Kamilė Martinkutė1, Edgaras Dlugauskas2, 3,Donata Lukošiutė3
1Vilnius University, Faculty of Medicine, Vilnius, Lithuania
2Vilnius University, Faculty of Medicine, Institute of Clinical Medicine, Clinic of Psychiatry, Vilnius, Lithuania
3Vilnius University Hospital Santaros Clinics, Center of Neurology, Department of Psychiatry, Vilnius, Lithuania
Abstract
Background. Gender dysphoria (GD) is defined as an individual’s emotional dissatisfaction with the gender assigned at birth. In GD, a person’s gender identity and gender assigned at birth are incompatible, resulting in marked distress. The prevalence of GD has increased significantly in recent years, so it is important to understand the manifestation of this diagnosis to provide appropriate treatment.
Aim: to analyze and review the scientific literature about the epidemiology, clinical manifestation, mental health, and treatment of gender dysphoria.
Methods. The literature review was conducted by using PubMed database. The review includes articles written in English and published over a 10-year period (2012 – 2022).
Results. There are an estimated 25 million transgender people worldwide. In GD, individuals may express a dissatisfaction of their gender assigned at birth characteristics and desire for the characteristics of the gender they identify. Affective disorders and anxiety disorders were the most common psychiatric disorders among individuals with GD in the reviewed studies. Research shows that individuals with GD are at increased risk of death by suicide and suicidal behavior compared to the general population. Treatment of GD includes psychosocial support, treatment of mental disorders, hormone therapy, and surgical interventions.
Conclusions. The term “disorder” is removed in terms of gender dysphoria, which is important in reducing stigmatization and discrimination against these individuals. It has been proven that the appropriate treatment reduces the occurrence of mental disorders, improves the quality of life, sexual function, and general well – being of GD patients.
Keywords: gender dysphoria, transgender, gender identity.
https://doi.org/10.53453/ms.2023.5.6
Gender dysphoria: the epidemiology, clinical manifestation,
mental health and treatment - a literature review
Kamilė Martinkutė
1
, Edgaras Dlugauskas
2,3
,
Donata Lukošiutė
3
1
Vilnius University, Faculty of Medicine, Vilnius, Lithuania
2
Vilnius University, Faculty of Medicine, Institute of Clinical Medicine, Clinic of Psychiatry, Vilnius, Lithuania
3
Vilnius University Hospital Santaros Clinics, Center of Neurology, Department of Psychiatry, Vilnius, Lithuania
Abstract
Background. Gender dysphoria (GD) is defined as an individual's emotional dissatisfaction with the gender
assigned at birth. In GD, a person's gender identity and gender assigned at birth are incompatible, resulting in
marked distress. The prevalence of GD has increased significantly in recent years, so it is important to understand
the manifestation of this diagnosis to provide appropriate treatment.
Aim: to analyze and review the scientific literature about the epidemiology, clinical manifestation, mental health,
and treatment of gender dysphoria.
Methods. The literature review was conducted by using PubMed database. The review includes articles written
in English and published over a 10-year period (2012 – 2022).
Results. There are an estimated 25 million transgender people worldwide. In GD, individuals may express a
dissatisfaction of their gender assigned at birth characteristics and desire for the characteristics of the gender they
identify. Affective disorders and anxiety disorders were the most common psychiatric disorders among individuals
with GD in the reviewed studies. Research shows that individuals with GD are at increased risk of death by suicide
and suicidal behavior compared to the general population. Treatment of GD includes psychosocial support,
treatment of mental disorders, hormone therapy, and surgical interventions.
Conclusions. The term "disorder" is removed in terms of gender dysphoria, which is important in reducing
stigmatization and discrimination against these individuals. It has been proven that the appropriate treatment
reduces the occurrence of mental disorders, improves the quality of life, sexual function, and general well - being
of GD patients.
Keywords: gender dysphoria, transgender, gender identity.
Journal of Medical Sciences. 11 May, 2023 - Volume 11 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
Medical Sciences 2023 Vol. 11 (4), p. 53-61, https://doi.org/10.53453/ms.2023.5.6
53
Lyties disforija: epidemiologija, klinika, psichikos sveikata ir
gydymas - literatūros apžvalga
Kamilė Martinkutė
1
, Edgaras Dlugauskas
2,3
, Donata Lukošiutė
3
1
Vilniaus universitetas, Medicinos fakultetas, Vilnius, Lietuva
2
Vilniaus universitetas, Medicinos fakultetas, Klinikinės medicinos institutas, Psichiatrijos klinika, Vilnius,
Lietuva
3
Vilniaus universiteto ligoninė Santaros klinikos, Neurologijos centras, Psichiatrijos skyrius, Vilnius, Lietuva
Santrauka
Įvadas. Lyties disforija (LD) yra apibrėžta kaip individo emocinis nepasitenkinimas gimimo metu priskirta lytimi.
