Martyna Bakutytė1, Simona Ripkauskaitė1, Vilius Ripkauskas1
1Lithuanian University of Health Sciences, Academy of Medicine, Kaunas, Lithuania
Abstract
Hemorrhoids are common disease of the anorectal zone. The main factor, which can cause hemorrhoids is increased intraabdominal pressure (for example: persistent constipation, low fiber food consumption, shortage of liquids, pregnancy, obesity, connective tissue disease). The exact epidemiology of this disease is unknown. Hemorrhoid knots are classified according to localization and degree of fallout. They can be internal, external or mixed. Hemorrhoids can be acute or chronic. The diagnosis of hemorrhoids is based on medical history and physical examination. Internal hemorrhoids manifest themselves in bleeding after defecation and discomfort in the anus. External hemorrhoids are painful, especially if thrombosis occurs. External hemorrhoid knots or proliferating internal knots are visible during perineal and anal examinatio. Digital examination can show palpable masses, soft tissues or fluctuation, however internal hemorrhoid knots are commonly not palpable, unless they arbe big or prolabating. Anoscopy is an effective way to visualize internal hemorrhoid knots. The treatment of hemarrhoids can be conservative or surgical. The conservative hemorrhoid knots treatment consists of diet with higher fiber intak, bigger consumption of liquids, warm water baths and osmotic preparations. 0,4% nitroglycerin ointment, nifedipine or botulinum toxin injection into the anal sphincter are remedies used to relief symptoms. 1-20 internal hemorrhoid knots are treated on an outpatient basis and therefore Elastic Baron’s rings and infrared coagulation are used for surgical treatment. 3-40 hemorrhoid knots are removed surgically by hemorrhoid excision. Hemorrhoidopexy and hemorrhoidal artery ligation are alternative surgical treatment methods. This article reviews hemorrhoids epidemiology, clinical signs, diagnosis and treatment.
Keywords: hemorrhoids, trombosis, bleeding.
Journal of Medical Sciences. May 18, 2020 - Volume 8 | Issue 16. Electronic-ISSN: 2345-0592
199
Medical Sciences 2020 Vol. 8 (16), p. 199-209
Hemorrhoids: diagnostics and treatment. Literature review
Martyna Bakutytė
1
, Simona Ripkauskaitė
1
,
Vilius Ripkauskas
1
1
Lithuanian University of Health Sciences, Academy of Medicine, Kaunas, Lithuania
Abstract
Hemorrhoids are common disease of the anorectal zone. The main factor, which can cause hemorrhoids is increased
intraabdominal pressure (for example: persistent constipation, low fiber food consumption, shortage of liquids,
pregnancy, obesity, connective tissue disease). The exact epidemiology of this disease is unknown. Hemorrhoid knots
are classified according to localization and degree of fallout. They can be internal, external or mixed. Hemorrhoids
can be acute or chronic. The diagnosis of hemorrhoids is based on medical history and physical examination. Internal
hemorrhoids manifest themselves in bleeding after defecation and discomfort in the anus. External hemorrhoids are
painful, especially if thrombosis occurs. External hemorrhoid knots or proliferating internal knots are visible during
perineal and anal examinatio. Digital examination can show palpable masses, soft tissues or fluctuation, however
internal hemorrhoid knots are commonly not palpable, unless they arbe big or prolabating. Anoscopy is an effective
way to visualize internal hemorrhoid knots. The treatment of hemarrhoids can be conservative or surgical. The
conservative hemorrhoid knots treatment consists of diet with higher fiber intak, bigger consumption of liquids, warm
water baths and osmotic preparations. 0,4% nitroglycerin ointment, nifedipine or botulinum toxin injection into the
anal sphincter are remedies used to relief symptoms. 1-2
0
internal hemorrhoid knots are treated on an outpatient basis
and therefore Elastic Baron's rings and infrared coagulation are used for surgical treatment. 3-4
0
hemorrhoid knots
are removed surgically by hemorrhoid excision. Hemorrhoidopexy and hemorrhoidal artery ligation are alternative
surgical treatment methods. This article reviews hemorrhoids epidemiology, clinical signs, diagnosis and treatment.
Keywords: hemorrhoids, trombosis, bleeding.
