Tautvydas Juška1 Andrius Martišius1
1Lithuanian University of Health Sciences, Academy of Medicine,
Kaunas, Lithuania.
Abstract
Bipolar disorder is a severe mental illness that causes atypical changes in mood, energy, concentration, and ability to perform daily activities. Bipolar disorder is one of the leading causes of disability in the world and is associated with a high number of early deaths from suicide and comorbidities. A meta-analysis of 25 studies five years ago found a 1.06% chance of developing type 1 bipolar disorder and a 1.57% chance of developing type 2 bipolar disorder. Bipolar disorder presents with episodes of mania, hypomania, and depression, so the clinic and diagnosis are based on these specific symptoms. The diagnosis of bipolar disorder is particularly complex and requires the in-depth knowledge of a medical psychiatrist and an impeccable collection of anamnesis. The choice of treatment tactics depends on the predominant symptomatology, but pharmacotherapy is a main part of the successful treatment of the bipolar disorder. This literature review covers the essential principles of clinic, diagnosis, and treatment.
The aim of the study: to review bipolar disorder, epidemiology and specific risk factors, principles and features of diagnosis and treatment.
Methods: Search, review and analysis of scientific sources were performed. Publications were searched in English in the international medical databases UpToDate, PubMed. Certain keywords and their combinations were used to find specific medical articles.
Conclusions: Bipolar disorder is a severe mental illness that affects up to 2% of the population. Risk factors for this disorder vary and include genetics, prenatal, perinatal, and postnatal periods. Emotional, physical, and sexual abuse in childhood is a significant and extensively confirmed risk factor. An important association is found between bipolar disorder and irritable bowel syndrome, asthma, obesity, migraine and head trauma. Bipolar disorder manifests as episodes of mania, hypomania, depression and combinations of the latter. Diagnosis is complicated because the patient will be characterized by a single-pole clinic during the consultation. The main challenge is to differentiate bipolar disorder from classical depression. Treatment is based on pharmacotherapy, psychotherapy, cognitive behavioral therapy and family therapy.
Keywords: bipolar disorder, mania, depression.
Journal of Medical Sciences. Mar 30, 2021 - Volume 9 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592
324
Medical Sciences 2021 Vol. 9 (2), p. 324-331
Challenges of diagnosis and treatment of bipolar disorder. A
literature review
Tautvydas Juška
1
Andrius Martišius
1
1
Lithuanian University of Health Sciences, Academy of Medicine,
Kaunas, Lithuania.
Abstract
Bipolar disorder is a severe mental illness that causes atypical changes in mood, energy, concentration, and
ability to perform daily activities. Bipolar disorder is one of the leading causes of disability in the world and is
associated with a high number of early deaths from suicide and comorbidities. A meta-analysis of 25 studies
five years ago found a 1.06% chance of developing type 1 bipolar disorder and a 1.57% chance of developing
type 2 bipolar disorder. Bipolar disorder presents with episodes of mania, hypomania, and depression, so the
clinic and diagnosis are based on these specific symptoms. The diagnosis of bipolar disorder is particularly
complex and requires the in-depth knowledge of a medical psychiatrist and an impeccable collection of
anamnesis. The choice of treatment tactics depends on the predominant symptomatology, but pharmacotherapy
is a main part of the successful treatment of the bipolar disorder. This literature review covers the essential
principles of clinic, diagnosis, and treatment.
The aim of the study: to review bipolar disorder, epidemiology and specific risk factors, principles and
features of diagnosis and treatment.
Methods: Search, review and analysis of scientific sources were performed. Publications were searched in
English in the international medical databases UpToDate, PubMed. Certain keywords and their combinations
were used to find specific medical articles.
Conclusions: Bipolar disorder is a severe mental illness that affects up to 2% of the population. Risk factors
for this disorder vary and include genetics, prenatal, perinatal, and postnatal periods. Emotional, physical, and
sexual abuse in childhood is a significant and extensively confirmed risk factor. An important association is
found between bipolar disorder and irritable bowel syndrome, asthma, obesity, migraine and head trauma.
Bipolar disorder manifests as episodes of mania, hypomania, depression and combinations of the latter.
