Thiamine deficiency among intensive care unit patients – literature review

Full article

https://doi.org/10.53453/ms.2023.6.6

Thiamine deficiency among intensive care unit patients: literature
review
Deivydas Pavydis
1
1
Vilnius University, Faculty of Medicine, Vilnius, Lithuania
Abstract
Background. Thiamine is an essential micronutrient, and its deficiency is a widespread problem in critically ill
patients, especially in intensive care units due to the risk factors encountered here.
Aim. To review scientific literature and summarize information on the prevalence, aetiology, diagnostic features,
treatment and prevention strategies of thiamine deficiency in intensive care unit patients.
Materials and methods. The literature search was conducted in the international database PubMed. Keywords
such as “intensive care unit“, thiamine deficiency”, epidemiology”, aetiology , diagnostics, their
abbreviations and combinations were used. 598 publications were found in the search results, of which 565 articles
were rejected that did not match the topic. The literature review includes 33 articles in English, published between
1982 and 2021.
Results. Thiamine deficiency in the intensive care unit is a widespread disorder, caused by a variety of factors,
such as decreased oral intake, increased metabolic demand, and impaired absorption, utilization, and storage. Main
diagnostic tool is laboratory tests, while oral or intravenous thiamine are used for treatment. Strategies to prevent
thiamine deficiency include adequate nutrition, early identification of high-risk patients, and administration of
thiamine supplementation.
Conclusions. Thiamine deficiency is a common and multifactorial disorder in intensive care units. Its diagnostics
is based on laboratory tests but can be challenging by varying diagnostic criteria and inaccurate test results. Early
treatment and the application of prevention strategies are necessary to improve outcomes. Future studies with
larger and more diverse populations are required to develop effective management and prevention strategies.
Keywords: intensive care unit, thiamine deficiency, epidemiology, aetiology, diagnostics.
Journal of Medical Sciences. 26 Jun, 2023 - Volume 11 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
Medical Sciences 2023 Vol. 11 (5), p. 42-50, https://doi.org/10.53453/ms.2023.6.6
42
Tiamino trūkumas tarp intensyvios terapijos skyriaus pacientų:
literatūros apžvalga
Deivydas Pavydis
1
1
Vilniaus universitetas, Medicinos fakultetas, Vilnius, Lietuva
Santrauka
vadas. Tiaminas, yra būtinas mikroelementas, kurio trūkumas yra plačiai paplitusi problema kritinių būklių
pacientams, ypač gydomiems intensyvios terapijos skyriuose dėl čia sutinkamų rizikos faktorių.
Tikslas. Remiantis moksline literatūra, apvelgti ir pateikti apibendrint informacij apie intensyvios terapijos
skyriaus pacientų tiamino trūkumo paplitim, etiologij, diagnostikos ypatybes ir gydymo bei prevencijos
strategijas šioje populiacijoje.
Metodai. Literatūros paieška buvo atlikta tarptautinėje duomenų bazėje PubMed. Naudoti raktiniai odiai
,,intensive care unit“, ,,thiamine deficiency, ,,epidemiology, ,,aetiology“, diagnostics ir jų
kombinacijos bei
trumpiniai. Pagal paieškos rezultatus buvo surastos 598 publikacijos, iš
kurių buvo atmesti 565 straipsniai,
neatitikę
nagrinėjamos temos. literatūros apvalg
įtraukti 33 straipsniai anglų kalba, publikuoti 1982-2021
metais.
Rezultatai. Tiamino trūkumas intensyvios terapijos skyriuje yra plačiai paplitęs sutrikimas, lemiamas įvair
veiksnių, tokių kaip sumaėjęs peroralinis suvartojimas, padidėjęs metabolinis poreikis bei sutrikusios
absorbcijos, panaudojimo ir deponavimo funkcijos. Diagnostika remiasi laboratoriniais tyrimais, o gydymui
naudojami pakaitiniai vitamino B12 preparatai. Tiamino trūkumo tarp kritinių būklių pacientų prevencijos
strategijos apima adekvačios mitybos utikrinim, ankstyv aukštos rizikos pacientų identifikavim bei pakaitinio
tiamino skyrim.
Ivados. Tiamino trūkumas intensyvios terapijos skyriuose yra danas sutrikimas, kurio atsiradim lemia įvairūs
skirtingi veiksniai. Jo diagnostika paremta laboratoriniais ir vaizdiniai tyrimais, tačiau gali būti apsunkinta dėl
varijuojančių diagnostinių kriterijų ir netikslių tyrimų rezultatų. Ankstyvas gydymas ir prevencijos strategijų
taikymas klinikinė praktikoje yra būtini siekiant ukirsti keli ūmių simptomų bei ilgalaikio neurologinio deficito
atsiradimui. Veiksmingų tiamino trūkumo valdymo ir prevencijos strategijų įgyvendinimui ateityje būtinos aukšto
patikimumo studijos su didesnėmis ir įvairesnėmis tiriamųjų populiacijomis.