Journal of Medical Sciences. May 18, 2020 - Volume 8 | Issue 16. Electronic-ISSN: 2345-0592
200
Hemorojus: diagnostika ir gydymas. Literatūros apžvalga
Martyna Bakutytė
1
, Simona Ripkauskaitė
1
,
Vilius Ripkauskas
1
1
Medicinos akademija, Lietuvos Sveikatos Mokslų Universitetas, Kaunas, Lietuva
Santrauka
Hemarojus – dažna anorektalinės zonos liga. Hemarojaus išsivystymą lemia daugelis veiksnių, kurių metu padidėja
intraabdominalinis spaudimas (pazvyzdžiui dėl vidurių užkietėjimas, mažai skaidulinių medžiagų turinčio maisto
vartojimas, skysčių trūkumas, nėštumas, nutukimas, jungiamojo audinio ligos). Tiksli šios ligos epidemiologija nėra
žinoma. Hemorojiniai mazgai klasifikuojama pagal lokalizaciją ir iškritimo laipsnį. Jie gali būti vidiniai, išoriniai arba
mišrūs. Hemorojaus eiga gali būti ūmi arba lėtinė. Hemorojaus diagnostika remiasi ligos istorija ir fiziniu ištyrimu.
Vidiniai hemoroidai pasireiškia kraujavimu po tuštinantis ir diskomforto pojūčiu išangėje. Išoriniai hemorodai būna
skausmingi, ypač jei įvyksta trombozė. Apžiūros metu išoriniai hemoroidiniai mazgai arba prolabuojantys vidiniai
mazgai yra aiškiai matomi. Digitalinio tyrimo metu galima apčiuopti masių, minkštųjų audinių ar fliuktuaciją, tačiau
vidiniai hemoroidiniai mazgai dažnai nečiuopiami, nebent jie dideli arba prolabuojantys. Anoskopija yra efektyvus
būdas vizualiai įvertinti vidinius hemoroidus. Hemorojaus gydymas gali būti konservatyvus arba chirurginis.
Konservatyvus hemorojaus gydymas susideda iš daug skaidulų turinčios dietos, skaidulinių papildų, didesnio skysčių
suvartojimo, šilto vandens vonelių bei išmatas skystinančių osmosinių preparatų. Medikamentinam hemorojaus
gydymui naudojami 0,4 proc. nitroglicerino tepalas, nifedipinas, botulino toksino injekcija į išangės sfinkterį. 1-2
0
vidiniai hemoroidai gydomi ambulatoriškai. Gydymui naudojami elastiniai Barono žiedai ir koaguliacija
infraraudonaisiais spinduliais. 3-4
0
hemoroidai šalinami chirurgiškai atliekant hemoroidinių mazgų eksciziją.
Hemoroidopeksija ir hemoroidų arterijos ligavimas yra alternatyvūs chirurginio gydymo metodai. Šio straipsnio
tikslas apžvelgti hemorojaus epidemiologiją, kliniką, diagnostikos bei gydymo metodus.
Raktiniai žodžiai: hemorojus, trombozė, kraujavimas.
Journal of Medical Sciences. May 18, 2020 - Volume 8 | Issue 16. Electronic-ISSN: 2345-0592
201
Įžanga
Hemarojus – dažna anorektalinės zonos liga, kurią
sukelia išangės kraujagyslinių audinių išvešėjimas ir
išsiplėtimas. Ši liga diagnozuojama daugeliui žmonių
visame pasaulyje. Hemarojaus išsivystymą lemia
veiksniai, kurių metu padidėja intraabdominalinis
spaudimas. Tai - vidurių užkietėjimas, mažai skaidulinių
medžiagų turinčio maisto vartojimas, skysčių trūkumas
bei tokios būklės kaip nėštumas, nutukimas, jungiamojo
audinio ligos [1,2]. Tikslūs hemorojaus išsivystymo
patofiziologiniai mechanizmai nėra aiškūs ir visiškai
žinomi. Daugelį metų buvo remiamasi teorija, jog
hemorojų sukelia varikozės išangės kanale, tačiau dabar
ši teorija yra pasenusi, nes įrodyta, jog hemorojus ir
išangės varikozė nėra tas pats [3].
Tiksli šios ligos epidemiologija nėra žinoma, nes
pacientai dažniau pasirenka savigydą ir į gydytojus
nesikreipia. 1990 metais J. F. Johnson kartu su kolegomis
vertino hemorojaus paplitimą Jungtinėse Amerikos
Valstijose (JAV). 10 milijonų žmonių skundėsi
simptomais būdingais hemorojui. Nustatytas šios ligos
paplitimas siekė 4,4 proc. [4]. Dažniausiai hemorojus
diagnozuotas 45-65 metų amžiaus žmonėms (vienodai ir
moterims, ir vyrams), o jaunesniems nei 20 metų jis buvo
diagnozuotas retai. Baltaodžiai ir aukšto
socioekonominio statuso asmenys dažniau serga
hemorojumi nei juodaodžiai ir žemesnio
socioekonominio statuso žmonės. Jungtinėje Karalystėje
hemorojaus paplitimas populiacijoje siekė 13-36 proc.,
tačiau šie skaičiai gali būti didesni nei yra iš tiesų, nes šio
tyrimo metu buvo remtasi tik žmonių nusiskundimais,
todėl kitos išangės ir tiesiosios žarnos ligos
pasižyminčios panašiais simptomais kaip hemorojus
galėjo būti palaikyti šia liga [5,6].
