Rapolas Gaižutis1, Justė Gudavičiūtė1, Vilius Apanavičius1
1 Lithuanian University of Health Sciences, Academy of Medicine, Faculty of Medicine
Abstract
The term “psychosis” still does not have a unified definition, but its clinical construct remains stable, it consists of several symptoms: delusions, hallucinations, disorganized thinking (speech), grossly disorganized or abnormal motor behavior (including catatonia), and negative symptoms. This type of condition sharply disrupts the functionality of the person and his functioning in society and domestic routine. A person experiencing psychosis is often a risk to himself or his surroundings, making quick and efficient diagnosis, control and treatment essential. Extensive neuropsychiatric assessment is a prerequisite to the treatment of psychotic symptoms, and it highlights recognition of medical, substance-related, and neurologic causes of psychosis over their attribution to psychiatric conditions. Treatment of psychosis includes antipsychotic drugs pharmacotherapy, adding psychotherapy, psychosocial interventions, cooperation with primary care physicians, education about the disease and support for the relatives at a stable illness phase.
Keywords: psychiatry, psychosis, antipsychotic drugs, hallucinations, delusions, psychotic disorder, disorganized thinking, negative symptoms.
Journal of Medical Sciences. Mar 30, 2021 - Volume 9 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592
345
Medical Sciences 2021 Vol. 9 (2), p. 345-353
Psychosis: definition, clinical features, diagnostics,
management and treatment
Rapolas Gaižutis
1
, Justė Gudavičiūtė
1
, Vilius Apanavičius
1
1
Lithuanian University of Health Sciences, Academy of Medicine, Faculty of Medicine
Abstract
The term "psychosis" still does not have a unified definition, but its clinical construct remains stable, it
consists of several symptoms: delusions, hallucinations, disorganized thinking (speech), grossly
disorganized or abnormal motor behavior (including catatonia), and negative symptoms. This type of
condition sharply disrupts the functionality of the person and his functioning in society and domestic
routine. A person experiencing psychosis is often a risk to himself or his surroundings, making quick and
efficient diagnosis, control and treatment essential. Extensive neuropsychiatric assessment is a prerequisite
to the treatment of psychotic symptoms, and it highlights recognition of medical, substance-related, and
neurologic causes of psychosis over their attribution to psychiatric conditions. Treatment of psychosis
includes antipsychotic drugs pharmacotherapy, adding psychotherapy, psychosocial interventions,
cooperation with primary care physicians, education about the disease and support for the relatives at a
stable illness phase.
Keywords: psychiatry, psychosis, antipsychotic drugs, hallucinations, delusions, psychotic disorder,
disorganized thinking, negative symptoms.
Journal of Medical Sciences. Mar 30, 2021 - Volume 9 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592
346
Psichozė: apibrėžimas, klinikiniai bruožai, diagnostika,
valdymas ir gydymas
Rapolas Gaižutis
1
, Justė Gudavičiūtė
1
, Vilius Apanavičius
1
1
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Medicinos fakultetas
Santrauka
Psichozės terminui vis dar trūksta vieningo apibrėžimo, tačiau klinikinis konstruktas išlieka stabilus, jį
sudaro keli simptomai: kliedesiai, haliucinacijos, mąstymo formos pokyčiai ir/ar sutrikimai, neorganizuotas
arba nenormalus motorinis elgesys (įskaitant katatoniją) ir negatyvieji simptomai. Tokia būsena smarkiai
sutrikdo asmens funkcionalumą ir funkcionavimą visuomenėje bei buitinėje kasdienybėje. Psichozę
patiriantis asmuo neretai kelia pavojų sau ar aplinkiniams, todėl labai svarbi greita diagnostika, kontrolė ir
gydymas. Išsamus neuropsichiatrinis ištyrimas yra būtinas psichotinės būklės valdyme, taip pat padedantis
nustatyti somatinę, su psichotropinėmis medžiagomis susijusę, neurologinę ar psichiatrinę psichozės
priežastį. Psichozės gydymas apima farmakoterapiją antipsichoziniais vaistais, stabilios ligos fazės metu
prijungiant psichoterapija, psichosocialines intervencijas, bendradarbiavimą su pirminės sveikatos
priežiūros gydytojais, informacijos apie ligą teikimą pacientui bei paramą artimiesiems.
