Surgical treatment of benign parotid gland tumours

Full article

https://doi.org/10.53453/ms.2026.4.7

Brigita Mockutė

, Barbora Bimbaitė

, Vykintas Liutkevičius

Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Medicine, Kaunas, Lithuania

Lithuanian University of Health Sciences Kaunas Clinics, Department of Otorhinolaryngology, Kaunas,

Lithuania

Abstract

Background. About 70 % of benign salivary gland tumours arise in the parotid glands. The most frequently

diagnosed tumours are pleomorphic adenoma and Warthin’s tumour, and their etiology is associated with smoking,

drinking alcohol and genetic factors. The most commonly used surgical treatments are parotidectomy and

extracapsular dissection, but the optimal approach remains debated.

Aim. To evaluate surgical management of benign parotid gland tumours by reviewing the evolution of treatment

strategies, identifying factors influencing the extent of surgery, highlighting facial nerve preservation and potential

postoperative complications.

Methods. A literature review was conducted using PubMed and Google Scholar. A total of 28 scientific

publications (2016 – 2026) were analyzed using predefined keywords: “benign parotid gland tumour”,

“parotidectomy”, “extracapsular dissection”, “Warthin’s tumour”, “pleomorphic adenoma”, “facial nerve”,

“treatment”, “complications”.

Results. Surgical treatment of benign parotid gland tumours have changed over time and current clinical practice

includes parotidectomy and extracapsular dissection. The most common postoperative complication is facial nerve

paresis, which sustains the debate on the optimal surgical approach. The extent of surgery depends on tumour size,

localisation and type. The anatomical classification of the parotid gland levels proposed by ESGS (European

salivary gland society) allows standardised definition of surgical extent.

Conclusions. The surgical management of pleomorphic adenoma and Warthin’s tumour is selected based on

tumour size, localisation, histological type and its connection to the facial nerve. ESGS anatomical classification

helps standardise surgical planning. Intraoperative facial nerve monitoring is associated with a lower incidence of

postoperative facial nerve paresis.

Keywords: benign parotid gland tumour, parotidectomy, extracapsular dissection, Warthin’s tumour, pleomorphic

adenoma, facial nerve, treatment, complications.

Journal of Medical Sciences. 28 Apr, 2026 - Volume 14 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592

Medical Sciences 2026 Vol. 14 (2), p. 70-80, https://doi.org/10.53453/ms.2026.4.7

Paausio seilių liaukų gerybinių navikų chirurginis gydymas

Brigita Mockutė

, Barbora Bimbaitė

, Vykintas Liutkevičius

Lietuvos sveikatos moksl universitetas, Medicinos akademija, Medicinos fakultetas, Kaunas, Lietuva

Lietuvos sveikatos moksl universiteto Kauno klinikos, Aus, nosies ir gerklės lig klinika, Kaunas, Lietuva

Santrauka

Įvadas. Apie 70 % seilių liaukų gerybinių navikų lokalizuojasi paausinėse seilių liaukose. Dažniausiai

diagnozuojama pleomorfinė adenoma ir Warthino navikas, o jų etiologija siejama su rūkymu, alkoholio vartojimu,

genetiniais veiksniais. Plačiausiai taikomi chirurginiai gydymo metodai yra parotidektomija ir ekstrakapsulinė

disekcija, tačiau nėra vieningo sutarimo, kuris metodas yra optimalesnis.

Darbo tikslas. Apžvelgti gerybinių paausinės seilių liaukos navikų chirurginio gydymo principų istorinę raidą,

išanalizuoti veiksnius, lemiančius operacijos apimties pasirinkimą, bei aptarti veidinio nervo išsaugojimo svarbą

ir galimas pooperacines komplikacijas.

Metodai. Atlikta literatūros apžvalga, naudojantis PubMed ir Google Scholar duomenų bazėmis. Analizuotos 28

mokslinės publikacijos (2016 – 2026 m.), pasitelkiant raktažodžius: „paausio seilių liaukų gerybiniai navikai”,

„parotidektomija“, „ekstrakapsulinė disekcija“, „Warthino navikas“, „pleomorfinė adenoma“, „veidinis nervas“,

„gydymas“, „komplikacijos“.

Rezultatai. Nors bėgant laikui gerybinių paausinių seilių liaukų navikų chirurginio gydymo principai keitėsi,

šiuolaikinėje klinikinėje praktikoje taikomi metodai apima parotidektomiją ir ekstrakapsulinę disekciją.

Dažniausia pooperacinė komplikacija yra veidinio nervo parezė, todėl tęsiasi diskusijos dėl optimalaus chirurginio

gydymo metodo pasirinkimo. Operacijos apimties pasirinkimas siejamas su naviko dydžiu, lokalizacija ir

histologiniu tipu, o ESGS (Europos seilių liaukų asociacijos) pasiūlyta paausinės seilių liaukos anatominių

lygmenų klasifikacija leidžia šią apimtį standartizuotai apibrėžti.

