https://doi.org/10.53453/ms.2026.6.10
Uterine factor infertility prevalence and causes
Karolina Kolosovaitė
1
, Živilė Sabonytė–Balšaitienė
2
1
Vilnius university Faculty of Medicine, Vilnius, Lithuania
2
Vilnius University Faculty of Medicine, Institute of Clinical Medicine, Department of Obstetrics and Gynecology,
Vilnius, Lithuania
Abstract
Background. Infertility is a significant public health problem affecting approximately 15–17% of the reproductive-
age population. Uterine factor infertility represents an important part of this condition and is associated with congenital
and acquired uterine pathologies that impair embryo implantation and pregnancy maintenance.
Aim. To describe the prevalence and etiology of uterine factor infertility based on recent scientific literature.
Material and methods. A literature search was performed in the PubMed database following PRISMA guidelines. A
total of 18 sources were included in the analysis according to predefined inclusion criteria: systematic reviews,
literature reviews, clinical studies, and official documents addressing the prevalence and etiology of uterine factor
infertility. Studies not meeting the topic, published in languages other than English, or lacking full-text access were
excluded.
Results. Infertility prevalence remains high both in Lithuania and worldwide; however, its true extent may be
underestimated due to limited available data. Uterine factor infertility is caused by a heterogeneous group of congenital
and acquired conditions, including Müllerian duct anomalies, adenomyosis, endometriosis, intrauterine adhesions, and
uterine fibroids. These conditions impair embryo implantation and pregnancy maintenance through different
mechanisms, reducing the success of natural and assisted reproduction.
Conclusions. Uterine factor infertility is a complex group of conditions requiring an individualized and
multidisciplinary approach for diagnosis and management.
Keywords. uterine factor infertility, adenomyosis, endometriosis, etiology, prevalence;
Journal of Medical Sciences. 18 Jun, 2026 - Volume 14 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
Medical Sciences 2026 Vol. 14 (4), p. 109-116, https://doi.org/10.53453/ms.2026.6.10
109
Gimdinės kilmės nevaisingumo paplitimas ir etiologija
Karolina Kolosovaitė
1
, Živilė Sabonytė–Balšaitienė
2
1
Vilniaus universitetas, Medicinos fakultetas, Vilnius, Lietuva
2
Vilniaus universitetinės ligoninės Santaros klinikos, Klinikinės medicinos institutas, Akušerijos ir ginekologijos
skyrius, Vilnius, Lietuva.
Santrauka
Įvadas. Nevaisingumas yra reikšminga visuomenės sveikatos problema, paveikianti apie 15–17 % reprodukcinio
amžiaus gyventojų. Gimdinės kilmės nevaisingumas sudaro svarbią šios problemos dalį ir yra susijęs su įgimtomis
bei įgytomis gimdos patologijomis, kurios sutrikdo embriono implantaciją ir nėštumo išnešiojimą.
Tikslas. Atsižvelgiant į naujausią mokslinę literatūrą, aprašyti gimdinės kilmės nevaisingumo paplitimą ir etiologiją.
Medžiaga ir metodai. Mokslinių šaltinių paieška vykdyta PubMed duomenų bazėje pagal PRISMA kriterijus. Į
literatūros analizę įtraukti 18 šaltinių, atitinkantys nustatytus įtraukimo kriterijus: sisteminės apžvalgos, literatūros
apžvalgos, klinikiniai tyrimai ir oficialūs dokumentai, nagrinėjantys gimdinės kilmės nevaisingumo paplitimą,
etiologiją. Neįtraukti straipsniai, neatitinkantys temos, publikuoti ne anglų kalba arba neturintys pilno teksto prieigos.
