Diana Daščioraitė1, Gabija Tamaliūnaitė1
1Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Medicine
Abstract
Viruses are common cause of central nervous system (CNS) infections, the expression of which is determined by the patient’s age, sex, immune system and the surrounding environment. Viruses can affect the CNS by several mechanisms, either directly on the brain – causing encephalitis, damaging only the lining of the brain to cause meningitis, or acting on several areas of the CNS at the same time to cause encephalomyelitis or meningoencephalitis. Encephalitis is an inflammation of the brain that results in a change in mental status, personality changes, abnormal behavior or speech, and movement disorders. Focal neurological symptoms such as hemiparesis, paralysis or paresthesias may also occur. Meningitis is an inflammation of the lining of the brain and spinal cord, most commonly manifested by neck stiffness, headache, photophobia and rigidity. The most common viruses causing CNS infections are: Herpes simplex, Varicella – zoster, Epstein – Bar, Cytomegal, tick – borne encephalitis, enteroviruses. Viruses are usually detected by cerebrospinal fluid polymerase chain reaction (PCR) looking for the DNA or RNA of the causative agents. Damage to the CNS system is usually detected by computed tomography (CT) of the head. Treatment of viral CNS infections should be initiated as soon as the disease is suspected. All CNS infections are treated symptomatically and the antiviral drug is determined after the causative agent has been identified.
Keywords: central nervous system, infection, meningitis, encephalitis.
Journal of Medical Sciences. Jan 30, 2021 - Volume 9 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
2
Medical Sciences 2021 Vol. 9 (1), p. 2-9
Viral central nervous system infections. Literature review
Diana Daščioraitė
1
, Gabija Tamaliūnaitė
1
1
Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Medicine
Abstract
Viruses are common cause of central nervous system (CNS) infections, the expression of which is determined by
the patient's age, sex, immune system and the surrounding environment. Viruses can affect the CNS by several
mechanisms, either directly on the brain - causing encephalitis, damaging only the lining of the brain to cause
meningitis, or acting on several areas of the CNS at the same time to cause encephalomyelitis or
meningoencephalitis. Encephalitis is an inflammation of the brain that results in a change in mental status,
personality changes, abnormal behavior or speech, and movement disorders. Focal neurological symptoms such
as hemiparesis, paralysis or paresthesias may also occur. Meningitis is an inflammation of the lining of the brain
and spinal cord, most commonly manifested by neck stiffness, headache, photophobia and rigidity. The most
common viruses causing CNS infections are: Herpes simplex, Varicella - zoster, Epstein - Bar, Cytomegal, tick -
borne encephalitis, enteroviruses. Viruses are usually detected by cerebrospinal fluid polymerase chain reaction
(PCR) looking for the DNA or RNA of the causative agents. Damage to the CNS system is usually detected by
computed tomography (CT) of the head. Treatment of viral CNS infections should be initiated as soon as the
disease is suspected. All CNS infections are treated symptomatically and the antiviral drug is determined after the
causative agent has been identified.
Keywords: central nervous system, infection, meningitis, encephalitis.
Journal of Medical Sciences. Jan 30, 2021 - Volume 9 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
3
Virusinė centrinės nervų sistemos infekcija. Literatūros apžvalga
Diana Daščioraitė
1
, Gabija Tamaliūnaitė
1
1
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Medicinos fakultetas
Santrauka
Virusai yra gana dažna centrinės nervų sistemos (CNS) infekcijų priežastis, kurios pasireiškimą lemia paciento
amžius, lytis, imuninė būklė bei supanti aplinka. Virusai gali paveikti CNS keliais mechanizmais - veikdami
tiesiogiai smegenis, ir sukeldami encefalitą, pakenkdami tik smegenų dangalams ir taip sukeldami meningitą, ar
tuo pačiu metu veikdami kelias CNS sritis ir sukeldami encefalomielitą arba meningoencefalitą. Encefalitas -
galvos smegenų uždegimas, kuris pasireiškia pasikeitusia psichine būsena, asmenybės pokyčiais, nenormaliu
elgesiu ar kalba ir judėjimo sutrikimais. Taip pat gali pasireikšti židininiai neurologiniai simptomai, tokie kaip
hemiparezė, paralyžius ar parestezijos. Meningitas - galvos ir nugaros smegenų dangalų uždegimas, kuris
dažniausiai pasireiškia kaklo sustingimu, galvos skausmu, fotofobija ir rigidiškumu. Dažniausi virusai sukeliantys
CNS infekcijas yra: Herpes simplex,Varicella - zoster, Epštein-Bar, Citomegalo, erkinio encefalito (EEV),
enterovirusai. Virusai dažniausiai nustatomi atliekant smegenų skysčio polimerazės grandininę reakciją (PGR)
ieškant sukėlėjų DNR arba RNR. CNS sistemos pažeidimai dažniausiai nustatomi atliekant galvos kompiuterinę
tomografiją (KT). Virusų sukeltų CNS infekcijų gydymas turi būti pradėtas iškart įtarus susirgimą. Visoms CNS
infekcijoms yra skiriamas simptominis gydymas, dėl antivirusinių vaistų skyrimo nusprendžiama nustačius
sukėlėją.
