https://doi.org/10.53453/ms.2025.4.1
Overview of the etiology, pathophysiology, diagnostics and
treatment of dumping syndrome
Aistė Kairytė
1
, Edvard Grišin
2
1
Lithuanian health science university, Medical Academy, Faculty of Medicine, Kaunas, Lithuania
2
Innovative Dietology Center, Vilnius, Lithuania
Abstract
Background. Obesity is a major global health issue, and bariatric surgery has become a key treatment for long-
term weight loss in patients with morbid obesity. The main goal of bariatric surgery, particularly gastric reduction,
is to reduce stomach capacity and alter digestive processes. These procedures can also affect hunger, food choices,
energy expenditure, and may lead to complications like Dumping syndrome.
Aim: yo review latest literature about epidemiology, etiology, diagnostics and management of dumping
syndrome.
Materials and methods. A literature review was conducted on the PubMed database using the keywords:
“dumping syndrome”, “obesity”, “bariatric surgery”, “diagnostics”, and “treatment”. Selection criteria for
publications: scientific articles in English that align with the research topic and were published within the last 10
years. The literature review included 17 recent scientific articles published between 2014 and 2023, written in
English and relevant to the studied topic.
Results. Dumping syndrome is a common complication following gastrointestinal surgeries, ranging from mild
digestive discomfort and moderate vasomotor disturbances to severe hyperinsulinemic hypoglycemia. With the
increasing number of bariatric surgical procedures performed worldwide, bariatric surgery has become the leading
cause of this condition. Dietary modifications play a crucial role in managing these patients' health issues and
improving their quality of life.
Conclusions. Dumping syndrome is a complication that occurs after gastric, esophageal, or other bariatric
surgeries. To achieve optimal treatment outcomes, it is recommended to raise awareness of this issue and seek
more effective diagnostic and therapeutic solutions.
Keywords: dumping syndrome, obesity, bariatric surgery, diagnosis, treatment.
Journal of Medical Sciences. 7 Apr, 2025 - Volume 13 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592
Medical Sciences 2025 Vol. 13 (2), p. 2-8, https://doi.org/10.53453/ms.2025.4.1
2
Dempingo sindromo etiologijos, patofiziologijos, diagnostikos bei
gydymo apžvalga
Aistė Kairytė
1
, Edvard Grišin
2
1
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos fakultetas, Kaunas, Lietuva
2
Inovatyvios dietologijos centras, Vilnius, Lietuva
Santrauka
Įvadas. Nutukimas yra didelė pasaulinė sveikatos problema, o bariatrinė chirurgija tapo pagrindiniu ilgalaikio
svorio mažinimo gydymo metodu pacientams, kenčiantiems nuo morbidinio nutukimo. Pagrindinis bariatrinės
chirurgijos tikslas, ypač skrandžio mažinimo operacijos, yra sumažinti skrandžio talpą ir pakeisti virškinimo
procesus. Šios procedūros taip pat gali paveikti alkį, maisto pasirinkimus, energijos sąnaudas ir sukelti
komplikacijų, tokių kaip Dempingo sindromas.
Tikslas. Apžvelgti naujausius mokslinius straipsnius apie Dempingo sindromo etiologiją, patofiziologiją,
klinikinius simptomus, diagnostikos principus ir gydymo metodus.
Medžiaga ir metodai. Literatūros paieška atlikta „PubMed“ duomenų bazėje. Paieškai naudoti raktažodžiai:
“dempingo sindromas” (angl. dumping syndrome), “nutukimas” (angl. obesity), “bariatrinė chirurgija“ (angl.
bariatric surgery), “diagnostika” (angl. diagnostics), “gydymas” (angl. treatment). Publikacijų atrankos kriterijai:
moksliniai straipsniai anglų kalba, atitinkantys tyrimo temą ir paskelbti per pastaruosius 10 metų. Į literatūros
apžvalgą buvo įtraukta 17 naujausių mokslinių straipsnių, publikuotų 2014–2024 metais, parašytų anglų kalba ir
kurių turinys atitiko nagrinėjamą temą.
