https://doi.org/10.53453/ms.2026.3.4
Treatment of gambling addiction and comorbidity with other
mental disorders
Ignas Bukauskas
1
, Algirdas Musneckis
2
1
Lithuanian University of Health Sciences, Academy of Medicine, Faculty of Medicine
2
Psychiatry Clinic at Lithuanian university of Health Sciences, Kaunas, Lithuania
Introduction. Pathological gambling is a complex disorder within the addiction spectrum, characterized by
impaired behavioral control, impulsivity, and emotional dysregulation. According to DSM-5 and ICD-11,
gambling disorder is classified as an addictive behavior due to its neurobiological mechanisms resembling those
of substance use disorders. Epidemiological data indicate that 1.2% of adults meet the criteria for gambling
disorder, while over 70% have at least one comorbid mental disorder. Such comorbidity increases illness severity,
suicide risk, and reduces treatment effectiveness, making its understanding essential for clinical practice.
Aim. To summarize recent (2015–2025) scientific findings on the comorbidity of pathological gambling with
other mental disorders and discuss the most effective treatment methods.
Materials and methods. A literature review was conducted using the PubMed database. Thirty-four articles
published between 2015 and 2025 were analyzed using the keywords “gambling disorder,” “comorbidity,” and
“treatment.”
Results. The most common comorbidities were depression, anxiety, bipolar disorder, substance use, and cluster
B personality disorders. Comorbidity was associated with more severe illness, frequent relapses, and suicidal
behavior. Cognitive-behavioral therapy (CBT) and motivational interviewing were identified as the most effective
approaches, while recent studies highlight benefits of online and remote programs. Pharmacological treatment
shows promise with opioid receptor antagonists.
Conclusions. Gambling disorder shows high comorbidity with other mental disorders, linked by shared
neurobiological, cognitive, and behavioral mechanisms similar to those in substance and impulsive behavior
addictions. CBT remains the most effective therapy, while opioid receptor antagonists appear the most promising
pharmacological option.
Keywords: gambling disorder, comorbidity, mental disorders.
Journal of Medical Sciences. 13 Mar, 2026 - Volume 14 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
Medical Sciences 2026 Vol. 14 (1), p. 34-45, https://doi.org/10.53453/ms.2026.3.4
34
Priklausomybių lošimams gydymas bei komorbidiškumas su kitais
psichikos sutrikimais
Ignas Bukauskas
1
, Algirdas Musneckis
2
1
Lietuvos Sveikatos Mokslų Universitetas, Medicinos fakultetas, Kaunas, Lietuva
2
Lietuvos Sveikatos Mokslų Universitetas, Psichiatrijos klinika, Kaunas, Lietuva
Įvadas. Patologinis lošimas yra sudėtingas priklausomybės spektro sutrikimas, pasižymintis elgesio kontrolės,
impulsyvumo ir emocijų reguliacijos sutrikimais. Pagal DSM-5 ir TLK-11 klasifikacijas, lošimo sutrikimas
priskiriamas prie priklausomybių, nes jo neurobiologiniai mechanizmai panašūs į psichoaktyvių medžiagų
vartojimo sutrikimus. Epidemiologiniai duomenys rodo, kad 1,2 % suaugusiųjų atitinka lošimo sutrikimo
kriterijus, o daugiau kaip 70 % pacientų turi bent vieną gretutinį psichikos sutrikimą. Šis komorbidiškumas didina
ligos sunkumą, savižudybės riziką ir mažina gydymo efektyvumą, todėl išsamus jo supratimas yra itin svarbus
klinikinėje praktikoje.
Tikslas. Apibendrinti naujausius (2015–2025 m.) mokslinius duomenis apie patologinio lošimo komorbidiškumą
su kitais psichikos sutrikimais ir aptarti veiksmingiausius gydymo metodus.
Tyrimo medžiaga ir metodai. Atlikta literatūros apžvalga, kurios metu tarptautinėje medicininėje duomenų
bazėje PubMed išanalizuoti 34 moksliniai straipsniai, publikuoti 2015–2025 m., pasitelkus raktažodžius ir jų
derinius: „patologinis lošimas“, „komorbidiškumas“ ir „gydymas“.
Rezultatai. Dažniausiai nustatyti komorbidiniai sutrikimai buvo depresija, nerimo, bipolinis, medžiagų vartojimo
bei B klasterio asmenybės sutrikimai. Komorbidiškumas siejamas su sunkesne ligos eiga, dažnesniais atkryčiais
ir suicidiniu elgesiu. Efektyviausiais gydymo būdais įvardijama kognityvinė elgesio terapija ir motyvacinis
interviu, o naujausi tyrimai rodo gerus rezultatus taikant internetines bei nuotolines programas. Farmakologiniame
gydyme daugiausia vilčių siejama su opioidų receptorių antagonistais.
Išvados. Lošimo sutrikimas pasižymi dideliu komorbidiškumu su kitais psichikos sutrikimais, kurie sunkina ligos
eigą bei mažina gydymo efektyvumą. Šiuos sutrikimus sieja bendri neurobiologiniai, kognityviniai ir elgesio
mechanizmai, panašūs į tuos, kurie būdingi priklausomybėms nuo psichoaktyvių medžiagų bei kitų impulsyvaus
elgesio sutrikimų spektrui. Efektyviausia intervencija yra kognityvinė elgesio terapija, o perspektyviausi
farmakologiniai gydymo būdai- opioidų receptorių antagonistai.
Raktažodžiai: lošimo sutrikimas, komorbidiškumas, psichikos sutrikimai.
Journal of Medical Sciences. 13 Mar, 2026 - Volume 14 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
35
1. Įvadas
Pagal Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos
vadovą (DSM-5) bei Tarptautinę ligų klasifikaciją
(TLK-11), lošimo sutrikimas apibrėžiamas kaip
nuolatinis arba pasikartojantis probleminio lošimo
elgesio modelis, sukeliantis kliniškai reikšmingą
distresą arba sutrikimus socialinėje, profesinėje ar
kitose svarbiose funkcionavimo srityse [19, 20].
Šiam elgesiui būdinga sutrikusi lošimo kontrolė,
didėjantis prioritetas teikiamas lošimui, kai jis ima
dominuoti prieš kitus gyvenimo interesus bei
kasdienes veiklas ir patologinio elgesio tęstinumas
ar stiprėjimas nepaisant neigiamų pasekmių [20].
