Dominyka Martinėlytė1, Agnė Skvarnavičiūtė1, Benjaminas Burba2
1Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Medicine
2 Department of Psychiatry, Medical Academy, Lithuanian University of Health Sciences, Kaunas, Lithuania
Abstract
Background. Violence in the workplace, especially in the healthcare sector, is a sensitive problem and a cause for concern worldwide including Lithuania, but is rarely reported. Violence eventually leads to a poorer quality of life and work for healthcare workers.
The aim of this study is to evaluate the prevalence of workplace violence against healthcare workers, find out the actions of healthcare workers in cases of workplace violence and to assess the impact of workplace violence on the quality of life and workplace experience of healthcare workers in Rokiskis mental institutions.
Materials and methods. A multiple-choice anonymous questionnaire survey was carried out in the Rokiskis psychiatric hospital and Rokiskis mental health center. The survey involved 58 respondents. The research was approved by the LSMU Bioethics Center (BEC – MF – 274).
Results. Seventy per cent of respondents reported at least one type of workplace violence in the last year. Psychological violence is the major type of workplace violence experienced by healthcare workers. 60.3% experienced incidents of psychological violence like abuse (50.0%), threats (51.7%), bullying (31.0%), sexual harassment (6.9%).
Conclusions. Respondents most often experienced violence from patients, the main causes are patient’s mental health condition and unsatisfied claim of the abuser. Respondents who experienced any kind of violence were usually inclined to seek social support from colleagues, defended themselves by telling the abuser to stop, calling for help. Physical violence and sexual harassment have a long-term negative impact on employee well-being and workplace experience.
Keywords: Workplace violence, healthcare workers, psychiatry hospitals.
Journal of Medical Sciences. April 15, 2021 - Volume 9 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
11
Medical Sciences 2021 Vol. 9 (3), p. 11-19
Prevalence of workplace violence, actions of healthcare workers in
case of violence and the impact of violence on their quality of life and
workplace experience in Rokiskis mental institutions
Dominyka Martinėlytė
1
, Agnė Skvarnavičiūtė
1
, Benjaminas Burba
2
1
Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Medicine
2
Department of Psychiatry, Medical academy, Lithuanian University of Health Sciences, Kaunas, Lithuania
Abstract
Background. Violence in the workplace, especially in the healthcare sector, is a sensitive problem and a cause for concern
worldwide including Lithuania, but is rarely reported. Violence eventually leads to a poorer quality of life and work for
healthcare workers.
The aim of this study is to evaluate the prevalence of workplace violence against healthcare workers, find out the actions of
healthcare workers in cases of workplace violence and to assess the impact of workplace violence on the quality of life and
workplace experience of healthcare workers in Rokiskis mental institutions.
Materials and methods. A multiple-choice anonymous questionnaire survey was carried out in the Rokiskis psychiatric
hospital and Rokiskis mental health center. The survey involved 58 respondents. The research was approved by the LSMU
Bioethics Center (BEC – MF – 274).
Results. Seventy per cent of respondents reported at least one type of workplace violence in the last year. Psychological
violence is the major type of workplace violence experienced by healthcare workers. 60.3% experienced incidents of
psychological violence like abuse (50.0%), threats (51.7%), bullying (31.0%), sexual harassment (6.9%).
Conclusions. Respondents most often experienced violence from patients, the main causes are patient’s mental health
condition and unsatisfied claim of the abuser. Respondents who experienced any kind of violence were usually inclined to
seek social support from colleagues, defended themselves by telling the abuser to stop, calling for help. Physical violence
and sexual harassment have a long-term negative impact on employee well-being and workplace experience.
Keywords: Workplace violence, healthcare workers, psychiatry hospitals.
Journal of Medical Sciences. April 15, 2021 - Volume 9 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
12
Rokiškio psichiatrijos įstaigų medicinos personalo patiriamo
smurto paplitimas bei jo įtaka gyvenimo ir darbo kokybei
Dominyka Martinėlytė
1
, Agnė Skvarnavičiūtė
1
, Benjaminas Burba
2
1
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos fakultetas
2
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Psichiatrijos klinika, Kaunas, Lietuva
Santrauka
Įvadas. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, smurtas darbo vietoje, o ypač sveikatos priežiūros sektoriuje, yra opi ir aktuali
problema, tačiau apie tai retai pranešama. Patiriamas smurtas ilgainiui lemia prastesnę medicinos personalo tolimesnę
gyvenimo ir darbo kokybę.
Tyrimo tikslas - nustatyti ir įvertinti Rokiškio psichiatrijos įstaigų medicinos personalo patiriamo smurto paplitimą bei jo
įtaką gyvenimo ir darbo kokybei.
Tiriamieji ir metodika – atlikta daugybinio pasirinkimo anoniminė anketinė apklausa Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje ir
Rokiškio psichikos sveikatos centre. Tyrime dalyvavo 58 respondentai. Tyrimui atlikti gautas LSMU Bioetikos centro
pritarimas (BEC–MF–274).
