Monika Jasinskaitė1, Rasa Saulytė1, Vytautas Steponavičius1, Justinas Balčiūnas1, Brigita Baks2
1Lithuanian University of Health Sciences, Academy of Medicine, Faculty of Medicine, Kaunas, Lithuania
2 Vilnius City Mental Health Center, Vilnius University, Faculty of Medicine, Clinic of Psychiatry, Vilnius, Lithuania
Abstract
Introduction. Attention deficit hyperactivity disorder (ADHD) most commonly occurs in childhood but may persist into adulthood [1]. Nearly 60% of patients diagnosed with ADHD in childhood, symptoms persist into adulthood [2]. Significant differences in the symptoms, diagnosis, and management of ADHD in children and adults. For a variety of reasons, adult ADHD is a disorder that has not been thoroughly evaluated by psychiatrists. The diagnosis and treatment of adult ADHD in Lithuania are not widely applied and regulated [1].
Aim: to select and analyze current literature data presenting clinic, diagnostics and recommendations for the treatment of adult ADHD.
Methodology: a systematic review of the literature was conducted based on the scientific database PubMed, a selection of 3 advisory years of publications addressing the problem of adult ADHD.
Results. A systematic analysis of the literature provides the main clinic, diagnostic and treatment recommendations for adult ADHD. 167 bibliographic records were identified during the search. Selected articles by title and summary. Publications were selected according to exclusion and inclusion criteria. 27 publications identified that met the criteria and the aim of the work.
Conclusions. The most common symptoms in adults with ADHD are difficulty in planning and organizing their daily activities, impulsivity, and restlessness. In addition, adults are characterized by comorbid mental illness. Treatment for ADHD is complex and includes medical treatment, psychotherapy, learning life skills, and assistance in integrating into a study or work environment.
Keywords: dysfunction; attention-deficit; hyperactivity; adults.
Journal of Medical Sciences. Nov 30, 2021 - Volume 9 | Issue 7. Electronic - ISSN: 2345-0592
63
Medical Sciences 2021 Vol. 9 (7), p. 63-68, https://doi.org/10.53453/ms.2021.11.8
Adult attention deficit hyperactivity disorder: principles of
diagnosis and treatment
Monika Jasinskaitė
1
, Rasa Saulytė
1
, Vytautas Steponavičius
1
, Justinas Balčiūnas
1
, Brigita Baks
2
1
Lithuanian University of Health Sciences, Academy of Medicine, Faculty of Medicine, Kaunas, Lithuania
2
Vilnius City Mental Health Center, Vilnius University, Faculty of Medicine, Clinic of Psychiatry, Vilnius,
Lithuania
Abstract
Introduction. Attention deficit hyperactivity disorder (ADHD) most commonly occurs in childhood but may
persist into adulthood [1]. Nearly 60% of patients diagnosed with ADHD in childhood, symptoms persist into
adulthood [2]. Significant differences in the symptoms, diagnosis, and management of ADHD in children and
adults. For a variety of reasons, adult ADHD is a disorder that has not been thoroughly evaluated by psychiatrists.
The diagnosis and treatment of adult ADHD in Lithuania are not widely applied and regulated [1].
Aim: to select and analyze current literature data presenting clinic, diagnostics and recommendations for the
treatment of adult ADHD.
Methodology: a systematic review of the literature was conducted based on the scientific database PubMed, a
selection of 3 advisory years of publications addressing the problem of adult ADHD.
Results. A systematic analysis of the literature provides the main clinic, diagnostic and treatment
recommendations for adult ADHD. 167 bibliographic records were identified during the search. Selected articles
by title and summary. Publications were selected according to exclusion and inclusion criteria. 27 publications
identified that met the criteria and the aim of the work.
Conclusions. The most common symptoms in adults with ADHD are difficulty in planning and organizing their
daily activities, impulsivity, and restlessness. In addition, adults are characterized by comorbid mental illness.
Treatment for ADHD is complex and includes medical treatment, psychotherapy, learning life skills, and
assistance in integrating into a study or work environment.
