Milda Musneckytė1, Paulina Abraitytė1, Tomas Staniulis1
1Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Medicine, Kaunas, Lithuania
People with diagnosed mental disorders have increased risk of suicide. The relevance of suicide problem these days is undeniable. Suicide is the second most common death cause for people aged 18 – 29, 1,4% of world population died from suicide, suicide is 18th most common death cause worldwide. Most of suicides worldwide are related to major depressive disorder, schizophrenia, psychoactive substance abuse. Depression is the most common mental disorder among people who committed suicide. Patients who have depression with comorbidity disorders (psychoactive substance abuse, anxiety disorder, personality disorders), mental disorders or suicides in family history have increased suicide risk. Substance abuse and depression comorbidity is one of the most important factors provoking suicide. Schizophrenia is a chronic, severe mental disorder with a genetic and neurobiological basis. 1% of population worldwide is diagnosed with schizophrenia, schizophrenia onset is usually experienced by adolescents or young adults, men are more likely to develop schizophrenia symptoms compared to women. The diagnosis of schizophrenia is usually based on an assessment of positive and negative symptoms. Schizophrenia diagnosed patients tend to choose more lethal suicide methods and are 20 – 50 times more likely to commit suicide compared to general population, 25 – 50% of schizophrenia patients have at least one time attempted suicide. It is important to differentiate self – dangerous behavior caused by psychosis from the threat of suicide. Proper administration and usage of antipsychotic drugs, psychosocial assistance (psychotherapy, trainings about disorder), empathy and support from family members are essential parts of suicide prevention in schizophrenia diagnosed patients. Protective factors (environmental, bio-psychosocial, socio-cultural) are also important in preventing suicide. Education of general practitioners, psychiatrists and medical staff about depression and schizophrenia related suicide also plays important role in suicide prevention.
Keywords: suicide, depression, schizophrenia, mental disorders, suicide prevention.
Journal of Medical Sciences. June 30, 2020 - Volume 8 | Issue 18. Electronic - ISSN: 2345-0592
39
Medical Sciences 2020 Vol. 8 (18), p. 39-46
Significance of depression and schizophrenia for suicide: a review of the
literature
Milda Musneckytė
1
, Paulina Abraitytė
1
, Tomas Staniulis
1
1
Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Medicine, Kaunas, Lithuania
People with diagnosed mental disorders have increased risk of suicide. The relevance of suicide problem these days
is undeniable. Suicide is the second most common death cause for people aged 18 – 29, 1,4% of world population died from
suicide, suicide is 18th most common death cause worldwide. Most of suicides worldwide are related to major depressive
disorder, schizophrenia, psychoactive substance abuse. Depression is the most common mental disorder among people who
committed suicide. Patients who have depression with comorbidity disorders (psychoactive substance abuse, anxiety disorder,
personality disorders), mental disorders or suicides in family history have increased suicide risk. Substance abuse and
depression comorbidity is one of the most important factors provoking suicide. Schizophrenia is a chronic, severe mental
disorder with a genetic and neurobiological basis. 1% of population worldwide is diagnosed with schizophrenia, schizophrenia
onset is usually experienced by adolescents or young adults, men are more likely to develop schizophrenia symptoms
compared to women. The diagnosis of schizophrenia is usually based on an assessment of positive and negative symptoms.
Schizophrenia diagnosed patients tend to choose more lethal suicide methods and are 20 – 50 times more likely to commit
suicide compared to general population, 25 – 50% of schizophrenia patients have at least one time attempted suicide. It is
important to differentiate self – dangerous behavior caused by psychosis from the threat of suicide. Proper administration and
usage of antipsychotic drugs, psychosocial assistance (psychotherapy, trainings about disorder), empathy and support from
family members are essential parts of suicide prevention in schizophrenia diagnosed patients. Protective factors
(environmental, bio-psychosocial, socio-cultural) are also important in preventing suicide. Education of general practitioners,
psychiatrists and medical staff about depression and schizophrenia related suicide also plays important role in suicide
prevention.
Keywords: suicide, depression, schizophrenia, mental disorders, suicide prevention.