Rezultatai. Rokiškio psichiatrijos įstaigose medicinos personalas patiria tiek fizinį, tiek psichologinį smurtą. Per paskutinius
12 mėn. bent vienos rūšies smurtą patyrė 70,6 proc. medicinos darbuotojų. Didžiąją patiriamo smurto dalį sudaro
psichologinis smurtas (60,3 proc.), iš kurių grasinimai– 51,7 proc., užgauliojimai – 50 proc., patyčios – 31 proc., seksualinis
priekabiavimas – 6,9 proc.
Išvados. Dažniausiai smurtą respondentai patyrė iš pacientų, o to priežastimi nurodė paciento psichinės sveikatos būklę bei
nepatenkintą smurtavusio asmens reikalavimą. Respondentai, patyrę bet kurios rūšies smurto apraiškų, dažniausiai buvo linkę
ieškoti socialinės paramos iš kolegų, taip pat gynėsi liepdami smurtautojui liautis, kviesdami pagalbą. Tiek fizinis, tiek
psichologinis smurtas turi įtakos medicinos personalo tolimesniam darbui įstaigoje ir gyvenimo kokybei. Fizinis smurtas ir
seksualinis priekabiavimas išskiriami kaip ilgam paveikiantys darbuotojų gerovę ir darbą.
Raktažodžiai: smurtas darbe, sveikatos priežiūros darbuotojai, psichiatrijos ligoninės.
Journal of Medical Sciences. April 15, 2021 - Volume 9 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
13
1.1 Įvadas
Smurtas darbo vietoje dažniausiai patiriamas sveikatos
priežiūros sektoriuje, o psichiatrijos gydymo įstaigų
slaugytojams bei gydytojams rizika patirti bet kokio
pobūdžio smurtą yra didesnė nei kitiems sveikatos
priežiūros specialistams [1–4]. Tai yra visuotinė problema
ir kelia nerimą, tačiau apie ją pranešama retai arba visai
pamirštama. Sveikatos priežiūros darbuotojai paprastai tai
vertina kaip profesinį pavojų ir riziką, tarsi tai būtų
sveikatos priežiūros paslaugų teikimo pasekmė [4].
Didžiąją dalį smurto darbo vietoje sudaro užgauliojimai,
patyčios, žodiniai grasinimai, fizinis užpuolimas bei
seksualinis priekabiavimas. Smurtas gydymo įstaigose
dažniausiai patiriamas iš pacientų ar jų artimųjų ligoninės
aplinkoje, kolegų ar kitų ligoninės darbuotojų [5].
Pagrindinės kliūtys, kurios prisideda prie nepakankamo
smurto darbo vietoje pranešimo, yra baimė dėl darbdavių
atsakomųjų veiksmų ir mažas administracijos palaikymas
[6]. Psichikos ligonių sukeltas smurtas psichinės sveikatos
priežiūros specialistus trikdo, paveikia tolimesnę jų darbo
bei gyvenimo kokybę [7].
1.2 Tyrimo metodika
2019 m. sausio 1 d. – 2019 m. vasario 28 d. dienomis buvo
vykdoma daugybinio pasirinkimo anoniminė anketinė
apklausa. Tyrime dalyvavo Rokiškio psichiatrinės
ligoninės ir Rokiškio psichikos sveikatos centro medicinos
personalas, iš kurių 91,4 proc. (n=53) psichikos sveikatos
slaugytojai ir 8,6 proc. (n=5) gydytojai psichiatrai.
Statistinė analizė atlikta duomenų kaupimo ir analizės
programų paketu SPSS 22. Kategorinių kintamųjų
tarpusavio priklausomybė vertinta chi – kvadrato
(χ
2
) kriterijumi ir Kendall koreliacine analize. Skirtumas
ar ryšys laikytas statistiškai reikšmingu, kai taikyto
kriterijaus reikšmingumas p < 0,05.
1.3 Tyrimo tikslai
Nustatyti ir įvertinti Rokiškio psichiatrijos įstaigų
medicinos personalo patiriamo smurto paplitimą bei jo
įtaką gyvenimo ir darbo kokybei.
1.4 Uždaviniai
1. Išsiaiškinti patiriamo smurto rūšis ir jų pasiskirstymą
Rokiškio miesto psichiatrijos įstaigose.
2. Išsiaiškinti pagrindines smurto priežastis ir jų dažnį.
3. Nustatyti pagrindinius patiriamo smurto šaltinius bei
medicinos personalo veiksmus smurto atvejais.
4. Įvertinti darbe patiriamo smurto įtaką medicinos
personalo darbo ir gyvenimo kokybei.
1.5 Rezultatai
Tyrimo rezultatai parodė, jog per paskutinius 12 mėn. bent
vienos rūšies smurtą patyrė 70,6 proc. medicinos
darbuotojų. Fizinį smurtą patyrė 10,3 proc. apklaustųjų,
psichologinį 60,3 proc., iš kurių grasinimai sudarė – 51,7
proc., užgauliojimai – 50 proc., patyčios – 31 proc.,
seksualinis priekabiavimas – 6,9 proc.