Keywords: dysfunction; attention-deficit; hyperactivity; adults.
Journal of Medical Sciences. Nov 30, 2021 - Volume 9 | Issue 7. Electronic - ISSN: 2345-0592
64
Suaugusiųjų dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimas:
diagnostikos ir gydymo principai
Monika Jasinskaitė
1
, Rasa Saulytė
1
, Vytautas Steponavičius
1
, Justinas Balčiūnas
1
, Brigita Baks
2
1
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Medicinos fakultetas, Kaunas, Lietuva
2
Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras, Vilniaus universitetas, Medicinos fakultetas, Psichiatrijos klinika,
Vilnius, Lietuva
Santrauka
Įvadas. Dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimas (ADHD) dažniausiai pasireiškia vaikystėje, tačiau gali
išlikti ir suaugus [1]. Beveik 60% pacientų, kuriems diagnozuotas ADHD vaikystėje, simptomai išlieka ir suaugus
[2]. Svarbūs vaikų ir suaugusiųjų ADHD simptomų, diagnostikos ir valdymo skirtumai. Dėl įvairių priežasčių
suaugusiųjų ADHD yra sutrikimas, kurio psichiatrai nėra išsamiai įvertinę. Suaugusių ADHD diagnostika ir
gydymas Lietuvoje nėra plačiai taikomas ir reglamentuotas [1].
Tikslas: atrinkti ir išanalizuoti ekspertų pateiktą suaugusiųjų ADHD kliniką, diagnostikos bei gydymo
rekomendacijas.
Metodika: sisteminė literatūros apžvalga atlikta remiantis mokslinių duomenų baze PubMed, atrenkant 3
pastarųjų metų publikacijas, kuriose nagrinėjama suaugusiųjų ADHD problema.
Rezultatai. Atlikus sisteminę literatūros analizę pateikta pagrindinė suaugusiųjų ADHD klinika, diagnostikos ir
gydymo rekomendacijos. Paieškos metu identifikuoti 167 bibliografiniai įrašai. Vykdyta straipsnių atranka pagal
pavadinimą ir santrauką. Publikacijos buvo atrenkamos pagal atmetimo ir įtraukimo kriterijus. Identifikuotos 27
publikacijos, kurios atitiko kriterijus ir tikslą.
Išvados. Suaugusiems asmenims, sergantiems ADHD, dažniausiai pasireiškia šie simptomai: sunkumai
planuojant ir organizuojant kasdienę veiklą, impulsyvumas bei neramumas. Be to, suaugusiesiems būdingos
gretutinės psichikos ligos. ADHD gydymas yra kompleksinis, jį apima medikamentinis gydymas, psichoterapija,
gyvenimiškų įgūdžių mokymasis bei pagalba įsiliejant į studijų ar darbo aplinką.
Raktažodžiai: aktyvumo sutrikimas; dėmesio sutrikimas; dėmesio trūkumas; hiperaktyvumas; suaugusieji.
Journal of Medical Sciences. Nov 30, 2021 - Volume 9 | Issue 7. Electronic - ISSN: 2345-0592
65
Įvadas
Dėmesio trūkumo ir
hiperaktyvumo sutrikimas (ADHD) yra
neurologinio vystymosi sutrikimas, kuriam
būdingas neatidumas, hiperaktyvumo ir/arba
impulsyvumo simptomai, sukeliantys sunkumų
akademinės/profesinės, socialinės veiklos sferose
[3]. ADHD dažniausiai pasireiškia vaikystėje, tačiau
gali išlikti arba pasireikšti tik suaugus [1].