Hemorojiniai mazgai klasifikuojama pagal
lokalizaciją ir iškritimo laipsnį. Jie gali būti vidiniai,
išoriniai arba mišrūs. Hemorojus gali būti ūminis arba
lėtinis. Ūminio ir lėtinio hemorojaus kilmė, gydymas ir
diagnostika bei prognozės labai skiriasi. Vidiniai
hemorojiniai mazgai klasifikuojama remiantis Goligher
klasifikacija. Klasifikacija pateikta 1 lentelėje [7].
Lentelė 1. Hemorojinių mazgų iškritimo laipsnis [7].
Iškritimo laipsnis
Apibūdinimas
1
0
Hemorojiniai mazgai išangės kanale
2
0
Tuštinimosi metu vidinė hemoroidinio mazgo dalis
iškrenta iš išangės kanalo, tuštinimosi pabaigoje pati
savaime grįžta.
3
0
Tuštinimosi metu vidinė hemoroidinio mazgo dalis
iškrenta iš išangės kanalo, ją reikia sugrąžinti ranka.
4
0
Nuolatinis mazgo iškritimas. Atgal į išangės kanalą
negrįžta.
Journal of Medical Sciences. May 18, 2020 - Volume 8 | Issue 16. Electronic-ISSN: 2345-0592
202
Diagnostika
Ligos istorija ir fizinis ištyrimas yra svarbiausi
diagnozuojant hemorojų, nes pacientai dažnai bet kokį
išangės skausmą sieja su šia liga, kai tuo tarpu
priežastis gali būti visai kita. Hemorojus turėtų būti
diferencijuojamas su tokiomis ligomis kaip abscesas,
vėžys, kondilomos, įplėšos, fistulės, uždegiminės
žarnyno ligos, polipai, proktitas, tiesiosios žarnos
prolapsas ir kitos [8-14].
Ligos istorija
Simptominiai vidiniai hemoroidai dažnai
pasireiškia tik šviesiai rausvu kraujavimu, prolapsu,
popieriaus tepliojimu, niežėjimu ar kelių simptomų
kombinacija. Kraujavimas paprastai pasireiškia kraujo
ruoželiais pastebimais ant išmatų ir retai kada sukelia
anemiją [11]. Išoriniai hemoroidai pasireiškia labai
panašiai, tačiau skirtingai nuo vidinių, jie būna
skausmingi, ypač jei įvyksta trombozė. Pacientų
jaunesnių nei 40 metų, kuriems įtariamas kraujavimas
iš hemoroidinių mazgų, nereikia tirti endoskopiškai,
jei nėra kitų raudonų vėliavų (svorio kritimo, pilvo
skausmo, karščiavimo, anemijos požymių), bei
anamnezėje nėra kolorektalinio vėžio ar uždegiminės
žarnų ligos atvejų šeimoje [9].
Kolorektalinio vėžio rizikos faktoriai yra teigiama
šeiminė vėžio anamnezė, adenomatoziniai polipai ar
kiti paveldimi vėžiniai sindromai (Gardnerio
sindromas), paveldimas neadenomatozinis
kolorektalinis vėžys (Linčo sindromas).
Kolorektaliniu vėžiu sergančiųjų amžius su metais
jaunėja, todėl svarbus aktyvus pacientų stebėjimas,
kurie endoskopiškai netiriami dėl kraujavimo iš
išangės [12]. Pacientai vyresni nei 40 metų, kurie
skundžiasi kraujavimu iš išangės ir jaunesni pacientai
turintys rizikos faktorius turėtų būti pilnai ištirti
atliekant kolonoskopija, KT kolonografiją. Ištyrimas
nebūtinas, jei pacientai buvo tirti per paskutinius 10
metų ir nebuvo rasta jokios patologijos [9,13].
Fizinis ištyrimas
Atliekant bendrą apžiūrą po pilvo ištyrimo turi būti
apžiūrima tarpvietės ir išangės zona. Apžiūros metu
pacientas gali būti vienoje iš trijų pozų: gulėti ant šono,
sulenktomis kojomis nugara į chirurgą, litotomijos
pozoje arba Jackknife pozoje (pacientas prasiskėtęs ir
pasilenkęs per klubų sąnarius). Apžiūros metu
išoriniai hemoroidiniai mazgai arba prolabuojantys
vidiniai mazgai yra aiškiai matomi. Digitalinio tyrimo
metu galima apčiuopti masių, minkštųjų audinių ar
fliuktuaciją, tačiau vidiniai hemoroidiniai mazgai
dažnai nečiuopiami, nebent jie dideli arba
prolabuojantys [10-14].