Raktiniai žodžiai: psichiatrija, psichozė, antipsichoziniai vaistai, haliucinacijos, kliedesiai, psichozinis
sutrikimas, sutrikęs mąstymas, negatyvieji simptomai.
Journal of Medical Sciences. Mar 30, 2021 - Volume 9 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592
347
Įžanga
Psichozė – plati sąvoka, apimanti simptomus,
susijusius su pasikeitusiu realybės suvokimu,
kurios pasireiškimas nebūtinai rodo pirminės
psichikos ligos egzistavimą. Ankstyvieji graikų
gydytojai pirmieji nustatė kliedesius, paranoją,
kognitivynių funkcijų sutrikimą ir asmenybės
pokyčius, o kitos medicinos istorijos asmenybės
siūlė ir keitė unikalius psichozės apibūdinimo
būdus. Iki šių dienų terminas neturi vieningos
apibrėžties, tačiau psichozės klinikinis
konstruktas išlieka nekintantis: kliedesiai,
haliucinacijos, mąstymo formos pokyčiai ir/ar
sutrikimai, neorganizuotas arba nenormalus
motorinis elgesys (įskaitant katatoniją) ir
negatyvieji simptomai [1, 3]. Dažniausiai
realybės suvokimo pasikeitimą sukėlusios
priežasties diferencijavimas yra painus ir sunkus
procesas [1]. Psichozė nereta ir asmens
funkcionavimą reikšmingai sutrikdanti būklė,
kurios priežastys gali varijuoti nuo psichiatrinės,
neurologinės iki metabolinės, endokrinologinės
ir kitos somatinės kilmės, o psichotinės būklės
identifikavimas, monitoravimas, gydymas yra
svarbi užduotis medicinos praktikoje [2].
Psichozės apibrėžtis
Šiuolaikinės mokslinės psichiatrijos pradininkas
Emil Kraepelin ir Šveicarijos psichiatras,
šizofrenijos sąvokos formuotojas Eugen Bleuler
buvo asmenys pateikę tai, kas tapo
dominuojančia pirminio psichozinio sutrikimo
apibrėžimu. E. Kraepelin aprašė sutrikimą,
vadinamą praecox demencija (ryškų
kognityvinių funkcijų sutrikimą ankstyvame
amžiuje). Vėliau Bleuleris sugalvojo šizofrenijos
terminą, reiškiantį minties turinio ir mąstymo
procesų bei išreikštų emocijų susiskaldymą [4].
Ankstyvuosiuose Amerikos psichiatrų
asociacijos (APA) “Psichikos sutrikimų
diagnostikos ir statistikos vadovo (DSM)”
leidimuose psichozė pakankamai abstrakčiai
buvo apibūdinta kaip „ryškus tikrovės suvokimo
sutrikimas“ arba „ego praradimas“, trukdantis
gebėjimui funkcionuoti kasdienėje gyvenimo
buityje. Toks požiūris į psichozę pabrėžė
individo fukcionavimo apribojimus, bet
neatkreipė dėmesio į simptomus atsakingus už
esamą būklę ir per daug dažnai akcentavo
dviprasmiškus psichotinių ir nepsichotinių
susirgimų skirtumus. Tarptautinės ligų
klasifikacijos devintajame leidime, paskelbtame
1975 m., klasifikuojant psichinius sutrikimus
buvo naudojamas tradicinis „neurozės“ ir
„psichozės“ skirstymas, nebandant tiksliau
apibrėžti šių terminų [7]. Ankstyvųjų DMS ir
TLK – 9 leidimų psichozinių sutrikimų
kategorija buvo įtraukianti pernelyg skirtingus
sutrikimus ir jų ypatumus, o atsižvelgiant į
klinikinius, mokslinius tyrimus bei
epidemiologinius veiksnius galiausiai pasirodė
esanti nepritaikoma praktikoje [5, 6].