Diagnosis is complicated because the patient will be characterized by a single-pole clinic during the
consultation. The main challenge is to differentiate bipolar disorder from classical depression. Treatment is
based on pharmacotherapy, psychotherapy, cognitive behavioral therapy and family therapy.
Keywords: bipolar disorder, mania, depression.
Journal of Medical Sciences. Mar 30, 2021 - Volume 9 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592
325
Bipolinio sutrikimo diagnostikos ir gydymo iššūkiai. Literatūros
apžvalga
Tautvydas Juška
1
Andrius Martišius
1
1
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos fakultetas,
Kaunas, Lietuva
Santrauka
Bipolinis sutrikimas - tai sunki psichinė liga, sukelianti netipinius nuotaikos, energijos, koncentracijos bei
gebėjimo atlikti kasdienę veiklą, pokyčius. Bipolinis sutrikimas yra viena iš pagrindinių negalios priežasčių
pasaulyje ir siejama su dideliu ankstyvųjų mirčių skaičiumi dėl savižudybės bei gretutinių ligų. Prieš penkmetį
atlikta 25 studijų metaanalizė nustatė 1.06% tikimybę pirmo tipo bipoliniam sutrikimui ir 1.57% tikimybę
antrojo tipo bipoliniam sutrikimui pasireikšti. Bipolinis sutrikimas pasireiškia manijos, hipomanijos bei
depresijos epizodais, todėl klinika ir diagnostika remiasi būtent šioms būklės būdingais simptomais. Bipolinio
sutrikimo diagnostika yra ypatingai sudėtinga ir reikalauja gilių gydytojo psichiatro žinių bei nepriekaištingo
anamnezės surinkimo. Gydymo taktikos pasirinkimas priklauso nuo vyraujančios simptomatikos, tačiau
farmakoterapija yra būtina sėkmingo bipolinio sutrikimo gydymo dalis. Šioje literatūros apžvalgoje
apžvelgiami esminiai klinikos, diagnostikos ir gydymo principai.
Tyrimo tikslas: apžvelgti bipolinį sutrikimą, epidemiologiją ir būdingus rizikos veiksnius, diagnostikos ir
gydymo principus ir ypatumus atsižvelgiant į publikuotus mokslinius šaltinius.
Metodai: buvo vykdoma mokslinių šaltinių paieška, apžvalga bei analizė. Publikacijų paieška buvo vykdoma
anglų kalba tarptautinėse medicinos duomenų bazėse UpToDate, PubMed. Naudoti tam tikri raktiniai žodžiai
bei jų deriniai: “bipolar disorder”, “bipolar disorder diagnostics”, “bipolar disorder treatment”, “mania”,
“depression”. Šiame straipsnyje pateikiami apibendrinti mokslinių straipsnių analizės rezultatai.
Išvados: Bipolinis sutrikimas yra sunki psichinė liga, nuo kurios kenčia iki 2% populiacijos. Šio sutrikimo
rizikos veiksniai yra daugialypiai ir apima genetiką, prenatalinį, perinatalinį bei postnatalinį periodus.
Emocinė, fizinė ir seksualinė prievarta vaikystėje yra stiprus ir didelės apimties tyrimais patvirtintas rizikos
veiksnys. Reikšmingas ryšys aptinkamas tarp bipolinio sutrikimo ir dirgliosios žarnos sindromo, astmos,
nutukimo, migrenos bei galvos traumos. Bipolinis sutrikimas pasireiškia manijos, hipomanijos bei depresijos
epizodais ar jų deriniais. Diagnostika yra sudėtinga, nes konsultacijos metu pacientui bus būdinga tik vieno
poliaus klinika. Pagrindinis iššūkis yra diferencijuoti bipolinį sutrikimą nuo klasikinės depresijos. Gydymas
remiasi farmakoterapija, psichoterapija, kognityvine elgesio terapija ir šeimos terapija.
Raktiniai žodžiai: bipolinis sutrikimas, manija, depresija.