Rezultatai. Nustatyta, kad nevaisingumo paplitimas Lietuvoje ir pasaulyje išlieka didelis, tačiau tikrasis jo nėra
įvertintas dėl riboto duomenų kiekio. Gimdinės kilmės nevaisingumą lemia heterogeniška įgimtų ir įgytų patologijų
grupė, tarp kurių – Miulerio latakų vystymosi anomalijos, adenomiozė, endometriozė, intrauterinės sąaugos ir gimdos
miomos. Šios būklės skirtingais mechanizmais sutrikdo embriono implantaciją ir nėštumo išnešiojimą, mažindamos
natūralaus ir pagalbinio apvaisinimo sėkmę.
Išvados. Gimdinės kilmės nevaisingumas yra kompleksinė būklių grupė, kurios diagnostika ir gydymas reikalauja
individualizuoto ir daugiadisciplininio požiūrio.
Raktažodžiai. Gimdinės kilmės nevaisingumas, adenomiozė, endometriozė, etiologija, paplitimas;
Journal of Medical Sciences. 18 Jun, 2026 - Volume 14 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
110
1. Įvadas
Nevaisingumas yra reikšminga visuomenės sveikatos
problema, turinti ilgalaikį poveikį reprodukcinio
amžiaus asmenų fizinei, psichologinei ir socialinei
gerovei. Pasaulio sveikatos organizacijos duomeni-
mis, su nevaisingumu per gyvenimą susiduria
maždaug kas šešta pora, tai sudaro apie 15–17 %
reprodukcinio amžiaus gyventojų pasauliniu mastu
(1). Dauguma nevaisingumo atvejų gali būti
sėkmingai gydomi medikamentinėmis, chirurginėmis
ar pagalbinio apvaisinimo priemonėmis, tačiau daliai
moterų pastojimas ar nėštumo išnešiojimas tampa
neįmanomas dėl gimdos struktūros ar funkcijos
sutrikimų. Gimdinės kilmės nevaisingumas,
nustatomas 2–17 % moterų, priklausomai nuo
diagnostinės klasifikacijos ir tiriamos populiacijos (2).
Gimdinės kilmės nevaisingumas apima tiek įgimtas,
tiek įgytas būkles, kurios sutrikdo embriono
implantaciją ir nėštumo išnešiojimą, o kai kuriais
atvejais visiškai panaikina galimybę pastoti. Įgimtos
priežastys siejamos su Miulerio latakų raidos
sutrikimais, tokiais kaip Mayer–Rokitansky–Küster–
Hauser sindromas, gimdos agenezė, hipoplazija ar
kitos vystymosi anomalijos (2,3). Įgytos priežastys
apima įvairias gimdos patologijas, įskaitant
adenomiozę, endometriozę, intrauterines sąaugas,
gimdos miomas, Ashermano sindromą ar
komplikacijas po spindulinio gydymo (2,3). Šios
patologijos skiriasi savo klinikine išraiška ir poveikiu
vaisingumui, tačiau visos gali reikšmingai sumažinti
moters reprodukcinį potencialą.Tikslus gimdinės
kilmės nevaisingumo paplitimas sunkiai nustatomas
dėl skirtingų diagnostinių kriterijų ir tiriamų
populiacijų įvairovės. Gimdos patologijos sudaro
svarbią moterų nevaisingumo priežasčių dalį, o jų
diagnostikos ir gydymo galimybės plečiasi (2,3).
Gimdinės kilmės nevaisingumo gydymas priklauso
nuo patologijos pobūdžio, išplitimo, pacienčių
amžiaus, reprodukcinių planų ir bendros sveikatos
būklės. Gydymas gali apimti medikamentines ir
chirurgines priemones, pagalbinio apvaisinimo
metodus, o esant negrįžtamam gimdos funkcijos
nebuvimui – ir alternatyvius būdus tėvystei, kaip
surogacija ar įvaikinimas.
2. Metodai
Mokslinių šaltinių paieška vykdyta PubMed duomenų
bazėje pagal PRISMA kriterijus. Paieškai taikyti
raktinių žodžių deriniai: nevaisingumas, gimdinės
kilmės nevaisingumas, adenomiozė, endometriozė,
gimdinės sąaugos, endometriumo vėžys.