Anoskopija yra efektyvus būdas vizualiai įvertinti
vidinis hemoroidus, kurie žiūrint pro anoskopą atrodo
kaip violetiniai bumbulai. Gydytojai turėtų vengti
naudoti laikrodžio valandų terminus nusakant
hemoroidų lokalizacija, nes apžiūra gali būti atliekama
skirtingomis pozomis. Rekomenduotina vartoti
įprastus terminus tokius kaip priekinis, užpakalinis,
Journal of Medical Sciences. May 18, 2020 - Volume 8 | Issue 16. Electronic-ISSN: 2345-0592
203
kairys, dešinys [10]. Paprastai hemoroidai formuojasi
ant anatominių plokštumų arba hemoroidinių
stulpelių, kurie yra kairėje šoninėje, dešinėje
priekinėje ir dešinėje užpakalinėje išangės zonose
[11].
Konservatyvus gydymas
Pirminis konservatyvus hemorojaus gydymas
susideda iš daug skaidulų turinčios dietos (25-30g per
dieną), skaidulinių papildų, didesnio skysčių
suvartojimo, šilto vandens vonelių bei išmatas
skystinančių osmosinių preparatų [10,11,14-16].
Siekiant padidinti maisto produktų, kuriuose gausu
skaidulų vartojimą pacientams duodamos atmintinės,
kuriose nurodyti maisto produktai turintys skaidulų.
Skaidulų papildai sumažina hemoroidinių mazgų
kraujavimą 50 proc. ir palengina bendrus simptomus
[11,15]. Šilto vandens vonelės skausmą malšina tik
laikinai [16].
Yra daugybė nereceptinių vietiškai veikiančių
vaistų hemorojui gydyti [14]. Jie gali suteikti laikiną
pagerėjimą, bet nėra atlikta tyrimų jų efektyvumui ar
ilgailaikio vartojimo saugumui nustatyti. Tai būtų
sutraukiantys vaistai (astringentai su lazdyno
ekstraktu), protektoriai (cinko oksidas),
dekongestantai (fenilefrinas), kortikosteroidai ir
vietiniai anestetikai. Nereceptiniai preparatai
hemorojui gydyti dažnai susideda iš dviejų išvardintų
ingridientų. Pasaulyje hemorojaus simptomams
palengvinti taip pat naudojami papildai, kuriuose yra
bioflavonoidų (hidrosmino, diosmino, hesperidino,
rutosidų) [17]. Nors bioflavonoidai gali sumažinti
kraujavimą, niežėjimą ir išmatų nelaikymą bei
sušvelninti kitus simptomus, tačiau nėra atlikta
pakankamai tyrimų, kad bioflavonoidai galėtų būti
patvirtinti JAV maisto ir vaistų komisijos kaip vaistai
skirti gydyti hemorojų [17,18].
Tarp pirmo pasirinkimo vaistų hemorojaus
gydymui yra ir receptinių vaistų. Dažnai vartojamas
išangės įplėšai gydyti vietinio veikimo 0,4 proc.
nitroglicerino tepalas, kuris sumažina išangės
skausmą, kurį sukelia hemoroidinių mazgų trombozės
[19]. Vietiškai vartojamas nifedipinas taip pat yra
efektyvus mažinant skausmą, bet turi būti paruoštas
vaistininko, nes nėra vartojamui paruošto preparato
prekyboje [20]. Kitas galimas gydymo metodas yra
botulino toksino injekcija į išangės sfinkterį, kuri
efektyviai sumažina trombuotų išorinių hemoroidų
skausmą [21].
Chirurginis gydymas
Ambulatorinės ar chirurginės procedūros taikomos
gydyti hemorojų, kuris atsparus konservatyviam
gydymui. Kuo mažesnis hemorojaus laipsnis, tuo
veiksmingesnės ambulatorinės procedūros.
Atsinaujinantis 3 ar 4 laipsnio hemorojus dažniausiai
gydomas atliekant hemoroidektomiją.
Ambulatorinės procedūros
Trombuoti išoriniai hemoroidiniai mazgai gali būti
labai skausmingi. Nors konservatyvus gydymas
vietiškai veikiančiais preparatais yra veiksmingas,
chirurginis trombų pašalinimas per 1-3 dienas nuo
susirgimo pradžios gali ryškiai sutrumpinti sveikimo
periodą, sumažinti atsinaujinimo riziką [14,22-25].
Tokia procedūra anksčiau buvo paskelbta Amerikos
šeimos gydytojų žurnale [25].