Pasaulio sveikatos organizacija nurodo, kad
pasauliniu mastu apie 1,2 % suaugusiųjų
populiacijos atitinka lošimo sutrikimo kriterijus, o
5,5 % moterų ir 11,9 % vyrų patiria įvairaus lygio
žalą, susijusią su lošimu. Žala dėl kitų asmenų
lošimo taip pat yra plačiai paplitusi – kiekvienas
aukštos rizikos lošėjas neigiamai paveikia
vidutiniškai šešis kitus asmenis, dažniausiai šeimos
narius ar artimuosius. Lošimas daro reikšmingą
poveikį psichikos sveikatai, prisideda prie
depresijos, nerimo, priklausomybių ir savižudybių
rizikos didėjimo. Švedijos tyrimas parodė, kad
asmenys, turintys lošimo sutrikimą, yra 15 kartų
dažniau linkę į savižudybę, palyginus su bendrąja
populiacija, o Australijos Viktorijos valstijoje
nustatyta, kad bent 4,2 % visų savižudybių buvo
susijusios su lošimu [33].
Ekonomiškai, apie 60 % visų lošimų pramonės
pajamų gaunama iš asmenų, lošiančių probleminiu
ar žalingu lygiu. Prognozuojama, kad pasaulinės
lošimų rinkos pajamos, iki 2028 m. pasieks 700
mlrd. JAV dolerių, o pagrindinis augimo veiksnys
bus išmaniųjų telefonų naudojimas mažų ir vidutinių
pajamų šalyse [33].
Lošimas kelia grėsmę ne tik individualiai, bet ir
visuomenės sveikatai: jis gali skatinti finansinį
nestabilumą, šeiminių santykių irimo, smurto
artimoje aplinkoje, vaikų nepriežiūros ir
nusikalstamumo atvejus. Be to, lošimų sektorius
dažnai susijęs su pinigų plovimu ir politinės įtakos
mechanizmais, o savireguliacijos priemonės dažnai
neveiksmingos dėl menko skaidrumo ir komercinių
interesų [33].
Lošimo sutrikimas dažnai pasireiškia kartu su kitais
psichikos sutrikimais. Atlikta Švedijos registro
analizė parodė, kad apie 73 % asmenų, kuriems
diagnozuotas lošimo sutrikimas, turėjo bent vieną
kitą psichikos sutrikimą [34]. Kitoje sisteminėje
analizėje teigiama, kad lošimo sutrikimą turintys
asmenys dažnai turi medžiagų vartojimo, nuotaikos,
nerimo ir asmenybės sutrikimų [30]. Toks aukštas
komorbiškumo lygis rodo, kad lošimo sutrikimas
nėra izoliuotas reiškinys, o kompleksiška
psichopatologinė būklė, turinti bendrų
neurobiologinių ir elgesio mechanizmų su kitais
psichikos sutrikimais. Šių sąsajų supratimas yra
esminis siekiant ankstyvos diagnostikos, tinkamos
intervencijos ir veiksmingo gydymo.
Nors psichikos sutrikimų gydymo srityje pasiekta
didelė pažanga, lošimo sutrikimo gydymo
supratimas išlieka ribotas, o pagalbos ieško tik
nedidelė dalis pacientų. Kognityvinė elgesio terapija
(KET) šiuo metu laikoma veiksmingiausia
psichologine intervencija gydant lošimo sutrikimą,
tačiau dėl didelio atkryčių ir gydymo nutraukimo
dažnio vis dažniau siūloma derinti kelias terapines
strategijas, siekiant didesnio gydymo efektyvumo
[6].
Šios literatūros apžvalgos tikslas – apibendrinti
naujausius mokslinius duomenis apie patologinio
lošimo komorbidiškumą su kitais psichikos
sutrikimais, išryškinant šių sąsajų klinikinę reikšmę
bei įtaką ligos eigai ir gydymo efektyvumui. Darbe
siekiama aptarti dažniausiai kartu pasireiškiančius
sutrikimus bei pateikti naujausių tyrimų įžvalgas
apie jų sąveikos mechanizmus. Be to, apžvalgoje
aptariamos šiuolaikinės patologinio lošimo gydymo
Journal of Medical Sciences. 13 Mar, 2026 - Volume 14 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
36
kryptys, akcentuojant, psichologinių ir
farmakologinių intervencijų veiksmingumą,
taikymo ribotumus ir integruoto gydymo poreikį.
2. Metodika
Buvo atlikta mokslinių šaltinių paieška, apžvalga bei
analizė. Publikacijų paieška vykdyta tarptautinėje
medicinos duomenų bazėje „PubMed“ bei kitose
duomenų bazėse. Paieška atlikta pasitelkiant šiuos
raktinius žodžius ir jų derinius: ,,lošimo sutrikimas“,
,,komorbidiškumas“, ,,psichikos sutrikimai“,
,,gydymas“. Į literatūros apžvalgą įtraukti 2015 –
2025 m. m. publikuoti straipsniai, kurie parašyti
anglų kalba. Mokslinės publikacijos nagrinėtos
paeiliui trimis etapais: 1) straipsnio pavadinimo
peržiūra; 2) publikacijos santraukos peržiūra; 3) viso
teksto peržiūra.
3. Rezultatai
Taikant teorinės analizės metodus, buvo surastos
1106 publikacijos, atitinkančios įtraukimo kriterijus.
Išnagrinėjus mokslines publikacijas trimis etapais,
galutinei apžvalgai atrinkti 34 straipsniai.
3.1.Patologinio lošimo komorbidiškumas su
kitais psichikos sutrikimais
Patologinis lošimas šiuo metu priskiriamas
priklausomybės sutrikimų grupei tiek DSM-5, tiek
ICD-11. Toks klasifikacijos pokytis atspindi
augančius įrodymus, kad lošimo sutrikimo
mechanizmai – sutrikusi elgesio kontrolė, didėjantis
lošimo prioritetas ir elgesio tęstinumas nepaisant
žalos yra panašūs į tuos, kurie būdingi psichoaktyvių
medžiagų vartojimo sutrikimams [19-21].
Tyrimai rodo, kad lošimo sutrikimas retai būna
izoliuotas ir dažniausiai pasireiškia kartu su kitais
psichikos sutrikimais. Dažniausiai kartu pasireiškia
nuotaikos sutrikimai (ypač depresija), nerimo
sutrikimai, medžiagų vartojimo sutrikimai
(alkoholio, nikotino ar narkotikų priklausomybė),
taip pat asmenybės sutrikimai, ypač B klasterio
(ribinis, antisocialus, histrioninis, narciziškas)
bruožai, kurie pasižymi impulsyvumu, emocijų
reguliacijos sunkumais ir polinkiu į rizikingą elgesį.
