https://doi.org/10.53453/ms.2025.6.5
Metabolic myopathies: a literature review
Gabija Jasionytė
1
, Evelina Juciūtė
1
1
Faculty of Medicine, Vilnius University, Vilnius, Lithuania
Abstract
Background. Metabolic myopathies are a diverse group of genetic disorders, arising from defects in glycogen
breakdown, fatty acid oxidation, and energy production along the mitochondrial respiratory chain, all resulting in
an impaired energy production. Clinically, patients present with varied ages of onset and neuromuscular features.
Aim: To conduct a literature review on metabolic myopathies, focusing on glycogen storage disorders, fatty acid
oxidation disorders and mitochondrial disorders, including the clinical symptoms, diagnostics and treatment
options.
Methods. A literature review was conducted on the PubMed database using the keywords: “metabolic
myopathies”, “glycogen storage disorder”, “fatty acid oxidation disorder”, „mitochondrial myopathy“. Articles
published in the last 15 years in English were selected for the analysis.
Results. Glycogen storage diseases present with high-intensity exercise, whereas fatty acid oxidation defects and
mitochondrial myopathies usually present during endurance-type activities or fasting, causing symptoms such as
muscle pain and rhabdomyolisis. An accurate diagnosis is important to determine appropriate therapies including
lifestyle modification, nutritional intervention, cofactor treatment, and proper exercise prescription, and for
providing accurate genetic counseling.
Conclusions. The most common of metabolic myopathies are complex and rare diseases. A patient‘s medical
history is a critical part of the workup in a patient presenting with rhabdomyolysis, with a lifelong history of
exercise intolerance and recurrent rhabdomyolysis being the two most common predictors of an underlying
genetic metabolic myopathy/inborn error of metabolism.
Keywords: metabolic myopathies, glycogen storage disorder, fatty acid oxidation disorder, mitochondrial
myopathy.
Journal of Medical Sciences. 4 Jun, 2025 - Volume 13 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
Medical Sciences 2025 Vol. 13 (4), p. 53-64, https://doi.org/10.53453/ms.2025.6.5
53
Metabolinės miopatijos: literatūros apžvalga
Gabija Jasionytė
1
, Evelina Juciūtė
1
1
Vilniaus universitetas, Medicinos fakultetas, Vilnius, Lietuva
Santrauka
Įvadas. Metabolinės miopatijos - tai įvairi genetinių sutrikimų grupė, atsirandanti dėl glikogeno skaidymo
(glikogenolizės), riebalų rūgščių pernašos ir oksidacijos bei energijos gamybos mitochondrijų kvėpavimo
grandinėje defektų, dėl kurių sutrinka energijos gamyba. Kliniškai šios ligos pasireiškia įvairaus amžiaus
pacientams neuroraumeniniais požymiais.
Tikslas. Atlikti literatūros apžvalgą apie metabolines miopatijas, apžvelgiant glikogeno kaupimo sutrikimus,
riebalų rūgščių oksidacijos sutrikimus bei mitochondrijų sutrikimus, akcentuojant šių sutrikimų klinikinius
simptomus, diagnostiką ir gydymo galimybes.
Metodika. Literatūros paieška atlikta „PubMed“ duomenų bazėje, naudojant raktažodžius: „metabolinė
miopatija“, „glikogeno kaupimo sutrikimas“, „riebalų rūgščių oksidacijos sutrikimas“, „mitochondrinės
miopatijos“. Iš mokslinės literatūros šaltinių atrinktos temą atitinkančios publikacijos, paskelbtos per paskutinius
15 metų anglų kalba.
Rezultatai. Glikogeno kaupimo ligos pasireiškia atliekant didelio intensyvumo fizinį krūvį, o riebalų rūgščių
oksidacijos defektai ir mitochondrijų miopatijos paprastai pasireiškia atliekant ištvermės tipo veiklą arba
badaujant, ir sukelia tokius simptomus kaip raumenų skausmas ir rabdomiolizė. Tiksli metabolinės miopatijos
diagnozė yra svarbi nustatant tinkamą gydymą, įskaitant gyvenimo būdo keitimą, mitybos plano sudarymą,
gydymą kofaktoriais ir tinkamą fizinių pratimų skyrimą, taip pat siekiant suteikti tikslias genetines konsultacijas.
Išvados. Dažniausiai pasitaikančios metabolinės miopatijos (glikogeno kaupimo sutrikimai, riebalų rūgščių
oksidacijos sutrikimai ir mitochondrijų miopatijos) yra sudėtingos ir retos ligos. Paciento, kuriam pasireiškia
rabdomiolizė, anamnezė yra labai svarbi ištyrimo dalis, nes visą gyvenimą trunkantis fizinio krūvio netoleravimas
ir pasikartojanti rabdomiolizė yra du dažniausiai pasitaikantys genetinės metabolinės miopatijos ar įgimto
medžiagų apykaitos sutrikimo požymiai.
Raktažodžiai: metabolinė miopatija, glikogeno kaupimo sutrikimas, riebalų rūgščių oksidacijos sutrikimas,
mitochondrinės miopatijos.