Išvados. Dažniausiai diagnozuojamų gerybinių paausinių seilių liaukų navikų - pleomorfinės adenomos ir

Warthino naviko - chirurginis gydymas taikomas atsižvelgiant į naviko dydį, lokalizaciją, histologinį tipą ir santykį

su veidiniu nervu. ESGS pasiūlyta paausinės seilių liaukos anatominių lygmenų klasifikacija leidžia standartizuoti

parotidektomijos ir ekstrakapsulinės disekcijos apimties pasirinkimą. Intraoperacinis veidinio nervo

monitoravimas siejamas su mažesne pooperacinės veidinio nervo parezės rizika.

Raktažodžiai: paausio seilių liaukų gerybiniai navikai, parotidektomija, ekstrakapsulinė disekcija, Warthino

navikas, pleomorfinė adenoma, veidinis nervas, gydymas, komplikacijos.

Journal of Medical Sciences. 28 Apr, 2026 - Volume 14 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592

1. Įvadas

Seilių liaukų navikai sudaro apie 3 – 6% visų galvos

ir kaklo srities navikų, tačiau net iki 70% jų

lokalizuojasi paausinėje seilių liaukoje [1]. 2017 m.

Pasaulio sveikatos organizacija išskyrė 11 gerybinių

epitelinės kilmės seilių liaukų navikų tipų.

Dažniausiai diagnozuojami gerybiniai paausinės

seilių liaukos navikai yra pleomorfinė adenoma (60–

70%), Warthino navikas (15–36%) ir mioepitelioma,

o retesnėms histologinėms formoms priskiriamos

limfadenoma, sialolipoma, onkoci-toma, bazalinių

ląstelių adenoma ir kt. navikai [2–4]. Vidutinis

pacientų amžius diagnozės nustatymo metu siekia

apie 65 metus. [5].

Gerybinių paausinės seilių liaukos navikų etiologija

iki šiol nėra iki galo aiški, tačiau literatūroje

nurodoma galima sąsaja su rūkymu, alkoholio

vartojimu, genetiniais, virusiniais bei hormoniniais

veiksniais [4,5]. Pastebėta, jog ilgai nepašalinus

pleomorfinės adenomos ji gali supiktybėti, o

supiktybėjimo dažnis per pirmuosius 5 metus siekia

1,5 %, per 15 metų – 9,5 %, o per 20 metų – 25 %

[6] . Ilgai nepašalintas navikas, kaip ir didesnė jo

apimtis, vyresnis paciento amžius ir anksčiau taikyta

spindulinė terapija galvos ir kaklo srityje taip pat yra

aprašomi kaip naviko supiktybėjimo rizikos

veiksniai [6] .

Nuo XX a. pradžios gerybinių paausinės seilių

liaukos navikų chirurginio gydymo metodai

nuosekliai vystėsi, siekiant sumažinti pooperacinių

komplikacijų ir ligos recidyvų dažnį. Tačiau iki šiol

nėra pasiektas vieningas sutarimas dėl universalaus

standartinio chirurginio gydymo metodo taikymo

[1]. Šiuolaikinėje klinikinėje praktikoje dažniausiai

taikomi chirurginio gydymo metodai yra

parotidektomija ir ekstrakapsulinė disekcija, tačiau

dar vis diskutuojama, kuris iš jų yra optimalesnis [6].

Parotidektomijos šalininkai pabrėžia, kad veidinio

nervo identifikavimas ir atidalijimas operacijos

metu užtikrina didesnį jo saugumą bei siejamas su

mažesniu recidyvų dažniu ilgainiui pooperaciniame

periode. Kita vertus, yra manančių, jog toks veidinio

nervo atidalijimas didina intraoperacinio nervo

pažeidimo ir minkštųjų audinių randėjimo riziką, o

tai gali lemti sudėtingų pakartotinių operacijų

poreikį. Todėl, tam tikrais atvejais, ekstrakapsulinė

disekcija yra laikoma tinkamesniu chirurginio

gydymo metodu [7].

2. Tyrimo medžiaga ir metodai

Siekiant geriau atskleisti paausio seilių liaukų

gerybinių navikų chirurginio gydymo aspektus

atlikta literatūros apžvalga. Mokslinės literatūros

apžvalga atlikta PubMed duomenų bazėje bei

specializuotoje informacijos paieškos sistemoje

Google Scholar, naudojant iš anksto numatytus

raktažodžius ir jų kombinacijas: „paausio seilių

liaukų gerybiniai navikai”, „parotidektomija“,

„ekstrakapsulinė disekcija“, „Warthino navikas“,

„pleomorfinė adenoma“, „veidinis nervas“,

„gydymas“, „komplikacijos“. Atrinktos 96

publikacijos anglų kalba, publikuotos 2016 - 2026

m., iš jų išanalizuota 28 mokslinės publikacijos.

Likusieji šaltiniai atmesti, nes neatitiko temos, buvo

eksperimentinio pobūdžio, neturėjo aiškių klinikinių

duomenų arba savo tematika kartojosi su aukštesnės

kokybės publikacijomis.