Esant LD, asmens lytinė tapatybė ir gimimo metu priskirta lytis yra nesuderinamos, todėl pasireiškia ryškus
distresas. LD paplitimas pastaraisiais metais labai išaugo, todėl svarbu suprasti šios diagnozės pasireiškimą, kad
būtų galima skirti atitinkamą gydymą.
Tikslas: išanalizuoti ir apžvelgti mokslinę literatūrą, aprašančią epidemiologiją, kliniką, psichikos sveikatą ir
gydymą esant lyties disforijai.
Metodika. Literatūros apžvalga buvo atlikta vykdant mokslinių publikacijų paiešką PubMed duomenų bazėje. Į
apžvalgą buvo įtraukti straipsniai parašyti anglų kalba, publikuoti 10 metų laikotarpyje (2012 – 2022).
Rezultatai. Apskaičiuota, kad visame pasaulyje yra 25 milijonai translyčių žmonių. Esant LD, asmenys gali
išreikšti nepasitenkinimą gimimo metu priskirtos lyties savybėmis ir trokšti lyties, su kuria jie tapatinasi, savybių.
Afektiniai sutrikimai bei nerimo sutrikimai buvo dažniausiai pasitaikantys psichikos sutrikimai nagrinėtuose
tyrimuose tarp asmenų su LD. Tyrimai rodo, kad asmenims su LD yra didesnė mirties nuo savižudybės ir
savižudiško elgesio rizika, palyginus su bendrąja populiacija. LD gydymas apima psichosocialinę pagalbą,
psichikos sutrikimų gydymą, hormonų terapiją, chirurgines intervencijas.
Išvados. Kalbant apie lyties disforiją yra atsisakoma „sutrikimo“ termino, tai yra svarbu mažinant stigmatizavimą
ir diskriminciją šių asmenų atžvilgiu. Įrodyta, kad tinkamas gydymas mažina psichikos sutrikimų pasireiškimą,
gerina gyvenimo kokybę, lytinę funkciją, bendrą LD pacientų savijautą.
Raktažodžiai: lyties disforija, translytis, lytinė tapatybė.
Journal of Medical Sciences. 11 May, 2023 - Volume 11 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
54
1. Įvadas
Per pastarąjį dešimtmetį sparčiai keitėsi lyties
disforijos (LD) terminologija. Iš pradžių buvo
pavadinta lyties tapatumo sutrikimu (angl. gender
identity disorder), vėliau – lyties disforija (angl.
gender dysphoria)(1). Sprendimas iš terminologijos
pašalinti stigmatizuojantį žodį „sutrikimas“, lyties
tapatumo sutrikimą pakeičiant lyties disforija, leido
plėtotis depatologizacijai lytinės tapatybės
srityje (2).
Lyties disforija yra apibrėžta Psichikos sutrikimų
diagnostikos ir statistikos vadove, 5 leidime (DSM -
5) kaip individo emocinis nepasitenkinimas gimimo
metu priskirta lytimi (3). Translyčiai asmenys
tapatinasi su kita lytimi nei priskirta gimus (4).
Translytiškumas taip pat gali būti naudojamas
apibūdinti žmones, kurių lytinė tapatybė, išraiška ar
elgesys peržengia kultūriškai apibrėžtas lyties
kategorijas (5). Jie netelpa į įprastinį vyro ar moters
apibrėžimą, veikiau, jie varijuoja tarp dviejų arba
yra abiejų lyčių derinys (6). Priešingą reikšmę
turintis terminas – cislytis – tai asmuo, kurio lytinė
tapatybė sutampa su gimimo metu priskirta
lytimi (2).
Biologinę lytį apibrėžia kariotipas (46,XX moterims
ir 46,XY vyrams) ir individo reprodukciniai
organai (1). Lytinė tapatybė – tai vidinis savęs, kaip
vyro ar moters, ar bet ko kito tame spektre,
supratimas ir suvokimas (1,7). Lytinė išraiška yra
tai, kaip mes išreiškiame savo lytį vyrų ir moterų
skalėje. Be to, lytinei išraiškai įtakos turi kultūra ir
visuomenės normos. Tikimasi, kad šie trys terminai
turi harmoningai sutapti vienas su kitu individe,
tačiau kartais šis lūkestis nepasireiškia
tikrovėje (1,7).