1.5.1 Fizinis smurtas
10,3 proc. (n=6) Rokiškio miesto psichiatrijos įstaigos
darbuotojų atsakė, kad patyrė fizinį smurtą: 12,5 proc.
(n=3) (30 - 49 m. ir 21,4 proc. (n=3) > 60 m. Per
paskutinius 12 mėn. patyrė fizinį smurtą vieną kartą 83,3
proc. (n=5) respondentų, 2 - 3 kartus 16,7 proc. (n=1). Visi
fizinį smurtą patyrę respondentai nurodė, kad fizinio
smurto šaltinis – pacientai, iš kurių 66,7 proc. (n=4) vyrai
ir 33,3 proc. (n=2) moterys. Pagrindine fizinio smurto
priežastimi buvo įvardinta paciento psichinės sveikatos
būklė 66,7 proc. (n=4). Tai, kad fizinį smurtą galėjo lemti
nepatenkintas užpuolusiojo reikalavimas, nurodė 33,3
Journal of Medical Sciences. April 15, 2021 - Volume 9 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
14
proc. (n=2) apklaustųjų, kiti teigė, kad tai lėmė prasta
darbo organizacija ir didelis darbuotojų darbo krūvis.
1.5.2 Užgauliojimai
50,0 proc. (n=29) gydymo įstaigų darbuotojų atsakė, kad
per paskutinius 12 mėn. buvo užgauliojami savo
darbovietėje. 10,3 proc. (n=3) iš jų patyrė ir fizinį smurtą.
Užgauliojimus patyrė 58,3 proc. (n=14) 30-49 m., 50,0
proc. (n=10) 50-59 m. ir 35,7 proc. (n=5) >60 m. amžiaus
respondentai. Per paskutinius 12 mėn. buvo užgauliojami
2-3 kartus 55,2 proc. (n=16), >3 kartų 44,8 proc. (n=13)
respondentų. Užgauliojimų šaltiniu 96,6 proc. (n=26)
respondentų nurodė pacientus, 10,3 proc. (n=3) teigė, jog
užgauliojo kolektyvo narys, 3,4 proc. (n=1) nurodė
paciento artimuosius. 69,0 proc. (n=20) nurodė, jog
užgauliotojo lytis – vyras, 44,8 proc. (n=13) - moteris.
Pagrindine užgauliojimų priežastimi buvo įvardinta 93,1
proc. (n=27) paciento psichinės sveikatos būklė, 34,5
proc. (n=10) atsakė, jog užgauliojimus galėjo lemti
nepatenkintas užgauliotojo reikalavimas, 6,9 proc. (n=2)
prasta darbo organizacija ir 6,9 proc. (n=2) darbuotojų
didelis darbo krūvis.
1.5.3 Patyčios
31,0 proc. (n=18) darbuotojų nurodė, kad per paskutinius
12 mėn. patyrė savo darbovietėje patyčias. 22,2 proc.
(n=4) iš jų patyrė ir fizinį smurtą, o 83,3 proc. (n=15) -
užgauliojimus. Patyčias patyrė 37,5 proc. (n=9) 30 - 49 m.,
25,0 proc. (n=5) 50 - 59 m. ir 28,6 proc. (n=4) >60 m.
amžiaus respondentai. Per paskutinius 12 mėn. patyrė
patyčias 2 - 3 kartus 61,1 proc. (n=11), >3 kartų 38,9 proc.
(n=7) respondentų. Patyčių šaltiniu 83,3 proc. (n=15)
respondentų nurodė pacientus, 16,7 proc. (n=3) teigė, jog
tyčiojosi kolektyvo narys, likusi dalis nurodė ligoninės
administracijos narius 5,6 proc. (n=1) bei skyriaus vadovą
5,6 proc. (n=1). 77,8 proc. (n=14) nurodė, jog tyčiojosi
vyras, 38,9 proc. (n=7) – moteris. Pagrindine patyčių
priežastimi 83,3 proc. (n=15) buvo įvardinta paciento
psichinės sveikatos būklė, 33,6 proc. (n=6) atsakė, jog
patyčias galėjo lemti nepatenkintas besityčiojusio asmens
reikalavimas, 11,1 proc. (n=2) prasta darbo organizacija,
11,1 proc. (n=2) darbuotojų didelis darbo krūvis, po 5,6
proc. (n=1) darbuotojų trūkumas ir asmeniniai santykiai.
1.5.4 Seksualinis priekabiavimas
6,9 proc. (n=4) apklaustųjų nurodė, kad per paskutinius 12
mėn. savo darbovietėje patyrė seksualinį priekabiavimą.