Journal of Medical Sciences. Mar 30, 2021 - Volume 9 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592
326
Įvadas
Bipolinis sutrikimas - tai sunki psichinė liga,
sukelianti netipinius nuotaikos, energijos,
koncentracijos bei gebėjimo atlikti kasdienę
veiklą, pokyčius. Liga pasireiškia
neuropsichologiniais deficitais, imunologiniais ir
fiziologiniais pokyčiais, trukdančiais funkcionuoti
(1). Bipolinis sutrikimas yra viena iš pagrindinių
negalios priežasčių pasaulyje (2), siejama su
dideliu ankstyvųjų mirčių skaičiumi dėl
savižudybės bei gretutinių ligų (3,4). Augant
psichinėmis ligomis sergančių žmonių skaičiui,
kartu daugėja ir asmenų, turinčių bipolinį
sutrikimą, tad medicinos darbuotojams svarbu
gebėti atpažinti galimą bipolinį sutrikimą bei laiku
nukreipti asmenį specialisto konsultacijai. Šioje
literatūros apžvalgoje apžvelgiami esminiai
klinikos, diagnostikos ir gydymo principai.
Tyrimo tikslas: apžvelgti bipolinį sutrikimą,
epidemiologiją, būdingus rizikos veiksnius,
diagnostikos ir gydymo principus bei ypatumus
atsižvelgiant į publikuotus mokslinius šaltinius.
Metodika: buvo vykdoma mokslinių šaltinių
paieška, apžvalga bei analizė. Publikacijų paieška
buvo vykdoma anglų kalba tarptautinėse
medicinos duomenų bazėse UpToDate, PubMed.
Buvo naudojami tam tikri raktiniai žodžiai bei jų
deriniai: “bipolar disorder”, “bipolar disorder
diagnostics”, “bipolar disorder treatment”,
“mania”, “depression”. Šiame straipsnyje
pateikiami apibendrinti mokslinių straipsnių
analizės rezultatai.
Rezultatai
1. Apibūdinimas ir klasifikacija
Bipolinis sutrikimas apibūdinamas manijos,
hipomanijos ir ryškios depresijos epizodais bei
įvairiais jų trukmės bei chronologijos variantais
(5). Pagal vyraujančius simptomus bipolinis
sutrikimas skirstomas į du tipus. Pacientai su
pirmo tipo bipoliniu sutrikimu patiria manijos,
ryškios depresijos ar hipomanijos epizodus.
Asmenys, sergantys antro tipo bipoliniu sutrikimu,
patiria bent vieną hipomanijos ir ryškios depresijos
epizodą, tačiau jiems nepasireiškia manijos
epizodų (6).
2. Epidemiologija
Atlikta daug studijų bei jų metaanalizių siekiant
nustatyti bipolinio sutrikimo dažnį populiacijoje.
Atliktuose tyrimuose pirmo tipo bipolinio
sutrikimo dažnis siekė 0,6%, antro tipo 0,4
bendroje populiacijoje per gyvenimą (7). 2014 m.
Didžiojoje Britanijoje atliktame tyrime bipolinio
sutrikimo dažnis siekia net 2% (8). O prieš
penkmetį atlikta 25 studijų metaanalizė nustatė
1.06% tikimybę pirmo tipo bipoliniam sutrikimui
ir 1.57% tikimybę antrojo tipo bipoliniam
sutrikimui pasireikšti (9). Nors atlikta nemažai
tyrimų, rezultatai tarpusavyje gerokai skiriasi ir dar
nėra vieningos išvados, kokie veiksniai lemia tokį
skirtingą dažnį bendroje populiacijoje.
Tarptautiniai skirtumai gali būti siejami su rase,
kultūriniais savitumais, skirtingais diagnostiniais
metodais ir studijų metodologija, tačiau dėl šių
priežasčių reikšmės stiprių įrodymų nėra (9,10).