Raktiniai žodžiai: centrinė nervų sistema, infekcija, meningitas, encefalitas.
Journal of Medical Sciences. Jan 30, 2021 - Volume 9 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
4
Įvadas
Centrinės nervų sistemos (CNS) virusinės
infekcijos, tokios kaip meningitas, encefalitas ir
mielitas yra gana dažnai pastebimos klinikinėje
praktikoje visame pasaulyje [1]. Meningitas yra
viena dažniausiai pasireiškiančių virusinės CNS
infekcijos išraiškų [2, 3]. Virusinių infekcijų, ypač
encefalito, klinika gali būti nespecifinė [4, 5]. Šios
infekcijos paprastai praeina savaime, tačiau
vyresniame amžiuje ir pacientams, kurių imuninė
sistema sutrikusi, kova su infekcija gali būti
sunkesnė [6]. Ligos sunkumą ir išeitis taip pat lemia
sukėlėjų patogeniškumas, virulentiškumas ir
imunogeniškumas [7]. Pacientų, sergančių tikėtina
virusine CNS infekcija, diagnozavimą apsunkina
standartizuoto apibrėžimo trūkumas, didelis virusų,
galinčių sukelti tokias infekcijas, skaičius ir
palyginti ribotos diagnostikos priemonės [8]. Tikslią
CNS infekcijų epidemiologiją gali būti sunku
nustatyti dėl ligos simptomų pokyčių per visą ligos
procesą [5]. Literatūroje teigiama, kad virusinio
encefalito pasireiškimo dažnis pasaulyje per metus
yra 2,2 iš 100 000 suaugusiųjų [9, 10]. Mirtingumas
nuo virusinio encefalito svyruoja nuo 3,8% iki 7,4%
[11, 12].
Etiopatogenezė
Centrinę nervų sistemą gali paveikti įvairūs
virusiniai patogenai, kurie sukelia skirtingo
sunkumo, paplitimo ir pasireiškimo laiko infekcijas.
Nustatyta, kad mažiausiai aštuonios virusų šeimos
buvo susijusios su CNS infekcija. DNR virusų -
Herpesviridae šeima (Herpes simplex 1 ir 2 virusai,
Varicella-zoster virusas, Epštein-Bar virusas,
Citomegalo virusas), Polyomaviridae šeima. RNR
virusų - Flaviviridae (Erkinio encefalito virusas),
Paramyxoviridae (Tymų virusas, Kiaulytės virusas),
Picornaviridae (Poliovirusai, Koksaki A ir B virusai,
Echovirusai, Enterovirusai), Retroviridae (Žmogaus
imunodeficito virusas), Rhabdoviridae (Pasiutligės
virusas) ir Togaviridae šeimos (Raudonukės
virusas) [13].
Tačiau nepaisant pažangių diagnostikos metodų,
nustatyti virusines CNS infekcijas yra nelengva ir iki
80% atvejų sukėlėjas lieka nežinomas [14].
Literatūroje teigiama, kad enterovirusai yra
dažniausia virusinio meningito priežastis visose
amžiaus grupėse [15, 16].
Suomijoje buvo atliktas tyrimas norint nustatyti
dažniausius virusinio meningito sukėlėjus,
paaiškėjo, kad 46% atvejų sukėlėjas buvo
enterovirusai, po jų sekė 2 tipo herpes simplex
virusas - 31% atvejų, varicella zoster virusas (VZV)
sukėlė 11% atvejų ir 1 tipo herpes simplex virusas -
4% [17]. Encefalito virusinė etiologija skirtingose
geografinėse vietovėse skiriasi. Nustatyta, kad
herpes simplex virusas (HSV) buvo pagrindinis
virusinio encefalito sukėlėjas Prancūzijoje,
Anglijoje, Ispanijoje ir Jungtinėse Amerikos
Valstijose (JAV) [18 - 20].