Tarp šių sutrikimų pastebimas dvikryptis ryšys, kai
vieno sutrikimo buvimas gali prisidėti prie kito
atsiradimo ar jo eigos sunkėjimo. Prospektyviniai
tyrimai rodo, kad psichikos sutrikimai gali veikti
kaip lošimo sutrikimo rizikos veiksnys, tačiau kai
kuriais atvejais pats lošimas gali tapti vėlesnių
psichikos sutrikimų priežastimi [22-23].
3.1.1. Patologinis lošimas ir nuotaikos sutrikimai
Nuotaikos sutrikimai yra vieni dažniausiai
nustatomų gretutinių psichikos sutrikimų tarp
asmenų, sergančių lošimo sutrikimu. Naujausi
epidemiologiniai duomenys iš Suomijos rodo, kad
net 88,5 % lošimo sutrikimą turintiems asmenims
buvo diagnozuotas bent vienas papildomas
psichikos sutrikimas, o nuotaikos ir nerimo
sutrikimai sudarė didžiausią dalį tarp visų nustatytų
komorbidinių būklių. Šiame tyrime taip pat
nustatyta, kad asmenybės, psichozės spektro ir
medžiagų vartojimo sutrikimai buvo reikšmingai
dažnesni tarp lošimo sutrikimą turinčių asmenų,
palyginus su bendra populiacija. Be to, tyrimas
parodė didelę savižudybių dalį (22%) tarp mirusių
patologinio lošimo pacientų, pabrėždamas glaudų
ryšį tarp lošimo, depresijos ir suicidinio elgesio. Šie
duomenys rodo, kad nuotaikos sutrikimai ne tik
dažnai pasireiškia kartu su lošimo sutrikimu, bet taip
pat gali reikšmingai sunkinti jo eigą bei didinti
mirtingumo riziką [24]. Didelės apimties
populiaciniai duomenys patvirtina, kad depresijos ir
lošimo sutrikimo sąveika pasižymi ne tik didesne
suicidinio elgesio rizika, bet ir platesniu neigiamu
poveikiu fizinei bei psichinei sveikatai. Nacionalinio
masto tyrime Jungtinėse Amerikos Valstijose,
apėmusiame daugiau nei keturis milijonus pacientų,
hospitalizuotų, dėl didžiosios depresijos, nustatyta,
Journal of Medical Sciences. 13 Mar, 2026 - Volume 14 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
37
kad asmenys, kuriems kartu diagnozuotas lošimo
sutrikimas, dažniau turėjo alkoholio vartojimo
problemų ir nutukimą, lyginant su pacientais,
sergančiais tik depresija. Taip pat šioje grupėje buvo
fiksuotas reikšmingai didesnis savižudiškų minčių
(45.4% ir 39.5%, p < 0.001) ir bandymų dažnis
(7.2% ir 4.5%, p < 0.001), o lošimo sutrikimas
padidino bendrą savižudybės riziką 42%. Šie
rezultatai rodo, kad lošimo sutrikimas depresijos
kontekste susijęs ne tik su psichikos, bet ir
somatinėmis pasekmėmis, įskaitant nutukimą bei
žalingų įpročių plėtrą, o kartu lemia didesnę
suicidinio elgesio riziką ir sunkesnę ligos eigą [25].
Pastaraisiais metais daug dėmesio skiriama
bipolinio sutrikimo ir patologinio lošimo sąsajoms.
Tyrimai atskleidžia reikšmingas sąsajas tarp
bipolinio sutrikimo ir patologinio lošimo sutrikimo,
ypač impulsų kontrolės bei emocijų reguliacijos
mechanizmų srityse. Nustatyta, kad tiek lošimo
sutrikimą, tiek bipolinį sutrikimą turintys asmenys
pasižymi žymiai didesniu impulsyvumu visose
vertintose dimensijoje, išskyrus pojūčių siekimą.
Abiem grupėms būdinga aukšti teigiamos ir
neigiamo skubotumo rodikliai, o šie impulsų
valdymo sutrikimai glaudžiai susiję su emocijų
reguliacijos sunkumais ir kognityvinių procesų
disfunkcija. Tai leidžia teigti, kad impulsyvumas ir
emocinis nestabilumas yra esminiai abu sutrikimus
siejantys mechanizmai [31]. Tuo tarpu kiti tyrimai
rodo, kad tarp bipolinį sutrikimą turinčių asmenų
lošimo problemų paplitimas yra keturis kartus
didesnis nei bendrojoje populiacijoje, o maždaug
vienas iš dešimties pacientų turi vidutinės ar sunkios
rizikos lošimo problemų. Šis komorbidiškumas
susijęs su savižudišku elgesiu ir greitu cikliniu ligos
eigos pobūdžiu. Tokie duomenys rodo, kad bipolinis
sutrikimas ne tik didina riziką lošimo sutrikimo
atsiradimui, bet ir lemia sunkesnę klinikinę eigą,
kurioje biologiniai ir psichologiniai veiksniai
tarpusavyje sąveikauja stiprindami priklausomybės
bei impulsyvumo grandinę [32].
3.1.2. Patologinis lošimas ir nerimo sutrikimai
Nerimo sutrikimai taip pat dažnai pasireiškia kartu
su lošimo sutrikimu ir daro neigiamą įtaką jo eigai.
Nustatyta, kad asmenys, turintys lošimo sutrikimą ir
kartu diagnozuotus nerimo sutrikimus, pasižymi
didesniu lošimo elgesio intensyvumu bei
prastesniais gydymo rezultatais. Kohortinio tyrimo
duomenys rodo, kad pacientams, turintiems nerimo
sutrikimų, patologinio lošimo sunkumas mažėjo
lėčiau nei tiems, kurie nerimo sutrikimo neturėjo, o
šis skirtumas buvo statistiškai reikšmingas viso
stebėjimo laikotarpiu. Tai rodo, kad psichiatrinis
komorbidiškumas su nerimo sutrikimais įtakoja
mažesnį gydymo efektyvumą ir sunkesnę lošimo
sutrikimo eigą [26]. Be to, epidemiologinių tyrimų
duomenimis, ryšys tarp nerimo ir lošimo sutrikimų
pastebimas ir bendrojoje populiacijoje. Švedijoje
atliktas tyrimas parodė, kad visų pagrindinių nerimo
sutrikimų (panikos sutrikimo, socialinės fobijos,
generalizuoto nerimo sutrikimo ir potrauminio
streso sutrikimo) paplitimas buvo statistiškai
reikšmingai susijęs su patologiniu lošimu, tačiau
ryšio pobūdis skyrėsi tarp pogrupių. Dažniausiai su
probleminiu lošimu buvo siejama socialinė fobija.