Nuolatos kitusi, šiuo metu pastovi psichozės
apibrėžtis pagal penkto leidimo „Psichikos
sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovą
(DSM - 5) yra vienos ar daugiau anomalijų
pasireiškimas šiuose penkiose srityse: kliedesiai,
haliucinacijos, mąstymo formos pokyčiai ir/ar
sutrikimai, neorganizuotas arba nenormalus
motorinis elgesys (įskaitant katatoniją) ir
negatyvieji simptomai [1, 8]. Svarbu paminėti,
jog DSM – 5 žodynas nepateikė oficialaus
psichozės apibrėžimo, nurodomi tik psichoziniai
požymiai, kuriems būdingi kliedesiai,
haliucinacijos ir mąstymo sutrikimai, taip pat
psichotiškumas kaip asmenybės sutrikimų
Journal of Medical Sciences. Mar 30, 2021 - Volume 9 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592
348
ypatybė (įvairus kultūriškai nesuderinamas,
ekcentriškas elgesys su kognityvinių funkcijų
neįprastumu įskaitant ir patį mąstymo procesą, ir
jo turinį) [3, 8]. Tik psichozės konstrukto
sudaryto iš penkių anksčiau išvardintų klinikinių
ypatybių supratimas ir suvokimas gali suteikti
šiai sąvokai apibrėžtiną reikšmę [8].
Psichozės dekonstravimas
Haliucinacijos
Suvokimo sutrikimas, kuomet be realaus išorinio
ar somatinio dirgiklio juntami nesami objektai
bet kurioje juslinėje srityje vadinami
haliucinacijomis. Psihozės metu haliucinacijos
nesuvokiamos kaip neatitinkančios tikrovės ar
nerealios, tokią būklę išgyvenantis asmuo neturi
įžvalgų dėl jų atsiradimo ir neidentifikuoja kaip
pojūčio neatitinkančio realybės priešingai nei
migrenos su aura, hipnagoginių ir
hipnopompinių haliucinacijų metu [2]. Jos gali
būti girdimosios, vaizdinės, lytėjimo, uoslės ir
skonio [1].
Dažniausiai klausos haliucinacijos yra balsų,
pažįstamų (pacientui žinomi) arba
neatpažįstamų, girdėjimas. Pacientas girdi vieną
arba kelis balsus, kurie kalba su pacientu arba
vienas su kitu (balsas su balsu). Turinys varijuoja
nuo pacientą menkinančio (pvz.: „tu nieko
nevertas“ ar „tu esi nesėkmė“) iki įsakomųjų
(pvz.: „nusižudyk“ arba „nužudyk savo vaikiną,
jis stave įskaudins“). Pasireiškus muzikinių
klausos haliucinacijų formai svarbu pirmiausia
atlikti audiologinį ištyrimą, kadangi dažniausia
priežastis - hipoakuzija, jai nepasitvirtinus atlikti
ištyrimus ieškant kitų etiologinių galimybių [9].
Garsinių haliucinacijų rūšis dažniausiai
pasireiškianti haliucinacijų forma šizofrenijos
spektro ir kitų psichozinių sutrikimų metu [8].
Pasireiškus pirminiam psichoziniam sutrikimui,
pacientai, patiriantys vaizdines haliucinacijas,
nurodo matantys mirusius šeimos narius ar jiems
nežinomus asmenis, veidus. Tačiau regos
haliucinacijos gali pasireikšti ir delyro,
demencijos (būdingas ūmus pasireiškimas), taip
pat kitų neurologinių sutrikimų metu [10].
Vabzdžių ropojimas po kambarį, keistų
fantastinių figūrų matymas sufleruoja, jog
suvokimo sutrikimo, pasireiškusio vizualiniame
poliuje, priežastis yra infekcija, intoksikacija ar
haliucinogenų (pvz.: LSD, psilocibinas)
vartojimas [1].
Lytėjimo, uoslės ir skonio haliucinacijos yra
neįprastos pirminio psichozinio sutrikimo atveju,
ir jų buvimas rodo neurologinę ar somatinę
priežastį [4]. Vabalų ropojimo ant odos pojūtis
pasireiškia kliedesių metu. Uoslės haliucinacijos,
kai uodžiami nemalonūs kvapai, degėsiai gali
būti mezialinių temporalinių skilčių priepuolių
požymis [11]. Haliucinacijos, atsirandančios
užmigus (hipnagoginės) ar pabudus
(hipnopompinės), gali būti narkolepsijos
simptomas, tačiau psichiatriniu požiūriu jos
dažniausiai patenka į normalių patirčių ribas [1].