Journal of Medical Sciences. June 30, 2020 - Volume 8 | Issue 18. Electronic - ISSN: 2345-0592
40
Depresijos bei šizofrenijos reikšmė savižudybei: literatūros apžvalga
Milda Musneckytė
1
, Paulina Abraitytė
1
, Tomas Staniulis
1
1
Lietuvos Sveikatos Mokslų Uuniversitetas, Medicinos akademija, Medicinos fakultetas, Kaunas, Lietuva
Santrauka
Psichikos sutrikimais sergantiems asmenims būdinga padidėjusi savižudybių rizika. Savižudybės problemos
aktualumas šiais laikais yra neginčytinas. Savižudybė yra antra pagal dažnį mirties priežastis 18 – 29 amžiaus grupės
asmenims, 1,4% žmonių pasaulyje yra mirę nuo savižudybės, savižudybė yra 18 dažniausiai pasitaikanti mirties priežastis
pasaulyje. Dauguma savižudybių visame pasaulyje yra susijusios su depresija, šizofrenija, psichoaktyvių medžiagų vartojimu.
Depresija – dažniausiai pasitaikantis psichikos sutrikimas tarp savižudybę įvykdžiusių asmenų. Depresija sergantys asmenys,
pasižymintys gretutiniais psichikos sutrikimais (psichoaktyvių medžiagų vartojimu, nerimo sutrikimais), asmenybiniais
sutrikimais, teigiama šeimine psichikos sutrikimų, savižudybių anamneze, pasižymi didesne suicido rizika. Psichoaktyvių
medžiagų vartojimas esant depresijos simptomams yra vienas pagrindinių suicidišką elgesį provokuojančių veiksnių.
Šizofrenija yra lėtinis, sunkus psichikos sutrikimas, turintis genetinį bei neurobiologinį pagrindą. Šizofrenija pasaulyje serga
apie 1% populiacijos, dažniausiai šizofrenija pasireiškia paauglystėje arba jaunystėje, vyrai serga dažniau negu moterys.
Šizofrenijos diagnozė paprastai remiasi teigiamų ir neigiamų simptomų įvertinimu. Šizofrenija sergantys asmenys renkasi
labiau letalius savižudybės metodus, turi 20 – 50 kartų didesnę tikimybę įvykdyti savižudybę lyginant su bendra populiacija,
25 – 50% šizofrenija sergančių pacientų bent kartą mėgino žudytis. Svarbu atskirti psichozės sukeltą pavojingą elgesį
sveikatai, kuriam pacientas yra neadekvatus, nuo gresiančios savižudybės. Tinkamai skiriami ir vartojami antipsichotiniai
vaistai, psichosocialinė pagalba (psichoterapija, mokymai), empatija, šeimos narių palaikymas yra vieni svarbiausių veiksnių
šizofrenija sergančių asmenų savižudybių prevencijoje. Savižudybių prevencijai svarbūs ir apsauginiai veiksniai: aplinkos,
biopsichosocialiniai, sociokultūriniai. Šeimos gydytojų, gydytojų psichiatrų ir medicinos personalo mokymai atpažinti
depresija ar šizofrenija sergančiam pacientui gresiančią savižudybę taip pat yra itin svarbi savižudybių prevencijos dalis.
Raktiniai žodžiai: savižudybė, depresija, šizofrenija, psichikos sutrikimai, savižudybių prevencija.
Journal of Medical Sciences. June 30, 2020 - Volume 8 | Issue 18. Electronic - ISSN: 2345-0592
41
Įvadas
Psichikos sutrikimai glaudžiai susiję su
padidintos savižudybės rizika. Savižudybė – viena
didžiausių šių laikų problemų [1]. Remiantis PSO
kiekvienais metais nuo savižudybės pasaulyje miršta
800000 žmonių, kas reiškia, jog kas 40 sekundžių
pasaulyje nusižudo vienas žmogus. Savižudybė yra antra
pagal dažnį mirties priežastis 18 – 29 amžiaus grupės
asmenims. 1,4 % žmonių pasaulyje yra mirę nuo
savižudybės, savižudybė yra 18 dažniausiai pasitaikanti
mirties priežastis pasaulyje. Statistika rodo, kad prieš
įvykdant savižudybę dažniausiai žmonėms būdinga apie
20 nesėkmingų bandymų [2]. Bandymai žudytis pasitaiko
30 kartų dažniau nei pati savižudybė, anamnezėje esantis
bandymas žudytis yra didelis rizikos veiksnys galimam
suicidui. Kiti rizikos veiksniai yra šizofrenijos diagnozė,
trumpas praėjęs laiko tarpas po gydymo stacionare (4 – 12
sav), ilgas stacionarizavimas psichiatrijos skyriuje. Vyrai
tris kartus dažniau įvykdo savižudybę nei moterys.
