Raminta Vasiliauskaitė1, Ugnė Turauskaitė1, Andrius Kulikauskas2
1Lithuanian University of Health Sciences, Academy of Medicine, Faculty of Medicine, Kaunas Lithuania
2Vilnius University, Faculty of Medicine, Vilnius, Lithuania
Abstract
Uterine rupture is a rare, but potentially serious obstetric complication with a high incidence of fetal and maternal morbidity. This urgent complication is a complete division of all three layers of the uterus: the endometrium, the myometrium and the perimetrium. Most uterine ruptures occur during labour, also it may occasionally happen earlier in pregnancy. The most common cause of uterine rupture is a C-section scar and previous gynecological surgeries. Every year the use of C-section is steadily increasing, consequently, it led to the increase of uterine rupture cases. Aim: To select and analyze expert presented causes, diagnostics and recommendations for the treatment of uterine rupture. Methods: the review of literature was conducted using the „PubMed“ medical database, selecting publications, investigating the burden of uterine rupture. Conclusions: After analysis of the literature main causes, diagnostics and treatments methods of uterine rupture are presented.
Keywords: uterine rupture, etiology, diagnostics, treatment, C-section scar.
Journal of Medical Sciences. Mar 30, 2021 - Volume 9 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592
190
Medical Sciences 2021 Vol. 9 (2), p. 190-197
Etiology, diagnostics and treatment possibilities of uterine
rupture: literature analysis
Raminta Vasiliauskaitė
1
, Ugnė Turauskaitė
1
, Andrius Kulikauskas
2
1
Lithuanian University of Health Sciences, Academy of Medicine, Faculty of Medicine, Kaunas Lithuania
2
Vilnius University, Faculty of Medicine, Vilnius, Lithuania
Abstract
Uterine rupture is a rare, but potentially serious obstetric complication with a high incidence of fetal and
maternal morbidity. This urgent complication is a complete division of all three layers of the uterus: the
endometrium, the myometrium and the perimetrium. Most uterine ruptures occur during labour, also it may
occasionally happen earlier in pregnancy. The most common cause of uterine rupture is a C-section scar and
previous gynecological surgeries. Every year the use of C-section is steadily increasing, consequently, it led to
the increase of uterine rupture cases. Aim: To select and analyze expert presented causes, diagnostics and
recommendations for the treatment of uterine rupture. Methods: the review of literature was conducted using
the „PubMed“ medical database, selecting publications, investigating the burden of uterine rupture.
Conclusions: After analysis of the literature main causes, diagnostics and treatments methods of uterine rupture
are presented.
Keywords: uterine rupture, etiology, diagnostics, treatment, C-section scar.
Journal of Medical Sciences. Mar 30, 2021 - Volume 9 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592
191
Gimdos plyšimo etiologija, diagnostika ir gydymo taktika:
literatūros apžvalga
Raminta Vasiliauskaitė
1
, Ugnė Turauskaitė
1
, Andrius Kulikauskas
2
1
Lithuanian University of Health Sciences, Academy of Medicine, Faculty of Medicine, Kaunas Lithuania
2
Vilnius University, Faculty of Medicine, Vilnius, Lithuania
Santrauka
Gimdos plyšimas – tai reta, tačiau grėsminga akušerinė komplikacija, kelianti pavojų motinos ir vaisiaus
gyvybei. Šiai urgentinei būklei būdingas visiškas trijų gimdos sluoksnių prasiskyrimas: endometriumo,
miometriumo ir perimetriumo. Dažniausiai gimdos plyšimas įvyksta gimdymo metu, nėštumo laikotarpiu retai.
Pagrindinis šios komplikacijos etiologinis veiksnys – gimdos randas, susidarantis po cezario pjūvio ir
ginekologinių operacijų. Dėl kasmet didėjančio atliekamų cezario pjūvio ir ginekologinių operacijų skaičiaus,
didėja gimdos plyšimo rizika rando srityje. Tikslas: atrinkti ir išanalizuoti mokslinius straipsnius, kuriuose yra
pateikta gimdos plyšimo etiologija, diagnostika bei naujausios gydymo rekomendacijos. Metodai: literatūros
apžvalga atlikta remiantis “PubMed ‘‘ duomenų baze, atrenkant publikacijas, kuriose nagrinėjama gimdos
plyšimo komplikacija. Išvados: atlikus literatūros analizę pateiktos gimdos plyšimo priežastys, diagnostikos bei
gydymo principai.
