The relationship between hyperuricemia and glycemic markers in patients with metabolic syndrome – a retrospective study

admin

Full article

https://doi.org/10.53453/ms.2026.4.9

The relationship between hyperuricemia and glycemic
markers in patients with metabolic syndrome: a retrospective
study
Ieva Ruzgytė
1
, Jolanta Dadonienė
1,2
1
Vilnius University, Faculty of Medicine, Vilnius, Lithuania
2
Vilnius University, Faculty of Medicine, Institute of Health Sciences, Department of Public Health,
Vilnius, Lithuania
Abstract
Introduction. Hyperuricemia (HU), defined as a chronic elevation of serum uric acid (UA), is common
in patients with metabolic syndrome and has been linked to insulin resistance and hyperglycemia.
Although HU may increase the risk of type 2 diabetes mellitus (DM), its relationship with glycemic
markers remains unclear.
Aim. To evaluate the association between HU and glycemic parameters in patients with metabolic
syndrome.
Materials and Methods. A retrospective cross-sectional study was conducted using an anonymized
database of 238 patients (85 men, 153 women). Variables analyzed included UA, fasting plasma glucose,
glycated hemoglobin (HbA1c), and DM status. Associations were assessed using Spearman’s correlation
and univariate linear regression. Statistical significance was set at p < 0.05. A literature review was
performed using PubMed and Google Scholar.
Results. Men had higher UA levels than women (491.9 ± 46.9 vs. 409.0 µmol/L; p < 0.001). In the total
sample, UA did not correlate with fasting glucose, HbA1c, or DM. In men, UA was positively associated
only with fasting glucose (B = 12.83; p = 0.013). In women, UA correlated with fasting glucose (ρ =
0.161; p = 0.047) and DM (ρ = 0.193; p = 0.032). Among women with DM, median UA was higher than
in those without DM (430 vs. 396 µmol/L; p = 0.032).
Conclusions. UA is associated with DM only in women and with fasting glucose in both sexes when
analyzed separately. No significant association was observed between UA and HbA1c.
Keywords: hyperuricemia, fasting glucose, glycated hemoglobin, diabetes mellitus, metabolic syndrome
Journal of Medical Sciences. 28 Apr, 2026 - Volume 14 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592
Medical Sciences 2026 Vol. 14 (2), p. 88-96, https://doi.org/10.53453/ms.2026.4.9
88
Hiperurikemijos ir glikeminių rodiklių ryšys metaboliniu
sindromu sergančių pacientų grupėje: retrospektyvinis
tyrimas
Ieva Ruzgytė
1
, Jolanta Dadonienė
1,2
1
Vilniaus universitetas, Medicinos fakultetas, Vilnius, Lietuva
2
Vilniaus universitetas, Medicinos fakultetas, Sveikatos mokslų institutas, Visuomenės sveikatos katedra,
Vilnius, Lietuva
Santrauka
Įvadas. Hiperurikemija (HU) – tai lėtinis šlapimo rūgšties (ŠR) koncentracijos padidėjimas kraujo
serume, dažnai nustatomas metaboliniu sindromu sergantiems pacientams ir siejamas su atsparumu
insulinui bei hiperglikemija. Literatūros duomenimis, HU gali didinti 2 tipo cukrinio diabeto (CD) riziką,
tačiau jos sąsajos su glikemija nėra aiškiai žinomos. Tikslas. Įvertinti hiperurikemijos ir glikemiją
atspindinčių rodiklių ryšį, remiantis metaboliniu sindromu sergančių pacientų duomenų analize.
Medžiaga ir metodai. Atliktas retrospektyvinis skerspjūvio tyrimas, naudojant nuasmenintą 238
metaboliniu sindromu sergančių pacientų (85 vyrai, 153 moterys) duomenų bazę. Vertinti šie kintamieji:
ŠR, gliukozė nevalgius, glikuotas hemoglobinas (HbA1c) ir CD buvimas. Ryšiai tarp ŠR ir glikeminių
rodiklių analizuoti pagal Spearmano koreliaciją ir vienamatę linijinę regresiją. Duomenys laikomi
statistiškai reikšmingais, kai p < 0,05. Literatūros apžvalga diskusijai buvo atlikta naudojantis „PubMed“,
„Google Scholar“ duomenų bazėmis.