Stipriausios asociacijos nustatytos tarp jaunesnių nei
25 metų dalyvių, moterų ir vidutinio socialinio
ekonominio statuso grupėse. Šiose grupėse trys iš
keturių tirtų nerimo sutrikimų buvo statistiškai
reikšmingai susiję su patologiniu lošimu, nors ryšio
modeliai skyrėsi. Ypač pažymėtina, kad jaunesni nei
25 metų dalyviai turėjo apie tris kartus didesnę
tikimybę, kad jiems bus diagnozuotas generalizuotas
nerimo sutrikimas (OR ≈ 3,6; 95 % PI 1,7–7,8),
lyginant su kontroline grupe. Tai rodo, kad siekiant
užkirsti kelią lošimo ar nerimo problemų
progresavimui, prevencines pastangas tikslinga
nukreipti į šias pažeidžiamas grupes. [27].
Journal of Medical Sciences. 13 Mar, 2026 - Volume 14 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
38
3.1.3. Patologinis lošimas ir medžiagų vartojimo
sutrikimai
Penktajame Psichikos sutrikimų diagnostikos ir
statistikos vadovo (DSM-5) leidime lošimo
sutrikimas buvo perkeltas iš ,,Impulso kontrolės
sutrikimų“ skyriaus į naujai išplėstą ,,Su medžiagų
vartojimu ir priklausomybėmis susijusių sutrikimų“
skyrių. Šiuo pakeitimu lošimo sutrikimas tapo
pirmąja oficialiai pripažinta ne medžiaginio
pobūdžio elgesio priklausomybe, kas rodo daugybę
bendrų ypatumų tarp patologinio lošimo ir medžiagų
vartojimo sutrikimų. Tyrimai rodo, kad
komorbidiškumas su kitais psichikos sutrikimais,
įskaitant priklausomybes, yra itin dažnas tiek
patologinio lošimo, tiek medžiagų vartojimo
sutrikimų atvejais. Nustatyta, kad net 96 % asmenų,
kuriems diagnozuotas lošimo sutrikimas, per
gyvenimą taip pat atitinka bent vieno kito psichikos
sutrikimo kriterijus, o dažniausiai pasireiškia
nuotaikos, nerimo ir asmenybės sutrikimai [28].
Naratyvinėje apžvalgoje pabrėžiama, kad per
pastaruosius 10-15 metų sukaupti duomenys
nuosekliai atskleidžia didelį patologinio lošimo
komorbidiškumą su alkoholio ir kitų psichoaktyvių
medžiagų vartojimo, nuotaikos ir nerimo
sutrikimais. Populiaciniai tyrimai įskaitant
NESARC duomenų analizes, rodo, kad patologiniai
lošėjai turi kelis kartus didesnę riziką gyvenimo
eigoje patirti alkoholio vartojimo ir kitų medžiagų
vartojimo sutrikimus, didesnę didžiosios depresijos,
distimijos, generalizuoto nerimo ir kitų nerimo
sutrikimų, taip pat asmenybės sutrikimų tikimybę
lyginant su nelošiančiais asmenimis.
Prospektyviniai tyrimai atskleidžia dvikryptį ryšį:
daugeliu atvejų nuotaikos ar nerimo sutrikimai laiko
atžvilgiu yra pirminiai ir didina vėlesnio lošimo
sutrikimo riziką, tačiau dalyje imčių fiksuojama
priešinga seka, kai patologinis lošimas atsiranda
anksčiau ir vėliau siejasi su medžiagų vartojimo
sutrikimų išsivystymu. Be to, keliuose nacionalinių
registrų ir specifinių populiacijų ( pvz., veteranų,
opioidų pakaitinio gydymo pacientų) tyrimuose
parodyta, kad lošimo sutrikimą turintys asmenys
pasižymi labai dideliu kartu pasireiškiančio
alkoholio, nikotino, kanapių ir kitų narkotikų
vartojimo, potrauminio streso, bipolinio sutrikimo
suicidinių minčių ir bandymų paplitimu, o moterys
dažniau nei vyrai turi sudėtingesnį psichiatrinį
komorbidinį profilį ir didesnį socialinį-ekonominį
pažeidžiamumą. [22] Šie duomenys patvirtina
patologinio lošimo, kaip priklausomybės spektro
sutrikimo, koncepciją ir pabrėžia būtinybę
klinikinėje praktikoje sistemiškai vertinti lošimo
sutrikimą medžiagų vartojimo, nuotaikos ir nerimo
sutrikimų kontekste bei taikyti integruotą, į kelis
komorbidinius sutrikimus orientuotą gydymą.
3.2. Patologinis lošimas ir asmenybės sutrikimai
Dabartiniai tyrimai rodo nuolat didėjantį asmenybės
sutrikimų paplitimą tarp patologinių lošėjų. Tyrimų
duomenimis, dažniausiai nustatomi B klasterio
asmenybės sutrikimai – antisocialus, ribinis,
histrioninis ir narcizinis. Šie asmenybės sutrikimai
pasižymi impulsyvumu, emocijų reguliacijos
sunkumais ir polinkių į rizikingą elgesį [29, 30].
Nustatyta, jog šiuos sutrikimus turintys asmenys
lošimo veiklą dažnai pradeda ankstyvesniame
amžiuje, pasižymi sunkesne klinikine eiga, didesniu
impulsyvumu ir dažnesniais suicidiniais bandymais
[29]. Asmenybės sutrikimų paplitimas tarp
patologinių lošėjų siekia iki pusės visų atvejų, o
antisocialus asmenybės sutrikimo paplitimas
svyruoja apie trečdalį [29, 30]. Tokie duomenys
atskleidžia tvirtą ryšį tarp asmenybės patologijos ir
lošimo sutrikimo, pagrįstu tiek elgesio, tiek
biologiniais mechanizmais. Remiantis biosocialiniu
vystymosi modeliu, asmenybės sutrikimams būdingi
genetiniai, neuroanatominiai ir neurotransmiterių
veiklos veiksniai, kurie didina impulsyvumą ir
emocinį reaktyvumą, taip prisidedant prie
Journal of Medical Sciences. 13 Mar, 2026 - Volume 14 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
39
priklausomybinio elgesio, įskaitant lošimą,
formavimosi. Šis ryšys atitinka priežastingumo
kriterijus, rodančius, kad asmenybės sutrikimai gali
būti reikšmingas rizikos ir palaikantis veiksnys
lošimo sutrikimo vystymuisi bei eigai [29].
