieangio
skerspjūvio plotą pusiau sėdimoje arba dešinėje
lateralinėje padėtyje, galima apytiksliai nustatyti, ar
skrandyje yra didesnis skysčio kiekis ar kietų dalelių [24].
Nors metodas priklauso nuo echoskopotojo patirties ir
Journal of Medical Sciences. 25 May, 2026 - Volume 14 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
13
nėra absoliučiai tikslus, jis suteikia papildomą objektyvią
informaciją situacijose, kai vien klinikiniai kriterijai nėra
pakankamai patikimi. Dėl šios priežasties dalis autorių
siūlo ne universalų visų pacientų valdymo modelį, bet
individualizuotą taktiką, kai didesnės rizikos pacientams
taikomas papildomas objektyvus įvertinimas [20].
Klasikinės badavimo gairės, įskaitant ASA reko-
mendacijas, remiasi prielaida, kad fiziologinis skrandžio
ištuštinimas daugumai pacientų yra pakankamai
nuspėjamas [4]. Tačiau autoriai teigia, kad ši prielaida
tampa mažiau patikima, kai skrandžio motorika
modifikuojama farmakologiškai arba ją veikia gretutinės
ligos [23]. Todėl šiuolaikinėje perioperacinėje praktikoje
vis labiau akcentuojama ne vien universalių badavimo
taisyklių laikymosi svarba, bet ir individualizuotas
aspiracijos rizikos vertinimas, apimantis paciento klinikinį
profilį, vartojamus vaistus ir, prireikus, objektyvius
skrandžio turinio vertinimo metodus [20].
3.3. Aspiracijos mechanizmai bendrosios anestezijos
metu
Plaučių aspiracija bendrosios anestezijos metu yra
multifaktorinis reiškinys, kuriam būtinos dvi pagrindinės
sąlygos: skrandžio turinio buvimas ir nepakankama
kvėpavimo takų apsauga. Anestezijos indukcijos metu
slopinami kosulio ir rijimo refleksai, o neuromuskulinė
blokada panaikina aktyvų balso plyšio užsidarymą. Kartu
sumažėjęs apatinio stemplės rauko (angl. lower
esophageal sphincter, LES) tonusas ir padidėjęs
intragastrinis slėgis sudaro sąlygas regurgitacijai [5]. Šią
riziką gali didinti ir kai kurie anestezijai naudojami vaistai.
Inhaliaciniai anestetikai, propofolis bei opioidai gali
mažinti LES spaudimą ir taip palengvinti skrandžio turinio
patekimą į stemplę bei viršutinius kvėpavimo takus [25].
Klinikinės pasekmės priklauso nuo aspiruotos medžiagos
pobūdžio: rūgštus skystis dažniausiai siejamas su
cheminės aspiracinės pneumonijos išsivystymu, o kietos
dalelės – su mechanine kvėpavimo takų obstrukcija bei
potencialiai sunkesne komplikacijų eiga [26].
Stebimieji tyrimai, kuriuose prieš planines operacijas
taikytas skrandžio ultragarsas, parodė, kad daliai pacientų
skrandyje randama skysčio ar net kietų dalelių nepaisant
standartinio badavimo [27]. Tokie radiniai dažnesni
pacientams, sergantiems cukriniu diabetu, nutukimu,
gastroezofaginio refliukso liga arba vartojantiems
skrandžio motoriką veikiančius vaistus [28]. Šiame
kontekste GLP-1 receptorių agonistai turėtų būti vertinami
kaip papildomas farmakologinis veiksnys, galintis didinti
„funkciškai pilno skrandžio“ tikimybę, net jei klinikinių
simptomų nėra [29].
Pastaraisiais metais perioperacinėje literatūroje aprašyti
aspiracijos, regurgitacijos arba reikšmingo rezidualinio
skrandžio turinio atvejai pacientams, vartojusiems ilgai
veikiančius GLP-1 receptorių agonistus, ypač sema-
gliutidą, nors jie laikėsi rekomenduotų badavimo intervalų
[30]. Nors dauguma šių duomenų gauti iš pavienių atvejų
aprašymų ar mažų klinikinių serijų, jie sustiprino
susirūpinimą dėl galimos klinikinės rizikos ir paskatino
peržiūrėti perioperacinio valdymo principus.