Raktažodžiai: intensyvios terapijos skyrius, tiamino trūkumas, epidemiologija, etiologija, diagnostika.
Journal of Medical Sciences. 26 Jun, 2023 - Volume 11 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
43
1. vadas
Tiaminas dar inomas kaip vitaminas B12 yra
būtinas mikroelementas, dalyvaujantis daugelyje
mediagų apykaitos kelių, organizmo energijos
gamybos procese ir atlieka svarbų vaidmenį
palaikant širdies ir kraujagyslių bei nervų sistemų
funkcij. Tiamino trūkumas būdingas išsekusiems ir
sunkiai sergantiems pacientams, ypač gydomiems
intensyvios terapijos skyriuose (ITS). ITS pacientai
turi didesnė rizik vitamino B12 trūkumui dėl įvairių
veiksnių, įskaitant nepakankam mityb, virškinimo
trakto sutrikimus bei tam tikrų medikamentų
vartojim.
Tiamino trūkumas yra susijęs su įvairiomis
klinikinėmis apraiškomis, tokiomis kaip Wernicke
encefalopatija (WE), širdies ir kraujagyslių sistemos
sutrikimai, laktatinė acidozė bei kvėpavimo
funkcijos nepakankamumas (1).
Šio straipsnio tikslas apvelgti dabartine literatūr
tiamino trūkumo tarp ITS pacientų tematika ir
aptarti vitamino B12 trūkumo epidemiologija,
etiologija, diagnostik ir gydymo bei prevencijos
strategijas šioje populiacijoje.
2. Metodika
Literatūros paieška buvo atlikta tarptautinėje
duomenų bazėje PubMed. Pagal paieškos rezultatus
buvo surasta 477 publikacijų, kurių buvo atmesti
414 straipsnių, neatitikę nagrinėjamos temos.
literatūros apvalg buvo įtraukti 63 straipsniai
anglų kalba.
3. Rezultatai
3.1. Epidemiologija
Tiamino trūkumas yra plačiai paplitęs tarp kritinių
būklių pacientų, ypač tarp sergančių sepsiu, kepenų
ligomis ir alkoholizmu (2,3). Jo paplitimas tarp ITS
gydomų pacientų svyruoja tarp 20 ir 70 %,
priklausomai nuo tiriamosios populiacijos,
diagnostinių kriterijų bei geografinės padėties (2,3).
Jungtinės Amerikos Valstijose atlikta
retrospektyvinė studija (1), tyrusi 243 ITS
pacientus, nustatė, jog šio mikroelemento trūkumo,
kai tiamino serumo koncentracija nustatyta
< 7 nmol/l, paplitimas siekė 38 %, o kitoje studijoje,
atliktoje Jungtinėje Karalystėje, vitamino B12
deficitas tarp kritinių būklių pacientų siekė 63 %, kai
nustatyta serumo koncentracija buvo
< 15 nmol/l (4).
J. A. Woolum ir bendraautorių atlikta studija (5)
parodė, jog tiamino trūkumo paplitimas siekė 20%
tarp ITS gydomų pacientų. studij buvo įtraukti
107 ITS pacientai, kurių tiamino koncentracija buvo
išmatuota per pirmas 24 valandas nuo
hospitalizacijos į minėt skyrių pradios. Tyrėjai
nustatė, jog vitamino B12 deficitas buvo danesnis,
su 33% paplitimu, tarp sepsio ir/ar septinio šoko
pacientų,. Kitas studijos radinys buvo, jog tarp
pacientų su tiamino trukumu mirtingumo rodiklis
buvo aukštesnis nei pacientų su normaliomis
vitamino B12 koncentracijomis, atitinkamai 17 % ir
4 %.
Kita studija, atlikta A. Miskowitz ir kitų (6), tyrinėjo
tiamino trūkum tarp septinio šoko ištiktų pacientų.
tyrim buvo įtraukti 102 minėtos populiacijos
pacientai ir jiems per pirmas 24 valandas nuo
hospitalizacijos į ITS skyrių buvo nustatytos
vitamino B12 koncentracijos. Studijos rezultatai
parodė, kad tiamino trūkumo paplitimas tarp
septinio šoko ištiktų pacientų siekė 27 %, be to, šio
mikroelemento deficitas buvo siejamas su
danesniais inkstų funkcijos sutrikimais bei
ilgesnėmis hospitalizacijoms ITS.