Rezultatai. Vyrų ŠR buvo aukštesnė nei moterų (491,9 ± 46,9 ir 409,0 µmol/l; p < 0,001). Bendroje
imtyje ŠR nekoreliavo su gliukozės kiekiu nevalgius, HbA1c ar CD. Vyrų grupėje teigiamas ryšys
nustatytas tik tarp ŠR ir gliukozės nevalgius (B = 12,83; p = 0,013). Moterų grupėje ŠR koreliavo su
gliukozės kiekiu nevalgius (ρ = 0,161; p = 0,047) ir CD (ρ = 0,193; p = 0,032). Moterų pogrupyje CD
turinčių tiriamųjų ŠR mediana didesnė nei neturinčiųjų (430 ir 396 µmol/l; p = 0,032).
Išvados. ŠR teigiamai siejasi su CD tik moterų imtyje, su gliukozės kiekiu nevalgius – vyrų ir moterų
imtyse atskirai. HbA1c nesusijęs su ŠR nė vienoje imtyje.
Raktažodžiai: hiperurikemija, gliukozė nevalgius, glikuotas hemoglobinas, cukrinis diabetas,
metabolinis sindromas.
Journal of Medical Sciences. 28 Apr, 2026 - Volume 14 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592
89
1. Įvadas
Hiperurikemija (HU) – tai būklė, kuriai būdingas
padidėjęs serumo šlapimo rūgšties (ŠR) kiekis
kraujyje, atsirandantis dėl padidėjusios jos
gamybos arba sumažėjusios eliminacijos. ŠR
susidaro metabolizuojant purinus, kurie gali būti
gaunami su maistu arba susidaryti organizme
endogeniškai [1]. HU siejama su purinų gausia
mityba (mėsa, žuvies produktai, ankštinės
daržovės), alkoholio vartojimu, nutukimu,
arterine hipertenzija, inkstų funkcijos
sutrikimais bei kai kurių vaistų vartojimu [2].
Klinikiniame ir laboratoriniame kontekste HU
diagnozuojama, kai serumo ŠR koncentracija
viršija fiziologines ribas. ŠR pasižymi dvejopu
biologiniu poveikiu. Normos ribose esanti ŠR
veikia kaip antioksidantas, tačiau padidėjusi jos
koncentracija skatina oksidacinį stresą,
endotelio disfunkciją ir uždegiminius procesus.
Ilgalaikė HU lemia mononatrio uratų kristalų
kaupimąsi audiniuose, todėl ŠR laikoma
pagrindiniu podagros diagnostiniu laboratoriniu
rodikliu [1]. Moksliniai tyrimai rodo, kad HU
gali atspindėti ankstyvus metabolinius
sutrikimus ir būti susijusi su gliukozės apykaitos
pokyčiais bei rezistencijos insulinui vystymusi
[3]. HU ir hiperglikemija dažnai pasireiškia
kartu metaboliniu sindromu sergantiems
pacientams, tačiau šių būklių tarpusavio ryšys
dar nėra iki galo aiškus. Pastaraisiais
dešimtmečiais tiek HU, tiek 2 tipo cukrinio
diabeto (CD) paplitimas reikšmingai išaugo [4].
Lietuvoje vidutinio amžiaus metaboliniu
sindromu sergančių pacientų grupėje HU
nustatyta 35,5% atvejų [5]. Šiuo metu ŠR yra
laikoma potencialiu metabolinių sutrikimų
biožymeniu, susijusiu su gliukozės apykaitos
sutrikimais [3]. Šio tyrimo tikslas - įvertinti HU
ir glikemiją atspindinčių rodiklių ryšį, remiantis
metaboliniu sindromu sergančių pacientų
duomenų analize.
2. Medžiaga ir metodai
2.1. Tyrimo dizainas ir duomenų šaltinis
Atliktas retrospektyvinis skerspjūvio tyrimas.
Naudojantis nuasmeninta duomenų baze, 2025
m. buvo atrinkti šiam tyrimui tinkami pacientai,
atlikta statistinė analizė ir literatūros apžvalga.