Kliedesiai
DSM – 5 kliedesius apibrėžia kaip fiksuotus
klaidingus įsitikinimus, kurie pagrįsti
neteisingomis (melagingomis) išvadomis apie
tikrovę ar save, o tvirtas įsitikinimas (fiksuotas)
nepaveikus įrodymams, kurie akivaizdžiai ir
neginčijamai įrodo jo klaidingumą [2, 8].
Dažniausiai pirminio ir antrinio psichozinio
sutrikimo metu pasireiškiančios kliedesių temos:
persekiojimo (įsitikinimas, jog pacientą kažkas
stebi ar bando jam pakenkti), interpretavimo
(įsitikinimas, jog subtilūs dalykai atisrandantys
aplinkoje yra ženklai su ypatingai svarbia
Journal of Medical Sciences. Mar 30, 2021 - Volume 9 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592
349
reikšme), grandioziniai (grandioziniai
įsitikinimai savęs atžvilgiu), religiniai (kliedesiai
su religiniu turiniu), minčių kontroliavimo
(įsitikinimas, jog individo mintys esą
kontroliuojamos išorinės jėgos), somatinės
(klaidingi įsitikinimai apie savo kūną ir jo būklę),
pavydo (įsitikinimas, jog antra pusė –
neištikima), vagystės (kliedesiai dėl menamos
vagystės) ir kiti, rečiau pasitaikantys, tokie kaip
erotomanijos, nihilizmo, fantominio įsibrovėlio,
minčių skaitymo ir transliavimo [1, 2, 8].
Kliedesiai dažnai skirstomi į du tipus: įprastus ir
keistus. Įprasti kliedesiai kyla iš neteisingo
kasdieninės patirties interpretavimo ir kaip tokie
yra suprantami, bet nepriimtini kitiems
visuomenės asmenims kultūriniu atžvilgiu.
Keistieji apima reiškinius, kurie yra fiziškai
neįmanomi arba kuriuos dauguma tos
visuomenės žmonių, jos kultūriniu kontekstu,
laikytų visiškai neįtikėtinais [8].
Mąstymo formos pokyčiai ir sutrikimai
Neorganizuotas mąstymas vertinamas pagal
asmens kalbos modelius ir rodo formalų
mąstymo sutrikimą [8]. Jis gali būti klampiai
detalus, perpildytas nereikalingų detalių,
trukdančių suprasti esmę; pacientas gali sieti
mintis ne pagal žodžių prasmę, o jų fonetinį
skambesį; loginis minčių ir sakinių neatitikimas,
žodžiai jungiami į vientisus sakinius, tačiau šie
neturi suprantamos reikšmės, išreikši norimos
idėjos atžvilgiu; mąstymo trūkis, kai individui
staiga nutrūksta mintis, jos vietoje atsiranda
tuštuma ir pacientas tuo metu nutyla; naujų
žodžių ar frazių, nesančių bendrojoje ar
specialiojoje kalboje, sudarymas (neologizmas)
ar jų kartojimas (perseveracijos) [1].
Neorganizuotas arba nenormalus motorinis
elgesys (įskaitant katatoniją)
Nesugebėjimas atlikti tikslinės užduoties yra
vadinamas neorganizuotu arba nenormaliu
motoriniu elgesiu, tai patiriantys pacientai gali
atrodyti sutrikę, netvarkingi, išsekę,
besikalbantys su savimi, nenuspėjamai sujaudinti
ir apsirengę netinkamai pagal oro sąlygas ir
temperatūrą. Taip pat, tokios būklės išraiškos
formomis gali būti netinkamas juokas ar
vaikiškas elgesys. Katatonija yra kraštutinė
nenormalaus motorinio elgesio forma, kai
pacientas nejuda, nekalba, nevalgo, priešinasi
mėginimui pajudinti, laikosi keistos, nepatogios
laikysenos. Katatoninis jaudulys priešingas
stuporui ir apima pernelyg didelę motorinę veiklą
be aiškios priežasties. Kiti šiai kategorijai
priklausantis simptomai: pasikartojantys
stereotipiniai judesiai, spoksojimas, grimasos ir
echolalija [1, 8].