Raktažodžiai: gimdos plyšimas, etiologija, diagnostika, gydymas.
Įžanga
Gimdos plyšimas yra reta, grėsminga komplikacija,
kuri dažnai sukelia motinos ir vaisiaus sergamumą
bei žūtį (1). Dėl ligos retumo, rizikos veiksniai,
darantys įtaką pirminiam gimdos plyšimui vis dar
nėra aiškūs (2). Šis susirgimas turi didelę tikimybę
kartotis, literatūros duomenimis iki 33%, todėl
dažnai moterims patariama nebepastoti (1).
Pastaruoju metu buvo atlikta daug tyrimų, norint
išsiaiškinti pagrindinius rizikos veiksnius,
sukeliančius šią patologiją, todėl tikėtina, kad dabar
bus galima atidžiau stebėti tokias nėščiąsias,
įvertinti visas galimas rizikas ir išvengti nepalankių
išeičių (2).
Epidemiologija
Nustatyta, jog gimdos plyšimo dažnis yra 1 iš
5000-7000 gimdymų (3). Kasmet vis didėja šios
komplikacijos dažnis, kadangi yra atliekama vis
daugiau cezario pjūvio ir ginekologinių operacijų
(4). Gimdos plyšimas dažniau įvyksta toms
moterims, kurioms yra anksčiau atliktas cezario
pjūvis, taipogi pasireiškimo dažnis didėja nuo prieš
tai atliktų cezario pjūvių skaičiaus. Gimdos
plyšimo dažnis, kai pacientei cezario pjūvis atliktas
vieną kartą, siekia 1%, pacientėms, kurioms ši
operacija buvo atlikta daugiau nei vieną kartą –
3.9% (5).
Journal of Medical Sciences. Mar 30, 2021 - Volume 9 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592
192
Etiologija ir patogenezė
Gimdos plyšimas reiškia visišką, visų trijų gimdos
sluoksnių prasiskyrimą: endometriumo (vidinio
epitelio sluoksnio), miometriumo (lygiųjų raumenų
sluoksno) ir perimetriumo (serozinio išorinio
sluoksnio). Dažniausiai gimdos plyšimas yra
susijęs su gimdymu (6). Nėščioms moterims
gimdos plyšimas dažniausiai pasireiškia tais
atvejais, kai yra miometriumo randas dėl anksčiau
atliktos operacijos arba kai gimdoje rando nėra.
Pastaruoju metu buvo skirtas didelis dėmesys
ūgtelėjusiems cezario operacijų skaičiams.
Literatūros duomenimis, JAV nuo 1970m. iki
2016m. atliekamų cezario operacijų skaičius
padidėjo 25% (6). Norint sumažinti pakartotinių
cezario operacijų skaičių, buvo nuspręsta imtis
TOLAC (bandymas gimdyti po cezario pjūvio
operacijos) (7). Deja, bet buvo nustatyta, kad
vadovaujantis TOLAC maždaug 10-30 kartų
padidėja rizika gimdos plyšimui lyginant su planine
cezario pjūvio operacija (8). Taip pat, toms
moterims, kurioms buvo atliktas cezario pjūvis
vidurio linijoje (apverstos T arba J formos arba
klasikinis) turėjo 2-3 kartus didesnę riziką plyšti
gimdai, nei tos, kurių ankstesnis pjūvis buvo
atliktas žemai, trasversalinėje padėtyje (7,9).
Misoprostolio vartojimas taip pat yra susijęs su
dažnesniu gimdos plyšimų atvejų skaičiumi (6).
Nors nerandiniai gimdos plyšimai įvyksta retai,
tačiau dažnis didėja (4). Taip pat, reikėtų paminėti,
kad motinos ir vaisiaus sergamumas bei žūtis
palyginus tuos atvejus, kai gimda plyšta buvusio
rando vietoje, yra labiau tikėtina, kai rando nėra
(10). Daugumą plyšimų, kai gimdoje nėra rando,
galima susieti su viena iš šių etiologijų: trauma,
genetiniu sutrikimu, susijusiu su gimdos sienos
silpnumu, gimdos išsiplėtimu arba per ilga
gimdymo trukme.
Jungtinėse Amerikos Valstijose, didžioji dalis pilvo
traumų nėštumo metu, įvyksta dėl kritimo iš
motorinių transporto priemonių, avarijų metu (11).
Gimdos plyšimas yra viena iš priežasčių, kodėl
vaisius turi būti stebimas po bukos pilvo traumos.
