Domantas Kunigiškis1, Miglė Sidaraitė1, Inga Ruželytė1
1Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Medicine
ABSTRACT
Idiopathic clubfoot is in most cases isolated congenital deformity and is defined as fixation of the foot in adduction, supination, varus, and also soft tissue anomalies. The etiology of clubfoot is complex. Known risk factors include previous cases of clubfoot in the family, amniocentesis, maternal or paternal smoking during pregnancy, gestational diabetes. Genetic predisposition is thought to be the most important risk factor because of the heritability of the disease and its different occurrence rates in populations of different ethnicities. The disease is thought to be polygenic because males are twice as likely to be afflicted with clubfoot while it is not a sex-linked disease. Accordingly, the Carter effect is observed in clubfoot inheritance which is explained using the polygenic threshold model. Ultrasound can be used to diagnose clubfoot in the prenatal period, usually during 18-24th gestation weeks. The severity of clubfoot is evaluated after childbirth using specific scaled, such as Dimeglio or Pirani scale. X-ray imaging is not used to diagnose clubfoot but is needed for treatment evaluation, for relapse diagnostics, and it also helps to decide on the direction of further treatment. According to studies, Simons’ standardized analytic radiography is the most reliable and is commonly used in cases of clubfoot but the precision of this method is debatable because while evaluating the same images, different results are often produced. Both conservative and surgical treatment can be used to treat clubfoot. Conservative treatment consisting of correction of the position of the foot and immobilization was described by Hippocrates 400 years BC. The same principles apply to modern-day treatment. The Ponseti method is the golden standard for clubfoot treatment in most countries. The method consists of gentle manipulations of the foot, leg plastering, and achillotomy. Later, abduction brace must be worn until the age of 4. Surgical procedures, such as soft-tissue release or tibialis anterior tendon transfer, are not as popular because of the higher risk of relapses and treatment-related complications. Although surgery is still used to treat relapses after conservative treatment, treatment-resistant, syndromic, and neuromuscular cases of clubfoot.
Keywords: clubfoot, talipes equinovarus, clubfeet, Ponseti, French.
Journal of Medical Sciences. March 23, 2020 - Volume 8 | Issue 13. Electronic-ISSN: 2345-0592
17
Medical Sciences 2020 Vol. 8 (13), p. 17-24
Congenital clubfoot: literature review
Domantas Kunigiškis
1
, Miglė Sidaraitė
1
, Inga Ruželytė
1
1
Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Medicine
ABSTRACT
Idiopathic clubfoot is in most cases isolated congenital deformity and is defined as fixation of the foot in
adduction, supination, varus, and also soft tissue anomalies. The etiology of clubfoot is complex. Known risk factors
include previous cases of clubfoot in the family, amniocentesis, maternal or paternal smoking during pregnancy,
gestational diabetes. Genetic predisposition is thought to be the most important risk factor because of the heritability
of the disease and its different occurrence rates in populations of different ethnicities. The disease is thought to be
polygenic because males are twice as likely to be afflicted with clubfoot while it is not a sex-linked disease.
Accordingly, the Carter effect is observed in clubfoot inheritance which is explained using the polygenic threshold
model. Ultrasound can be used to diagnose clubfoot in the prenatal period, usually during 18-24
th
gestation weeks.
The severity of clubfoot is evaluated after childbirth using specific scaled, such as Dimeglio or Pirani scale. X-ray
imaging is not used to diagnose clubfoot but is needed for treatment evaluation, for relapse diagnostics, and it also
helps to decide on the direction of further treatment. According to studies, Simons’ standardized analytic radiography
is the most reliable and is commonly used in cases of clubfoot but the precision of this method is debatable because
while evaluating the same images, different results are often produced. Both conservative and surgical treatment can
be used to treat clubfoot. Conservative treatment consisting of correction of the position of the foot and immobilization
was described by Hippocrates 400 years BC. The same principles apply to modern-day treatment. The Ponseti method
is the golden standard for clubfoot treatment in most countries. The method consists of gentle manipulations of the
foot, leg plastering, and achillotomy. Later, abduction brace must be worn until the age of 4. Surgical procedures, such
as soft-tissue release or tibialis anterior tendon transfer, are not as popular because of the higher risk of relapses and
treatment-related complications. Although surgery is still used to treat relapses after conservative treatment, treatment-
resistant, syndromic, and neuromuscular cases of clubfoot.