Duomenų analizė atlikta remiantis nuasmeninta
informacija apie Vilniaus universitetinės
ligoninės Santaros klinikų Kardiologijos
skyriaus pacientus. Pacientai į duomenų bazę
buvo įtraukti remiantis bent vienu iš 5 metabolinį
sindromą apibrėžiančių kriterijų: padidėjusiu
trigliceridų (TG), sumažėjusiu didelio tankio
lipoproteinų (DTL) kiekiu, padidėjusia
juosmens apimtimi, hiperglikemija ir arterine
hipertenzija [6].
Pradinėje MS Excel duomenų bazėje buvo 712
pacientų duomenys. Atliekant šį retrospektyvinį
tyrimą, į galutinę imtį atrinkti 238 pacientai (85
vyrai ir 153 moterys), kuriems nustatyta HU ir
kurių duomenys buvo pilnai užpildyti. Pacientai
su nepilnais duomenimis į analizę nebuvo
įtraukti.
2.2. Tiriamieji rodikliai
Tyrime analizuoti šie kintamieji:
• lytis,
• glikemiją atspindintys rodikliai: gliukozė
nevalgius (mmol/l), glikuotas
hemoglobinas (HbA1c,%),
• cukrinio diabeto (CD) buvimas arba
nebuvimas,
• šlapimo rūgšties (ŠR) koncentracija
(µmol/l).
2.3. Šlapimo rūgštis
ŠR koncentracija analizuota tik hiperurikemijos
ribose, remiantis VUL Santaros klinikų
laboratorinėmis normomis: vyrams > 428
Journal of Medical Sciences. 28 Apr, 2026 - Volume 14 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592
90
µmol/l, moterims > 357 µmol/l. ŠR analizuota
kaip kiekybinis tolydusis kintamasis, naudojant
koreliacinę, regresinę analizę ir grupių
palyginimus bei lyginant su literatūros
duomenimis.
2.4. Glikemiją atspindintys rodikliai
Glikemija tyrime vertinta keliais būdais,
atsižvelgiant į skirtingus glikemijos aspektus.
1. Gliukozė nevalgius (mmol/l) – naudota
momentinės glikemijos vertinimui. Rodiklis
analizuotas kaip kiekybinis tolydusis kintamasis
koreliacinėje ir regresinėje analizėse.
2. Remiantis Pasaulio sveikatos
organizacijos (PSO) rekomendacijomis,
gliukozė nevalgius buvo suskirstyta į
kategorijas:
o normali glikemija (3,9 – 5,5 mmol/l),
o sutrikęs gliukozės toleravimas (5,6 – 6,9
mmol/l),
o CD lygmens hiperglikemija (≥ 7,0 mmol/l).
Rodiklis analizuotas kaip kategorinis kintamasis
rezultatų palyginimui su kitais tyrimais.
3. HbA1c (%) – naudotas ilgalaikės
glikemijos kontrolės vertinimui. Analizuotas
kaip kiekybinis tolydusis kintamasis
koreliacijose ir regresijos modeliuose.
Aprašomojoje dalyje, remiantis Tarptautinės
diabeto federacijos (IFD) rekomendacijomis,
HbA1c buvo suskirstytas į kategorijas:
o normali glikemija (< 5,7%),
o sutrikęs gliukozės toleravimas (5,7 – 6,4%),
o hiperglikemija, patenkanti į CD lygmenį (≥
6,5%).
4. Cukrinis diabetas (CD) – analizuotas
kaip dichotominis kintamasis (0 – CD
nediagnozuotas, 1 – CD diagnozuotas). Šis
rodiklis naudotas siekiant atskirti trumpalaikius
glikemijos svyravimus nuo ilgalaikio
metabolinio disbalanso.
Kadangi šie rodikliai atspindi skirtingus
glikemijos aspektus, jų sąsajos su ŠR galėjo
skirtis.
2.5. Statistinė analizė
Statistinė analizė atlikta naudojant IBM SPSS
Statistics 31.0 programą. Dalies lentelių
sudarymui ir pirminiams skaičiavimams naudota
MS Excel.