Gimdos sienelė arba miometriumas susilpnėja, kai
sergama Ehlers-Danlos ir Loeys-Dietz sindromais,
o tai padidina plyšimo riziką (12,13). Gimdos
plyšimas moteriai, kuriai nebuvo atlikta cezario
pjūvio operacija, dabar yra kriterijus, kuris
naudojamas diagnozuoti kraujagyslių Ehlers-
Danlos sindromą (14,15).
Tokios būklės kaip: gestacinis diabetas su
makrosomija, polihidroamnionas, daugiavaisis
nėštumas, gimdos anomalijos, miomos, gali
ištempti miometriumą iki nenormalių matmenų. (6,
16). Šios būklės yra susijusios su didesne gimdos
plyšimo rizika.
Ilgalaikis gimdos poveikis oksitocinu ir kitais
uterotoniniais vaistais, padidina gimdos sienelių
stresą ir gali sukelti plyšimą, ypač esant
sutrikusiam gimdymui (6,17).
Diagnostika
Gimdos plyšimo diagnostika vis dar kelia iššūkius
šiuolaikinėje medicinoje. Šios komplikacijos
simptomai yra nespecifiniai – jie rečiau pasireiškia
tais atvejais, kai gimda plyšta dėl po cezario pjūvio
likusio rando nei įvykus spontaniniam gimdos
plyšimui (18). Stebime vaisiaus ūminės hipoksijos
požymius (užsitęsusias vėlyvąsias deceleracijas,
vaisiaus bradikardiją), susilpnėjusius arba
išnykusius sąrėmius. Objektyviai esant šiems
požymiams, visuomet reikia įtarti gimdos plyšimą.
Kliniškai gimdos plyšimą padeda įtarti šie, motinai
pasireiškę požymiai: hipotenzija, hematurija,
Journal of Medical Sciences. Mar 30, 2021 - Volume 9 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592
193
vaginalinis kraujavimas, vidinis kraujavimas,
lemiantis blogėjančią motinos hemodinamiką ir
ūmus, stiprėjantis pilvo skausmas apatinėje dalyje
(19,20). Kartais galima vaisiaus ekstruzija į
motinos pilvo ertmę, stambiosios vaisiaus dalys
gali būti čiuopiamos per pilvo sieną (21).
1 lentelė. Klinikiniai gimdos plyšimo požymiai (22).
Simptomai
n(%)
a
atvejai (n=159)
Vaisiaus širdies pokyčiai
118 (76)
Ūmus pilvo skausmas
76 (49)
Vaginalinis kraujavimas
45 (29)
Pakitę sąrėmiai
21 (13)
Hipotenzija/alpimas
10 (6)
Hematurija
4 (3)
Kiti
21 (13)
Gimdos plyšimo diagnozę taip pat padeda nustatyti
tam tikri radiologiniai tyrimo metodai.
Ultragarsinio tyrimo pagalba galime įvertinti
gimdos raumeninio sluoksnio storį ir gimdos
plyšimo defekto plotį, gylį bei ilgį (23). Laisvą
skystį pilve, tuščią gimdą, vaisiaus kūno dalis arba
žūtį galima identifikuoti galima ultragarsinio
tyrimo, kompiuterinės tomografijos arba
magnetinio rezonanso metu (24). Galutinai ši
komplikacija patvirtinama tik atlikus laparotomiją
(18).
Gimdos plyšimą reikėtų atskirti nuo placentos
atšokos, tromboembolijos arba embolijos vaisiaus
vandenimis arba vaisiaus hipoksijos dėl virkštelės
patologijos (25).
Laiku įtartas gimdos plyšimas yra esminis
faktorius, norint sumažinti motinos ir vaisiaus
mirštamumą. Įtarti gimdos plyšimą galime,
remdamiesi nespecifiniais klinikiniais požymiais,
tačiau galutinai patvirtinti diagnozę galime tik
laparotomijos metu. Operacijos metu stebimas
kraujas pilvo ertmėje ir vaisiaus dalys (18).