Journal of Medical Sciences. May 18, 2020 - Volume 8 | Issue 16. Electronic-ISSN: 2345-0592
204
Pirminiai ambulatoriniai gydymo metodai
naudojami 1-2
0
vidinių hemoroidinių mazgų gydymui
yra elastiniai Barono žiedai ir koaguliacija
infraraudonaisiais spinduliais. Pirmosios procedūros
metu į išangę pro skėtiklį įkišamas ligavimo aparatas,
kuris suima arba įsiurbia hemoroidą, taip
palengvindamas guminio ar elastinio žiedo uždėjimą
ant hemoroido kojytės. Po šios procedūros praėjus 5-7
dienoms, dėl išemijos hemoroidas nekrotizuoja ir
savaime pasišalina. Jo buvusios kojytės vieta
susiraukšlėja ir pasidengia analinės angos gleivine
[10,13,19,24,30]. Infraraudonųjų spindulių
koaguliacija veikia panašiai. Specialiu aparatu
vietiškai infraraudonaisiais spinduliais veikiant
hemoroido kojytę sukeliama 3-4mm gylio audinių
nekrozė. Susidaro randas, kuris sustabdo kraujo
pritekėjimą į mazgą. Lyginant šiuos du metodus,
ilgalaikėje perspektyvoje ligavimas Barono žiedais yra
sėkmingesnis gydant hemorojų, tačiau po
fotokoaguliacjios skausmingumas būna ženkliai
mažesnis [26,30]. Manoma, kad infraraudonųjų
spindulių koaguliacijos metodo mažesnis
skausmingumas yra susijęs su tuo, jog šio metodo
metu nėra gleivinės tempimo, kuris būdingas liguojant
mazgus. Nors ligavimas Barono žiedais yra
skausmingesnis gydymo metodas, tačiau jis
naudojamas dažniau dėl mažesnės nesėkmingo
gydymo tikimybės lyginant su fotokoaguliacija. Taip
teigia naujasi tyrimai [13,26].
Chirurginės procedūros
Trys pagrindiniai chirurginiai tikslai gydant
hemorojų yra pašalinti mazgus, kurie sukelia
simptomus, sumažinti perteklinius audinius, kurie
lemia hemoroidų prolapsą ir sumažinti skausmą bei
galimas komplikacijas. Bendrai tariant kuo radikaliau
atliekama ekscizija tuo stipresnis skausmas jaučiamas
po operacijos bei prailgėja sveikimo periodas
[10,13,27,28].
Hemoroidų ekscizija gali būti atliekama keliais
būdais. Vienas jų - uždaroji ekscizija, kuri dažniausiai
atliekama JAV. Jos metu gleivinės defektas yra
uždengiamas. Atvirosios ekscizijos metu pašalinus
hemoroidus gleivinės defektai paliekami atviri [29].
Šie operacinio gydymo metodai paprastai yra taikomi
esant 3-4
0
hemoroidams. Lyginant su ambulatorinėmis
procedūromis, chirurginis hemoroidų šalinimas
siejamas su didesniu pooperaciniu skausmu, gausesniu
kraujavimu ir ilgesniu gyjimo periodu, bet
atsinaujinimo dažnis po operacijos yra labai žemas
[10,26,29,30].
Tradiciškai atliekant hemoroidektomija naudojami
vienas iš dviejų alternatyvios energijos aparatų:
Ligasure aparatas, naudojantis elektrą ir karščiu
koaguliuodamas audinius arba Harmoninis skalpelis,
naudojantis ultragarso energiją. Pjaudami audinį jie
iškart prideginą žaizdos paviršių ir taip sumažina
kraujo netekimą bei pooperacinį skausmingumą
[30,35,36]. Kohreino dešimties tyrimų apžvalga
parodė ryškų pirmos pooperacinės dienos skausmo
sumažėjimą lyginant tradicinę hemoroidektomiją su
Ligasure aparatu. Taip pat operacija, atliekama
Journal of Medical Sciences. May 18, 2020 - Volume 8 | Issue 16. Electronic-ISSN: 2345-0592
205
Ligasure aparatu, buvo atlikta greičiau nei įprastu
tradiciniu būdu [33].
