Eglė Belousovienė1, Simona Bielskutė2, Andrius Pranskūnas1
1 Lithuanian University of Health Sciences, Department of Intensive Care, Kaunas, Lithuania
2 Lithuanian University of Health Sciences, Academy of Medicine, Faculty of Medicine, Kaunas, Lithuania
Abstract
The glycocalyx layer is a vital structure that covers the vascular endothelium. Under physiological conditions, it regulates capillary permeability and tone, inhibits leukocyte adhesion, prevents microvascular thrombosis. An ever-increasing number of studies suggest that glycocalyx preservation leads to better outcomes of the disease. This article aims to review the recent literature describing the importance of the glycocalyx layer and main treatment methods to preserve it. The data was collected in PubMed, Google Scholar, UpToDate databases. Keywords used for data search: glycocalyx, glycocalyx injury, glycocalyx protection. 32 English full-text articles were selected and analyzed. The results showed that various critical conditions could damage the glycocalyx layer. Timely therapeutic interventions aimed to maintain and restore previously damaged glycocalyx might improve critically ill patients’ survival rate.
Keywords: glycocalyx, glycocalyx injury, glycocalyx protection.
Journal of Medical Sciences. April 15, 2021 - Volume 9 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
347
Medical Sciences 2021 Vol. 9 (3), p. 347-356
Injury to the glycocalyx during critical conditions
Eglė Belousovienė
1
, Simona Bielskutė
2
, Andrius Pranskūnas
1
1
Lithuanian University of Health Sciences, Department of Intensive Care, Kaunas, Lithuania
2
Lithuanian University of Health Sciences, Academy of Medicine, Faculty of Medicine, Kaunas, Lithuania
Abstract
The glycocalyx layer is a vital structure that covers the vascular endothelium. Under physiological conditions,
it regulates capillary permeability and tone, inhibits leukocyte adhesion, prevents microvascular thrombosis.
An ever-increasing number of studies suggest that glycocalyx preservation leads to better outcomes of the
disease. This article aims to review the recent literature describing the importance of the glycocalyx layer and
main treatment methods to preserve it. The data was collected in PubMed, Google Scholar, UpToDate
databases. Keywords used for data search: glycocalyx, glycocalyx injury, glycocalyx protection. 32 English
full-text articles were selected and analyzed. The results showed that various critical conditions could damage
the glycocalyx layer. Timely therapeutic interventions aimed to maintain and restore previously damaged
glycocalyx might improve critically ill patients' survival rate.
Key words: glycocalyx, glycocalyx injury, glycocalyx protection.
Journal of Medical Sciences. April 15, 2021 - Volume 9 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
348
Glikokalikso pažeidimai kritinių būklių metu
Eglė Belousovienė
1
, Simona Bielskutė
2
, Andrius Pranskūnas
1
1
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Intensyviosios terapijos klinika, Kaunas, Lietuva
2
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Kaunas, Lietuva
Santrauka
Glikokalikso sluoksnis yra labai svarbi struktūra, dengianti kraujagyslių endotelį.
Fiziologinėmis sąlygomis jis reguliuoja kapiliarų pralaidumą bei tonusą, slopina leukocitų adheziją, užkerta
kelią mikrokraujagyslių trombozei. Atsiranda vis daugiau tyrimų, kurių rezultatai rodo, jog glikokalikso
išsaugojimas lemia geresnę ligos baigtį. Šio straipsnio tikslas – apžvelgti naujausią literatūrą, kurioje aprašoma
glikokalikso sluoksnio svarba bei pagrindiniai gydymo metodai, padedantys jį išsaugoti. Duomenys buvo
renkami PubMed, GoogleScholar, UpToDate duomenų bazėse. Naudojami raktiniai žodžiai: glikokaliksas,
glikokalikso pažeidimai, glikokalikso išsaugojimas. Atrinkta ir išanalizuota 32 viso teksto straipsnių anglų
kalba. Rezultatai parodė, jog glikokalikso sluoksnis gali būti pažeistas dėl įvairių kritinių būklių. Nustatyta, jog
savalaikės terapinės intervencijos, padedančios išsaugoti ar atkurti jau pažeistą glikokalikso sluoksnį, gali
padidinti pacientų išgyvenamumą kritinių būklių metu.
Raktažodžiai: glikokaliksas, glikokalikso pažeidimai, glikokalikso išsaugojimas.