Reaguodamos į šiuos signalus, 2023–2024 m. profesinės
draugijos paskelbė rekomendacijas dėl GLP-1 RA
vartojimo prieš operacijas. Ankstesniuose dokumentuose
dažniau buvo siūloma laikino nutraukimo strategija, tuo
tarpu vėlesnėse daugiaorganizacinėse rekomendacijose
labiau akcentuotas individualizuotas rizikos vertinimas,
atsižvelgiant į simptomus, gydymo fazę ir procedūros
pobūdį [29;30;31]. Šios gairių evoliucijos priežastis yra
ribota įrodymų bazė: biologinis mechanizmas yra aiškus,
tačiau didelių prospektyvinių tyrimų, patikimai
įvertinančių realų aspiracijos dažnio padidėjimą, vis dar
trūksta.
3.4. Klinikiniai duomenis ir tyrimai
Pirmieji klinikiniai signalai apie galimą aspiracijos rizikos
padidėjimą pacientams, vartojantiems GLP-1 receptorių
agonistus, atsirado iš pavienių atvejų aprašymų. 2023–
2024 m. literatūroje paskelbta pranešimų, kuriuose
pacientams, vartojusiems semagliutidą ar kitus ilgai
Journal of Medical Sciences. 25 May, 2026 - Volume 14 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
14
veikiančius GLP-1 RA, prieš planines procedūras
nustatytas reikšmingas rezidualinis skrandžio turinys arba
anestezijos indukcijos metu įvyko regurgitacija ar
aspiracija, nors buvo laikomasi rekomenduojamų
badavimo intervalų [32]. Daugelyje tokių atvejų pacientai
buvo besimptomiai arba turėjo minimalių virškinamojo
trakto simptomų, todėl prieš procedūrą nebuvo laikomi
didelės rizikos.
Didelių prospektyvinių randomizuotų tyrimų, tiesiogiai
vertinančių aspiracijos dažnį GLP-1 RA vartotojams
perioperaciniu laikotarpiu, šiuo metu nėra.
Retrospektyvinių analizių interpretaciją apsunkina tai, kad
aspiracija apskritai yra reta komplikacija – jos dažnis
planinėse anestezijose siekia maždaug 1 atvejį iš 2 000–3
000 procedūrų [33]. Dėl šio retumo net ir nedideliam
rizikos padidėjimui nustatyti reikėtų labai didelių pacientų
imčių. Atsižvelgiant į šią metodologinę problemą, kai
kurie autoriai siūlo aspiracijos riziką vertinti per tarpinį
patofiziologinį rodiklį – liekamojo skrandžio turinio
buvimą. Šis parametras yra lengviau išmatuojamas ir
tiesiogiai susijęs su aspiracijos mechanizmu [24].
Nedidelės apimties perioperaciniai tyrimai, kuriuose
naudotas skrandžio ultragarsas, parodė, kad dalis GLP-1
RA vartotojų dažniau priskiriami didesnei rizikai
nepaisant standartinio badavimo [24;27]. Endoskopiniai
duomenys taip pat rodo, kad pacientams, vartojantiems
semagliutidą ar tirzepatidą, po naktinio badavimo gali būti
randama kietų maisto likučių skrandyje [34]. Svarbus
metodologinis apribojimas yra tai, kad dauguma šių
tyrimų atlikti viename centre ir su ribota pacientų imtimi.
Be to, ne visada pakankamai kontroliuojami kiti skrandžio
motoriką veikiantys veiksniai, tokie kaip diabetinė
autonominė neuropatija ar opioidų vartojimas, todėl GLP-
1 RA indėlio atskyrimas nuo kitų veiksnių gali būti
sudėtingas.
GLP-1 RA poveikis skrandžio ištuštinimui buvo
dokumentuotas naudojant įvairius eksperimentinius
metodus, įskaitant skrandžio scintigrafiją, kvėpavimo
testus ir paracetamolio absorbcijos modelius [4]. Šie
tyrimai parodė, kad kai kurie preparatai, ypač
semagliutidas ir tirzepatidas, gali reikšmingai sulėtinti
skrandžio turinio evakuaciją. Semagliutido tyrimuose
nustatytas reikšmingas kieto valgio retencijos padidėjimas
po kelių gydymo savaičių, o tirzepatidui aprašytas ryškus
ankstyvas skrandžio ištuštinimo sulėtėjimas, kuris
ilgainiui gali susilpnėti dėl farmakodinaminio
prisitaikymo [4].
Apibendrinant turimus duomenis, galima teigti, kad
dabartinė įrodymų bazė daugiausia remiasi netiesioginiais
duomenimis: atvejų aprašymais, retrospektyvinėmis
analizėmis, farmakodinaminiais tyrimais ir ekspertų
konsensusais [29]. Tiesioginių klinikinių tyrimų, kurie
patikimai įvertintų aspiracijos rizikos padidėjimą GLP-1
RA vartotojams, kol kas nėra. Taigi šiuo metu galima
daryti tris pagrindines išvadas. Pirma, GLP-1 receptorių
agonistų sukeltas skrandžio ištuštinimo sulėtėjimas yra
aiškiai dokumentuotas ir biologiškai pagrįstas [4;10].