3. Tyrimo rezultatai

3.1. Paausio seilių liaukų chirurginis gydymas -

istorinė raida

Iki XX a. vidurio gerybiniai paausinių seilių liaukų

navikai buvo gydomi atliekant patologinio darinio

(auglio) pašalinimą atliekant jo enukleaciją, dažnai

atskirais fragmentais, radikalumui užtikrinti

papildomai taikant pašalinto naviko ložės kiuretažą

[8]. Tačiau ilgainiui ši metodika sulaukdavo vis

daugiau kritikos dėl savo neefektyvumo, nes

dažniausio gerybinio paausinės seilių liaukos naviko

- pleomorfinės adenomos - recidyvų dažnis siekė net

Journal of Medical Sciences. 28 Apr, 2026 - Volume 14 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592

iki 70% [9]. Dėl didelio ligos recidyvų skaičiaus

vėlesniu laikotarpiu buvo pradėta atsisakyti šių

navikų enukleacijos operacijų, o chirurginio

gydymo taktika tapo radikalesnė. Gilėjant žinioms

apie paausinės seilių liaukos anatomiją bei veidinio

nervo topografiją, vis daugiau dėmesio buvo

skiriama jo išsaugojimui, todėl standartine operacija

tapo paviršinė arba totalinė parotidektomija su

veidinio nervo identifikavimu ir išsaugojimu [8].

Taikant parotidektomijas gerybinių navikų recidyvų

dažnis sumažėjo, tačiau padaugėjo pooperacinių

komplikacijų, įskaitant veidinio nervo paralyžių, nes

akivaizdu, kad nervo kamieno ir šakų išdalinimas

didina nervinio audinio traumos riziką [1]. Po 1975-

ųjų metų reikšmingai išaugo supratimas apie

gerybinių paausinės seilių liaukos navikų biologiją –

buvo aprašyti nauji pleomorfinės adenomos

histologiniai potipiai, tai padėjo geriau prognozuoti

ligos eigą ir planuoti gydymą. Kartu su šiomis

žiniomis tobulėjo ir chirurginiai gydymo metodai,

pradėta taikyti ekstrakapsulinė disekcija, kai auglys

šalinamas su nedideliu sveiko audinio rezekciniu

kraštu, stengiantis neatverti naviko kapsulės. Šis

metodas ne tik leido reikšmingai sumažinti recidyvų

dažnį, bet ir atvėrė naujas galimybes recidyvavusių

navikų gydyme [8]. Šiuolaikinėje praktikoje, kaip ir

kitose chirurgijos srityse, gerybinių paausinės seilių

liaukos navikų gydyme siekiama taikyti minimaliai

invazyvias chirurgines technikas, taip sumažinant

pooperacinių komplikacijų riziką. Vis dėlto tokie

iššūkiai, kaip individualūs veidinio nervo anato-

mijos skirtumai ar klaidingi aspiracinės/stulpinės

biopsijos rezultatai reikalauja didelės chirurgo patir-

ties, renkantis mažesnės apimties chirurginius meto-

dus ar sprendžiant dėl operacijos radikalumo [7].

3.2. Paausio seilių liaukų chirurginis gydymas –

paausio seilių liaukos skirstymas į anatominius

lygmenis pagal ESGS (Europos seilių liaukų

asociaciją)

Atsižvelgiant į tai, kad ilgą laiką nebuvo

standartizuotos klasifikacijos, leidžiančios apibrėžti

chirurginės intervencijos metu pasirenkamos

rezekcijos apimtį, 2012 m. ESGS pasiūlė paausio

seilių liauką skirstyti į 5 anatominius lygmenis:

I - Viršutinis paviršinis (superficial superior);

II - Apatinis paviršinis (superficial inferior);

III - Apatinis gilusis (deep inferior);

IV - Viršutinis gilusis (deep superior).

V – Priedinis (accessory) [10].

Pagrinde, chirurginio gydymo apimties pasirinkimą,

lemia trys faktoriai: naviko histologinis tipas, auglio

dydis ir jo lokalizacija paausio seilių liaukoje [10].

Dauguma šių liaukų navikų yra lokalizuoti

paviršinėje jos skiltyje (I ir II anatominės zonos).

Vieno tyrimo duomenimis S. Vankatesh (2019,

Indija), 76,3% navikų buvo nustatyti paviršinėje

skiltyje, o dažniausiai (52,5 %) atvejų navikų dydis

svyravo nuo 2 iki 4 cm [11]. Kitame

retrospektyviniame tyrime Ahmet Celik (2025,

Turkija), gerybiniai pakitimai paviršinėje skiltyje

rasti 89% tiriamųjų, 4,4% - giliojoje skiltyje (III ir

IV anatominės zonos) ir 6,6% tirtųjų abiejose

skiltyse [13].

Remiantis ESGS, paausio seilių liaukų navikai pagal

dydį ir anatominę lokalizaciją gali būti suskirstomi į

4 kategorijas:

• I kategorijai priskiriami maži (≤3 cm),

paslankūs, paviršiniai navikai, esantys arti

paausinės liaukos kraštų;

• II kategorijai priskiriami taip pat ≤3 cm

skersmens navikai, tačiau lokalizuoti giliai

liaukoje arba toliau nuo jos kraštų;

• III kategoriją sudaro navikai didesni nei 3

cm, apimantys du anatominius paausinės

liaukos lygmenis;

• IV kategorija skirta navikams, didesniems

nei 3 cm ir apimantiems daugiau nei du

paausinės liaukos lygmenis.