3.3. Patologinio lošimo gydymas
Patologinio lošimo gydymas kelia daug iššūkių.
Sisteminio apžvalginio tyrimo duomenimis,
pagalbos kreipiasi tik apie 10 % asmenų,
susiduriančių su lošimo sutrikimu, o dauguma jų tai
padaro tik po 7–10 metų nuo pirmųjų simptomų
atsiradimo [4]. Dažniausia kliūtis pacientams yra
problemos neigimas, gėda bei stigmatizacijos baimė
[2, 3]. Nepaisant reikšmingo neigiamo poveikio,
patologinis lošimas išlieka viena mažiausiai gydymo
sulaukiančių priklausomybės formų. Svarbu
paminėti, kad pagalbos kreipimasis dažnai įvyksta
tik tuomet, kai žalingo lošimo pasekmės jau būna
pasiekusios kritinį tašką – atsiranda finansiniai
sunkumai, santykių nutrūkimas ir emociniai
sutrikimai, tokie kaip depresija, nerimas ar
savižudiškos mintys [5]. Tai reiškia, kad gydymas
dažnai prasideda ne ankstyvose stadijose, kai
pagalba galėtų būti efektyviausia, bet jau
pažengusioje fazėje, kur reikalinga kompleksinė,
ilgalaikė terapinė intervencija.
Patologinio lošimo gydyme taikomos tiek
farmakologinės, teik nefarmakologinės interven-
cijos. Vis dėlto, nepaisant farmakologinio gydymo
galimybių, vis daugiau tyrimų rodo, kad
psichologinės intervencijos, tokios kaip motyvacinis
interviu ar kognityvinė elgesio terapija (KET),
išlieka veiksmingiausiu gydymo pasirinkimu,
susijusiu su reikšmingu simptomų sumažėjimu tiek
trumpalaikėje, tiek ilgalaikėje perspektyvoje [4,6].
3.3.1. Motyvacinis interviu
Vienas perspektyviausių terapinių pasirinkimų
gydant patologinį lošimą yra motyvacinis interviu,
kuris gali būti taikomas tiek kaip atskira gydymo
forma, tiek derinant su kitomis terapinėmis
technikomis. Ši metodika paremta kryptingu,
bendradarbiavimu grįstu pokalbiu, kuriuo siekiama
sustiprinti paciento vidinę motyvaciją elgesio
keitimui ir padėti spręsti ambivalenciją, dažnai
būdingą ankstyvajam gydymo etapui. Reikšmingas
motyvacinio interviu komponentas- normatyvinio
grįžtamojo ryšio taikymas, kai pacientui suteikiama
galimybė objektyviai įvertinti savo lošimo elgesio
intensyvumą, jį palyginant su bendrosios
populiacijos lošimo modeliais. Toks konteksto
suteikimas padeda pacientui suprasti savo elgesio
deviaciją, mažina neigimo mechanizmus ir skatina
konstruktyvų savirefleksijos procesą. Empirinių
tyrimų duomenys rodo, kad motyvacinio interviu
taikymas yra susijęs su kliniškai ir statistiškai
reikšmingu lošimo dažnumo bei sutrikimo sunkumo
sumažėjimu, o pasiekti terapiniai pokyčiai išlieka ir
ilgalaikio stebėjimo laikotarpiu. Be to, pastebėtas ir
bendras psichosocialinio funkcionavimo bei
gyvenimo kokybės pagerėjimas, patvirtinantis šios
intervencijos klinikinį aktualumą patologinio lošimo
gydyme [6]. Empiriniai duomenys taip pat
patvirtina, kad motyvacinis interviu sumažina
lošimo dienų skaičių bei finansinius nuostolius po
gydymo, o teigiamas poveikis gali išlikti ir 6 – 12
mėnesių laikotarpiu [7].
3.3.2. Kognityvinė elgesio terapija
Kognityvinė elgesio terapija (KET) daugelio tyrimų
duomenimis išlieka vienu efektyviausiu gydymo
pasirinkimu patologiniam lošimui [8,9]. KET
padeda pacientams atpažinti ir keisti neigiamus
mąstymo bei elgesio modelius, kurie palaiko lošimo
elgesį, mažina lošimo dažnį ir sunkumą bei gerina
bendrą psichosocialinį funkcionavimą. Be to, KET
yra susijusi su gyvenimo kokybės gerėjimu bei
streso, nerimo ir depresijos simptomų mažėjimu.
Tyrimai taip pat rodo, kad kognityvinės elgesio
intervencijos tampa efektyvesnės, kai derinamos su
Journal of Medical Sciences. 13 Mar, 2026 - Volume 14 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
40
dėmesingu įsisąmoninu arba grupinėmis anoniminių
lošėjų sesijomis [10]. Nors kognityvinė elgesio
terapija yra veiksminga, tik nedidelė dalis žmonių su
problematišku lošimu ieško medicininės pagalbos.
Tai rodo, kad būtina didinti gydymo prieinamumą ir
mažinti stigmatizaciją. Pastaruoju metu vis daugiau
dėmesio skiriama internetinei KET, kuri gali
padidinti prieinamumą ir sumažinti stigmatizacijos
baimę. 2023 m. atliktas atsitiktinių imčių
kontroliuojamas tyrimas parodė, kad internetinė
KET, teikiama su terapeuto pagalba, buvo
veiksminga mažinant lošimo elgesį ir susijusius
simptomus, o poveikis išliko ir po 6 mėnesių
stebėjimo laikotarpio [11]. Nors KET yra plačiai
pripažinta veiksminga terapija, kai kurie tyrimai
atskleidžia nemažą gydymo nutraukimo ir atkryčių
riziką, ribotą pacientų įsitraukimą, taip pat sunkiai
keičiamus asmenybės ir psichologinius veiksnius,
tokius kaip impulsyvumas, naujumo siekimas ar
emocijų reguliacijos stoka [6].