Esant lyties disforijai, asmens lytinė tapatybė ir
gimimo metu priskirta lytis yra nesuderinami, todėl
pasireiškia ryškus distresas, kuris sustiprėja
prasidėjus lytiniam brendimui ir formuojantis
antriniams lytiniams požymiams (1,7). Distresas
gali būti toks sekinantis, kad gali trukdyti normaliam
vystymuisi ir kasdieninei veiklai, dažnai sukelia
depresiją, mintis apie savižudybę ir psichoaktyvių
medžiagų vartojimą. Galimybė gauti gydymą
pagerina prognozę (1,7). Žinoma, kad lyties
disforijos paplitimas pastaraisiais metais labai
išaugo, todėl svarbu suprasti šios diagnozės
pasireiškimą, kad būtų galima skirti atitinkamą
gydymą (8).
2. Metodika
Literatūros apžvalga buvo atlikta vykdant mokslinių
publikacijų paiešką PubMed duomenų bazėje,
naudojant raktažodžius: lyties disforija (angl. gender
dysphoria), translytis (angl. transgender), lytinė
tapatybė (gender identity). Į apžvalgą buvo įtraukti
straipsniai parašyti anglų kalba, publikuoti 10 metų
laikotarpyje (2012 – 2022).
3. Rezultatai
3. 1. Epidemiologija
Apskaičiuota, kad visame pasaulyje yra 25 milijonai
translyčių žmonių (9). Tame pačiame tyrime
skelbiama , kad 1,4 milijono arba 0,6 % Jungtinių
Amerikos Valstijų gyventojų laiko save translyčiais
asmenimis.
Remiantis DSM - 5, tarp gimimo metu priskirtos
vyriškos lyties suaugusių asmenų LD svyruoja nuo
0,005 iki 0,014 %, o tarp gimimo metu priskirtos
moteriškos lyties – nuo 0,002 iki 0,003 % (3).
Manoma, kad šie paskelbti paplitimo rodikliai
nepakankamai įvertina tikrąjį paplitimą, nes šių
duomenų rinkimas yra šališkas, kadangi įtraukiami
tik tie asmenys, kurie kreipiasi į specializuotą
gydymo centrą. Asmenys nebus įtraukti, jei
nesikreipia gydymui arba gydomi ne
specializuotame centre (1). 2020 metais publikuoto
tyrimo duomenimis, vaikų ir paauglių tarpe LD
paplitimas yra 0,6 – 1,7 % ir priklauso nuo
tiriamosios grupės, amžiaus ir tyrimo metodo
Journal of Medical Sciences. 11 May, 2023 - Volume 11 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
55
pasirinkimo (8). Lyties disforijos paplitimas skiriasi
dėl kultūrinių normų ir diagnostinių kriterijų
skirtumų tarptautiniu mastu (1).
3. 2. Klinika
Tapatybė yra būdas, kaip žmogus supranta,
apibūdina ir išreiškia save kitiems (10). Tapatybė
susideda iš daugelio aspektų, tokių kaip lytis,
tautybė, kalba, akademiniai ir profesiniai siekiai bei
religiniai ir politiniai įsitikinimai. Ją veikia
tarpasmeniniai santykiai, visuomenė ir įvairūs
gyvenimo įvykiai. Lytinė tapatybė yra susijusi su
vidiniu asmens jausmu, kad jis yra moteris, vyras ar
kitos lyties atstovas (10). Lytinės tapatybės
formavimasis prasideda maždaug 2 – 3 metų
amžiuje (11). Šiame amžiuje vaikai turi bendrą
suvokimą, kas yra vyras ar moteris, ir netrukus po to
patys identifikuoja savo lytį. Būdamas 6 – 7 metų
vaikas suvokia, kad jo lytis tikėtinai išliks
pastovi (11).
Esant LD, asmenys gali išreikšti nepasitenkinimą
savo lyties savybėmis ir trokšti lyties, su kuria jie
tapatinasi, savybių (7). Elgesys ir pomėgiai nėra
tipiški priskirtai gimimo metu lyčiai bei dažnai
reiškiamas noras būti kitos lyties atstovu (12).
Vaikystėje pasirenkami žaislai ir veiklos, drabužiai,
kurie labiau priskiriami priešingai lyčiai (7). LD ir
suaugusiame amžiuje pasireiškia per įvairų elgesį,
pavyzdžiui: plaukų, drabužių, elgesio ar vardo
keitimą, kuris atitinka lytį, su kuria žmogus
tapatinasi (9,13).