Gydymo galimybės
Kai gimdos plyšimas yra diagnozuojamas arba
pradedama jį įtarti, turi būti organizuojamas skubus
operacinis gydymas (26). Po gimdos plyšimo,
norint išsaugoti vaisiaus gyvybę, rekomenduojama
atlikti operaciją per 37 minutes (27). Pirmoji
pagalba yra skubus cezario pjūvis su arba be
apžvalginės laparotomijos. Bendrinė
endotrachėjinė nejautra dažniausiai yra taikoma
Journal of Medical Sciences. Mar 30, 2021 - Volume 9 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592
194
palengvinti procedūrą, net jeigu prieš tai ir buvo
taikoma epidurinė nejautra (28). Epidurinės
nejautros metu, reikia 5-15 minučių pasiekti
tinkamą nejautrą operacijai, tačiau ji yra
kontraindikuotina stipraus kraujavimo metu, taip
pat bendrinės nejautros metu lengviau valdyti
motinos rugščių-bazių balansą per minutinį
ventiliacijos greitį, atlikti neuromuskulinę blokadą
laparotomijai (28).
Gimdos plyšimas yra susijęs su motinos
kraujavimo gydymu, todėl turėtų būti punktuojama
papildoma vena, užsakomi ir pristatomi kraujo
komponentai perpylimo atveju (28). Pradiniam
gydymui dažnai skiriama Ringerio laktato infuzija,
o stipriam kraujo netekimui skiriama kraujo
transfuzija (29).
Vietoj Pfannenstiel pjūvio turėtų būti svarstomas
vidurinis laparotominis pjūvis, jeigu yra įtariamas
intraperitoninis kraujavimas. Šis pjūvis pasižymi
geresniu prieinamumu prie organo taikinio.
Mažesni plyšimai lengviau gyja. Histerektomija
indikuotina tuomet, jeigu yra hemodinaminis
nestabilumas arba didelis gimdos pažeidimas (7,
30).
Nepašalinus gimdos, didėja gimdos plyšimo
tikimybė, būsimų nėštumų atveju 4,3-19%. Kitais
literatūros duomenimis 1 iš 3 moterų reikia
histerektomijos (7, 30). Moterims daugiau
nerekomenduojama gimdyti natūraliais gimdymo
takais, o kitų nėštumų metu atliekama cezario
pjūvio operacija planine tvarka.
Apie 10% gimdos plyšimų apima ir šlapimo pūslę
(31). Nekomplikuoti defektai dažnai yra
sutvarkomi pagal sluoksnius. Intraoperacinė
urologo konsultacija yra indikuotina, jeigu defektai
apima šlapimtakių atsivėrimo vietas. Jeigu
histerektomija būtina, sprendimą atlikti totalinę ar
supracervikalinę histerektomiją priima atsakingas
chirurgas.
Komplikacijos
Vaisiaus ir motinos komplikacijų dažnis ir
sunkumas priklauso nuo plyšimo vietos ir dydžio,
taip pat nuo chirurginės intervencijos atlikimo
greičio (32). Šoniniai plyšimai yra susiję su
blogesniais rezultatais nei vidurinės linijos
plyšimais, taip yra dėl padidėjusios šoninės gimdos
sienos vaskuliarizacijos. Ilgesnis laikas iki
chirurginės intervencijos yra susijęs su didesniu
motinos kraujo netekimu, didesne koagulopatijos
rizika ir ilgesniu hipoksijos poveikiu vaisiui (26).
Nerandinis gimdos plyšimas yra susijęs su didesniu
kraujo netekimu, didesniu histerektomijos dažniu ir
dažnesniu bei sunkesniu motinos sergamumu
(mirtimi, gimdos pašalinimu, kraujo perpylimu ar
urologiniu pažeidimu) lyginant su randiniu gimdos
plyšimu (10). Dauginiai vaisiaus neurologiniai
pažeidimai, tokie kaip intraventrikulinės
kraujosruvos, traukuliai, mirtis ar smegenų išemija,
dažnai būdingesni nerandiniam gimdos plyšimui
(10). Vaisiaus mirtingumas yra 10%, kai gimda
plyšta be rando ir atitinkamai 2%, kai gimda plyšta
esant randui (10).
Apibendrinimas
Gimdos plyšimas yra visų gimdos sienos sluoksnių
– endometriumo, miometriumo ir perimetriumo
atsiskyrimas. Tai reta, tačiau pavojinga akušerinė
patologija, kuriai gali daryti įtaką randas gimdos
sienoje. Pagrindiniai rizikos veiksniai yra anksčiau
atliktos ginekologinės operacijos, trauma, genetinės
ligos turinčios įtakos gimdos sienos silpnumui
atsirasti, ilgas gimdymas bei gimdos ištempimas.