Journal of Medical Sciences. 4 Jun, 2025 - Volume 13 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
54
1. Įvadas
Metabolinės miopatijos yra heterogeninė ląstelių
metabolizmo sutrikimų grupė, kuriai būdinga
nepakankama energijos gamyba dėl specifinių
glikogeno, lipidų ar mitochondrijų metabolizmo
defektų. Klinikiniu požiūriu metabolinės
miopatijos gali būti vertinamos kaip statiniai
arba dinaminiai sutrikimai. Pirmajai grupei
priklauso pacientai, kuriems būdingi fiksuoti
simptomai, pavyzdžiui, silpnumas, dažnai
susijęs su sisteminiu pažeidimu (pvz.,
kardiomiopatija, endokrinopatija,
encefalopatija). Dinaminių sutrikimų turintiems
pacientams būdingi su fiziniu krūviu susiję
simptomai (mėšlungis, mialgija, fizinio krūvio
netoleravimas, mioglobinurija) (1). Į
metabolines miopatijas reikėtų atsižvelgti
diferencinėje diagnostikoje pacientams, kuriems
pasireiškia fizinio krūvio sukelti raumenų
simptomai, statinė ar progresuojanti miopatija,
izoliuotas neuromuskulinis kvėpavimo
silpnumas ir raumenų ligos, susijusios su
sisteminėmis ligomis (2). Dažniausiai
pasitaikantys simptomai skiriasi priklausomai
nuo ligos pradžios amžiaus: vyresniems vaikams
ir suaugusiesiems dažnai pasireiškia fizinio
krūvio netoleravimas, silpnumas ir
mioglobinurija, o naujagimiams ir kūdikiams
paprastai pasireiškia hipotonija ir sunkūs
daugiasisteminiai sutrikimai (3). Diagnostinis
įtariamos metabolinės miopatijos įvertinimas
priklauso nuo ligos pradžios amžiaus, simptomų
pasireiškimo (dinaminiai ar statiniai simptomai)
ir gretutinių susirgimų, ir gali apimti kraujo
tyrimus (kreatinkinazės (CK), laktato,
acilkarnitino ir aminorūgščių profilį), šlapimo
(organinių rūgščių ir mioglobino) tyrimus,
elektromiografiją (EMG), dilbio fizinį krūvį,
raumenų biopsiją, biocheminę analizę,
genetinius tyrimus ir raumenų magnetinio
rezonanso spektroskopiją (MRS) (4). Svarbu
prisiminti, kad pacientams, netoleruojantiems
fizinio krūvio, interiktiniais laikotarpiais
laboratoriniai ir EMG tyrimai gali būti normalūs.
Tokiais atvejais kruopštus simptomus
sukeliančio fizinio krūvio tipo (didelio
intensyvumo, trunkančio mažiau nei 10 minučių,
ir mažo intensyvumo, trunkančio ilgiau nei 10
minučių) ir susijusių greitinančių veiksnių
įvertinimas gali padėti susiaurinti diferencinę
diagnozę (5).
2. Metodika
Literatūros apžvalga atlikta medicininėje
duomenų bazėje „PubMed“. Paieškai naudoti
raktažodžiai: „metabolinė miopatija“ (metabolic
myopathies), „glikogeno kaupimo sutrikimas“
(glycogen storage disorder), „riebalų rūgščių
oksidacijos sutrikimas“ (fatty acid oxidation
disorder), „mitochondrinės miopatijos“
(mitochondrial myopathies). Atrinktos temą
atitinkančios publikacijos, parašytos anglų kalba
ir publikuotos 2010 - 2025 metais.
3. Rezultatai
3.1. Skersaruožių griaučių raumenų
metabolizmas
Fizinio krūvio pradžioje iš karto sumažėja
adenozintrifosfato (ATP) kiekis, dėl to padidėja
srautas per adenilatkinazės (AK) fermentą, kurį
palaiko adenozino monofosfato deaminazės 1
(AMPD1) kelias. AMPD1 fermentas katalizuoja
adenozino monofosfato (AMP) deaminavimą iki
inozino monofosfato, kuris po kelių fermentinių
etapų veda prie ksantino virsmo šlapimo
rūgštimi. Šis kelias yra aktyvus sveikų žmonių
raumenų susitraukimo procese, tačiau jis
sustiprėja sergant glikogeno kaupimo ligomis ir
gali sukelti podagrą dėl padidėjusios šlapimo
rūgšties gamybos (miogeninė hiperurikemija).
Journal of Medical Sciences. 4 Jun, 2025 - Volume 13 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
55
Anksčiau AMPD1 trūkumas taip pat buvo
laikomas metaboline miopatija, tačiau šis
fermentas tiesiogiai nedalyvauja substratų
apykaitoje, o jo trūkumas žmogaus organizme
yra kompensuojamas (6).
Fizinio krūvio pradžioje taip pat suaktyvėja
kreatino-fosfokreatino sistema, o adenozino
difosfatas (ADP) yra perfosforilinamas
fosfokreatino, kad susidarytų ATP ir laisvasis
kreatinas per citozolinį kreatinkinazės (CK)
fermentą. Skeleto raumenų fosfokreatino
atsargos išsenka maždaug po 10 sekundžių
trunkančio raumens susitraukimo ir atsistato
maždaug po 2 minučių nuo fizinio krūvio
nutraukimo, naudojant mitochondrijų gaminamą
ATP. Kreatino-fosfokreatino sistemos
aktyvinimas taip pat svarbus skatinant
mitochondrijų kvėpavimą. Fizinio krūvio metu
suaktyvėja ir glikogenolizė bei glikolizė, o
laktato dehidrogenazė gamina laktatą (5, 7). Po
kelių pirmųjų raumenų susitraukimo minučių
padidėja aerobinis kvėpavimas per
trikarboksirūgščių (TCA) ciklą ir
mitochondrijas. Susidarius piruvatui, padidėja
acetilkofermento A (CoA) srautas į TCA ciklą
per piruvato dehidrogenazę, kad susidarytų
citratas ir padidėtų TCA ciklo srautas.
Redukciniai ekvivalentai (NADH + H
+
bei
FADH2) iš TCA ciklo ir riebalų rūgščių β-
oksidacijos patenka į mitochondriją, atitinkamai
į I-ą ir II-ą kompleksą, ir skatina protonų
judėjimą į tarpmembraninę erdvę bei didina
protonų varomąją jėgą. NADH + H
+
bei FADH2
oksidacijos elektronai naudojami molekuliniam
deguoniui redukuoti į vandenį IV-ame
komplekse. Protonų varomoji jėga naudojama
ATP sintezei V-ame komplekse (4, 8).
Fizinio krūvio metu pasirenkamas energinis
substratas priklauso nuo daugelio veiksnių,
įskaitant fizinio krūvio intensyvumą ir trukmę,
įprastą mitybą ir biologinę lytį. Aerobinio fizinio
krūvio intensyvumas paprastai matuojamas kaip
maksimalaus deguonies suvartojimo (VO
2
max)
procentinė dalis. Valgant, ramybės būsenoje ir
esant mažo intensyvumo ar ilgai trunkančiai
veiklai (fizinio krūvio intensyvumas yra
mažesnis nei 50% VO
2
max) pagrindinis raume-
nų energijos šaltinis yra riebalų rūgščių apykaita
(7, 9). Atliekant vidutinio intensyvumo fizinius
pratimus, raumenys pirmiausia naudoja laisvą
gliukozę iš kraujo ir gliukozę, gaunamą
daugiausia iš kepenų glikogeno atsargų, ir tik
tada pereina prie riebalų rūgščių apykaitos.