Kiekybiniai kintamieji buvo patikrinti dėl
normaliojo pasiskirstymo naudojant Shapiro –
Wilk testą. Duomenys laikyti nenormaliai
pasiskirsčiusiais, kai p < 0,05. Kiekybiniai
kintamieji, neturintys normaliojo pasiskirstymo,
buvo aprašomi medianomis ir kvartiliais bei
lyginami naudojant Mann – Whitney U arba
Kruskal – Wallis H testus. Normaliai pasiskirstę
duomenys aprašyti vidurkiais ir standartiniais
nuokrypiais. Ryšiams tarp ŠR ir glikemiją
atspindinčių rodiklių įvertinti taikytos Spearman
(ρ) ir Pearson (r) koreliacinės analizės,
pateikiamos kartu su statistinio reikšmingumo
lygio (p) reikšme. Kategorijoms palyginti (CD
sergantys ir nesergantys pacientai) naudotas
Mann – Whitney U testas. Ryšiams tarp ŠR
koncentracijos ir glikemijos rodiklių įvertinti
atlikta vienamatė linijinė regresinė analizė,
kurioje ŠR buvo naudojama kaip priklausomas
kintamasis, o glikemiją atspindintys rodikliai –
kaip nepriklausomi kintamieji. Regresijos
modeliai nebuvo koreguojami pagal galimus
klaidinančius veiksnius. Statistiškai reikš-
mingais laikyti rezultatai, kai p < 0,05.
3. Rezultatai
3.1. Tiriamųjų aprašymas
Po atliktos tyrimui tinkamų pacientų
atrankos duomenų bazėje, tiriamųjų
menopauzės amžiaus moterų buvo 153
(64,5%), vyrų – 85 (35,5%).
Journal of Medical Sciences. 28 Apr, 2026 - Volume 14 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592
91
1 lentelė. Aprašomoji medianų ir vidurkių lentelė
Visi tiriamieji (n = 238)
Vyrai (n = 85)
Moterys (n = 153)
p
Šlapimo rūgštis, μmol/l
442,00
(389,50 - 484,00)
491,87
± 46,93
409,00
(377,50 - 451,00)
< 0,001
Gliukozė nevalgius,
mmol/l
6,12
(5,69 - 6,83)
6,02
(5,59 - 6,66)
6,14
(5,77 - 6,95)
0,073
Glikuotas hemoglobinas
(HbA1c), %
5,70
(5,40 - 6,00)
5,60
(5,25 - 5,85)
5,80
(5,50 - 6,10)
< 0,001
Vyrų ŠR vidurkis – 491,87 +- 46,93 μmol/l,
moterų mediana – 409,00 (377,50 - 451,00)
μmol/l, bendra visų tiriamųjų mediana – 442,00
(389,50 - 484,00) μmol/l. Vyrų grupėje ŠR kiekis
vidutiniškai buvo statistiškai reikšmingai
didesnis nei moterų (p < 0,001). Vyrų gliukozės
nevalgius mediana – 6,02 mmol/l (5,59 - 6,66)
(priklauso sutrikusio gliukozės toleravimo
riboms), moterų – 6,14 mmol/l (5,77 - 6,95)
(priklauso sutrikusio gliukozės toleravimo
riboms), bendrai visų tiriamųjų – 6,12 (5,69 -
6,83) (priklauso sutrikusio gliukozės toleravimo
riboms). Vyrų ir moterų gliukozės nevalgius
kiekis buvo labai panašus, moterų grupėje
vidutiniškai šiek tiek didesnis, tačiau skirtumas
tarp lyčių nebuvo statistiškai reikšmingas (p =
0,073). Vyrų HbA1c mediana – 5,60 (5,25 - 5,85)
(priklauso normalaus-sutrikusio toleravimo
HbA1c ribai), moterų – 5,80 (5,50 - 6,10)
(priklauso sutrikusio toleravimo HbA1c
riboms), bendrai visų tiriamųjų – 5,70 (5,40 -
6,00) (priklauso sutrikusio toleravimo HbA1c
riboms). Moterų grupėje HbA1c statistiškai
reikšmingai didesnis nei vyrų (p < 0,001).