DSM - 5 lyties disforija apibūdinama kaip būklė,
kuri sukelia kliniškai reikšmingą distresą (3).
Distresas gali reikštis kaip emociniai protrūkiai prieš
tėvus ar bendraamžius, kurie gali bandyti priversti
asmenį prisitaikyti prie gimimo metu priskirtos
lyties (9). Distresas gali pasireikšti ir tuo, kad vaikas
nenori eiti į mokyklą, apsimesdamas sergančiu.
Distresas taip pat gali pasireikšti kaip fizinės
prievartos, patyčių, pavyzdžiui: kraujosruvų ar
nubrozdinimų, požymiai (9). Nerimą jaučiantys
paaugliai, ypač jei jie gyvena atstumiančioje
aplinkoje, stengiasi išlikti nematomi, kol jų LD
nepaaiškėja kitais būdais (12). Jie dėvi lyties
atžvilgiu neutralius drabužius ir šukuoseną arba dėvi
aprangą, kuri yra būdinga priskirtai gimimo metu
lyčiai, kad išvengtų dėmesio. Šių jaunuolių LD ne
visada lengvai pastebima iš jų elgesio ar
išvaizdos (12).
Ne visi vaikai patiria nuolatinę lyties disforiją.
Retrospektyvinis tyrimas parodo, kad LD nuo
vaikystės iki pilnametystės išlieka 12 – 27 % (5),
kito tyrimo duomenimis - nuo 10 iki 39 % (7).
Paaugliams, dažniau nei vaikams, LD tęsiasi ir
suaugus (5). Nors dažniausiai LD pasireiškia
ankstyvoje paauglystėje, tačiau neretai pasireiškia ir
ankstyvoje pilnametystėje (9). Beveik 25 – 30 %
pacientų LD pasireiškia sulaukus 18 metų. Daugeliu
tokių atvejų neigiama įtaka iš bendraamžių ir šeimos
atideda pasireiškimą ir gydymo pradžią (9).
3. 3. Psichikos sveikata
Psichikos sveikata išlieka viena iš pagrindinių
problemų tarp translyčių asmenų (7). Nustatyta, kad
62,7 % (14), kito tyrimo duomenimis - 53,2 % (15),
pacientų su LD per savo gyvenimą sirgo bent vienu
psichikos sutrikimu. Nepaisant dabartinės
tendencijos LD atsieti nuo psichikos sutrikimo, šių
asmenų psichikos sveikata negali būti pamiršta. Jie
patiria didelį emocinį stresą, o to priežastis yra
nesutapimas tarp jų gimimo metu priskirtos lyties ir
lyties, su kuria jie tapatinasi patys (15).
Iš tiesų, didelis depresijos, nerimo, savižalos, minčių
apie savižudybę ir valgymo sutrikimų dažnis yra
dokumentuotas tarp paauglių ir suaugusiųjų su
LD (16,17). Afektiniai sutrikimai bei nerimo
sutrikimai buvo dažniausiai pasitaikantys psichikos
sutrikimai nagrinėtuose tyrimuose (14,6,15,18).
Nuotaikos ir nerimo sutrikimų dažnis tarp tyrimų
skyrėsi, tačiau buvo panašus. Nuotaikos ir nerimo
Journal of Medical Sciences. 11 May, 2023 - Volume 11 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
56
sutrikimų dažnis tarp 18 metų ir vyresnių Irano
piliečių nustatytas atitinkamai 43,4 % ir 36,1 % ir
pažymėta, kad depresija yra dažniausias gretutinis
psichikos sutrikimas (33,7 %) LD pacientams (14).
Mokykloje atliktas tyrimas Naujojoje Zelandijoje
parodė, kad lyginant translyčius moksleivius su
cislyčiais, translyčiai moksleiviai turėjo žymiai
didesnį depresijos simptomų dažnį (atitinkamai
41,3 % ir 11,8 %) (19). Bipolinio afektinio sutrikimo
paplitimas tarp LD pacientų nustatytas 2,4 % (14).