Didžiausio intensyvumo krūvio metu arba izo-
metrinio susitraukimo metu raumenys remiasi
anaerobine medžiagų apykaita, kai raumenų
glikogenas skaidomas iki gliukozės ir galiausiai
iki piruvato. ATP gamybai per oksidacinį
fosforilinimą reikalingas deguonies tiekimas.
Taigi, mitochondrijų oksidacinio fosforilinimo
sutrikimai pasireiškia tada, kai vyrauja
aerobiniai medžiagų apykaitos keliai (4, 10).
3.2. Fizinio krūvio metu pasireiškianti
rabdomiolizė
Fizinio aktyvumo metu raumenys susitraukia ir
atsipalaiduoja dėl nuolatinio ATP šaltinio. Kai
fizinis krūvis tęsiamas nesant pakankamo ATP
kiekio, gali atsirasti raumenų pažeidimai ir
rabdomiolizė. Rabdomiolizė apibrėžiama kaip
ūmus CK padidėjimas, daugiau kaip 10 kartų
viršijantis viršutinę normos ribą (paprastai
>2000 U/l) (2, 3). Paveldėtas polinkis į
rabdomiolizę gali pasireikšti sutrikus glikogeno
apykaitai, riebalų rūgščių beta oksidacijai ir
mitochondrijų oksidaciniam fosforilinimui. Jei
anamnezė, fizinė apžiūra ir pirminis
laboratorinis įvertinimas neparodo įgytos
rabdomiolizės priežasties, reikėtų apsvarstyti
paveldimos ligos galimybę. Daugumos pacientų,
Journal of Medical Sciences. 4 Jun, 2025 - Volume 13 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
56
sergančių metaboline miopatija, simptomai
pasireiškia jau vaikystėje (11). Vaikystėje
pasireiškusi mialgija, pigmenturija ar
encefalopatija (bei su ja buvęs karščiavimas)
kelia riebalų rūgščių oksidacijos defekto ar
mitochondrijų miopatijos įtarimą. Glikogeno
kaupimo ligos paprastai pasireiškia didesnio
intensyvumo fizinio krūvio metu arba fizinio
krūvio pradžioje, o riebalų rūgščių oksidacijos
defektai pasireiškia ilgesnės trukmės fizinio
krūvio metu, dažnai po ilgesnių nevalgymo
periodų, badavimo, ar kitų papildomų
metabolinių stresorių (10, 12). Mitochondrijų
miopatijų simptomai dažnai stebimi atliekant
ilgesnės trukmės fizinį krūvį, arba esant
papildomam metaboliniam stresui. Kitas
mitochondrijų sutrikimo požymis yra
anamnezėje ar tyrimuose stebimi patologiniai
simptomai (hipoakuzija, ptozė, regos nervo
atrofija, epilepsija, ataksija, kardiomiopatija, 2
tipo cukrinis diabetas). Pacientams, kuriems
anksčiau buvo pasikartojanti rabdomiolizė,
labiau tikėtina, kad bus diagnozuota metabolinė
ar pseudometabolinė miopatija, tad šiems
pacientams reikia atlikti tolimesnį nuodugnų
ištyrimą (4, 13).
Svarbu paminėti ir kitas būkles, kurių metu
rabdomiolizės „slenkstis“ sumažėja – tai gali
būti dehidratacija, infekcinė liga (ypač esant
karščiavimui), didelis karštis, drėgmė, ilgalaikis
badavimas, hipo/hipertirozė, didelis vitamino D
trūkumas. Reikėtų sekti CK aktyvumą kraujo
serume tol, kol koncentracija bus normos ribose.
Taip pat svarbu stebėti inkstų funkciją, nes
ūminė kanalėlių nekrozė yra viena
pavojingiausių rabdomiolizės pasekmių (11, 13).
3.3. Glikogeno kaupimo ligos
Glikogeno kaupimo ligos (GSD), dar vadinamos
glikogenozėmis, yra paveldimi glikogeno
apykaitos sutrikimai, kuriuos sukelia fermentų
arba pernešėjų, dalyvaujančių glikogeno
sintezėje arba skaidyme, trūkumas, lemiantis
nenormalų kaupimą, arba panaudojimą.
Apskaičiuota, kad bendras sergamumas GSD yra
1 atvejis iš 20000 - 43000 gyvų gimusiųjų. Yra
daugiau kaip 20 GSD tipų, įskaitant potipius. Ši
nevienalytė retųjų ligų grupė atspindi
angliavandenių apykaitos sutrikimą ir
klasifikuojama pagal trūkstamą fermentą bei
pažeistus audinius (13, 14). Visos glikogeno
kaupimo ligos paveldimos autosominiu
recesyviniu būdu, išskyrus fosforilazės b kinazės
trūkumą (IX GSD) ir fosfoglicerato kinazės 1
trūkumą. Dauguma šių ligų sukelia miopatinius
simptomus, o keletas jų pasireiškia kepenų
patologija (I, III, IV GSD). Kitos GSD sutrikdo
glikogenolizės kelią raumenyse (V, VII, IX
GSD) arba per glikolizės mechanizmą (X, XI,
XII ir XIII GSD). Tačiau naujausi tyrimai rodo,
kad riba tarp šių dviejų GSD grupių nėra tokia
aiški. Pompe liga (II GSD) tradiciškai buvo
laikoma raumenų glikogeno kaupimo liga, tačiau
dabar šis sutrikimas priskiriamas lizosominėms
kaupimo ligoms ir neturi įtakos energijos
teikimui fizinio krūvio metu. Raumenis veikian-
čių GSD atveju skeleto raumenų glikogeno
skaidymo (glikogenolizės) arba anaerobinio
gliukozės-6-fosfato katabolizmo (glikolizės)
blokavimo pasekmė yra raumenų veiklos
sutrikimas, nes: 1) padidėja glikogeno atsargos,
o tai sutrikdo susitraukimo funkciją, ir 2)
sumažėja substratų apykaita po blokavimo, o tai
slopina skeleto raumenų ATP gamybą (3, 15, 16).