Rezultatai. Dempingo sindromas yra dažna komplikacija po bariatrinių operacijų, pasireiškianti nuo nedidelio
virškinimo diskomforto ir vidutinio sunkumo vazomotorinių sutrikimų iki sunkios hiperinsulineminės
hipoglikemijos. DS diagnozė gali būti nustatyta išsamiai surinkus paciento medicininę anamnezę, taip pat
naudojant simptomų įvertinimo klausimynus, gliukozės toleravimo testą bei taikant daug kitų diagnostinių
metodų. Maitinimosi įpročių korekcija yra svarbiausia gydymo priemonė sprendžiant šių pacientų sveikatos
problemas bei gerinant jų gyvenimo kokybę.
Išvados. Dempingo sindromas – komplikacija po skrandžio, stemplės ar kitų bariatrinių operacijų. Norint pasiekt
optimalų gydymo efektą, rekomenduojama didinti informuotumą apie šią problemą ir ieškoti veiksmingesnių
diagnostikos bei gydymo sprendimų.
Raktažodžiai: dempingo sindromas, nutukimas, bariatrinė chirurgija, diagnostika, gydymas.
Journal of Medical Sciences. 7 Apr, 2025 - Volume 13 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592
3
1. Įvadas
Nutukimas yra pripažintas Pasaulio sveikatos
organizacijos (PSO) kaip viena didžiausių
pasaulinių sveikatos problemų, kuri nepaisant
įvairių prevencijos pastangų, pastaraisiais
dešimtmečiais vis labiau didėja [1]. Dėl to bariatrinė
chirurgija tapo pagrindiniu gydymo metodu siekiant
ilgalaikio svorio sumažėjimo morbidiniu nutukimu
sergantiems pacientams [2]. Bariatrinės chirurgijos,
ypač skrandžio mažinimo operacijos, pagrindinis
tikslas – sumažinti skrandžio talpą ir virškinamojo
trakto absorbcijos paviršių. Šios operacijos taip pat
netiesiogiai reguliuoja alkio ir sotumo pojūčius,
keičia maisto pasirinkimo įpročius, didina energijos
sąnaudas bei gali sukelti tokias komplikacijas kaip
Dempingo sindromą (DS) [3].
Dempingo sindromas (DS) yra dažna komplikacija
po stemplės, skrandžio ar kitų bariatrinių operacijų
[4]. Skrandžio anatomijos pokyčiai arba jo
inervacijos sutrikimai trikdo skrandžio ištuštinimo
mechanizmus, dėl ko iki galo nesuvirškintas maistas
per greitai pasiekia plonąją žarną [5]. Dempingo
sindromo sukeliami simptomai sukelia didelį
diskomfortą ir taip reikšmingai sumažina paciento
gyvenimo kokybę. Dėl šios būklės pacientai vengia
valgyti maistą, o tai gali lemti didelį kūno svorio
sumažėjimą. Vis dėlto, šios būklės diagnostikos
gairės nėra aiškiai apibrėžtos, todėl sindromas
dažnai lieka nediagnozuotas [6]. Todėl labai svarbu
didinti supratimą apie šį sutrikimą ir ieškoti kuo
efektyvesnių diagnostikos ir gydymo būdų.
2. Metodika
Mokslinių straipsnių paieška atlikta “Pubmed”
duomenų bazėje. Paieškai naudoti raktažodžiai:
“dempingo sindromas” (angl. dumping syndrome),
„nutukimas” (angl. obesity), “bariatrinė chirurgija“
(angl. bariatric surgery), „diagnostika” (angl.
diagnostics), “gydymas” (angl. treatment). Atlikus
išsamią tyrimų pavadinimo ir santraukos analizę į
literatūros apžvalgą buvo įtraukta 17 naujausių
mokslinių straipsnių, publikuotų 2014–2023 metais,
parašytų anglų kalba ir kurių turinys atitiko
nagrinėjamą temą.