Visos 4, patyrusios seksualinį priekabiavimą, buvo
psichikos sveikatos slaugytojos. 25,2 proc. (n=1) iš jų
patyrė ir fizinį smurtą, 75,0 proc. (n=3) patyčias ir 100,0
proc. (n=4) - užgauliojimus. Seksualinį priekabiavimą
patyrė 12,5 proc. (n=3) 30 - 49 m. ir 5,0 proc. (n=1) 50 -
59 m. amžiaus slaugytoja. Per paskutinius 12 mėn.
seksualinį priekabiavimą patyrė vieną kartą 25,0 proc.
(n=1), 50,0 proc. (n=2) 2-3 kartus , >3 kartų 25,0 proc.
(n=1) respondenčių. Tai, kad seksualiai priekabiavo
pacientas, nurodė visi respondentai, patyrę seksualinį
priekabiavimą, taip pat 25,0 proc. (n=1) teigė, jog
priekabiavo kolektyvo narys. Priekabiautojo lytį – vyras-
nurodė visi respondentai. Pagrindine seksualinio
priekabiavimo priežastimi buvo įvardintos paciento
psichinės sveikatos būklė ir privatumo bei erdvės stygius
100,0 proc. (n=4), po 25,0 proc. (n=1) atsakė, jog
seksualinį priekabiavimą galėjo lemti nepatenkintas
besityčiojusio asmens reikalavimas ir prasta darbo
organizacija.
1.5.5 Grasinimai
51,7 proc. (n=30) Rokiškio miesto psichiatrijos įstaigos
darbuotojų atsakė, kad per paskutinius 12 mėn. patyrė
savo darbovietėje grasinimus. 66,7 proc. (n=4) iš jų patyrė
ir fizinį smurtą, 83,3 proc. (n=15) - patyčias, 82,8 proc.
(n=24) – užgauliojimus ir 75,0 proc. (n=3) seksualinį
Journal of Medical Sciences. April 15, 2021 - Volume 9 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
15
priekabiavimą. Grasinimus patyrė 80,0 proc. (n=4)
gydytojų psichiatrų ir 49,1 proc. (n=26) psichikos
sveikatos slaugytojų, 58,3 proc. (n=14) iš jų buvo 30 - 49
m., 55,0 proc. (n=11) – 50 - 59 m. ir 35,7 proc. (n=5) >60
m. amžiaus. Per paskutinius 12 mėn. 6,7 proc. (n=)
grasinimus patyrė vieną kartą, 63,3 proc. (n=19) 2-3
kartus, 30,0 proc. (n=9) > 3 kartų respondentų. Grasinimų
šaltiniu 86,7 proc. (n=26) respondentų nurodė pacientus,
26,7 proc. (n=8) – paciento artimuosius. Pagrindine
grasinimų priežastimi buvo įvardinta paciento psichinės
sveikatos būklė (šią priežastį įvardijo visi respondentai,
patyrę grasinimus), 33,3 proc. (n=10) atsakė, jog
grasinimus galėjo lemti nepatenkintas grasinusiojo
asmens reikalavimas, likę po 3,3 proc. (n=1) nurodė prastą
darbo organizaciją, darbuotojų trūkumą, privatumo ir
erdvės stygių, alkoholio/narkotikų vartojimą.
1.5.6. VEIKSMAI SMURTO ATVEJAIS
1.5.6.1 Fizinis smurtas
Į fizinį smurtą įvykio metu respondentai reagavo įvairiais
būdais, didžioji dalis bandė gintis fiziškai 66,7 proc. (n=4),
50,0 proc. (n=3) kvietė pagalbą, 16,7 proc. (n=1) liepė
smurtautojui liautis, 33,3 proc. (n=2) bandė apsimesti, kad
nieko neįvyko.
Veiksmai po incidento: 50,0 proc. (n=3) užpildė
incidento/nelaimingo atsitikimo formą ir pranešė apie tai
vyresniajam darbuotojui, 16,7 proc. (n=1) nesiėmė jokių
veiksmų, reikalavo žalos atlyginimo, prašė konsultavimo.
1.5.6.2 Užgauliojimai
Į užgauliojimus įvykio metu reagavo taip: 55,2 proc.
(n=16) liepė užgauliotojui liautis, 34,5 proc. (n=10) kvietė
pagalbą, 27,6 proc. (n=8) bandė apsimesti, kad nieko
neįvyko, 17,2 proc. (n=5) nesiėmė jokių veiksmų.
Po incidento 62,1 proc. (n=18) papasakojo kolegai, 48,3
proc. (n=14) pranešė vyresniajam darbuotojui, po 6,9
proc. (n=2) papasakojo draugams/šeimai ir užpildė
incidento/ nelaimingo atsitikimo formą, 3,4 proc. (n=1)
nesiėmė jokių veiksmų.
1.5.6.3 Patyčios
Besityčiojusiam asmeniui liautis liepė 66,7 proc. (n=12),
33,6 proc. (n=6) nesiėmė jokių veiksmų, 22,2 proc. (n=4)
kvietė pagalbą, 16,7 proc. (n=3) bandė apsimesti, kad
nieko neįvyko.