Negatyvieji simptomai
Pastaruoju metu vis labiau įsigali simptomų
skirstymas į pozityvius ir negatyvius, arba
produkcinius ir deficitinius. Kartais išskiriama ir
trečia - dezorganizacijos - simptomų grupė.
Negatyvūs simptomai - susilpnėjusios arba
išnykusios kai kurios funkcijos ir savybės:
blankus afektas, abulija, apatija, anhedonija
(gebėjimo patirti malonumą trūkumas), alogija
(kalbos skurdumas), nesugebėjimas prisižiūrėti,
apsileidimas, socialinė izoliacija, kontaktų su
šeima nutrūkimas [12, 13]. Sergant šizofrenija
minėtieji simptomai pasireiškia ženkliai dažniau
nei kitų psichoznių sutrikimų metu [1].
Vertinimas ir diagnozės
Ryšys (terapinis aljansas) tarp gydytojo ir
paciento yra ypatingai svarbus dėmuo psichozės
Journal of Medical Sciences. Mar 30, 2021 - Volume 9 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592
350
vertinime. Sėkmingas terapinio aljanso
suformavimas psichoterapijoje ir psichiatrinėje
priežiūroje statistiškai reikšmingai susijęs su
geresniais rezultatais. Apžvalgoje tyriančioje
terapinių santykių įtakos svarbą, terapinio
aljanso siekiamas tikslas yra suformuoti
„pagarbius, su abipusiu pasitikėjimu santykius,
kuriuose sprendimai priimami bendru sutarimu“
[14]. Tokie santykiai gali ryškiai pagerinti
medikamentinio gydymo, ypač šizofrenijos
metu, rezultatus [1].
Kaip ir kitose medicinos srityse, anamnezė
atliekai labai svarbią, psichiatrijoje pačią
svarbiausią, rolę nustatant tikslią diagnozę.
Simptomų atsiradimas, jų trukmė,
provokuojantys veiksniai ir stresoriai, šeiminė ir
socialinė anamnezė, kalbos modeliai, minties
turinys, mąstymo procesai, kognityvinės
funkcijos, įžvalgą ir kritiškumas padeda atskirti
pirminį psichozinį sutrikimą nuo antrinės
psichozės, kilusios dėl medicininės ar
neurologinės ligos. Reikšminga nepamiršti
atkreipti dėmesį į paciento nuotaiką, fizinę
išvaizdą, manieras ir nenormalius ar keistus
judesius [15, 16]. Nors psichozė pagrindinis
šizofrenijos spektro (šizofrenija, šizoafektinis
sutrikimas, kliedesių sutrikimas,
šizofreniforminis sutrikimas, trumpas
psichozinis sutrikimas) sutrikimų požymis, ji taip
pat pasireiškia kai kuriems žmonėms,
sergantiems bipoliniu sutrikimu ar sunkia
depresija. Tokių būklių metu, psichozės
simptomai (paprastai kliedesiai) gali būti
tematiškai susiję arba neatitinkantys
vyraujančios nuotaikos [4]. Neretai psichozinių
simptomų atsiradimą sąlygoja intoksikacija
psichotropinėmis medžiagomis arba vartojimo
nutraukimas (abstinencija) ar yra lėtinė
ankstesnio medžiagų vartojimo pasekmė
(psichotropinių medžiagų sukeltas psichozės
sutrikimas) [17]. Į diferenciaciją turėtų būti
įtraukiami autizmo spektro ir asmenybės
sutrikimai, turintys psichozinį komponentą [4].
Antrinės psichozės priežasčių apstu, tačiau
dažniausiai pasitaikančios: Alzheimerio ir
Parkinsono ligos, difuzinė Lewy kūnelių liga,
frontotemporalinės skilties degeneracija,
Huntingtono liga, priono liga, smegenų
kraujagyslių ligos, trauminis smegenų
pažeidimas, ŽIV ir kitos medžiagos / vaistai [2].