3. Rezultatai
3.1. Etiologija
Literatūros duomenimis, per pastaruosius 15 metų
bariatrinė chirurgija laikoma pagrindine
pooperacinio DS priežastimi [7], [8]. Retais atvejais
pasitaiko ir idiopatinio dempingo atvejų, kurie
dažnai susiję su 2 tipo cukriniu diabetu [9].
Bariatrinės chirurgijos sukelto DS paplitimas
svyruoja nuo 19 proc. iki 32 proc., priklausomai nuo
operacijos tipo, sindromo apibrėžties ir diagnostikos
metodų [8]. Šis sindromas dažniausiai pasireiškia po
Roux-En-Y skrandžio apylankos, dalinės
gastrektomijos ar ezofagektomijos operacijų, tačiau
gali išsivystyti ir po kitų restrikcinių bariatrinių
procedūrų [10]. A. P. van Beek ir kitų bendraautorių
atliktoje sisteminėje apžvalgoje nustatyta, kad
ankstyvasis DS vidutiniškai pasireiškia 15,7 proc.
pacientų per pirmuosius šešis mėnesius po
bariatrinės operacijos. Tuo tarpu vėlyvasis DS gali
pasireikšti iki 25 proc. pacientų praėjus 1-5 metams
po operacijos [4].
Ibrahim Alsulami ir kt. bendraautoriai atliko
vienmomentinį skerspjūvio tyrimą, kurio rezultatai
parodė, jog per tiriamąjį laikotarpį daugiau nei 20
proc. iš tirtų 240 pacientų, kuriems buvo atlikta
bariatrinė operacija, susidūrė su Dempingo
sindromu (DS). Remiantis tyrimo rezultatais,
pagrindiniai veiksniai, kurie didino šios būklės
riziką, yra didelio maisto kiekio valgymas vienu
metu ir skysčių vartojimas valgio metu. Todėl
tyrimo autoriai rekomenduoja, kad bariatrinių
operacijų suvaldymas prasidėtų dar prieš operaciją,
suteikiant pacientams mitybos principų ir elgesio
mokymus, bei po operacijos užtikrinti glaudų įvairių
specialistų, tokių kaip gydytojų gastroenterologų,
Journal of Medical Sciences. 7 Apr, 2025 - Volume 13 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592
4
chirurgų, šeimos gydytojų ir mitybos specialistų,
bendradarbiavimą [11].
3.2. Patofiziologija
Dempingo sindromas yra skirstomas į ankstyvąjį ir
vėlyvąjį. Šiuo metu manoma, kad ankstyvasis
Dempingo sindromas pasireiškia dėl per greito
maisto masės patekimo į plonąją žarną, ir taip
sukelia osmosinius skysčių persiskirstymus iš
kraujotakos į žarnyną [4]. Ankstyvojo Dempingo
sindromo patogenezėje svarbų vaidmenį atlieka ir
padidėjusi tam tikrų virškinamojo trakto hormonų
sekrecija, įskaitant vazoaktyvias medžiagas (pvz.,
neurotensiną ir vazoaktyvų žarnyno peptidą),
inkretinus (pvz., į gliukagoną panašų peptidą 1
(GLP-1)), YY skrandžio inhibitorinius polipeptidus
ir gliukozės reguliatorius (pvz., insuliną ir
gliukagoną) [4]. Be chemosensorių veikimo,
dvylikapirštės ar tuščiosios žarnos išsiplėtimas taip
pat gali skatinti šių hormonų išsiskyrimą [6].
Skirtingai nuo ankstyvojo Dempingo sindromo,
kuriam būdingi įvairūs patofiziologiniai
mechanizmai, vėlyvasis DS išsivysto dėl reikšmingo
kūno svorio sumažėjimo po bariatrinės operacijos ir
yra siejamas su hiperinsulineminės arba reaktyvios
hipoglikemijos išsivystymu [12].
