
Journal of Medical Sciences. Nov 30, 2021 - Volume 9 | Issue 7. Electronic - ISSN: 2345-0592
dėl savižudybės miršta žmogus ir dar daugiau
įvykdo bandymus nusižudyti, kurie nesibaigia
letaliai. Neseniai atliktas tyrimas parodė, kad
nemirtini bandymai nusižudyti yra reikšmingai
susiję su trumpesne gyvenimo trukme [8].
Daugybė mirčių dėl savižudybės dažnai
neteisingai įvardijamos kaip „nenatūralios“ ar
„nenustatytos“, tikrasis skaičius gali būti 10–
50% didesnis nei pranešta [9].
Tyrimai, atlikti JAV, rodo, kad daugiau nei 90%
savižudybių aukų turėjo psichikos sutrikimų
[10]. Sunkios psichinės ligos glaudžiai susijusios
su savižudybe, o nuo jų kenčiantys – priklauso
didžiausios rizikos grupei, rodikliai svyruoja nuo
43% iki 79%, priklausomai nuo ligos [11].
Dažniausios psichiatrinio spektro ligos,
susijusios su savižudybe ar bandymu nusižudyti,
yra nuotaikos ir psichoziniai sutrikimai [10].
Bandymų nusižudyti rodikliai pacientams,
kenčiantiems nuo šizofrenijos, svyruoja tarp 10%
ir 50%, o įvykdytų savižudybių - nuo 5% iki 15%
[12]. Nustatyta, kad savižudybė yra pagrindinė
sutrumpėjusios gyvenimo trukmės priežastis
sergant šizofrenija [13]. Pasaulio sveikatos
organizacija (PSO) atliko 5 metų trukmės tyrimą,
kuriame dalyvavo 1065 pacientai, turintys
psichozinių sutrikimų, ir parodė, kad
savižudybės rizika sergant šizofrenija yra tokia
pati, galimai net didesnė, nei tarp pacientų su
afektiniais sutrikimais [14].
Šizofrenijos epidemologija
Dauguma gydytojų klinikinės praktikos metu
reguliariai susiduria su šizofrenija – dažna,
sunkia, multifaktorinės etiologijos psichikos liga.
Tai kombinuotas psichozinių simptomų
(haliucinacijos, kliedesiai ir neorganizuotumas)
ir motyvacinių bei kognityvinių disfunkcijų
derinys, dažniausiai pasireiškiantis vėlyvoje
paauglystėje ar ankstyvoje jaunystėje [15].
Vidutinis sutrikimo paplitimas per gyvenimą yra
apie 1%, vienodai dažnai pasitaikantis tarp
moteriškos ir vyriškos lyties, tačiau reikšmingos
įtakos turi regioniniai skirtumai [16].
Sergančiųjų gyvenimo kokybė bei
funkcionavimas visuomenėje smarkiai
sutrikdomi paveikti klinikinių, psichologinių,
socialinių ir ekonominių sunkumų [17].
Nepaisant nuolatinių tyrimų ir studijų,
nagrinėjančių ligos ypatybes ir tobulinančių
gydymo strategijas, geriausi rezultatai praktikoje
dažnai būna neoptimalūs. Sisteminė apžvalga,
apžvelgusi 50 tyrimų, nustatė, jog tarp šizofrenija
sergančių žmonių, atitikusių klinikinius ir
socialinius pasveikimo kriterijus, vidutiniškai
buvo tik 13,5% [18].
Rizikos veiksniai
Šizofrenijos klinikinį konstruktą sudaro šios
išraiškos: mąstymo ir/ar suvokimo pokyčiai,
bukas ir nepriimtinas afektas, socialinio
funkcionalumo sumažėjimas. Ligos ankstyvųjų
stadijų metu kognityvinė funkcija paprastai
išlieka nepakitusi [19]. Kuo sunkesni šizofrenijos
simptomai, tuo didesnė tikimybė nusižudyti.
Savižudybė ir savižudiškas elgesys pasireiškė
visose šizofrenijos fazėse, tačiau dažniausiai
manifestuoja ankstyvose, daugiausia pirmaisiais
metais, ir netgi prodrominiu periodu, kuris gali
sukelti 40–50% visų bandymų nusižudyti
pacientams, sergantiems šizofrenija [20].
Savižudybės rizikos veiksnių atpažinimas yra
gyvybiškai svarbus siekiant pažangesnio
gydymo ir požiūrio aktualizacijos į savižudybių
dažnio mažinimą šizofrenija sergančių pacientų
grupėje [13]. Atliktuose tyrimuose buvo
nagrinėjamas galimas veiksnių, susijusių su
pacientu, liga, gretutinėmis būklėmis ir gydymu,