Tikslus pacientų su bipoliniu sutrikimu amžiaus
nustatymas yra apsunkintas, nes liga labai ilgą
laiką gali būti nepastebima ir negydoma, o
bandymas retrospektyviai įvertinti paciento ligos
Journal of Medical Sciences. Mar 30, 2021 - Volume 9 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592
327
simptomų pradžią ir tuometinę jo aplinką dažnai
nėra visiškai tikslus (11). Atliktų tyrimų
duomenimis vyrauja dvigubas pasiskirstymas,
nustatyti du ligos pasireiškimo pikai: 15-24 m. ir
45-54 m. (12). Vertinant psichosocialinių veiksnių
įtaką bipoliniam sutrikimui vieningos nuomonės
taip pat nėra (13). Dalis tyrimų patvirtina
nusistovėjusią nuomonę, kad psichinės ligos
dažnesnės tarp nevedusių asmenų su mažesnėmis
pajamomis ir nedarbu (13). Visgi yra ir
prieštaraujančių tyrimų, teigiančių, jog bipolinis
sutrikimas būdingesnis asmenims su aukštesniu
išsilavinimu ir tvirtesniu socioekonominiu statusu
(14).
3. Rizikos veiksniai
Pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiriama
genetiniam polinkiui sirgti psichikos ligomis, tarp
jų ir bipoliniam sutrikimui. Tyrimų metu nustatyta,
kad turint pirmos eilės giminaitį su bipolinio
sutrikimo diagnoze, rizika susirgti yra apie 7 kartus
didesnė nei bendros populiacijos ir siekia apie 5-
10% (15). Pacientai, kurių giminaičiai turi bipolinį
sutrikimą, labiau linkę sirgti ir depresija,
šizofrenija ir autizmo spektro sutrikimais (16).
Nepaisant stiprių įrodymų, kad genetika stipriai
susijusi su rizika sirgti bipoliniu sutrikimu,
konkretūs genai, lemiantis didesnę ligos
atsiradimo riziką, vis dar neidentifikuoti (17).
Apie prenatalinių virusinių infekcijų įtaką
psichinių ligų atsiradimui, įskaitant ir bipolinį
sutrikimą, diskutuojama jau kurį laiką (18,19).
Nors yra atlikta nemažai studijų, vertinančių
įvairių virusų galimą įtaką bipolinio sutrikimo
atsiradimui, jų rezultatai, patvirtinantys šią
hipotezę, vis dar per silpni. Tuo tarpu
postnataliniai rizikos veiksniai turi stiprių
įrodymų, siejančių juos su bipoliniu sutrikimu.
Netinkamas elgesys vaikystėje turi stiprų ryšį su
bipolinio sutrikimo išsivystymu tolimesniame
žmogaus gyvenime. Emocinė, fizinė ir seksualinė
prievarta vaikystėje yra ryškus ir didelės apimties
tyrimais patvirtintas rizikos veiksnys (20).
Bipoliniu sutrikimu sergantis asmuo dažnai
piktnaudžiauja alkoholiu ir kitomis narkotinėmis
medžiagomis. Atlikti tyrimai teigia, kad ši sąsaja
veikia abiem kryptimis - bipolinis sutrikimas
skatina šių medžiagų vartojimą ir atvirkščiai -
minėtų medžiagų vartojimas skatina bipolinio
sutrikimo atsiradimą (21,22). Nustatytas abipusis
ryšys tarp bipolinio sutrikimo ir dirgliosios žarnos
sindromo, astmos, nutukimo, migrenos bei galvos
traumos (23-27). Apibendrinant galima teigti, kad
bipolinio sutrikimo rizikos veiksnių yra daugybė,
tačiau dėl tyrimų trūkumo bei nevienareikšmių
rezultatų sunku įvertinti jų tikrąją reikšmę šios
ligos atsiradimui.
4. Bipolinio sutrikimo klinika
Kaip jau minėta anksčiau, bipolinis sutrikimas
pasireiškia manijos, hipomanijos bei depresijos
epizodais, todėl klinika remiasi būtent šioms
būklės būdingais simptomais. Manijos epizodui
būdingas kliniškai reikšmingas nuotaikos,
energijos ir aktyvumo pasikeitimas (28).
Pagrindinis klasikinės manijos simptomas yra
neadekvačiai pakylėta nuotaika, euforija (29).