Skirtingoms šalims būdinga skirtinga savižudybių
statistika. Dažniausiai naudojami savižudybės būdai yra:
nuodai, šaunamieji ginklai ar korimasis [3]. Dauguma
savižudybių visame pasaulyje yra susiję su psichikos
sutrikimais – didžiausia rizika tenka sergantiems
depresija, psichozėmis, priklausomybe nuo psichoaktyvių
medžiagų, tačiau ir nerimo, valgymo, potrauminiais,
organinais psichikos sutrikimais sergantys ar
asmenybiniais sutrikimais pasižymintys asmenys turi
didesnę suicido riziką lyginant su bendra populiacija [4].
Kitos galimos savižudybių priežastys yra finansinės ar
santykių problemos, įvairios gyvenimo krizės,
diskriminacija, smurtas, teroras ar karas [1]. Savižudybių
statistikai įtakos turi geografinė šalies padėtis, religija
(musulmoniškose šalyse lyginant su krikščioniškomis
šalimis savižudybių mažiau) [5]. Savižudybių rizikos
grupei priklauso ir tam tikrų profesijų asmenys, dirbantys
didelėmis stresinėmis sąlygomis: ugniagesiai,
policininkai, kareiviai. Benamiai, homoseksualūs
asmenys, transseksualai, pabėgėliai, įvairios mažumos
taip pat patenka į didelės suicido rizikos grupę [1].
Depresija: jos reikšmė savižudybei
Depresija – nuotaikos sutrikimas, pasižymintis
prasta nuotaika, pablogėjusiu apetitu, kaltės jausmu,
energijos stoka, sutrikusiu miegu, sutrikusiu gebėjimu
priimti sprendimus, atsikartojančiomis mintimis apie
savižudybę [7]. Depresijos diagnostika paprastai remiasi
Diagnostinio ir statistinio vadovo psichikos sutrikimams,
5 leidimo (DSM – V) diagnostiniais kriterijais. Pacientas
dviejų savaičių laikotarpyje turėtų patirti bent 5
simptomus iš pateiktų ir bent vienas iš jų turėtų būti arba
prasta, liūdna nuotaika, arba interesų, pasitenkinimo
gyvenimu sumažėjimas. DSM – V pateikiami depresijos
simptomai:
• Beveik kiekvieną dieną esanti prasta,
pažemėjusi nuotaika;
• Kasdien ar beveik kasdien jaučiamas
ženkliai sumažėjęs susidomėjimas kokia nors veikla, ar
daugumą veiklų, nepasitenkinimas;
• Reikšmingas svorio nukritimas ar
priaugimas nesilaikant dietos, beveik kasdien
pasireiškiantis apetito padidėjimas ar sumažėjimas;
• Fizinis ar mąstymo (minčių)
sulėtėjimas, pastebimas paciento aplinkoje esančių
asmenų;
• Beveik kasdien jaučiamas išsekimas ar
energijos stoka;
• Kaltės, savęs nevertinimo jausmas;
• Beveik kasdien pasireiškiantis
neryžtingumas, sunkumas susikaupti, priimti sprendimus;
Journal of Medical Sciences. June 30, 2020 - Volume 8 | Issue 18. Electronic - ISSN: 2345-0592
42
• Atsikartojančios mintys apie mirtį,
mintys apie savižudybę neturint konkretaus plano,
bandymai nusižudyti ar konkretaus plano savižudybei
turėjimas.
Tam, kad depresija būtų diagnozuota, svarbu,
kad šie simptomai trukdytų paciento kasdienei socialinei,
profesinei veiklai, sukeltų kančią, ir nebūtų susiję su
psichoaktyvių medžiagų vartojimu ar kitomis sveikatos
būklėmis [8]. 20% pacientų, kuriems pasireiškė didžioji
depresija, gali būti diagnozuotas bipolinis sutrikimas [9].
Depresijos gydymas yra kompleksinis ir apima gydymą
antidepresantais bei psichoterapija [7].
Depresija – dažniausiai pasitaikantis psichikos
sutrikimas tarp savižudybę įvykdžiusių asmenų. Atliktų
autopsijų rezultatai rodo, kad 50 – 70 % nuo savižudybės
mirusių asmenų sirgo depresija, todėl svarbu identifikuoti
sergančiųjų depresija rizikos faktorius savižudybei [6].
