https://doi.org/10.53453/ms.2025.5.1
Preoperative treatment of anemia in orthopedic surgery: iron
supplements and erythropoietin
Patricija Belkevič
1
, Marcin Vrublevski
2
1
Faculty of Medicine, Lithuanian University of Health Sciences, Kaunas, Lithuania
2
Karoliniškės Outpatient Clinic, Public Institution, Vilnius, Lithuania
Abstract
Introduction. Preoperative anemia is frequently encountered in older adults undergoing major orthopedic
procedures (e.g., total hip or knee arthroplasty) and is associated with an increased need for allogeneic blood
transfusions (ABT), prolonged hospitalization, and poorer clinical outcomes. Intravenous (IV) iron
supplementation and erythropoietin (EPO) therapy have garnered increasing attention as interventions to correct
anemia before surgery.
Aim. To assess current evidence on the efficacy and safety of IV iron and EPO administration prior to major
orthopedic surgeries, focusing on hemoglobin (Hb) improvement, transfusion requirements, postoperative
complications, and potential thromboembolic risk.
Methods. A systematic review included randomized controlled trials (RCTs), prospective and retrospective
studies, and meta-analyses investigating preoperative IV iron and/or EPO use. The primary outcomes were
changes in Hb concentration, the rate of ABT, length of hospital stay, and adverse events, including infection and
thromboembolism.
Results. Most studies confirm that IV iron increases Hb levels more rapidly than oral iron and, in combination
with EPO, can significantly (up to 50%) reduce ABT needs. Meta-analyses generally do not indicate a
significantly heightened risk of thromboembolism with EPO, although considerable heterogeneity exists across
studies due to varying definitions of anemia and transfusion triggers.
Conclusions. Timely administration of IV iron and EPO prior to surgery can meaningfully lower transfusion
requirements and potentially enhance outcomes in major orthopedic surgery. However, larger-scale, standardized
RCTs remain necessary to define optimal dosing regimens and appropriate patient selection criteria for these
interventions.
Keywords: preoperative anemia, intravenous iron, erythropoietin, blood transfusions, orthopedic surgery, meta-
analysis.
Journal of Medical Sciences. 29 May, 2025 - Volume 13 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
Medical Sciences 2025 Vol. 13 (3), p. 2-14, https://doi.org/10.53453/ms.2025.5.1
2
Anemijos gydymas prieš ortopedines operacijas: geležies
preparatai ir eritropoetinas
Patricija Belkevič
1
, Marcin Vrublevski
2
1
Medicinos fakultetas, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Kaunas, Lietuva
2
VŠĮ Karoliniškių poliklinika, Vilnius, Lietuva
Santrauka
Įvadas. Priešoperacinė anemija vyresnio amžiaus pacientams, besiruošiantiems didelėms ortopedinėms
operacijoms (pvz., klubo ar kelio sąnario endoprotezavimui), dažnai siejama su didesniu alogeninio kraujo
perpylimo poreikiu, ilgesne hospitalizacija ir blogesne prognoze. Vis daugiau dėmesio skiriama intraveninei
geležiai (i.v.) ir eritropoetinui (EPO), kurie padeda koreguoti šią būklę.
Tikslas. Įvertinti naujausius tyrimų duomenis apie i.v. geležies ir EPO taikymo efektyvumą bei saugumą prieš
dideles ortopedines operacijas, akcentuojant dėmesį į hemoglobino (Hb) padidėjimą, kraujo perpylimų poreikį,
komplikacijų dažnį ir galimą tromboembolijos riziką.
Metodai. Į sisteminę apžvalgą įtraukti atsitiktinių imčių kontroliuojami tyrimai, prospektyvinės ir
retrospektyvinės studijos bei metaanalizės, nagrinėjusios i.v. geležies ir EPO vartojimą prieš operaciją.
Pagrindinės vertinamos baigtys buvo hemoglobino koncentracijos pokyčiai, alogeninių kraujo perpylimų dažnis,
hospitalizacijos trukmė ir nepageidaujami reiškiniai, įskaitant infekcijas ir tromboemboliją.
Rezultatai. Tyrimų rezultatai rodo, kad intraveninė geležis veiksmingiau nei geriamoji forma padidina
hemoglobino (Hb) kiekį per trumpesnį laiką. Derinant ją su eritropoetinu , galima reikšmingai – net iki 50 % –
sumažinti alogeninio kraujo perpylimų (AKP) poreikį. Vertinant komplikacijų riziką, naujausios metaanalizės
nepatvirtina didesnės tromboembolinių komplikacijų rizikos, tačiau išvadas apsunkina tyrimų nevienalytiškumas:
skirtingi anemijos apibrėžimai ir transfuzijų taikymo kriterijai lemia rezultatų nevienareikšmiškumą.
Išvados. Intraveninė geležis ir EPO, taikomi laiku prieš operaciją, gali reikšmingai sumažinti kraujo perpylimų
poreikį ir pagerinti išeitis didelės apimties ortopedinėse operacijose. Vis dėlto, reikalingi didesnės imties,
vieningais protokolais pagrįsti atsitiktinių imčių kontroliuojamieji tyrimai, kad būtų patikslinti optimalūs
dozavimo metodai bei pacientų atrankos kriterijai.
Raktažodžiai: priešoperacinė anemija, intraveninė geležis, eritropoetinas, kraujo perpylimai, ortopedinė
chirurgija, metaanalizė.
Journal of Medical Sciences. 29 May, 2025 - Volume 13 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
3
1. Įvadas
Priešoperacinė anemija yra dažnas reiškinys tarp
vyresnio amžiaus pacientų, besiruošiančių didelėms
chirurginėms intervencijoms, tokioms kaip kelio ar
klubo sąnario endoprotezavimas ar kitos stambios
ortopedinės procedūros [1]. Ši būklė glaudžiai
siejama su didesne įvairių komplikacijų, įskaitant
infekcijas bei tromboembolijas, rizika, ilgesne
hospitalizacija ir padidėjusiu mirštamumu [2].
Epidemiologiniai duomenys rodo, kad geležies
stokos anemija vyresniems nei 65 metų pacientams
sudaro bent 20 % visų anemijos atvejų; dažnai ją
lemia lėtinės uždegiminės ligos, prastas geležies
pasisavinimas ar lėtinis kraujavimas iš virškinamojo
trakto [3]. Tokia anemijos forma yra ypač svarbi
ortopedinės chirurgijos kontekste, nes operacijų
metu tikėtinas didelis kraujo netekimas, kuris gali
pabloginti gydymo eigą ir išeitis [4]. Pastaraisiais
metais vis daugiau dėmesio skiriama paciento
kraujo valdymo (angl. patient blood management,
PBM) strategijoms, kurios padeda sumažinti
alogeninių kraujo perpylimų (AKP) poreikį ir
pagerinti chirurginius rezultatus [2]. Tarp
dažniausiai aptariamų priemonių išskiriamos
intraveninė geležis (i.v. geležis) bei eritropoetinas
(EPO), kurie gali padėti koreguoti anemiją iki
operacijos [5–7]. Taip pat vis dažniau aptariamos jų
taikymo galimybės skirtingose pacientų grupėse bei
galimi rizikos veiksniai, įskaitant tromboembolinių
komplikacijų galimybę [8,9].