Didelis tiamino trūkumo paplitimas tarp kritinių
būklių pacientų, gydomų ITS, siejamas su įvairiais
veiksniais, tokiais kaip sumaėjęs vartojimas su
maistu, padidėjęs metabolinis poreikis bei
sutrikusios tiamino absorbcijos, panaudojimo ir
deponavimo funkcijos (4,7).
Journal of Medical Sciences. 26 Jun, 2023 - Volume 11 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
44
3.2. Etiologija
Viena pagrindinių vitamino B12 trūkumo
prieasčių kritinių būklių pacientams yra sumaėjęs
suvartojimas su maistu. ITS gydomi pacientai
neretai negali gerti ar valgyti dėl savo pirminės ligos
pobūdio ar gydymo ypatybių, o tai gali sukelti
įvairių pagrindinių maistinių mediagų, įskaitant
tiamin, trūkum. D. Frankenfield atliktas tyrimas
(8) parodė, jog beveik 40 % ITS pacientų gresia
mitybos nepakankamumo pavojus ir daniausiai dėl
sumaėjusio suvartojimo per burn. Kitame tyrime
pastebėta, jog kritinių būklių pacientams buvo
fiksuotos statistiškai reikšmingai emesnės serumo
tiamino koncentracijos nei sveikiems kontrolinės
grupės pacientams, o tai daugiausiai buvo siejama
taip pat su sumaėjusiu suvartojimu per burn (1).
Kitas svarbus faktorius, prisidedantis prie tiamino
trūkumo tarp kritinių būklių pacientų yra padidėjęs
mediagų apykaitos poreikis, kuris lemia
tuštėjančius vitamino B12 depus. ITS gydomi
pacientai susiduria su aukštesniais energijos
poreikiais tiek įprastų organizmo funkcijų
palaikymui tiek kovai su pagrindinais sutrikimais,
lėmusiais hospitalizacij ITS. Šis padidėjęs poreikis
gali lemti spartes tiamino sunaudojim ir taip
priartinti prie organizmo vitamino B12 rezervų
ištuštėjimo. rodyta, kad tiamino serumo
koncentracijos buvo reikšmingai emesnės tarp
pacientų su septiniu šoku nei tarp kontrolinės grupės
monių ir tai buvo siejama su padidėjusiu mediagų
apykaitos poreikiu (4).
Sutrikusi tiamino absorbcija ir panaudojimas yra
taip pat svarbūs faktoriai lemiantys emesnes šio
mikroelemento koncentracijas tarp ITS pacientų.
Normaliai vitamino B12 absorbcijai reikalingi
adekvatūs kiekiai druskos rūgšties skrandyje bei
kasos fermentų plonajame arnyne. Kritinių būklių
pacientams virškinamojo trakto veikla neretai
sutrinka dėl įvairų veiksnių, tokių kaip stresas,
sepsis ar specifiniai medikamentai, ir tai gali lemti
sumaėjusi tiamino absorbcij (6). Taip pat, šio
mikroelemento panaudojimas gali būti sutrikęs l
vyraujančios paciento kritinės būklės per įvairius
mechanizmus, tokius kaip oksidacinis stresas,
mitochondrijų sutrikimai ar sisteminis ude-
gimas (4). Tiamino deponavimo sutrikimas yra kitas
lemtingas veiksnys, prisidedantis prie emų
vitamino B12 serumo koncentracijų ITS gydomiems
pacientams. prastai jis deponuojamas kepenyse,
todėl bet kokios būklės, lemiančios kepenų
funkcijos sutrikim potencialiai gali prisidėti prie
tiamino trūkumo (9). Be to, kritinių būklių pacientai
gali susidurti su padidėjusiu vitamino B12 netekimu
su šlapimu ar aizdų eksudatu, o pacientams,
kuriems taikoma pakaitinė inkstų terapija ir su
dializatu (10).
3.3. Diagnostika
Tiamino trūkumo diagnostika kritinių būklių
pacientams ITS gali būti apsunkinta dėl nespecifinių
klinikinių išraiškų bei patikimų laboratorinių tyrimų
stygiaus.
Vitamino B12 trūkumo klinikinės išraiškos yra labai
variabilios bei nespecifiškos ir tai reikšmingai
apsunkina šio sutrikimo diagnostika (11). ITS
gydomų pacientų tiamino trūkumas gali pasireikšti
įvairia simptomatika, įskaitant sumišim, delyr,
ataksij bei periferines neuropatijas (12).
Kraštutiniais atvejais sunkiai sergantiems
pacientams gali išsivystyti gyvybei pavojinga būklė,
vadinama Wernicke encefalopatija, kuri pasireiškia
sutrikusia psichine būsena, oftalmoplegija bei
eisenos sutrikimais (13).