Svarbiausia visose šiuo metu turimose
psichozėmis sergančių pacientų vertinimo ir
valdymo gairėse yra būtinybė nustatyti psichozės
simptomų priežastis atliekant išsamų
neuropsichiatrinį vertinimą, jei įmanoma
patvirtinamuosius ir papildomus duomenis
reikėtų gauti iš šeimos narių/kitų pacientui
artimų žmonių, medicininės dokumentacijos
[16]. Rutiniškai atliekamas gyvybinių požymių
vertinimas, objektyvus fizinis, neurologinės ir
psichinės būklės ištyrimai bei, esant
indikacijoms, psichotropinių medžiagų greitasis
testas. Įtariant antrinę psichozės priežastį, KT ir
MRT, EEG, smegenų skysčio, šlapimo,
biocheminis kraujo ir kt. specialūs tyrimai gali
padėti nustatant diagnozę. Kalbant konkrečiai
apie psichozės vertinimą, paciento apklausa ir
vertinimas atliekamas naudojant trumpąją
psichikos simptomų vertinimo skalę (ang. BPRS)
arba pozityvių ir negatyvių sindromų skalę (angl.
PANSS) [18, 19]. Reikėtų įvertinti manijos ir
depresijos epizodus (dabartiniu ir viso gyvenimo
laikotarpiu), naudojantis DSM-5 kriterijais, o
norint tiksliai laikytis gairėmis, prieš tai reikia
atskirti nuotaikos sutrikimus su psichozės
ypatumais ir šizoafektinį sutrikimą [8].
Neuropsichologinės ir ergoterapijos
konsultacijos naudingai prisideda prie
Journal of Medical Sciences. Mar 30, 2021 - Volume 9 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592
351
kognityvinių ir funkcinių vertinimų ir turėtų būti
atliekamos, kai įmanoma.
Gydymas
Pirmieji ūminės psichozės gydymo žingsniai
turėtų būti sujaudinimo įvertinimas ir žalos
prevencija. Pacientus, galinčius kelti pavojų sau
ar kitiems, reikėtų hospitalizuoti. Ilgalaikiai
gydymo tikslai yra remisijos palaikymas,
recidyvų mažinimas ir paciento funkcionalumo
bei gyvenimo kokybės gerinimas [16].
Antipsichoziniai vaistai - pagrindas psichozės
gydyme, todėl juos reikia skirti nedelsiant
nustačius diagnozę [20]. Sisteminės apžvalgos ir
metaanalizės rodo, kad tipiniai (pirmosios
kartos) ir atipiniai (antrosios kartos)
antipsichoziniai vaistai yra panašūs ir
veiksmingumo požiūriu reikšmingai nesiskiria
(išskyrus klozapiną) [20, 21]. Antipsichotiko
pasirinkimas grindžiamas sukeliamu neigiamu
poveikiu ir sąnaudomis [22]. Buvo įrodyta, kad
klozapinas yra veiksmingesnis nei kiti geriamieji
antipsichoziniai vaistai pacientams su gydymui
atsparia psichoze, taip pat įrodytas, klozapino
vartojimo veiksmingumas mažinant savižudišką
elgesį pacientams, sergantiems šizofrenija ir
šizoafektiniais sutrikimais [23].
Ilgai veikiantys injekciniai vaistai nuo psichozės
suteikia alternatyvią farmakologinę psichozės
gydymo strategiją ir gali būti skiriami
injekcijomis 2–12 savaičių intervalais. Tai puiki
gydymo galimybė asmenims, reaguliariai ir
nepertraukiamai, nevartojantiems vaistų.
Pastaruoju metu buvo tiriama ilgai veikiančių
injekcinių vaistų vartojimas ankstyvosiose
šizofrenijos stadijose, sisteminėje apžvalgoje,
apimančioje 10 tyrimų, padaryta išvada, kad šių
vaistų ankstyvas vartojimas gali būti
veiksmingesnis už kitų antipsichozinių vaistų
formas kontroliuojant simptomus ir atkryčius
[24].
Nesvarbu, ar antipsichoziniai vaistai bus skiriami
dėl pirminės ar antrinės priežasties, prieš
pradedant gydymą reikėtų ištirti paciento svorį,
medžiagų apykaitos, kardiologinę, hematologinę
būkles, seksualinę ir neurologinę (ypač
motorinę) funkciją. Gydymo metu
rekomenduojama reguliariai stebėti šių sričių
pokyčius [16].