3.3. Klinika
Ankstyvasis Dempingo sindromas prasideda per
pirmąją valandą po valgio, kai hiperosmosinis
skrandžio turinys sukelia greitus skysčių judėjimus
iš kraujo plazmos į plonojo žarnyno spindį, kas
sukelia hipotenzija ir simpatinės nervų sistemos
suaktyvėjimą [5], [9]. Ši fazė apima virškinimo
trakto problemas (tokias kaip pilvo skausmas,
pūtimas, pykinimas ar viduriavimas) bei
vazomotorinius sutrikimus (prakaitavimas,
paraudimas, širdies plakimas, tachikardija,
hipotenzija, galvos svaigimas ar retais atvejais -
alpimas) [9]. Vėlyvasis Dempingo sindromas
prasideda praėjus 1–3 valandom po valgio ir yra
susijęs su hiperinsulinemine reakcija, sukelta
gausaus angliavandenių vartojimo. Itin didelė
insulino sekrecija sukelia hipoglikemijos
simptomus, tokius kaip nuovargį, silpnumą,
sumišimą, alkį, bei adrenerginių reakcijų požymius:
prakaitavimą, širdies palpitaciją, drebulį, dirglumą
[9], [13]. Visgi, kartais Dempingo sindromo
ankstyvąją ir vėlyvąją fazes yra sunku atskirti, nes
pacientai gali patirti tiek vieną, tiek kitą simptomų
grupę arba abi [4].
3.4. Diagnostika
Dempingo sindromas turėtų būti įtariamas, jei
pacientams, kuriems buvo atlikta bariatrinė
skrandžio arba stemplės operacija, pasireiškia DS
būdingi simptomai vienu metu [14]. Įtariant
Dempingo sindromą, diagnozė gali būti nustatyta
išsamiai surinkus paciento medicininę anamnezę,
taip pat naudojant simptomų įvertinimo
klausimynus (angl. Sigstad’s scoring questionnaire,
Arts dumping-severity score questionnaire),
gliukozės toleravimo testą bei taikant daug kitų
diagnostinių metodų [4], [14], [15].
Diagnostiniai klausimynai, tokie kaip Sigstad’s
scoring questionnaire ir Arts dumping-severity
score questionnaire, buvo sukurti siekiant
diferencijuoti ir nustatyti kliniškai reikšmingus DS
požymius [5]. Sigstado vertinimo sistema, sukurta
1970 metais, skirta palengvinti Dempingo sindromo
diagnozavimą, skiriant taškus už specifinius
simptomus, kurie vėliau sumuojami [6]. Bendra
taškų suma sudaro diagnostinį indeksą: jei rezultatas
yra daugiau nei 7, tai rodo tikėtiną DS diagnozę, o
esant mažiau nei 4, reikėtų ieškoti kitų galimų
priežasčių [6]. Visgi Sigstado vertinimo sistema
daugiausia skirta ankstyvajam DS nustatyti,
diagnozuojant tokius požymius ir simptomus kaip
padažnėjęs pulsas ar didesnis hematokrito lygis,
rodantys hipovolemiją [15]. Tuo tarpu Arts
Journal of Medical Sciences. 7 Apr, 2025 - Volume 13 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592
5
dumping-severity score klausimynas vertina
ankstyvojo ir vėlyvojo DS simptomus [4].
Taip pat Dempingo sindromas gali būti
patvirtinamas atlikus modifikuotą gliukozės
tolerancijos mėginį [15]. Ryte nevalgiusiam
pacientui išmatuojama gliukozės koncentracija
kraujo serume, hematokritas, pulsas bei arterinis
kraujo spaudimas, kurie vėliau yra vertinami 3
valandas kas 30 minučių [15]. Diagnozė yra
patvirtinima, jei nustatoma pradinė hiperglikemija ir
galutinė hipoglikemija (<60 mg/dl arba 3,33
mmol/l), pradinio hematokrito padidėjimas yra
didesnis nei 3 proc. arba pradinio pulso dažnio
padidėjimas daugiau nei 10 k/min [5], [14].