Į literatūros analizę įtraukti 18 šaltinių, atitinkantys
nustatytus įtraukimo kriterijus: moksliniai straipsniai
(sisteminės apžvalgos, literatūros apžvalgos,
klinikiniai tyrimai) ir oficialūs dokumentai,
nagrinėjantys gimdinės kilmės nevaisingumo
paplitimą, etiologiją. Neįtraukti straipsniai,
neatitinkantys temos, publikuoti ne anglų kalba arba
neturintys pilno teksto prieigos. Atranka atlikta
vertinant publikacijų pavadinimus, santraukas ir
pilnus tekstus.
3. Rezultatai
3.1. Nevaisingumo paplitimas Lietuvoje
Nevaisingumas Lietuvoje reikšminga, tačiau
nepakankamai ištirta visuomenės sveikatos problema.
Nors nacionalinio masto epidemiologinių šeimų
nevaisingumo tyrimų Lietuvoje iki šiol neatlikta,
turimi administraciniai, moksliniai ir klinikinės
praktikos duomenys rodo, kad vaisingumo sutrikimai
paliečia reikšmingą šalies gyventojų dalį. Lietuvos
Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos
patvirtintoje Nevaisingumo diagnostikos ir gydymo
metodikoje nurodoma, kad Lietuvoje yra apie 1 mln.
Journal of Medical Sciences. 18 Jun, 2026 - Volume 14 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
111
šeimų susiduriančių su nevaisingumo problema.
Remiantis metodikoje pateiktais vertinimais, manoma,
jog vaisingumo sutrikimų turinčių šeimų skaičius gali
būti panašus į vieno iš didžiųjų šalies miestų –
Klaipėdos gyventojų skaičių (4). 2018 m. Dr. A.
Amšiejienės disertacijos duomenimis, pirminio
nevaisingumo, kuomet pora niekada nėra pasiekusi
nėštumo, paplitimas Lietuvoje gali siekti apie 2,6%, o
antrinio nevaisingumo, kai porai praeityje buvo
pavykę sėkimingai pastoti, iki 21,2% (5). Pagal
Higienos instituto duomenis, Lietuvoje 2016 m. buvo
užregistruota 210 vyrų ir 3138 moterų nevaisingumo
atvejų bei atikta 1500 pagalbinio apvaisinimo ciklų
milijonui gyventojų per vienerius metus (5).
Pabrėžiama, kad šie skaičiai neatspindi tikrosios
nevaisingumo paplitimo situacijos, nes apima tik tas
paslaugas, kurios buvo apmokėtos Privalomojo
sveikatos draudimo fondo lėšomis, ir neįtraukia
privačiame sektoriuje suteiktų paslaugų (5). Vilniaus
universiteto ligoninės Santaros klinikų, kaip vieno
pagrindinių tretinio lygio reprodukcinės medicinos
centrų šalyje, duomenimis, 2023 m. buvo pradėtas 361
naujas pagalbinio apvaisinimo gydymo ciklas,
klinikinių nėštumų dažnis siekė 42,3 %. Nuo 2021 m.
stebimas nuoseklus nevaisingumo diagnostikos ir
gydymo bei pagalbinio apvaisinimo paslaugų apimčių
augimas, kuris iš dalies susijęs su augančiu
nevaisingumo paplitimu (6).
3.2. Nevaisingumo paplitimas pasaulyje
Nevaisingumo paplitimas pasaulyje išlieka didelis ir
pasižymi ryškiais regioniniais skirtumais. Remiantis
Pasaulinės ligų naštos (angl. Global Burden of
Disease) duomenų baze, apėmusią laikotarpį nuo 1990
iki 2021 m. ir 204 pasaulio šalis, 2021 m. pasaulyje
registruota apie 110,1 mln. moterų, turinčių
vaisingumo sutrikimų. Šių metų paplitimo rodiklis
siekė nuo 123 iki 5752 atvejų 100000 moterų,
priklausomai nuo šalies. Lyginant rezultatus su 1990
m. nevaisingumo sutrikimų turinčių moterų skaičiumi,
tais metais tokių sutrikimų buvo 22 % mažiau nei 2021
m. (7) Didžiausias nevaisingumo paplitimas nustatytas
35–39 metų amžiaus grupėje, tai siejama su didėjančia
nevaisingumo rizika vyresniame reprodukciniame
amžiuje, ypač ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse (7).