2. Metodai: Atlikta literatūros apžvalga naudojant
PubMed duomenų bazę, naudojant raktažodžius: „
priešoperacinė”, „ anemija”, „ intraveninė geležis”,
„ eritropoetinas”, „ kraujo perpylimai”, „ ortopedinė
chirurgija”. Analizei buvo pasirinkti anglų kalba
parašyti straipsniai. Į sisteminę apžvalgą įtraukti
atsitiktinių imčių kontroliuojami tyrimai,
prospektyvinės ir retrospektyvinės studijos bei
metaanalizės, vertinusios intraveninės geležies ir
eritropoezę stimuliuojančių agentų vartojimą prieš
operacijas. Tyrimai atrinkti iš tarptautinių duomenų
bazių pagal PRISMA gaires. Įtrauktų tyrimų kokybė
įvertinta naudojant Cochrane metodiką. Pagrindiniai
vertinti baigties rodikliai: Hb koncentracijos
pokytis, alogeninių kraujo perpylimų dažnis,
hospitalizacijos trukmė ir komplikacijų rodikliai.
Neįtraukimo kriterijai: straipsniai ne anglų kalba,
konferencijų pranešimų santraukos ir
eksperimentiniai gyvūnų tyrimai.
3. Rezultatai
Literatūros duomenimis, vyresniems nei 65 metų
asmenims anemijos paplitimas gali svyruoti nuo 10
% iki net 40 %.[7,10]. Šioje populiacijoje (vyresnio
amžiaus ligonių, kuriems planuojamos ortopedinės
operacijos) neretai sutinkamos ir gretutinės būklės,
galinčios didinti anemijos atsiradimo riziką: lėtinės
inkstų ligos, uždegiminės būklės (reumatoidinis
artritas, išplitusios sąnarinės patologijos), mitybos
nepakankamumas[3]. Taip pat reikia atsižvelgti į
skirtingų tyrimų metodikas, hemoglobino ribines
reikšmes (pvz., <12 g/dL moterims, <13 g/dL
vyrams), todėl užfiksuota paplitimo amplitudė tokia
plati [11,12]. Lietuvoje publikuotų išsamių
epidemiologinių tyrimų apie priešoperacinės
anemijos paplitimą ortopedijoje nėra daug, tačiau
remiantis kitų šalių patirtimi galima daryti prielaidą,
kad priešoperacinė anemija pasireiškia ne mažiau
kaip ~20–30 % vyresnių ortopedinių pacientų[13].
Dažniausia priešoperacinės anemijos forma
vyresnio amžiaus ortopediniams pacientams yra
geležies stokos anemija (GSA), kai nustatomas
sumažėjęs feritino kiekis (<30 ng/mL) ir (arba)
transferino įsotinimas (TSAT) <20–25 %. Šie
parametrai atspindi mažas geležies atsargas
organizme bei nepakankamą jos prieinamumą
eritropoezei. Feritinas laikomas patikimu geležies
atsargų žymeniu, tačiau uždegimo metu jo
koncentracija gali būti klaidinančiai padidėjusi, nes
Journal of Medical Sciences. 29 May, 2025 - Volume 13 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
4
tai ūmios fazės baltymas [13]. Be klasikinių GSA
atvejų, gana dažnai nustatoma ir funkcinė geležies
stoka, kuri dažniausiai pasireiškia esant lėtinėms
uždegiminėms ligoms (pvz., reumatoidiniam
artritui) ar onkologiniams procesams [3]. Tokiais
atvejais feritino kiekis dažnai išlieka normalus ar net
padidėjęs, tačiau geležies pasisavinimas ir jos
mobilizacija iš atsargų yra sutrikdyti dėl
uždegiminio atsako. Pagrindinis mechanizmas –
padidėjęs hepcidino kiekis. Hepcidinas, veikiamas
interleukino-6 (IL-6), slopina feroportino –
pagrindinio geležies transportinio baltymo – veiklą,
dėl ko sumažėja geležies išsiskyrimas iš enterocitų
ir makrofagų į kraują. Dėl šios priežasties, nepaisant
pakankamo geležies kiekio organizme, ji tampa
biologiškai neprieinama eritropoezei, ir vystosi
funkcinė geležies stoka [14]. Klinikinėje praktikoje
tai reiškia, kad vien feritino koncentracijos
nepakanka funkcinės geležies stokos diagnozei.
Todėl svarbu įvertinti TSAT ir uždegimo žymenis
(pvz., C-reaktyvus baltymas). Tokiais atvejais
geriamoji geležis dažnai neveiksminga, o
intraveninė geležis yra laikoma efektyvesniu
pasirinkimu, nes ji apeina absorbcijos kliūtis,
susijusias su hepcidino poveikiu [13,14].
Geležies stokos ar funkcinės anemijos atveju
sutrinka eritropoezė ir mažėja hemoglobino
gamyba, dėl ko prastėja audinių aprūpinimas
deguonimi ir sisteminė homeostazė, ypač vyresnio
amžiaus pacientams [15]. Daugelis jų nesureikšmina
simptomų, todėl anemija dažnai nustatoma tik prieš
pat operaciją, kai Hb lygis būna 9–10 g/dL, o laiko
korekcijai (i.v. geležimi ar EPO) nebelieka [16,17].
3.1 Ryšys su komplikacijomis
Dabartiniai duomenys rodo, kad priešoperacinė
anemija tiesiogiai susijusi su didesniu AKP poreikiu
bei prastesnėmis pooperacinėmis išeitimis [18].
Tačiau jos neigiamas poveikis tuo neapsiriboja.
1. Ilgesnė hospitalizacija.
Tyriami rodo, kad po ortopedinių operacijų
anemiški pacientai praleidžia stacionare
vidutiniškai 1–2 lovadieniais ilgiau[18]. Net
20–25 % anemiškų pacientų ilgiau užtrunka
reabilitacijoje dėl mažesnio jėgų rezervo ir
lėtesnio žaizdų gijimo [19]. Vienas tyrimas
identifikavo, kad anemija yra nepriklausomas
veiksnys, susijęs su 1,77 karto didesne tikimybe
praleisti stacionare daugiau nei 13 lovadienių
[20].