Antra, kai kuriuose tyrimuose nustatytas padidėjęs
rezidualinio skrandžio turinio kiekis [24;27;34]. Trečia,
galutinė klinikinė baigtis – plaučių aspiracija – išlieka reta
ir nepakankamai ištirta komplikacija [33].
3.5. Aspiracijos riziką modifikuojantys veiksniai GLP-
1 receptorių agonistų vartotojams
Paciento veiksniai
Tarp svarbiausių paciento veiksnių minimi 2 tipo cukrinis
diabetas su autonomine neuropatija, nutukimas ir
gastroezofaginio refliukso liga [28]. Šios būklės gali
pačios savaime sutrikdyti skrandžio motoriką arba didinti
regurgitacijos tikimybę. Papildomą riziką gali didinti
hiatinė išvarža, ankstesnės viršutinio virškinamojo trakto
operacijos ir funkciniai motorikos sutrikimai [36]. Tokiose
situacijose net vidutinio laipsnio skrandžio ištuštinimo
sulėtėjimas gali įgyti klinikinę reikšmę.
Gydymo veiksniai
Rizikai įtakos gali turėti ir gydymo charakteristikos.
Didžiausias neapibrėžtumas dažniausiai stebimas gydymo
pradžioje arba didinant vaisto dozę, kai virškinamojo
Journal of Medical Sciences. 25 May, 2026 - Volume 14 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
15
trakto nepageidaujami reiškiniai yra dažniausi [37]. Kai
kurių preparatų poveikis skrandžio motorikai yra
priklausomas nuo vaisto dozės, todėl didesnės dozės,
naudojamos nutukimo gydymui, gali sukelti ryškesnį
efektą [7].
Dvigubo veikimo agonistai, tokie kaip tirzepatidas, taip
pat pasižymi ryškesniu ankstyvu poveikiu skrandžio
ištuštinimui, kuris laikui bėgant gali susilpnėti [8].
Procedūros ir anestezijos veiksniai
Procedūros pobūdis taip pat svarbus aspiracijos rizikos
modifikatorius. Skubios operacijos didina aspiracijos
tikimybę dėl riboto badavimo laiko [10]. Anestezijos
technika taip pat turi reikšmės: bendroji anestezija be
apsaugotų kvėpavimo takų gali būti susijusi su didesne
aspiracijos rizika nei anestezija su endotrachėjine
intubacija ir greitos sekos indukcija (angl. rapid sequence
induction) [9]. Sedacija be kvėpavimo takų apsaugos,
pavyzdžiui, atliekant endoskopines procedūras, taip pat
gali būti rizikinga, jei skrandyje išlieka turinio.
4. Išvados.
GLP-1 receptorių agonistai reikšmingai veikia skrandžio
motoriką ir gali sulėtinti skrandžio ištuštinimą, todėl kai
kuriems pacientams gali išlikti rezidualinis skrandžio
turinys net laikantis standartinių priešoperacinio
badavimo rekomendacijų . Nors biologinis mechanizmas
yra aiškiai pagrįstas, dabartinė įrodymų bazė daugiausia
remiasi farmakodinaminiais tyrimais, nedidelėmis
klinikinėmis analizėmis ir pavieniais atvejų aprašymais,
todėl tikrasis aspiracijos rizikos padidėjimo mastas išlieka
neapibrėžtas . Šiuo metu racionaliausia strategija yra
individualizuotas perioperacinės rizikos vertinimas,
atsižvelgiant į gydymo fazę, paciento gretutines ligas ir
procedūros pobūdį, prireikus taikant papildomus
objektyvius vertinimo metodus, tokius kaip skrandžio
ultragarsas . Ateities prospektyviniai tyrimai būtini
siekiant tiksliau apibrėžti šių vaistų klinikinę reikšmę
aspiracijos rizikai anestezijos metu.
Literatūros sąrašas:
[1] Gerstein HC, Colhoun HM, Dagenais GR, Diaz
R, Lakshmanan M, Pais P, et al. Dulaglutide and
cardiovascular outcomes in type 2 diabetes (REWIND): a
double-blind, randomised placebo-controlled trial. Lancet
2019;394:121–30. https://doi.org/10.1016/S0140-
6736(19)31149-3.