2 lentelė. Aprašomoji dažnių pasiskirstymo lentelė
Vyrai
(n = 85)
Moterys
(n = 153)
p
Gliukozė
nevalgius, mmol/l
Normali
21 (24,7%)
27 (17,6%)
0,142
Sutrikęs toleravimas
50 (58,8%)
85 (55,6%)
Hiperglikemija (CD
lygmuo)
14 (16,5%)
41 (26,8%)
Glikuotas
hemoglobinas
(HbA1c), %
Normalus
41 (48,8%)
44 (29,7%)
0,137
Sutrikęs toleravimas
38 (45,2%)
88 (59,5%)
CD lygmuo
5 (6,0 %)
16 (10,8%)
Cukrinis diabetas
(CD)
Taip
14 (26,9%)
38 (73,1%)
0,062
Ne
71 (83,5%)
115 (75,2%)
Tiriamųjų pasiskirstymas pagal gliukozės kiekį
nevalgius parodė, kad dauguma jų turėjo
sutrikusį gliukozės toleravimą - 135 (56,7%)
asmenys. Normalaus gliukozės kiekio
kategorijai priklausė 48 (20,2%) tiriamieji, o
hiperglikemiją atitinkančiai kategorijai – 55
(23,1%) tiriamųjų. Statistinė analizė neparodė
reikšmingo ryšio tarp lyties ir gliukozės
nevalgius kategorijų (p = 0,142). Vyrų imtyje
sutrikusį gliukozės toleravimą turėjo 50 (58,8%)
tiriamųjų, normalų gliukozės kiekį – 21 (24,7%),
o hiperglikemiją – 14 (16,5%). Moterų imtyje
sutrikusį gliukozės toleravimą turėjo 85 (55,6%)
tiriamųjų, normalų gliukozės kiekį – 27 (17,6%),
Journal of Medical Sciences. 28 Apr, 2026 - Volume 14 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592
92
o hiperglikemiją – 41 (26,8%). Tiriamųjų
pasiskirstymas tarp lyčių nebuvo stastistiškai
reikšmingas (p = 0,137). Dauguma tiriamųjų
pagal HbA1c priklausė sutrikusio gliukozės
toleravimo grupei 126 (54,3%). Normalaus
HbA1c lygio grupę sudarė 85 (36,6%), o
cukrinio diabeto ribą atitinkančių HbA1c
reikšmių – 21 (9,1%) tiriamųjų. Moterys
dažniausiai pateko į sutrikusio gliukozės
toleravimo kategoriją – 88 (59,5% moterų), į
normalaus gliukozės toleravimo kategoriją – 44
(29,7%), rečiau – į CD lymens kategoriją – 16
(10,8%). Vyrams panašiai dažnai nustatytas tiek
normalus, tiek sutrikusios tolerancijos HbA1c
lygis: normalų HbA1c turėjo 41 (48,8%) vyras,
sutrikusios tolerancijos HbA1c – 38 (45,2%),
normalų HbA1c – 5 (6,0 %) vyrų. Tiriamųjų
pasiskirstymas tarp lyčių buvo statistiškai
reikšmingas (p = 0,013). Iš visos tiriamųjų imties
CD nustatyta 52 asmenims (37,7%). Vertinant
pagal visą imtį, CD turinčių moterų buvo 38
(73,1%), o vyrų – 14 (26,9%). Skirtumas tarp
lyčių nebuvo statistiškai reikšmingas (p =
0,062).
3 lentelė. ŠR koreliacija su glikeminiais rodikliais
Visi tiriamieji
Vyrai
Moterys
Šlapimo rūgštis
Šlapimo rūgštis
Šlapimo rūgštis
ρ
p
r
p
ρ
p
HbA1c,%
-0,068
0,303
0,049
0,661
0,114
0,167
Glikemija nevalgius,
mmol/l
0,059
0,365
0,177
0,104
0,161
0,047
CD
0,048
0,498
0,070
0,553
0,193
0,032
Bendroje imtyje ŠR koncentracija tarp HU
turinčių tiriamųjų statistiškai reikšmingai
nekoreliuoja su gliukozės kiekiu nevalgius (p =
0,365), HbA1c (p = 0,303) ir CD (p = 0,498) (3
lentelė). Vyrų imtyje ŠR koncentracija tarp HU
turinčių tiriamųjų statistiškai reikšmingai
nekoreliuoja su gliukozės kiekiu nevalgius (p =
0,104), HbA1c (p = 0,661) ir CD (p = 0,553).