2. Infekcijos.
Žemas Hb lygis pablogina deguonies tiekimą
audiniams, o tai kritiškai veikia žaizdų gijimą
[15]. Keli tyrimai rodo, kad hipoksija lokaliai
silpnina imuninius procesus, didina polinkį
žaizdų infekcijoms, ypač klubo
endoprotezavimo atveju [21].Nors veikimo
mechanizmas nėra žinomas, teigiama, kad
žemesnis deguonies parcialinis slėgis
audiniuose trukdo tinkamam leukocitų ir
fibroblastų funkcionavimui [15].
3. Širdies ir kraujagyslių dekompensacija.
Mažėjant deguonies „pasiūlai”, vyresniems,
turintiems gretutinių širdies ligų (pvz., išeminę
širdies ligą), gali prasidėti miokardo išemija,
naujai atsirasti ar pasunkėti širdies
nepakankamumas [22]. Papildomai,
stengdamasis kompensuoti anemiją,
organizmas didina širdies tūrio (angl. cardiac
output) apkrovą, kas kartais lemia nepalankią
kardiovaskulinę išeitį [22].
4. Mirštamumas.
Atlikus didelę retrospektyvią analizę nustatyta,
kad anemija gali padidinti 30 parų pooperacinio
mirtingumo lygį 1,5–2,5 karto, priklausomai
nuo anemijos sunkumo [23]. Ortopedinėje
populiacijoje, ypač šlaunikaulio kaklo lūžių
atvejais arba revizinėse klubo sąnario
operacijose, ryšys tarp anemijos ir prastesnės
išgyvenamumo statistikos yra itin glaudus [24].
Journal of Medical Sciences. 29 May, 2025 - Volume 13 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
5
5. Didesnis transfuzijų dažnis.
Savaime suprantama, kad pacientams, kurių Hb
<12 g/dL (moterims) ar <13 g/dL (vyrams),
kraujo netekimas operacijos metu dar labiau
sumažina eritrocitų masę. Tyrimai rodo, kad
anemiją turintiems žmonėms ~2–3 kartus
dažniau prireikia raudonųjų kraujo kūnelių
(RKK) perpylimų, o didesnis perpylimų
skaičius susijęs su didesnėmis išlaidomis bei
galimomis transfuzinėmis komplikacijomis
(infekcijomis, imunomoduliacija) [13,25].
2018 metų tarptautinės Frankfurto konferencijos
metu buvo pabrėžiama, kad geriausia išeitis –
identifikuoti anemiją likus 3–4 savaitėms iki
planinės operacijos bei tinkamai ją koreguoti (pvz.,
geležies stoką – i.v. geležimi, sunkesniais atvejais –
pridėti eritropoezę stimuliuojančių vaistų). Tokiu
būdu galima sumažinti ABT poreikį,
hospitalizacijos dienų skaičių, infekcijų dažnį ir net
mirtingumą [26].
3.2 Patofiziologiniai ryšiai pooperaciniu
laikotarpiu
3.2.1 Kritinis perfuzijos slenkstis. Tyrimai rodo,
kad vyresnio amžiaus pacientams, sergantiems
anemija, net minimalus papildomas kraujo tūrio
netekimas (pvz., 300–500 ml) gali priversti
hemoglobino rodiklį nukristi žemiau 8–9 g/dL, o tai
jau yra indikacija eritrocitų transfuzijai pagal
daugelio ligoninių protokolus [15]. Kaip jau buvo
aptarta, kuo daugiau perpylimų – tuo didesnė
infekcijų, ūminio inkstų nepakankamumo rizika, o
galiausiai ilgėja hospitalizacija [23,24].
3.2.2 Gliukozės ir deguonies metabolizmas.
Anemija trikdo deguonies ir gliukozės apykaitą, o
kompensaciniai mechanizmai, tokie kaip
tachikardija ir vazodilatacija, vyresniems
pacientams dažnai būna neefektyvūs [15]. Autoriai
teigia, kad tai lemia „užburtą ratą“: blogėja audinių
oksigenacija, sulėtėja gijimas, daugėja infekcijų, kas
dar labiau pablogina pooperacinę eigą [27].
3.3. Diagnostika ir gydymo perspektyvos
3.3.1Anemijos tipų nustatymas. Kadangi geležies
stokos anemija yra viena dažniausių vyresnio
amžiaus ortopediniams pacientams,
rekomenduojama nustatyti feritino, C reaktyvaus
baltymo, transferino įsotinimą, jei yra poreikis – tirti
vitaminų B12 ir folatų kiekį [15,26]. Dalis pacientų
gali turėti mišrią anemiją (geležies stokos + lėtinės
ligos anemiją) [28].
Jeigu anemija atpažįstama bent 3–4 sav. iki planinės
operacijos, siūloma:
• i.v. geležies skyrimas (pvz., geležies
karboksimaltozė) [13].
• Eritropoetino injekcijos, jei Hb <10–11 g/dL,
ypač pacientams su funkcinės geležies stokos
požymiais [29].
• Alternatyva – geriamoji geležis, jei laiko iki
operacijos liko daugiau (4–6 sav.), tačiau
vyresniems žmonėms geriamoji geležis gali
sukelti virškinimo trakto dirginimo šalutinių
reiškinių, todėl i.v. geležis šiuo atevju
pranašesnė [26,29].
Atsitiktinių imčių tyrimai rodo, kad laiku
diagnozavus ir koregavus priešoperacinę anemiją,
galima reikšmingai sumažinti alogeninio kraujo
perpylimų (AKP) poreikį – vidutiniškai 30–50 %
[12]. Šis efektas ypač ryškus, kai korekcija
pradedama bent 2–4 savaites prieš planuojamą
operaciją, naudojant intraveninę geležį ir (arba)
eritropoetiną. Tarptautiniai tyrimai pagrindžia šią
tendenciją. Goodnough ir kt. (2011) analizavo apie
21 000 anemiją turinčių ortopedinių pacientų ir
nustatė, kad intraveninės geležies ir eritropoetino
derinys yra efektyviausias mažinant transfuzijų
dažnį. Tačiau tyrėjai pažymėjo, kad šis derinys ne
visada sutrumpina hospitalizacijos trukmę, nes
transfuzijos taikymo kriterijai daugelyje klinikų yra
Journal of Medical Sciences. 29 May, 2025 - Volume 13 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
6
nevienodi – kai kur naudojami gana liberalūs
transfuzijos rodiklių slenksčiai [30].