Suaugusiųjų ADHD buvo tirtas ilgalaikiuose
tyrimuose, kuriuose teigiama, kad suaugusiųjų
ADHD simptomai ne visada prasideda vaikystėje
[5,6]. Ištyrus 1037 asmenis buvo nustatyta, kad 6%
vaikų ir 3% suaugusiųjų pasireiškė ADHD
simptomai, tačiau tarp ištirtų suaugusiųjų, kuriems
buvo nustatytas ADHD, net 87% vaikystėje
nepasireiškė šios ligos simptomai [6]. Įvairių tyrimų
duomenimis ADHD paplitimas tarp suaugusiųjų ir
vaikų vyrauja 5-7,1%, nepriklausomai nuo šalies,
kurioje yra gyvenama [3]. Pastebėta, kad šis skaičius
gali būti ir didesnis, nes dauguma tyrimų vis dar
naudojo DSM-4 kriterijus. Kuriant DSM-5 buvo
pateikti su amžiumi susiję ADHD simptomai, geriau
atspindintys suaugusiųjų sutrikimo išraišką [4].
Naujesni tyrimai, kuriuose buvo naudojama DSM-5
klasifikacija, skelbia, kad vaikų, sergančių ADHD,
sutrikimo simptomai išlieka ir sulaukus
pilnametystės net 80 % [7,8]. Vis dėlto stebima
didelė skirtingų tyrimų rezultatų variacija. To
priežastis - nevieningų metodikų diagnozuojant
ADHD taikymas, naujų tyrimų trūkumas taikant
naujausias klasifikacijas bei vaikų ir suaugusiųjų,
sergančių ADHD, sutapatinimas [4]. Taip pat nėra
vieno priežastinio ADHD atsiradimo veiksnio. Šis
sutrikimas gali atsirasti dėl daugybės pokyčių,
vykstančių smegenų vystymosi metu. Genetiniai,
neurologiniai ir aplinkos veiksniai sąveikaudami
sudaro sąlygas sutrikimui išsivystyti [9]. Nustatyti
kiti ne priežastiniai veiksniai (socioekonominiai
veiksniai, bendra sveikata), turintys įtakos išraiškai,
sunkumui, eigai ir gretutinių susirgimų atsiradimui
[10]. Manoma, kad ligos atsiradimui didžiausią įtaką
daro sutrikęs katecholaminų metabolizmas,
ypatingai dopamino ir norepinefrino disreguliacija
smegenų žievėje bei aplinkos veiksniai. Taip pat
stebimas mažesnis serotonino aktyvumas [10]. Taip
pat pastebėta didelė paveldėjimo rizika. Pirmos eilės
giminaičiai turi 5-10 kartų didesnę riziką susirgti
ADHD [4]. Siekiama nustatyti genetinius faktorius,
lemiančius ligos atsiradimą. Manoma, kad
dopamino receptorių genų (DRD4, DRD5)
polimorfizmas gali padidinti riziką susirgti ADHD
[11]. ADHD pacientams taikant smegenų MRT
tyrimą dažnai randama sumažėjusi tam tikrų
smegenų struktūrų masė. Šie pokyčiai stebimi
prefrontalinėje žievėje ar pamato branduoliuose,
dažnai šios struktūros būna 5-10% mažesnio tūrio.
Stebimi sumažėjusios kraujotakos uodeguotame
branduolyje pokyčiai. PET tyrimo metu
suaugusiems nustatomas žemas dopamino
aktyvumo lygis. Šie neurologiniai duomenys
patvirtina hipotezę, kad dopamino reguliacijos
sutrikimai lemia ADHD atsiradimą [4]. Įvertinus
epidemiologiją ir patogenezę išlieka svarbūs vaikų
ir suaugusiųjų ADHD simptomų, diagnostikos ir
valdymo skirtumai. Dėl įvairių priežasčių
suaugusiųjų ADHD yra sutrikimas, kurio psichiatrai
nėra išsamiai įvertinę [1]. Suaugusiųjų ADHD
diagnostika ir gydymas Lietuvoje nėra plačiai
taikomas ir reglamentuotas.
Metodika
Literatūros paieškai buvo naudota tarptautinė
duomenų bazė PubMed. Paieškos metu naudoti
raktiniai žodžiai ir jų kombinacijos: dysfunction;
attention-deficit; hyperactivity; adults. Vykdyta
straipsnių atranka pagal pavadinimą ir santrauką.
Įtraukimo kriterijai: diagnozuotas suaugusiųjų
ADHD; publikacija ne senesnė nei 3 metai;
aprašomi vyresni nei 18 metų ADHD sergantieji;
straipsniai anglų kalba, prieinamas pilnas tekstas.