Journal of Medical Sciences. 28 Apr, 2026 - Volume 14 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592

Naviko kategorija gali būti įvertinta priešoperaciniu

laikotarpiu, remiantis klinikiniu ištyrimu ir

radiologiniais vaizdiniais tyrimais, kaip ultragarsas,

KT (kompiuterine tomografija) bei MRT

(magnetinio rezonanso tomografija) (pav. nr. 1 ir 2),

tačiau galutinė klasifikacija patvirtinama tik

operacijos metu [10,11,14].

Pav. nr. 1. Kaklo minkštj audini MRT T2 sekoje.

Kairės paausio seili liaukos pleomorfinė adenoma,

apimanti II-III anatominius liaukos lygmenis.

Pav. nr. 2. Kaklo minkštj audini MRT T2 sekoje.

Kairės paausio seili liaukos pleomorfinė adenoma,

apimanti I-II-III anatominius liaukos lygmenis.

Didžioji dalis paausio seilių liaukos navikų yra

lokalizuoti paviršinėje skiltyje, o jų dydis ir

anatominė lokalizacija leidžia juos sistemiškai

klasifikuoti pagal ESGS kriterijus, kas yra svarbu

priešoperaciniam įvertinimui ir chirurginės taktikos

parinkimui.

3.3. Paausio seilių liaukų chirurginis gydymas –

taktikos pasirinkimas pagal naviko dydį ir

lokalizaciją

1. Ekstrakapsulinė disekcija – kai pašalinama

mažiau nei vienas paausinės seilių liaukos

anatominis lygmuo ir / arba neatliekamas

veidinio nervo atidalijimas [11].

Ekstrakapsulinė disekcija dažniausiai taikoma

mažiems, paviršiniams gerybiniams navikams,

lokalizuotiems I, II ar V lygmenyse pagal ESGS.

Šios operacijos pranašumas yra išvengtas

mechaninis kontaktas su veidinio nervo kamienu ar

šakomis, tačiau esant didesnio diametro augliui, jei

jis lokalizuotas arčiau veidinio nervo – pažeidimo

rizika didėja [1].

2. Parotidektomija – kai pašalinama bent viena

paausinės seilių liaukos anatominis lygmuo ir

atliekamas veidinio nervo atidalijimas, siekiant

jį išsaugoti [11].

Parotidektomija dar gali būti detaliau skirstoma į:

• Dalinę paviršinę parotidektomiją, kuri

indikuotina gerybiniams navikams,

lokalizuotiems kaudalinėje paausinės

seilių liaukos dalyje (II lygmuo pagal

ESGS).

• Paviršinę parotidektomiją, kuri dažniausiai

taikoma vidutinio ar didelio dydžio

gerybiniams navikams, lokalizuotiems

paviršinėse paausinės seilių liaukos

skiltyse (I ir II lygmuo pagal ESGS), esant

naviko kontaktui su viršutinėmis ar

apatinėmis veidinio nervo šakomis.

Journal of Medical Sciences. 28 Apr, 2026 - Volume 14 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592

• Giliosios skilties parotidektomiją, kuri

taikoma mažiems gerybiniams giliosios

seilių liaukos skilties navikams,

lokalizuotiems po veidiniu nervu, bet

neplintantiems į parafaringinę ertmę.

• Totalinę parotidektomiją, kai šalinami visi

anatominiai paausio seilių liaukos

lygmenys, dažniau atliekama esant

piktybiniams navikams. Tokios apimties

operacija gali būti atliekama diagnozavus

IV lygmens gerybinį naviką, esant

kontaktui su veidiniu nervu [1]

3.4. Paausio seilių liaukų chirurginis gydymas –

taktikos pasirinkimas pagal naviko histologinį

tipą

Pagrindinis pleomorfinės adenomos chirurginio

gydymo tikslas – radikalus naviko pašalinimas.

Operacijos metu navikas atidalinamas išlaikant jo

kapsulės vientisumą, kartu rezekuojamas siauras

vizualiai sveiko liaukos audinio ruožas aplink

tumorą. Laikantis šių chirurginės technikos

principų, pleomorfinės adenomos recidyvų dažnis

išlieka žemas [15]. Esant I kategorijos navikams (≤3

cm, paviršinėje liaukos dalyje) dažniausiai

pasirenkama vieno anatominio lygmens paviršinė

parotidektomija, tačiau patyrusio chirurgo rankose

gali būti taikoma ir ekstrakapsulinė disekcija. II

kategorijos navikams dažniausiai atliekama vieno ar

dviejų lygmenų parotidektomija, o dideliems (≥3

cm) navikams, priskiriamiems III–IV kategorijoms,

paprastai taikoma parotidektomija, kurios apimtis

individualizuojama atsižvelgiant į naviko išplitimą,

apimtus anatominius lygmenis ir santykį su

gretimomis struktūromis [16].

