Rugilė Grincevičiūtė1, Ieva Karaliūtė1, Raimonda Putnaitė1
1Faculty of Medicine of the Medical Academy of the Lithuanian University of Health Sciences
Abstract
Osteogenesis imperfecta (OI) is a multisystemic inherent connective tissue disorder, mostly caused by mutations in COL1A1 or COL1A2 gene. According to OI nomenclature, there are 5 types, which differ clinically. Patients suffer from bone fractures, growth deficiency. Extraskeletal manifestations such as blue sclera, hearing loss, joint hypermobility, teeth and lungs damage can be observed. If OI is suspected, dual-energy X-ray absorptiometry, spine radiography, biochemical tests of blood and urine should be done. OI diagnosis is confirmed by next generation sequencing. The main pharmacological treatment of OI remains bisphosphonates. In this article, we will review the etiology, classification, clinic, diagnostics, treatment options and prognosis of osteogenesis imperfecta.
Keywords: osteogenesis imperfecta, dual-energy X-ray absorptiometry, spine radiography, next generation sequencing, bisphosphonates
Journal of Medical Sciences. Jan 30, 2021 - Volume 9 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
256
Medical Sciences 2021 Vol. 9 (1), p. 256-261
Overview of the etiology, classification, clinic, diagnostics,
treatment and prognosis of Osteogenesis imperfecta
Rugilė Grincevičiūtė
1
, Ieva Karaliūtė
1
, Raimonda Putnaitė
1
1
Faculty of Medicine of the Medical Academy of the Lithuanian University of Health Sciences
Abstract
Osteogenesis imperfecta (OI) is a multisystemic inherent connective tissue disorder, mostly caused by mutations
in COL1A1 or COL1A2 gene. According to OI nomenclature, there are 5 types, which differ clinically. Patients
suffer from bone fractures, growth deficiency. Extraskeletal manifestations such as blue sclera, hearing loss, joint
hypermobility, teeth and lungs damage can be observed. If OI is suspected, dual-energy X-ray absorptiometry,
spine radiography, biochemical tests of blood and urine should be done. OI diagnosis is confirmed by next
generation sequencing. The main pharmacological treatment of OI remains bisphosphonates. In this article, we
will review the etiology, classification, clinic, diagnostics, treatment options and prognosis of osteogenesis
imperfecta.
Keywords: osteogenesis imperfecta, dual-energy X-ray absorptiometry, spine radiography, next generation
sequencing, bisphosphonates
Journal of Medical Sciences. Jan 30, 2021 - Volume 9 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
257
Nebaigtinės osteogenezės etiologijos, klasifikacijos, klinikos,
diagnostikos, gydymo ir prognozės apžvalga
Rugilė Grincevičiūtė
1
, Ieva Karaliūtė
1
, Raimonda Putnaitė
1
1
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Medicinos fakultetas
Santrauka
Nebaigtinė osteogenezė (NO) – tai multisisteminė įgimta jungiamojo audinio liga, dažniausiai sukeliama mutacijų
COL1A1 ar COL1A2 gene. Pagal NO nomenklatūrą yra išskiriami 5 tipai, kurie tarpusavyje skiriasi pagal kliniką.
Pacientai kenčia dėl patiriamų kaulų lūžių, yra žemesnio ūgio. Taip pat būdingi ekstraskeletiniai požymiai tokie
kaip melsvos skleros, klausos praradimas, sąnarių hipermobilumas, gali būti pažeidžiami dantys, plaučiai. Įtarus
NO rekomenduojama atlikti dvigubos energijos rentgeno spindulių absorbciometriją (DEXA), stuburo
rentgenogramą, biocheminius kraujo bei šlapimo tyrimus. NO diagnozę patvirtina naujos kartos sekoskaitos
metodas. Pagrindiniu farmakologiniu gydymo metodu išlieka bisfosfonatai. Šiame straipsnyje apžvelgsime NO
etiologiją, klasifikaciją, kliniką, diagnostiką, gydymo galimybes ir prognozę.
Raktiniai žodžiai: nebaigtinė osteogenezė, dvigubos energijos rentgeno spindulių absorbciometrija, stuburo
rentgenograma, naujos kartos sekoskaitos metodas, bisfosfonatai.