Hallet ir kt. (2014 m.) pabrėžė, kad intraveninės
geležies vartojimas turi didelį potencialą sumažinti
raudonųjų kraujo kūnelių perpylimų poreikį net ir
bendrosiose chirurginėse procedūrose, o ypač
ortopedijoje, kur kraujo netekimas dažnas ir
prognozuojamas [31]. Scrimshire ir kt. (2020 m.)
atlikta sisteminė apžvalga, apimanti klubo ir kelio
sąnario endoprotezavimo (TKA/THA) pacientus,
parodė, kad ankstyva anemijos korekcija intravenine
geležimi sumažino RKK perpylimų riziką apie 15–
25 %, taip pat stebėta tendencija trumpėti
hospitalizacijai [32]. Kei T ir kt. (2019 m.)
metaanalizėje, kurioje lygintas EPO ir geležies
derinio bei vien tik geležies efektyvumas, nustatyta,
kad EPO reikšmingai efektyviau padidina Hb
koncentraciją ir sumažina transfuzijų rodiklius. Vis
dėlto pastebėtas nedidelis giliųjų venų trombozės
(GVT) rizikos padidėjimas, ypač kai taikytos didelės
– ≥80 000 TV – kumuliacinės EPO dozės [33]. Kiti
tyrimai taip pat patirtina, kad priešoperacinė
anemija vyresnio amžiaus ortopediniams
pacientams reikšmingai didina transfuzijų poreikį ir
ilgesnės hospitalizacijos riziką [20,34-36].
3.4 Klinikinė reikšmė ir ateities kryptys
Atsižvelgiant į reikšmingą neigiamą anemijos
poveikį ortopedijoje, tarptautinė praktika ragina
sukurti specializuotą paciento kraujo ligų gydymo
(angl. PBM) protokolą. Jame rekomenduojama:
• Atliekama ankstyva anemijos patikra
(paprastai 3–6 savaitės iki planinės operacijos,
dažniausiai pas šeimos ar vidaus ligų
gydytoją)[3].
• Skiriami tinkami preparatai (i.v. geležis, EPO),
jeigu nustatoma reikšminga geležies stoka ar
Hb < 11–12 g/dL[3].
• Taip pat kombinuojamos kraujavimo mažinimo
priemonės (traneksamo rūgštis, minimalios
invazinės chirurgijos technikos ar kita)[3].
• Galiausiai, esant poreikiui, naudojama apatinė
transfuzijos rodiklio poreikio vertė, kad RKK
perpylimas vyktų tik kliniškai būtinu atveju[3,
37].
3.5 Intraveninė geležis: mokslinis pagrindas ir
praktika
Dabartinėje klinikoje dažniausiai naudojami:
• Geležies karboksimaltozė (angl. ferric
carboxymaltose, FCM) – tai plačiai naudojamas
modernus preparatas, kuris leidžia skirti didelę
dozę vieno ar dviejų infuzijų metu. Paprastai
vienkartinė dozė siekia 1000–1500 mg geležies,
o tai leidžia greitai papildyti organizmo
atsargas, sutrumpinti gydymo trukmę ir
pagerinti paciento paruošimą operacijai [38].
• Geležies sukrozė – anksčiau dažnai naudota
forma, kuri vis dar plačiai taikoma, tačiau turi
tam tikrų ribotumų. Vienos infuzijos metu
galima skirti tik 200–300 mg geležies, todėl
norint pasiekti reikiamą bendrą dozę, būtinos
kelios infuzijos per kelias dienas [39]. Tai gali
apsunkinti gydymo logistiką ir prailginti
gydymo laiką, iki kol pasiekamas optimalaus
Hb padidėjimas.
• Geležies izomaltosidas – naujesnės kartos
preparatas, pasižymintis labai mažu laisvos
geležies kiekiu, todėl jis sukelia mažiau
oksidacinio streso organizmui ir leidžia saugiai
skirti dideles dozes (net iki 1000–2000 mg) per
vieną infuziją. Tai itin naudinga prieš operaciją,
kai laiko anemijos korekcijai mažai [40].Šių
formų alerginių reakcijų dažnis gerokai
mažesnis nei senų didelės molekulinės masės
geležies dekstrano preparatų [40]. Pacientai
dažnai toleruoja infuzijas gerai, su minimaliu
diskomfortu [41].
Journal of Medical Sciences. 29 May, 2025 - Volume 13 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
7
Tyrimų duomenys rodo, kad intraveninė geležis
pasižymi keliais svarbiais pranašumais, lyginant su
geriamaisiais preparatais, ypač priešoperacinėje
anemijos korekcijoje [42-44]:
• Ji leidžia greičiau padidinti hemoglobino
koncentraciją – dažniausiai per 2–4 savaites Hb
padidėja 1–2 g/dL ar daugiau, priklausomai nuo
pradinio geležies trūkumo rodiklio ir preparato
tipo.
• Skirtingai nei geriamosios formos, i.v. geležis
nesukelia arba labai retai sukelia virškinamojo
trakto nepageidaujamus reiškinius, tokius kaip
pykinimas, pilvo skausmas ar obstipacija, kurie
ypač būdingi vyresnio amžiaus pacientams.
• Be to, i.v. geležis yra efektyvesnė tiems
pacientams, kurių žarnyno absorbcija yra
sutrikusi – tai dažna būklė vyresniame amžiuje
arba esant uždegiminėms žarnyno ligoms ar
lėtiniam uždegimui.
Vis dėlto siekiant, kad Hb padidėjimas būtų
kliniškai reikšmingas, svarbu, kad nuo gydymo
pradžios iki operacijos liktų pakankamas laiko
tarpas – bent 2–3 savaitės. Jei pacientas įvertinamas
tik prieš pat operaciją ir iki jos liko vos 5–7 dienos,
i.v. geležies poveikis gali būti ribotas, nes per tokį
laiką organizmas nespėja pagaminti pakankamo
kiekio eritrocitų [3].
3.6 Transfuzijų mažinimas
Kelių sisteminių apžvalgų duomenimis, i.v. geležis
gali 10–50 % sumažinti ABT poreikį [12,45]. Tačiau
kai kuriose didesnėse atsitiktinių imčių studijose su
vyresniais pacientais (pvz., klubo lūžių atvejais)
reikšmingo skirtumo nerasta [46]. Tyrimų kontekste
įpaprastai manoma, kad:
1. Skirtumas dažniau nustatomas tyrimuose,
kuriuose anemija buvo nustatyta anksti (≥2–3
sav. iki operacijos)[47].
2. Transfuzijos slenkstis (pvz., ar RKK perpilti, jei
Hb <8 g/dL ar <9 g/dL) taip pat lemia tyrimo
baigtis [47].
Nepaisant to, net ir tyrimuose, neradusiuose
kiekybiškai reikšmingos transfuzijų mažėjimo
naudos, dažnai pastebėta, jog i.v. geležis padidino
hemoglobino koncentraciją bent 0,5–1,0 g/dL, o tai
tiesiogiai gerina deguonies pernašą ir pacientų
gerovę [22,26].