Moterų imtyje ŠR koncentracija tarp HU
turinčių tiriamųjų teigiamai koreliuoja su
gliukozės kiekiu nevalgius (ρ = 0,161; p = 0,047)
ir CD (ρ = 0,193; p = 0,032). Nerasta statistiškai
reikšmingos koreliacijos su HbA1c (p = 0,167).
3.2. Šlapimo rūgšties priklausomybė
nuo glikemiją atspindinčių rodiklių
regresinės analizės būdu
Atlikus vienamatę linijinę regresijos analizę
bendroje imtyje HU turintiems tiriamiesiems
nebuvo rasta statistiškai reikšmingo ryšio tarp
ŠR ir gliukozės koncentracijos nevalgius (p =
0,724), HbA1c (p = 0,590) ir CD (p = 0,483) (4
lentelė). Vyrų imtyje HU turintiems
tiriamiesiems rastas statistiškai reikšmingas
ryšys tarp ŠR ir gliukozės koncentracijos
nevalgius (p = 0,013). Gliukozės koncentracijai
nevalgius padidėjus per 1 mmol/l, ŠR
koncentracija vyrams padidėja per ~12,8 qmol/l
(B = 12,830). Nebuvo aptikta statistiškai
reikšmingo ryšio tarp ŠR koncentracijos ir
HbA1c (p = 0,061) ir CD (p = 0,471).
Moterų imtyje HU turinčioms tiriamosioms
nebuvo rasta statistiškai reikšmingo ryšio tarp
ŠR ir gliukozės koncentracijos nevalgius (p =
0,379), HbA1c (p = 0,524) ir CD (p = 0,051).
Journal of Medical Sciences. 28 Apr, 2026 - Volume 14 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592
93
4 lentelė. Padidėjusios šlapimo rūgšties priklausomybė nuo glikemiją atspindinčių rodiklių. Vienamatė
regresija
Visi tiriamieji
Vyrai
Moterys
Nepriklausomas kintamasis
B
p
B
p
B
p
Gliukozė nevalgius, mmol/l
1,003
0,724
12,785
0,013
2,500
0,379
Glikuotas hemoglobinas
(HbA1c,%)
-3,338
0,590
18,345
0,061
4,203
0,524
Cukrinis diabetas (CD)
7,204
0,483
10,197
0,471
21,364
0,051
4. Diskusija
Šio tyrimo duomenys buvo palyginti su In Young
Kim ir bendraautorių (2019) atliktu populiaciniu
tyrimu, kuriame vertintas HU paplitimas ir jos
sąsajos su metaboliniais bei demografiniais
veiksniais [7]. Šiame tyrime nustatyta, kad HU
turėjo daugiau moterų nei vyrų, tačiau statistinė
analizė parodė, jog lytis nebuvo reikšmingai
susijusi su ŠR koncentracija (p = 0,590). Tai
skiriasi nuo Kim ir bendraautorių (2019) tyrimo,
kuriame HU buvo dažnesnė vyrų grupėje. Šie
skirtumai galėtų būti paaiškinami skirtinga
tiriamųjų amžiaus struktūra, imties dydžiu bei
taikytais HU vertinimo kriterijais. Vertinant ŠR
koncentraciją pagal gliukozės nevalgius
kategorijas (normali glikemija, sutrikęs
gliukozės toleravimas ir CD lygmens
hiperglikemija), gauti rezultatai skyrėsi nuo Tran
Quang Binh ir bendraautorių (2019) tyrimo,
kuriame didžiausios ŠR medianos buvo
nustatytos sutrikusios gliukozės tolerancijos
grupėje, o mažiausios – normoglikemijos
grupėje, šie skirtumai buvo statistiškai
reikšmingi. Šiame tyrime bendroje imtyje
didžiausia ŠR mediana buvo nustatyta sutrikusio
gliukozės toleravimo grupėje, o mažiausia –
tiriamųjų, kurie turi CD lygmens hiperglikemiją,
grupėje, tačiau skirtumai tarp glikemijos grupių
nebuvo statistiškai reikšmingi (p = 0,890).