Dėl klinikinės raiškos ne specifiškumo ITS
pacientų tiamino trūkumo diagnostika daugiausiai
remiasi įvairiais laboratoriniais tyrimais bei
metodikomis. Vienas daniausiai naudojamų yra
tiamino koncentracijos kraujo serume nustatymas,
tačiau dabartinėje literatūroje nėra priimta bendro
nutarimo, kokia nustatyta koncentracija kraujo
Journal of Medical Sciences. 26 Jun, 2023 - Volume 11 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
45
plazmoje turėtų būti laikoma kaip šio
mikroelemento trūkumu. Vienos studijos siūlo šia
riba laikyti 20 nmol/l ir emesnes koncentracijas,
kitų autorių duomenimis, jog tiamino koncentracija
30 nmol/l ir maiau, turėtų būti traktuojama kaip
trūkumas (14).
Keleto studijų rezultatai atskleidė, kad tarp kritinių
būklių pacientų buvo stebimos reikšmingai
emesnės tiamino koncentracijos kraujo plazmoje, o
tai buvo siejama su didesniais mirtingumo rodikliais
(1,15). Tačiau, nustatytos koncentracijos gali būti
iškreiptos dėl įvairių veiksnių, įskaitant hemodializę
bei mėginių paėmimo technikas, ir tai potencialiai
gali lemti netikslius rezultatus (16). Be to, nustatytos
tiamino koncentracijos kraujo serume gali ne visada
teisingai atspindėti šio mikroelemento
koncentracijas audiniuose, kurios yra svarbesnės
siekiant diagnozuoti vitamino B12 trūkum (17).
Kitas laboratorinis tyrimas, naudojamas tiamino
deficito diagnostikoje ITS, yra tiamino difosfato
(TDP) kiekio eritrocituose ar kraujyje matavimas.
TDP yra aktyvi tiamino forma, o jo nustatytos
koncentracijos geriau atspindi vitamino B12 kiekius
audiniuose nei prieš tai aptartas laboratorinis tyrimas
(18). rodyta, jog TDP nustatytos koncentracijos yra
reikšmingai emesnės tarp kritinių būklių pacientų
nei tarp sveikų kontrolinės grupės savanorių, be to
mai TDP kiekiai kraujyje siejami su didesniu
mirtingumu (4,16). Tačiau, svarbu paminėti, jog ir
šio tyrimo rezultatai gali būti netikslūs l
hemodializės bei mėginio paėmimo technikos (19).
Alternatyviai diagnozuojant ITS tiamino trūkum
kritinių būklių pacientams galima naudoti naujesnį
laboratorinį tyrim fermento transketolazės (TK)
aktyvumo matavim. TK veiklai tiaminas
reikalingas kaip kofaktorius, todėl jo aktyvumas
tiesiogiai priklauso nuo tiamino kiekio. Yra
įrodymu, jog šio metodo rezultatai yra maiau
iškreipiami hemodializės ir mėginio paėmimo
veiksnių nei anksčiau aptartų tyrimų metu (20).
Vaizdiniai tyrimai, tokie kaip magnetinio rezonanso
tomografija taip pat gali būti panaudojami kritinių
būklių pacientų kraštutiniam tiamino trūkumui
diagnozuoti. Šiuo metodu galima matyti
charakteringus smegenų pakitimus siejamus su WE,
tokius kaip T2 sekoje matomas hiperintensines
zonas gumburo ir periakvedukuko srityse (21).
Tačiau magnetinio rezonanso tomografija gali būti
neprieinama ITS ar neįmanoma atlikti dėl sunkios
paciento būklės, o diagnostinė vertė tiamino
trūkumo diagnostikoje iki WE išsivystymo yra itin
menka.
Taigi tiamino trūkumo diagnostika kritinių būklių
pacientams ITS gali kelti iššūkių dėl savo
nespecifinės klinikinės išraiškos bei įvairių
gretutinių veiksnių. Laboratoriniai tyrimai, tokie
kaip tiamino bei TDP koncentracijų ir TK aktyvumo
nustatymas, gali reikšmingai palengvinti vitamino
B12 deficito diagnostik, o vaizdiniai tyrimai, tokie
kaip magnetinio rezonanso tomografija, leidia
aptikti WE.
3.4. Gydymas
Standartinė tiamino trūkumo gydymo strategija yra
pakaitinė tiamino terapija, kuri gali būti taikoma
peroraliai arba intraveniškai. Pastarasis metodas yra
daniausiai taikomas ITS kritinių būklių pacientams
dėl neretai pasitaikančių kitų sutrikimų bei būkl,
galinčių apsunkinti medikamentų vartojim per
burn. Gydant vitamino B12 trūkum
rekomenduojama intraveninio tiamino paros dozė
yra 100-300 mg (22,23). Tačiau svarbu paminėti,
jog optimali dozė ir gydymo trukmė nėra pilnai
apibrėta ir varijuoja nuo mikroelemento deficito
lygio.