Įvadas
Nebaigtinė osteogenezė, dar vadinama trapių kaulų
liga, yra genetiškai ir kliniškai heterogeniška
paveldimų jungiamąjį audinį pažeidžiančių sindromų
grupė, kurios skiriamieji bruožai yra osteopenija ir
kaulų trapumas, dėl to didėja kaulų lūžių tikimybė,
stebimas ūgio deficitas [1]. NO yra dažniausia
pirminės osteoparozės priežastis [2]. Patologijos
paplitimas yra apie 1/10 000 gimusiųjų [3]. NO
būdingi antriniai požymiai, tokie kaip melsvos akių
skleros, dantų pažeidimas, blogas sąkandis, klausos
praradimas, sąnarių hipermobilumas, kaukolės
pamato invaginacija, skoliozė, rečiau raumenų
silpnumas, plaučių komplikacijos [1]. NO būdingas
platus klinikinis spektras: nuo mažo kaulų mineralinio
tankio (KMT) ir ankstyvos osteoparozės sergant
lengvesnėmis NO formomis iki progresuojančios,
deformuojančios ir perinataliai letalios eigos sergant
sunkesnėmis NO formomis [4]. Kadangi NO kliniškai
gali pasireikšti daugybe simptomų ir komplikacijų,
gydyme turi dalyvauti multidisciplininė specialistų
komanda [5].
Etiologija
90% europiečių pacientų yra heterozigotai, turintys
mutacijas COL1A1 ar COL1A2 gene. Šie genai
koduoja α1 ir α2 grandines, sudarančias I tipo
kolageną, kuris yra svarbus į kaulų, sausgyslių,
raiščių, odos ir sklerų sudėtį įeinantis baltymas.
Mutacijos gali būti kiekybinės, kada sumažėja I tipo
kolageno kiekis, arba kokybinės, kada įvyksta glicino
substitucija ir to pasekoje atsiranda kolageno
struktūros defektas. Kiekybinės mutacijos sąlygoja
švelnesnės eigos 1 tipo NO, o kokybinės mutacijos yra
priežastis sunkesnių NO formų, tokių kaip 2, 3 tipo
NO [6].
Klasifikacija
2010 metais buvo sukurta nauja NO nomenklatūra,
remiantis 1979 metais Sillence pateikta klasifikacija,
kurioje pagal klinikinius, radiologinius požymius ir
paveldimumo tipą buvo išskirti 5 pagrindiniai NO
tipai, besiskiriantys ligos sunkumu [7-9]. 1, 4, 5 tipo
NO būdinga švelni arba vidutinio sunkumo ligos eiga.
1 tipo NO būdingos nedidelio laipsnio deformacijos ir
melsvos skleros. 4 tipo NO būdingos normalios
skleros, o 5 tipo NO būdinga dilbio tarpkaulinės
membranos kalcifikacija ir hipertrofinis kaliusas. 2 ir
3 tipo NO yra sunkesnės eigos: sergant 3 tipo NO
klinika yra itin progresuojanti ir deformuojanti, o
sergantieji 2 tipo NO miršta būdami dar gimdoje arba
ankstyvoje kūdikystėje [9].
Journal of Medical Sciences. Jan 30, 2021 - Volume 9 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
258
Klinika
Skiriamasis NO bruožas yra kaulų lūžiai, kurie įvyksta
pradėjus judėti, patyrus mažos kinetinės energijos
traumą ar netgi spontaniškai, sergant sunkesnėmis
ligos formomis [10-11]. Kaulų lūžių dažnis per metus
skiriasi prikausomai nuo ligos sunkumo [12].