Moterų imtyje didžiausia ŠR mediana buvo
nustatyta normoglikemijos grupėje, o mažiausia
– sutrikusio gliukozės toleravimo grupėje, tačiau
taip pat nepasiekė statistinio reikšmingumo (p =
0,756). Vyrų imtyje ŠR medianos tarp glikemijos
grupių skyrėsi nedaug, o mažiausia ŠR mediana
buvo nustatyta tiriamųjų, kurių glikemija
patenka į CD lygmenį, kategorijoje, šie
skirtumai taip pat nebuvo statistiškai reikšmingi
(p = 0,091). Vis dėlto visose glikemijos
kategorijose šiame tyrime nustatytos ŠR
medianos buvo aukštesnės nei Vietnamo
populiacijoje, kas gali būti siejama su skirtingais
etniniais, mitybos ir metaboliniais veiksniais [8].
Nors literatūroje dažnai aprašomas ryšys tarp
HU ir atsparumo insulinui, šiame tyrime
hiperglikemija nevalgius nebuvo statistiškai
reikšmingai susijusi su ŠR koncentracija nei
bendroje imtyje, nei lyties pogrupiuose.
Analizuojant CD buvimą bendroje imtyje taip
pat nenustatyta statistiškai reikšmingo skirtumo
tarp CD sergančių ir nesergančių tiriamųjų ŠR
medianų (p = 0,497). Šie rezultatai atitinka
literatūros duomenis, rodančius, kad padidėjusi
ŠR koncentracija nėra nepriklausomas CD
rizikos veiksnys, o stebimos sąsajos dažnai
paaiškinamos kitais metaboliniais veiksniais,
tokiais kaip nutukimas ar atsparumas insulinui
[9]. Atliekant analizę pagal lyties pogrupius,
nustatyta, kad moterų imtyje CD sergančios
tiriamosios turėjo statistiškai reikšmingai
didesnę ŠR medianą nei nesergančios CD
(430,00 vs 396,00, p = 0,032). Šis rezultatas
atitinka literatūros duomenis, kuriuose
aprašomas ryškesnis ŠR padidėjimas CD
sergančių moterų imtyje [10]. Didesnė ŠR
mediana moterų CD grupėje atitinka literatūros
Journal of Medical Sciences. 28 Apr, 2026 - Volume 14 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592
94
duomenis ir gali atspindėti biologinius ar
hormoninius skirtumus tarp lyčių. Tyrimų
duomenimis, moterys po menopauzės turi
didesnę HU išsivystymo tikimybę, dėl
sumažėjusio estrogenų, kurie turi apsauginį
poveikį prieš HU išsivystymą, kiekio [11]. Šio
tyrimo vyrų imtyje reikšmingo ryšio nenustatyta,
o literatūros duomenų apie analogiškas sąsajas
vyrų pogrupyje rasta nedaug. Statistinio
reikšmingumo skirtumai tarp lyčių gali būti
susiję su imčių dydžio skirtumais – moterų imtis
buvo didesnė nei vyrų (153 moterys (64,5 %) ir
85 vyrai (35,5 %)). Kadangi vyrų imtis buvo
mažesnė, tikėtina, kad galimas ŠR padidėjimas
vyrų pogrupyje liko nepastebėtas. Ateityje atlikti
tyrimai su didesnėmis tiriamųjų apimtimis ir
apylygėmis lyčių imčių proporcijomis galėtų
padėti patikslinti šiuos skirtumus ir jų klinikinę
reikšmę.
5. Išvados
Moterų imtyje ŠR teigiamai koreliuoja su
gliukozės kiekiu nevalgius ir CD buvimu, o vyrų
imtyje gliukozės padidėjimas 1 mmol/l susijęs su
vidutiniu ŠR padidėjimu apie 12,8 µmol/l.
HbA1c nė vienoje imtyje nesusijusi su ŠR, o
bendroje imtyje nė vienas glikeminis rodiklis
neturėjo statistiškai reikšmingo ryšio su ŠR. Šie
rezultatai iš dalies atitinka kitus tyrimus ir leidžia
manyti, kad ryšys tarp CD ir didesnės ŠR
koncentracijos gali būti lyčiai specifiškas.