Virusinei infekcijai prasidėti visų pirma sukėlėjas
turi patekti į šeimininko organizmą įkvepiant,
nurijus arba per odą. Paramyxoviridae šeimos
virusai tokie kaip kiaulytės ir tymų, plinta oro
lašeliniu būdu, jie turi būti įkvėpiami, kad pasiektų
viršutinių kvėpavimo takų gleivinę. Fekaliniu –
oraliniu būdu per virškinamąjį traktą gali patekti
enterovirusai. Patekę į gleivinę virusai praeina
epitelinį barjerą ir sukelia infekciją burnos, ryklės ir
žarnyno limfoidiniame audinyje. Į kūną virusai gali
patekti ir per odą, pavyzdžiui erkinio encefalito
virusas įkandus erkei. Sukėlėjui patekus į organizmą
langerhanso ląstelės juos perneša į gretimus
limfmazgius [21].
Patekę į organizmą, virusai CNS gali pasiekti dviem
keliais – hematogeniniu arba periferiniais nervais
[21, 22]. Kai kurie virusai gali infekuoti kraujyje
cirkuliuojančius leukocitus ir taip pasiekti smegenų
parenchimą. Šis mechanizmas yra žinomas kaip
„Trojos arklys“, nes ligos sukėlėjai slypi imuninės
gynybos ląstelėse, kurios natūraliai gali praeiti per
hematoencefalinį barjerą (HEB) [23]. „Trojos
arklio“ mechanizmu per užkrėtus monocitus ar
makrofagus į CNS gali patekti žmogaus
imunodeficito virusas (ŽIV) [24]. Kiti virusai
tiesiogiai infekuoja kraujagyslių endotelio ląsteles ir
taip praeina pro HEB į CNS. Virusai į CNS gali
patekti ir per smegenų skilvelių gyslinius rezginius
[25, 26]. 1 tipo HSV ir VZV iš pradžių infekuoja
keratinocitus ir migruoja į periferinius sensorinius
neuronus, pasiekę trišakio nervo mazgą jie ilgai gali
būti latentinėje būsenoje kol vėl suaktyvinami.
Journal of Medical Sciences. Jan 30, 2021 - Volume 9 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
5
HSV-1 į CNS gali patekti ir per uoslės nervo
neuronus, kurių dendritai tiesiogiai kontaktuoja su
nosies gleivine [21].
Virusams patekus į CNS prasideda ląstelių
morfologiniai pakitimai ir pažeidimai, kyla imuninis
atsakas [27]. Šios reakcijos yra specifiškos
skirtingiems virusams, joms įtakos turi virusinis
tropizmas [13, 21]. Virusinis tropizmas yra
specifiškumas, kurį virusas turi tam tikram
šeimininko ląstelių tipui, pavyzdžiui smilkininę
smegenų skiltį dažniausiai pakenkia HSV, VZV,
Epštein-Barr virusas [11]. Virusų inicijuoti ląstelių
morfologiniai pakitimai sukelia ne tik smegenų
uždegimą, bet ir intensyvų HEB pakenkimą, dėl ko
didėja jo pralaidumas ir į CNS gali patekti dar
daugiau virusų. Vėliau vyksta apoptozė ir
intensyvėja uždegimas.
Nustatyta, kad virusai apsistoję smegenų dangalo ir
smegenų skilvelių gleivinės ląstelėse dažniausiai
sukelia meningitą, o tie virusai, kurie infekuoja CNS
parenchimą, sukelia meningoencefalitą, encefalitą
arba mielitą [21].