Po patyčių 33,6proc. (n=6) pranešė apie tai vyresniajam
darbuotojui, 22,2 proc. (n=4) nesiėmė jokių veiksmų, 11,1
proc. (n=2) papasakojo kolegai, 5,6 proc. (n=1)
papasakojo draugams/šeimai, užpildė
incidento/nelaimingo atsitikimo formą.
1.5.6.4 Seksualinis priekabiavimas
100,0 proc. (n=4) patyrusiųjų seksualinį priekabiavimą
liepė priekabiaujančiam asmeniui liautis, 25,0 proc. (n=1)
kvietė pagalbą.
Po seksualinio priekabiavimo 100,0 proc. (n=4) apie įvykį
papasakojo kolegai, 25,0 proc. (n=1) pranešė vyresniajam
darbuotojui.
1.5.6.5 Grasinimai
Grasinančiam asmeniui liepė liautis 63,3 proc. (n=19),
50,0 proc. (n=15) kvietė pagalbą, 20,0 proc. (n=6) bandė
apsimesti, kad nieko neįvyko, 13,3 proc. (n=4) nesiėmė
jokių veiksmų.
Po grasinimo 53,3 proc. (n=16) papasakojo kolegai, 50,0
proc. (n=15) pranešė vyresniajam darbuotojui, 16,7 proc.
(n=5) nesiėmė jokių veiksmų, 10,0 proc. (n=3) užpildė
incidento/ nelaimingo atsitikimo formą, 6,67 proc. (n=2)
papasakojo draugams/šeimai.
Journal of Medical Sciences. April 15, 2021 - Volume 9 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
16
1.5.7.1 Fizinio smurto įtaka tolimesnei darbo kokybei
Tai, kad fizinis smurtas įprastinį darbą paveikė metams ir
ilgiau, nurodė 50,0 proc. (n=3). Nemalonūs prisiminimai
apie įvykį lydėjo 50,0 proc. (n=3) apklaustųjų, 66,7 proc.
(n=4) jautė sumažėjusią motyvaciją dirbti, po 16,7 proc.
(n=1) nenorėjo/bijojo eiti į darbą, jautėsi nedarbingi, darbe
jautė nerimą ir baimę, šalinosi nuo tam tikrų darbų
atlikimo, jautė, kad atsainiau atlieka darbus.
1.5.7.2 Užgauliojimų įtaka tolimesnei darbo kokybei
Įprastinį darbą paveikė 1-2 savaitėms 37,5 proc. (n=6),
mažiau nei savaitei 25,0 proc. (n=4), visam laikui 18,8
proc. (n=3), pusei metų 12,5 proc. (n=2), mėnesiui 6,3
proc. (n=1). 37,9 proc. (n=11) lydėjo nemalonūs
prisiminimai apie įvykį, 31,0 proc. (n=9) jautė
sumažėjusią motyvaciją dirbti, 31,0 proc. (n=9) darbe
jautė nerimą ir baimę, 20,7 proc. (n=6) nenorėjo/bijojo eiti
į darbą, 25,0 proc. (n=4) jautėsi nedarbingi, 10,3 proc.
(n=3) jautė, kad atsainiau atlieka darbus, tapo sunkiau
sukaupti dėmesį, pastebėjo pasikeitusį bendravimą su
kolegomis, pacientais, artimaisiais. 3,4 proc. (n=1)
šalinosi nuo tam tikrų darbų atlikimo.
1.5.7.3 Patyčių įtaka tolimesnei darbo kokybei
Tai, kad patyčios įprastinį darbą paveikė mažiau nei
savaitei, nurodė 30,0 proc. (n=3), 1-2 savaitėms 20,0 proc.
(n=2), 2-4 mėnesiams 10,0 proc. (n=1), pusei metų 30,0
proc. (n=3). 30,0 proc. (n=3) lydėjo nemalonūs
prisiminimai apie įvykį, nenorėjo/bijojo eiti į darbą, 20,0
proc. (n=2) jautėsi nedarbingi, 10,0 proc. (n=1) jautė
sumažėjusią motyvaciją dirbti, pastebėjo pasikeitusį
bendravimą su kolegomis, pacientais, artimaisiais.
1.5.7.4 Seksualinio priekabiavimo įtaka tolimesnei
darbo kokybei
Tai, kad seksualinis priekabiavimas įprastinį darbą
paveikė 2-4 mėnesiams, nurodė 50,0 proc. (n=2), mėnesiui
25,0 proc. (n=1), visam laikui 25,0 proc. (n=1). 100,0
proc. (n=4) lydėjo nemalonūs prisiminimai apie įvykį,
50,0 proc. (n=2) nenorėjo/bijojo eiti į darbą, darbe jautė
nerimą ir baimę, šalinosi nuo tam tikrų darbų atlikimo,
pastebėjo pasikeitusį bendravimą su kolegomis,
pacientais, artimaisiais. 25,0 proc. (n=1) ėmė sunkiau
sukaupti dėmesį, jautė sumažėjusią motyvaciją dirbti.