Stabilios ligos fazės metu papildomos strategijos,
tokios kaip švietimo ir informacijos apie ligą
teikimas pacientui ir šeimai, socialinių įgūdžių
lavinimas, kognityvinės ir elgesio terapijos,
visuomenės edukavimas turi teigiamą poveikį
ilgalaikėms ligos išeitims [25]. Esant
indikacijoms reikėtų taisyti jutiminių funkcijų
sutrikimus (pvz.: klausos sutrikimą – klausos
aparatais, regėjimo sutrikimą - akiniais),
išsiaiškinti klaidingo suvokimo stimulus ir
veiksnius, jų vengti [26].
Išvados
Psichozė dažnai pasitaikantis daugelio
psichiatrinių, taip pat neurologinių ir somatinių
sutrikimų simptomas. Nuo pirmųjų kontakto su
paciento minučių gydytojas turėtų pradėti galvoti
apie galimą psichozės priežastį, stengtis kuo
greičiau diferencijuoti pirminį psichozinį
sutrikimą nuo antrinio, tam būtinas išsamus
neuropsichiatrinis įvertinimas. Paciento apklausa
ir psichikos vertinimas atliekamas naudojant
trumpąją psichikos simptomų vertinimo skalę
(angl. BPRS) arba pozityvių ir negatyvių
sindromų skalę (angl. PANSS), jei įmanoma
reikėtų gauti patvirtinamuosius faktus iš asmens
artimųjų. Psichozė gali smarkiai apsunkinti
gydymo procesą, tačiau suformuotas geras
terapinis aljansas turi patvirtintą teigiamą
Journal of Medical Sciences. Mar 30, 2021 - Volume 9 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592
352
poveikį gydymo rezultatams. Efektyviausias
gydymas – farmakoterapija antispichoziniais
vaistais. Psichosocialinės intervencijos, paciento
švietimas ir informacijos apie ligą teikimas,
visuomenės edukavimas prisideda prie psichozės
gydymo efektyvumo kelimo. Visi gydymo būdai
turėtų laikytis naujausių gairių ir išvadų, pateiktų
paskelbtuose metaanalizėse ir sisteminėse
apžvalgose.
Literatūros sąrašas
1. Schrimpf, Lindsey, Aggarwal, Arpit,
Lauriello, John. Psychosis. Continuum.
2018;24(3, Behavioral Neurology and
Psychiatry):845-860.
doi:10.1212/CON.0000000000000602.
2. Arciniegas DB. Psychosis. Continuum
(Minneap Minn). 2015 Jun;21(3 Behavioral
Neurology and Neuropsychiatry):715-36.
doi:
10.1212/01.CON.0000466662.89908.e7.
PMID: 26039850; PMCID: PMC4455840.
3. Gaebel W, Zielasek J. Focus on psychosis.
Dialogues in Clinical Neuroscience. 2015
Mar;17(1):9-18.
4. Sadock BJ, Sadock VA, Ruiz P. Kaplan &
Saddock's synopsis of psychiatry:
behavioral sciences/clinical psychiatry.
Philadelphia, PA: Lippincott, Williams &
Wilkins, 2015
5. American Psychiatric Association
Committee on Nomenclature and
Statistics. Diagnostic and statistical manual
of mental disorders, 2nd edition (DSM-II).
Arlington: American Psychiatric
Association, 1968.
6. American Psychiatric Association Task
Force on DSM-IV.Diagnostic and statistical
manual of mental disorders, 4th edition text
revision (DSM-IV-TR). Washington, DC:
American Psychiatric Association, 2000.
7. World Health Organization. The ICD-10
classification of mental and behavioural
disorders: clinical descriptions and
diagnostic guidelines. Geneva: World
Health Organization, 1992.
8. American Psychiatric
Association. Diagnostic and Statistical
Manual of Mental Disorders. 5th ed.
Arlington, VA: American Psychiatric
Publishing; 2013.
9. Coebergh JA, Lauw RF, Bots R, et al.
Musical hallucinations: review of treatment
effects. Front Psychol 2015;6:814.
doi:10.3389/fpsyg.2015.00814
10. Freudenreich O, Brown HE, Holt DJ.
Psychosis and schizophrenia. In: Stern TA,
Fava M, Wilens TE, Rosenbaum JF, eds.