2013 metais atliktoje metaanalizėje nustatyta, kad vyrai
sergantys depresija pasižymėjo didesne savižudybės rizika
nei depresija sergančios moterys (ŠS = 1,76, 95 % PI (1,08
– 2,86)) ir tai nebuvo susiję su šeimine padėtimi, socialiniu
statusu, vaikų turėjimu ar gyvenimu atskirai. Depresija
sergantys asmenys, pasižymintys gretutiniais psichikos
sutrikimais (psichoaktyvių medžiagų vartojimas, nerimo
sutrikimais), asmenybiniais sutrikimais, teigiama šeimine
psichikos sutrikimų, savižudybių anamneze, turėjo
didesnę suicido riziką. Psichoaktyvių medžiagų (alkoholio
ar narkotikų) vartojimas sergant depresija nustatytas kaip
vienas iš svarbiausių rizikos veiksnių (ŠS = 2,17 95 %).
Antidepresantų vartojimas buvo nustatytas kaip riziką
mažinantis veiksnys [10]. Tačiau yra studijų, rodančių,
kad pirmomis gydymo antidepresantais savaitėmis ar
keičiant antidepresantų dozes, suicido rizika didėja [11].
Svarbu atkreipti dėmesį ir į depresija sergančių
savižudybės rizikos grupę patenkančias profesijas – jau
1858 metais Anglijos gydytojai pastebėjo didesnį
medicinos personalo polinkį savižudybėms lyginant su
bendrąja populiacija. 1960 metais buvo nustatyta, kad
gydytojų ir medicinos personalo pagrindinė savižudybių
priežastis yra depresija [12]. 2017 metais Rotenstein LS.
ir kitų atliktoje metaanalizėje (apėmusioje 15 šalių) buvo
tirta medicinos studentų jaučiami depresijos simptomai ir
išsakomos mintys apie savižudybę. Nustatyta, kad 27,2%
medicinos studentų jautė depresijos simptomų ar jiems
buvo diagnozuota depresija, 11,1% iš šių studentų turėjo
suicido intencijų. 15,7% depresijos simptomų patyrusių
studentų kreipėsi specializuotos pagalbos į gydytoją
psichiatrą ar šeimos gydytoją [13].
Šizofrenijos aspektai ir įtaka savižudybei
Šizofrenija yra lėtinis psichikos sutrikimas,
turintis genetinį ir neurobiologinį pagrindą [34].
Šizofrenija yra vienas sunkiausių ir labiausiai varginančių
psichikos sutrikimų. Šizofrenijos paplitimas pasaulyje
siekia 1%, naujų atvejų skaičius per metus yra 1,5 atvejo
10000 gyventojų [15]. Dažniausiai šizofrenija pasireiškia
paauglystėje ar jaunystėje (vyrams ties 18 – 25, moterims
25 – 35 gyvenimo metais), vyresniems nei 45 metų
asmenims šizofrenija nustatoma itin retai, vyrai serga šiek
tiek dažniau negu moterys [16]. Šizofrenijos diagnozė
paprastai remiasi teigiamų (haliucinacijos, kliedesiai) ir
neigiamų (potraukio, alogijos) simptomų įvertinimu [14].
Šizofrenijos simptomai yra kognityvinio, elgesio ir
emocinio spektro, diagnozuojama remiantis DSM – V
diagnostiniais kriterijais:
Du ir daugiau iš žemiau nurodytų simptomų turi
trukti mažiausiai mėnesį:
• Kliedesiai;
• Haliucinacijos;
• Sutrikusi, netvarkinga kalba;
• Dezorganizuotas ar katatoniškas
elgesys;
Journal of Medical Sciences. June 30, 2020 - Volume 8 | Issue 18. Electronic - ISSN: 2345-0592
43
• Negatyvūs simptomai (pvz. susilpnėjusi
emocinė raiška).
Simptomus būtų galima priskirti vienai iš
kategorijų:
• Sutrikęs kasdienis funkcionavimas
vienoje iš gyvenimo sričių: darbe, tarpasmeniniuose
santykiuose, gebėjime pasirūpinti savimi;
• Simptomai turi nepertraukiamai tęstis
ne mažiau kaip 6 mėnesius, vienas ar daugiau iš šių
mėnesių turi atitikti A kriterijų (aktyvios fazės
simptomai), likę periodai gali būti negatyvios
simptomatikos;
• Turi būti atmestas šizoafektinis
sutrikimas ar depresija, bipolinis sutrikimas su
pcihoziniais elementais.