Pacientui būdinga disinhibicija, provokuojantis
elgesys, socialinių ribų nejautimas,
ekspresyvumas, nuolatinis potraukis įvairioms
socialinėms veikloms (30). Iš pirmo žvilgsnio
aplinkiniai žmonės tokį asmenį gali palaikyti
įdomiu ir charizmatišku, tačiau dažnai toks asmuo
sukelia ir nemalonias emocijas dėl savo
nejautrumo aplinkiniams. Manijos epizodo metu
pacientams būdingas padidėjęs aktyvumas ir
didelis energijos kiekis (29). Dažnai pastebimas
būdingas neadekvatus naujų veiklų ir užsiėmimų
Journal of Medical Sciences. Mar 30, 2021 - Volume 9 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592
328
planavimas, nesugebant iki galo jų įgyvendinti.
Asmenims tai pat būdingas didžiulis pasitikėjimas
savimi, garsus kalbėjimas, ryškus gestikuliavimas,
sumažėjęs miego poreikis. Manijos epizodo metu
pacientai greitai susierzina net iki pykčio
priepuolių (30). Manijos epizodo trukmė
įvairi(31). Dažnai aplinkiniai nesuvokia, kad tai
ligos išraiška, tai prisideda prie to, kad epizodai
tęsiasi savaites, ar net mėnesius.
Hipomanijos epizodas panašus į manijos epizodą,
tačiau su kur kas silpniau išreikštais požymiais.
Pasitikėjimas savimi išauga, tačiau niekada
nepasiekia neadekvataus lygio. Aktyvumas ir
iniciatyva imtis naujų veiklų stipri, tačiau dažnai
pamatuota ir daug labiau pasverta nei manijos
epizodo metu. Tai leidžia asmenims pasiekti gerų
rezultatų jų vykdomoje veikloje. Hipomanija dar
dažniau lieka nepastebėta aplinkinių, nes epizodo
simptomai ne taip išreikšti ir pacientas iš esmės
geba funkcionuoti kasdienėje veikloje (32).
Depresijos epizodui būdingi klasikiniai depresijos
simptomai, kurių intensyvumas skirtingas.
Būdinga suprastėjusi nuotaika, interesų rato
siaurumas, energijos stoka, koncentracijos ir
atminties sutrikimai. Apetitas dažnai sumažėjęs,
sąlygojantis svorio kritimą, tačiau gali būti ir
atvirkščiai. Pacientams būdingi miego sutrikimai,
mažos savivertės bei kaltės jausmas ir suicidinės
mintys (33). Depresyvus asmuo dažnai vengia akių
kontakto, nesirūpina savo išvaizda ir higiena,
neretai išreiškia negatyvų požiūrį į aplinką (34).
Bipolinio sutrikimo pacientams kartais būdinga
maišyta epizodų klinika, pasireiškianti skirtingais
simptomų deriniais iš manijos, hipomanijos ir
depresijos epizodų (35,36).
5. Diagnostikos iššūkiai
Bipolinio sutrikimo diagnostika yra ypatingai
sudėtinga, nes apžiūros ir konsultacijos metu
pacientui bus būdinga tik vieno epizodo klinika.
Pagrindinis iššūkis yra diferencijuoti bipolinį
sutrikimą nuo klasikinės depresijos, kai pacientas
konsultacijos metu yra depresijos epizode (37).
Dažniausiai pirmojo ir antrojo tipo bipolinis
sutrikimas prasideda depresijos epizodu (38).
Daugiausia klaidų pasitaiko diagnozuojant antro
tipo bipolinį sutrikimą, nes jo metu depresijos
epizodus keičia hipomanijos epizodai, kurie nėra
tokie kliniškai ryškūs, todėl gali likti nepastebėti.
Kur kas lengviau diagnozuoti bipolinį sutrikimą,
kai pacientai konsultacijos metu yra hipomanijos
ar manijos epizode (28). Šiuo atveju svarbu
tinkamai surinkta anamnezė ir išskirti pagrindiniai
simptomai. Vertėtų atkreipti dėmesį ir į artimųjų
suteikiamą informaciją siekiant geriau suvokti
simptomų kaitą ir trukmę. Paskutiniai tyrimai siūlo
remtis Amerikos Psichiatrų Asociacijos parengtais
bipolinio sutrikimo diagnostikos kriterijais DSM-
5, siekiant geresnių diagnostikos rezultatų. Visgi,
nepaisant keliamos problemos, naujų diagnostinių
įrankių kūrimo, bipolinio sutrikimo diagnostika
išlieka komplikuota ir reikalauja gilių gydytojo
psichiatro žinių bei nepriekaištingo anamnezės
surinkimo.