Tyrimai rodo, kad asmenims su lyties disforija yra
didesnė mirties nuo savižudybės ir savižudiško
elgesio rizika, palyginus su bendrąja populiacija
(20–22). Retrospektyviniame tyrime nustatyta, kad
56 % translyčių jaunuolių pranešė apie anksčiau
pasireiškusias mintis apie savižudybę, o kas trečias
pranešė apie bandymą nusižudyti (7). Kito tyrimo
duomenys yra labai panašūs: apskaičiuota, kad
translyčių jaunuolių minčių apie savižudybę dažnis
yra 45 – 51 %, daugiau nei ketvirtadalis – trečdalis
jų praneša apie buvusį bandymą nusižudyti (23). Jau
minėtame tyrime, atliktame mokykloje Naujojoje
Zelandijoje, rezultatai parodė, kad per pastaruosius
12 mėnesių translyčių mokinių bandymų nusižudyti
buvo daugiau nei cislyčių studentų (19,8 % ir 4,1%)
ir didesnis savižalos dažnis (45,5 % ir 23,4 %) (19).
Amsterdame atliktame tyrime, su duomenimis iš
1972 – 2017 metų, 49 žmonės mirė nuo
savižudybės: 41 moteris, kurioms gimimo metu
buvo priskirta vyriška lytis (0,8 %) ir 8 vyrai,
kuriems gimimo metu buvo priskirta moteriška lytis
(0,3 %) (21). Moterų bendra savižudybės rizika
buvo didesnė nei vyrų. Jungtinėse Amerikos
Valstijose universitetuose atliktame tyrime rezultatai
parodė, kad translyčių studentų tarpe buvo dažniau
diagnozuoti valgymo sutrikimai, palyginti su
cislyčiais studentais (15,8 % ir 1,85 %) (24).
Psichoaktyvių medžiagų piktnaudžiavimo dažnis
tarp LD patiriančių asmenų nustatytas dvejuose
tyrimuose: 8,4 % (14) ir 14,7 % (15).
Atrodo, kad translyčių asmenų psichikos sutrikimai
yra daugialypiai (7). Išliekantis socialinis
atstūmimas, stigmatizavimas, diskriminacija, menka
prieiga prie sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų,
turinčių patirties translyčių asmenų sveikatos srityje,
ir ribotas daugiadisciplinės specialistų komandos
prieinamumas labai prisideda prie psichikos
sutrikimų (7).
3. 4. Gydymas
Pastaraisiais metais vaikų ir paauglių, kurie kreipiasi
pagalbos dėl lyties disforijos, labai padaugėjo (8).
Apskaičiuota, kad per pastaruosius 6 metus
besikreipiančių asmenų skaičius išaugo 18 % per
metus (1). Be to, pagalbos ieškoma vis jaunesniame
amžiuje.
LD gydymas apima psichosocialinę pagalbą,
psichikos sutrikimų gydymą, hormonų terapiją,
chirurgines intervencijas (9). Gydymo taikymui
reikalinga patyrusių specialistų komanda, kurią
paprastai sudaro psichikos sveikatos specialistai,
endokrinologai ir chirurgai (25). Psichiatrinis
įvertinimas yra pirmasis žingsnis ir labai sudėtingas,
nes būtina atmesti kitas būkles, kurios gali būti
panašios į LD (25). Psichoterapija gali būti
naudojama siekiant padėti asmenims jaustis
patogiau savo paties kūne (13). Ir atvirkščiai, ji gali
būti naudojama siekiant mokyti ir nukreipti asmenis
pokyčių procese. Terapeutai paprastai skatina
pacientus per šį procesą eiti lėtai, iš pradžių atliekant
neinvazinius veiksmus, pavyzdžiui, aprangos
keitimą, kad išsiugdytų pasitikėjimą savimi ir, kad
vėliau, atlikus galimai negrįžtamas intervencijas,
nebūtų gailimasi (13). Pirmiausia, gali būti
pasirinktas pasikeitimas socialinėje srityje, tai apima
kitokio vardo, įvardžių vartojimą, fizinės išvaizdos
pakeitimą ir lyties tapatumą atitinkančių socialinių
vaidmenų prisiėmimą (25).
Toliau sekančios gydymo galimybės yra įvairios:
lytinio brendimo slopinimas, gydymas lytiniais
Journal of Medical Sciences. 11 May, 2023 - Volume 11 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
57
hormonais, chirurginis gydymas (25). Lytinio
brendimo slopinimas atliekamas naudojant
gonadotropiną atpalaiduojančio hormono (GnRH)
analogus ankstyvosiose brendimo stadijose (Tanner
2 arba 3 stadija) (26) brendimo progresavimui
sustabdyti (25,27–29). Tai yra ilgai veikiantys
agonistai, kurie slopina gonadotropinų sekreciją
desensibilizuodami GnRH receptorius (28). Taip
sumažėja liuteinizuojančio hormono (LH) ir
folikulus stimuliuojančio hormono (FSH)
išsiskyrimas (27). Dėl to, sumažėjęs lytinių liaukų
stimuliavimas, sumažina lytinių hormonų
(testosterono iš sėklidžių ir estrogeno iš kiaušidžių)
išsiskyrimą. Be lytinių hormonų poveikio
organizmui nesiformuoja antriniai lytiniai
požymiai (27). Brendimo pradžioje antriniai lytiniai
požymiai gali regresuoti arba sustoti vėlesnėse
brendimo fazėse (28). Vienas iš privalumų yra tai,
kad gydymo GnRH poveikis yra grįžtamas, todėl, jei
paauglys nebenori tęsti, gydymą galima nutraukti ir
fiziologinis brendimas atsinaujins (28).