Publikacijos buvo atmetamos nesant prieigos prie
pilno teksto; esant netinkamai publikacijos
tematikai; publikacijoms ne anglų kalba; esant
senesnei nei 3 metai publikacijai; aprašomi jaunesni
nei 18 metų sergantieji ADHD. Apžvalgų
pašalinimas paliktas vėlesniam etapui, nes apžvalgų
literatūros sąrašai atidėti pilno teksto peržiūrai.
Rezultatai
Atlikus sisteminę literatūros analizę pateikta
pagrindinė suaugusiųjų ADHD klinika, diagnostikos
ir gydymo rekomendacijos. Paieškos metu pagal
raktinius žodžius ir jų kombinacijas identifikuoti
167 bibliografiniai įrašai. Vykdyta straipsnių
atranka pagal pavadinimą ir santrauką. Publikacijos
buvo atrenkamos pagal atmetimo ir įtraukimo
kriterijus. Identifikuotos 27 publikacijos, kurios
atitiko kriterijus ir darbo tikslą.
Klinika
ADHD yra besivystanti būklė, kuriai
būdingi neatidumo, hiperaktyvumo ir impulsyvumo
simptomai, kartu su vykdomosios funkcijos,
emocinio reguliavimo ir motyvacijos trūkumu [12].
Tai nepastovus sutrikimas, todėl simptomai
pasireiškia labai individualiai. Skiriami trys šio
sindromo subtipai: nedėmesingas, hiperaktyvus ir
mišrus [13].
Nedėmesingas tipas:
Būdingi dėmesio koncentracijos sutrikimai.
Pacientai nesugeba išlaikyti dėmesio ar baigti
pradėto darbo [24]. Jiems būdingas dažnas klaidų
darymas, jautri reakcija į kritiką, išsiblaškymas,
neatidumas, užmaršumas bei dažnas daiktų
pametimas. Pacientai atrodo užsisvajoję,
neklausantys.
Hiperaktyvus tipas:
Journal of Medical Sciences. Nov 30, 2021 - Volume 9 | Issue 7. Electronic - ISSN: 2345-0592
66
Pasireiškia hiperaktyvumo ir impulsyvumo
simptomai. Hiperaktyvumas pasireiškia dideliu
judrumu bei sunkumu išbūti vienoje vietoje.
Pacientams būdingas didelis šnekumas, įsitraukimas
į pokalbius nekviestiems, pertraukinėjimas kalbant
kitiems bei neapgalvotų sprendimų priėmimas,
negalvojant apie pasekmes [15].
Mišrus tipas:
Būdingi dėmesio koncentracijos simptomai kartu su
elgesio simptomais [16]. Šis tipas pasireiškia
dažniausiai [17].
Suaugusiems, sergantiems ADHD, dažniausiai
pasireiškia šie simptomai: sunkumai planuojant ir
organizuojant kasdienę veiklą, impulsyvumas bei
neramumas. Be to, suaugusiesiems, sergantiems
ADHD, dažnos būdingos gretutinės psichikos ligos.
Tyrimų duomenimis, dviems trečdaliams pacientų,
sergančių ADHD, pasireiškia bent viena psichikos
liga, dažniausiai – nerimo arba afektinis sutrikimas,
taip pat paplitęs psichoaktyvių medžiagų vartojimas
[18]. Komorbidiniai sutrikimai dažnai užmaskuoja
pagrindinius ADHD simptomus, todėl tik mažumai
pacientų pagrindinė liga diagnozuojama teisingai
bei skiriamas tinkamas gydymas.