Be anamnezės ir Sigstado simptomų skalės taikymo
bei gliukozės toleravimo testo, diagnozuojant DS
gali būti naudojamas nevalgymo testas, HbA1C
lygio vertinimas, kvėpavimo testų ir rūgštinio
kvėpavimo testų kiekybinis įvertinimas [15].
Diferencinei diagnozei gali būti taikomi
egzogeninio insulino skyrimas, sulfonilkarbamidų
kiekio matavimas, proinsulino C-peptido analizė,
kasos vaizdinimo tyrimai ir selektyvi arterinė
stimuliacija su kalciu, siekiant nustatyti insulino
kiekį. Visgi iki šiol nėra nustatytų tikslių gairių dėl
DS diagnostikos ir gydymo [16].
3.5. Gydymas
Mitybos įpročių korekcija yra vienas iš pagrindinių
Dempingo sindromo gydymo būdų, kuris daugeliui
pacientų padeda efektyviai suvaldyti simptomus [4].
Po bariatrinės chirurgijos atsiradęs DS gali didinti
mitybos nepakankamumo riziką, todėl esant šiai
būklei yra svarbu užtikrinti pakankamą maitinimąsi:
skatinant valgyti mažesnėmis, bet dažnesnėmis
porcijomis, rinktis daug skaidulų ir baltymų turintį
maistą, kad būtų užtikrintas pakankamas kalorijų
kiekis [6]. Greitai įsisavinami angliavandeniai turėtų
būti vengtini, o pacientai, pasitelkiant gydytojo
dietologo pagalbą, turėtų būti mokomi apie maisto
produktų glikeminį indeksą [10]. Taip pat patariama
vengti skysčių vartojimo bent 30 minučių po valgio,
siekiant sulėtinti virškinimo procesą [4], [6], [10].
Jei vien maitinimosi įpročių korekcija nepadeda
pakankamai sumažinti simptomus, gali būti
svarstoma maisto papildų, tokių kaip guaro gumos,
pektino ar gliukomanano, vartojimas [10]. Šie
papildai padidina virškinimo masės klampumą,
sulėtina virškinimo trakto judėjimą ir mažina
žarnyno peptidų išsiskyrimą, taip padėdami
sukontroliuoti varginančius simptomus ir gliukozės
kiekio kraujyje svyravimus [4], [10]. Nors šių
priemonių veiksmingumas yra patvirtintas, pacientai
dažnai kritiškai vertina šių papildų skonį bei sunkiai
toleruoja dėl šių papildų sukeliamų šalutinių
požymių – pilvo pūtimo, dujų kaupimosi [6], [10],
[17].
Jei mitybos korekcija nepakankama DS
simptomams kontroliuoti, pacientams reikėtų
apsvarstyti ir medikamentinį gydymą. Yra keli
vaistai, kurie gali padėti sumažinti Dempingo
sindromo sukeltus simptomus [4]. Vienas iš jų yra
alfa glikozidazės inhibitorius – akarbozė, kuris
slopina plonojoje žarnoje oligosacharidų skilimą į
monosacharidus, taip sumažinant po valgio
atsirandančią hiperglikemiją [18]. Jos vartojimas
klinikinėje praktikoje yra ribotas dėl sukeliamų
šalutinių reiškinių, atsirandančių dėl storojoje
žarnoje susidariusios bakterinės fermentacijos -
neabsorbuoti angliavandeniai sukelia pilvo pūtimą,
viduriavimą ir dujų kaupimąsi [4], [9]. Literatūros
duomenimis, akarbozė gali padėti slopinti vėlyvojo
dempingo sindromo simptomus, tačiau jos poveikis
ankstyvojo DS sukeltiems simptomams yra ribotas
[9]. Kita vaistų grupė – somatostatino analogai,
kurie turi įtakos tiek ankstyviesiems, tiek
vėlyviesiems DS simptomams [4]. Somatostatino
analogai slopina augimo hormono, prolaktino ir
įvairių virškinamojo trakto peptidų išsiskyrimą, taip
pat mažina skrandžio, kasos egzokrininę ir
Journal of Medical Sciences. 7 Apr, 2025 - Volume 13 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592
6
endokrininę sekreciją [6], [15]. Šie vaistai veikia ir
virškinimo trakto judrumą, slopindami tulžies pūslės
judrumą, skrandžio išsituštinimą ir žarnyno
peristaltiką [6].