Ankstyvo gydymo reikšmė yra nenuginčijama
siekiant vengti tiamino trūkumo komplikacijų,
įskaitant WE. WE yra ūmi klinikinė būklė, kuri
būtina nedelsiant gydyti intraveniniu tiaminu tam,
kad būtų išvengta negrįtamų neurologinių
Journal of Medical Sciences. 26 Jun, 2023 - Volume 11 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
46
sutrikimų (24). Todėl esant vitamino B12 trūkumo
įtarimui ITS pacientams, rekomenduojama taikyti
intraveninio tiamino empirinę terapija, net jei nėra
galimybės nustatyti tiamino kiekio laboratoriniais
tyrimais (25). Rekomenduojamas WE tiaminu
gydymo rėimas yra 500 mg intraveninio tiamino
pirmas 2-3 dienas, tęsiant 5-7 dienas 250 mg/d (23).
M. W. Donnino ir bendraautorių atlikta studija (1)
vertino didelių dozių tiamino terapijos efekt
kritinių būklių pacientams su sepsiu. Tyrimo metu
buvo nustatyta, jog didelių dozių tiamino terapija
(200 mg kas 12 valandų 4 dienas) buvo siejama su
reikšmingu laktato koncentracijos sumaėjimu. Taip
pat buvo pastebėta maesnio mirtingumo tendencija
tiamino terapij gaunančioje grupėje, tačiau
statistinio reikšmingumo nebuvo nustatyta.
Autoriais padaišvadas, jog didelių dozių tiamino
terapija kritin būklių pacientams su sepsiu
potencialiai gali lemti geresnes išeitis.
Kita studija, atlikta A. Moskowitz ir kitų (6), tyrė
tiamino terapijos efektyvum ITS pacientams su
vitamino B12 deficitu. Gauti rezultatai, parodė, jog
taikoma tiamino terapija (3 dienas po 500 mg/d)
buvo siejama su reikšmingai aukštesnėmis serumo
tiamino koncentracijomis ir retesniu laktatinės
acidozės išsivystymu. Buvo stebima maesnio
mirtingumo tiamino terapij gaunančioje grupėje
tendencija, tačiau šis rezultatas taip pat nebuvo
statistiškai reikšmingas.
M. M. Berger ir bendraautoriai atliko sisteminę
literatūros apvalg (26), į kuri buvo įtrauktos 6
studijos su suminiu 588 pacientų skaičiumi, o gauti
rezultatai parodė, jog tiamino terapija kritinių būklių
pacientams lemia reikšming laktato koncentracijos
sumaėjim bei pagerėjusi širdies veikl. Kaip ir
ankstesnėse studijose buvo stebimas mirtingumo
rodiklio sumaėjimas tiaminu gydomų pacientų
grupėje, tačiau rezultatas nebuvo statistiškai
reikšmingas. Autoriai padarė vad, jog tiamino
terapija gali būti naudinga kritinių būklių
pacientams, ypač sergantiems sepsiu.
Tačiau nemaa dalis dabartinėje literatūroje
prieinamų tyrimų, tiamino terapijos kritinių būklių
pacientams tema, turi kelet esminių trūkumų.
Pirmiausiai daugelis studijų buvo atliktos su
maomis tiriamųjų populiacijos ir be kontrolinių
grupių, todėl sunku padaryti galutines išvadas
apie tiamino terapijos veiksmingum. Antra,
skirtinguose tyrimuose naudojamos tiamino
terapijos dozės ir trukmė labai skiriasi, todėl sunku
apibrėti optimalų gydymo vitaminu B12 reim.
Trečia, dauguma studijų buvo sutelktos į
trumpalaikius rezultatus, tokius kaip laktato
klirensas ir hemodinamikos stabilumas, o ne į
ilgalaikes išeitis, tokias kaip mirtingumas ir
funkcinis atsigavimas.
Taigi pakaitinė tiamino terapija yra standartinė šios
mikroelemento gydymo strategija. Yra įrodymų, jog
gydymas, taikant dideles dozes, gali būti naudingas
kritinių būklių pacientams, ypač patiriantiems
septinį šok. Tačiau reikalingos tolimesnės studijos,
kurių metu būtų įvertintos ilgalaikės pacientų
išeitys, siekiant nustatyti ir apibrėti
veiksmingiausias tiamino terapijos dozes ir trukmes.
3.5. Prevencija
Šiuolaikinėje literatūroje yra pateikiama įvairų ITS
vitamino B12 prevencijos strategijų, įskaitant
tinkamos mitybos utikrinim, ankstyv aukštos
rizikos pacientų identifikacij bei papildomo
tiamino skyrimo utikrinim.