1.5.7.5 Grasinimų įtaka tolimesnei darbo kokybei
Tai, kad grasinimai įprastinį darbą paveikė 1-2 savaitėms,
nurodė 43,8 proc. (n=7), mažiau nei savaitei 31,3 proc.
(n=5), visam laikui 18,8 proc. (n=3), mėnesiui 6,3 proc.
(n=1). 40,0 proc. (n=12) lydėjo nemalonūs prisiminimai
apie įvykį, 26,7 proc. (n=8) darbe jautė nerimą ir baimę,
20,0 proc. (n=6) nenorėjo/bijojo eiti į darbą, jautė
sumažėjusią motyvaciją dirbti, 13,3 proc. (n=4) jautėsi
nedarbingi, 12,5 proc. (n=2) ėmė sunkiau sukaupti dėmesį,
pastebėjo pasikeitusį bendravimą su kolegomis,
pacientais, artimaisiais, 3,3 proc. (n=1) jautė, kad atsainiau
atlieka darbus.
1.5.8 ĮTAKA GYVENIMO KOKYBEI
1.5.8.1 Fizinio smurto įtaka tolimesnei gyvenimo
kokybei
Tai, kad fizinis smurtas įprastinę gyvenimo kokybę
paveikė 2-4 mėnesiams, nurodė 66,7 proc. (n=2) , pusei
metų 33,3 proc. (n=1). 50,0 proc. (n=3) lydėjo nemalonūs
prisiminimai apie įvykį, 66,7 proc. (n=2) sutriko miegas,
33,3 proc. (n=1) jautė nerimą, kad atsainiau atlieka darbus,
Journal of Medical Sciences. April 15, 2021 - Volume 9 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
17
pastebėjo pasikeitusį bendravimą su kolegomis,
pacientais, artimaisiais.
1.5.8.2 Užgauliojimų įtaka tolimesnei gyvenimo
kokybei
Tai, kad užgauliojimai įprastinę gyvenimo kokybę
paveikė 1-2 savaitėms, nurodė 40,0 proc. (n=4), visam
laikui 20,0 proc. (n=2), mažiau nei savaitei 20,0 proc.
(n=2), pusei metų 10,0 proc. (n=1), mėnesiui 10,0 proc.
(n=1). 24,1 proc. (n=7) lydėjo nemalonūs prisiminimai
apie įvykį, 17,4 proc. (n=5) tapo irzlūs, dirglūs, 13,8 proc.
(n=4) jautė nerimą, kad atsainiau atlieka darbus, pastebėjo
pasikeitusį bendravimą su kolegomis, pacientais,
artimaisiais, 6,9 proc. (n=2) sutriko miegas, tapo sunkiau
sukaupti dėmesį, sutriko gebėjimas užsiimti kasdiene
veikla. 3,4 proc. (n=1) sumažėjo lytinis potraukis.
1.5.8.3 Patyčių įtaka tolimesnei gyvenimo kokybei
Tai, kad patyčios įprastinę gyvenimo kokybę paveikė 1-2
savaitėms, nurodė 25,0 proc. (n=2), 2-4 mėnesiams 25,0
proc. (n=2) , mažiau nei savaitei 12,5 proc. (n=1), pusei
metų 12,5 proc. (n=1), metams ir ilgiau 12,5 proc. (n=1),
visam laikui 12,5 proc. (n=1). 27,8 proc. (n=5) lydėjo
nemalonūs prisiminimai apie įvykį, 22,2 proc. (n=4) tapo
sunkiau sukaupti dėmesį, 16,7 proc. (n=3) tapo irzlūs,
dirglūs, jautė nerimą, kad atsainiau atlieka darbus,
pastebėjo pasikeitusį bendravimą su kolegomis,
pacientais, artimaisiais, 11,1 proc. (n=2) sutriko miegas,
gebėjimas užsiimti kasdiene veikla. 5,6 proc. (n=1)
sumažėjo lytinis potraukis.
1.5.8.4 Seksualinio priekabiavimo įtaka tolimesnei
gyvenimo kokybei
Tai, kad seksualinis priekabiavimas įprastinę gyvenimo
kokybę paveikė mažiau nei savaitei, nurodė 33,3 proc.
(n=1), 1-2 savaitėms 33,3 proc. (n=1), mėnesiui 33,3 proc.
(n=1). 50,0 proc. (n=2) sumažėjo lytinis potraukis, jautė
mirties baimę, 25,0 proc. (n=1) sutriko miegas, lydėjo
nemalonūs prisiminimai apie įvykį, jautė, kad atsainiau
atlieka darbus, pastebėjo pasikeitusį bendravimą su
kolegomis, pacientais, artimaisiais.