Kitas papildomas chirurginis gydymo metodas yra
pakabinama hemoroidopeksija [20,28,30]. Tai dažnai
vadinama pakabinama hemoroidektomija kas iš
tikrųjų yra klaidingas pasakymas, nes tokios
operacijos metu hemoroidas nepašalinamas, o
išpjaunama perteklinė gleivinė, kuri lemia hemoroido
iškritimą. 4 cm proksimaliai nuo pektininės linijos
cirkuliariai išpjaunamas mukozinis audinys, tada
kraštai yra susiūvami ir tokiu būdu hemoroidas yra
pakeliamas į analinį kanalą [20,30]. Tačiau Kohreino
12 tyrimų apžvalga parodė, kad hemoroidų
atsinaujinimas po šios operacijos yra gana dažnas
(daugiau kaip 3 kartus lyginant su hemoroidų
ekscizija) [34]. 2007 metais atlikta metanalizė parodė,
kad tarp šio ir įprasto operacinio hemoroidų šalinimo
metodų komplikacijų dažnio nėra reikšmingumo
skirtumo. Vienintelis skirtumas - hemorojaus
pasikartojimo dažnis ir prolapsas 1-nerių metų
laikotarpiu, kurie yra dažnesni pakabinimo
hemoroidopeksijos atvejais [35]. Kitas skirtumas tai,
kad pacientų po pakabinamosios hemoroidopeksijos
hospitalizacijos laikotarpis ir laikas iki pirmo
pasituštinimo buvo trumpesni [35].
Hemoroidinės arterijos ligavimas, dar žinomas kaip
transanalinė hemoroido dearterizacija, yra daug
žadanti skubi terapija 2 ar 3 laipsnio hemoroidams
gydyti [30]. Šios procedūros metu paviršinė arterija
tiesiogiai besijungianti su hemoroidu yra izoliuojama
ir liguojama. Buvo sukurti specialūs analinės angos
skėtikliai su šviestuvu, su ar be Doplerio antgaliu.
Procedūra gali būti atlikta su ar be mukopeksijos.
Ankstyvieji duomenys rodo, kad šis gydymo metodas
turi panašias išeitis kaip ir pakabinama
hemoroidopeksija, tačiau sukelianti mažesnį
pooperacinį skausmą. Hemoroido arterijos ligavimo
metodo išeitys yra gana panašios į tradicinės
hemoroidektomijos. Taip pat pooperacinis
skausmingumas yra panašus [20,30,36].
Pooperacinio skausmo tema ilga laiką yra
neatsiejama nuo chirurginės hemoroidektomijos.
Lokalaus anestetiko injekcija anus srityje ryškiai
sumažina skausmą po hemoroidektomijos [27]. Yra
duomenų, kad šoninė apatinė sfinkteriotomija atlikta
kartu su tradicine hemoroidektomija taip pat sumažina
po operacijos juntamą skausmą [37].
Priežiūra po procedūros
Kartais atskirti pooperacines komplikacijas, tokias
kaip absceso formavimasis ar proktitas, po
hemoroidektomijos ir tikėtinus įprastus pooperacinius
simptomus gali būti sunkoka. Skausmas ir pilnumo
jausmas išangėje yra jaučiami tiek po
hemoroidektomijos, tiek po hemoroidopeksijos.
Vietiniškai veikiantys vaistai pooperaciniam skausmui
malšinti vartojami kartu su vietiniu nitroglicerino
tepalu, remiantis mokslinių studijų duomenimis,
pasižymi didžiausiu efektyvumu [38]. Pooperacinės
botulino injekcijos, peroralinis ar vietinis
metronidazolio (Metrogel) vartojimas taip pat galimi,
tačiau jų veiksmingumas abejotinas [39-42].
Be skausmo kitos dažnai pasireiškiančios
nepageidaujamos reakcijos yra kraujavimas, šlapimo
susilaikymas ir kitų išorinių hemoroidinių mazgų
trombozė [36,43]. Retos ir gyvybei grėsmę keliančios
komplikacijos yra abscesas, sepsis, masyvus
Journal of Medical Sciences. May 18, 2020 - Volume 8 | Issue 16. Electronic-ISSN: 2345-0592
206
kraujavimas ir peritonitas [36,44,45]. Vėlyvoms
pooperacinėms komplikacijoms priklauso hemoroidų
atsinaujinimas, išangės stenozė, odos žymės, vėlyvas
kraujavimas, vidurių užkietėjimas (dažnai dėl
narkotinių analgetikų) ir išmatų nelaikymas. Paprastai
visos vėlyvos komplikacijos yra kur kas lengvesnės,
mažiau išreikštos nei ankstyvos [36,45].
Literatūros sąrašas
1. Johanson JF, Sonnenberg A. Constipation is
not a risk factor for hemorrhoids: a case-
control study of potential etiological
agents. Am J Gastroenterol. 1994;89:1981–
1986.
2. Pigot F, Siproudhis L, Allaert FA. Risk
factors associated with hemorrhoidal
symptoms in specialized
consultation. Gastroenterol Clin
Biol. 2005;29:1270–1274.
3. Goenka MK, Kochhar R, Nagi B, Mehta SK.
Rectosigmoid varices and other mucosal
changes in patients with portal
hypertension. Am J
Gastroenterol. 1991;86:1185–1189.