Adekvačios mitybos ITS utikrinimas yra vienas
svarbiausių veiksnių, ukertančių keli tiamino
deficito išsivystymui tarp kritinių būklių pacientų..
Enterinė ar parenterinė mityba turėtų būti pradėta
ankstyvuoju gydymo ITS laikotarpiu, jei
apskaičiuotų asmeninių paciento mitybinių poreikių
nepavyksta utikrinti peroraline mityba (27).
Mitybiniai mišiniai su padidintu baltymų bei
Journal of Medical Sciences. 26 Jun, 2023 - Volume 11 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
47
kalorijų kiekiu gali padėti utikrinti pakankamus
kiekius tiamino ir kitų būtinųjų mitybinių mediagų.
Be mitybinių veiksnių, didelė svarba turėtų būti
teikiama ir aukštos rizikos pacientų tiamino
koncentracijų stebėjimui. Iš kraujo mėginių nustayti
mai tiamino kiekiai serume indikuoja šio
mikroelemento deficit ir pakaitinės tiamino
terapijos poreikį (28). Tačiau kaip anksčiau minėta,
dėl tiamino savybės būti greitai pašalintam
sisteminės kraujotakos, jo koncentracijos nustatytos
serumo gali netiksliai atspindėti šio
mikroelemento kiekį audiniuose (4).
Kita svarbi tiamino stygiaus prevencijos strategija
remiasi ankstyva aukštos rizikos pacientų
identifikacija. Pastebėta, jog tam tikri veiksniai,
tokie kaip tinis alkoholizmas, mitybos
nepakankamumas bei tam tikrų medikamentų
vartojimas, siejami su aukštesne tiamino trūkumo
rizika. Lėtinis alkoholio vartojimas gali lemti
mitybos nepakankamum, kuris prisideda prie
vitamino B12 stygiaus. Taip pat alkoholis gali
trikdyti tiamino absorbcija ir metabolizm
virškinimo trakto ir kituose audiniuose. Vienos
studijos duomenimis, iki 80 % alkoholikų turi
tiamino trūkum (29). Mitybos nepakankamumas
lemiamas įvairių faktorių, tokių kaip prastas
vartojimo maisto racionas, lėtinės ligos ar
nepriteklius, gali privesti prie įvairių maistinių
mediagų, įskaitant tiamin, trūkumo. Vienos
studijos duomenimis nepakankama mityba yra
reikšmingas rizikos faktorius WE išsivystymui (30).
vairūs veiksniai, įskaitant medikamentus, tokius
kaip diuretikai, prieštraukuliniai ir chemoterapiniai
vaistai, gali lemti prastesnę tiamino absorbcij ir
metabolizm. P. Amodio ir bendraautorių atlikta
studija (31) parodė, kad pacientai gaunantys
diuretikų klasei priklausančius vaistus turėjo
aukštesrizik tiamino stygiui išsivystyti, o kitos
studijos duomenimis buvo nustatyta, kad pacientai,
kuriems taikoma chemoterapij, turėjo didesnę
rizik vitamino B12 deficitui sivystyti nei
kontrolinės grupės sveiki savanoriai ir tai buvo
siejama su vėio gydymui naudojamais vaistais (32).
Vienas būdų ankstyvam šių aukštos rizikos
pacientų identifikavimui yra anketų, tokių kaip
trumpoji mitybos anketa bei subjektyvus
visapusiškas mitybos įvertinimas, taikymas, kurios
leidia identifikuoti pacientus, turinčius aukšt
mitybos nepakankamumo bei tiamino trūkumo
rizik (33).
Papildomo tiamino skyrimas atlieka labai svarbų
vaidmenį siekiant ukirsti keli vitamino B12
trūkumui sivystyti. Tiamino papildai gali būti
skiriami peroraliai, intraveniškai bei
intramuskuliariai, priklausomai nuo paciento
klinikinės būklės ir mitybinių poreikių (4).
Rekomenduojama visiems kritin būklių
pacientams, gydomiems ITS ir turintiems aukšt
rizik tiamino deficitui, skirti papildom vitamin
B12 nepaisant nustatytų serumo tiamino
koncentracijų (28).
Tiamino trūkumas yra tarp kritinių būklių pacientų
plačiai paplitęs sutrikimas, todėl svarbu imtis
papildomų prevencinių priemonių, tokių kaip
adekvačios mitybos utikrinimas, aukštos rizikos
pacientų identifikavimas bei papildomo tiamino
skyrimas, jo ukirtimui. Klinikinėje praktikoje
taikomi šie metodai potencialiai gali sutrumpinti
pacientų atsigavimo laikotarpį bei pagerinti
tolimsias išeitis.