Pavyzdžiui, vaikai, sergantys 1 tipo NO, kuri laikoma
lengviausia NO forma, patiria mažiau lūžių nei
sergantieji kitais tipais, tačiau vis tiek turi 100 kartų
didesnę tikimybę patirti kaulų lūžimus nei sveikos
populiacijos atstovai [8, 13]. Sergantys NO patiria
apie 0,62 ilgųjų kaulų lūžių per metus, dažniausiai tai
būna šeivikaulio arba blaudzikaulio spiraliniai lūžiai
[13]. NO įtarimą turėtų sukelti alkūnės ar žąstikaulio
skersinis ar diafizės lūžimai [14]. Pacientams,
sergantiems 2 ir 3 tipo NO, būdingi prenataliniai ir
įgimti lūžiai. Vaikai, kurie serga 2 tipo NO, paprastai
miršta kūdikystėje dėl daugybinių šonkaulių lūžių ir
krūtinės ląstos deformacijų, tokių kaip įduba,
atsikišusi ar statinės formos krūtinės ląsta [8, 15-16].
71% pacientų yra patyrę bent 1 slankstelio lūžį,
dažniausiai T7-T8 slankstelių. Paprastai stuburo
slankstelių lūžiai įvyksta pradėjus vaikščioti, tačiau,
sergant sunkesnėmis ligos formomis, gali būti jau
įgimti arba patirti kūdikystėje. Kadangi slankstelių
lūžimai yra dažni bei nėra išreikšti kliniškai,
sergantiems NO būtina pastoviai atlikti kontrolines
stuburo rentgenogramas [13]. Taip pat sergant 2-5 tipo
NO dažnai stebimos skeleto deformacijos [8].
Paplitusios kifozė arba skoliozė (apie 30%
sergančiųjų) [13, 16]. Dažnos ilgųjų kaulų
deformacijos, kurios sergant sunkiomis NO formomis
būdingos nuo gimimo. Deformacijos gali atsirasti
netaisyklingai suaugus lūžusiam kaului bei dažniau
pažeidžia apatines galūnes nei virštutines. Ilgieji
kaulai gali sulinkti ir dėl daugybinių mikrolūžių,
sąlygotų osteopenijos sergant NO [11, 15]. Kaukolės
pamato deformacijos, tokios kaip kaukolės pamato
suplokštėjimas, impresija ar invaginacija, yra retos,
tačiau letalios komplikacijos, todėl turėtų būti
vykdoma sergančiųjų patikra atliekant kaukolės
šoninę rentgenogramą, magnetinio rezonanso
tomografiją ar cefalometriją. Kaukolės deformacijos
būdingesnės sergantiems sunkesnėmis NO formomis
bei pacientams, kuriems būdingi žemas ūgis ir dantų
pažeidimas [17-18]. Dėl struktūrinių ir funkcinių
skeleto deformacijų pacientai dažnai jaučia lėtinį
skausmą [5]. Žemas ūgis yra svarbiausias progresyviai
deformuojančių ir vidutiniškai sunkių 3 ir 4 NO tipų
bruožas, tačiau ir sergantys lengvesnės eigos,
pavyzdžiui, 1 tipo, NO yra žemesni nei likusi
populiacija [19-20].
Kadangi I tipo kolagenas yra sudedamoji ne tik kaulų,
bet ir kitų audinių dalis, sergant NO pasireiškia ir
ekstraskeletiniai požymiai. Sąnarių hipermobilumas
dėl raiščių silpnumo būdingas visiems NO
sergantiems pacientams nepriklausomai nuo ligos
sunkumo [21]. Melsvos akių skleros – skiriamasis 1
tipo NO bruožas, tačiau kartais jas turi ir 2, 3 tipo NO
sergantys pacientai. Sergantieji 3 ar 4 tipo NO
paprastai turi baltas arba pilkas akių skleras [8].