3.7 Saugumas ir šalutiniai poveikiai
Didžiausia rizika, susijusi su intravenine geležimi,
ilgą laiką buvo anafilaksinės reakcijos. Šios sunkios,
gyvybei pavojingos reakcijos dažniau pasitaikydavo
su senesniais, didelės molekulinės masės geležies
dekstrano preparatais, kurie dabar beveik
nenaudojami dėl nepalankių išeičių. Šiuolaikiniai
preparatai – geležies karboksimaltozė, geležies
sucrozė ir geležies izomaltosidas – yra ženkliai
saugesni ir pasižymi labai mažu anafilaksinių
reakcijų dažniu.Didžioji dauguma pacientų šiuos
preparatus toleruoja gerai, o dažniausi šalutiniai
reiškiniai yra lengvi ir savaime praeinantys. Jie
apima laikiną paraudimą infuzijos vietoje, nestiprų
skausmą, galvos svaigimą ar nedidelį diskomfortą,
kurie paprastai nereikalauja gydymo nutraukimo
[48]. Svarbu paminėti, kad prieš infuziją paprastai
nereikia profilaktinio antihistamininių ar
kortikosteroidų skyrimo, nebent pacientas turi
alergijų anamnezę. Be to, klinikinėje praktikoje vis
dar pasitaiko mitų, kad intraveninė geležis gali
skatinti infekcijų vystymąsi, ypač pacientams su
lėtinėmis ligomis ar pooperaciniu laikotarpiu.
Tačiau šiuos nuogąstavimus paneigia didelės
apimties metaanalizės, kurios nerado statistiškai
reikšmingo infekcijų dažnio padidėjimo tarp
pacientų, gavusių i.v. geležį, palyginti su
kontrolinėmis grupėmis [49]. Šiuolaikiniai tyrimai
rodo, kad i.v. geležis yra saugi priemonė net
pacientams, turintiems padidėjusią infekcijos riziką,
jei ji vartojama laikantis klinikinių rekomendacijų.
Journal of Medical Sciences. 29 May, 2025 - Volume 13 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
8
3.8 Eritropoetinas arba eritropoezę stimu-
liuojantys vaistai (ESAs)
Eritropoetinas – tai glikoproteininis hormonas,
natūraliai sintetinamas inkstuose, proksimalinių
kanalėlių intersticinėse ląstelėse, kaip atsakas į
sumažėjusį audinių deguonies kiekį (hipoksiją).
EPO vaidina esminį vaidmenį palaikant eritropoezės
homeostazę, nes veikia kaip pagrindinis eritroidinių
pirmtakinių ląstelių proliferacijos, diferenciacijos ir
išgyvenimo stimuliatorius kaulų čiulpuose.
Veikdamas per specifinius EPO receptorius
(EPOR), esančius ant BFU-E (angl. burst-forming
unit-erythroid) ir CFU-E (angl.colony-forming unit-
erythroid) ląstelių paviršiaus, hormonas aktyvuoja
JAK2/STAT5 signalinį kelią, kuris reguliuoja
antiapoptozinių ir proliferacinių genų raišką, taip
skatindamas naujų eritrocitų susidarymą.
Rekombinantinis žmogaus eritropoetinas (rHuEPO)
ir kiti eritropoezę stimuliuojantys vaistai (ESA, ang.
erythropoiesis-stimulating agents) taikomi
klinikinėje praktikoje kaip farmakologinis analogas,
skirtas stimuliuoti eritropoezę pacientams, kuriems
nustatytas arba numatomas reikšmingas eritrocitų
kiekio sumažėjimas[50]. Priešoperaciniu laikotarpiu
šių vaistų tikslas – kompensuoti prognozuojamą
eritrocitų netekimą chirurgijos metu, padidinant
hemoglobino koncentraciją ir taip sumažinant
alogeninių kraujo perpylimų (AKP) poreikį.
Rekombinantiniai EPO preparatai dažniausiai
vartojami 2–4 savaites iki operacijos, o jų
veiksmingumas ypač priklauso nuo tuo pat metu
užtikrinamo pakankamo geležies prieinamumo –
dažnai skiriama kartu su intravenine geležimi,
siekiant optimizuoti eritropoezę [51]. Alsaleh ir kt.
(2013 m.) metaanalizėje pabrėžiama, kad
ortopedinių operacijų (kelio/klubo protezavimas)
populiacijoje EPO reikšmingai mažina AKP kiekį
[52]. Pacientų, kurie EPO naudoja kartu su geležimi.
Hb dažnai 7–10 g/L didesnis išrašymo metu,
palyginti su kontroline grupe. Toks skirtumas ypač
reikšmingas, jei pradinė anemija sunki (Hb ~8–10
g/dL) [53].
3.9 Tromboembolinė rizika
Ankstesnėse studijose būta susirūpinimų, kad EPO,
skatindamas eritrocitų gamybą, gali didinti kraujo
klampumą ir trombocitų polinkį agreguotis [54].
Tačiau, pasak apibendrintų metaanalizės duomenų,
statistiškai reikšmingo tromboembolijų
padažnėjimo ESAs grupėje nebuvo nustatyta (arba
rizika vidutiniškai padidėja ~1,1–1,3 karto, bet
p>0,05). Galima manyti, kad šiuolaikinė venų
tromboembolijos profilaktika (pvz., mažos
molekulinės masės heparinas, kompresinės kojinės,
ankstyva mobilizacija) neutralizuoja galimą EPO
indėlį [55].
3.10 Ekonominis aspektas
EPO yra nepigus, ypač derinyje su i.v. geležimi.
Tačiau kai kurių autorių atliktos ekonomiškumo
analizės rodo, kad išvengti RKK perpylimų gali būti
pigiau, taip netiesiogiai taupant lėšas, susijusias su
ilgesne hospitalizacijos trukme, galimomis
infekcijomis, komplikacijomis ir t. t. Toks kainos-
naudos balansas ypač palankus, jei EPO skiriamas
tiems, kuriems transfuzijos rizika išties aukšta
(sunkios anemijos atvejai, negalima atidėti
operacijos ir pan.) [56].
3.11 Intraveninės geležies ir EPO derinys
Kelių tyrimų duomenys patvirtina, kad geriausius
priešoperacinės anemijos koregavimo rezultatus
didelėms operacijoms (ypač ortopedinėms) galima
pasiekti derinant eritropoezę stimuliuojančių vaistų
vartojimą su intravenine geležimi (i.v. geležimi)
[57]. Tokio derinio logika grindžiama sinerginiu
poveikiu: EPO, skatindamas eritroidinių pirmtakų
proliferaciją, didina eritrocitų gamybą, tačiau
efektyviai eritropoezei būtina, kad organizmas gautų
Journal of Medical Sciences. 29 May, 2025 - Volume 13 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
9
pakankamą geležies kiekį (paprastai laboratoriškai
patvirtinamą normaliu/fiziologiniu feritino rodiklio
lygiu ir pakankamu TSAT — transferino įsotinimo
rodikliu) [58]. Intraveninės geležies preparatai šiuo
atveju pasitarnauja kaip greitas būdas papildyti
išsekusias geležies atsargas, kas būtina efektyviai
hemoglobino sintezei.