Keywords: clubfoot, talipes equinovarus, clubfeet, Ponseti, French.
e-ISSN: 2345-0592 Medical Sciences
Online issue
Indexed in Index Copernicus Official website:
www.medicsciences.com
Journal of Medical Sciences. March 23, 2020 - Volume 8 | Issue 13. Electronic-ISSN: 2345-0592
18
Įgimta šleivapėdystė: literatūros apžvalga
Domantas Kunigiškis
1
, Miglė Sidaraitė
1
, Inga Ruželytė
1
1
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, medicinos fakultetas
Santrauka
Idiopatinė šleivapėdystė tai dažniausiai izoliuota, įgimta pėdos ir apatinės kojos dalies deformacija, kuri
apibrėžiama kaip pėdos fiksacija adukcijoje, supinacijoje, varus padėtyje, kartu su minkštųjų audinių anomalijomis.
Šios ligos etiologija kompleksinė, yra nustatyti tokie rizikos veiksniai kaip šeiminė anamnezė, amniocentezė, motinos
ar tėvo rūkymas nėštumo metu, motinos nutukimas, gestacinis diabetas, tačiau manoma, jog didžiausią reikšmę turi
genetinė predispozicija. Ypač tai pastebima dėl paveldimumo ir skirtingo ligos pasireiškimo dažnio skirtingų rasių
populiacijose, o taip pat atliekant tyrimus su dvyniais. Manoma, jog šleivapėdystė poligeninis sutrikimas, nes vyrai
serga šia liga dvigubai dažniau nei moterys, nors nėra su lytinėmis chromosomomis susijusio paveldimumo. Dėl to,
šleivapėdystei turėtų būti taikomas poligenino slenksčio modelis, dėl kurio stebimas Karterio efektas. Šleivapėdystė
gali būti diagnozuojama prenataliniu laikotarpiu naudojant ultragarsinį tyrimą 18-24 nėštumo savaitę, o naujagimiui
gimus nustatomas ligos sunkumas pagal tam skirtas skales, tokias kaip Dimeglio ar Pirani. Rentgenologiniai tyrimai
netaikomi diagnozuojant šleivapėdystę, tačiau yra reikalingi gydymo vertinimui, recidyvų nustatymui, taip pat padeda
nuspręsti tolimesnę gydymo eigą. Pasak atliktų tyrimų, Simonso standartizuota analitinė radiografija yra patikimiausia
ir plačiai naudojama, tačiau kyla diskusijų dėl šio tyrimo tikslumo, nes vertintant tas pačias rentgenogramas dažnai
gaunami skirtingi rezultatai. Galimas ir chirurginis, ir konservatyvus šleivapėdystės gydymas, kurio tiklas yra
sumažinti skausmą, pagerinti judėjimo fuckciją, išvengti ortopedinės avalynės nešiojimo bei negalios. Konservatyvus
gydymo metodas buvo aprašytas dar Hipokrato kaip pėdos padėties korekcija ir imobilizacija. Šiais principais
pagrįstos ir modernios procedūros, pavyzdžiui, Kite, French ar Ponseti metodai. Daugelyje valstybių Ponseti metodas
yra šleivapėdystės gydymo auksinis standartas. Gydant šiuo metodu atliekamos švelnios manipuliacijos ir kojos
gipsuojamos koreguotoje padėtyje. Paprastai tai kartojama 3-5 kartus, o vėliau atliekama achilotomija. Po šių
procedūrų dėvimi abdukciniai įtvarai, kuriuos reikia naudoti iki 4 metų amžiaus. Chirurginės procedūros, tokios kaip
minkštųjų audinių išlaisvinimas ar blauzdos priekinio raiščio transpozicija, šiuo metu ne tokios populiarios dėl
dažnesnių gydymo komplikacijų ir ligos recidyvų. Jos daugiausia naudojamos esant ligos recidyvui po taikyto
konservatyvaus gydymo ar sindrominei, neuroraumeninei, gydymui rezistentiškai šleivapėdystei gydyti.