Global Burden of Disease 2021 m. minimi ir tarp
regioniniai nevaisingumo paplitimo skirtumai.
Didžiausi moterų nevaisingumo paplitimo rodikliai
nustatyti Rytų Azijoje ir Rytų Europoje, tuo tarpų
mažiausi Australazijoje ir kai kuriuose Pietų Amerikos
regionuose. Šiuos skirtumus sąlygoja nevienodos
socialinės ir ekonominės sąlygos, sveikatos priežiūros
paslaugų prieinamumas bei diagnostikos galimybės
(7). Jungtinėse Amerikos Valstijose atliktas
populiacinis tyrimas, paremtas Nacionaline šeimos
planavimo apklausa ( angl. National Survey for Family
Growth), apėmęs 15 – 44 metų amžiaus susituokusias
poras ir nevaisingumo paplitimą 1995 – 2019 m.
laikotarpiu. Rezultatuose nurodama, kad bendri
nevaisingumo paplitimo svyravimai JAV per kelis
dešimtmečius kito nuo maždaug 5,8% iki 8,1%, kas jų
išvadų duomenimis nėra didelis ar labai reikšmingas
pokytis (8). Tyrimo duomenimis, didesnė
nevaisingumo tikimybė nustatyta vyresnio amžiaus,
anksčiau negimdžiusioms moterims, kas siejama su
natūraliu reprodukcinės funkcijos mažėjimu.
Pastaraisias dešimtmečiais daugelyje šalių stebimas
motinystės amžiaus didėjimas, kuris laikomas vienu
reikšmingiausių veiksnių, prisidedančių prie
nevaisingumo paplitimo augimo, ypač didesnes
pajamas gaunančiuose regionuose (7,8).
Nevaisingumas JAV dažniau pasitaikydavo žemesnį
išsilavinimą ir mažesnes pajamas gaunančioms
moterims, kas manoma siejama su ribotu sveikatos
Journal of Medical Sciences. 18 Jun, 2026 - Volume 14 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
112
priežiūros paslaugų prieinamumu, vėlesniu kreipimusi
dėl reprodukcinės sveikatos sutrikimų ir didesniu
kiekiu gretutinių ligų (8). Apibendrinant pasaulinius
duomenis, nevaisingumas paveikia 8 – 12%
reprodukcinio amžiaus porų, tačiau kai kuriuose
regionuose, ypač besivystančiose šalyse, šis
vaisingumo sutrikimų rodiklis siekia iki 30% (9).
Šiuose regionuose dažniau nustatomas antrinis moterų
nevaisingumas, kurį lemią prastesnė akušerinė
priežiūra, nesterilūs gimdymai ir abortų procedūros,
lemiančios didesnę infekcijų riziką (13).
Nevaisingumo paplitimas – kompleksinis
medicininių, demografinių ir socialinių veiksnių
derinys (8-9).
3.3. Nevaisingumą sąlygojančios gimdos
patologijos
3.3.1. Įgimtos
Įgimtos nevaisingumo priežastys dažniausiai
susijusios su Miulerio (paramezonefrinių) latakų
raidos sutrikimais embriogenezės laikotarpiu, šios
anomalijos pasireiškia 7,3 % nevaisingų moterų (10).
Miulerio latakų anomalijos sąlygoja pasikartojančius
persileidimus, dažnai tai būna komplikuoto nėštumo
priežastis bei kartu pasireiškia ir kitų organų, kaip
pavyzdžiui inkstų, pažeidimais (10). Tarp įgimtų
būklių, sukeliančių visišką gimdinį nevaisingumą,
reikšmingiausia yra Mayer–Rokitansky–Küster–
Hauser (MRKH) sindromas. Tai viena iš pagrindinių
indikacijų atlikti gimdos transplantacijos operaciją.