Raumenis pažeidžiančios GSD gali pasireikšti
skirtingais klinikiniais fenotipais, taip pat gali
skirtis reakcija į fizinį krūvį ir jo toleravimas,
kartais net ir to paties tipo GSD. Nepaisant
fenotipų įvairovės, raumenų GSD paprastai
galima suskirstyti į dvi grupes: grupę, kuriai
Journal of Medical Sciences. 4 Jun, 2025 - Volume 13 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
57
būdingi pirmiausia su fiziniu krūviu susiję
simptomai, ir grupę, kuriai būdingi fiksuoti
simptomai dėl raumenų atrofijos ir silpnumo.
Dinaminio fizinio krūvio sukelti simptomai
reiškia "ūmią energijos krizę" skeleto
raumenyse, kurią sukelia ATP pasiūlos ir
paklausos neatitikimas (14). Nors raumenų
simptomų skirstymas į šias dvi klases yra
praktiškas klinikiniu požiūriu, svarbu pažymėti,
kad fenotipai gali sutapti. Grupėje, kuriai yra
būdingi su fiziniu krūviu susiję simptomai, yra
stebimas greitas klinikinių požymių
pasireiškimas – per pirmąsias kelias sekundes ar
minutes po fizinio krūvio, arba jei fizinio krūvio
intensyvumas viršija anaerobinį slenkstį,
pasireiškia raumenų mėšlungis (16, 17).
Mėšlungio simptomai fizinio krūvio metu gali
būti sušvelninti sumažinus fizinio krūvio
intensyvumą arba pailsėjus ir atsargiai
atnaujinus veiklą (antrojo vėjo fenomenas) (13).
Taigi, šios grupės pacientai fizinį krūvį toleruoja
prastai, o nemaža dalis taip pat nors kartą
gyvenime patiria rabdomiolizę, indukuotą
fizinio krūvio. Dažnai pasireiškia uždelstas
raumenų skausmas, kuris gali būti susijęs su
tamsiu šlapimu arba pigmenturija. Pigmentas
atsiranda dėl mioglobino, kuris gali sukelti
ūminę kanalėlių nekrozę (18). Dažnai pirmą
kartą rabdomiolizės simptomai pasireiškia
antrąjį ar trečiąjį gyvenimo dešimtmetį, bet gali
pasireikšti ir vėliau, kadangi pacientai prisitaiko
prie savo sutrikimo vengdami fizinio krūvio ar
pradėdami nuo labai mažo fizinio krūvio ir
intensyvumo, pamažu didindami intensyvumą,
kai aerobinė medžiagų apykaita tampa
vyraujančia. Dėl to glikogeno sankaupų
miopatinių ligų diagnozė dažnai vėlyva, nes
daugelis pacientų mano, kad jie tiesiog „nėra
geri sportininkai“, ir dažnai pritaiko veiklą, kad
sumažintų simptomus (13, 14, 19). Tikslingai
klausinėjant paprastai paaiškėja, kad vaikystėje
yra buvusi pigmenturija, dusulys fizinio krūvio
metu, kad pacientas „atsilikdavo“ arba buvo
„blogiausias sportininkas klasėje“. Pacientams,
sergantiems McArdle liga (V GSD), būdingai tai,
kad pavalgius daug angliavandenių turinčio
maisto simptomai būna silpnesni; priešingai,
pacientai, turintys glikolitinių defektų, dažnai
jaučia simptomų pagerėjimą po ilgesnio
badavimo. Nepaisant to, McArdle liga sergantys
pacientai patiria sunkų fizinio krūvio
netoleravimą su dinamiškais, fizinio krūvio
sukeltais simptomais dėl visiškai blokuojamos
glikogenolizės skeleto raumenyse (3, 15).
Šių metabolinių miopatijų neurologinis
ištyrimas tarp rabdomiolizės priepuolių įprastai
būna normalus, tačiau kai kuriems pacientams
(daugiausia sergantiems V ir XII GSD) ilgainiui
išsivysto fiksuotas proksimalinis silpnumas.
Daugumos glikogeno kaupimo ligų atveju CK
tarp rabdomiolizės epizodų būna normalus,
tačiau beveik visiems McArdle liga sergantiems
pacientams CK yra nuolat padidėjęs. Hemolizė
ir net hemolizinė anemija gali pasireikšti sergant
GSD7, GSD12 ir fosfoglicerato kinazės 1
trūkumu. Dėl kompensacinio padidėjusio srauto
per AMPD1 ir ksantinooksidazės kelius tiek
glikogenolizės, tiek glikolizės defektų atveju
gali pasireikšti miogeninė hiperurikemija, kuri
maždaug 25 % pacientų pagreitina podagrą (13).
Klasikinis diagnostinis testas glikogeno
kaupimo ligai patvirtinti arba atmesti yra dilbio
išemijos testas, kuris parodo susilpnėjusią
laktato ir perdėtą amoniako reakciją po fizinio
krūvio. Paprastai sfigmomanometro manžetė
pripildoma oru aukščiau arterinio spaudimo
matavimo taško, atliekama 1 minutę trunkanti
ritmiška maksimali rankų suėmimo judesių
mankšta, po kurios imami mėginiai fizinio
krūvio plazmos laktato ir amoniako
Journal of Medical Sciences. 4 Jun, 2025 - Volume 13 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
58
matavimams. Normali reakcija yra laktato ir
amoniako padidėjimas daugiau kaip 3 kartus
viršijantis pradinį lygį. Jei glikogeno kaupimo
sutrikimas remiantis anamneze yra labai
tikėtinas, dažniausiai iš karto atliekamas
genetinis tyrimas (14, 17). Gydymas apima
būdingų ligos padarinių stebėjimą, badavimo
vengimą, paskirtas dietas, tinkamą fizinio
aktyvumo režimą ir skubią pagalbą rabdomio-
lizės metu. Kai kurioms GSD gydyti galima
taikyti specifines terapines intervencijas,
pavyzdžiui, pakaitinę fermentų terapiją sergant
Pompe liga, ir SGLT2 inhibitorius neutropenijai
ir neutrofilų funkcijos sutrikimams gydyti
sergant Ib GSD. Diagnozavimo, valdymo ir
galutinio gydymo pažanga turi įtakos natūraliai
ligos eigai, taigi ir sergamumui bei mirtingumui
(18).