Raktiniai žodžiai: clubfoot, talipes equinovarus, clubfeet, Ponseti, French.
Journal of Medical Sciences. March 23, 2020 - Volume 8 | Issue 13. Electronic-ISSN: 2345-0592
19
Įvadas
Idiopatinė šleivapėdystė – viena
dažniausių įgimtų ortopedinių anomalijų. Jos
dažnis siekia 1 iš 1000 gimimų, nors pasireiškimo
dažnis priklauso nuo tautybės (1–3). Negydoma
šleivapėdystė neigiamai veikia žmogaus mobilumą
ir gyvenimo kokybę. Istoriškai, šios ligos gydymas
vis svyravo tarp konservatyvaus ir chirurginio.
Šleivapėdystę Hipokratas aprašė dar 400m. prieš
Kristų ir kaip gydymą nurodė įtvarų dėvėjimą.
Renesanso laikotarpiu kojos jau buvo gipsuojamos,
o XIXa. pradėtas chirurginis šleivapėdystės
gydymas, kuris dominavo iki XXa. antrosios pusės
(4,5). Šiuo metu Ponseti metodas yra auksinis šios
ligos gydymo standartas (6).
Epidemiologija
Šleivapėdystės pasireiškia maždaug 1 iš
1000 naujagimių. Tačiau ligos pasireiškimo dažnis
skiriasi priklausomai nuo tautybės: Kinijoje šios
ligos dažnis yra 0.51 iš 1000 gimusių naujagimių,
Turkijoje 2,03 iš 1000 naujagimių, o Havajuose
siekia net 6,8 iš 1000 naujagimių (3,7,8).
Etiologija ir patogenezė
Cynthia Chen ir kitų atliktoje
metanalizėje teigiama, kad šleivapėdystės
etiologija yra kompleksinė.Tyrėjai nustatė, jog
dažniausi ir kliniškai reikšmingi rizikos faktoriai
yra šeiminė anamnezė, amniocentezė, motinos ar
tėvo rūkymas nėštumo metu, motinos nutukimas,
gestacinis diabetas (2). Genetinė hipotezė kyla iš
to, kad 25% sergančių idiopatine šleivapėdyste turi
teigiamą šeiminę anamnezę (9). Taip pat genetinę
ligos kilmę patvirtina dvynių tyrimai. Lyginant
dizigotinius dvynius su monozigotiniais,
konkordiškumas yra žymiai didesnis pastarųjų
grupėje (santykis 3:30) (10). Taip pat rasti atskiri
genai, kurie daro įtaką šleivapėdystės išsivystymui.
Geriausiai ištirti PITX1, TBX4, RBM10 genai
(11). Manoma, kad ši liga nėra dėl vieno geno
pažaidos, tai poligeninis sutrikimas. Ši hipotezė
grindžiama, tuo kad kad vyrai šiuo susirgimu serga
dvigubai dažniau nei moterys, nesant su lytinėmis
chromosomomis susijusio paveldimumo. Tai
vadinama poligeninio slenksčio modeliu. Šį modelį
demonstruoja Karterio efektas: moterys turėdamos
daugiau genetinės medžiagos turi maženesį
genetinį jautrumą deformacijai, tačiau jos turi
didesnę riziką perduoti ligą savo palikuonims nei
sergantys vyrai (12). Su šleivapėdyste taip pat
siejami kraujagyslių ir raumenų vystymosi
sutrikimai, dažnai randamas priekinės blauzdos
arterijos ar pėdos arterijos nepakankamumas, o
kartais ir visiškas jų nebuvimas. Tokios
kraujagyslinės anomalijos rastos 90% atvejų tiriant
pacientus, kuriems šleivapėdystė nebuvo
koreguota iki operacijos (11).