Nepaisant normalaus moteriško kariotipo (46,XX),
sindromui būdinga viršutinio makšties trečdalio ir
gimdos agenezė arba ryški hipoplazija. Būklė reta,
tačiau pasitaiko 1 iš 4000–5000 moterų ir dažniausiai
diagnuozuojama paauglystė dėl amenorėjos (11,12).
MRKH sindromui būdinga vėlyva diagnostika,
kadangi šioms moterims antriniai lytiniai brendimo
požymiai būna normalūs, dėl išsaugotos kiaušidžių
endokrininės funkcijos. Gimdos nebuvimas sąlygoja,
kad embrionas negali implantuotis, todėl nėštumas
tampa neįmanomas. Dėl bendros Miulerio latakų
kilmės 30% pacienčių pasitaiko įgimtos inkstų
anomalijos, kaip pavyzdžiui inksto agenezė (11,12).
Kitos Miulerio latakų vystymosi anomalijos paprastai
lemia ne visišką nevaisingumą, o sutrikusią
reprodukcinę funkciją ar nepalankias nėštumo baigtis.
Vienaragė gimda, atsirandanti dėl vienpusio Miulerio
latako vystymosi sutrikimo, sudaro apie 0,1 % visų
įgimtų gimdos anomalijų bendroje populiacijoje. Ji
susijusi su didesne priešlaikinio gimdymo ir
negimdinio nėštumo tikimybe, todėl tik trečdalis visų
nėštumo baigčių būna sėkmingos (10). Gimdos
didelfija ir dviragė gimda susidaro dėl nepakankamo
Miulerio latakų susiliejimo embriogenezės laikotarpiu
ir neretai diagnozuojamos ieškant nevaisingumo ar
pasikartojančių persileidimų priežasčių, kadangi abi
šios būklės dažniausiai būna besimptomės. Šios
anomalijos susijusios su padidėjusia persileidimų,
vaisiaus augimo sulėtėjimo ir priešlaikinio gimdymo
rizika (10). Net trečdalį visų Miulerio latakų anomalijų
sudaranti ir dažniausia įgimta gimdos anomalija yra
gimdos pertvara. Jos atsiradimo mechanizmas
siejamas su daline vidurinės pertvaros rezorbcija
vaisiaus vystymosi laikotarpiu (10). Gimdos pertvara
kaip ir kitos Miulerio latakų anomalijos susijusi su
nevaisingumu, pasikartojančiais persileidimais bei
sumažėjusia pagalbinio apvaisinimo sėkme. Manoma,
kad šias rizikas lemia kraujotakos sutrikimai ir
nepakankamas endometriumo funkcionalumas, kas
apsunkinama embriono implantacija (10). Įgimtos
anomalijos sudaro heterogeniškų būklių grupę – nuo
visiško gimdos nebuvimo iki subtilių anatominių
pakitimų. Dauguma šių anomalijų labiau susijusios su
negalėjimu sėkmingai išnešioti nėštumo nei pastoti.
Journal of Medical Sciences. 18 Jun, 2026 - Volume 14 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
113
Būklės kaip MRKH sindromas sąlygoja visišką
gimdinį nevaisingumą ir šioms moterims vienintelės
galimybės turėti vaikų – surogacija, įvaikinimas arba
gimdos transplantacija. Kiekvienos įgimtos būklės
unikalumas svarbus klinikinėje praktikoje, nes jis
lemia pacienčių konsultavimo strategiją ir galimų
gydymo metodų, įskaitant ir gimdos transplantaciją,
svarstymą (10,13).