Dentinogenesis imperfecta – tai būklė, kada dantys dėl
dentino defekto būna gintaro ar pilkai melsvos
spalvos, permatomi, stebima sergant 3 tipo NO, rečiau
1, 4 tipo NO. Taip pat dantys greičiau nudyla, galimi
jų lūžiai bei netaisyklingas sąkandis [8, 22]. Dauguma
pacientų apie 20-uosius gyvenimo metus netenka
klausos. Paprastai tai būna abipusis, iš pradžių
kondukcinis, o vėliau mišrus arba neurosensorinis
klausos netekimas. Klausos praradimas dažniausiai
pasitaiko sergant 1 tipo NO, rečiau pasitaiko esant 3,
4 tipo NO [23]. Kuo pacientai serga sunkesne ligos
forma, tuo jaučia didesnį raumenų silpnumą. Be to,
sumažėja raumenų masė, jėga bei tolerancija fiziniam
krūviui [24-25]. 74% pacientų ant kūno gali atsirasti
nežymių mėlynių [26]. Sergant NO padidėja plaučių
komplikacijų tikimybė. Ilgą laiką buvo manoma, kad
plaučių funkciją, sergant NO, blogina tik išorinės
priežastys tokios kaip raumenų silpnumas bei skeleto
deformacijos: šonkaulių ir slankstelių lūžiai, kifozė,
skoliozė, žemas ūgis [27-29]. Neseniai nustatyta, kad
I tipo kolageno defektas plaučiuose yra toks pats kaip
kauluose ar odoje. Sergant 3 tipo NO, plaučių funkcija
pablogėja stipriausiai [29].
Diagnostika
Rekomenduojama pacientą sistemiškai ištirti, jei jis po
mažos ar vidutinės energijos traumos, kuri nebuvo
tyčinė, patyrė slankstelio lūžį arba 2 ilgųjų kaulų
lūžius iki 10 metų ar 3 ilgųjų kaulų lūžius iki 18 metų
[30]. Reiktų surinkti šeimos anamnezę, paklausti apie
vaiko mitybos ir gyvenimo būdo įpročius, atmesti
antrinės osteoparozės priežastis, atlikti DEXA,
stuburo rentgenogramą, biocheminį kraujo tyrimą,
ištiriant kalcio, vitamino D, šarminės fosfatazės
koncentracijas, bei įvertinti kalcio ir fosforo
koncentracijas šlapime [31]. Aprašyti anksčiau minėti
lūžiai ir Z lygmuo -2,0 ir mažiau esant ilgųjų kaulų
lūžiams rodo, kad vaikas serga pirmine osteoparoze,
kuri yra indikacija pradėti gydymą bisfosfonatais [30].
Nėra taisyklės, kada reikėtų pacientą nukreipti
genetiko konsultacijai, tačiau tai rekomenduojama
padaryti atmetus antrinę osteoparozę vaikui, kuris
patyrė minėtuosius kaulų lūžius. NO diagnostika, jei
leidžia finansinės galimybės, turėtų būti pradedama
nuo molekulinės diagnostikos naudojant naujos kartos
sekoskaitos metodą. Šis būdas yra greitesnis, didesnės
vertės nei tradicinis, kada atliekama odos biopsija bei
elektroforezė. Be to, naujos kartos sekoskaitos
metodas suteikia galimybę identifikuoti naujas NO
genetines priežastis [6].
Journal of Medical Sciences. Jan 30, 2021 - Volume 9 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
259
Gydymas
Gydymo strategija priklauso nuo NO tipo ir sunkumo.
Pacientai, sergantys 1 tipo NO, yra tokio paties
fiziškumo aktyvumo kaip jų bendraamžiai, nors
kartais reikia ortopedinio kaulų lūžių gydymo ir
patikros dėl komplikacijų [5, 32]. Tuo tarpu, gydant
vaikus, sergančius sunkesniais NO tipais, turi
dalyvauti multidisciplininė komanda, kurią sudaro
vaikų endokrinologas, pediatras, ortopedas
traumatologas, genetikas, reabilitologas, dantistas,
socialinis darbuotojas, psichologas, kineziterapeutas
ir ergoterapeutas [5, 33]. Standartinį gydymą, siekiant
optimizuoti kaulų būklę, sudaro adekvati mityba,
fizinis aktyvumas ir antirezorbcinė terapija [34].
Patariama kasdien vartoti kalcio ir vitamino D
preparatus [15, 35-36]. Rekomenduojama minimali
vitamino D dozė yra 600 IU per dieną, siekiant
palaikyti 25-hidroksivitamino D koncentraciją
kraujyje 50 nmol/L ir daugiau. Rekomenduojama
kalcio paros dozė vaikui yra 1300 mg per dieną [36-
37]. Svarbu pritaikyti optimalias papildų dozes tam,
kad būtų išvengta bisfosfonatų šalutinių reiškinių ir
hiperkalciurijos [38].