[2] Lupianez-Merly C, Dilmaghani S, Blundo R,
Murray S, Then S, Fiero P, et al. Mo1637 Effects of GLP-
1 RECEPTOR or a dual GLP-1/GIP receptor agonists on
gastrointestinal symptoms and gastric emptying: results
from a large clinical practice database. Gastroenterology
2024;166:S-1066-S-1067. https://doi.org/10.1016/s0016-
5085(24)02923-8.
[3] Jensterle M, Ferjan S, Ležaič L, Sočan A, Goričar
K, Zaletel K, et al. Semaglutide delays 4-hour gastric
emptying in women with polycystic ovary syndrome and
obesity. Diabetes Obes Metab 2023;25:975–84.
https://doi.org/10.1111/dom.14944.
[4] Jalleh RJ, Plummer MP, Marathe CS,
Umapathysivam MM, Quast DR, Rayner CK, et al.
Clinical consequences of delayed gastric emptying with
GLP-1 receptor agonists and tirzepatide. J Clin Endocrinol
Metab 2024;110:1–15.
https://doi.org/10.1210/clinem/dgae719.
[5] Warner MA. Clinical significance of pulmonary
aspiration during anesthesia. Anesthesiology 1993.
[6] Joshi GP, Abdelmalak BB, Weigel WA, Harbell
MW, Kuo CI, Soriano SG, et al. 2023 American society of
anesthesiologists practice guidelines for preoperative
fasting: Carbohydrate-containing clear liquids with or
without protein, chewing gum, and pediatric fasting
duration-A modular update of the 2017 American society
of anesthesiologists practice guidelines for preoperative
fasting. Anesthesiology 2023;138:132–51.
https://doi.org/10.1097/ALN.0000000000004381.
[7] Case reports of perioperative aspiration in
patients taking semaglutide. Anesth Analg n.d.:2023–4.
Journal of Medical Sciences. 25 May, 2026 - Volume 14 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
16
[8] Most patients can continue diabetes, weight loss
GLP-1 drugs before surgery, those at highest risk for GI
problems should follow liquid diet before procedure.
Asahq.org n.d. https://www.asahq.org/about-
asa/newsroom/news-releases/2024/10/new-multi-society-
glp-1-guidance (accessed March 3, 2026).
[9] Goyal RK, Guo Y, Mashimo H. Advances in the
physiology of gastric emptying. Neurogastroenterol Motil
2019;31:e13546. https://doi.org/10.1111/nmo.13546.
[10] van Zuylen ML, Siegelaar SE, Plummer MP,
Deane AM, Hermanides J, Hulst AH. Perioperative
management of long-acting glucagon-like peptide-1
(GLP-1) receptor agonists: concerns for delayed gastric
emptying and pulmonary aspiration. Br J Anaesth
2024;132:644–8.
https://doi.org/10.1016/j.bja.2024.01.001.
[11] Liu QK. Mechanisms of action and therapeutic
applications of GLP-1 and dual GIP/GLP-1 receptor
agonists. Front Endocrinol (Lausanne) 2024;15:1431292.
https://doi.org/10.3389/fendo.2024.1431292.
[12] Nauck MA. Rapid Tachyphylaxis of the GLP-1-
Induced Delay in Gastric Emptying. 2011.
[13] Trulicity (dulaglutide) Summary of Product
Characteristics / Prescribing Information: gastric
emptying delay attenuated with ongoing dosing. EMA,
2025 . n.d.
[14] Jensterle M. Semaglutide delays 4-hour gastric
emptying in women with PCOS and obesity (scintigraphy).
n.d.
[15] Skelley JW. The impact of tirzepatide and GLP-1
receptor agonists on gastric emptying. n.d.
[16] Camilleri M. Integrated upper gastrointestinal
response to food intake. Gastroenterology 2006;131:640–
58. https://doi.org/10.1053/j.gastro.2006.03.023.
[17] Tack J. diagnosis and management of gastric
motility disorders. Nat Rev Gastroenterol Hepatol 2024.
[18] American Society of Anesthesiologists
Committee. Practice Guidelines for Preoperative Fasting.
Anesthesiology 2017.
[19] Mendelson CL. The aspiration of stomach
contents into the lungs during obstetric anesthesia. Surv
Anesthesiol 1994;38:185.
https://doi.org/10.1097/00132586-199406000-00059.
[20] Van Zuylen ML. Perioperative management of
long-acting GLP-1 receptor agonists. Br J Anaesth 2024.
[21] Sanger GJ, Tuladhar BR. The role of endogenous
opioids in the control of gastrointestinal motility:
predictions from in vitro modelling. Neurogastroenterol
Motil 2004;16 Suppl 2:38–45.
https://doi.org/10.1111/j.1743-3150.2004.00556.x.