Prieš pradedant vartoti GnRH analogus, gydytojas
endokrinologas turi patvirtinti prasidėjusį brendimą
ir esamas indikacijas gydymo skyrimui GnRH
analogais, o psichiatras turi patvirtinti LD diagnozę
ir sekančius kriterijus: disforija yra ilgalaikė ir
nuolatinė, lyties disforiją pablogina brendimas, buvo
aptartas numatomas gydymo poveikis ir šalutinis
poveikis, buvo aptartas vaisingumo išsaugojimas,
informuotą sutikimą davė pacientas, tėvai ar
globėjai, taip pat atsižvelgiama į medicininius,
psichologinius ar socialinius klausimus (29).
Nesulaukus lytinio brendimo amžiaus, asmenims su
LD gydymas yra ypač prieštaringas dėl nepastovios
lytinės tapatybės suvokimo, palyginus su LD
patiriančiais paaugliais ir suaugusiaisiais (27).
Brendimo slopinimo, naudojant GnRH analogus,
poveikio tyrimas parodė, kad translyčių jaunuolių
psichosocialinis funkcionavimas pagerėjo:
sumažėjo elgesio ir emocinių problemų bei
depresija (29).
Translyčiams paaugliams po brendimo slopinimo
galima pradėti gydymą lytiniais hormonais, jei LD
išlieka (29). Nuo 16 metų galima pradėti taikyti
lytinius hormonus (estrogenus - moterims, kurioms
gimimo metu buvo priskirta vyriška lytis,
androgenus – vyrams, kuriems gimimo metu buvo
priskirta moteriška lytis) (28). Tačiau pastebima, kad
naujausiose gairėse jau nebėra minimas minimalus
amžius gydymo taikymo pradėjimui, o siūlomas
amžius, kai paauglys geba duoti informuotą
sutikimą ir tinkamai įvertinti gydymo naudą ir
riziką (28). Nustatyta, kad hormonų terapija
translyčiams asmenims padidina savigarbą,
sumažina depresiją ir streso lygį, pagerina gyvenimo
kokybę, lytinę funkciją (30–32).
Lytį patvirtinanti operacija yra paskutinis gydymo
žingsnis (25). Tai laikoma negrįžtama ir techniškai
sudėtinga, net ir patyrusiems chirurgams, procedūra.
Asmuo tinkamas šiai operacijai kai yra sulaukęs
teisėto brandos amžiaus tam tikroje šalyje. Manoma,
kad daugumoje šalių tai yra 18 metų (25). Lytį
patvirtinančios operacijos apima visas lytinių
organų, veido ir kūno procedūras, reikalingas kūno
fenotipui sukurti, geriausiai atspindinčiam asmens
tapatybę (33). Svarbu atsižvelgti į tai, kad gydymui
dažnai prireikia chirurginio ir nechirurginio gydymo
derinio (9). Lytinių organų operacijos dažnai yra
paskutinės rekomenduojamos operacijos LD gydyti.
Taip yra dėl ilgalaikių vaisingumo pokyčių, taip pat
dėl rizikos, susijusios su pačia operacija(9). Svarbu
pažymėti, kad lytį patvirtinančios operacijos apima
daugelį chirurgijos sričių, įskaitant plastinę
chirurgiją, veido ir žandikaulių chirurgiją, urologiją,
ginekologiją, otorinolaringologiją ir bendrąją
chirurgiją (9,8). Nustatytas teigiamas šių operacijų
poveikis bendrai savijautai, išvaizdai ir seksualinei
funkcijai (8). Be to, yra pastebėtas sumažėjęs
Journal of Medical Sciences. 11 May, 2023 - Volume 11 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
58
savižudybių skaičius tarp pacientų, kuriems
taikomas tinkamas lyties disforijos gydymas (9).