4. Johanson JF, Sonnenberg A. The prevalence
of hemorrhoids and chronic constipation. An
epidemiologic
study. Gastroenterology. 1990;98:380–386.
5. Loder PB, Kamm MA, Nicholls RJ, Phillips
RK. Haemorrhoids: pathology,
pathophysiology and aetiology. Br J
Surg. 1994;81:946–954.
6. Gazet JC, Redding W, Rickett JW. The
prevalence of haemorrhoids. A preliminary
survey. Proc R Soc Med. 1970;63 Suppl:78–
80.
7. American Gastroenterological Association
medical position statement: Diagnosis and
treatment of
hemorrhoids. Gastroenterology. 2004;126:1
461–1462.
8. Riss S, Weiser FA, Schwameis K, et al. The
prevalence of hemorrhoids in adults. Int J
Colorectal Dis. 2012;27(2):215–220.
9. Chong PS, Bartolo DC. Hemorrhoids and
fissure in ano. Gastroenterol Clin North Am.
2008;37(3):627–644.
10. Jacobs D. Clinical practice. Hemorrhoids. N
Engl J Med. 2014;371(10):944–951.
11. Varut Lohsiriwat. Hemorrhoids: From basic
pathophysiology to clinical management.
World J Gastroenterol. 2012 May 7; 18(17):
2009–2017.
12. Siegel RL, Fedewa SA, Anderson WF, et al.
Colorectal cancer incidence patterns in
theUnited States, 1974–2013. J Natl Cancer
Inst. 2017;109(8).
13. Rivadeneira DE, Steele SR, Ternent C,
Chalasani S, Buie WD, Rafferty JL;
Standards Practice Task Force of The
American Society of Colon and Rectal
Surgeons. Practice parameters for the
management of hemorrhoids (revised
2010). Dis Colon Rectum. 2011;54(9):1059–
1064.
14. Mounsey AL, Halladay J, Sadiq TS.
Hemorrhoids. Am Fam Physician.
2011;84(2):204–210.
Journal of Medical Sciences. May 18, 2020 - Volume 8 | Issue 16. Electronic-ISSN: 2345-0592
207
15. Alonso-Coello P, Guyatt G, Heels-Ansdell
D, et al. Laxatives for the treatment of
hemorrhoids. Cochrane Database Syst Rev.
2005;(4):CD004649.
16. Shafik A. Role of warm-water bath in
anorectal conditions. The “thermosphincteric
reflex.” J Clin Gastroenterol.
1993;16(4):304–308.
17. Alonso-Coello P, Zhou Q, Martinez-Zapata
MJ, et al. Meta-analysis of flavonoids for the
treatment of haemorrhoids. Br J Surg.
2006;93(8):909–920.
18. Perera N, Liolitsa D, Iype S, et al.
Phlebotonics for haemorrhoids. Cochrane
Database Syst Rev. 2012;(8):CD004322.
19. Mott T, Latimer K, Edwards C.
Hemorrhoids: Diagnosis and Treatment
Options. Am Fam Physician. 2018 Feb
1;97(3):172-179.
20. Zhifei Sun, MD and John Migaly, MD.
Review of Hemorrhoid Disease: Presentation
and Management. Clin Colon Rectal Surg.
2016 Mar; 29(1): 22–29.
21. Patti R, Arcara M, Bonventre S, et al.
Randomized clinical trial of botulinum toxin
injection for pain relief in patients with
thrombosed external haemorrhoids. Br J
Surg. 2008;95(11):1339–1343.
22. Greenspon J, Williams SB, Young HA, Orkin
BA. Thrombosed external hemorrhoids:
outcome after conservative or surgical
management. Dis Colon Rectum.
2004;47(9):1493–1498.
23. Jongen J, Bach S, Stübinger SH, Bock JU.
Excision of thrombosed external hemorrhoid
under local anesthesia: a retrospective
evaluation of 340 patients. Dis Colon
Rectum. 2003;46(9):1226–1231.
24. Wald A, Bharucha AE, Cosman BC,
Whitehead WE. ACG clinical guideline:
management of benign anorectal
disorders. Am J Gastroenterol.
2014;109(8):1141–1157.
25. Zuber TJ. Hemorrhoidectomy for
thrombosed external hemorrhoids. Am Fam
Physician. 2002;65(8):1629–1632.
26. MacRae HM, McLeod RS. Comparison of
hemorrhoidal treatment modalities. A meta-
analysis. Dis Colon Rectum.
1995;38(7):687–694.
27. Picchio M, Greco E, Di Filippo A, Marino G,
Stipa F, Spaziani E. Clinical outcome
following hemorrhoid surgery: a narrative
review. Indian J Surg. 2015;77(suppl
3):1301–1307.
