
Journal of Medical Sciences. November 30, 2020 - Volume 8 | Issue 19. Electronic - ISSN: 2345-0592
bradikardijos, lyginant su paprastu epidūriniu
nuskausminimu (27). Siekiant sušvelninti šiuos
nepageidaujamus reiškinius, gimdymo skausmui
mažinti taip pat naudojamas kitas kombinuoto
nuskausmino metodas, panašus į anksčiau aprašytą,
tačiau skiriasi tuo, kad spinaline adata pradūrus
kietąjį dangalą jokie medikamentai į smegenų skystį
nėra suleidžiami, tik epidūriniame tarpe paliekamas
kateteris. Manoma, kad tyčia sukuriant mažą skylutę
kietajame dangale, vaistai naudojami epidūriniam
nuskausminimui lėtai patenka į smegenų skystį ir
priartėja prie nugaros smegenų (21). Taip skausmo
malšinimas prasideda greičiau, užtikrinamas
geresnis apibusis kryžkaulio dermatomų
nuskausminimas (28). Galima išskirti keletą
regioninės analgezijos taikymo kontraindikacijų,
pvz., pacientės atsisakymas, sunki koagulopatija,
ūmi hipovolemija, infekcija adatos dūrio vietoje ir
kt. (29). Kaip ir po visų procedūrų, taikant
neuroaksialinę analgeziją gali atsirasti komplikacijų,
tokių kaip hipotenzija, bradikardija, aukšta ar visiška
spinalinė anestezija, nervų pažeidimas, epidūrinis
abscesas ar hematoma, nugaros skausmas, galvos
skausmas, infekcija ar šlapimo susilaikymas (30).
Akušerinės pacientės yra didelės rizikos grupėje
popunkciniam galvos skausmui pasireikšti dėl
moteriškos lyties, jauno amžiaus, nėštumo ir plataus
neuroaksialinio nuskausminimo panaudojimo
gimdymo metu (31). Tai komplikacija, kuri
dažniausiai atsiranda po netyčinio kietojo dangalo
pradūrimo epidūrine adata ir rečiau po spinalinės
analgezijos, kuriai naudojamos specialios
atrauminės adatos (31). Ranganathan ir kt. autorių
2015 metais publikuotame tyrime gauti rezultatai,
kad gimdžiusioms moterims taikant epidūrinę
analgeziją ir po netyčinio kietojo dangalo pradūrimo
epidūrine adata net 87% moterų jautė ūminius galvos
skausmus, taip pat 34,9% tiriamųjų išliko lėtiniai
galvos skausmai, 58,1% lėtiniai nugaros skausmai
(32). Tačiau, sunkios komplikacijos po
neuroaksialinės analgezijos jaunoms, sveikoms
akušerinėms pacientėms pasitaiko rečiau nei kitų
kategorijų pacientams. 2016 metais Rosero ir Joshi
publikuotame tyrime buvo lyginami nepageidaujami
reiškiniai po epidūrinės analgezijos gimdančioms
moterims ir neakušerinės srities pacientams.
Įvertinus daugiau nei 2 milijonus akušerinių
pacienčių analgetinių procedūrų, gauti rezultatai
rodo, kad hematomos susidarė 0,6 gimdyvėms iš
100,000 pacienčių ir nei vienai nestebėtas epidūrinis
abcesas, tuo tarpu kitų sričių pacientams hematomos
ir abscesai buvo žymiai dažnesni (atitinkamai 18,5 ir
7,2 pacientų 100,000 prodecūrų) (33).
Sisteminiai opioidai
Sisteminių opioidų vartojimas gimdymo skausmui
mažinti dažnai siejamas su nepageidaujamais
šalutiniais poveikiais motinai, pvz., niežėjimas,
vidurių užkietėjimas, pykinimas ir vėmimas,
kvėpavimo slopinimas, taip pat ir vaisiui bei
naujagimiui, kaip sumažėjęs vaisiaus širdies ritmo
variabiliškumas, kvėpavimo slopinimas, naujagimių
abstinencijos sindromas ir kt. Didelės ar kartotinės
sisteminių opioidų dozės yra siejamos su žemesniais
Apgar skalės balais (34). Tačiau nepaisant šių
neigiamų poveikių, opioidiniai analgetikai gali būti
vartojami gimdymo skausmui mažinti intraveniškai
ar į raumenis (21). Dažniausiai nuskausminimui
pasirenkami petidinas, fentanilis arba ramifentanilis.
Petidinas yra stiprus opioidas, gali būti vartojamas į
veną (25 – 50 mg) arba į raumenis (50 –100 mg)
tačiau jis negali būti skiriamas pirmojo gimdymo
laikotarpio pabaigoje ir antruoju laikotarpiu dėl
naujagimio kvėpavimo slopinimo. Šis vaistas taip
pat turi aktyvų, ilgai veikiantį neurostimuliuojantį
metabolitą – norpetidiną. Ramifentanilis yra ypač
trumpo veikimo, apie 3 min, opioidas, dažniausiai
skiriamas intraveniškai (0,25 – 0,5 μg /kg) paciento
kontroliuojamos analgezijos būdu. Fentanilis taip
pat gali būti skiriamas į veną (50 – 100 μg) arba į
raumenis (100 μg) (12,23). 2018 metais Cochrane
bazėje publikuotoje meta-analizėje buvo lyginamas
intraveninio ramifentanilio skyrimas, kai pacientė
kontroliuoja analgeziją pati ir intramuskulinio
petidino skyrimas gimdymo skausmui mažinti. Į
studiją buvo įtrauktos 122 moterys. Gauti rezultatai
atskleidė, kad moterys, kurioms buvo skirtas
ramifentanilis, lyginant su petidino grupės
pacientėmis, buvo linkusios nuskausminimui
galiausiai taikyti epidūrinę analgezija (Cl 0,2-0,89),
tačiau tarp tiriamųjų grupių skausmo vertinimas
statistiškai reikšmingas nebuvo. Taip pat tyrėjai
nestebėjo jokių sunkių nepageidaujamų vaistų
poveikių ar vaistų reakcijų gimdyvei ir naujagimiui
(35). Opioidiniai analgetikai, nors ir turi nemažai
šalutinių poveikių, tačiau galėtų būti skiriami, jei yra
kontraindikacijų regioninei analgezijai.
Inhaliacinė nejautra
Inhaliacinei nejautrai dažniausiai naudojamas 50
proc. azoto oksido ir 50 proc. deguonies mišinys
(36). Šios dujos gali būti naudojamos visuose
gimdymo laikotarpiuose ir pogimdyviniu
laikotarpiu, pvz., siuvant tarpvietę (37). Vartojimo
būdas yra paprastas, neinvazyvus. N2O dujos yra
tiekiamos per specialų aparatą (Nitronox, Etnonox),
sujungtą su kauke. Pačiai moteriai reikia laikyti
kaukę virš nosies bei burnos ir įkvėpimo metu, dėl
neigiamo slėgio, vožtuvas atsidaro ir dujos tokiu
būdu yra įkvepiamos, o iškvėpimo metu, vožtuvas
užsidaro. Dujos pradeda veikti greitai, per 30-50
sekundžių, todėl geriausi rezultatai pasiekiami, kai
moteris įkvepia dujų maždaug 30 sekundžių prieš
sąrėmį (36). Skausmo malšinimo mechanizmas