6. Gydymo principai
Farmakoterapija yra būtina sėkmingo bipolinio
sutrikimo gydymo dalis. Gydyme naudojamos
kelios vaistų grupės. Gydymo taktikos
pasirinkimas priklauso nuo vyraujančios
simptomatikos (39). Esant ūmiam manijos
epizodui, pradedama gydyti nuotaikos
stabilizatoriais, greito veikimo benzodiazepinais
arba antipsichotikais. Dažniausiai naudojami
nuotaikos stabilizatoriai yra litis, valproatai bei
karbamazepinas. Olanzapinas, klozapinas ir
kvetiapinas yra dažniausiai naudojami
antipsichotikai. Esant susijaudinimui ir įtampai
Journal of Medical Sciences. Mar 30, 2021 - Volume 9 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592
329
skiriama benzodiazepinų grupės vaisto
klonazepamo arba lorazepamo (40). Bipolinės
depresijos epizodo metu dažniausiai stengiamasi
verstis su nuotaikos stabilizatoriais. Nepavykstant
koreguoti depresijos, galima skirti SSRI grupės
antidepresantų. Ypatingai svarbu vengti triciklių
antidepresantų, nes vartojant juos yra didelė
tikimybė prasidėti manijos epizodui (41). Siekiant
geresnių rezultatų bei ilgesnio laikotarpio be
manijos ar depresijos epizodo kartu su
farmakoterapija svarbu nepamiršti taikyti ir
psichoterapiją . Kognityvinė elgesio terapija bei
šeimos terapija taip pat gali būti veiksmingos.
Nepaisant plačių farmakoterapijos galimybių,
bipolinio sutrikimo gydymas kelia daug problemų,
nes gydant manijos ir hipomanijos epizodą galima
išprovokuoti depresijos epizodą bei atvirkščiai.
Bipolinio sutrikimo gydymas turėtų būti atsargus
ir apgalvotas siekiant nesukelti pacientui
papildomų nemalonumų išprovokavus dar vieną
manijos ar depresijos epizodą.
7. Išvados
1. Bipolinis sutrikimas yra sunki psichinė liga,
nuo kurios kenčia iki 2% populiacijos.
2. Bipolinio sutrikimo rizikos veiksniai yra
daugialypiai ir apima genetiką, prenatalinį,
perinatalinį ir postnatalinį periodus. Emocinė,
fizinė ir seksualinė prievarta vaikystėje yra
stiprus ir didelės apimties tyrimais patvirtintas
rizikos veiksnys. Reikšmingas ryšys
aptinkamas tarp bipolinio sutrikimo ir
dirgliosios žarnos sindromo, astmos,
nutukimo, migrenos bei galvos traumos.
3. Bipolinis sutrikimas pasireiškia manijos,
hipomanijos bei depresijos epizodais ar jų
deriniais. Diagnostika yra sudėtinga, nes
konsultacijos metu pacientui bus būdinga tik
vieno poliaus klinika. Pagrindinis iššūkis yra
diferencijuoti bipolinį sutrikimą nuo
klasikinės depresijos.
4. Bipolinio sutrikimo gydymas remiasi
farmakoterapija, psichoterapija, kognityvine
elgesio terapija ir šeimos terapija.
Literatūros sąrašas
1. Marwaha S, Durrani A, Singh S. Employment
outcomes in people with bipolar disorder: a
systematic review. Acta Psychiatr Scand 2013;
128: 179–193.
2. Krahn GL. WHO World Report on Disability: a
review. Disabil Health J 2011; 4: 141–142.
3. Hayes JF, Miles J, Walters K, et al. A systematic
review and meta-analysis of premature mortality in
bipolar affective disorder. Acta Psychiatr Scand
2015; 131: 417–425.
4. Crump C, Sundquist K, Winkleby MA, et al.
Comorbidities and mortality in bipolar disorder: a
Swedish national cohort study. JAMA Psychiatry
2013; 70: 931–939.