Naviko visiškas pašalinimas laikomas pagrindine

Warthino navikų chirurginio gydymo strategija,

tačiau dėl labai mažos jų supiktybėjimo rizikos,

operacijos apimtis dažnai gali būti mažesnė nei

pleomorfinių adenomų atveju. Šie navikai dažnai

daugiažidininiai, gali būti diagnozuojami abipusiai,

ypač rūkantiems pacientamas [16]. Dėl šių

priežasčių chirurginio gydymo taktikos pasirinkime

svarbu įvertinti galimas naujas naviko lokalizacijas,

nors naviko atkryčiai po chirurginio gydymo

pasitaiko retai. Žema supiktybėjimo ir atkryčio

rizika dažnai lemia mažiau radikalaus chirurginio

gydymo metodo pasirinkimą, plačiau pateisinamas

ekstrakapsulinės disekcijos metododo panaudojimas

[1,4,8]. Nedideli navikai (I ir II kategorijos) gali būti

sėkmingai gydomi taikant ekstrakapsulinę disekciją

arba dalinę parotidektomiją. Didesni nei 3 cm

navikai (III ir IV kategorijos) dažniausiai reikalauja

parotidektomijos operacijos (1 lentelė) [16].

1 lentelė. Chirurginio gydymo strategija pagal naviko tipą ir kategoriją

Pleomorfinė adenoma

Warthin navikas

I kategorija

1 lygmens paviršinė parotidektomija arba ekstrakapsulinė disekcija

II kategorija

1-2 lygmenų paviršinė parotidektomija

1 lygmens paviršinė parotidektomija arba

ekstrakapsulinė disekcija

III kategorija

2 lygmenų (dažniau paviršinė) parotidektomija

IV kategorija

3-4 lygmenų (dažniau totalinė) parotidektomija

3.5. Paausio seilių liaukų chirurginis gydymas -

veidinio nervo išsaugojimo svarba

Veidinio nervo išsaugojimas yra vienas svarbiausių

parotidektomijos tikslų dėl glaudaus šio nervo

anatominio ryšio su paausine seilių liauka. Veidinio

nervo pažeidimas gali sukelti reikšmingų funkcinių

sutrikimų, įskaitant nepakankamą akių vokų

užmerkimą, burnos kampo asimetriją ir natūralių

veido išraiškų praradimą, o tai gali lemti ryškias

psichosocialines pasekmes pacientams ir pabloginti

jų gyvenimo kokybę. Nustatyti keli veiksniai,

didinantys veidinio nervo pažeidimo riziką

Journal of Medical Sciences. 28 Apr, 2026 - Volume 14 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592

parotidektomijos metu, tarp jų – dideli arba giliai

liaukoje lokalizuoti navikai, gausus intraoperacinis

kraujavimas, ilga operacijos trukmė bei

intraoperacinio veidinio nervo monitoravimo

nenaudojimas [17]. Intraoperacinis VNM (veidinio

nervo monitoravimas) taikomas kaip papildoma

chirurginė priemonė, kuri suteikia chirurgui

informaciją apie veidinio nervo funkcinę būklę

operacijos metu, leidžia įvertinti nervo vientisumą

intervencijos metu bei tiksliai nustatyti veidinio

nervo kamieną ir palengvina tolimesnį šakų

preparavimą (pav. nr. 3 ir 4) [18].

Pav. nr. 3. Dešinės pusės veidinio nervo šak keturi

kanal monitoravimo paruošimas prieš

parotidektomijos operaciją LSMUL KK Aus, nosies

ir gerklės lig klinikos operacinėje.

Pav. nr. 4. Paviršinės parotidektomijos operacija,

dešinio veidinio nervo kamienas rodomas VNM

stimuliavimo zondu.

Atlikęs prospektyvinį tyrimą Zieliński M. su

bendraautoriais (2022, Lenkija) nustatė, kad VNM

buvo vienintelis reikšmingas pooperacinės veidinio

nervo parezės prognozinis veiksnys pacientams,

kuriems atlikta parotidektomija. Monitoruotų

pacientų grupėje parezės tikimybė buvo sumažinta

92 % lyginant su pacientais, kuriems VNM

netaikytas [19]. Italijoje atliktas retrospektyvinis

tyrimas Cirignaco G. (2025, Italija) taip pat parodė,

kad VNM siejamas su veidinio nervo pažeidimo

rizikos sumažėjimu, ypač anatomiškai sudėtingais

atvejais [20]. Prospektyvinis Stanković

P. (2023,

Serbija) tyrimas, kuriame analizuotos

parotidektomijos taikant anterogradinę veidinio

nervo vizualizaciją ir nuolatinį intraoperacinį

monitoravimą parodė statistiškai reikšmingą ryšį

tarp daugiau nei 50 % pradinės amplitudės nervinio

impulso amplitudės sumažėjimo ir pooperacinės

veidinio nervo parezės išsivystymo [21] . Vis dėlto,

kai kurie autoriai siūlo atsižvelgti į tai, kad keturių

kanalų monitoravimas nebūtinai apima visų veido

mimikos raumenų funkcijos stebėjimą, o nuoseklus

konkrečių veidinio nervo šakų susiejimas su

atitinkamais raumenų judesiais, taikant aktyvią

stimuliaciją, ne visada yra įmanomas [22].

Apibendrinant, intraoperacinis veidinio nervo

monitoravimas yra reikšminga pagalbinė priemonė

parotidektomijos metu, leidžianti sumažinti

pooperacinės veidinio nervo parezės riziką, tačiau jo

diagnostinės galimybės išlieka ribotos ir turi būti

kritiškai vertinamos gydytojo chirurgo.