[22] Ткач СМ. Diabetic gastroparesis: epidemiology,
mechanisms of development, modern approaches to the
management. Clin Endocrinol Endocr Surg 2017;0:9–18.
https://doi.org/10.24026/1818-1384.2(58).2017.105532.
[23] Kindel TL, Wang AY, Wadhwa A, Schulman AR,
Sharaiha RZ, Kroh M, et al. Multi-society clinical practice
guidance for the safe use of glucagon-like peptide-1
receptor agonists in the perioperative period. Surg Endosc
2025;39:180–3. https://doi.org/10.1007/s00464-024-
11263-2.
[24] Perlas A, Arzola C, Van de Putte P. Point-of-care
gastric ultrasound and aspiration risk assessment: a
narrative review. Can J Anaesth 2018;65:437–48.
https://doi.org/10.1007/s12630-017-1031-9.
[25] Olsson GL. Pulmonary aspiration during
anesthesia: incidence and risk factors. Anesthesiology n.d.
[26] Marik PE. Aspiration pneumonitis and aspiration
pneumonia. N Engl J Med 2001;344:665–71.
https://doi.org/10.1056/NEJM200103013440908.
[27] Bouvet L, Bellier N, Gagey-Riegel A-C,
Desgranges F-P, Chassard D, De Queiroz Siqueira M.
Ultrasound assessment of the prevalence of increased
gastric contents and volume in elective pediatric patients:
A prospective cohort study. Paediatr Anaesth
2018;28:906–13. https://doi.org/10.1111/pan.13472.
[28] Bharucha AE, Kudva YC, Prichard DO. Diabetic
gastroparesis. Endocr Rev 2019;40:1318–52.
https://doi.org/10.1210/er.2018-00161.
Journal of Medical Sciences. 25 May, 2026 - Volume 14 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
17
[29] Merhavy ZI, Kowal Z, Spencer T, Trachuk AM,
Aldanese A, Ahmed Z, et al. Perioperative anesthesia
management of GLP-1 receptor agonists: a systematic
review of potential risks. Perioper Med (Lond) 2026.
https://doi.org/10.1186/s13741-026-00662-9.
[30] Avraham SA, Hossein J, Somri F, Hawash N,
Hochman O. Pulmonary aspiration of gastric contents in
two patients taking semaglutide for weight loss. Anaesth
Rep 2024;12:e12278. https://doi.org/10.1002/anr3.12278.
[31] Kindel TL, Wang AY, Wadhwa A, Schulman AR,
Sharaiha RZ, Kroh M, et al. Multisociety clinical practice
guidance for the safe use of glucagon-like peptide-1
receptor agonists in the perioperative period. Surg Obes
Relat Dis 2024;20:1183–6.
https://doi.org/10.1016/j.soard.2024.08.033.
[32] Anesthesia Patient Safety Foundation. Reports on
GLP-1 receptor agonists and retained gastric contents.
2023.
[33] Warner MA, Warner ME, Weber JG. Clinical
significance of pulmonary aspiration during the
perioperative period. Anesthesiology 1993;78:56–62.
https://doi.org/10.1097/00000542-199301000-00010.
[34] Ukwade D, Hernandez LJ, Modi Z, Raza HS,
Siegel M, Nwachukwu D, et al. GLP-1 receptor agonist
increase retained gastric contents on EGD and same-day
colonoscopy reduces this risk. Front Med (Lausanne)
2025;12:1638981.
https://doi.org/10.3389/fmed.2025.1638981.
[35] American society of anesthesiologists consensus-
based guidance on preoperative management of patients
(adults and children) on glucagon-like peptide-1 (GLP-1)
receptor agonists. Asahq.org n.d.
https://www.asahq.org/about-asa/newsroom/news-
releases/2023/06/american-society-of-anesthesiologists-
consensus-based-guidance-on-preoperative (accessed
March 5, 2026).
[36] Cangemi DJ, Lacy BE. Motility disorders of the
stomach: Pathophysiologic mechanisms and evaluation.
Foregut (Thousand Oaks) 2024;4:182–90.
https://doi.org/10.1177/26345161241239607.
[37] Nauck MA, Kemmeries G, Holst JJ, Meier JJ.
Rapid tachyphylaxis of the glucagon-like peptide 1-
induced deceleration of gastric emptying in humans.
Diabetes 2011;60:1561–5. https://doi.org/10.2337/db10-
0474.
Journal of Medical Sciences. 25 May, 2026 - Volume 14 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
18