1.5.8.5 Užgauliojimų įtaka tolimesnei gyvenimo
kokybei
Užgauliojimai įprastinę gyvenimo kokybę paveikė 1-2
savaitėms nurodė 40,0 proc. (n=4), paveikė gyvenimą
visam laikui 20,0 proc. (n=2), mažiau nei savaitei 20,0
proc. (n=2), pusei metų 10,0 proc. (n=1), mėnesiui
10,0 proc. (n=1). 24,1 proc. (n=7) lydėjo
nemalonūs prisiminimai apie įvykį, 17,4 proc. (n=5) tapo
irzlūs, dirglūs, 13,8 proc. (n=4) jautė nerimą, jautė, kad
atsainiau atlieka darbus, pastebėjo pasikeitusį bendravimą
su kolegomis, pacientais, artimaisiais. 6,9 proc. (n=2)
sutriko miegas, tapo sunkiau sukaupti dėmesį, sutriko
gebėjimas užsiimti kasdiene veikla, 3,4 proc. (n=1)
sumažėjo lytinis potraukis.
1.6 Diskusija
Šiuo tyrimu išsiaiškinome, kad Rokiškio psichiatrijos
įstaigose medicinos personalas patiria tiek fizinį, tiek
psichologinį smurtą. Per paskutinius 12 mėn. bent vienos
rūšies smurtą patyrė 70,6 proc. medicinos darbuotojų.
Lyginant su užsienyje atliktais tyrimais pastebime, kad
kitose šalyse gauti rezultatai yra panašūs. Suomijoje 2020
metais atliktame tyrime 42,5 proc. respondentų pranešė,
kad per paskutinius 12 mėn. patyrė bent vienos rūšies
smurtą, o Australijoje – 88,3 proc. [8,9]. Mūsų tyrime
didžiąją patiriamo smurto dalį sudaro psichologinis
smurtas (60,3 proc.), iš kurių grasinimai – 51,7 proc.,
užgauliojimai – 50 proc., patyčios – 31 proc., seksualinis
priekabiavimas – 6,9 proc. Panašu, kad Lietuvoje
Journal of Medical Sciences. April 15, 2021 - Volume 9 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
18
tendencijos išlieka vienodos, kadangi panašūs rezultatai
gauti ir 2017 metais atliktame tyrime, kuriame
psichologinis smurtas sudarė taip pat didžiąją dalį - 40,9
proc. [10]. Taip pat kaip ir Lietuvoje, visame pasaulyje
psichologinis smurtas yra nurodomas kaip dažniausiai
patiriama smurto rūšis darbe – 2019 metais Australijoje
atliktame tyrime nustatyta, kad 82,1 proc. sudaro
psichologinis smurtas, 55,7 proc. fizinis smurtas, įdomu,
kad šiame tyrime žymiai dažniau nei Lietuvoje patiriamas
seksualinis priekabiavimas – 32,4 proc. [8].
Mūsų tyrime socialinės respondentų charakteristikos
neturėjo reikšmingų sąsajų su patirtu smurtu, kitose šalyse
pastebėta, kad darbas pamainomis, ilgesnė darbo patirtis ir
didesni darbo krūviai yra smurto darbe rizikos veiksniai.
Manoma, kad tai gali lemti didesnis atsipalaidavimas
naktinės pamainos metu, turint daugiau patirties ar
išsiblaškymas, kai darbo krūvis yra didelis [11]. Tyrime
išsiaiškinta, kad dažniausiai smurtą respondentai patyrė iš
pacientų, o to priežastimi nurodė paciento psichinės
sveikatos būklę bei nepatenkintą smurtavusio asmens
reikalavimą. Panašūs rezultatai gauti ir 2017 m. jau
minėtame, Lietuvoje atliktame tyrime ir kituose užsienio
šalių tyrimuose, nagrinėjama, kad tam tikrais psichikos
sutrikimais (pvz. šizofrenija, bipoliniu sutrikimu)
sergantys pacientai yra labiau linkę smurtauti nei
sergantys kitomis psichikos ligomis [10,12]. Analizuojant
reagavimą į smurtinius įvykius išsiaiškinta, kad
respondentai, patyrę bet kurios rūšies smurto apraiškų,
dažniausiai buvo linkę ieškoti socialinės paramos iš
kolegų, taip pat gynėsi liepdami smurtautojui liautis,
kviesdami pagalbą. Panašiai elgiasi ir Australijos
sveikatos priežiūros specialistai, dažniausiai liepdami
smurtautojui liautis ir apie įvykį pasipasakodami
draugams ar šeimos nariams (60,7 proc. ) ir kolegoms
(58,3 proc.), o priežastis, kodėl nepraneša apie įvykius –
manymas, kad tai nieko nepakeis [8]. Daugelyje tyrimų
nurodoma, kad apie smurto įvykius pranešama retai, tai
rodo, kad yra problema - dažniausiai darbuotojai
nesulaukia palaikymo, pagalbos, o priešingai, pranešimas
dažnai sukelia papildomų problemų, darbuotojai bijo
keršto, vadovų nepasitenkinimo, todėl toleruoja
smurtinius įvykius nesikreipdami [13]. Manoma, kad tai
turi įtakos ir tam, kad tiek fizinis, tiek psichologinis
smurtas paveikia medicinos personalo tolimesnį darbą
įstaigoje ir gyvenimo kokybę, ką nustatėme ir mūsų
tyrime. Fizinis smurtas ir seksualinis priekabiavimas
mūsų tyrime išskiriami kaip veiksniai, ilgam paveikiantys
darbuotojų gerovę ir darbą.