Įvadas
Glikokaliksas – tai polisacharidų tinklas,
padengiantis visą sveiką kraujagyslių sienelių
endotelį (1). Pirmą kartą 1940 m. apie šio sluoksnio
egzistavimą užsiminė biologas J.Danielli (2),
tačiau vizualizuoti jį pavyko tik 1966 m., atsiradus
elektroninei mikroskopijai (3). Rutenio raudonuoju
nudažytuose žiurkės žarnyno preparatuose rastas
glikokaliksas buvo apibūdintas kaip
netaisyklingas, purus sluoksnis, kurio „danteliai“
nesitęsia į kraujagyslės spindį (4). Prireikė
trisdešimties metų, kol buvo aptikti pirmieji
patologiniai glikokalikso sluoksnio pokyčiai į
aterosklerozę linkusiose arterijose. Lewisas ir kt.,
stebėdami balandžių vainikines arterijas nustatė,
jog glikokalikso sluoksnis buvo plonesnis
kraujagyslėse, linkusiose į aterosklerozę. Negana
to, maitinant balandžius maistu, kuriame gausu
cholesterolio, jis suplonėjo visose arterijose.
Hipotezę apie sąsają tarp glikokalikso storio bei
ligos tyrimais su pelėmis patvirtino ir Van Den
Berg bei kolegos. Jie pastebėjo, jog glikokaliksas
pelės vidinės miego arterijos sinusiniame regione,
kuriame dažniausiai aptinkami pažeidimai, yra
žymiai plonesnis nei šalia esančioje bendrojoje
miego arterijoje (5). Šis atrastas ryšys tarp
glikokalikso sluoksnio storio ir galimo organų
pažeidimo sukėlė didelį mokslininkų
susidomėjimą. Per pastaruosius du dešimtmečius
Journal of Medical Sciences. April 15, 2021 - Volume 9 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
349
buvo atlikta daugybė eksperimentinių ir klinikinių
tyrimų, kurie patvirtina svarbų glikokalikso
vaidmenį. Šiuolaikiniai tyrimo metodai
nepažeidžia glikokalikso sluoksnio, todėl leidžia
įvertinti ne tik struktūrą, atliekamas funkcijas, bet
ir terapinių priemonių poveikį, išsaugant bei
atstatant glikokalikso vientisumą (6). Jo struktūros
apsaugojimas ir funkcijos atstatymas gali būti
viena iš pagrindinių sąlygų, norint išvengti organų
pažeidimo ar atstatyti jau sutrikusią organų veiklą
(7).
Darbo tikslas – apžvelgti ir išanalizuoti naujausią
literatūrą, kurioje aprašomas glikokaliksas, jo
pagrindinės funkcijos, pažeidimai kritinių būklių
metu bei pagrindinės terapinės intervencijos,
padedančios išsaugoti glikokaliksą.
Tyrimo objektas ir metodika
Atlikta sisteminė mokslinės
literatūros apžvalga bei analizė. Literatūros šaltinių
buvo ieškoma PubMed, GoogleScholar, UpToDate
duomenų bazėse. Visateksčiai straipsniai atrinkti,
jei jų pavadinimas, santrauka ar raktiniai žodžiai
atitiko nagrinėjamą temą. Pasirinktos anglų kalba
skelbiamas publikacijos. Iš viso atrinkta ir
išanalizuota 32 publikacijų.
Rezultatai
Endotelio glikokalikso struktūra ir funkcijos
Glikokaliksą, kuris fiziologinėmis
sąlygomis yra 0,5-5 μm storio, sudaro du
sluoksniai: tankus vidinis ir retesnis – išorinis
(pav.). Struktūrinį pamatą formuoja proteoglikanai.
Svarbiausi iš jų yra sindekanai-1, 2, 4 ir glipikanas-
1. Proteoglikanų baltymai kovalentinėmis
jungtimis prisijungia glikozaminoglikanus
chondroitino sulfatą ir heparano sulfatą.
Chondroitino sulfatas kartu su kitu svarbiu
glikozaminoglikanu hialurono rūgštimi
koncentruojasi vidiniame glikokalikso sluoksnyje
ir suformuoja selektyvų barjerą plazmos
makromolekulėms (8). Hialurono rūgštis ypatinga
tuo, kad sudarydama 50-90% visų
glikozaminoglikanų, gali susijungti į kompleksus
su kitais glikozaminoglikanais. Tokiu būdu
sulaikomas vanduo ir stabilizuojama gelinė
glikokalikso struktūra (8,9).