Klasifikacija
Pagal etiologiją ir atsaką į gydymą
šleivapėdystė gali būti skirstoma į keturis tipus:
idiopatinę, neuroraumeninę, sindrominę bei
padėties (13). Padėties šleivapėdystė išsivysto dėl
netinkamos vaisiaus padėties gimdoje, tačiau jos
atvejai yra daug lengvesni ir geriau gydomi (14).
Sindrominė ir neuroraumeninė šleivapėdystės
pasitaiko rečiau, nei idiopatinė ir yra susijusios su
kitomis struktūrinėmis deformacijomis, tokiomis
kaip distalinė artrogripozė, įgimta raumenų
distrofija, mielomeningocelė, Dauno, Larseno
sindromai (15). Idiopatinė šleivapėdystė yra
izoliuota kojos deformacija ir yra vadinama
Journal of Medical Sciences. March 23, 2020 - Volume 8 | Issue 13. Electronic-ISSN: 2345-0592
20
“tikrąja” šleivapėdyste, kurios sunkumas
įvertinamas naudojant tam skirtas skales. Dimeglio
skalė buvo pristatyta 1995m. ir skirsto pėdas į
keturis laipsnius (I-IV, atitinkamai lengvas,
vidutinis, sunkus ir labai sunkus) pagal keturis
požymius, matuojamus laipsniais: equinus ir varus
sagitalinėje plokštumoje bei derotaciją ir priekinės
pėdos dalies adukciją (lygininat su užpakaline
pėdos dalimi) horizontalinėje plokštumoje.
Kiekvienas iš šių kriterijų vertinamas nuo 0 iki 4
balų ir pagal balų sumą priskiriamas laipsnis, kuris
nurodo šleivapėdystės sunkumą bei iš dalies
prognozę. Taip pat šleivapėdystės sunkumo ir
gydymo eigos vertinimui naudojama ir Pirani
skalė. Pagal ją išoriškai vertinami trys vidurinės ir
trys užpakalinės pėdos dalies požymiai.
Kiekvienam požymiui priskiriami balai: 0, jei
patologijos nėra, 0,5, jei požymiai vidutiniškai
išreikšti ir 1, jei požymiai ryškūs, taigi maksimali
balų suma – 6 (13).
Klinikinė išraiška
Įgimta šleivapėdystė gali būti vienpusė ar
abipusė ir pažeidžia kaulus, sąnarius, raumenis,
sausgysles, kraujagysles, nervus vienoje ar
abiejose kojose žemiau kelio ir pasireiškia šiais
elementais: equinus, varus, adductus, cavus (14).
Pėdos vidinės bei užpakalinės dalies minkštieji
audiniai – sausgylės, raiščiai, sąnarių kapsulės –
yra įtemptos ir sutrumpėjusios. Pėdos invertorių
(m. tibialis anterior, m. tibialis posterior)
aktyvumas padidėjęs, o evertorių (m. peroneus
longus, brevis, tertius) tonusas gali būti žymiai
sumažėjęs. Dėl patologinės pėdos kaulų formos bei
padėties ir minkštųjų audinių įtampos formuojasi
antriniai sąnarių (art. subtalaris, talocruralis,
talonaviculare, calcaneocuboideum) pakitimai.
Oda vidinėje pėdos dalyje yra įtempta ir
suformuoja vidinę bei užpakalinę raukšles. Dėl šių
anatominių pokyčių pasidaro labai riboti čiurnos ir
pašokikaulinio sąnario judesiai bei pėdos abdukcija
(16).