3.6. Paausio seilių liaukų chirurginis gydymas –

komplikacijos

Pooperacinių komplikacijų rizika pacientams,

sergantiems gerybiniais paausinės liaukos navikais,

priklauso nuo liaukos audinio šalinimo apimties,

kuri dažniausiai nustatoma atsižvelgiant į naviko

dydį, lokalizaciją ir priešoperacinę diagnozę [23].

Journal of Medical Sciences. 28 Apr, 2026 - Volume 14 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592

Dažniausia parotidinės chirurgijos komplikacija yra

veidinio nervo pažeidimas, galintis sukelti laikiną

arba nuolatinį veido raumenų paralyžių, net ir tada,

kai nervo anatominis vientisumas operacijos metu

išsaugomas [1]. Ši komplikacija laikinai pasireiškia

apie 10–65 % operuotų pacientų, tuo tarpu nuolatinis

veidinio nervo paralyžius nustatomas rečiau nei 5 %

atvejų [4]. Klinikinis veidinio nervo funkcijos

vertinimas apima veido simetrijos ramybės

būsenoje, valingų raumenų judesių ir antrinių

požymių, tokių kaip sinkinezės, įvertinimą. Veido

paralyžius gali lemti sutrikusį burnos sandarumą ir

apsunkintą kvėpavimą per nosį, o akių pažeidimas,

įskaitant lagoftalmą ir ektropijoną, gali sukelti akių

sausumą bei padidinti ekspozicinio keratito ir

infekcijos riziką [1].

Kita galima komplikacija yra Frey sindromas. Šio

pooperacinio sutrikimo dažnis labai varijuoja – nuo

2 iki 80 %, o toks didelis skirtumas priklauso nuo

pooperacinio stebėjimo trukmės ir taikomų

diagnostikos metodų [4]. Šiam sutrikimui būdingas

vienpusis veido prakaitavimas ir paraudimas

pooperacinėje paausio srityje valgymo metu,

atsirandantis kai parotidektomijos metu pažeistas

ausinis – smilkininis nervas (n. auricotemporalis)

regeneruoja netipiniu keliu [24]. Parasimpatinės

nervo skaidulos, normaliai inervuojančios paausinę

seilių liauką, klaidingai susijungia su simpatinėmis

skaidulomis, kurios inervuoja aplinkines prakaito

liaukas ir kapiliarus paausio srityje. Todėl, kai

pacientas valgo, nervinis impulsas, kuris tuėtų

skatinti seilių išsiskyrimą, šiuo atveju suaktyvina

prakaito liaukas ir kraujagysles odoje, sukeldamas

prakaitavimą ir paraudimą pooperacinėje srityje

[25]. Frey sindromas gali išsivystyti po didelės

apimties paausinės liaukos operacijų (naviko

apimtis ≥4 cm), tačiau retais atvejais gali būti

diagnozuojamas po traumų, apatinio žandikaulio

sąnario pažeidimų, infekcijų ar gimdymo traumų.

Prevencinės priemonės apima storesnio odos lopo

formavimą virš pašalintos paausinės liaukos žaizdos

ložės arba galvos sukamojo raumens fascijos ar

smilkininio–momens raumens fascijos lopo

panaudojimą, siekiant apsaugoti prakaito liaukas ir

jų nervines skaidulas bei sumažinti pooperacinę

veido asimetriją [1].

Be veidinio nervo pažeidimo ir Frey sindromo, po

parotidektomijos gali išsivystyti ir kitos reikšmingos

pooperacinės komplikacijos, tokios kaip fistulės ar

cistos formavimasis bei naviko recidyvas [26] .

Pleomorfinės adenomos recidyvų dažnis svyruoja

nuo 3,1 iki 16,5 %, o Warthino naviko - nuo 0,1 iki

13 % atvejų [27,28].

4. Išvados

Dažniausiai diagnozuojamų gerybinių paausinės

seilių liaukos navikų - pleomorfinės adenomos ir

Warthino naviko - chirurginio gydymo principai per

pastarąjį šimtmetį reikšmingai evoliucionavo.

Šiuolaikinėje klinikinėje praktikoje dažniausiai

taikomi gydymo metodai yra parotidektomija ir

ekstrakapsulinė disekcija, o optimalios operacijos

apimties pasirinkimas priklauso nuo naviko dydžio,

lokalizacijos, histologinio tipo bei santykio su

veidiniu nervu. ESGS pasiūlyta paausinės seilių

liaukos anatominių lygmenų klasifikacija leidžia

standartizuoti priešoperacinį įvertinimą ir

chirurginės intervencijos apimties pasirinkimą.

Veidinio nervo išsaugojimas išlieka esminiu

chirurginio gydymo tikslu, o intraoperacinis nervo

monitoravimas gali sumažinti dažniausios

pooperacinės komplikacijos – veidinio nervo

parezės - riziką.

Literatūros šaltiniai

1. Zanghì A, Cavallaro A, Marchi M, Marchi

M, La Via L, Sanfilippo F, et al. Surgical

management of benign tumors of the parotid gland:

the advantages of extracapsular dissection compared

to traditional surgical techniques. Front Surg

Journal of Medical Sciences. 28 Apr, 2026 - Volume 14 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592

[Internet]. 2025 [cited 2025 Dec 26];11:1415485.