3.12 IV geležis/EPO derinio taikymas
• Pacientams su lengva anemija (Hb ~11–12,5
g/dL) gali pakakti vien i.v. geležies, ypač jei
liko kelios savaitės iki operacijos [52].
• Sunki anemija (Hb <8–9 g/dL), esant mažai
laiko iki operacijos, dažnai geriausiai
koreguojama EPO kartu su i.v. geležimi [57].
• Jei feritino reikšmės rodo nedidelę geležies
stoką ar funkcinę anemiją (feritino, pvz., 50–
100 ng/mL, bet aukštas CRB, menkas TSAT),
taip pat geriausia i.v. geležis, kad EPO veikimas
būtų efektyvus [3].
4. Išvados
Intraveninė geležis ir eritropoetinas yra veiksmingos
priešoperacinės anemijos korekcijos priemonės,
ypač vyresnio amžiaus pacientams, kuriems
planuojamos didelės ortopedinės operacijos, tokios
kaip klubo ar kelio sąnario endoprotezavimas.
Tyrimai rodo, kad šių priemonių derinys gali
reikšmingai – iki 50 % – sumažinti alogeninių
kraujo perpylimų poreikį, padidinti hemoglobino
koncentraciją ir trumpinti hospitalizacijos trukmę
[6,12,33]. Intraveninė geležis, ypač šiuolaikinės
formos (pvz., geležies karboksimaltozė ar
izomaltosidas), pasižymi geresniu biologiniu
pasisavinimu, mažesniu virškinimo sistemos
dirginimu ir greitesniu poveikiu nei geriamosios
formos, todėl yra pranašesnė koreguojant geležies
stokos ar funkcinę anemiją. Eritropoetinas, ypač
taikant jį kartu su i.v. geležimi, dar labiau padidina
eritropoezės efektyvumą, ypač esant sunkiai
anemijai (Hb <10 g/dL) ir ribotam laikui iki
operacijos. Tromboembolinių komplikacijų rizika,
remiantis metaanalizėmis, reikšmingai neišauga,
ypač jei taikoma šiuolaikinė profilaktika. Vis dėlto,
išlieka tyrimų rezultatų nevienalytiškumas –
skirtumai transfuzijų taikymo kriterijuose, anemijos
apibrėžimuose ir intervencijos laike riboja galimybę
formuoti vienareikšmes rekomendacijas. Ateities
tyrimai turėtų koncentruotis į standartizuotų
protokolų kūrimą, ankstyvą anemijos diagnostiką,
tikslingą pacientų atranką bei ekonominio
efektyvumo vertinimą, kad intraveninė geležis ir
eritropoetinas būtų racionaliai integruoti į
priešoperacinį ortopedinių pacientų paruošimą.
Literatūros šaltiniai
[1] Musallam KM, Tamim HM, Richards T,
Spahn DR, Rosendaal FR, Habbal A, et al.
Preoperative anaemia and postoperative outcomes in
non-cardiac surgery: a retrospective cohort study.
Lancet 2011;378:1396–407.
https://doi.org/10.1016/S0140-6736(11)61381-0.
[2] Harris AB, Badin D, Hegde V, Oni JK,
Sterling RS, Khanuja HS. Preoperative anemia is an
independent risk factor for increased complications
and mortalities after total knee arthroplasty
regardless of postoperative transfusions. J
Arthroplasty 2023;38:S177–81.
https://doi.org/10.1016/j.arth.2023.01.042.
[3] Lewis, C.-A., de Jersey, S., Seymour, M.,
Hopkins, G., Hickman, I., & Osland, E. (2020). Iron,
vitamin B12, folate and copper deficiency after
bariatric surgery and the impact on anaemia: A
systematic review. Obesity Surgery, 30(11), 4542–
4591. https://doi.org/10.1007/s11695-020-04872-y
[4] Hazen YJJM, Noordzij PG, Gerritse BM, et
al. Preoperative anaemia and outcome after elective
cardiac surgery: a Dutch national registry analysis.
Br J Anaesth. 2022;128(4):636–643.
doi:10.1016/j.bja.2021.12.016
Journal of Medical Sciences. 29 May, 2025 - Volume 13 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
10
[5] Spahn DR. Anemia and patient blood
management in hip and knee surgery: a systematic
review of the literature. Anesthesiology
2010;113:482–95.
https://doi.org/10.1097/ALN.0b013e3181e08e97.
[6] Kei T, Mistry N, Curley G, Pavenski K,
Shehata N, Tanzini RM, et al. Efficacy and safety of
erythropoietin and iron therapy to reduce red blood
cell transfusion in surgical patients: a systematic
review and meta-analysis. Can J Anaesth
2019;66:716–31. https://doi.org/10.1007/s12630-
019-01351-6.
[7] Moppett IK, Rowlands M, Mannings AM,
Marufu TC, Sahota O, Yeung J. The effect of
intravenous iron on erythropoiesis in older people
with hip fracture. Age Ageing 2019;48:751–5.
https://doi.org/10.1093/ageing/afz049.
[8] Perelman I, Winter R, Sikora L, Martel G,
Saidenberg E, Fergusson D. The efficacy of
postoperative iron therapy in improving clinical and
patient-centered outcomes following surgery: A
systematic review and meta-analysis. Transfus Med
Rev 2018;32:89–101.
https://doi.org/10.1016/j.tmrv.2017.10.002.
[9] Smith SW, Sato M, Gore SD, Baer MR, Ke
X, McNally D, et al. Erythropoiesis-stimulating
agents are not associated with increased risk of
thrombosis in patients with myelodysplastic
syndromes. Haematologica 2012;97:15–20.
https://doi.org/10.3324/haematol.2011.051755.
[10] Kumar, A., Sharma, E., Marley, A.,
Samaan, M. A., & Brookes, M. J. (2022). Iron
deficiency anaemia: pathophysiology, assessment,
practical management. BMJ Open
Gastroenterology, 9(1), e000759.
https://doi.org/10.1136/bmjgast-2021-000759
[11] Ianni, C. M., McDowall, M. P., & Zuska, I.
A. (2021). Differential diagnosis of low
hemoglobin. Dimensions of Critical Care Nursing:
DCCN, 40(4), 204–209.
https://doi.org/10.1097/DCC.0000000000000483
[12] Bierbaum BE, Callaghan JJ, Galante JO,
Rubash HE, Tooms RE, Welch RB. An analysis of
blood management in patients having a total hip or
knee arthroplasty. J Bone Joint Surg Am 1999;81:2–
10. https://doi.org/10.2106/00004623-199901000-
00002.
[13] Gelebo, K. G., Neme, D., Destaw, B.,
Aweke, Z., & Kasa, S. M. (2023). The effect of
preoperative anemia on perioperative outcomes
among patients undergoing emergency surgery: A
multicenter prospective cohort study. Heliyon, 9(7),
e17804.
https://doi.org/10.1016/j.heliyon.2023.e17804
[14] Skorupski CP, Cheung MC, Lin Y.