Skirtumai tarp tyrimų galimi dėl imties dydžio ir
struktūros, amžiaus pasiskirstymo, etninių
ypatumų bei taikytų glikemijos ir HU vertinimo
metodų.
Literatūros šaltiniai
[1] Du L, Zong Y, Li H, Wang Q, Xie L, Yang B,
et al. Hyperuricemia and its related diseases:
mechanisms and advances in therapy. Signal
Transduct Target Ther. 2024;9:1–22.
https://doi.org/10.1038/s41392-024-01916-y.
[2] Kuwabara M, Fukuuchi T, Aoki Y, Mizuta E,
Ouchi M, Kurajoh M, et al. Exploring the
multifaceted nexus of uric acid and health: a
review of recent studies on diverse diseases.
Biomolecules. 2023;13(10):1519.
https://doi.org/10.3390/biom13101519.
[3] Raya-Cano E, Vaquero-Abellán M, Molina-
Luque R, De Pedro-Jiménez D, Molina-Recio G,
Romero-Saldaña M. Association between
metabolic syndrome and uric acid: a systematic
review and meta-analysis. Scientific Reports 12,
18412 (2022). https://doi.org/10.1038/s41598-
022-22025-2.
[4] Alemayehu E, Fiseha T, Bambo GM, Kebede
SS, Bisetegn H, Tilahun M, et al. Prevalence of
hyperuricemia among type 2 diabetes mellitus
patients in Africa: a systematic review and meta-
analysis. BMC Endocr Disord 2023;23:408.
https://doi.org/10.1186/s12902-023-01408-0.
[5] Mikolaitytė J, Badarienė J, Puronaitė R,
Čypienė A, Rutkauskienė I, Dadonienė J, et al.
Which Clusters of Metabolic Syndrome Are the
Most Associated with Serum Uric Acid?
Medicina (Kaunas) 2022;58(2):297.
https://doi.org/10.3390/medicina58020297.
[6] Woyesa SB, Hirigo AT, Wube TB.
Hyperuricemia and metabolic syndrome in type
2 diabetes mellitus patients at Hawassa
University Comprehensive Specialized Hospital,
South West Ethiopia. BMC Endocr Disord. 2017
Dec 12;17(1):76.
https://doi.org/10.1186/s12902-017-0226-y.
[7] Kim IY, Han KD, Kim DH, Eun Y, Cha HS,
Koh EM, et al. Women with metabolic syndrome
and general obesity are at a higher risk for
significant hyperuricemia compared to men. J
Clin Med. 2019;8(6):837.
https://doi.org/10.3390/jcm8060837.
Journal of Medical Sciences. 28 Apr, 2026 - Volume 14 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592
95
[8] Tran QB, Pham TP, Nguyen TC, Bui TN, Do
DT, Tran QT, et al. First report on association of
hyperuricemia with type 2 diabetes in a
Vietnamese population. Int J Endocrinol.
2019;2019:5275071.
https://doi.org/10.1155/2019/5275071.
[9] Volpe A, Ye C, Hanley AJ, Connelly PW,
Zinman B, Retnakaran R. Changes over time in
uric acid in relation to changes in insulin
sensitivity, beta-cell function, and glycemia. J
Clin Endocrinol Metab. 2020 Mar
1;105(3):e651–e659.
https://doi.org/10.1210/clinem/dgz199.
[10] Nikparast A, Rahmani J, Bagheri R,
Mohammadpour S, Shadnoosh M, Wong A, et al.
Maternal uric acid levels and risk of gestational
diabetes mellitus: a systematic review and dose-
response meta-analysis of cohort studies
including 105,380 participants. J Diabetes
Investig. 2023 Aug;14(8):973–984.
https://doi.org/10.1111/jdi.14022.
[11] Wan H, Zhang K, Wang Y, Chen Y, Zhang
W, Xia F, et al. The associations between
gonadal hormones and serum uric acid levels in
men and postmenopausal women with diabetes.
Front Endocrinol (Lausanne). 2020;11:55.
https://doi.org/10.3389/fendo.2020.00055.
Journal of Medical Sciences. 28 Apr, 2026 - Volume 14 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592
96