Diagnozuojant svarbu įsitikinti, kad:
• Simptomai nėra sukelti psichoaktyvių
medžiagų vartojimo ar kitos sveikatos būklės;
• Jei vaikystėje buvo pasireiškę autizmo
spektro sutrikimai, šizofrenija diagnozuojama tik tuo
atveju, kai bent vieną mėnesį pasireiškia ryškios
haliucinacijos su kliedesiais bei kitais simptomais.
Kiti galimi simptomai esant šizofrenijai yra:
netinkamas elgesys (juokas nesant stimulo), sutrikęs
miegas, disforinė nuotaika (depresija, nerimas ar pyktis),
įvairios fobijos, depersonalizacija (atsiribojimas nuo savęs
ar atsiribojimo nuo savęs jausmas), derealizavimas
(jausmas, kad supanti aplinka, žmonės nėra tikri),
kognityvinis deficitas, priešiškumas, agresija [8].
Kadangi trūksta informacijos apie šizofrenijos
išsivystymą, sutrikimo gydymas apima ne priežasties
šalinimą, bet simptomų slopinimą. Antipsichotikai ar
kitaip neuroleptikai yra vartojami šizofrenijos gydymui,
elgesio korekcijai taip pat naudojama psichoterapija.
Antipsichotikai taip pat vartojami organiniam smegenų
pažeidimui, toksiniam delyrui, manijai ir kitiems
ūminiams elgesio sutrikimams gydyti [18]. Vaistai yra
klasifikuojami kaip pirmos kartos (D2 dopamino
receptorių antagonistai), antros kartos (į kelis taikinius
veikiantys antagonistai, turintys didesnį antagonizmą
serotonino 5 – HT2A atžvilgiu nei dopamino D2
receptoriai) ir trečios kartos antipsichotiniai vaistai (pvz.
aripripazolas, breksibripazolas, kariprazinas) [17]. Labai
svarbu tinkamai gydyti psichozę – nepakankamos
antipsihotinių vaistų dozės, nesamas gydymo atsakas yra
pagrindiniai veiksniai, nulemiantys suicidišką šizofrenija
sergančių asmenų elgesį [26].
Savižudybė yra aktuali problema sergantiems
šizofrenija – maždaug 10% sergančiųjų patys nutraukia
savo gyvenimą. Sergantys šizofrenija asmenys turi 20 – 50
kartų didesnę tikimybę įvykdyti savižudybę lyginant su
bendra populiacija, 25 – 50 % sergančiųjų bent kartą
mėgino žudytis [25]. Tyrimai rodo, kad šizofrenija
sergantys pacientai yra linkę rinktis rimtesnius, labiau
letalius savižudybės būdus (šokimas nuo aukšto objekto,
palindimas po važiuojančiu traukiniu) lyginant su kitais
psichikos sutrikimais sergančiais asmenimis [26]. Svarbu
skirti psichozinį neatsakingą, sveikatai pavojingą elgesį,
kurio grėsmės pacientai adekvačiai nevertina, nuo
sąmoningo suicidinio elgesio [21]. Riziką įvykdyti
savižudybę sergant šizofrenija didina šie veiksniai: jaunas
amžius; vyriška lytis; nesantuokinė padėtis; vienišumas;
nedarbingumas; didesnis apsiskaitymas bei išsilavinimas;
didelių asmeninių lūkesčių turėjimas; supratimas, kad
lūkesčiai ir viltys gyvenime sunkiai išsipildo; per
pastaruosius 3 metus gyvenime įvykę kriziniai įvykiai,
prieiga prie mirtinų priemonių (pvz. šaunamųjų ginklų)
[19]. Ankstyvame amžiuje pasireiškę simptomai, prmas
psichozės epizodas, ankstyva ligos stadija, teigiami
simptomai (kliedesiai, anhedonija) negatyvus
nusistatymas prieš gydymą ir jo nesilaikymas, dažni
atkryčiai, sunki ligos forma taip pat didina savižudybės
riziką [20]. Riziką didina ir anamnezėje buvęs mėginimas
žudytis, depresija, panikos atakos, kitas somatinis
sveikatos sutrikimas (pvz. neurologinis) [22]. Tam tikri
Journal of Medical Sciences. June 30, 2020 - Volume 8 | Issue 18. Electronic - ISSN: 2345-0592
44
moksliniai tyrimai rodo, kad sergančiųjų šizofrenija
savižudybės priežastys turi neurobiologinį pagrindą.