Prenatalinė diagnostika
Prenatalinėje diagnostikoje nustatant šleivapėdystę
naudojama ultrasonografija. Tyrimas priklauso nuo
tyrėjo patirties, įrangos kokybės, naudojamos
metodikos ir gestacinio amžiaus. Pranešimai apie
klaidingai teigiamą rezultatą nustatant idiopatinę
šleivapėdystę labai išsiskiria: dažnis siekia nuo 0
iki 40 procentų. Tačiau ultragarsinis tyrimas vis
tiek išlieka tiksliausias, norint nustatyti
šleivapėdystę prenataliniu laikotarpiu. Jį
rekomenduojama atlikti tarp 18-24 savaičių.
Ultragarsu įtariant idiopatinę šleivapėdystę
intervenciniai vaisiaus tyrimai rekomenduojami
tada, kai su šleivapėdyste stebimos ir kitos
anatominės deformacijos (17).
Rentgenologinė diagnostika
Diagnozuojant įgimtą šleivapėdystę
rentgenologinė diagnostika yra nereikalinga ir net
žalinga dėl jonizuojančios spinduliuotės, tačiau ji
reikalinga gydymo vertinimui, recidyvų
nustatymui ar vertinant operacijos sėkmingumą ir
priimant tolimesnius sprendimus. Pagal atliktų
tyrimų rezultatus nurodoma, jog Simonso
standartizuota analitinė radiografija yra
patikimiausia vertinant šleivapėdystę, o pagal
Simonsą pėda turi būti vertinama dviejose
rentgenogramose – priekinėje ir šoninėje (18).
Pirmiausia matuojamas šokikaulio-kulnakaulio
kampas, kuris gaunamas išvedant ašis išilgai šių
Journal of Medical Sciences. March 23, 2020 - Volume 8 | Issue 13. Electronic-ISSN: 2345-0592
21
kaulų. Jei šis kampas yra mažiau 20 laipsnių,
teigiama, jog yra užpakalinės pėdos dalies varus
tipo deformacija. Taip pat priekinėje
rentgenogramoje vertinamas šokikaulio-pirmojo
padikaulio kampas, gaunamas tuo pačiu principu.
Normos atveju šis kampas yra tarp -20 ir 0 laipsnių,
o didenis nei 0 laipsnių kampas rodo per didelį
pėdos pasukimą į vidinę pusę. Galiausiai
matuojamas šokikaulio-kulnakaulio kampas
šoninėje rentgenogramoje, gaunamas išvedus ašis
išilgai šokikaulio ir pagal kulnakaulio apatinį
paviršių. Jei šis kampas mažesnis nei 35 laipsniai,
tai nustatoma equinus tipo užpakalinės pėdos dalies
deformacija (19). Vis dėlto rentgenologinio tyrimo
tikslumas yra diskutuotinas, nes gaunami skirtingi
šio tyrimo rezultatai, net jei vienas vertintojas antrą
kartą vertinas tas pačias rentgenogramas (18).
Konservatyvus gydymas
Gydymo tikslas: sumažinti skausmą,
pagerinti judėjimą bei išvengti ortopedinės
avalynės nešiojimo. Konservatyvus šleivapėdystės
gydymas, kurio metu būtų atliekama pėdos
padėties koregavimas ir imobilizacija, buvo
aprašytas Hipokrato 400 metų prieš Kristų. Šiais
principais yra pagrįsti ir modernūs, dabar
naudojami gydymo metodai, pavyzdžiui, Kite,
French ir Ponseti metodai (13).
Ponseti metodas: šis metodas pagrįstas
švelniomis manipuliacijomis ir gipsavimu,
perkutanine achilotomija bei abdukcinių įtvarų
devėjimu. Gydant idiopatinę šleivapėdystę šis
metodas yra auksinis standartas daugelyje šalių, dėl
jo gerų rezultatų, kurie siekia apie 90 proc. atvejų
(20).