Available from:

https://pmc.ncbi.nlm.nih.gov/articles/PMC1177489

2. Alberto PL, Ashim S, Megan K, Wei Z,

Nestor G, Matthew Z, et al. Salivary Gland

Oncocytomas. A Systematic Review. Head Neck

Pathol [Internet]. 2024 Dec 1 [cited 2026 Jan

17];18(1). Available from:

https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/39614964/

3. Tsaprazlis T, Sinou N, Kostakis G, Shihada

A, Filippou D. Sialolipoma of the Parotid Gland: A

Systematic Review. Cureus [Internet]. 2025 Oct 17

[cited 2026 Jan 17];17(10). Available from:

https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/41250732/

4. Young A, Okuyemi OT. Benign Salivary

Gland Tumors. 2023 Jan 12 [cited 2026 Jan 5];1:1–

15. Available from:

https://www.ncbi.nlm.nih.gov/books/NBK564295/

5. Melo GM, Cervantes O, Abrahao M,

Covolan L, Ferreira ES, Baptista HA. A brief history

of salivary gland surgery. Rev Col Bras Cir

[Internet]. 2017 Jul 1 [cited 2026 Jan 5];44(4):403–

12. Available from:

https://www.scielo.br/j/rcbc/a/5V9cqLB8kBrwN3G

yYXDjZsh/?lang=en

6. Menon G, Winters R. Pleomorphic

Adenoma. Oral Medicine-A Clinical Guide

[Internet]. 2025 Dec 13 [cited 2026 Feb 13];177–9.

Available from:

https://www.ncbi.nlm.nih.gov/books/NBK430829/

7. Salzano G, Scocca V, Troise S, Abbate V,

Bonavolontà P, Vaira LA, et al. Pleomorphic

Adenoma: Extracapsular Dissection vs. Superficial

Parotidectomy-An Updated Systematic Review and

Meta-Analysis. Med Sci (Basel) [Internet]. 2025 Sep

1 [cited 2026 Jan 17];13(3). Available from:

https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/40843726/

8. Larian B. Parotidectomy for Benign

Parotid Tumors. Otolaryngol Clin North Am

[Internet]. 2016 Apr 1 [cited 2026 Jan 5];49(2):395–

413. Available from: https://www-sciencedirect-

com.ezproxy.dbazes.lsmuni.lt/science/article/pii/S0

030666515002091

9. Sanabria A, Kowalski LP. Historical roots

of parotid pleomorphic adenoma surgery—a

bibliometric analysis using a new method. The

Egyptian Journal of Otolaryngology 2025 41:1

[Internet]. 2025 Apr 24 [cited 2026 Jan 5];41(1):70-

. Available from:

https://link.springer.com/article/10.1186/s43163-

024-00738-7

10. Harell M, Levy D, Elam M. Superficial

parotidectomy for benign parotid lesions. Oper Tech

Otolayngol Head Neck Surg [Internet]. 1996 Dec 1

[cited 2026 Jan 5];7(4):315–22. Available from:

https://www.sciencedirect.com/science/article/abs/p

ii/S1043181096800029?utm_source=chatgpt.com

11. Quer M, Guntinas-Lichius O, Marchal F,

Vander Poorten V, Chevalier D, León X, et al.

Classification of parotidectomies: a proposal of the

European Salivary Gland Society. European

Archives of Oto-Rhino-Laryngology 2016 273:10

[Internet]. 2016 Feb 10 [cited 2026 Jan

5];273(10):3307–12. Available from: https://link-

springer-

com.ezproxy.dbazes.lsmuni.lt/article/10.1007/s004

05-016-3916-6

12. Venkatesh S, Srinivas T, Hariprasad S.

Parotid gland tumors: 2-year prospective

clinicopathological study. Ann Maxillofac Surg.

2019 Jan 1;9(1):103–9.

13. Celik A, Topcu I. Correlation of

Radiological Imaging Techniques with

Histopathological Findings in Parotid Tumors.

Academic Journal of Health Sciences.

2025;40(3):35–42.

14. Coudert H, Mirafzal S, Dissard A, Boyer L,

Montoriol PF. Multiparametric magnetic resonance

imaging of parotid tumors: A systematic review.

Journal of Medical Sciences. 28 Apr, 2026 - Volume 14 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592