Klinika
CNS virusinės infekcijos gali sukelti tris sindromus:
virusinį (aseptinį) meningitą, encefalitą ir mielitą
[28]. Ūminį virusinį meningitą dažniausiai lydi
karščiavimas, kaklo sustingimas, galvos skausmas,
fotofobija ir rigidiškumas [29]. Encefalitas
pasireiškia pasikeitusia psichine būsena, asmenybės
pokyčiais, nenormaliu elgesiu ar kalba ir judėjimo
sutrikimais. Taip pat gali pasireikšti židininiai
neurologiniai simptomai, tokie kaip hemiparezė,
paralyžius ar parestezijos. Epilepsijos priepuoliai
gali kilti ir meningito ir encefalito atveju [5]. Kai
kartu atsiranda meningito ir encefalito simptomai
diagnozėje kartais vartojamas terminas
meningoencefalitas. Mielitas yra nugaros smegenų
uždegimas, jis pasireiškia įvairiais simptomais
priklausomai nuo to, kurioje nugaros smegenų
vietoje kilo uždegimas. Gali atsirasti judesių
nusilpimas, jutimų sutrikimas ir autonominės nervų
sistemos funkcijos sutrikimas. Jei encefalitas ir
mielitas būna kartu, vartojamas encefalomielito
terminas [28].
Herpes simplex virusas
HSV - 2 dažniausiai sukelia meningitą, o HSV - 1
encefalitą [30]. Herpes simplex encefalitas išlieka
vienu labiausiai CNS niokojančių infekcijų,
sukeliančių didelį sergamumą ir mirtingumą,
nepaisant galimo antivirusinio gydymo. Apie pusė
gydytų pacientų miršta arba lieka su sunkiais
sutrikimais [31]. HSV meningitas kitaip nei
encefalitas dažniausiai išnyksta savaime ir nepalieka
liekamųjų neurologinių reiškinių [30].
HSV sukeltos CNS infekcijos diagnostikos aukso
standartas yra HSV DNR (HSV-1 ar HSV-2)
nustatymas smegenų skystyje atliekant polimerazės
grandininę reakciją (PGR) [32]. Esant encefalitui
atlikus galvos smegenų MRT gali matytis
smilkininės skilties edema arba kraujavimas [1].
Encefalito gydymas turėtų būti pradėtas nedelsiant,
skiriama 10 mg/kg IV acikloviro kas 8 valandas 14–
21 dienas [31, 32].
Varicella-zoster virusas
VZV gali sukelti įvairias CNS pažeidimus, įskaitant
encefalitą, meningitą, meningoencefalitą, mielitą,
ūminę smegenėlių ataksiją [33].
Diagnozuojant smegenų skystyje VZV DNR gali
būti randamas tik 30% atvejų, tačiau VZV IgG
antikūnai randami net 90% atvejų, dėl to
rekomenduojama atlikti abu tyrimus [34].
VZV sukelta CNS infekcija gydoma skiriant 10 - 15
mg/kg IV acikloviro kas 8 valandas 10-14 dienų
[32].
Citomegalo virusas
Citomegalo viruso (CMV) infekcija paprastai būna
lengva ar besimptomė, tačiau žmonėms su sutrikusiu
imunitetu gali išsivystyti sunkios ligos formos [35].
CMV gali sukelti meningitą, encefalitą, mielitą,
ventrikuloencefalitą [35, 36].
Esant CMV sukeltam ventrikuloencefalitui atliekant
galvos KT gali būti matomas nespecifinis
periventrikulinis baltosios medžiagos
hiperintensyvumas [37]. Diagnozę galima nustatyti
smegenų skystyje radus CMV DNR [38].
Pacientus sergančius CMV encefalitu, paprastai
rekomenduojama gydyti antivirusiniais vaistais -
gancikloviru, foskarnetu ar jų deriniu. Antivirusiniai
vaistai paprastai nerekomenduojami esant
izoliuotam meningitui [32, 36].
Journal of Medical Sciences. Jan 30, 2021 - Volume 9 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
6
Epštein-Bar virusas (EBV)
Epštein - Bar virusas yra gerai žinomas kaip
infekcinės mononukleozės sukėlėjas. Nors dauguma
infekcijų yra lengvos eigos, bet virusas gali pažeisti
CNS ir sukelti daugybę neurologinių sutrikimų,
tokių kaip meningitas, encefalitas, cerebelitas,
poliradikulitas, mielitas. Šis virusas taip pat
siejamas su pirminėmis CNS limfomomis
pacientams, kurie turi įgytą imunodeficito sindromą
[39].
EBV sukelta infekcija dažniausiai yra
diagnozuojama atlikus smegenų skysčio tyrimą,
radus limfocitinę pleocitozę, normalią ar kiek
padidėjusią baltymo koncentraciją, bei nepakitusią
gliukozės koncentraciją. Aukso standartas nustatant
EBV - viruso DNR aptikimas PGR metodu [40, 41].