Manipuliacijos ir gipsavimas: gipsavimai
atliekami kas savaitę ir visada pradedami nuo
cavus korekcijos. Vėliau palaipsniui abdukuojant
pėdą koreguojama adductus ir varus
deformacijos.Tam paprastai reikia 3-5 gipsavimų.
Achilotomija: pasiekus išorinę pėdos
rotaciją, koreguojama equinus deformacija.
Atliekama perkutaninė Achilotomija, siekiant
pėdos dorsofleksijos. Po jos 3 sav uždedamas
gipsas, palaikyti pėdos korekciją po procedūros.
Abdukciniai įtvarai: po trijų savaičių po
achilotomijos uždedami Denis-Browne
abdukciniai įtvarai, kurie adbukuoja koją 70
laipsnių. Jie naudojami 23h/d pirmus tris mėnesius,
ir tik naktį (12-14 h/d) iki ketverių metų (21–23).
French metodas: French metodas
susideda iš kasdieninių manipuliacijų su kūdikio
pėda, kurių metu stiprinami pėdos raumenys,
atpalaiduojami minkštieji audiniai. Poveikiui
sustiprinti pėda po manipuliacijų fiksuojama
limpančia juostele. Kasdieninės procedūros
tęsiamos maždaug 2 mėnesius, vėliau palaipsniui
mažinamos. Pagerėjimas stebimas per pirmus 3
mėnesius (24). B. Stephens Richardso ir kiti atliko
studiją su 386 pėdomis iš kurių 267 gydytos
Ponseti metodu ir 119 pėdos French metodu.
Pacientai vidutiniškai sekti 4,3 metus. Pirminės
korekcijos rezultatai Ponseti grupėje buvo 94,4% ir
95% French funkcinio metodo grupėje. Iš jų ligos
recidyvai pacientams, kurie pasirinko Ponseti
metodą siekė 37%. Vienam trečdaliui iš jų buvo
toliau tęstas konservatyvus gydymas, likusiems
reikėjo operacinio gydymo. French metodo grupėje
ligos atkryčių buvo 29%, kurie visi vėliau buvo
gydyti operaciniu būdu. Vėliausio apsilankymo
metu, pacientų, kurie buvo gydyti Ponseti metodu
išeitys buvo geros 72%, neblogos 12% ir prastos
16%. Tuo tarpu pacientų gydytų French funkciniu
Journal of Medical Sciences. March 23, 2020 - Volume 8 | Issue 13. Electronic-ISSN: 2345-0592
22
metodu geros išeitys siekė 67%, neblogos 17%, ir
blogos 16%. Šie abu būdai yra efektyvūs
šleivapėdystės gydyme, nors Ponseti metodu buvo
pasiekta geresnių rezultatų, tačiau skirtumas
nebuvo reikšmingas (21).
Chirurginis gydymas
Minkštųjų audinių išlaisvinimas: 1980-
2000 m. šleivapėdystės gydymas buvo daugiausia
chirurginis, nors ir buvo duomenų apie gerus
konservatyvaus gydymo rezultatus (25). Šiais
laikais ši operacija atliekama tik esant
neuroraumeninei, sindrominei ar rezistentiškai
konservatyviam gydymui idiopatinei
šleivapėdystei, nes gydant chirurgiškai
komplikacijų rizika daug didesnė, nei gydant
konservatyviai. Ši operacija gali būti atliekama
darant vieną pjūvį (posteromedial release) arba du
pjūvius (posteromedial-lateral release). Atlikti
tyrimai rodo, kad išlaisvinant audinius per du
pjūvius gaunama geresnė pėdos korekcija ir taip
pat pasitaiko mažiau kompliukacijų lyginant su
vieno pjūvio operacija (26).