3.4. Riebalų rūgščių oksidacijos
sutrikimas
Riebalų rūgštys skirstomos pagal
angliavandenilių skaičių į trumpas (2-4),
vidutines (6-12), ilgas (14-18) ir labai ilgas (20
ir daugiau) riebalų rūgštis. Ilgos ir labai ilgos
grandinės laisvosioms riebalų rūgštims pernešti į
mitochondrijas reikalinga karnitino palmitoil-
transferazės sistema, o trumpos ir vidutinės
grandinės laisvosios riebalų rūgštys gali
tiesiogiai patekti į mitochondrijų matricą β
oksidacijai. Visi su metabolinėmis miopatijomis
susiję riebalų rūgščių oksidacijos defektai yra
autosominiai recesyviniai sutrikimai, o karnitino
palmitoiltransferazės 2 (CPT2) trūkumas
pasitaiko maždaug 2,5 karto rečiau (maždaug
1/250 000) nei McArdle liga (4). Riebalų rūgščių
oksidacijos sutrikimai pasireiškia įvairiais
klinikiniais požymiais, ypač tuose organuose,
kurie priklauso nuo energijos gamybos
oksiduojant riebalų rūgštis, pavyzdžiui, širdyje,
skeleto raumenyse ir kepenyse. Požymiai ir
simptomai gali pasireikšti praėjus kelioms
valandoms po gimimo, bet gali atsirasti ir tik
suaugusiojo amžiuje, o klinikinio sunkumo
laipsnis gali skirtis tarp pacientų net ir toje
pačioje šeimoje. Sunkų fenotipą turintiems
pacientams kūdikystėje gali pasireikšti
hipoglikemija ir laktato acidozė. Retais atvejais
pacientams taip pat aptinkama maža ketonų
koncentracija, todėl tai gali būti klaidingai
interpretuojama kaip kvėpavimo grandinės
defektas (10, 20).
Vieni pagrindinių riebalų rūgščių oksidacijos
defektų simptomai yra fizinio krūvio sukelta
mialgija, priešingai nei glikogeno kaupimo
ligoms būdingi mėšlungio simptomai.
Dažniausiai mialgijos ar rabdomiolizė
pasireiškia paauglystėje (13). Pacientams,
turintiems riebalų rūgščių oksidacijos defektų,
pigmenturija paprastai pasireiškia vėliau tą pačią
dieną arba per 24 valandas po fizinio krūvio
sukeltos rabdomiolizės, dažnai su dideliu
uždelstu raumenų skausmu. Riebalų rūgščių
oksidacijos defektų simptomai paprastai
pasireiškia nevalgius, po ilgo fizinio krūvio arba
persirgus infekcinėmis ar uždegiminėmis
ligomis. Dažniausiai ši liga diagnozuojama tik
tuomet, kai yra patiriama rabdomiolizė dėl
ilgesnio fizinio krūvio. Tarp rabdomiolizės
epizodų kraujo tyrimai paprastai būna visiškai
normalūs, t. y. CK, laktato ir gliukozės kiekis
ramybės būsenoje būna normalus (20, 21).
Ūminio rabdomiolizės priepuolio metu CK
padidėja per 2 valandas, pacientams taip pat gali
būti stebima hiperkalemija ir hipoketozinė
hipoglikemija. Rabdomiolize sergantiems
pacientams gali pasireikšti ūminis inkstų
nepakankamumas, kai padidėja kalio, kreatinino
ir karbamido kiekis (2, 4, 20).
Journal of Medical Sciences. 4 Jun, 2025 - Volume 13 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
59
Serumo acilkarnitino profilis yra jautriausias ir
specifiškiausias riebalų rūgščių oksidacijos
defekto tyrimas. Šis tyrimas paprastai būna
pakitęs tarp ūmių įvykių, tačiau, atlikus tyrimą
naktį nevalgius, po aerobinio fizinio krūvio testo
arba ūminės rabdomiolizės metu, jo
koncentracija dar labiau padidėja, kartu padidėja
tyrimo jautrumas bei specifiškumas. Specifinis
acilkarnitino profilis gali parodyti konkretų
defektą ir padėti atlikti genetinius tyrimus.
Biopsijoje labai padidėjęs neutralių lipidų kiekis
ir didelis CK taip pat turėtų kelti autosominės
recesyvinės neutralių lipidų kaupimosi ligos su
miopatija (NLSDM) įtarimą, dėl PNPLA2 geno,
koduojančio ATGL baltymą, kuris reikalingas
intramieliniams lipidams skaidyti, mutacijų.
Nors šis sutrikimas sukelia lėtai progresuojantį
miopatinį silpnumą ir kardiomiopatiją antrajame
ir trečiajame gyvenimo dešimtmetyje, daugelis
pacientų jau ankstyvoje jaunystėje netoleruoja
fizinio krūvio (20). EMG ir nervų laidumo
tyrimai paprastai būna be pakitimų, esant riebalų
rūgščių oksidacijos defektams, tačiau esant ilgos
grandinės 3-hidroksiacil-CoA dehidrogenazės
trūkumui gali pasireikšti mišri aksoninė
neuropatija, sukelianti progresuojantį distalinį
silpnumą. Daugumos pacientų, turinčių riebalų
rūgščių oksidacijos defektų, bendra strategija -
vengti ligą sukeliančių veiksnių, įskaitant fizinį
aktyvumą nevalgius arba sergant gretutine liga ir
(arba) ilgai trunkantį ištvermės fizinį krūvį.