Smegenų skystyje radus viruso DNR, atsakymus
reikėtų interpretuoti derinant su klinika, nes maži
kiekiai viruso DNR smegenų skystyje gali būti
randami ir nesant EBV infekcijos, santykis tarp PGR
metodu rastos viruso DNR ir esamos jo infekcijos
dar tiriamas [42]. Ištyrus 101 EBV infekcijos atvejų,
kurie pasireiškė CNS pažeidimais, buvo nuspręsta,
jog pakitimai radiologiniuose tyrimuose yra
prognostinis požymis. Geriausia baigtis buvo tų
pacientų, kurių pakitimai buvo stebimi tik viename
smegenų pusrutulyje. Didžiausias mirtingumas
pastebėtas pacientų, kuriems pakitimai atsirado
smegenų kamiene [43].
Pirminės EBV infekcijos dažniausiai reikalauja tik
simptominio gydymo. Straipsniai apie
gliukokortikoidų skyrimą - kontraversiški. Kai kurie
šaltiniai tvirtina, jog kortikosteroidai mažina
limfmazgių bei gleivinės patinimą, pagerina būklę
esant EVB sukeltam encefalitui. Antivirusiniai
vaistai - acikloviras intraveniškai, padeda esant
labai sunkiai ligos eigai [44, 45].
Erkinio encefalito virusas (EEV)
EEV gali būti besimptomis arba sukelti į gripą
panašius simptomus, ligos eiga gali būti vienfazė
arba dvifazė [46]. Skiriamos 3 dažniausios
klinikinės EEV formos – meningitas,
meningoencefalitas,
meningoencefalomielitas/radikuloneuritas [47].
Maždaug pusė atvejų pasireiškia gana sunkiu
difuziniu encefalitu [38].
Pagrindinis laboratorinės diagnostikos metodas yra
serologinė diagnostika ieškant specifinių IgM ir IgG
prieš EEV ELISA metodu [48]. Galvos smegenų
MRT turi mažą jautrumą bei specifiškumą EEV
diagnostikoje, pakitimai pasireiškia tik apie 18%
pacientų [49].
Specifinio antivirusinio erkinio encefalito gydymo
nėra, dėl to taikomas simptominis gydymas.
Siekiant sumažinti intrakranialinį slėgį, esant
indikacijoms, skiriamas manitolis. Esant sunkiai
eigai gali būti skiriami gliukokortikoidai [38].
Enterovirusai
Ūmūs CNS pažeidimai, sukelti enterovirusų gali
pasireikšti įvairiame amžiuje. Dažniausia forma
kuria pasireiškia enterovirusų sukeltas CNS
pažeidimas - meningitas, ypač sunkios eigos jis
stebimas kūdikiams. Encefalitai pasireiškia rečiau.
Tam tikri enterovirusai (poliovirusas, enterovirusas
D68, enterovirusas A71) gali pažeisti smegenų
kamieno bei stuburo motorinius branduolius bei
priekinius ragus, taip sukeldami veidinių ir stuburo
nervų paralyžių [50, 51].
Enterovirusų sukeltas meningitas dažniausiai yra
nustatomas iš klinikos, o diagnozė patvirtinama
išskyrus viruso kultūrą iš smegenų skysčio. Tai
padaryti sunku, nes smegenų skystyje būna žema
viruso koncentracija. Labai patikima ir jautri virusų
nustatymui yra PGR ieškant enterovirusų RNR [52].
Enterovirusų sukelti CNS pažeidimai yra gydomi
simptomiškai. Nėra jokių įrodymų, kad kurie nors
vaistai pagerintų ligos išeitis [53].
Apibendrinimas
Centrinę nervų sistemą (CNS) saugo labai sudėtinga
barjerinė sistema, tačiau nepaisant to patogenai
sugeba prasibrauti pro ją ir sukelti ligas. Virusų
galinčių sukelti CNS pakenkimus, sąrašas yra platus
tačiau dažniausiai infekciją sukelia Herpes simplex,
enterovirusai, Varicella zoster, Citomegalo, Epštein
– Bar, ŽIV, erkinio encefalito virusai. Patogenų
sukeltas pažeidimas gali atsirasti skirtingose
anatominėse srityse, tokiose kaip smegenų dangalas
(meningitas), smegenų parenchima (encefalitas) ir
nugaros smegenys (mielitas), arba tuo pačiu metu
keliose srityse (meningoencefalitas,
encefalomielitas) ir sukelti įvairius simptomus
būdingus pažeistai vietai. Diagnostika ir gydymo
Journal of Medical Sciences. Jan 30, 2021 - Volume 9 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
7
principai priklauso nuo galimo sukėlėjo. Greitas
gydymas antivirusiniais vaistais gali pagerinti išeitis
ir paprastai pradedamas empiriškai įtarus virusinį
encefalitą, tačiau jis veiksmingiausias tik HSV ir
VZV atveju.