5. Trisha Suppes, MD. Bipolar disorder in adults:
Clinical features. UpToDate. last updated: Jan 16,
2020.
6. Tondo L, Vázquez GH, Baldessarini RJ.
Depression and Mania in Bipolar Disorder. Curr
Neuropharmacol. 2017 Apr;15(3):353-358.
7. Merikangas KR, Jin R, He JP, Kessler RC, Lee
S, Sampson NA, Viana MC, Andrade LH, Hu C,
Karam EG, Ladea M, Medina-Mora ME, Ono Y,
Posada-Villa J, Sagar R, Wells JE, Zarkov Z.
Prevalence and correlates of bipolar spectrum
disorder in the world mental health survey
initiative. Arch Gen Psychiatry. 2011
Mar;68(3):241-51.
Journal of Medical Sciences. Mar 30, 2021 - Volume 9 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592
330
8. Marwaha S, Sal N, Bebbington P. Chapter 9:
bipolar disorder. 2016. Leeds: NHS Digital.
9. Clemente AS, Diniz BS, Nicolato R, Kapczinski
FP, Soares JC, Firmo JO, Castro-Costa É. Bipolar
disorder prevalence: a systematic review and meta-
analysis of the literature. Braz J Psychiatry. 2015
Apr-Jun;37(2):155-61.
10. Johnson KR, Johnson SL. Cross-national
prevalence and cultural correlates of bipolar I
disorder. Soc Psychiatry Psychiatr Epidemiol.
2014 Jul;49(7):1111-7.
11. Joyce K, Thompson A, Marwaha S. Is
treatment for bipolar disorder more effective
earlier in illness course? A comprehensive
literature review. Int J Bipolar Disord. 2016
Dec;4(1):19.
12. Kroon JS, Wohlfarth TD, Dieleman J,
Sutterland AL, Storosum JG, Denys D, de Haan L,
Sturkenboom MC. Incidence rates and risk factors
of bipolar disorder in the general population: a
population-based cohort study. Bipolar Disord.
2013 May;15(3):306-13.
13. Tsuchiya KJ, Byrne M, Mortensen PB. Risk
factors in relation to an emergence of bipolar
disorder: a systematic review. Bipolar Disord.
2003 Aug;5(4):231-42.
14. Weissman MM, Myers JK. Affective disorders
in a US urban community: the use of research
diagnostic criteria in an epidemiological survey.
Arch Gen Psychiatry. 1978 Nov;35(11):1304-11.
15. Craddock N, Jones I. Genetics of bipolar
disorder. J Med Genet. 1999 Aug;36(8):585-94.
16. Sullivan PF, Magnusson C, Reichenberg A,
Boman M, Dalman C, Davidson M, Fruchter E,
Hultman CM, Lundberg M, Långström N, Weiser
M, Svensson AC,
17. Badner JA, Koller D, Foroud T, Edenberg H,
Nurnberger JI Jr, Zandi PP, Willour VL,
McMahon FJ, Potash JB, Hamshere M. et al.
Genome-wide linkage analysis of 972 bipolar
pedigrees using single-nucleotide polymorphisms.
Mol Psychiatry. 2012 Jul;17(8):818-26.
18. Kim DR, Bale TL, Epperson CN. Prenatal
programming of mental illness: current
understanding of relationship and mechanisms.
Curr Psychiatry Rep. 2015 Feb;17(2):5.
19. Simanek AM, Meier HC. Association Between
Prenatal Exposure to Maternal Infection and
Offspring Mood Disorders: A Review of the
Literature. Curr Probl Pediatr Adolesc Health
Care. 2015 Nov;45(11):325-64.
20. Garno JL, Goldberg JF, Ramirez PM, Ritzler
BA. Impact of childhood abuse on the clinical
course of bipolar disorder. Br J Psychiatry. 2005
Feb;186:121-5.
21. Marangoni C, Hernandez M, Faedda GL. The
role of environmental exposures as risk factors for
bipolar disorder: A systematic review of
longitudinal studies. J Affect Disord. 2016 Mar
15;193:165-74.