Dauguma pacientų toleruoja pasipriešinimo
pratimus arba trumpesnius krūvius. Reikėtų
vengti ilgo badavimo ir katabolizmo metu
palaikyti nuolatinį energijos tiekimą
paprastaisiais angliavandeniais per burną arba į
veną. Tiems, kurie negali toleruoti maitinimo per
burną, gliukozės vartojimas į veną turi būti
pradėtas nedelsiant, kad būtų palaikomas
normalus gliukozės kiekis. Riebalų rūgščių
oksidacijos sutrikimams gydyti gyvūnų
modeliuose jau yra pritaikoma genų terapija,
tačiau kol kas klinikiniai tyrimai su žmonėmis
nėra atliekami (10, 22).
3.5. Mitochondrinės miopatijos
Pirminės mitochondrijų miopatijos - tai
paveldimos ligos, dėl kurių sutrinka elektronų
pernašos grandinės funkcija bei oksidacinis
fosforilinimas. Sutrikus elektronų pernašos
grandinės funkcijai, sumažėja gebėjimas
oksiduoti riebalus, angliavandenius ir
aminorūgštis, todėl sumažėja ATP gamyba.
Sutrikus elektronų pernašos grandinės funkcijai
taip pat gali padidėti reaktyvių deguonies formų,
kurios gali pažeisti lipidus, baltymus ir DNR,
kiekis. Daugumai pacientų, sergančių
pirminėmis mitochondrijų miopatijomis,
simptomai pasireiškia didelio ATP poreikio
laikotarpiais, pavyzdžiui, badaujant, sergant
gretutinėmis ligomis ir atliekant ilgalaikius
fizinius pratimus. Daugeliui pacientų taip pat
pasireiškia fiksuoti daugiasistemiai reiškiniai
kituose audiniuose, kuriems reikia daug
energinių medžiagų, pavyzdžiui, smegenyse
(ypač II ir VIII galvinių nervų) ir net virškinimo
trakte (13, 23). Miopatija yra viena iš dažniausiai
pasitaikančių suaugusiųjų mitochondrijų
sutrikimų apraiškų dėl didelio skeleto raumenų
ląstelių energijos poreikio. Tačiau pacientams,
sergantiems mitochondrijų miopatija, dažnai
sutrinka daugelio organų sistemų veikla, todėl
klinikinis fenotipas ir prognozė skiriasi. Gali
pasireikšti ne tik raumenų funkcijos sutrikimas,
bet ir fizinio krūvio sukeltas kurtumas ar
ambliopija, pilvo skausmas ar vėmimas,
progresyvi išorinė oftalmoplegija, ptozė.
Pacientams, sergantiems pirminėmis
mitochondrijų miopatijomis, gali pasireikšti
Journal of Medical Sciences. 4 Jun, 2025 - Volume 13 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
60
fiksuotas silpnumas ir fizinio krūvio
netoleravimas su rabdomiolize arba be jos (4).
Dauguma pacientų, sergančių pirmine
mitochondrijų miopatija, netoleruoja fizinio
krūvio dėl mažo VO
2
max. Klinikinis iššūkis yra
tas, kad fizinio krūvio netoleravimu pasireiškia
daugelis sutrikimų, kurie gali būti daug dažnesni
bendroje populiacijoje, įskaitant astmą, lėtinę
obstrukcinę plaučių ligą, širdies problemas,
dekondicionavimą ir kitas medicinines
problemas (pvz., hipotireozę, hipogonadizmą,
Adisono ligą, hiperkalcemiją, uždegiminius
sutrikimus, vitamino B12 trūkumą). Priešingai,
kai kuriems pacientams, sergantiems pirmine
mitochondrijų miopatija, būna kitų mitochon-
drijų citopatijų požymių (pvz., traukuliai,
encefalopatija, regos nervo atrofija), kurie gali
užgožti fizinio krūvio netoleravimą ir net
fiksuotą silpnumą (4, 15). Skirtingai nuo riebalų
rūgščių oksidacijos defektų ar glikogeno
kaupimo ligų, kur rabdomiolizė ir pigmenturija
yra labai dažni klinikiniai požymiai, daugeliui
pacientų, sergančių pirmine mitochondrijų
miopatija, fizinio krūvio metu nebūna sunkių
mėšlungio priepuolių, tačiau jiems dažnai
pasireiškia fizinio krūvio sukelta mialgija,
panašiai kaip pacientams, sergantiems riebalų
rūgščių oksidacijos defektais. Dažniausiai yra
būdinga proksimalinių raumenų miopatija, o
raumenų silpnumo laipsnis yra variabilus. Kai
kuriems pacientams raumenų silpnumas yra
progresuojantis, gali paveikti ir diafragmą bei
kitus kvėpavimo raumenis (24, 25).
Mitochondrinių miopatijų diagnostika apima
daugiadisciplininį požiūrį. Anamnezė ir fizinis
bei neurologinis ištyrimas yra labai svarbūs ne
tik norint nustatyti galimą mitochondrijų
miopatijos diagnozę, bet ir pasiūlyti
tinkamiausius diagnostinius tyrimus.