4. Ivados
Tiamino trūkumas yra danas ir neretai ne
diagnozuojamas sutrikimas tarp ITS gydomų
pacientų. Tai atitinkamai lemia gretutiniai
susirgimai, būklės sunkumas, naudojami vaistai ir
padidėjęs tiamino netekimas bei klinikinės išraiškos
specifiškumo stygius.
Šios būklės diagnostika yra paremta laboratoriniais
ir vaizdiniais tyrimais, tačiau klinikinėje praktikoje
Journal of Medical Sciences. 26 Jun, 2023 - Volume 11 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
48
ji gali būti apsunkinta, nes riba, kuri būtų laikoma
tiamino trūkumu skirtingų autorių duomenimis
svyruoja, o ir pačių tyrimų rezultatai gali būti
netikslūs dėl įvairių veiksnių.
Tiamino trūkumo prevencija ITS apima pacientų
adekvačios mitybos utikrinimo, aukštos rizikos
pacientų ankstyv identifikacijos bei papildomo
vitamino B12 skyrimo strategijas, o gydymas
pakaitinę vitamino B12 terapij, kurios optimalios
dozės ir gydymo trukmė nėra nustaytos šiai
populiacijai.
Kuriant ateities tiamino trūkumo kritinių būklių
pacientams ITS valdymo bei prevencijos strategijas,
reikėtų remtis ateities aukšt patikimumo rodiklį
turinčiomis studijomis šia tema, atliktomis su
didesnėmis imtimis bei įvairiomis populiacijomis.
Literatūros altiniai
1. Donnino MW, Vega J, Miller J, Walsh M. Myths
and misconceptions of Wernicke’s encephalopathy:
what every emergency physician should know. Ann
Emerg Med. 2007 Dec;50(6):715–21.
2. Ikeda K, Liu X, Kida K, Marutani E, Hirai S,
Sakaguchi M, et al. Thiamine as a neuroprotective
agent after cardiac arrest. Resuscitation. 2016
Aug;105:138–44.
3. Osiezagha K, Ali S, Freeman C, Barker NC, Jabeen
S, Maitra S, et al. Thiamine deficiency and delirium.
Innov Clin Neurosci. 2013 Apr;10(4):26–32.
4. Donnino MW, Carney E, Cocchi MN, Barbash I,
Chase M, Joyce N, et al. Thiamine deficiency in
critically ill patients with sepsis. J Crit Care. 2010
Dec;25(4):576–81.
5. Woolum JA, Abner EL, Kelly A, Thompson Bastin
ML, Morris PE, Flannery AH. Effect of Thiamine
Administration on Lactate Clearance and Mortality in
Patients With Septic Shock. Crit Care Med. 2018
Nov;46(11):1747–52.
6. Moskowitz A, Andersen LW, Cocchi MN, Karlsson
M, Patel PV, Donnino MW. Thiamine as a Renal
Protective Agent in Septic Shock. A Secondary
Analysis of a Randomized, Double-Blind, Placebo-
controlled Trial. Ann Am Thorac Soc. 2017
May;14(5):737–41.
7. Berger MM. Can oxidative damage be treated
nutritionally? Clin Nutr. 2005 Apr;24(2):172–83.
8. Frankenfield D, Cooney RN, Smith JS, Rowe WA.
Age-related differences in the metabolic response to
injury. J Trauma. 2000 Jan;48(1):49–56; discussion
56-57.
9. Gupta RK, Yadav SK, Saraswat VA, Rangan M,
Srivastava A, Yadav A, et al. Thiamine deficiency
related microstructural brain changes in acute and
acute-on-chronic liver failure of non-alcoholic
etiology. Clinical Nutrition. 2012 Jun 1;31(3):422–8.
10. Berger MM, Shenkin A, Revelly JP, Roberts E,
Cayeux MC, Baines M, et al. Copper, selenium, zinc,
and thiamine balances during continuous venovenous
hemodiafiltration in critically ill patients. Am J Clin
Nutr. 2004 Aug;80(2):410–6.
11. Isenberg-Grzeda E, Kutner HE, Nicolson SE.
Wernicke-Korsakoff-syndrome: under-recognized
and under-treated. Psychosomatics. 2012;53(6):507–
16.
12. Thomson AD, Cook CCH, Touquet R, Henry JA,
Royal College of Physicians, London. The Royal
College of Physicians report on alcohol: guidelines
for managing Wernicke’s encephalopathy in the
accident and Emergency Department. Alcohol.
2002;37(6):513–21.
13. Zuccoli G, Siddiqui N, Bailey A, Bartoletti SC.
Neuroimaging findings in pediatric Wernicke
encephalopathy: a review. Neuroradiology. 2010
Jun;52(6):523–9.
14. Lonsdale D. Thiamin. Adv Food Nutr Res.
2018;83:1–56.