Literatūros sąrašas
1. Big C., Reineck L.A., and Aronoff D.M.:
Viral infections of the central nervous
system: a case-based review. Clin Med Res
2009; 7: pp. 142-146
2. Michael B.D., Sidhu M., Stoeter D.,
Roberts M., Beeching N.J., Bonington A.,
et al: Acute central nervous system
infections in adults—a retrospective cohort
study in the NHS North West region. QJM
2010; 103: pp. 749-758
3. Irani David N.: Aseptic meningitis and
viral myelitis. Neurol Clin 2008; 26: pp.
635-655
4. Tunkel AR, Glaser CA, Bloch KC, et al.
The management of encephalitis: clinical
practice guidelines by the Infectious
Diseases Society of America. Clin Infect
Dis. 2008;47:303–327
5. Bookstaver, P Brandon et al. “Management
of Viral Central Nervous System
Infections: A Primer for Clinicians.”
Journal of central nervous system disease
vol. 9 1179573517703342. 1 May. 2017
6. Ben Abid F, Abukhattab M, Ghazouani H,
et al. Epidemiology and clinical outcomes
of viral central nervous system infections.
International Journal of Infectious Diseases
: IJID : Official Publication of the
International Society for Infectious
Diseases. 2018 Aug;73:85-90.
7. Sejvar J. Neuroepidemiology and the
epidemiology of viral infections of the
nervous system. Handb Clin Neurol.
2014;123:67–87
8. Mantke O.D., Vaheri A., Ambrose H.,
Koopmans M., De Ory F., Zeller H., et al:
Analysis of the surveillance situation for
viral encephalitis and meningitis in Europe.
Euro Surveill 2008; 13: pp. 1854-1861
9. Solomon T., Michael B.D., Smith P.E.,
Sanderson F., Davies N.W., Hart I.J., et al:
Management of suspected viral
encephalitis in adults–association of
British Neurologists and British Infection
Association National Guidelines. J Infect
2012; 64: pp. 347-373
10. Jmor F., Emsley H.C., Fischer M.,
Solomon T., and Lewthwaite P.: The
incidence of acute encephalitis syndrome
in Western industrialised and tropical
countries. Virol J 2008; 5: pp. 134
11. Glaser C.A., Honarmand S., Anderson
L.J., Schnurr D.P., Forghani B., Cossen
C.K., et al: Beyond viruses: clinical
profiles and etiologies associated with
encephalitis. Clin Infect Dis 2006; 43: pp.
1565-1577
12. Le V.T., Phan T.Q., Do Q.H., Nguyen
B.H., Lam Q.B., Bach V., et al: Viral
etiology of encephalitis in children in
southern Vietnam: results of a one year
prospective study. PLoS Negl Trop Dis
2010; 4: pp. e854
13. Dahm T, Rudolph H, Schwerk C, Schroten
H, Tenenbaum T. Neuroinvasion and
inflammation in viral central nervous
system infections. Mediators Inflamm.
2016;2016:8562805.
14. Tan L.V., Thai L.H., Phu N.H., Nghia
H.D., Chuong L.V., Sinh D.X.: Viral
aetiology of central nervous system
infections in adults admitted to a tertiary
referral hospital in southern Vietnam over
12 years. PLoS Negl Trop Dis Kadambari
S, Gormley S, Young Z, Beckley R,
Gantlett K, Orf K, Blakey S, Martin NG,
Kelly DF, Heath PT, Nadel S, Pollard AJ.
Childhood meningitis in the conjugate
vaccine era: a prospective cohort study.
Arch Dis Child. 2015 Mar;100(3):292-4
15. Mijovic H, Sadarangani M. To LP or not to
LP? Identifying the Etiology of Pediatric
Meningitis. Pediatr Infect Dis J. 2019
Jun;38(6S Suppl 1):S39-S42.