Blauzdos priekinio raumens
transpozicija: Gydant Ponseti metodu apie 30%
atvejų įvyksta šleivapėdystės recidyvas. Trečdaliui
šių atkryčių galima vėl gydyti konservatyviai,
tačiau likusiai daliai prireiks chirurginio gydymo
(25). Jei deformacija dinaminė, o ne rigidiška,
blauzdos priekinio raumens sausgyslės
transpozicija duoda puikius ilgalaikius rezultatus
apsaugant nuo pakartotinių recidyvų ir
nepakenkiant pėdų funkcijai (27). Prieš operaciją
turi būti įvertinta paciento bendra būklė,
deformacijos tipas, pėdos i raumenų funkcinė
būklė ir eisena, vaizdiniai tyrimai. Normos atveju
blauzdos priekinio raumens sausgyslė prisitvirtina
prie vidinio pleištuko ir pirmojo padikaulio
pagrindo, o operacijos metu yra perkeliama ant
išorinio pleištakaulio ar kubakaulio. 87-88% atvejų
taip sėkmingai atstatomas raumenų balansas ir
pagerėja pėdos funkcija. Žinoma, galimos ir šios
operacijos komplikacijos, tokios kaip infekcija, per
didelė ar per maža korekcija, nestabilumas,
raumenų nekrozė, sausgyslės plyšimas, tačiau jos
pasitaiko retai (28).
Literatūros šaltiniai
1. Lochmiller C, Johnston D, Scott A, Risman
M, Hecht JT. Genetic epidemiology study
of idiopathic talipes equinovarus. Am J
Med Genet. 1998;79(2):90–6.
2. Chen C, Kaushal N, Scher DM, Doyle SM,
Blanco JS, Dodwell ER. Clubfoot
Etiology : A Meta-Analysis and
Systematic Review of Observational and
Randomized Trials. 2018;38(8):462–9.
3. T. Smythe, H. Kuper, D. Macleod, A.
Foster CL. Birth prevalence of Congenital
Talipes Equinovarus in Low and Middle
Income Countries: A Systematic Review
and Meta-analysis. Trop Med Int Heal.
2017;22(3):269–85.
4. Hernigou P, Gravina N, Potage D, Dubory
A. History of club-foot treatment ; part II :
tenotomy in the nineteenth century.
Irternational Orthop. 2017;41(10):2205–
12.
5. Chen C, Wang T, Wu K, Huang S, Kuo
KN. ScienceDirect Comparison of two
methods for idiopathic clubfoot treatment :
A case-controlled study in Taiwan. J
Formos Med Assoc [Internet].
2019;118(2):636–40. Available from:
Journal of Medical Sciences. March 23, 2020 - Volume 8 | Issue 13. Electronic-ISSN: 2345-0592
23
https://doi.org/10.1016/j.jfma.2018.08.001
6. Shabtai L, Specht SC, Herzenberg JE.
Worldwide spread of the Ponseti method
for clubfoot. 2014;5(5):585–90.
7. Ansar A, Rahman AE, Romero L, Haider
MR, Rahman MM, Moinuddin M, et al.
Systematic review and meta-analysis of
global birth prevalence of clubfoot: a study
protocol. BMJ Open [Internet]. 2018 Mar
1;8(3):e019246. Available from:
http://bmjopen.bmj.com/content/8/3/e019
246.abstract
8. Ching GHS, Chung CS, Nemechek RW.
Genetic and Epidemiological Studies of
Clubfoot in Hawaii : Ascertainment and
Incidence. 1969;566–80.
9. Dobbs MB, Gurnett CA. Genetics of
clubfoot. J Pediatr Orthop Part B.
2012;21(1):7–9.
10. Wynne-Davies R. FAMILY CAUSE OF
and Metatarsus Varus and environmental. J
bone Jt surgery Br Vol. 1964;46(3):445–
63.
11. Bacino CA, Hecht JT. European Journal of
Medical Genetics Etiopathogenesis of
equinovarus foot malformations. Eur J
Med Genet [Internet]. 2014;(June):1–7.