Mėginusiems žudytis pacientams atlikus deksametazono
supresijos testus buvo stebimi nukrypimai [24]. Manoma,
kad pagumburio – hipofizės – antinksčių ašies
hiperaktyvumo sukelti pažeidimai šizofrenija sergančiųjų
pacientų galvos smegenyse gali būti susiję su suicidiniu
elgesiu [23].
Savižudybių prevencija
Savižudybių prevencijai svarbu apsauginiai
veiksniai – juos galima apibūdinti kaip aplinkos,
biopsichosocialinius ir sociokultūrinius.
Biopsichosocialiniai veiksniai apima genetiką, gebėjimą
susidoroti su iškilusiomis problemomis, asmenybės
bruožus, santykius su šeima ir draugais. Ieškant
apsauginių veiksnių šioje srityje, didžiausias dėmesys
skiriamas psichologiniams ir socialiniams aspektams.
Tyrimai rodo, kad artimas ryšys su šeima (ypač jauniems
asmenims), mokėjimas spręsti konfliktines situacijas
mažina savižudybių riziką [27]. Aplinkos faktoriams
priklauso taisyklės, įstatymai ir fiziniai veiksmai (pvz.
pažeidžiamoms grupėms apribojamos galimybės naudotis
mirtinomis priemonėmis (šaunamaisiais ginklais,
pesticidais, vaistais). Lengvai pasiekiama prieiga prie
kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų – tiek psichinės,
tiek somatinės sveikatos, adekvačios draudimo išmokos
proporcingos fizinei sveikatai taip pat gali mažinti
savižudybių riziką. Sociokultūriniams faktoriams
priklauso ekonomika, socialinės normos, politika, tam
tikri tyrimai rodo, kad religingumas, susijęs su mažesne
suicido rizika [28]. Tyrimai rodo, kad efektyviausi būdai
savižudybių rizikos mažinimui yra atrankinė patikra dėl
depresijos, psichikos sutrikimų diagnozavimas bei
gydymas, socialinės izoliacijos mažinimas, visuomenės
švietimas siekiant sumažinti esamą stigmą, pagalba rizikos
grupėse esantiems asmenims [29].
Psichikos sutrikimais sergantiems asmenims
daug lengviau kreiptis pagalbos į šeimos gydytoją nei į
gydytoją psichiatrą, todėl pirminė sveikatos priežiūra yra
viena esminių grandžių savižudybių prevencijoje [10].
Mokymai šeimos gydytojams bei medicinos personalui
apie depresiją bei gebėjimą atpažinti galimos savižudybės
signalus taip pat gerina savižudybių statistiką. Tyrime,
kuriame dalyvavo 373 bendrosios praktikos gydytojai ir
21000 pacientų, po mokymų gydytojams apie depresiją
bei savižudybių prevenciją – tarp pacientų, kuriais 2 metų
laikotarpyje rūpinosi mokymus išėję šeimos gydytojai,
savižudybių sumažėjo 10% [30]. Šeimos gydytojai turėtų
skirti ypatingą dėmesį pacientams, kurie neseniai gulėjo
psichiatrijos skyriuje, vartoja psichotropinius vaistus
(sergantiems depresija pacientams būdingas savavališkas
vaistų nutraukimas praėjus 4 savaitėms nuo vaistų
paskyrimo) [31].