4. Išvados
Kalbant apie lyties disforiją yra atsisakoma
„sutrikimo“ termino, tai yra svarbu mažinant
stigmatizavimą ir diskriminciją šių asmenų
atžvilgiu. Žinoma, kad LD paplitimas per
pastaruosius metus labai išaugo, taip pat išaugo ir
asmenų, besikreipiančių pagalbos, skaičius. LD
pasireiškia per nepasitenkinimą savo lyties
savybėmis, įvairų elgesį ir sukelia kliniškai
reikšmingą distresą. Nustatyta, kad afektiniai ir
nerimo sutrikimai yra dažniausi psichikos
sutrikimai, pasireiškiantys asmenims su LD. Taip
pat translyčiai asmenys turi didesnę riziką
savižudybei ir savižalai, lyginant su bendrąja
populiacija. LD gydymas apima psichosocialinę
pagalbą, psichikos sutrikimų gydymą, hormonų
terapiją, chirurgines intervencijas. Įrodyta, kad
taikomos gydymo intervencijos mažina psichikos
sutrikimų pasireiškimą, gerina gyvenimo kokybę,
lytinę funkciją, bendrą pacientų savijautą.
Literatūros šaltiniai
1. Skordis N, Kyriakou A, Dror S, Mushailov A,
Nicolaides NC. Gender dysphoria in children and
adolescents: an overview. Hormones (Athens). 2020
Sep; 19(3):267–76.
2. Shumer DE, Nokoff NJ, Spack NP. Advances in
the Care of Transgender Children and Adolescents.
Adv Pediatr. 2016 Aug; 63(1):79–102.
3. Diagnostic and statistical manual of mental
disorders: DSM - 5. 5th ed. Washington: American
psychiatric association; 2013.
4. Butler G, De Graaf N, Wren B, Carmichael P.
Assessment and support of children and adolescents
with gender dysphoria. Arch Dis Child. 2018 Jul;
103(7):631–6.
5. Bonifacio JH, Maser C, Stadelman K, Palmert
M. Management of gender dysphoria in adolescents
in primary care. CMAJ. 2019 Jan 21; 191(3):E69–
75.
6. Saleem F, Rizvi SW. Transgender Associations
and Possible Etiology: A Literature Review. Cureus.
2017 Dec 24; 9(12):e1984.
7. Kyriakou A, Nicolaides NC, Skordis N. Current
approach to the clinical care of adolescents with
gender dysphoria. Acta Biomed. 2020 Mar 19;
91(1):165–75.
8. Claahsen-van der Grinten H, Verhaak C,
Steensma T, Middelberg T, Roeffen J, Klink D.
Gender incongruence and gender dysphoria in
childhood and adolescence -current insights in
diagnostics, management, and follow-up. Eur J
Pediatr. 2021 May; 180(5):1349–57.
9. Anderson D, Wijetunge H, Moore P,
Provenzano D, Li N, Hasoon J, et al. Gender
Dysphoria and Its Non-Surgical and Surgical
Treatments. Health Psychol Res. 2022; 10(3):38358.
10. Kaltiala-Heino R, Bergman H, Työläjärvi M,
Frisén L. Gender dysphoria in adolescence: current
perspectives. Adolesc Health Med Ther. 2018; 9:31–
41.
11. Bonifacio HJ, Rosenthal SM. Gender Variance
and Dysphoria in Children and Adolescents. Pediatr
Clin North Am. 2015 Aug; 62(4):1001–16.
12. Cohen-Kettenis PT, Klink D. Adolescents with
gender dysphoria. Best Pract Res Clin Endocrinol
Metab. 2015 Jun; 29(3):485–95.
13. Berlin FS. A Conceptual Overview and
Commentary on Gender Dysphoria. J Am Acad
Psychiatry Law. 2016 Jun; 44(2):246–52.
14. Mazaheri Meybodi A, Hajebi A, Ghanbari
Jolfaei A. Psychiatric Axis I Comorbidities among
Patients with Gender Dysphoria. Psychiatry J.
2014;2014:971814.
15. de Freitas LD, Léda-Rêgo G, Bezerra-Filho S,
Miranda-Scippa Â. Psychiatric disorders in
Journal of Medical Sciences. 11 May, 2023 - Volume 11 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
59
individuals diagnosed with gender dysphoria: A
systematic review. Psychiatry Clin Neurosci. 2020
Feb; 74(2):99–104.
16. Colizzi M, Costa R, Todarello O. Transsexual
patients’ psychiatric comorbidity and positive effect
of cross - sex hormonal treatment on mental health:
results from a longitudinal study.