Diagnostika
Diagnostikos gairėse rekomenduojama naudoti
įvairius metodus šiam sindromui įvertinti ir
diagnozuoti. ADHD diagnozuojamas įvertinus
nusiskundimus ir anamnezę bei atlikus klinikinį
ištyrimą. Anamnezėje turi būti tvirtinami
simptomai, atsiradę dar vaikystėje, iki 12 metų
amžiaus [19]. Jungtinėse Amerikos valstijose
suaugusiam pacientui taip pat pateikiamas užpildyti
DSM-5 rekomenduojamas dėmesio ir
hiperaktyvumo klausimynas, dažniausiai - ASRS-
V1.1 (angl. adult ADHD Self-Report Scale) [20]. Tai
savęs vertinimo skalė, skirta suaugusiesiems.
Lietuvoje šios skalės gali būti naudojamos tik
moksliniais tikslais. Lietuvoje ADHD diagnozei
patvirtinti yra naudojama TLK-10 klasifikacija,
kurioje suaugusių ADHD nėra apibrėžtas. Pagal
DSM-5 klasifikaciją Jungtinėse Amerikos
Valstijose, ADHD suaugusiame amžiuje
diagnozuojama, jei pasireiškia nors 5
nedėmesingumo, hiperaktyvumo ir impulsyvumo
simptomai, pasireiškiantys visose gyvenimo srityse
ne trumpiau kaip 6 mėn; iš anamnezės žinoma – jog
šie simptomai pacientui reiškiasi nuo vaikystės;
nustatyta, jog simptomai trukdo socialinei, darbo ar
studijų veiklai [21]. Be to, pacientams dažnai
pasireiškia ir gretutinis psichikos sutrikimas [22].
Gydymas
ADHD gydymas yra kompleksinis ir ilgalaikis.
Gydymą apima medikamentinis gydymas,
psichoterapija, gyvenimiškų įgūdžių mokymas bei
pagalba įsiliejant į studijų ar darbo aplinką [23].
Europos suaugusiųjų ADHD sindromo tinklo
rekomendacijose pirmos eilės gydymą apima
psichoedukacija ir psichosocialinė reabilitacija [24].
Intervencijų metu lavinami kasdieniai įgūdžiai,
pacientai yra mokomi planuoti savo laiką bei laiku
atlikti reikiamas darbo ar studijų užduotis. Svarbios
ir psichologo konsultacijos, kurių metu pacientas
išmoksta pagerinti tarpasmeninius santykius, valdyti
emocijas bei pakelti savivertę. Be to, svarbu taikyti
ir kognityvinę elgesio terapiją (KET), derinant kartu
su medikamentiniu gydymu [12]. KET pagrindinis
tikslas - pakeisti pacientų elgesį ir mintis, siekiant
išmokyti kontroliuoti impulsyvumą, valdyti savo
elgesį, ugdyti savikontrolę ir bendravimo įgūdžius,
pakeisti netinkamą elgesį, užbaigti paskirtas ar
pradėtas užduotis bei tinkamai organizuoti ir
planuoti savo laiką. KET įvairiais metodais moko,
kaip kontroliuoti pagrindinius ADHD simptomus,
pagerinti pacientų savivertę bei įveikti įvairias
emocijas, nerimą ir/ar depresiją [25]. Kognityvinės
metodikos pertvarko disfunkcines pacientų mintis ir
neteisingus įsitikinimus bei padeda įgyvendinti
naujas strategijas, skirtas dėmesio ir motorikos
valdymui, impulsų kontrolei ir emocijų reguliavimui
[26]. Pacientui sudaromas terapijos planas,
individualiai parenkant terapijos priemonių pobūdį
ir eiliškumą. Janssen L. su bendraautoriais [27]
atliko daugiacentrį atsitiktinių imčių klinikinį
tyrimą, kuriame palygino gydymo efektyvumą
vienai grupei 8 sav. taikant meditaciją,
psichoedukaciją, KET bei grupinius užsiėmimus, o
antrai grupei taikant standartinį gydymą KET.
Tyrimo rezultatai parodė, jog pirmai grupei jau po 8
savaičių buvo nustatytas reikšmingas ADHD
simptomų sumažėjimas (30 proc.) bei psichinės
būklės pagerėjimas. Tuo tarpu antroji grupė nurodė
ADHD simptomų sumažėjimą tik praėjus 6
mėnesiams nuo KET taikymo pradžios.