Available from:
http://dx.doi.org/10.1016/j.ejmg.2014.06.0
01
12. Lm K, Mb D, Ca G. Polygenic Threshold
Model with Sex Dimorphism in Clubfoot
Inheritance : The Carter Effect.
2008;2688–94.
13. Balasankar G, Luximon A, Al-jumaily A.
Current conservative management and
classification of club foot : A review.
2016;9:257–64.
14. Mascio D Di, Buca D, Khalil A, Rizzo G,
Makatsariya A, Sileo F, et al. Outcome of
isolated fetal talipes : A systematic review
and meta ‐ analysis. 2019;(10):1–11.
15. Pavone V, Chisari E, Vescio A, Lucenti L,
Sessa G, Testa G. The etiology of
idiopathic congenital talipes equinovarus :
a systematic review. 2018;1–11.
16. Gintautien J, Emilis Č, Barauskas V,
Rimantas Ž. ScienceDirect Comparison of
the Ponseti method versus early tibialis
anterior tendon transfer for idiopathic
clubfoot : A prospective randomized study.
2016;2:3–10.
17. Faldini C, Fenga D, Sanzarello I, Nanni M,
Traina F, Rosa MAA. Prenatal Diagnosis
of Clubfoot : A Review of Current
Available Methodology. 2017;59(3):247–
53.
18. Kamath SU, Austine J. The Foot
Radiological assessment of congenital
talipes equinovarus ( clubfoot ): Is it
worthwhile ? Foot [Internet].
2018;37(January):91–4. Available from:
https://doi.org/10.1016/j.foot.2018.06.001
19. Simons GW. ANALYTICAL
RADIOGRAPHY OF CLUB FEET. J
Bone Joint Surg Br. 1977;59-B(4):485–9.
20. Jaqueto PA, Martins GS, Mennucci FS,
Bittar CK, Luís J, Zabeu A. Original article
Functional and clinical results achieved in
congenital clubfoot patients treated by
Ponseti ’ s technique ଝ. Rev Bras Ortop
[Internet]. 2016;51(6):657–61. Available
Journal of Medical Sciences. March 23, 2020 - Volume 8 | Issue 13. Electronic-ISSN: 2345-0592
24
from:
http://dx.doi.org/10.1016/j.rboe.2016.09.0
04
21. Richards BBS, Faulks S, Rathjen KE,
Karol LA, Johnston CE, Jones SA. A
Comparison of Two Nonoperative
Methods of Idiopathic Clubfoot
Correction : The Ponseti Method.
2008;2313–21.
22. José A, Gomes F, Filho GC, Kobayashi
OY, Carrenho L. Treatment of congenital
clubfoot using Ponseti method ଝ. Rev Bras
Ortop [Internet]. 2016;51(3):313–8.
Available from:
http://dx.doi.org/10.1016/j.rboe.2015.06.0
20
23. Foot CC, Results T. Congenital Club Foot :
The Results of Treatment. 2009;1133–45.
24. Richards BS, Johnston CE, Wilson H.
Nonoperative Clubfoot Treatment Using
the French Physical Therapy Method.
2005;75219:98–102.
25. Chu A, Lehman WB. Treatment of
Idiopathic Club foot in the Ponseti Era and
Beyond. Foot Ankle Clin NA [Internet].
2015;20(4):555–62. Available from:
http://dx.doi.org/10.1016/j.fcl.2015.08.00
2
26. Hallaj-moghadam M, Moradi A,
Ebrahimzadeh MH. Clinical outcome of
posteromedial versus posteromedial-lateral
release for clubfoot. 2013;24–7.
27. Jb H, De O, Hy Y, Ja M. Long-Term
Results of Tibialis Anterior Tendon
Transfer for Relapsed Idiopathic Clubfoot
Treated with the Ponseti Method. 2015;47–
55.
28. Mulhern JL, Protzman NM, Brigido SA.
Tibialis Anterior Tendon Transfer.
2016;33:41–53.