3.3.2. Įgytos
Įgytos gimdinės kilmės nevaisingumo priežastys
sutrikdo embriono implantaciją, nėštumo išnešiojimą
arba sumažina pastojimo tikimybę, net ir esant
išsaugotai kiaušidžių funkcijai. Klinikinėje praktikoje
reikšmingos su nevaisingumu susijusios būklės –
adenomiozė, endometriozė, intrauterinės sąaugos
(įskaitant Ašermano sindromą), gimdos miomos, taip
pat endometriumo intraepitelinė neoplazija bei
endometriumo vėžys. Jų standartinis gydymas susijęs
su vaisingumo funkcijos praradimu arba reikalauja
sudėtingų vaisingumą išsaugančių strategijų (14-18).
Adenomiozė yra gerybinė liga, kuomet endometriumo
liaukos ir stroma randamos miometriume. Dažnai tai
sukelia gimdos padidėjimą ir struktūrinius miometro
pakitimus (14). Liga pasireiškia dubens skausmu,
dismenorėja, gausiomis menstruacijomis ir
nevaisingumu. Dalis pacienčių nejaučia šių simptomų
ir liga nustatoma tik pradėjus ištyrimą dėl vaisingumo
sutrikimų (14). Adenomiozė dažniausiai
diagnozuojama vyresnėms nei 40 metų moterims,
tačiau vis dažniau ši liga nustatoma jaunesnėms
pacientėms. Literatūroje nurodoma, kad 5–25% atvejų
pasitaiko jaunesnėms nei 39 metų pacientėms (14).
Tikėtina, kad adenomiozės sukelti vaisingumo
sutrikimai pasireiškia dėl miometriumo architektūros
pakitimų, nenormalaus gimdos kontraktiliškumo bei
peristaltikos, sutrikdyto spermos transporto,
uždegiminių procesų ir oksidacinio streso. Tai lemia
prastesnius pagalbinio apvaisinimo rezultatus ir
didesnę persileidimų riziką (14,15). Būklę apsunkina
dažnai kartu su adenomiozę esantys gretutiniai
susirgimai, tokie kaip endometriozė ir miomos
(14,15). Endometriozė yra viena dažniausių įgytų
reprodukcinės sistemos patologijų, pasireiškianti 10 –
15% 25 – 45 metų amžiaus moterų. Ji taip pat
glaudžiai susijusi su subfertiliškumu (15). Liga
apibrėžiama kaip endometriumo liaukų ir stromos
buvimas ne gimdoje, dažniausiai išplintant į dubens
struktūras: kiaušides, gimdos raiščius, kiaušintakius,
žarnyną, kartais net diafragmą (15). Tai lėtinė
uždegiminė liga, kuriai būdingi nespecifiniai
simptomai - dubens skausmas, dismenorėja bei
skausmas lytinių santykių metu ar tuštinantis.
Statistiškai endometriozės diagnozė užtrunka apie 10
metų nuo simptomų pradžios dėl ribotų diagnostikos
galimybių (15). Tarp endometrioze sergančių moterų
nevaisingumo dažnis svyruoja nuo 20 iki 68% (14,15).
Vaisingumo sutrikimo priežastys daugialypės:
endometriozė sąaugomis ir fibrozėmis keičia dubens
anatomiją, trikdo ovuliaciją, kiaušintakių funkciją bei
skatina uždegiminius procesus. Klinikinė baigtis ne
visada tiesiogiai priklauso nuo ligos stadijos – net
lengvesnės formos gali būti susijusios su ryškiais
reprodukciniais sutrikimais, kai tuo tarpu dalis
pažengusių endometriozės atvejų moterų sėkmingai
pastoja (15). Tiek endometriozė, tiek adenomiozė
dažnai pasireiškia kartu ir abi būklės glaudžiai
susijusios su endometriumo audiniu buvimu
,,netipinėje” organizmo vietoje ir taip gali sukelti
vaisingumo sutrikimus (14,15). Reikšmingą dalį įgytų
gimdinės kilmės nevaisingumo priežaščių sudaro
intrauterinės sąaugos. Jos susiformuoja dėl
endometriumo bazinio sluoksnio pažeidimo po
traumos ar dažnų lytiškai plintačių infekcijų (16).