Taigi, smurto darbe atvejų skaičius ir
nemažėjimas kelia nerimą, todėl svarbu vykdyti smurto
prevenciją nuolat mokant darbuotojus, kaip reaguoti į
smurtą, nes tai yra pagrindinis apsisaugojimo nuo smurto
būdas, o po įvykio svarbu suteikti psichologinę pagalbą
[8].
1.7 Išvados
1. Dažniausiai smurtą respondentai patyrė iš pacientų, o
to priežastimi nurodė paciento psichinės sveikatos
būklę bei nepatenkintą smurtavusio asmens
reikalavimą.
2. Respondentai, patyrę bet kurios rūšies smurto
apraiškų, dažniausiai buvo linkę ieškoti socialinės
paramos iš kolegų, taip pat gynėsi liepdami
smurtautojui liautis, kviesdami pagalbą.
3. Tiek fizinis, tiek psichologinis smurtas turi įtakos
medicinos personalo tolimesniam darbui įstaigoje ir
gyvenimo kokybei. Fizinis smurtas ir seksualinis
priekabiavimas išskiriami kaip ilgam paveikiantys
darbuotojų gerovę ir darbą.
Literatūra
1. Firenze A, Santangelo OE, Gianfredi V, Alagna E,
Cedrone F, Provenzano S, et al. Violence on doctors. An
observational study in Northern Italy. Med del Lav
Journal of Medical Sciences. April 15, 2021 - Volume 9 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
19
[Internet]. Mattioli 1885; 2020;111:46–53.
2. Llor-Esteban B, Sánchez-Muñoz M, Muñoz M, Ruiz-
Hernández A, Antonio Jiménez-Barbero J. The European
Journal of Psychology Applied to Legal Context User
violence towards nursing professionals in mental health
services and emergency units. Eur J Psychol Appl to Leg
Context [Internet]. 2017;9:33–40.
3. Phillips JP. Workplace Violence against Health Care
Workers in the United States. N Engl J Med [Internet].
Massachusetts Medical Society; 2016;374:1661–9.
4. Olashore AA, Akanni OO, Ogundipe RM. Physical
violence against health staff by mentally ill patients at a
psychiatric hospital in Botswana. BMC Health Serv Res
[Internet]. BioMed Central Ltd.; 2018;18:362.
5. Fernandes H, Sala DCP, Horta AL de M. Violence in
health care settings: rethinking actions. Rev Bras Enferm
[Internet]. Associação Brasileira de Enfermagem;
2018;71:2599–601.
6. Solorzano Martinez AJ. Managing workplace violence
with evidence-based interventions: A literature review
[Internet]. J. Psychosoc. Nurs. Ment. Health Serv. Slack
Incorporated; 2016. p. 31–6.
7. Morphet J, Griffiths D, Beattie J, Innes K. Managers’
experiences of prevention and management of workplace
violence against health care staff: A descriptive
exploratory study. J Nurs Manag [Internet]. Blackwell
Publishing Ltd; 2019;27:781–91.
8. Niu S-F, Kuo S-F, Tsai H-T, Kao C-C, Traynor V, Chou
K-R. Prevalence of workplace violent episodes
experienced by nurses in acute psychiatric settings. Tye
M, editor. PLoS One [Internet]. Public Library of Science;
2019;14:e0211183.
9. Konttila J, Holopainen A, Pesonen H, Kyngäs H.
Occurrence of workplace violence and the psychological
consequences of it among nurses working in psychiatric
outpatient settings. J Psychiatr Ment Health Nurs
[Internet]. Blackwell Publishing Ltd; 2020;jpm.12723.
10. Darbuotojų, dirbančių psichikos sveikatos priežiūros
įstaigose, patiriamas smurtas ir jo pasekmės = Violence
experienced by workers in mental institutions and its
consequences | LSMU DSpace/CRIS [Internet].
11. Ridenour M, Lanza M, Hendricks S, Hartley D,
Rierdan J, Zeiss R, et al. Incidence and risk factors of
workplace violence on psychiatric staff. Work. IOS Press;
2015;51:19–28.
12. Ose SO, Lilleeng S, Pettersen I, Ruud T, van Weeghel
J. Risk of violence among patients in psychiatric
treatment: results from a national census. Nord J
Psychiatry [Internet]. Taylor and Francis Ltd;
2017;71:551–60.
13. Lu L, Lok KI, Zhang L, Hu A, Ungvari GS,
Bressington DT, et al. Prevalence of verbal and physical
workplace violence against nurses in psychiatric hospitals
in China. Arch Psychiatr Nurs. W.B. Saunders;
2019;33:68–72.