Diagn Interv Imaging [Internet]. 2021 Mar 1 [cited

2026 Jan 17];102(3):121–30. Available from:

https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/32943368/

15. Pagnani G, Palma A, Bozza F, Marsigli

Rossi Lombardi C, Becelli R. Systematic Review

and Case Report on the Surgical Management of

Pleomorphic Adenomas: Lessons on Recurrence and

Error Prevention. Journal of Clinical Medicine 2025,

Vol 14, Page 4541 [Internet]. 2025 Jun 26 [cited

2026 Feb 11];14(13):4541. Available from:

https://www.mdpi.com/2077-0383/14/13/4541/htm

16. Quer M, Vander Poorten V, Takes RP,

Silver CE, Boedeker CC, de Bree R, et al. Surgical

options in benign parotid tumors: a proposal for

classification. European Archives of Oto-Rhino-

Laryngology 2017 274:11 [Internet]. 2017 Jun 21

[cited 2025 Dec 26];274(11):3825–36. Available

from: https://link-springer-

com.ezproxy.dbazes.lsmuni.lt/article/10.1007/s004

05-017-4650-4

17. Zhao Y, Chen H, Xue S, Feng G.

Intraoperative facial nerve monitoring in

parotidectomy: A systematic review of its predictive

value. J Int Med Res [Internet]. 2025 Dec 1 [cited

2025 Dec 27];53(12). Available from:

https://journals.sagepub.com/doi/10.1177/0300060

5251403833

18. Chiang FY, Lien CF, Wang CC, Wang CC,

Hwang TZ, Shih YC, et al. Proposals for

Standardization of Intraoperative Facial Nerve

Monitoring during Parotid Surgery. Diagnostics

[Internet]. 2022 Oct 1 [cited 2026 Jan

17];12(10):2387. Available from:

https://pmc.ncbi.nlm.nih.gov/articles/PMC9600581

19. Zieliński M, Sowa P, Adamczyk-Sowa M,

Szlȩzak M, Misiołek M. Prospective Assessment of

Intraoperative Facial Nerve Monitoring in Patients

Undergoing Partial Parotidectomy. Biomed Res Int

[Internet]. 2022 Jan 1 [cited 2025 Dec

27];2022(1):3318175. Available from:

/doi/pdf/10.1155/2022/3318175

20. Cirignaco G, Monarchi G, Betti E,

Paglianiti M, Catarzi L, Tel A, et al. Outcome of

Facial Nerve Integrity After Parotid Gland Surgery

With and Without Intraoperative Monitoring: A Ten-

Year Retrospective Study. J Clin Med [Internet].

2025 Feb 1 [cited 2026 Feb 13];14(4). Available

from: https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/40004686/

21. Stanković P, Hoch S, Stuck BA, Wilhelm T.

Continuous intraoperative neuromonitoring of the

facial nerve predicts postoperative facial palsy in

parotid surgery: a prospective study. Eur Arch

Otorhinolaryngol [Internet]. 2024 Mar 1 [cited 2026

Feb 13];281(3):1483–92. Available from:

https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/38129344/

22. Thielker J, Grosheva M, Ihrler S, Wittig A,

Guntinas-Lichius O. Contemporary Management of

Benign and Malignant Parotid Tumors. Front Surg.

2018 May 11;5:360108.

23. Liu HT, Jiang WP, Xia G, Liao JM.

Evaluation of the effectiveness of superficial

parotidectomy and partial superficial parotidectomy

for benign parotid tumours: a meta-analysis. Journal

of Otolaryngology - Head & Neck Surgery 2023

52:1 [Internet]. 2023 Dec 22 [cited 2025 Dec

27];52(1):86-. Available from: https://link-springer-

com.ezproxy.dbazes.lsmuni.lt/article/10.1186/s404

63-023-00679-w

24. Mantelakis A, Lafford G, Lee CW, Spencer

H, Deval JL, Joshi A. Frey’s Syndrome: A Review

of Aetiology and Treatment. Cureus [Internet]. 2021

Dec 2 [cited 2025 Dec 29];13(12):e20107. Available

from:

https://pmc.ncbi.nlm.nih.gov/articles/PMC8638782

25. Tweel BC, Carrau R. Frey Syndrome.

Gland-Preserving Salivary Surgery: A Problem-

Based Approach [Internet]. 2023 Jan 12 [cited 2026

Feb 13];193–201. Available from:

https://www.ncbi.nlm.nih.gov/books/NBK562247/

Journal of Medical Sciences. 28 Apr, 2026 - Volume 14 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592

26. Lambiel S, Dulguerov N, Courvoisier DS,

Dulguerov P. Minor Parotidectomy Complications:

A Systematic Review. Laryngoscope [Internet].

2021 Mar 1 [cited 2026 Feb 13];131(3):571–9.

Available from:

https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/32678921/

27. Valstar MH, de Ridder M, van den Broek

EC, Stuiver MM, van Dijk BAC, van Velthuysen

MLF, et al. Salivary gland pleomorphic adenoma in

the Netherlands: A nationwide observational study

of primary tumor incidence, malignant

transformation, recurrence, and risk factors for

recurrence. Oral Oncol [Internet]. 2017 Mar 1 [cited

2026 Feb 13];66:93–9. Available from:

https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/28249655/

28. Chulam TC, Noronha Francisco AL,

Goncalves Filho J, Pinto Alves CA, Kowalski LP.

Warthin’s tumour of the parotid gland: our

experience. Acta Otorhinolaryngologica Italica

[Internet]. 2013 Oct [cited 2026 Feb 13];33(6):393.

Available from:

https://pmc.ncbi.nlm.nih.gov/articles/PMC3870448

Journal of Medical Sciences. 28 Apr, 2026 - Volume 14 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592

Journal of MEDICAL SCIENCES

"Medicinos mokslai". ISSN: 2345-0592. Email: info@medicsciences.com.

Surgical treatment of benign parotid gland tumours