Diagnostiniai tyrimai apima histologinius ir
imunohistocheminius tyrimus, fermentinę
OXPHOS (oksidacinio fosforilinimo) kom-
pleksų analizę ir genetinę mtDNR analizę. Jei
nenustatoma patogeninė mutacija, šiuo metu
galimų genetinių diagnozių paieškai dažniausiai
naudojamos viso genomo ir viso egzomo
sekoskaitos, kuriose nuolat nustatomi nauji ligos
genai. Integruojant šių diagnostinių tyrimų
informaciją, galima nustatyti diagnozę
daugumai pacientų (2, 23). Serumo/plazmos
laktatas yra vienas iš pagrindinių kraujo tyrimų,
kurio padidėjęs kiekis pastebimas maždaug 65%
suaugusių pacientų (jautrumas), sergančių
pirmine mitochondrijų miopatija, o normalus
kiekis - daugiau kaip 90% žmonių, nesergančių
pirmine mitochondrijų miopatija. Serumo CK
aktyvumas gali būti normalus arba nežymiai
padidėjęs (paprastai < 3 kartus viršijantis viršu-
tinę normos ribą) pacientams, sergantiems
pirmine mitochondrijų miopatija, o didesni
kiekiai skatina įvertinti, ar nėra raumenų
distrofijos (13). Atliekant plazmos aminorūgščių
tyrimą gali būti nustatytas padidėjęs alanino
kiekis, o tiriant organines rūgštis šlapime gali
būti nustatytas padidėjęs 3-metilglutakoninės
rūgšties ir tarpinių trikarboksirūgščių junginių
(fumarato, malato, citrato) kiekis. Pirminės
mitochondrijų miopatijos atveju EMG gali būti
normali, tačiau gali būti stebimas nespecifinis
miopatinis modelis su nedideliais, trumpais,
ankstyvo įdarbinimo veikimo potencialais. EMG
taip pat padeda atmesti kitas miopatijas kaip
fizinio krūvio netoleravimo ar rabdomiolizės
priežastį (pvz., miotoninius potencialus,
neurogeninius pokyčius) (24). Atliekant krūvio
testus stacionariu dviračiu arba bėgimo takeliu
gali būti nustatytas mažas VO
2
max ir aukštas
kvėpavimo apykaitos santykis (rodantis
ankstyvą laktato gamybą), ir neproporcinga
širdies susitraukimų dažnio reakcija pirminės
Journal of Medical Sciences. 4 Jun, 2025 - Volume 13 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
61
mitochondrijų miopatijos atveju (4, 13).
Raumenų biopsija dažnai būna pakitusi pirminių
mitochondrijų miopatijų atveju, priešingai nei
retai pasitaikantys pakitimai riebalų rūgščių
oksidacijos defektų ir glikogeno kaupimo ligų
atveju. Kai kurie kanoniniai pirminių
mitochondrijų miopatijų požymiai yra raudonųjų
skaidulų pakitimai (mitochondrijų sankaupa
subsarkolemoje) ir COX neigiamos skaidulos.
Be to, skeleto raumenys yra tinkamiausias
mtDNR analizės audinys, nes mtDNR delecijos
dažnai pastebimos tik raumenyse ir net kai
kurios su pirminėmis mitochondrijų
miopatijomis susijusios taškinės mtDNR
mutacijos aptinkamos raumenyse, o ne iš kraujo
gautoje mtDNR. Raumens biopsija gali suteikti
histologinių užuominų apie alternatyvias
diagnozes, tokias kaip didelis neutralių lipidų
kiekis su normaliomis mitochondrijomis esant
riebalų rūgščių oksidacijos defektui, centriniai
branduoliai esant piktybinei hipertermijai,
distrofiniai pokyčiai esant pseudometabolinei
miopatijai arba mitofosforilazės dėmių
nebuvimas sergant McArdle liga (4, 8, 24). Taip
pat svarbu įvertinti skeleto raumenų
ultrastruktūrą elektroniniu mikroskopu, nes
mitochondrijų pokyčiai (pvz., pleomorfinės
mitochondrijos, parakristaliniai intarpai,
nenormalios kristos) gali atsirasti anksčiau nei
šviesomikroskopiniai pokyčiai. Šiuo metu
daugumai pacientų, sergančių mitochondrijų
miopatijomis, nėra veiksmingo ar ligą
modifikuojančio gydymo. Vietoj to, esamos
gydymo galimybės yra orientuotos į simptominį
ligos pasireiškimų gydymą, padedantį pagerinti
pacientų gyvenimo kokybę. Ligos valdymas yra
pritaikytas konkrečiam pacientui pagal jo
specifinius poreikius ir reikalauja daugelio
skirtingų sveikatos priežiūros specialistų,
pavyzdžiui, neurologų, endokrinologų,
kardiologų, dietologų, logopedų ir
kineziterapeutų, indėlio (25). Vis daugiau
klinikinių tyrimų, paprastai dvigubai aklų ir
placebu kontroliuojamų, tiria įvairių vitaminų,
kofaktorių ir maisto papildų gydomąjį poveikį
(26). Klinikiniai tyrimai apima sukcinatą ir
riboflaviną I-am kompleksui apeiti ir kofermentą
Q10 I-am ir II-am kompleksams apeiti.
Antioksidantai, įskaitant vitaminą E, vitaminą C,
α-lipoinę rūgštį, idebenoną ir kofermentą Q10,
buvo intensyviai tiriami. Taip pat nustatyta, kad
ištvermės fizinio krūvio treniruotės yra saugios
ir veiksmingos gerinant keletą klinikinių fizinio
pajėgumo rodiklių ir gyvenimo kokybę
pacientams, sergantiems pirminėmis
mitochondrijų miopatijomis (13).
4. Išvados
Mėšlungis, raumenų skausmai fizinio krūvio
metu bei rabdomiolizės proceso klinika, kartais
lydimi gretutinių simptomų, tokių kaip
išliekantis ir/ar progresuojantis raumenų
silpnumas, didelis nuovargis, turėtų leisti
pagalvoti ir apie paveldimas ligas, tokias kaip
metabolinės miopatijos. Nors šios ligos yra
retos, ankstyva diagnostika ir tinkamo gydymo
plano sudarymas gali užkirsti kelią
metabolinėms krizėms, ligų progresavimui bei
pagerinti pacientų gyvenimo kokybę.
Literatūros šaltiniai
1. Tobon, Alejandro. “Metabolic
Myopathies.” Continuum : Lifelong Learning in
Neurology 19, no. 6 Muscle Disease (December
2013): 1571–97
2. Angelini, Corrado, Roberta Marozzo,
Valentina Pegoraro, and Sabrina Sacconi.
“Diagnostic Challenges in Metabolic
Myopathies.” Expert Review of
Journal of Medical Sciences. 4 Jun, 2025 - Volume 13 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
62
Neurotherapeutics 20, no. 12 (December 1,
2020): 1287–98.
3. Angelini, Corrado. “Spectrum of
Metabolic Myopathies.” Biochimica et
Biophysica Acta (BBA) - Molecular Basis of
Disease, Neuromuscular Diseases: Pathology
and Molecular Pathogenesis, 1852, no. 4 (April
1, 2015): 615–21.