Pagrindiniai gimdos plyšimo simptomai yra
vaisiaus ūminės hipoksijos požymiai, susilpnėją
arba išnykę sąrėmiai, hipotenzija, hematurija,
vaginalinis kraujavimas, vidinis kraujavimas,
blogėjanti motinos hemodinamika ir ūmus,
stiprėjantis pilvo skausmas apatinėje dalyje.
Pagrindinis radiologinis diagnostikos metodas –
Journal of Medical Sciences. Mar 30, 2021 - Volume 9 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592
195
ultragarsas. Diagnozė patvirtinama tik atlikus
laparotomiją. Efektyviausias gydymo būdas yra
skubi cezario pjūvio operacija su ar be
histerektomijos.
Literatūros šaltiniai
1. Fox NS. Pregnancy Outcomes in Patients With
Prior Uterine Rupture or Dehiscence: A 5-
Year Update. Obstet Gynecol. 2020
Jan;135(1):211–2.
2. Gil Y, Badeghiesh A, Suarthana E, Mansour
F, Capmas P, Volodarsky-Perel A, et al. Risk
of uterine rupture after myomectomy by
laparoscopy or laparotomy. J Gynecol Obstet
Hum Reprod. 2020 Oct;49(8):101843.
3. Togioka BM, Tonismae T. Uterine Rupture.
In: StatPearls [Internet]. Treasure Island (FL):
StatPearls Publishing; 2020 [cited 2021 Feb
9]. Available from:
http://www.ncbi.nlm.nih.gov/books/NBK5592
09/
4. Al-Zirqi I, Stray-Pedersen B, Forsén L,
Daltveit A-K, Vangen S. Uterine rupture:
trends over 40 years. BJOG Int J Obstet
Gynaecol. 2016 Apr;123(5):780–7.
5. Tahseen S, Griffiths M. Vaginal birth after
two caesarean sections (VBAC-2)-a
systematic review with meta-analysis of
success rate and adverse outcomes of VBAC-2
versus VBAC-1 and repeat (third) caesarean
sections. BJOG Int J Obstet Gynaecol. 2010
Jan;117(1):5–19.
6. ACOG Practice Bulletin No. 205: Vaginal
Birth After Cesarean Delivery. Obstet
Gynecol. 2019 Feb;133(2):e110–27.
7. National Institutes of Health Consensus
Development Conference Statement: Vaginal
Birth After Cesarean: New Insights March 8–
10, 2010. Obstet Gynecol. 2010
Jun;115(6):1279–95.
8. Guise J-M, Denman MA, Emeis C, Marshall
N, Walker M, Fu R, et al. Vaginal Birth After
Cesarean: New Insights on Maternal and
Neonatal Outcomes. Obstet Gynecol. 2010
Jun;115(6):1267–78.
9. Landon MB, Hauth JC, Leveno KJ, Spong
CY, Leindecker S, Varner MW, et al.
Maternal and Perinatal Outcomes Associated
with a Trial of Labor after Prior Cesarean
Delivery. N Engl J Med. 2004 Dec
16;351(25):2581–9.
10. Gibbins KJ, Weber T, Holmgren CM, Porter
TF, Varner MW, Manuck TA. Maternal and
fetal morbidity associated with uterine rupture
of the unscarred uterus. Am J Obstet Gynecol.
2015 Sep;213(3):382.e1-6.
11. Williams JK, McClain L, Rosemurgy AS,
Colorado NM. Evaluation of blunt abdominal
trauma in the third trimester of pregnancy:
maternal and fetal considerations. Obstet
Gynecol. 1990 Jan;75(1):33–7.
12. Rudd N. PREGNANCY COMPLICATIONS
IN TYPE IV EHLERS-DANLOS
SYNDROME. The Lancet. 1983
Jan;321(8314–8315):50–3.
13. Russo ML, Sukhavasi N, Mathur V, Morris
SA. Obstetric Management of Loeys-Dietz
Syndrome. Obstet Gynecol. 2018
Jun;131(6):1080–4.
Journal of Medical Sciences. Mar 30, 2021 - Volume 9 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592
196
14. Pepin M, Schwarze U, Superti-Furga A, Byers
PH. Clinical and Genetic Features of Ehlers–
Danlos Syndrome Type IV, the Vascular
Type. N Engl J Med. 2000 Mar
9;342(10):673–80.
15. Byers PH. Vascular Ehlers-Danlos Syndrome.
In: Adam MP, Ardinger HH, Pagon RA,
Wallace SE, Bean LJ, Mirzaa G, et al., editors.