16. Kupila L, Vuorinen T, Vainionpää R,
Hukkanen V, Marttila RJ, Kotilainen P
Neurology. 2006 Jan 10; 66(1):75-80.
17. Koskiniemi M, Rantalaiho T, Piiparinen H,
von Bonsdorff CH, Färkkilä M, Järvinen A,
Kinnunen E, Koskiniemi S., et al: Study
Group. Infections of the central nervous
system of suspected viral origin: a
collaborative study from Finland. J
Neurovirol. 2001 Oct;7(5):400-8
Journal of Medical Sciences. Jan 30, 2021 - Volume 9 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
8
18. Sadarangani M, Willis L, Jarrin I., Sellier
P., Lopes A., Morgand M., Makovec T.,
Delcey V., et al: Etiologies and
management of aseptic meningitis in
patients admitted to an internal medicine
department. Medicine (Baltimore) 2016;
95:
19. De Ory F., Avellón A., Echevarría J.E.,
Sánchez-Seco M.P., Trallero G., Cabrerizo
M., et al: Viral infections of the central
nervous system in Spain: a prospective
study. J Med Virol 2013; 85: pp. 554-562
20. Desmond R.A., Accortt N.A., Talley L.,
Villano S.A., Soong S.J., and Whitley R.J.:
Enteroviral meningitis: natural history and
outcome of pleconaril therapy. Antimicrob
Agents Chemother 2006; 50: pp. 2409-
2414
21. Swanson PA, McGavern DB. Viral
diseases of the central nervous system.
Curr Opin Virol. 2015;11:44–54.
22. Rice P. Viral meningitis and encephalitis.
Medicine. 2013;41(12):678–82.
23. D.B. McGavern, S.S. Kang Illuminating
viral infections in the nervous system Nat.
Rev. Immunol., 11 (2011), pp. 318-329
24. M. Kaul, G.A. Garden, S.A. Lipton
Pathways to neuronal injury and apoptosis
in HIV-associated dementia Nature, 410
(2001), pp. 988-994
25. Verma S, Lo Y, Chapagain M, Lum S,
Kumar M, Gurjav U, Luo H, Nakatsuka A,
Nerurkar VR: West Nile virus infection
modulates human brain microvascular
endothelial cells tight junction proteins and
cell adhesion molecules: transmigration
across the in vitro blood–brain barrier.
Virology 2009, 385:425-433.
26. Coyne CB, Kim KS, Bergelson JM:
Poliovirus entry into human brain
microvascular cells requires receptor-
induced activation of SHP-2. EMBO J
2007, 26:4016-4028.
27. Thompson C, Kneen R, Riordan A, Kelly
D, Pollard AJ. Encephalitis in children.
Arch Dis Child. 2012;97(2):150–61
28. Jubelt B., Simionescu L.E. (2019)
Infectious Diseases of the Nervous System.
In: Rosenberg R. (eds) Atlas of Clinical
Neurology. Springer, Cham.
29. Logan S.A., and Macmahon E.: Viral
meningitis. BMJ 2008; 336: pp. 36-40
30. Newton D.W., Ginocchio C.C. (2016)
Viral Infections of the Central Nervous
System. In: Leonard D. (eds) Molecular
Pathology in Clinical Practice. Springer,
Cham.
31. Whitley RJ Antiviral Res. 2006 Sep; 71(2-
3):141-8
32. Tunkel AR, Glaser CA, Bloch KC, Sejvar
JJ, Marra CM, Roos KL, Hartman BJ,
Kaplan SL, Scheld WM, Whitley RJ,
Infectious Diseases Society of America.
Clin Infect Dis. 2008 Aug 1; 47(3):303-27.
33. Kaewpoowat Q, Salazar L, Aguilera E,
Wootton SH, Hasbun R Infection. 2016
Jun; 44(3):337-45.
34. Venkatesan A, Tunkel AR, Bloch KC,
Lauring AS, Sejvar J, Bitnun A, et al. Case
definitions, diagnostic algorithms, and
priorities in encephalitis: consensus
statement of the international encephalitis
consortium. Clin Infect Dis.
2013;57(8):1114–28.
35. Rafailidis PI, Mourtzoukou EG, Varbobitis
IC, et al. Severe cytomegalovirus infection
in apparently immuncompetent patients: a
systematic review. Virol J. 2008;5:47.
36. Griffiths P. Cytomegalovirus infection of
the central nervous system. Herpes.