15. Prasad N, Grossestreuer AV, Meyer NJ, Perman
SM, Mikkelsen ME, Hollander J, et al. The
relationship between vitamin C or thiamine levels and
Journal of Medical Sciences. 26 Jun, 2023 - Volume 11 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
49
outcomes for severe sepsis patients admitted to the
ICU. Sci Rep. 2021 Jul 23;11:15114.
16. Donnino MW, Andersen LW, Chase M, Berg KM,
Tidswell M, Giberson T, et al. Randomized, Double-
Blind, Placebo-Controlled Trial of Thiamine as a
Metabolic Resuscitator in Septic Shock: A Pilot
Study. Crit Care Med. 2016 Feb;44(2):360–7.
17. Whitfield KC, Bourassa MW, Adamolekun B,
Bergeron G, Bettendorff L, Brown KH, et al.
Thiamine deficiency disorders: diagnosis, prevalence,
and a roadmap for global control programs. Ann N Y
Acad Sci. 2018 Oct;1430(1):3–43.
18. Wang X, Wang B, Fan Z, Shi X, Ke ZJ, Luo J.
Thiamine Deficiency Induces Endoplasmic
Reticulum Stress in Neurons. Neuroscience. 2007 Feb
9;144(3):1045–56.
19. Lippi G, Franchini M, Montagnana M, Salvagno
GL, Poli G, Guidi GC. Quality and reliability of
routine coagulation testing: can we trust that sample?
Blood Coagul Fibrinolysis. 2006 Oct;17(7):513–9.
20. Chinnery PF, Turnbull DM. Epidemiology and
treatment of mitochondrial disorders. Am J Med
Genet. 2001;106(1):94–101.
21. Wicklund MR, Knopman DS. Brain MRI findings
in Wernicke encephalopathy. Neurology: Clinical
Practice. 2013 Aug 1;3(4):363–4.
22. Talayero JMP. Vitamin B12 - Health Professional
Fact Sheet. Vitamin B.
23. Lonsdale D. A review of the biochemistry,
metabolism and clinical benefits of thiamin(e) and its
derivatives. Evid Based Complement Alternat Med.
2006 Mar;3(1):49–59.
24. Torvik A, Lindboe CF, Rogde S. Brain lesions in
alcoholics. A neuropathological study with clinical
correlations. J Neurol Sci. 1982 Nov;56(2–3):233–48.
25. Seligmann H, Halkin H, Rauchfleisch S,
Kaufmann N, Motro M, Vered Z, et al. Thiamine
deficiency in patients with congestive heart failure
receiving long-term furosemide therapy: a pilot study.
Am J Med. 1991 Aug;91(2):151–5.
26. Berger MM, Reintam-Blaser A, Calder PC,
Casaer M, Hiesmayr MJ, Mayer K, et al. Monitoring
nutrition in the ICU. Clin Nutr. 2019 Apr;38(2):584
93.
27. McClave SA, Taylor BE, Martindale RG, Warren
MM, Johnson DR, Braunschweig C, et al. Guidelines
for the Provision and Assessment of Nutrition
Support Therapy in the Adult Critically Ill Patient.
Journal of Parenteral and Enteral Nutrition.
2016;40(2):159–211.
28. Manzanares W, Hardy G. Thiamine
supplementation in the critically ill. Curr Opin Clin
Nutr Metab Care. 2011 Nov;14(6):610–7.
29. Zahr NM, Kaufman KL, Harper CG. Clinical and
pathological features of alcohol-related brain damage.
Nat Rev Neurol. 2011 May;7(5):284–94.
30. Harper CG, Giles M, Finlay-Jones R. Clinical
signs in the Wernicke-Korsakoff complex: a
retrospective analysis of 131 cases diagnosed at
necropsy. J Neurol Neurosurg Psychiatry. 1986
Apr;49(4):341–5.
31. Amodio P, Bemeur C, Butterworth R, Cordoba J,
Kato A, Montagnese S, et al. The nutritional
management of hepatic encephalopathy in patients
with cirrhosis: International Society for Hepatic
Encephalopathy and Nitrogen Metabolism
Consensus. Hepatology. 2013 Jul;58(1):325–36.
32. Isenberg-Grzeda E, Shen MJ, Alici Y, Wills J,
Nelson C, Breitbart W. High rate of thiamine
deficiency among inpatients with cancer referred for
psychiatric consultation: results of a single site
prevalence study. Psychooncology. 2017
Sep;26(9):1384–9.
33. Rahman A, Jafry S, Jeejeebhoy K, Nagpal AD,
Pisani B, Agarwala R. Malnutrition and Cachexia in
Heart Failure. Journal of Parenteral and Enteral
Nutrition. 2016;40(4):475–86.
Journal of Medical Sciences. 26 Jun, 2023 - Volume 11 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
50