Psychoneuroendocrinology. 2014 Jan; 39:65–73.
17. Connolly MD, Zervos MJ, Barone CJ, Johnson
CC, Joseph CLM. The Mental Health of
Transgender Youth: Advances in Understanding. J
Adolesc Health. 2016 Nov; 59(5):489–95.
18. Heylens G, Elaut E, Kreukels BPC, Paap MCS,
Cerwenka S, Richter - Appelt H, et al. Psychiatric
characteristics in transsexual individuals:
multicentre study in four European countries. Br J
Psychiatry. 2014 Feb; 204(2):151–6.
19. Clark TC, Lucassen MFG, Bullen P, Denny SJ,
Fleming TM, Robinson EM, et al. The health and
well - being of transgender high school students:
results from the New Zealand adolescent health
survey (Youth’12). J Adolesc Health. 2014 Jul;
55(1):93–9.
20. García-Vega E, Camero A, Fernández M,
Villaverde A. Suicidal ideation and suicide attempts
in persons with gender dysphoria. Psicothema. 2018
Aug; 30(3):283–8.
21. Wiepjes CM, den Heijer M, Bremmer MA,
Nota NM, de Blok CJM, Coumou BJG, et al. Trends
in suicide death risk in transgender people: results
from the Amsterdam Cohort of Gender Dysphoria
study (1972 - 2017). Acta Psychiatr Scand. 2020
Jun; 141(6):486–91.
22. Marshall E, Claes L, Bouman WP, Witcomb
GL, Arcelus J. Non-suicidal self-injury and
suicidality in trans people: A systematic review of
the literature. Int Rev Psychiatry. 2016; 28(1):58–
69.
23. Olson J, Schrager SM, Belzer M, Simons LK,
Clark LF. Baseline Physiologic and Psychosocial
Characteristics of Transgender Youth Seeking Care
for Gender Dysphoria. J Adolesc Health. 2015
Oct;57(4):374–80.
24. Diemer EW, Grant JD, Munn-Chernoff MA,
Patterson DA, Duncan AE. Gender Identity, Sexual
Orientation, and Eating-Related Pathology in a
National Sample of College Students. J Adolesc
Health. 2015 Aug;57(2):144–9.
25. Bizic MR, Jeftovic M, Pusica S, Stojanovic B,
Duisin D, Vujovic S, et al. Gender Dysphoria:
Bioethical Aspects of Medical Treatment. Biomed
Res Int. 2018; 2018:9652305.
26. Sexual maturity rating (Tanner staging) in
adolescents. Antiretroviral Therapy for HIV
Infection in Infants and Children: Towards
Universal Access: Recommendations for a Public
Health Approach: 2010 Revision. World Health
Organization; 2010.
27. Costa R, Carmichael P, Colizzi M. To treat or
not to treat: puberty suppression in childhood - onset
gender dysphoria. Nat Rev Urol. 2016 Aug;
13(8):456–62.
28. Martinerie L, Condat A, Bargiacchi A,
Bremont-Weill C, de Vries MC, Hannema SE.
Management of endocrine disease: Approach to the
management of children and adolescents with
Gender Dysphoria. Eur J Endocrinol. 2018 Oct 12;
179(5):R219–37.
29. Abramowitz J. Hormone Therapy in Children
and Adolescents. Endocrinol Metab Clin North Am.
2019 Jun; 48(2):331–9.
30. Gorin-Lazard A, Baumstarck K, Boyer L,
Maquigneau A, Penochet JC, Pringuey D, et al.
Hormonal therapy is associated with better self -
esteem, mood, and quality of life in transsexuals. J
Nerv Ment Dis. 2013 Nov; 201(11):996–1000.
31. Colizzi M, Costa R, Pace V, Todarello O.
Hormonal treatment reduces psychobiological
distress in gender identity disorder, independently of
Journal of Medical Sciences. 11 May, 2023 - Volume 11 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
60
the attachment style. J Sex Med. 2013 Dec;
10(12):3049–58.
32. Hadj-Moussa M, Ohl DA, Kuzon WM.
Evaluation and Treatment of Gender Dysphoria to
Prepare for Gender Confirmation Surgery. Sex Med
Rev. 2018 Oct; 6(4):607–17.
33. Selvaggi G, Salgado CJ, Monstrey S, Djordevic
M. Gender Affirmation Surgery. Biomed Res Int.
2018; 2018:1768414.
Journal of Medical Sciences. 11 May, 2023 - Volume 11 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
61