Šizofrenija sergančių pacientų savižudybių
prevencija – itin sudėtinga užduotis, gydytojai turi būti
gerai apmokyti atpažinti pacientus, kuriems gresia
savižudybė. Norint išvengti šizofrenija sergančių asmenų
savižudybės, būtina tinkamai kontroliuoti psichozės
epizodus, gydyti gretutinius susirgimus – depresiją,
psichoaktyvių medžiagų vartojimą [19]. Tyrimai rodo, kad
tinkamai skiriami antipsichotiniai vaistai (klozapinas,
olanzapinas, risperidonas, kvetiapinas) mažina
savižudybių riziką [32]. Nefarmakologinės gydymo
priemonės taip pat atlieka svarbų vaidmenį šizofrenija
sergančių asmenų savižudybių rizikos mažinime. Tai
įvairios psichosocialinės intervencijos, psichiatrijos
skyriaus personalo mokymai atpažinti suicido intencijas ir
mokėti susitvarkyti su pacientą užplūstančiomis
emocijomis: neviltimi, depresija, nerimu. Empatija ir
rūpestis yra vieni esminių faktorių savižudybių rizikos
mažinimui [33]. Palaikomoji, orientuota į realybę terapija
gali padėti psichoziniais sutrikimais sergantiems
asmenims. Indvidualios ar grupinės sesijos (kognityvinė –
elgesio terapija, kognityvinė korekcija, palaikomoji
Journal of Medical Sciences. June 30, 2020 - Volume 8 | Issue 18. Electronic - ISSN: 2345-0592
45
terapija bei palaikomasis ugdymas, mokymai, užimtumas
įvairiomis veiklomis) moko pacientus, kaip susitvarkyti su
ligos keliamais iššūkiais ir mažina suicido riziką [34].
Šeimos narių įtraukimas į gydymo procesą taip pat gali
gerinti ligos prognozę – tokiu būdu sumažinama šeimoje
patiriama įtampa. Šeimos nariai dažnai pernelyg
emocingai reaguoja į paciento diagnozę, išreiškia kritišką
ar netolerantišką požiūrį paciento atžvilgiu. Toks elgesys
gali paskatinti pacientą savižudybei, todėl svarbu mokyti
paciento šeimos narius kaip elgtis, jei pacientas turi
suicidinių minčių ar ketinimų, kaip bendrauti su pacientu,
kad jis nesijaustų atstumtas, nereikalingas [19].
Literatūros sąrašas
1. Bachmann S. Epidemiology of suicide and the psychiatric
perspective. Vol. 15, International Journal of
Environmental Research and Public Health. MDPI AG;
2018.
2. WHO/Europe M E N TA L H E A LT H [Internet].
Internetinė prieiga: www.who.int/mental_health
Matsubayashi T, Ueda M. The effect of national suicide
prevention programs on suicide rates in 21 OECD nations.
Soc Sci Med. 2011 Nov 1;73(9):1395–400.
3. Bertolote JM, Fleischmann A, De Leo D, Wasserman D.
Psychiatric diagnoses and suicide: Revisiting the
evidence. Vol. 25, Crisis. Crisis; 2004. p. 147–55.
4. Colucci E. The cultural facet of suicidal behaviour: Its
importance and neglect. Aust e-Journal Adv Ment Heal.
2006 Jan;5(3):234–46.
5. D H, K Sadock, B. J., Kaplan, H. I., & Sadock, V. A.
Kaplan & Sadock's synopsis of psychiatry: Behavioral
sciences/clinical psychiatry (10th ed.); 2007
6. American Psychiatric Association. Diagnostic and
Statistical Manual of Mental Disorders, Fifth Edition
(DSM-5), American Psychiatric Association, Arlington
2013
7. Goodwin FK, Jamison KR, Ghaemi SN. Manic-depressive
illness : bipolar disorders and recurrent depression. Oxford
University Press; 2007. 1262 p.
8. Hawton K, Casañas I Comabella C, Haw C, Saunders K.
Risk factors for suicide in individuals with depression: A
systematic review. Vol. 147, Journal of Affective
Disorders. Elsevier; 2013. p. 17–28.
9. Valenstein M, Kim HM, Ganoczy D, McCarthy JF, Zivin
K, Austin KL, et al. Higher-risk periods for suicide among
VA patients receiving depression treatment: Prioritizing
suicide prevention efforts. J Affect Disord. 2009
Jan;112(1–3):50–8.
10. Center C, Davis M, Detre T, Ford DE, Hansbrough W,
Hendin H, et al. Confronting Depression and Suicide in
Physicians: A Consensus Statement. In: Journal of the
American Medical Association. American Medical
Association; 2003. p. 3161–6.
11. Rotenstein LS, Ramos MA, Torre M, Bradley Segal J,
Peluso MJ, Guille C, et al. Prevalence of depression,
depressive symptoms, and suicidal ideation among
medical students a systematic review and meta-analysis.
Vol. 316, JAMA - Journal of the American Medical
Association. American Medical Association; 2016. p.
2214–36.
12. Schultz SK, Andreasen NC. Schizophrenia. Vol. 353,
Lancet. Elsevier Limited; 1999. p. 1425–30.