Journal of Medical Sciences. 18 Jun, 2026 - Volume 14 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
114
Klinika gali būti įvairi – nuo amenorėjos iki
nereguliarių ciklų ar išlikusių menstruacijų su antrine
dismenorėja (16). Dėl sąaugų pakinta endometriumo
struktūra bei gali būti užblokuota kiaušintakio anga,
ko pasekoje sutrika embriono implantacija arba
pasireikškia ankstyvos nėštumo komplikacijos (16).
Ašermano sindromas laikomas sunkesne ir klinikiniu
požiūriu labiau reprodukciškai žalojančia intrauterinių
sąaugų ligos forma. Ligos atveju gimdos audiniai
tankiai surandėja ir sąaugos plačiai išplinta dubenyje,
taip didinant nevaisingumo ar pasikartojančių
persileidimų riziką. Itin galudų ryšį liga turi su antrojo
nėštumo laikotarpio persileidimais (16). Gimdos
miomos (lejomiomos) gali būti viena iš gimdinio
nevaisingumo priežasčių. Jų klinikinė svarba didėja,
nes moterys nėštumą linkusios atidėti vyresniam
amžiui, kuomet miomų paplitimas išsauga (17).
Miomų įtaka vaisingumui nėra vienareikšmė, o labiau
diskusinė. Nėštumo ir gyvų gimdymų rodikliai gali
būti mažesni moterims, turinčioms miomas, palyginti
su neturinčiomis (17). Klinikinėje praktikoje
svarbiausia miomos dydis ir lokalizacija bei santykis
su endometriumu. Blogiausią prognozę turi III – VI
tipo intramuralinės, prie endometriumo esančios
miomos. Norint išsaugoti gimdos funkciją ir atkurti
vaisingumą, svarbu atsižvelgti į individualią gydymo
strategiją kiekvienai pacientei (17). Endometriumo
karcinoma – dažniausia onkoginekologinė liga
ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse, 2020 m.
duomenimis nustatyti 417 tūkst. naujų atvejų ir 97
tūkst. mirčių (18). Nors dažniausiai piktybiniai
endometriumo pakitimai aptinkami po menopauzės, 4
–14% atvejų nustatoma jaunesnėms nei 40 m.
moterims (18). Pagrindinis gydymo būdas –
histerektomija su visų gimdos priedų pašalinimu –
užkerta kelią pastojimui. Itin svarbi pacienčių atranka,
esant endometriumo intraepitelinei neoplazijai ar
ankstyvosios stadijos, žemo laipsnio endometrioidinei
karcinomai, kai svarstomas vaisingumą tausojantis
gydymas (22). Geresni rezultatai po vaisingumą
tausojančio gydymo siejami su pagalbinio
apvaisinimo taikymu iš karto po vėžio remisijos ir
griežta pacienčių atranka (18). Gimdinės kilmės
patologijos neigiamai veikia gimdos struktūrą ir
funkcijas, mažina natūralaus ir pagalbinio apvaisinimo
sėkmę.
4. Išvados
Nevaisingumas yra plačiai paplitusi visuomenės
sveikatos problema, kurios tikrasis mastas nėra
įvertintas pakankamai. Gimdinės kilmės apima
įgimtas bei įgytas patologijas, sutrikdančias embriono
implantaciją ir nėštumo išnešiojimą. Šių būklių
diagnostika ir gydymas – sudėtingi, todėl būtinas
individualizuotas ir daugiadisciplininis požiūris,
parenkant tinkamiausias gydymo strategijas pagal
pacienčių klinikinę situaciją ir reprodukcinius tikslus.
Literatūros šaltiniai
1. Infertility [Internet]. [cited 2026 Jan 6]. Available
from: https://www.who.int/news-room/fact-
sheets/detail/infertility
2. Sallée C, Margueritte F, Marquet P, Piver P,
Aubard Y, Lavoué V, et al. Uterine Factor Infertility,
a Systematic Review. J Clin Med. 2022 Aug
21;11(16):4907.