Medikamentinis gydymas yra skiriamas tada, kai
simptomai yra vidutiniškai ar smarkiai išreikšti bei
sutrikdo paciento funkcionavimą bent dviejose
socialinėse srityse. Pirmos eilės vaistas ADHD
gydyti yra psichostimuliatorius metilfenidatas. Šis
medikamentas slopina presinapsinius dopamino ir
noradrenalino nešiklius, taip padidindamas
katecholamino perdavimą. Ni HC [26] atliktame
atsitiktinių imčių klinikiniame tyrime palygino
metilfenidato ir atomoksetino veiksmingumą,
gerinant suaugusiųjų ADHD simptomus, socialines
funkcijas ir gyvenimo kokybę. Tyrimas parodė, jog
abu vaistai reikšmingai sumažino ADHD
simptomus, o atomoksetinas buvo pranašesnis
mažinant hiperaktyvius ir impulsyvius
simptomus. Be to, svarbu laiku gydyti ir kartu
pasireiškiančius komorbidinius sutrikimus.
Išvados
1. Suaugusiems, sergantiems ADHD,
dažniausiai pasireiškia šie simptomai:
Journal of Medical Sciences. Nov 30, 2021 - Volume 9 | Issue 7. Electronic - ISSN: 2345-0592
67
sunkumai planuojant ir organizuojant
kasdienę veiklą, impulsyvumas bei
neramumas. Be to, suaugusiesiems
būdingos gretutinės psichikos ligos.
2. ADHD gydymas yra kompleksinis, jis
apima medikamentinį gydymą,
psichoterapiją, gyvenimiškų įgūdžių
mokymą bei pagalbą įsiliejant į studijų ar
darbo aplinką.
Literatūra
1. Alexander L, Farrelly N. Attending to adult
ADHD: a review of the neurobiology
behind adult ADHD. Ir J Psychol Med.
2018 Sep;35(3):237-244. doi:
10.1017/ipm.2017.78.
2. Adler LA, Faraone SV, Spencer TJ,
Berglund P, Alperin S, Kessler RC. The
structure of adult ADHD. Int J Methods
Psychiatr Res. 2017;26(1):e1555.
3. Magnin E, Maurs C. Attention-
deficit/hyperactivity disorder during
adulthood. Rev Neurol (Paris). 2017 Jul-
Aug;173(7-8):506-515. doi:
10.1016/j.neurol.2017.07.008.
4. Agrawal N, Faruqui R, Bodani M. In:
Oxford textbook of neuropsychiatry.
Oxford, United Kingdom, UK: Oxford
University Press; 2020. p. 411–5.
5. Agnew-Blais JC, Polanczyk GV, Danese
A, Wertz J, Moffitt TE, Arseneault L.
Evaluation of the Persistence, Remission,
and Emergence of Attention-
Deficit/Hyperactivity Disorder in Young
Adulthood. JAMA Psychiatry. 2016 Jul
1;73(7):713-20. doi:
10.1001/jamapsychiatry.2016.0465.
6. Moffitt TE, Houts R, Asherson P, Belsky
DW, Corcoran DL, Hammerle M,
Harrington H, Hogan S, Meier MH,
Polanczyk GV, Poulton R, Ramrakha S,
Sugden K, Williams B, Rohde LA, Caspi
A. Is Adult ADHD a Childhood-Onset
Neurodevelopmental Disorder? Evidence
From a Four-Decade Longitudinal Cohort
Study. Am J Psychiatry. 2015
Oct;172(10):967-77. doi:
10.1176/appi.ajp.2015.14101266.
7. Cooper M, Hammerton G, Collishaw S,
Langley K, Thapar A, Dalsgaard S,
Stergiakouli E, Tilling K, Davey Smith G,
Maughan B, O'Donovan M, Thapar A,
Riglin L. Investigating late-onset ADHD: a
population cohort investigation. J Child
Psychol Psychiatry. 2018
Oct;59(10):1105-1113. doi:
10.1111/jcpp.12911.