4. Cohen, Bruce H. “Mitochondrial and
Metabolic Myopathies.” CONTINUUM:
Lifelong Learning in Neurology 25, no. 6
(December 2019): 1732.
5. Koo, Patrick, and Jigme M. Sethi.
“Metabolic Myopathies and the Respiratory
System.” Clinics in Chest Medicine, Respiratory
Manifestations of Neuromuscular and Chest
Wall Disorders, 39, no. 2 (June 1, 2018): 401–
10. –
6. Seaborne, Robert A., and Adam P.
Sharples. “The Interplay Between Exercise
Metabolism, Epigenetics, and Skeletal Muscle
Remodeling.” Exercise and Sport Sciences
Reviews 48, no. 4 (October 2020): 188.
7. Zumbaugh, Morgan D, Sally E
Johnson, Tim H Shi, and David E Gerrard.
“Molecular and Biochemical Regulation of
Skeletal Muscle Metabolism.” Journal of
Animal Science 100, no. 8 (August 1, 2022):
8. Hargreaves, Mark. “Skeletal Muscle
Metabolism During Exercise In Humans.”
Clinical and Experimental Pharmacology and
Physiology 27, no. 3 (2000): 225–28. – 8
9. Westerblad, Håkan, Joseph D. Bruton,
and Abram Katz. “Skeletal Muscle: Energy
Metabolism, Fiber Types, Fatigue and
Adaptability.” Experimental Cell Research,
Special Issue: Myogenesis, 316, no. 18
(November 1, 2010): 3093–99.
10. Fritzen, Andreas Mæchel, Anne-Marie
Lundsgaard, and Bente Kiens. “Tuning Fatty
Acid Oxidation in Skeletal Muscle with Dietary
Fat and Exercise.” Nature Reviews
Endocrinology 16, no. 12 (December 2020):
683–96
11. Nance, Jessica R., and Andrew L.
Mammen. “Diagnostic Evaluation of
Rhabdomyolysis.” Muscle & Nerve 51, no. 6
(June 2015): 793–810
12. Chavez, Luis O., Monica Leon, Sharon
Einav, and Joseph Varon. “Beyond Muscle
Destruction: A Systematic Review of
Rhabdomyolysis for Clinical Practice.” Critical
Care 20 (2016): 135
13. Tarnopolsky, Mark A. “Metabolic
Myopathies.” CONTINUUM: Lifelong Learning
in Neurology 28, no. 6 (December 2022): 1752.
14. Gümüş, Ersin, and Hasan Özen.
“Glycogen Storage Diseases: An Update.”
World Journal of Gastroenterology 29, no. 25
(July 7, 2023): 3932–63.
15. Urtizberea, Jon Andoni, Gianmarco
Severa, and Edoardo Malfatti. “Metabolic
Myopathies in the Era of Next-Generation
Sequencing.” Genes 14, no. 5 (April 22, 2023):
954.
16. Preisler, Nicolai, Ronald G. Haller, and
John Vissing. “Exercise in Muscle Glycogen
Storage Diseases.” Journal of Inherited
Metabolic Disease 38, no. 3 (May 1, 2015): 551–
63.
17. Hannah, William B., Terry G. J. Derks,
Mitchell L. Drumm, Sarah C. Grünert, Priya S.
Kishnani, and John Vissing. “Glycogen Storage
Diseases.” Nature Reviews Disease Primers 9,
no. 1 (September 7, 2023): 1–23.
18. Kohler, Lara, Rosa Puertollano, and
Nina Raben. “Pompe Disease: From Basic
Science to Therapy.” Neurotherapeutics 15, no.
4 (October 14, 2018): 928–42.
Journal of Medical Sciences. 4 Jun, 2025 - Volume 13 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
63
19. Wright, Tiffany L. Freeney, Luis A.
Umaña, and Charina M. Ramirez. “Update on
Glycogen Storage Disease: Primary Hepatic
Involvement.” Current Opinion in Pediatrics 34,
no. 5 (October 2022): 496
20. Olpin, Simon E. “Pathophysiology of
Fatty Acid Oxidation Disorders and Resultant
Phenotypic Variability.” Journal of Inherited
Metabolic Disease 36, no. 4 (2013): 645–58.
21. Vengalil, Seena, Veeramani Preethish-
Kumar, Kiran Polavarapu, Rita Christopher,
Narayanappa Gayathri, Archana Natarajan,
Mahadevappa Manjunath, Saraswati Nashi,
Chandrajit Prasad, and Atchayaram Nalini.
“Fatty Acid Oxidation Defects Presenting as
Primary Myopathy and Prominent Dropped
Head Syndrome.” Neuromuscular Disorders 27,
no. 11 (November 1, 2017): 986–96.
22. Knottnerus, Suzan J. G., Jeannette C.
Bleeker, Rob C. I. Wüst, Sacha Ferdinandusse,
Lodewijk IJlst, Frits A. Wijburg, Ronald J. A.
Wanders, Gepke Visser, and Riekelt H.
Houtkooper. “Disorders of Mitochondrial Long-
Chain Fatty Acid Oxidation and the Carnitine
Shuttle.” Reviews in Endocrine & Metabolic
Disorders 19, no. 1 (2018): 93–106.
23. Di Leo, Valeria, Tiago M. Bernardino
Gomes, and Amy E. Vincent. “Interactions of
Mitochondrial and Skeletal Muscle Biology in
Mitochondrial Myopathy.” Biochemical Journal
480, no. 21 (November 15, 2023): 1767–89
24. Nagappa, Madhu, and Gayathri
Narayanappa. “Approach to the Diagnosis of
Metabolic Myopathies.” Indian Journal of
Pathology & Microbiology 65, no. Supplement
(May 2022): S277–90.
25. Adler, Margaret, and Perry B. Shieh.
“Metabolic Myopathies.” Seminars in
Neurology 35, no. 4 (August 2015): 385–97.
26. Lilleker, James B., Yann Shern Keh,
Federico Roncaroli, Reena Sharma, and Mark
Roberts. “Metabolic Myopathies: A Practical
Approach.” Practical Neurology 18, no. 1
(February 1, 2018): 14–26
Journal of Medical Sciences. 4 Jun, 2025 - Volume 13 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
64