3.3.3. Patologinio lošimo heterogeniškumas ir
potipiai: gydymo individualizavimas
Atsižvelgiant į patologinio lošimo kompleksiškumą
ir tam tikrus kognityvinės elgesio terapijos
ribotumus, pastaraisiais metais vis dažniau siūloma
derinti kelias skirtingas intervencijas, o ne apsiriboti
vien tik viena gydymo forma. Toks požiūris leidžia
individualizuoti gydymą, atsižvelgiant į paciento
asmenybės bruožus, emocinį pažeidžiamumą bei
lošimo elgesio tipą ir siekti geresnių rezultatų [6].
Vertinant tinkamiausias gydymo priemones būtina
atsižvelgti į patologinio lošimo heterogeniškumą.
Tai sudėtingas sutrikimas, kuriame sąveikauja
įvairūs neurobiologiniai ir psichosocialiniai
pažeidžiamumo veiksniai, todėl pacientai gali būti
skirstomi į subgrupes pagal vyraujančius bruožus.
Dažniausiai išskiriami trys potipiai: elgesio
sąlygotas, emociškai pažeidžiamas ir asocialus
impulsyvus, kurie nustatomi tiek bendrojoje
populiacijoje, tiek klinikinėse imtyse, taip pat tarp
paauglių ir jaunų asmenų. Ši potipių diferenciacija
rodo, kad būtina taikyti įvairias terapines strategijas,
pritaikytas prie konkretaus paciento lošimo elgesio
tipo, psichopatologinių ypatybių ir asmenybės
bruožų [6, 12].
3.3.4. Nuotolinės ir internetinės intervencijos
Pastaraisiais metais daug dėmesio sulaukia
nuotolinės intervencijos, kurios padeda mažinti
stigmos ir prieinamumo barjerus. Tyrimai rodo, kad
telefoninės trumposios intervencijos gali
reikšmingai sumažinti lošimo dažnumą ir
finansinius nuostolius, o kai kuriems pacientams –
ypač didesnio sutrikimo sunkumo ar siekiantiems tik
sumažinti lošimą, bet ne visiškai jo atsisakyti–
intensyvesni telefoniniai kontaktai yra dar
efektyvesni [13]. Internetinė KET taip pat pasirodė
veiksminga, mažinant ne tik lošimo, bet ir
gretutinius depresijos bei nerimo simptomus, o
teigiamas poveikis gali išlikti net iki 36 mėnesių po
gydymo [14, 15]. Įdomu tai, kad tokios programos
gali būti veiksmingos ir pacientų artimiesiems,
mažindamos jų patiriamą emocinį distresą bei
pagerindamos psichologinę savijautą. Kitos
perspektyvios kryptys yra dėmesingo įsisą-
moninimo praktikos, kurios padeda mažinti potraukį
lošti ir emocinį diskomfortą bei virtualios realybės
programos, leidžiančios pacientams saugioje
aplinkoje mokytis taikyti įgytus kognityvinius ir
elgesio įgūdžius. Šios naujos intervencijos gali
sustiprinti tradicinės psichoterapijos poveikį ir
suteikti papildomų priemonių siekiant ilgalaikio
gydymo efektyvumo [16].
3.3.5. Stacionarinės programos
Lietuvoje lošimo sutrikimu sergantiems pacientams
Respublikiniame priklausomybės ligų centre
taikoma Minesotos programa, grindžiama 12
žingsnių filosofija, grupine terapija ir
Journal of Medical Sciences. 13 Mar, 2026 - Volume 14 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
41
kompleksiškomis psichosocialinėmis
intervencijomis. Nors šios programos efektyvumas
lošimo sutrikimo gydyme nėra plačiai ištirtas
Lietuvoje, tarptautiniai duomenys rodo, kad
intensyvios stacionarinės terapijos, sukurtos pagal
Minesotos modelio principus, gali būti veiksmingos
tiek medžiagų vartojimo, tiek lošimo sutrikimams.
Tyrimai rodo, kad trijų savaičių stacionarinė
programa ORTHOS, sukurta pagal Minesotos
modelį, pasižymi gerais ilgalaikiais rezultatais: po
12 mėnesių daugiau kaip 85 % pacientų nebeatitiko
patologinio lošimo kriterijų, o beveik 60 % visiškai
nutraukė lošimą ir nebegrįžo prie priklausomybinio
elgesio [35]. Vokietijoje taikomos stacionarinio
lošimo sutrikimo gydymo programos taip pat rodo
gerus ilgalaikius rezultatus. Tyrime, kuriame
dalyvavo kelios reabilitacijos įstaigos, nustatyta, kad
po vienerių metų 41,6 % pacientų visiškai nutraukė
lošimą, o dar 29,2 % tęsė lošimą, bet nebeatitiko
lošimo sutrikimo kriterijų. Visoms pacientų
grupėms būdingas socialinių ir šeimos santykių
pagerėjimas, o visiškai lošimą nutraukę pacientai
patyrė ir mažesnį psichologinį distresą bei palankius
asmenybės pokyčius, tokius kaip sumažėjęs
neurotiškumas ir padidėjęs ekstravertiškumas bei
sąmoningumas [36]. Šie duomenys leidžia teigti,
kad Lietuvoje taikoma Minesotos programa lošimo
sutrikimą turintiems pacientams atitinka tarptautines
priklausomybės gydymo tendencijas. Vis dėlto
būtini vietiniai efektyvumo tyrimai, kurie leistų
objektyviai įvertinti programos rezultatus ir
palyginti juos su kognityvine elgesio terapija bei
kitomis įrodymais pagrįstomis intervencijomis.
3.3.6. Farmakoterapija
Šiuo metu nėra nė vieno vaisto, kuris būtų oficialiai
patvirtintas patologinio lošimo gydymui, tačiau
naujausių tyrimų duomenys rodo, kad tam tikros
farmakologinės priemonės gali būti veiksmingos
mažinant patologinio lošimo simptomus.
Didžiausias dėmesys yra skiriamas opioidų
receptorių antagonistams – naltreksonui ir
nalmefenui. 2024 m. paskelbtoje sisteminėje
apžvalgoje ir tinklinėje metaanalizėje, apėmusioje
22 atsitiktinių imčių kontroliuojamus tyrimus ir
beveik tūkstantį pacientų, nustatyta, kad būtent šie
vaistai pasižymi didžiausiu veiksmingumu mažinant
lošimo potraukį ir simptomų sunkumą, palyginus su
placebo grupe [17]. Panašias išvadas pateikia ir 2025
m. Jungtinės Karalystės Nacionalinio sveikatos ir
priežiūros tobulinimo instituto (NICE)
rekomendacijos, kuriose pabrėžiama, kad opioidų
antagonistai šiuo metu turi daugiausiai įrodymų
veiksmingumui pagrįsti, nors jų patikimumo
lygmuo vertinamas kaip žemas, todėl būtini
tolimesni didesnės apimties tyrimai [18].