22. Post RM, Kalivas P. Bipolar disorder and
substance misuse: pathological and therapeutic
implications of their comorbidity and cross-
sensitisation. Br J Psychiatry. 2013
Mar;202(3):172-6.
23. Bortolato B, Kohler CA, Evangelou E, et al.
Systematic assessment of environmental risk
factors for bipolar disorder: an umbrella review of
systematic reviews and meta-analyses. Bipolar
Disord 2017; 19: 84–96.
24. Wu MK, Wang HY, Chen YW, et al.
Significantly higher prevalence rate of asthma and
bipolar disorder co-morbidity: a meta-analysis and
review under PRISMA guidelines. Medicine
(Baltimore) 2016; 95.
25. Zhao Z, Okusaga OO, Quevedo J, et al. The
potential association between obesity and bipolar
disorder: a meta-analysis. J Affect Disord 2016;
202: 120–123.
Journal of Medical Sciences. Mar 30, 2021 - Volume 9 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592
331
26. Fornaro M, Stubbs B. A meta-analysis
investigating the prevalence and moderators of
migraines among people with bipolar disorder. J
Affect Disord 2015; 178: 88–97.
27. Perry DC, Sturm VE, Peterson MJ, et al.
Association of traumatic brain injury with
subsequent neurological and psychiatric disease: a
meta-analysis. J Neurosurg 2016; 124: 511–526.
28. Goodwin FK, Jamison KR. Manic-Depressive
Illness: Bipolar Disorders and Recurrent
Depression, 2nd edition, Oxford University Press,
New York 2007.
29. American Psychiatric Association. Diagnostic
and Statistical Manual of Mental Disorders, Fifth
Edition (DSM-5), American Psychiatric
Association, Arlington, VA 2013.
30. Mitchell PB, Loo CK, Gould BM. Diagnosis
and monitoring of bipolar disorder in angstgeneral
practice. Med J Aust 2010; 193:S10.
31. Solomon DA, Leon AC, Coryell WH, et al.
Longitudinal course of bipolar I disorder: duration
of mood episodes. Arch Gen Psychiatry 2010;
67:339.
32. Benazzi F. Bipolar disorder--focus on bipolar
II disorder and mixed depression. Lancet 2007;
369:935.
33. Cui R. Editorial: A Systematic Review of
Depression. Curr Neuropharmacol.
2015;13(4):480.
34. Rakel RE. Depression. Prim Care. 1999
Jun;26(2):211-24.
35. Angst J, Cui L, Swendsen J, et al. Major
depressive disorder with subthreshold bipolarity in
the National Comorbidity Survey Replication. Am
J Psychiatry 2010; 167:1194.
36. McIntyre RS, Soczynska JK, Cha DS, et al. The
prevalence and illness characteristics of DSM-5-
defined "mixed feature specifier" in adults with
major depressive disorder and bipolar disorder:
Results from the International Mood Disorders
Collaborative Project. J Affect Disord 2015;
172:259.
37. Hirschfeld RM, Lewis L, Vornik LA.
Perceptions and impact of bipolar disorder: how
far have we really come? Results of the national
depressive and manic-depressive association 2000
survey of individuals with bipolar disorder. J Clin
Psychiatry. 2003 Feb;64(2):161-74.
38 Manning JS. Bipolar disorder in primary care. J
Fam Pract. 2003 Mar;Suppl:S6-9.
39. McCormick U, Murray B, McNew B.
Diagnosis and treatment of patients with bipolar
disorder: A review for advanced practice nurses. J
Am Assoc Nurse Pract. 2015 Sep;27(9):530-42.
40. Malhi GS, Adams D, Cahill CM, et al. The
management of individuals with bipolar disorder:
a review of the evidence and its integration into
clinical practice. Drugs 2009; 69:2063.
41. Grunze H, Vieta E, Goodwin GM, et al. The
World Federation of Societies of Biological
Psychiatry (WFSBP) guidelines for the biological
treatment of bipolar disorders: update 2012 on the
long-term treatment of bipolar disorder. World J
Biol Psychiatry 2013; 14:154.Lichtenstein P.
Family history of schizophrenia and bipolar
disorder as risk factors for autism. Arch Gen
Psychiatry. 2012 Nov;69(11):1099-1103.