Antirezorbcinė terapija bisfosfonatais, kurie inhibuoja
osteoklastus ir kaulų rezorbciją, yra pagrindinis
farmakologinis NO gydymo būdas. Dažniausiai
naudojami bisfosfonatai yra pamidronatas,
alendronatas, rizedronatas ir zoledroninė rūgštis [5].
Gydymas bisfosfonatais taikomas siekiant sumažinti
pacientų skausmus ir taip padidinti mobilumą, kaulų
mineralinį tankį (KMT), sumažinti kaulų lūžių ir
skoliozės tikimybę [39-41]. Vartojant bisfosfonatus
gali būti sumažintos stuburo deformacijos po įvykusių
slankstelių kompresinių lūžių [42]. Dažniausiai
skiriama trijų dienų ciklinė intraveninė pamidronato
terapija, kuri kartojama kas 3 mėnesius. Bisfosfonatas
skiedžiamas su 250 mililitrų fiziologinio tirpalo ir
sulašinamas per 4 valandas. Prieš kiekvieną gydymo
ciklą ir jo metu metu reikia monitoruoti kalcio, fosforo
ir šarminės fosfatazės kiekius kraujyje. Jeigu kalcio
koncentracija kraujyje yra mažiau nei 2,1 mmol/l,
reikia skirti kalcio preparatus. Po keturių gydymo
ciklų reikia kartoti DEXA ir spręsti dėl gydymo
pratęsimo. Dažnas nepageidaujamas poveikis yra
ūmios fazės reakcija, kada pasireiškia į gripą panašūs
simptomai, lydimi karščiavimo ir nugaros ar galūnių
skausmo. Paprastai jie prasideda per 24-28 valandas
po pirmos infuzijos, o vėliau pasikartoja retai.
Simptomai paprastai yra slopinami paracetamoliu ar
ibuprofenu [2, 5, 43]. Retesnis šalutinis poveikis yra
hipokalcemija, kuri paprastai yra asimptomatinė ir
praeinanti. Siekiant jos išvengti reikia užtikrinti 25-
hidroksivitamino D koncentraciją kraujyje didesnę nei
50 nmol/L prieš pirmą infuziją ir normalų kalcio kiekį
kraujyje po infuzijos skiriant kalcio preparatus.
Trečias pagal dažnį nepageidaujamas poveikis, kuris
gali pasireikšti vartojant bisfosfonatus, yra saiki
hipofosfatemija [34].
Naujos gydymo alternatyvos yra vis dar tyrinėjamos.
Šiuo metu trūksta duomenų apie denozumabo, anti-
RANKL antikūnio, panaudojimą NO gydymui.
Keletoje studijų vartojant denozumabą buvo
pastebėtas KMT padidėjimas. Teriparatidas,
parathormono analogas, suaugusiems, sergantiems 1
tipo NO, ženkliai padidino KMT, tačiau buvo mažiau
efektyvus gydant vidutinio ir didelio sunkumo NO
formas. Teriparatidą leidžiama vartoti tik 24
mėnesius, nes atlikus preklinikines studijas su
žiurkėmis pastebėta, kad vartojant šį vaistą didėja
osteosarkomos tikimybė. Šiuo metu atliekami
klinikiniai bandymai siekiant įvertinti sklerostino
inhibicijos ir TGF-β antikūnių efektyvumą ir saugumą
gydant suaugusiuosius, sergančius NO [5, 44]. Dar
vienas inovatyvus gydymo būdas yra siūlomas
panaudojant pirmtakinių ląstelių transplantaciją norint
pakeisti įgimtą kaulų trapumą [5].
Prognozė
Pacientai, sergantys sunkesnėmis NO formomis,
miršta apie 6,2 metų [45]. Lengvesnėmis formomis
sergantieji vyrai išgyvena 72,44 metus, moterys –
74,44 metus. Dažniausia mirties priežastis –
respiracinės infekcijos, antroje, trečioje vietoje –
virškinamojo trakto ligos ir traumos [45-46].
Apibendrinimas
NO – tai genetiškai heterogeniška paveldima skeleto
displazija, kurią dažniausiai sukelia kiekybinės arba
kokybinės mutacijos COL1A1 ar COL1A2 gene.