3. Jacques A, Testa G, Johannesson L. Uterus
transplantation: current status in 2024. Eur J
Transplant. 2024 Oct 2;(2):77–84.
4. Nevaisingumo metodika SAM_2019-07-22.pdf
[Internet]. [cited 2026 Jan 6]. Available from:
https://sam.lrv.lt/uploads/sam/documents/files/Nevais
ingumo%20metodika%20SAM_2019-07-22.pdf
Journal of Medical Sciences. 18 Jun, 2026 - Volume 14 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
115
5. Amšiejienė A. Lietuvos Nevaisingų Moterų
Populiacijos Biologinių Veiksnių Daugiamatė
Analizė. 2018;(2018):77.
6. Veiklos ataskaita 2023 m. [Internet]. Vilniaus
universiteto ligoninė; 2024. Available from:
https://www.santa.lt/uploads/ECB/content_17155958
84/galutine_2023_veiklos-ataskaita_6160.pdf
7. Wei Y, Lin Z, Huang Q, Wu H, Wang R, Wang J.
Burden of female infertility in 204 countries and
territories, 1990–2021: results from the Global Burden
of Disease Study 2021. J Psychosom Obstet Gynecol.
2025 Dec 31;46(1):2459618.
8. Snow M, Vranich TM, Perin J, Trent M. Estimates
of infertility in the United States: 1995–2019. Fertil
Steril. 2022 Sept 1;118(3):560–7.
9. Vander Borght M, Wyns C. Fertility and infertility:
Definition and epidemiology. Clin Biochem. 2018
Dec 1;62:2–10.
10. Hosseinirad H, Yadegari P, Falahieh FM,
Shahrestanaki JK, Karimi B, Afsharzadeh N, et al. The
impact of congenital uterine abnormalities on
pregnancy and fertility: a literature review. JBRA
Assist Reprod. 2021;25(4):608–16.
11. Herlin MK, Petersen MB, Brännström M.
Mayer-Rokitansky-Küster-Hauser (MRKH)
syndrome: a comprehensive update. Orphanet J Rare
Dis. 2020 Aug 20;15(1):214.
12. Londra L, Chuong FS, Kolp L. Mayer-
Rokitansky-Kuster-Hauser syndrome: a review. Int J
Womens Health. 2015 Nov 2;7:865–70.
13. Sallée C, Margueritte F, Marquet P, Piver P,
Aubard Y, Lavoué V, et al. Uterine Factor Infertility,
a Systematic Review. J Clin Med [Internet]. 2022 Aug
21 [cited 2026 Jan 28];11(16). Available from:
https://www.mdpi.com/2077-0383/11/16/4907
14. Pados G, Gordts S, Sorrentino F, Nisolle M,
Nappi L, Daniilidis A. Adenomyosis and Infertility: A
Literature Review. Medicina (Mex). 2023 Aug
26;59(9):1551.
15. Moïse A, Dzeitova M, de Landsheere L,
Nisolle M, Brichant G. Endometriosis and Infertility:
Gynecological Examination Practical Guide. J Clin
Med. 2025 Mar 12;14(6):1904.
16. Toma LM, Socolov D, Matei D, Anton S,
Balan R, Anton E, et al. Intrauterine Adhesions and
Asherman Syndrome: A Retrospective Dive into
Predictive Risk Factors, Diagnosis, and Surgical
Perspectives. Diagnostics. 2025 Apr 9;15(8):955.
17. Donnez J, Taylor HS, Marcellin L, Dolmans
MM. Uterine fibroid–related infertility: mechanisms
and management. Fertil Steril. 2024 Jul 1;122(1):31–
9.
18. Krasznai ZT, Hajagos E, Kiss VG,
Damjanovich P, Tóth S, Molnár S. Fertility
Preservation in Early-Stage Endometrial Carcinoma
and EIN: A Single-Centre Experience and Literature
Review. Cancers. 2025 Oct 28;17(21):3464.
Journal of Medical Sciences. 18 Jun, 2026 - Volume 14 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
116