8. Sibley MH, Rohde LA, Swanson JM,
Hechtman LT, Molina BSG, Mitchell JT,
Arnold LE, Caye A, Kennedy TM, Roy A,
Stehli A; Multimodal Treatment Study of
Children with ADHD (MTA) Cooperative
Group. Late-Onset ADHD Reconsidered
With Comprehensive Repeated
Assessments Between Ages 10 and 25. Am
J Psychiatry. 2018 Feb 1;175(2):140-149.
doi: 10.1176/appi.ajp.2017.17030298.
9. Cunill R, Castells X. Trastorno por déficit
de atención con hiperactividad [Attention
deficit hyperactivity disorder]. Med Clin
(Barc). 2015 Apr 20;144(8):370-5.
Spanish. doi:
10.1016/j.medcli.2014.02.025.
10. Fischer B, Herberholz N. Practical guide to
the management of ADHD. Paediatrics and
Child Health. 2016; 26(10):464–7.
11. Kustanovich V, Ishii J, Crawford L, Yang
M, McGough JJ, McCracken JT, Smalley
SL, Nelson SF. Transmission
disequilibrium testing of dopamine-related
candidate gene polymorphisms in ADHD:
confirmation of association of ADHD with
DRD4 and DRD5. Mol Psychiatry. 2004
Jul;9(7):711-7. doi:
10.1038/sj.mp.4001466.
12. Lopez PL, Torrente FM, Ciapponi A,
Lischinsky AG, Cetkovich-Bakmas M,
Rojas JI, Romano M, Manes FF.
Cognitive-behavioural interventions for
attention deficit hyperactivity disorder
(ADHD) in adults. Cochrane Database Syst
Rev. 2018 Mar 23;3(3):CD010840. doi:
10.1002/14651858.CD010840.pub2.
13. T. S. Emser, B. A. Johnston, J. D. Steele, S.
Kooij, L. Thorell, and H. Christiansen.
Assessing ADHD symptoms in children
and adults: evaluating the role of
objective measures. Behav. Brain Funct.,
vol. 14, no. 1, p. 11, May 2018, doi:
10.1186/s12993-018-0143-x.
14. Reimherr FW, Roesler M, Marchant BK,
Gift TE, Retz W, Philipp-Wiegmann F,
Reimherr ML. Types of Adult Attention-
Deficit/Hyperactivity Disorder: A
Replication Analysis. J Clin Psychiatry.
2020 Mar 17;81(2):19m13077. doi:
10.4088/JCP.19m13077.
15. F.-J. Tsai, W.-L. Tseng, L.-K. Yang, and S.
S.-F. Gau. Psychiatric comorbid patterns in
adults with attention-deficit hyperactivity
disorder: Treatment effect and subtypes.
PLoS One, vol. 14, no. 2, p. e0211873,
2019, doi: 10.1371/journal.pone.0211873.
16. A. LeRoy, C. Jacova, and C. Young.
Neuropsychological Performance Patterns
Journal of Medical Sciences. Nov 30, 2021 - Volume 9 | Issue 7. Electronic - ISSN: 2345-0592
68
of Adult ADHD Subtypes. J. Atten.
Disord., vol. 23, no. 10, pp. 1136–1147,
Aug. 2019, doi:
10.1177/1087054718773927.
17. 1. Reale L, Bartoli B, Cartabia M, et al.
Comorbidity prevalence and treatment
outcome in children and adolescents with
ADHD. Eur Child Adolesc Psychiatry.
2017;26. doi:10.1007/s00787-017-1005-z
18. Salvi V, Migliarese G, Venturi V, Rossi F,
Torriero S, Viganò V, Cerveri G, Mencacci
C. ADHD in adults: clinical subtypes and
associated characteristics. Riv Psichiatr.
2019 Mar-Apr;54(2):84-89. doi:
10.1708/3142.31249.
19. J. Posner, G. V Polanczyk, and E. Sonuga-
Barke. Attention-deficit hyperactivity
disorder. Lancet (London, England), vol.
395, no. 10222, pp. 450–462, Feb. 2020,
doi: 10.1016/S0140-6736(19)33004-1.