GeneReviews® [Internet]. Seattle (WA):
University of Washington, Seattle; 1993 [cited
2021 Feb 9]. Available from:
http://www.ncbi.nlm.nih.gov/books/NBK1494
/
16. Tarney CM, Whitecar P, Sewell M, Grubish L,
Hope E. Rupture of an unscarred uterus in a
quadruplet pregnancy. Obstet Gynecol. 2013
Feb;121(2 Pt 2 Suppl 1):483–5.
17. Porreco RP, Clark SL, Belfort MA, Dildy GA,
Meyers JA. The changing specter of uterine
rupture. Am J Obstet Gynecol. 2009
Mar;200(3):269.e1-4.
18. Nicolas Perea I. Uterine Rupture and
Pregnancy Current Vision: Scientific Evidence
and Consensus with the Patient. Reprod
Immunol Open Access [Internet]. 2016 [cited
2021 Feb 9];01(03). Available from:
http://reproductive-
immunology.imedpub.com/uterine-rupture-
and-pregnancy-current-vision-scientific-
evidence-and-consensus-with-the-
patient.php?aid=11021
19. Guiliano M, Closset E, Therby D, LeGoueff F,
Deruelle P, Subtil D. Signs, symptoms and
complications of complete and partial uterine
ruptures during pregnancy and delivery. Eur J
Obstet Gynecol Reprod Biol. 2014
Aug;179:130–4.
20. Walsh CA, Baxi LV. Rupture of the
primigravid uterus: a review of the literature.
Obstet Gynecol Surv. 2007 May;62(5):327–
34; quiz 353–4.
21. Attarde VY, Patil P, Chaudhari R, Zope N,
Apte A. Sonographic findings of uterine
rupture with expulsion of the fetus into broad
ligament. J Clin Ultrasound JCU. 2009
Jan;37(1):50–2.
22. Fitzpatrick KE, Kurinczuk JJ, Alfirevic Z,
Spark P, Brocklehurst P, Knight M. Uterine
rupture by intended mode of delivery in the
UK: a national case-control study. PLoS Med.
2012;9(3):e1001184.
23. Naji O, Abdallah Y, Bij De Vaate AJ, Smith
A, Pexsters A, Stalder C, et al. Standardized
approach for imaging and measuring Cesarean
section scars using ultrasonography.
Ultrasound Obstet Gynecol Off J Int Soc
Ultrasound Obstet Gynecol. 2012
Mar;39(3):252–9.
24. Ogbole GI, Ogunseyinde OA, Akinwuntan
AL. Intrapartum rupture of the uterus
diagnosed by ultrasound. Afr Health Sci. 2008
Mar;8(1):57–9.
25. Berhe Y, Wall LL. Uterine rupture in
resource-poor countries. Obstet Gynecol Surv.
2014 Nov;69(11):695–707.
26. Leung AS, Leung EK, Paul RH. Uterine
rupture after previous cesarean delivery:
maternal and fetal consequences. Am J Obstet
Gynecol. 1993 Oct;169(4):945–50.
27. Bujold E, Gauthier RJ. Neonatal morbidity
associated with uterine rupture: what are the
Journal of Medical Sciences. Mar 30, 2021 - Volume 9 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592
197
risk factors? Am J Obstet Gynecol. 2002
Feb;186(2):311–4.
28. Toppenberg KS, Block WA. Uterine rupture:
what family physicians need to know. Am
Fam Physician. 2002 Sep 1;66(5):823–8.
29. Wylie BJ, Gilbert S, Landon MB, Spong CY,
Rouse DJ, Leveno KJ, et al. Comparison of
Transverse and Vertical Skin Incision for
Emergency Cesarean Delivery. Obstet
Gynecol. 2010 Jun;115(6):1134–40.
30. Chibber R, El-Saleh E, Fadhli RA, Jassar WA,
Harmi JA. Uterine rupture and subsequent
pregnancy outcome – how safe is it? A 25-
year study. J Matern Fetal Neonatal Med.
2010 May;23(5):421–4.
31. Yang B. Bladder rupture associated with
uterine rupture at delivery. Int Urogynecology
J. 2011 May;22(5):625–7.
32. Landon MB, Lynch CD. Optimal timing and
mode of delivery after cesarean with previous
classical incision or myomectomy: a review of
the data. Semin Perinatol. 2011
Oct;35(5):257–61.