13. Saha S, Chant D, Welham J, McGrath J. A systematic
review of the prevalence of schizophrenia. Vol. 2, PLoS
Medicine. 2005. p. 0413–33.
14. Abel KM, Drake R, Goldstein JM. Sex differences in
schizophrenia. Vol. 22, International Review of
Psychiatry. Int Rev Psychiatry; 2010. p. 417–28.
15. Allen JA, Yost JM, Setola V, Chen X, Sassano MF, Chen
M, et al. Discovery of β-arrestin-biased dopamine D 2
ligands for probing signal transduction pathways essential
for antipsychotic efficacy. Proc Natl Acad Sci U S A. 2011
Nov 8;108(45):18488–93.
16. Stępnicki P, Kondej M, Kaczor AA. Current concepts and
treatments of schizophrenia. Vol. 23, Molecules. MDPI
AG; 2018.
17. Sher L, Kahn RS. Suicide in schizophrenia: An
educational overview. Vol. 55, Medicina (Lithuania).
MDPI AG; 2019.
18. Caldwell C.B., Gottesman I.I. Schizophrenics kill
themselves too: A review of risk factors for
suicide. Schizophr. Bull. 1990;16:571–589.
19. Siris S.G. Suicide and schizophrenia. J.
Psychopharmacol. 2001;15:127–135.
20. Balhara Y.P., Verma R. Schizophrenia and suicide. East.
Asian Arch. Psychiatry. 2012;22:126–133.
21. Bradley A.J., Dinan T.G. A systematic review of
hypothalamic-pituitary-adrenal axis function in
schizophrenia: Implications for mortality. J.
Psychopharmacol. 2010;24:91–118
22. Płocka-Lewandowska M., Araszkiewicz A., Rybakowski
J.K. Dexamethasone suppression test and suicide attempts
in schizophrenic patients. Eur. Psychiatry. 2001;16:428–
431
23. Aydın M, İlhan B, Tekdemir R, Çokünlü Y, Erbasan V,
Altınbaş K. Suicide attempts and related factors in
Journal of Medical Sciences. June 30, 2020 - Volume 8 | Issue 18. Electronic - ISSN: 2345-0592
46
schizophrenia patients. Saudi Med J. 2019 May
1;40(5):475–82.
24. Harkavy-Friedman JM, Nelson EA, Venarde DF, Mann JJ.
Suicidal Behavior in Schizophrenia and Schizoaffective
Disorder: Examining the Role of Depression. Suicide
Life-Threatening Behav. 2004 Mar;34(1):66–76.
25. Stone DM, Crosby AE. Suicide Prevention: State of the
Art Review. Vol. 8, American Journal of Lifestyle
Medicine. SAGE Publications Inc.; 2014. p. 404–20.
26. Lang M. The impact of mental health insurance laws on
state suicide rates. Heal Econ (United Kingdom). 2013
Jan;22(1):73–88.
27. Draper BM. Suicidal behaviour and suicide prevention in
later life. Vol. 79, Maturitas. Elsevier Ireland Ltd; 2014. p.
179–83.
28. Almeida OP, Pirkis J, Kerse N, Sim M, Flicker L,
Snowdon J, et al. A randomized trial to reduce the
prevalence of depression and self-harm behavior in older
primary care patients. Ann Fam Med. 2012;10(4):347–56.
29. Rihmer Z, Dome P, Gonda X. The role of general
practitioners in prevention of depression-related suicides.
Neuropsychopharmacol Hung. 2012;14(4):245–51.
30. Barak Y, Mirecki I, Knobler HY, Natan Z, Aizenberg D.
Suicidality and second generation antipsychotics in
schizophrenia patients: A case-controlled retrospective
study during a 5-year period. Psychopharmacology (Berl).
2004 Sep;175(2):215–9.
31. Popovic D, Benabarre A, Crespo JM, Goikolea JM,
González-Pinto A, Gutiérrez-Rojas L, et al. Risk factors
for suicide in schizophrenia: Systematic review and
clinical recommendations. Acta Psychiatr Scand. 2014
Dec 1;130(6):418–26.
32. Kahn RS, Sommer IE, Murray RM, Meyer-Lindenberg A,
Weinberger DR, Cannon TD, et al. Schizophrenia. Nat
Rev Dis Prim. 2015 Nov 12;1.