28. Sutherland LM, Burchard AK, Matsuda K, et
al. A systematic review of stapled
hemorrhoidectomy. Arch Surg.
2002;137(12):1395–1406.
29. Jutabha R, Jensen DM, Chavalitdhamrong D.
Randomized prospective study of endoscopic
rubber band ligation compared with bipolar
coagulation for chronically bleeding internal
hemorrhoids. Am J Gastroenterol.
2009;104(8):2057–2064.
30. Varut Lohsiriwat. Treatment of hemorrhoids:
A coloproctologist’s view. World J
Journal of Medical Sciences. May 18, 2020 - Volume 8 | Issue 16. Electronic-ISSN: 2345-0592
208
Gastroenterol. 2015 Aug 21; 21(31): 9245–
9252.
31. Jayne DG, Botterill I, Ambrose NS, Brennan
TG, Guillou PJ, O'Riordain DS. Randomized
clinical trial of Ligasure versus conventional
diathermy for day-case
haemorrhoidectomy. Br J Surg.
2002;89(4):428–432.
32. Tan JJ, Seow-Choen F. Prospective,
randomized trial comparing diathermy and
Harmonic Scalpel hemorrhoidectomy. Dis
Colon Rectum. 2001;44(5):677–679.
33. Nienhuijs S, de Hingh I. Conventional versus
LigaSure hemorrhoidectomy for patients
with symptomatic hemorrhoids. Cochrane
Database Syst Rev. 2009;(1):CD006761.
34. Jayaraman S, Colquhoun PH, Malthaner RA.
Stapled versus conventional surgery for
hemorrhoids. Cochrane Database Syst Rev.
2006;(4):CD005393.
35. Tjandra JJ, Chan MK. Systematic review on
the procedure for prolapse and hemorrhoids
(stapled hemorrhoidopexy). Dis Colon
Rectum. 2007;50(6):878–892.
36. Trompetto M, Clerico G, Cocorullo GF, et al.
Evaluation and management of hemorrhoids:
Italian society of colorectal surgery (SICCR)
consensus statement [published correction
appears in Tech Coloproctol.
2016;20(3):201]. Tech Coloproctol.
2015;19(10):567–575.
37. Emile SH, Youssef M, Elfeki H, Thabet W,
El-Hamed TM, Farid M. Literature review of
the role of lateral internal sphincterotomy
(LIS) when combined with excisional
hemorrhoidectomy. Int J Colorectal Dis.
2016;31(7):1261–1272.
38. Liu JW, Lin CC, Kiu KT, Wang CY, Tam
KW. Effect of glyceryl trinitrate ointment on
pain control after hemorrhoidectomy: a meta-
analysis of randomized controlled
trials. World J Surg. 2016;40(1):215–224.
39. Davies J, Duffy D, Boyt N, Aghahoseini A,
Alexander D, Leveson S. Botulinum toxin
(Botox) reduces pain after
hemorrhoidectomy: results of a double-blind,
randomized study. Dis Colon Rectum.
2003;46(8):1097–1102.
40. Singh B, Box B, Lindsey I, George B,
Mortensen N, Cunningham C. Botulinum
toxin reduces anal spasm but has no effect on
pain after haemorrhoidectomy. Colorectal
Dis. 2009;11(2):203–207.
41. Ala S, Saeedi M, Eshghi F, Mirzabeygi P.
Topical metronidazole can reduce pain after
surgery and pain on defecation in
postoperative hemorrhoidectomy. Dis Colon
Rectum. 2008;51(2):235–238.
42. Wanis KN, Emmerton-Coughlin HM,
Coughlin S, Foley N, Vinden C. Systemic
metronidazole may not reduce
posthemorrhoidectomy pain: a meta-analysis
of randomized controlled trials. Dis Colon
Rectum. 2017;60(4):446–455.
43. Toyonaga T, Matsushima M, Sogawa N, et
al. Postoperative urinary retention after
surgery for benign anorectal disease:
potential risk factors and strategy for
Journal of Medical Sciences. May 18, 2020 - Volume 8 | Issue 16. Electronic-ISSN: 2345-0592
209
prevention. Int J Colorectal Dis.
2006;21(7):676–682.
44. McCloud JM, Jameson JS, Scott AN. Life-
threatening sepsis following treatment for
haemorrhoids: a systematic
review. Colorectal Dis. 2006;8(9):748–755.
45. Simillis C, Thoukididou SN, Slesser AA,
Rasheed S, Tan E, Tekkis PP. Systematic
review and network meta-analysis comparing
clinical outcomes and effectiveness of
surgical treatments for haemorrhoids. Br J
Surg. 2015;102(13):1603–1618.