Pagal NO nomenklatūrą yra išskiriami 5 pagrindiniai
tipai, kurie tarpusavyje skiriasi klinika bei ligos
sunkumu. Dėl įgimtos osteopenijos ir kaulų trapumo
sergantieji NO patiria kaulų lūžius dažniau nei
sveikoji populiacijos dalis, yra žemesnio ūgio.
Pacientams, sergantiems NO, būdingi
ekstraskeletiniai požymiai tokie kaip melsvos skleros,
sąnarių hipermobilumas, klausos praradimas,
dentinogenesis imperfecta ir kiti. Reiktų įtarti NO ir
pacientą sistemiškai ištirti, jeigu jis po mažos ar
vidutinės energijos traumos, kuri nebuvo tyčinė,
patyrė slankstelio lūžį arba 2 ilgųjų kaulų lūžius iki 10
metų ar 3 ilgųjų kaulų lūžius iki 18 metų. NO gydymą
sudaro adekvati mityba, fizinis aktyvumas bei
antirezorbcinė terapija. Dažniausia mirties priežastis
sergant NO yra respiracinės infekcijos.
Literatūra
1. Marini JC, Forlino A, Bächinger HP, Bishop
NJ, Byers PH, Paepe A. et al. Osteogenesis
Journal of Medical Sciences. Jan 30, 2021 - Volume 9 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
260
imperfecta. Nat Rev Dis Primers. 2017 Aug
18;3:17052.
2. Butler G, Kirk J. Calcium, vitamin D, and
bone disorders. OSH Paediatric
Endocrinology and Diabetes 2011; 271-287.
3. Stevenson DA, Carey JC, Byrne JLB,
Srisukhumbowornchai S, Feldkamp ML.
Analysis of skeletal dysplasias in the Utah
population. Am J Med Genet Part A.
2012;158 A(5):1046–54.
4. Robinson ME, Rauch F. Mendelian bone
fragility disorders. Bone 2019; 126:11–17.
5. Marom R, Rabenhorst BM, Morello R.
Osteogenesis imperfecta: an update on
clinical features and therapies. Eur J
Endocrinol. 2020 Oct;183(4):R95-106.
6. Van Dijk FS, Byers PH, Dalgleish R, Malfait
F, Maugeri A, Rohrbach M, et al. EMQN
best practice guidelines for the laboratory
diagnosis of osteogenesis imperfecta
[Internet]. Eur J Hum Genet. 2012;20(1):11–
9. Available from:
http://dx.doi.org/10.1038/ejhg.2011.141
7. Van Dijk FS, Sillence DO. Osteogenesis
imperfecta: Clinical diagnosis, nomenclature
and severity assessment. Am J Med Genet
Part A. 2014;164(6):1470–81.
8. Van Dijk FS, Cobben JM, Kariminejad A,
Maugeri A, Nikkels PGJ, Van Rijn RR, et al.
Osteogenesis imperfecta: A review with
clinical examples. Mol Syndromol.
2011;2(1):1–20.
9. Bregou Bourgeois A, Aubry-Rozier B,
Bonafé L, Laurent-Applegate L, Pioletti DP,
Zambelli PY. Osteogenesis imperfecta: from
diagnosis and multidisciplinary treatment to
future perspectives. Swiss Med Wkly.
2016;146(June):w14322.
10. Rossi V, Lee B, Marom R. Osteogenesis
imperfecta: Advancements in genetics and
treatment. Curr Opin Pediatr.
2019;31(6):708–15.
11. Allgrove J, Shaw NJ. Calcium and Bone
Disorders in Children and Adolescents. 2nd,
revised edition. Endocr Dev. Basel, Karger.
2015; vol 28:56-71.
12. Tournis S, Dede AD. Osteogenesis
imperfecta – A clinical update [Internet].
Metabolism. 2018;80:27–37. Available
from:
http://dx.doi.org/10.1016/j.metabol.2017.06.
001
13. Ben Amor IM, Roughley P, Glorieux FH,
Rauch F. Skeletal clinical characteristics of
osteogenesis imperfecta caused by
haploinsufficiency mutations in COL1A1. J
Bone Miner Res. 2013;28(9):2001–7.