Preoperative anemia in major elective surgery.
CMAJ 2023;195:E551.
https://doi.org/10.1503/cmaj.221635.
[15] Turner J, Parsi M, Badireddy M. Anemia.
StatPearls, Treasure Island (FL): StatPearls
Publishing; 2025.
[16] Grandone E, Tiscia GL, Ostuni A,
Marongiu F, Barcellona D. Navigating anemia and
anticoagulation in elderly patients undergoing
orthopedic surgery: strategies for preventing
complications and implementing treatments. Blood
Transfus 2024;22:450–8.
https://doi.org/10.2450/BloodTransfus.640.
[17] Sim YE, Abdullah HR. Implications of
anemia in the elderly undergoing surgery. Clin
Geriatr Med 2019;35:391–405.
https://doi.org/10.1016/j.cger.2019.04.001.
[18] Lu M, Sing DC, Kuo AC, Hansen EN.
Preoperative anemia independently predicts 30-day
complications after aseptic and septic revision total
joint arthroplasty. J Arthroplasty 2017;32:S197–
201. https://doi.org/10.1016/j.arth.2017.02.076.
[19] Jiang Y, Lin X, Wang Y, Li J, Wang G,
Meng Y, et al. Preoperative anemia and risk of in-
Journal of Medical Sciences. 29 May, 2025 - Volume 13 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
11
hospital postoperative complications in patients
with hip fracture. Clin Interv Aging 2023;18:639–
53. https://doi.org/10.2147/CIA.S404211.
[20] Endeshaw AS, Diress FT, Endeshaw MS,
Kefale WM, Addisu BT, Demilie AE, et al. The
relationship between preoperative anemia and
length of hospital stay among patients undergoing
orthopedic surgery at a teaching hospital in Ethiopia:
a retrospective cohort study. Perioper Med (Lond)
2024;13:120. https://doi.org/10.1186/s13741-024-
00482-9.
[21] Gómez-Ramirez S, Jericó C, Muñoz M.
Perioperative anemia: Prevalence, consequences
and pathophysiology. Transfus Apher Sci
2019;58:369–74.
https://doi.org/10.1016/j.transci.2019.06.011.
[22] Warner MA, Hanson AC, Schulte PJ, Sanz
JR, Smith MM, Kauss ML, et al. Preoperative
anemia and postoperative outcomes in cardiac
surgery: A mediation analysis evaluating
intraoperative transfusion exposures. Anesth Analg
2024;138:728–37.
https://doi.org/10.1213/ANE.0000000000006765.
[23] Bulte CSE, Boer C, Hemmes SNT, Serpa
Neto A, Binnekade JM, Hedenstierna G, et al. The
effects of preoperative moderate to severe anaemia
on length of hospital stay: A propensity score-
matched analysis in non-cardiac surgery patients: A
propensity score-matched analysis in non-cardiac
surgery patients. Eur J Anaesthesiol 2021;38:571–
81.
https://doi.org/10.1097/EJA.0000000000001412.
[24] Bisbe E, Basora M, Colomina MJ, Spanish
Best Practice in Peri-operative Anaemia
Optimisation Panel. Peri-operative treatment of
anaemia in major orthopaedic surgery: a practical
approach from Spain. Blood Transfus 2017;15:296–
306. https://doi.org/10.2450/2017.0177-16.
[25] Ponnusamy KE, Kim TJ, Khanuja HS.
Perioperative blood transfusions in orthopaedic
surgery. J Bone Joint Surg Am 2014;96:1836–44.
https://doi.org/10.2106/JBJS.N.00128.
[26] Mueller MM, Van Remoortel H, Meybohm
P, Aranko K, Aubron C, Burger R, et al. Patient
blood management: Recommendations from the
2018 Frankfurt consensus conference:
Recommendations from the 2018 Frankfurt
consensus conference. JAMA 2019;321:983–97.
https://doi.org/10.1001/jama.2019.0554.
[27] Kelly M, McNally SA, Dhesi JK. The
importance of anaemia in orthopaedic surgery: New
Centre for Perioperative Care guidelines. Bone Joint
J 2023;105-B:837–8. https://doi.org/10.1302/0301-
620X.105B8.BJJ-2022-1290.R1.
[28] Shanbhag SP, Solano MA, Botros MA,
Khanuja HS. Treating preoperative anemia to
improve patient outcomes after orthopaedic surgery.
J Am Acad Orthop Surg 2019;27:e1077–85.
https://doi.org/10.5435/JAAOS-D-18-00810.
[29] Ali SME, Hafeez MH, Nisar O, Fatima S,
Ghous H, Rehman M. Role of preoperative
erythropoietin in the optimization of preoperative
anemia among surgical patients - A systematic
review and meta-analysis. Hematol Transfus Cell
Ther 2022;44:76–84.
https://doi.org/10.1016/j.htct.2020.12.006.
[30] Koch, T. A., Myers, J., & Goodnough, L.
T. (2015). Intravenous iron therapy in patients with
iron deficiency anemia: Dosing considerations.
Anemia, 2015, 763576.
https://doi.org/10.1155/2015/763576
[31] Stein J, Connor S, Virgin G, Ong DEH,
Pereyra L. Anemia and iron deficiency in
gastrointestinal and liver conditions. World J
Gastroenterol 2016;22:7908–25.
https://doi.org/10.3748/wjg.v22.i35.7908.
[32] Bataille P, Petit L, Winer N. Performance
of the Kleihauer Betke test in the prediction of
neonatal anemia. J Matern Fetal Neonatal Med
Journal of Medical Sciences. 29 May, 2025 - Volume 13 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
12
2022;35:3670–6.
https://doi.org/10.1080/14767058.2020.1837768.
[33] Chaparro CM, Suchdev PS. Anemia
epidemiology, pathophysiology, and etiology in
low- and middle-income countries. Ann N Y Acad
Sci 2019;1450:15–31.
https://doi.org/10.1111/nyas.14092.
[34] Zheng Z, Peng S, Yang J, Ke W. The
relationship between preoperative anemia and
length of hospital stay among patients undergoing
radical surgery for esophageal carcinoma: a single-
centre retrospective study. BMC Anesthesiol
2023;23:322. https://doi.org/10.1186/s12871-023-
02235-5.
[35] Abdullah HR, Sim YE, Hao Y, Lin GY,
Liew GHC, Lamoureux EL, et al. Association
between preoperative anaemia with length of
hospital stay among patients undergoing primary
total knee arthroplasty in Singapore: a single-centre
retrospective study. BMJ Open 2017;7:e016403.
https://doi.org/10.1136/bmjopen-2017-016403.
[36] Warner MA, Goobie SM. Preoperative
anemia screening and treatment: Is it worth the
return on investment? Anesth Analg 2021;132:341–
3.
https://doi.org/10.1213/ANE.0000000000005313.