Kai konservatyvūs gydymo metodai nepadeda
panaikinti DS simptomų, gali būti svarstoma taikyti
nuolatinį enterinį maitinimąsi arba chirurgines
intervencijas [4]. Nuolatinis enterinis maitinimas
gali padėti sumažinti simptomus, tačiau ši procedūra
yra invazinė ir gali sukelti įvairių komplikacijų,
todėl jos taikymas klinikinėje praktikoje DS
gydymui yra ribotas [15]. Priklausomai nuo
anksčiau atliktos chirurginės procedūros tipo, gali
būti atliekamos tokios operacijos kaip Billroth II
konversija į Billroth I jungtį, anastomozės
susiaurinimas, prievarčio rekonstrukcija ir kt. [15].
Taip pat esant labai sunkioms hipoglikemijoms, gali
būti svarstoma ir dalinė pankreatektomija, tačiau ši
operacija turėtų būti atliekama tik tada, kai
konservatyvus gydymas nesuteikia rezultatų [6].
4. Išvados
Dempingo sindromas – komplikacija po skrandžio,
stemplės ar kitų bariatrinių operacijų. Norint pasiekt
optimalų gydymo efektą, rekomenduojama didinti
informuotumą apie šią problemą ir ieškoti
veiksmingesnių diagnostikos bei gydymo
sprendimų.
Literatūros šaltiniai
1. M. Blüher, “Obesity: global epidemiology and
pathogenesis,” Nat Rev Endocrinol, vol. 15, no. 5,
pp. 288–298, May 2019, doi: 10.1038/s41574-019-
0176-8.
2. G. Marchesini, L. Montesi, M. El Ghoch, L.
Brodosi, S. Calugi, and R. Dalle Grave, “Long-
term weight loss maintenance for obesity: a
multidisciplinary approach,” Diabetes Metab Syndr
Obes, p. 37, Feb. 2016, doi:
10.2147/DMSO.S89836.
3. E. Panteliou and A. D. Miras, “What is the role
of bariatric surgery in the management of
obesity?,” Climacteric, vol. 20, no. 2, pp. 97–102,
Mar. 2017, doi: 10.1080/13697137.2017.1262638.
4. A. P. van Beek, M. Emous, M. Laville, and J.
Tack, “Dumping syndrome after esophageal,
gastric or bariatric surgery: pathophysiology,
diagnosis, and management,” Obesity Reviews, vol.
18, no. 1, pp. 68–85, Jan. 2017, doi:
10.1111/obr.12467.
5. J. Tack and E. Deloose, “Complications of
bariatric surgery: Dumping syndrome, reflux and
vitamin deficiencies,” Best Pract Res Clin
Gastroenterol, vol. 28, no. 4, pp. 741–749, Aug.
2014, doi: 10.1016/j.bpg.2014.07.010.
6. E. Scarpellini et al., “International consensus on
the diagnosis and management of dumping
syndrome,” Nat Rev Endocrinol, vol. 16, no. 8, pp.
448–466, Aug. 2020, doi: 10.1038/s41574-020-
0357-5.
7. A. D’hoedt and T. Vanuytsel, “Dumping
syndrome after bariatric surgery: prevalence,
pathophysiology and role in weight reduction – a
systematic review,” Acta Gastro Enterologica
Belgica, vol. 86, no. 3, pp. 417–427, Sep. 2023,
doi: 10.51821/86.3.11476.