14. Peddada K V., Sullivan BT, Margalit A,
Sponseller PD. Fracture Patterns Differ
between Osteogenesis Imperfecta and
Routine Pediatric Fractures. J Pediatr
Orthop. 2018;38(4):e207–12.
15. Thomas IH, DiMeglio LA. Advances in the
Classification and Treatment of
Osteogenesis Imperfecta. Curr Osteoporos
Rep. 2016;14(1):1–9.
16. Forlino A, Marini JC. Osteogenesis
imperfecta. Lancet [Internet].
2016;387(10028):1657–71. Available from:
http://dx.doi.org/10.1016/S0140-
6736(15)00728-X
17. Cheung MS, Arponen H, Roughley P, Azouz
ME, Glorieux FH, Waltimo-Sirén J. et al.
Cranial base abnormalities in osteogenesis
imperfecta: Phenotypic and genotypic
determinants. J Bone Miner Res.
2011;26(2):405–13.
18. Arponen H, Mäkitie O, Haukka J, Ranta H,
Ekholm M, Mäyränpää MK. et al. Prevalence
and natural course of craniocervical junction
anomalies during growth in patients with
osteogenesis imperfecta. J Bone Miner Res.
2012;27(5):1142–9.
19. Jain M, Tam A, Shapiro JR, Steiner RD,
Smith PA, Bober MB. et al. Growth
characteristics in individuals with
osteogenesis imperfecta in North America:
results from a multicenter study. Genet Med.
2019;21(2):275–83.
20. Barber LA, Abbott C, Nakhate V, Do AND,
Blissett AR, Marini JC. Longitudinal growth
curves for children with classical
osteogenesis imperfecta (types III and IV)
caused by structural pathogenic variants in
type I collagen [Internet]. Genet Med.
2019;21(5):1233–9. Available from:
http://dx.doi.org/10.1038/s41436-018-0307-
y
21. Arponen H, Mäkitie O, Waltimo-Sirén J.
Association between joint hypermobility,
scoliosis, and cranial base anomalies in
paediatric Osteogenesis imperfecta patients:
A retrospective cross-sectional study. BMC
Musculoskelet Disord. 2014;15(1):1–6.
22. Andersson K, Dahllöf G, Lindahl K,
Kindmark A, Grigelioniene G, Åström E. et
al. Mutations in COL1A1 and COL1A2 and
dental aberrations in children and
adolescents with osteogenesis imperfecta - A
retrospective cohort study. PLoS One.
2017;12(5):1–16.
23. Carré F, Achard S, Rouillon I, Parodi M,
Loundon N. Hearing impairment and
osteogenesis imperfecta: Literature review
[Internet]. Eur Ann Otorhinolaryngol Head
Neck Dis. 2019;136(5):379–83. Available
from:
https://doi.org/10.1016/j.anorl.2019.05.004
Journal of Medical Sciences. Jan 30, 2021 - Volume 9 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
261
24. Veilleux LN, Trejo P, Rauch F. Muscle
abnormalities in osteogenesis imperfecta. J
Musculoskelet Neuronal Interact.
2017;17(2):1–7.
25. Phillips CL, Jeong Y. Osteogenesis
Imperfecta: Muscle–Bone Interactions when
Bi-directionally Compromised. Curr
Osteoporos Rep. 2018;16(4):478–89.
26. Gooijer K, Rondeel JMM, van Dijk FS,
Harsevoort AGJ, Janus GJM, Franken AAM.
Bleeding and bruising in Osteogenesis
Imperfecta: International Society on
Thrombosis and Haemostasis bleeding
assessment tool and haemostasis laboratory
assessment in 22 individuals. Br J Haematol.
2019;187(4):509–17.
27. Sandhaus, Robert A. Pulmonary Function in
Osteogenesis Imperfecta. Osteogenesis
Imperfecta. Academic Press. 2014. pp 335–
342.
28. Ed J Shapiro. In Osteogenesis Imperfecta: a
Translational Approach to Brittle Bone
Disease. Elsevier; 2013. pp 335–341.