20. E. Magnin and C. Maurs. Attention-
deficit/hyperactivity disorder during
adulthood. Rev. Neurol. (Paris)., vol. 173,
no. 7–8, pp. 506–515, 2017, doi:
10.1016/j.neurol.2017.07.008.
21. M. A. Katzman, T. S. Bilkey, P. R.
Chokka, A. Fallu, and L. J. Klassen. Adult
ADHD and comorbid disorders: clinical
implications of a dimensional approach.
BMC Psychiatry, vol. 17, no. 1, p. 302,
Aug. 2017, doi: 10.1186/s12888-017-
1463-3.
22. A. Caye, J. M. Swanson, D. Coghill, and L.
A. Rohde. Treatment strategies for ADHD:
an evidence-based guide to select optimal
treatment. Mol. Psychiatry, vol. 24, no. 3,
pp. 390–408, Mar. 2019, doi:
10.1038/s41380-018-0116-3.
23. Kooij JJS, Bijlenga D, Salerno L, Jaeschke
R, Bitter I, Balázs J, Thome J, Dom G,
Kasper S, Nunes Filipe C, Stes S, Mohr P,
Leppämäki S, Casas M, Bobes J, Mccarthy
JM, Richarte V, Kjems Philipsen A,
Pehlivanidis A, Niemela A, Styr B,
Semerci B, Bolea-Alamanac B, Edvinsson
D, Baeyens D, Wynchank D, Sobanski E,
Philipsen A, McNicholas F, Caci H,
Mihailescu I, Manor I, Dobrescu I, Saito T,
Krause J, Fayyad J, Ramos-Quiroga JA,
Foeken K, Rad F, Adamou M, Ohlmeier M,
Fitzgerald M, Gill M, Lensing M,
Motavalli Mukaddes N, Brudkiewicz P,
Gustafsson P, Tani P, Oswald P, Carpentier
PJ, De Rossi P, Delorme R, Markovska
Simoska S, Pallanti S, Young S, Bejerot S,
Lehtonen T, Kustow J, Müller-Sedgwick
U, Hirvikoski T, Pironti V, Ginsberg Y,
Félegyházy Z, Garcia-Portilla MP,
Asherson P. Updated European Consensus
Statement on diagnosis and treatment of
adult ADHD. Eur Psychiatry. 2019
Feb;56:14-34. doi:
10.1016/j.eurpsy.2018.11.001. Epub 2018
Nov 16.
24. W. Verbeeck, G. E. Bekkering, W. Van den
Noortgate, and C. Kramers. Bupropion for
attention deficit hyperactivity disorder
(ADHD) in adults. Cochrane database Syst.
Rev., vol. 10, no. 10, p. CD009504, Oct.
2017, doi:
10.1002/14651858.CD009504.pub2.
25. M.-R. Pan, F. Huang, M.-J. Zhao, Y.-F.
Wang, Y.-F. Wang, and Q.-J. Qian. A
comparison of efficacy between cognitive
behavioral therapy (CBT) and CBT
combined with medication in adults with
attention-deficit/hyperactivity disorder
(ADHD). Psychiatry Res., vol. 279, pp. 23–
33, Sep. 2019, doi:
10.1016/j.psychres.2019.06.040.
26. H.-C. Ni, Y.-J. Lin, S. S.-F. Gau, H.-C.
Huang, and L.-K. Yang. An Open-Label,
Randomized Trial of Methylphenidate and
Atomoxetine Treatment in Adults With
ADHD. J. Atten. Disord., vol. 21, no. 1, pp.
27–39, Jan. 2017, doi:
10.1177/1087054713476549.
27. Janssen L, Kan CC, Carpentier PJ, et al.
Mindfulness-based cognitive therapy v.
treatment as usual in adults with ADHD: a
multicentre, single-blind, randomised
controlled trial. Psychol Med. 2019
Jan;49(1):55-65. doi:
10.1017/S0033291718000429. Epub 2018
Feb 28. Erratum in: Psychol Med. 2018
Aug;48(11):1920. PMID: 29486807.