2004;11(Suppl 2):95A–104A.
37. Smith AB, Smirniotopoulos JG, Rushing
EJ Radiographics. 2008 Nov-Dec;
28(7):2033-58.
38. Studahl, M., Lindquist, L., Eriksson, BM.
et al. Acute Viral Infections of the Central
Nervous System in Immunocompetent
Adults: Diagnosis and Management. Drugs
73, 131–158 (2013).
39. Volpi A. Epstein-Barr virus and human
herpesvirus type 8 infections of the central
nervous system. Herpes. 2004;11(Suppl
2):120A–7A.
40. Studahl M, Hagberg L, Rekabdar E, et al.
Hematogenously spread herpesviruses are
detected as frequently as neuronally spread
herpesviruses in cerebrospinal fluid by
polymerase chain reaction assay. Clin
Infect Dis. 1999;29(1):216–8.
41. Davies NW, Brown LJ, Gonde J, et al.
Factors influencing PCR detection of
viruses in cerebrospinal fluid of patients
with suspected CNS infections. J Neurol
Neurosurg Psychiatry. 2005;76(1):82–7.
Journal of Medical Sciences. Jan 30, 2021 - Volume 9 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
9
42. Weinberg A, Bloch KC, Li S, Tang YW,
Palmer M, Tyler KL. Dual infections of the
central nervous system with Epstein–Barr
virus. J Infect Dis. 2005;191(2):234–7.
43. Abul-Kasim K, Palm L, Maly P, et al. The
neuroanatomic localization of Epstein–
Barr virus encephalitis may be a predictive
factor for its clinical outcome: a case report
and review of 100 cases in 28 reports. J
Child Neurol. 2009;24(6):720–6.
44. Dellemijn PL, Brandenburg A, Niesters
HG, et al. Successful treatment with
ganciclovir of presumed Epstein–Barr
meningo-encephalitis following bone
marrow transplant. Bone Marrow
Transplant. 1995;16(2):311–2.
45. Straus SE, Cohen JI, Tosato G, et al. NIH
conference. Epstein–Barr virus infections:
biology, pathogenesis and management.
Ann Intern Med. 1993;118(1):45–58.
46. Ludlow M, Kortekaas J, Herden C,
Hoffmann B, Tappe D, Trebst C, et al.
Neurotropic virus infections as the cause of
immediate and delayed neuropathology.
Acta Neuropathol. 2016;131(2):159–84.
47. Kaiser R. Tick-borne encephalitis: Clinical
findings and prognosis in adults. Wiener
Medizinische Wochenschrift.
2012;162(11– 12):239–43
48. Taba P, Schmutzhard E, Forsberg P, Lutsar
I, Ljøstad U, Mygland, et al. EAN
consensus review on prevention, diagnosis
and management of tickborne encephalitis.
European Journal of Neurology.
2017;24(10):e61-1214.
49. Marjelund S, Tikkakoski T, Tuisku S, et al.
Magnetic resonance imaging findings and
outcome in severe tick-borne encephalitis:
report of four cases and review of the
literature. Acta Radiol. 2004;45(1):88–94.
50. Fowlkes AL, Honarmand S, Glaser C, Yagi
S, Schnurr D, Oberste MS, Anderson L,
Pallansch MA, Khetsuriani N. Enterovirus-
associated encephalitis in the California
encephalitis project, 1998-2005. J Infect
Dis. 2008 Dec 1;198(11):1685-91. doi:
10.1086/592988. PMID: 18959496.
51. Huang C, Morse D, Slater B, Anand M,
Tobin E, Smith P, Dupuis M, Hull R,
Ferrera R, Rosen B, Grady L. Multiple-
year experience in the diagnosis of viral
central nervous system infections with a
panel of polymerase chain reaction assays
for detection of 11 viruses. Clin Infect Dis.
2004 Sep 1;39(5):630-5. doi:
10.1086/422650. Epub 2004 Aug 11.
PMID: 15356774.
52. Skrodenienė, Erika. "Ūminių centrinės
nervų sisitemos infekcijų sukėlėjai,
mikrobiologinės diagnostikos galimybės,
antibiotikoterapija." Biomedicina. Kaunas:
Sveikatingumo ir medicinos reklamos
centras, 2002, t. 2, Nr. 1 (2002).
53. Jain S, Patel B, Bhatt GC Pathog Glob
Health. 2014 Jul; 108(5):216-22.