29. Tam A, Chen S, Schauer E, Grafe I, Bandi V,
Shapiro JR. et al. A multicenter study to
evaluate pulmonary function in osteogenesis
imperfecta. Clin Genet. 2018;94(6):502–11.
30. Ward LM, Konji VN, Ma J. The management
of osteoporosis in children. Osteoporos Int.
2016;27(7):2147–79.
31. Mäyränpää MK, Viljakainen HT,
Toiviainen-Salo S, Kallio PE, Mäkitie O.
Impaired bone health and asymptomatic
vertebral compressions in fracture-prone
children: A case-control study. J Bone Miner
Res. 2012;27(6):1413–24.
32. Pouliot-Laforte A, Veilleux LN, Rauch F,
Lemay M. Physical activity in youth with
osteogenesis imperfecta type I. J
Musculoskelet Neuronal Interact.
2015;15(2):171–6.
33. Biggin A, Munns CF. Osteogenesis
imperfecta: Diagnosis and treatment. Curr
Osteoporos Rep. 2014;12(3):279–88.
34. George S, Weber DR, Kaplan P, Hummel K,
Monk HM, Levine MA. Short-term safety of
zoledronic acid in young patients with bone
disorders: An extensive institutional
experience. J Clin Endocrinol Metab.
2015;100(11):4163–71.
35. Tauer JT, Robinson M-E, Rauch F.
Osteogenesis Imperfecta: New Perspectives
From Clinical and Translational Research.
JBMR Plus. 2019;3(8):e10174.
36. Tournis S, Dede AD. Osteogenesis
imperfecta – A clinical update. Metabolism.
2018;80:27–37.
37. Ross AC, Taylor CL, Yaktine AL. et al.
Institute of Medicine (US) Committee to
Review Dietary Reference Intakes for
Vitamin D and Calcium. Dietary Reference
Intakes for Calcium and Vitamin D
[Internet]. Washington (DC): National
Academies Press (US); 2011. Available
from:
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/books/NBK5
6070/ doi: 10.17226/13050
38. Marom R, Lee YC, Grafe I, Lee B.
Pharmacological and biological therapeutic
strategies for osteogenesis imperfecta. Am J
Med Genet Part C Semin Med Genet.
2016;172(4):367–83.
39. Garganta MD, Jaser SS, Lazow MA,
Schoenecker JG, Cobry E, Hays SR. et al.
Cyclic bisphosphonate therapy reduces pain
and improves physical functioning in
children with osteogenesis imperfecta. BMC
Musculoskelet Disord. 2018;19(1):1–7.
40. Shi CG, Zhang Y, Yuan W. Efficacy of
bisphosphonates on bone mineral density and
fracture rate in patients with osteogenesis
imperfecta: A systematic review and meta-
analysis. Am J Ther. 2016;23(3):e894–904.
41. Bains JS, Carter EM, Citron KP, Boskey AL,
Shapiro JR, Steiner RD. et al. A Multicenter
Observational Cohort Study to Evaluate the
Effects of Bisphosphonate Exposure on Bone
Mineral Density and Other Health Outcomes
in Osteogenesis Imperfecta. JBMR Plus.
2019;3(5):e10118.
42. Li L jiao, Zheng W bin, Zhao D chen, Yu W,
Wang O, Jiang Y. et al. Effects of zoledronic
acid on vertebral shape of children and
adolescents with osteogenesis imperfecta.
Bone. 2019;127(1):164–71.
43. Bachrach LK, Ward LM. Clinical review:
Bisphosphonate use in childhood
osteoporosis. J Clin Endocrinol Metab.
2009;94(2):400–9.
44. Rossi V, Lee B, Marom R. Osteogenesis
imperfecta: Advancements in genetics and
treatment. Curr Opin Pediatr.
2019;31(6):708–15.
45. Rafferty GC. Causes of death in cattle. Vet
Rec. 1996;138(3):72.
46. Folkestad L, Hald JD, Canudas-Romo V,
Gram J, Hermann AP, Langdahl B. et al.
Mortality and Causes of Death in Patients
With Osteogenesis Imperfecta: A Register-
Based Nationwide Cohort Study. J Bone
Miner Res. 2016;31(12):2159–66.