Massachusetts General Hospital
comprehensive textbook of psychiatry. 2nd
ed. Philadelphia, PA: Elsevier, 2016:307-
323.
11. Ronthal M, Venna N, Hunter GJ, Frosch
MP. Case records of the Massachusetts
General Hospital. Case 15-2016. A 32-year-
old man with olfactory hallucinations and
paresthesias. N Engl J Med
2016;374(20):1966-1975.
doi:10.1056/NEJMcpc1516449
12. Marder SR, Kirkpatrick B. Defining and
measuring negative symptoms of
schizophrenia in clinical trials. Eur
Neuropsychopharmacol. 2014
May;24(5):737-43. doi:
10.1016/j.euroneuro.2013.10.016. Epub
2013 Nov 11. PMID: 24275698.
13. Wójciak P, Rybakowski J. Clinical picture,
pathogenesis and psychometric assessment
Journal of Medical Sciences. Mar 30, 2021 - Volume 9 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592
353
of negative symptoms of schizophrenia.
Psychiatr Pol. 2018 Apr 30;52(2):185-197.
English, Polish. doi: 10.12740/PP/70610.
Epub 2018 Apr 30. PMID: 29975360.
14. Farrelly S, Lester H. Therapeutic
relationships between mental health service
users with psychotic disorders and their
clinicians: a critical interpretive synthesis.
Health Soc Care Community
2014;22(5):449-460.
doi:10.1111/hsc.12090.
15. Rosenquist JN, Nykiel S, Chang T, Sanders
K. The Massachusetts General
Hospital/McLean Hospital residency
handbook of psychiatry. Philadelphia, PA:
Lippincott, Williams & Wilkins, 2010
16. Lehman AF, Lieberman JA, Dixon LB, et
al. Practice guideline for the treatment of
patients with schizophrenia, 2nd ed
Arlington: American Psychiatric
Association, 2004
17. McAllister TW, Arciniegas
DB. Pharmacotherapy of behavioral
disturbances. In: Arciniegas DB, Anderson
CA, Filley CM, eds.Behavioral Neurology
and Neuropsychiatry. Cambridge, England:
Cambridge University Press; 2013: 566–
586.
18. Overall JE, Gorham DR. The brief
psychiatric rating scale.Psychol
Rep 1962; 10: 799– 812.
19. Kay SR, Fiszbein A, Opler LA. The positive
and negative syndrome scale (PANSS) for
schizophrenia. Schizophr Bull 1987; 13(2):
261– 276.
20. Leucht S, Cipriani A, Spineli L, et
al. Comparative efficacy and tolerability of
15 antipsychotic drugs in schizophrenia: a
multiple-treatments meta-
analysis. Lancet 2013; 382 (9896): 951–
962. doi:10.1016/S0140-6736(13)60733-3.
21. Foussias G, Remington G. Antipsychotics
and schizophrenia: from efficacy and
effectiveness to clinical decision-
making. Can J Psychiatry 2010; 55 (3):
117– 125.
22. Leucht S, Corves C, Arbter D, et al. Second-
generation versus first-generation
antipsychotic drugs for schizophrenia: a
meta-analysis. Lancet 2009;373(9657):31-
41. doi:10.1016/S0140-6736(08)61764-X.
23. Stroup TS, Marder S. Pharmacotherapy for
schizophrenia: acute and maintenance phase
treatment. UpToDate.
24. Taylor M, Ng KY. Should long-acting
(depot) antipsychotics be used in early
schizophrenia? A systematic review. Aust N
Z J Psychiatry 2013;47(7):624-630.
doi:10.1177/0004867412470010.
25. Kurtz MM, Mueser KT. A meta-analysis of
controlled research on social skills training
for schizophrenia. J Consult Clin Psychol
2008;76(3):491-504. doi:10.1037/0022-
006X.76.3.491.
26. Herrmann N, Gauthier S. Diagnosis and
treatment of dementia: 6. Management of
severe Alzheimer
disease. CMAJ 2008; 179 (12): 1279– 1287.
doi:10.1503/cmaj.070804.