8. A. M. van Furth, L. J. M. de Heide, M. Emous,
N. Veeger, and A. P. van Beek, “Dumping
Syndrome and Postbariatric Hypoglycemia:
Supporting Evidence for a Common Etiology,”
Surgery for Obesity and Related Diseases, vol. 17,
no. 11, pp. 1912–1918, Nov. 2021, doi:
10.1016/j.soard.2021.05.020.
9. P. Berg and R. McCallum, “Dumping Syndrome:
A Review of the Current Concepts of
Pathophysiology, Diagnosis, and Treatment,” Dig
Dis Sci, vol. 61, no. 1, pp. 11–18, Jan. 2016, doi:
10.1007/s10620-015-3839-x.
10. S. R. Vavricka and T. Greuter, “Gastroparesis
and Dumping Syndrome: Current Concepts and
Journal of Medical Sciences. 7 Apr, 2025 - Volume 13 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592
7
Management,” J Clin Med, vol. 8, no. 8, p. 1127,
Jul. 2019, doi: 10.3390/jcm8081127.
11. I. Alsulami et al., “Prevalence of Dumping
Syndrome and Its Determinants Among Post-
Bariatric Surgery Adult Patients at King Fahad
General Hospital, Jeddah, 2019–2020,” Cureus,
Dec. 2022, doi: 10.7759/cureus.32630.
12. A. D’hoedt and T. Vanuytsel, “Dumping
syndrome after bariatric surgery: prevalence,
pathophysiology and role in weight reduction – a
systematic review,” Acta Gastro Enterologica
Belgica, vol. 86, no. 3, pp. 417–427, Sep. 2023,
doi: 10.51821/86.3.11476.
13. R. B. Wijma, M. Emous, M. van den Broek, A.
Laskewitz, A. C. M. Kobold, and A. P. van Beek,
“Prevalence and pathophysiology of early dumping
in patients after primary Roux-en-Y gastric bypass
during a mixed-meal tolerance test,” Surgery for
Obesity and Related Diseases, vol. 15, no. 1, pp.
73–81, Jan. 2019, doi:
10.1016/j.soard.2018.10.004.
14. M. Emous, F. L. Ubels, and A. P. van Beek,
“Diagnostic tools for post‐gastric bypass
hypoglycaemia,” Obesity Reviews, vol. 16, no. 10,
pp. 843–856, Oct. 2015, doi: 10.1111/obr.12307.
15. G. M. Masclee and A. A. Masclee, “Dumping
Syndrome: Pragmatic Treatment Options and
Experimental Approaches for Improving Clinical
Outcomes,” Clin Exp Gastroenterol, vol. Volume
16, pp. 197–211, Nov. 2023, doi:
10.2147/CEG.S392265.
16. Y. da S. Chaves and A. C. Destefani,
“Pathophysiology, Diagnosis And Treatmentof
Dumping Syndrome And Its Relation To Bariatric
Surgery,” ABCD. Arquivos Brasileiros de Cirurgia
Digestiva (São Paulo), vol. 29, no. suppl 1, pp.
116–119, 2016, doi: 10.1590/0102-
6720201600s10028.
17. S. Bettini, A. Belligoli, R. Fabris, and L.
Busetto, “Diet approach before and after bariatric
surgery,” Rev Endocr Metab Disord, vol. 21, no. 3,
pp. 297–306, Sep. 2020, doi: 10.1007/s11154-020-
09571-8.
18. F. A. Cadegiani and O. S. Silva, “Acarbose
promotes remission of both early and late dumping
syndromes in post-bariatric patients,” Diabetes
Metab Syndr Obes, vol. Volume 9, pp. 443–446,
Dec. 2016, doi: 10.2147/DMSO.S123244.
Journal of Medical Sciences. 7 Apr, 2025 - Volume 13 | Issue 2. Electronic - ISSN: 2345-0592
8