Kiti vaistai, tokie kaip selektyvūs serotonino
reabsorbcijos inhibitoriai (SSRI), nuotaikos
stabilizatoriai bei kai kurie antikonvulsantai, taip pat
buvo tiriami gydant patologinį lošimą, tačiau jų
veiksmingumo rezultatai išlieka nevienareikšmiški.
SSRI (fluoksetinas, paroksetinas, ecitalopramas,
fluvoxaminas) buvo vertinti keliuose atsitiktinių
imčių tyrimuose: dalis jų parodė reikšmingą lošimo
simptomų mažėjimą, tačiau kituose tyrimuose
reikšmingo skirtumo nuo placebo nefiksuota. Be to,
SSRI veiksmingumas galėjo būti susijęs su
gretutiniais depresijos ar nerimo simptomais, o ne
tiesioginiu poveikiu lošimo elgesiui, kas apsunkina
jų efektyvumą interpretaciją [19].
4. Išvados
Apžvelgtų tyrimų duomenys rodo, kad patologinis
lošimas yra sudėtingas, daugiaveiksnis priklau-
somybės spektro sutrikimas, pasižymintis elgesio
kontrolės, impulsyvumo ir emocijų reguliacijos
sutrikimais, glaudžiai susijęs su psichoaktyvių
medžiagų vartojimo sutrikimams būdingais
mechanizmais. Lošimo sutrikimas retai pasireiškia
izoliuotai - didžiajai daliai pacientų nustatomi
Journal of Medical Sciences. 13 Mar, 2026 - Volume 14 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
42
gretutiniai nuotaikos, nerimo, bipoliniai, medžiagų
vartojimo ir B klasterio asmenybės sutrikimai, kurie
susiję su sunkesne klinikine eiga, didesne suicidinio
elgesio, somatinių komplikacijų ir socialinio
funkcionavimo pablogėjimo rizika bei mažesniu
gydymo efektyvumu. Komorbidiškumo sąsajos
grin-džiamos bendrais neurobiologiniais,
kognityviniais ir biosocialiniais veiksniais, todėl
lošimo sutrikimą tikslinga vertinti ne kaip siaurą
elgesio problemą, o kaip kompleksišką
psichopatologinę būklę. Nors psichologinės
intervencijos, ypač kognityvinė elgesio terapija ir
motyvacinis interviu, laikomas veiksmin-giausiomis
gydymo priemonėmis, jų poveikį riboja didelis
gydymo nutraukimo ir atkryčių dažnis bei
nepakankamas pagalbos prieinamumas.
Tarptautiniai duomenys rodo, kad intensyvios
stacionarinės psichosocialinės programos taip pat
gali reikšmingai sumažinti lošimo simptomus ir
pagerinti ilgalaikius funkcionavimo rodiklius.
Farmakoterapijoje daugiausiai vilčių siejama su
opioidų receptorių antagonistais, tačiau jų
veiksmingumą dar reikia patvirtinti didesnės
apimties tyrimais, o kitų vaistų grupių rezultatai
išlieka prieštaringi. Atsižvelgiant į aukštą
komorbidiškumą ir lošimo sutrikimo
heterogeniškumą, optimali klinikinė praktika turėtų
remtis integruotu, į kelis sutrikimus orientuotu, indi-
vidualizuotu gydymo modeliu bei stiprinti
ankstyvos diagnostikos, prevencijos ir stigmos
mažinimo priemones, ypač pažeidžiamose rizikos
grupėse.
Literatūros šaltiniai
1. Bijker R, Booth N, Merkouris SS, Dowling
NA, Rodda SN. Global prevalence of help-seeking
for problem gambling: A systematic review and
meta-analysis. Addiction. 2022 Dec;117(12):2972-
2985. doi: 10.1111/add.15952.
2. Primary and Secondary Diagnoses of
Gambling Disorder and Psychiatric Comorbidity in
the Swedish Health Care System—A Nationwide
Register Study Background paskaityt
3. Dąbrowska K, Moskalewicz J, Wieczorek
Ł. Barriers in Access to the Treatment for People
with Gambling Disorders. Are They Different from
Those Experienced by People with Alcohol and/or
Drug Dependence? J Gambl Stud. 2017
Jun;33(2):487-503.
4. Quigley L. Gambling Disorder and Stigma:
Opportunities for Treatment and Prevention. Curr
Addict Rep. 2022;9(4):410-419.
5. Suurvali, H., Hodgins, D.C. &
Cunningham, J.A. Motivators for Resolving or
Seeking Help for Gambling Problems: A Review of
the Empirical Literature. J Gambl Stud 26, 1–33
(2010).
6. Menchon JM, Mestre-Bach G, Steward T,
Fernández-Aranda F, Jiménez-Murcia S. An
overview of gambling disorder: from treatment
approaches to risk factors. F1000Res. 2018 Apr
9;7:434.
7. Yakovenko I, Quigley L, Hemmelgarn BR,
Hodgins DC, Ronksley P. The efficacy of
motivational interviewing for disordered gambling:
systematic review and meta-analysis. Addict Behav.
2015 Apr;43:72-82.
8. Choi SW, Shin YC, Kim DJ, Choi JS, Kim
S, Kim SH, Youn H. Treatment modalities for
patients with gambling disorder. Ann Gen
Psychiatry. 2017 Apr 28;16:23.
9. Raylu N, Oei TP, Loo JM, Tsai JS. Testing
the Validity of a Cognitive Behavioral Model for
Gambling Behavior. J Gambl Stud. 2016
Jun;32(2):773-88.
10. Higueruela-Ahijado M, López-Espuela F,
Caro-Alonso PÁ, Novo A, Rodríguez-Martín B.
Efficacy of cognitive-behavioral therapy in
improving the quality of life of people with
Journal of Medical Sciences. 13 Mar, 2026 - Volume 14 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
43
compulsive gambling, a systematic review. Arch
Psychiatr Nurs. 2023 Apr;43:127-142.
11. Mide M, Mattiasson J, Norlin D, Sehlin H,
Rasmusson J, Ljung S, Lindskog A, Petersson J,
Saavedra F, Gordh AS. Internet-delivered therapist-
assisted cognitive behavioral therapy for gambling
disorder: a randomized controlled trial. Front
Psychiatry. 2023 Dec 11;14:1243826.