[37] Kansagra AJ, Stefan MS. Preoperative
anemia: Evaluation and treatment. Anesthesiol Clin
2016;34:127–41.
https://doi.org/10.1016/j.anclin.2015.10.011.
[38] Rangwala, B. S., Zuhair, V., Mustafa, M.
S., Mussarat, A., Khan, A. W., Danish, F., Fatima
Zaidi, S. M., Rehman, F. U., & Shafique, M. A.
(2024). Ferric carboxymaltose for iron deficiency in
patients with heart failure: a systematic review and
meta-analysis. Future Science OA, 10(1), 2367956.
https://doi.org/10.1080/20565623.2024.2367956
[39] Schröder O, Mickisch O, Seidler U, de
Weerth A, Dignass AU, Herfarth H, et al.
Intravenous iron sucrose versus oral iron
supplementation for the treatment of iron deficiency
anemia in patients with inflammatory bowel
disease--a randomized, controlled, open-label,
multicenter study. Am J Gastroenterol
2005;100:2503–9. https://doi.org/10.1111/j.1572-
0241.2005.00250.x.
[40] Wolf M, Rubin J, Achebe M, Econs MJ,
Peacock M, Imel EA, et al. Effects of iron
isomaltoside vs ferric carboxymaltose on
hypophosphatemia in iron-deficiency anemia: Two
randomized clinical trials: Two randomized clinical
trials. JAMA 2020;323:432–43.
https://doi.org/10.1001/jama.2019.22450.
[41] Van Doren L, Auerbach M. IV iron
formulations and use in adults. Hematology Am Soc
Hematol Educ Program 2023;2023:622–9.
https://doi.org/10.1182/hematology.2023000495.
[42] Schaefer B, Meindl E, Wagner S, Tilg H,
Zoller H. Intravenous iron supplementation therapy.
Mol Aspects Med 2020;75:100862.
https://doi.org/10.1016/j.mam.2020.100862.
[43] Nicholls G, Mehta R, McVeagh K, Egan
M. The effects of intravenous iron infusion on
preoperative hemoglobin concentration in iron
deficiency anemia: Retrospective observational
study. Interact J Med Res 2022;11:e31082.
https://doi.org/10.2196/31082.
[44] Jericó C, Beverina I, Quintana-Diaz M,
Salvadori U, Melli C, Rondinelli MB, et al. Efficacy
and safety of high-dose intravenous iron as the first-
choice therapy in outpatients with severe iron
deficiency anemia. Transfusion 2020;60:1443–9.
https://doi.org/10.1111/trf.15870.
[45] Kendoff D, Tomeczkowski J, Fritze J,
Gombotz H, von Heymann C. Präoperative Anämie
in der Orthopädie: Klinische Relevanz, Diagnostik
und Therapie. Orthopade 2011;40:1018–20, 1023–
5, 1027–8. https://doi.org/10.1007/s00132-011-
1789-3.
Journal of Medical Sciences. 29 May, 2025 - Volume 13 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
13
[46] Sim YE, Sim S-ED, Seng C, Howe TS,
Koh SB, Abdullah HR. Preoperative anemia,
functional outcomes, and quality of life after hip
fracture surgery: Preoperative anemia and hip
fracture repair. J Am Geriatr Soc 2018;66:1524–31.
https://doi.org/10.1111/jgs.15428.
[47] Shander A, Corwin HL, Meier J, Auerbach
M, Bisbe E, Blitz J, et al. Recommendations from
the international consensus conference on anemia
management in surgical patients (ICCAMS). Ann
Surg 2023;277:581–90.
https://doi.org/10.1097/SLA.0000000000005721.
[48] Rampton D, Folkersen J, Fishbane S,
Hedenus M, Howaldt S, Locatelli F, et al.
Hypersensitivity reactions to intravenous iron:
guidance for risk minimization and management.
Haematologica 2014;99:1671–6.
https://doi.org/10.3324/haematol.2014.111492.
[49] Fortuny J, von Gersdorff G, Lassalle R,
Linder M, Overbeek J, Reinold J, et al. Use of
intravenous iron and risk of anaphylaxis: A
multinational observational post-authorisation
safety study in Europe. Pharmacoepidemiol Drug
Saf 2021;30:1447–57.
https://doi.org/10.1002/pds.5319.
[50] Jurado García JM, Torres Sánchez E,
Olmos Hidalgo D, Alba Conejo E. Erythropoietin
pharmacology. Clin Transl Oncol 2007;9:715–22.
https://doi.org/10.1007/s12094-007-0128-y.
[51] Platanias LC, Miller CB, Mick R, Hart RD,
Ozer H, McEvilly JM, et al. Treatment of
chemotherapy-induced anemia with recombinant
human erythropoietin in cancer patients. J Clin
Oncol 1991;9:2021–6.
https://doi.org/10.1200/JCO.1991.9.11.2021.
[52] Alsaleh K, Alotaibi GS, Almodaimegh HS,
Aleem AA, Kouroukis CT. The use of preoperative
erythropoiesis-stimulating agents (ESAs) in patients
who underwent knee or hip arthroplasty: a meta-
analysis of randomized clinical trials. J Arthroplasty
2013;28:1463–72.
https://doi.org/10.1016/j.arth.2013.01.024.
[53] Cahill CM, Alhasson B, Blumberg N,
Melvin A, Knight P, Gloff M, et al. Preoperative
anemia management program reduces blood
transfusion in elective cardiac surgical patients,
improving outcomes and decreasing hospital length
of stay. Transfusion 2021;61:2629–36.
https://doi.org/10.1111/trf.16564.
[54] Lin DM, Lin ES, Tran M-H. Efficacy and
safety of erythropoietin and intravenous iron in
perioperative blood management: a systematic
review. Transfus Med Rev 2013;27:221–34.
https://doi.org/10.1016/j.tmrv.2013.09.001.
[55] Auerbach M, Macdougall IC. Safety of
intravenous iron formulations: facts and folklore.
Blood Transfus 2014;12:296–300.
https://doi.org/10.2450/2014.0094-14.
[56] Wilson J, Yao GL, Raftery J, Bohlius J,
Brunskill S, Sandercock J, et al. A systematic review
and economic evaluation of epoetin alpha, epoetin
beta and darbepoetin alpha in anaemia associated
with cancer, especially that attributable to cancer
treatment. Health Technol Assess 2007;11:1–202,
iii–iv. https://doi.org/10.3310/hta11130.
[57] Roger SD, Tio M, Park H-C, Choong HL,
Goh B, Cushway TR, et al. Intravenous iron and
erythropoiesis-stimulating agents in haemodialysis:
A systematic review and meta-analysis. Nephrology
(Carlton) 2017;22:969–76.
https://doi.org/10.1111/nep.12940.
Journal of Medical Sciences. 29 May, 2025 - Volume 13 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
14