12. Devos MG, Clark L, Bowden-Jones H,
Grall-Bronnec M, Challet-Bouju G, Khazaal Y,
Maurage P, Billieux J. The joint role of impulsivity
and distorted cognitions in recreational and problem
gambling: A cluster analytic approach. J Affect
Disord. 2020 Jan 1;260:473-482.
13. Abbott M, Hodgins DC, Bellringer M,
Vandal AC, Palmer Du Preez K, Landon J, Sullivan
S, Rodda S, Feigin V. Brief telephone interventions
for problem gambling: a randomized controlled trial.
Addiction. 2018 May;113(5):883-895.
14. Rolvien L, Buddeberg L, Gehlenborg J,
Borsutzky S, Moritz S. A Self-Guided Internet-
Based Intervention for the Reduction of Gambling
Symptoms: A Randomized Clinical Trial. JAMA
Netw Open. 2024 Jun 3;7(6):e2417282.
15. Diaz-Sanahuja L, Campos D, Mira A,
Castilla D, García-Palacios A, Bretón-López JM.
Efficacy of an internet-based psychological
intervention for problem gambling and gambling
disorder: Study protocol for a randomized controlled
trial. Internet Interv. 2021 Oct 5;26:100466.
16. Bodor D, Ricijaš N, Filipčić I. Treatment of
gambling disorder: review of evidence-based
aspects for best practice. Curr Opin Psychiatry. 2021
Sep 1;34(5):508-513.
17. Ioannidis K, Del Giovane C, Tzagarakis C,
Solly JE, Westwood SJ, Parlatini V, Bowden-Jones
H, Grant JE, Cortese S, Chamberlain SR.
Pharmacological management of gambling disorder:
A systematic review and network meta-analysis.
Compr Psychiatry. 2025 Feb;137:152566.
18. National Institute for Health and Care
Excellence (NICE). Gambling-related harms:
identification, assessment and management.
Evidence review for pharmacological treatment of
harmful gambling [Internet]. London: NICE; 2025
19. American Psychiatric Association.
Diagnostic and Statistical Manual of Mental
Disorders (5th ed., text rev.; DSM-5-TR).
Washington, DC: American Psychiatric Publishing;
2022.
20. World Health Organization. International
Classification of Diseases, 11th Revision (ICD-11)
– Disorder due to addictive behaviours, including
gambling and gaming disorder. Geneva: WHO;
2022.
21. Balodis IM, Potenza MN. Common
neurobiological and psychological underpinnings of
gambling and substance-use disorders. Prog
Neuropsychopharmacol Biol Psychiatry. 2020 Apr
20;99:109847.
22. Sharma R, Weinstein A. Gambling
disorder comorbidity a narrative review. Dialogues
Clin Neurosci. 2025 Dec;27(1):1-18.
23. Vaddiparti K, Cottler LB. Personality
disorders and pathological gambling. Curr Opin
Psychiatry. 2017 Jan;30(1):45-49.
24. Salonen AH, Latvala TA, Vuori M, Levola
J, Castrén S, Grönroos T. Gambling Disorder and
Increased Psychiatric Comorbidity: A Finnish
Register-Based Study. Nordisk Alkohol Nark. 2025
Sep 30:14550725251380172.
25. Jolly T, Trivedi C, Adnan M, Mansuri Z,
Agarwal V. Gambling in patients with major
depressive disorder is associated with an elevated
risk of Suicide: Insights from 12-years of
Nationwide inpatient sample data. Addict Behav.
2021 Jul;118:106872.
26. Wullinger PM, Bickl AM, Loy JK, Kraus
L, Schwarzkopf L. Longitudinal associations
between psychiatric comorbidity and the severity of
Journal of Medical Sciences. 13 Mar, 2026 - Volume 14 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
44
gambling disorder: Results from a 36-month follow-
up study of clients in Bavarian outpatient addiction
care. J Behav Addict. 2023 Jun 12;12(2):535-546.
27. Sundqvist K, Wennberg P. Problem
gambling and anxiety disorders in the general
swedish population - a case control study. J Gambl
Stud. 2022 Dec;38(4):1257-1268.
28. Rash CJ, Weinstock J, Van Patten R. A
review of gambling disorder and substance use
disorders. Subst Abuse Rehabil. 2016 Mar 17;7:3-
13.
29. Vaddiparti K, Cottler LB. Personality
disorders and pathological gambling. Curr Opin
Psychiatry. 2017 Jan;30(1):45-49.
30. Moreira D, Azeredo A, Dias P. Risk
Factors for Gambling Disorder: A Systematic
Review. J Gambl Stud. 2023 Jun;39(2):483-511.
doi: 10.1007/s10899-023-10195-1. Epub 2023 Mar
8.
31. Shakeel, M.K., Hodgins, D.C. & Goghari,
V.M. A Comparison of Self-Reported Impulsivity in
Gambling Disorder and Bipolar Disorder. J Gambl
Stud 35, 339–350 (2019).
32. Jones L, Metcalf A, Gordon-Smith K,
Forty L, Perry A, Lloyd J, Geddes JR, Goodwin GM,
Jones I, Craddock N, Rogers RD. Gambling
problems in bipolar disorder in the UK: prevalence
and distribution. Br J Psychiatry. 2015
Oct;207(4):328-33.
33. World Health Organization. Gambling and
public health: overview. Geneva: WHO; 2024.
34. Grönroos T, Kontto J, Kouvonen A,
Latvala TA, Partonen T, Salonen AH. Somatic and
psychiatric comorbidity in people with diagnosed
gambling disorder: A Finnish nation-wide register
study. Addiction. 2024 Nov;119(11):2015-2022.
35. Re TS, Bragazzi NL, Covelli M, Poli D,
Dalpiaz C, Benevene P, Zerbetto R. Outcomes
evaluation of ORTHOS: an intensive residential
program for gambling addiction treatment. Int J Dev
Educ Psychol. 2019;1(1):269-276
36. Müller KW, Wölfling K, Dickenhorst U,
Beutel ME, Medenwaldt J, Koch A. Recovery,
relapse, or else? Treatment outcomes in gambling
disorder from a multicenter follow-up study. Eur
Psychiatry. 2017 Jun;43:28-34. doi:
10.1016/j.eurpsy.2017.01.326. Epub 2017 Feb 7.
PMID: 28365465.
Journal of Medical Sciences. 13 Mar, 2026 - Volume 14 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
45