Journal of Medical Sciences. April 15, 2021 - Volume 9 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
350
Išorinį glikokalikso sluoksnį
sudaro plazmos baltymai (tokie kaip albuminas ir
antitrombinas) kartu su heparano sulfatu, kurį į
paviršių iškelia proteoglikanai. Pagrindinė išorinio
sluoksnio paskirtis – užkirsti kelią netikėtam kraujo
ląstelių prisijungimui prie endotelio ląstelių (8).
Fiziologinėmis sąlygomis
endotelio glikokaliksas sukuria palankią
mikroaplinką svarbiems kraujagysliniams
procesams – palaiko kraujagyslių homeostazę,
reguliuodamas kraujagyslių pralaidumą, tonusą,
slopindamas trombozę bei neleisdamas
leukocitams prikibti prie endotelio (10).
Patologinių būklių, tokių kaip sepsis, sunki trauma,
išemija ir reperfuzija, hiperglikemija,
hipervolemija, metu, glikokaliksas pažeidžiamas.
Dėl šio pažeidimo padidėjęs pralaidumas,
intersticinės edemos progresavimas, sutrikusi
azoto oksido (NO) sintezė, koaguliopatija,
oksidacinis stresas bei imuninio atsako defektai
blogina mikrocirkuliaciją (11).
Daugėjant žinių apie glikokaliksą
bei remiantis jo svarba organizme vykstantiems
procesams buvo netgi pasiūlyta pakoreguoti
klasikinį Starlingo skysčių judėjimo per kapiliaro
sienelę dėsnį. Pagal naująjį modelį, intravaskulinį
tūrį sudaro ne tik kraujo plazma bei kraujo ląstelės,
tačiau ir glikokaliksas, kurio žmogaus organizme
yra 0,7 – 1,7 litro, o paviršiaus plotas sudaro net
350 m
2
(4,12,13). Glikokaliksas yra pusiau
pralaidus neigiamo krūvio baltymams ir jų
koncentracija tarpląsteliniuose plyšiuose žemiau
glikokalikso yra labai nedidelė, todėl spėjama, kad
Starlingo jėgos, kitaip, negu teigia klasikinis
Starlingo dėsnis, yra transendotelinių slėgių
skirtumas bei plazmos-subglikokalikso
Journal of Medical Sciences. April 15, 2021 - Volume 9 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
351
koloidoosmosinių slėgių skirtumai. Pagal pasiūlytą
naują koncepcija, intersticiumo koloidoosmosinis
slėgis neturi tiesioginės įtakos transkapiliarinei
tėkmei, o skysčiai į kraujotaka didžiąja dalimi
grįžta limfotakos keliu. Padidinus plazmos
koloidoosmosinį slėgį transkapiliarinė tėkmė
sulėtėja, tačiau absorbcija nevyksta. Tai paaiškintų,
kodėl klinikinėje praktikoje lašinant į veną tirpalus,
didinančius plazmos koloidoosmosinį slėgį,
nemažėja audinių edemos. Visgi reiktų paminėti,
kad šie mechanizmai nebuvo įrodyti klinikiniuose
tyrimuose su žmonėmis (13).
Glikokalikso sluoksnio pažeidimo nustatymo
metodai
Glikokalikso vizualizavimas buvo
apsunkintas iki pat 1966 m., nes tyrimui
naudojamos medžiagos sunaikindavo šią trapią
struktūrą (3). Praėjus maždaug 30 metų nuo
pirmojo glikokalikso sluoksnio atvaizdavimo
elektroninės mikroskopijos pagalba, Vink ir kt.
sugalvojo panaudoti intravitalinę mikroskopiją,
vizualizuojant žiurkėnų raumenų kapiliarų
endotelio glikokaliksą. Šis metodas leido
glikokaliksą įvertinti in vivo ir apibūdinti jį kaip
tarpą tarp eritrocitų ir endotelio arba tiesiog erdvę
be eritrocitų. Intravitalinės mikroskopijos metu
buvo naudojami arba fluorescenciniai dažai arba
biožymenys, tokie kaip per glikokalikso sluoksnį
difunduojantis dekstranas 40 arba
nedifunduojantys žymėti eritrocitai. Šis metodas
buvo naudojamas daugelyje to meto tyrimų, tiriant
žiurkėnų ar pelių raumenų mikrocirkuliaciją, tačiau
sudėtinga ir invazyvi metodika ribojo jos
pritaikymą klinikinėje praktikoje (14).
Šiuolaikinės technologijos
panaudojant neinvazinę tamsaus lauko šoninio
srauto videomikroskopiją (angl. Side Stream Dark
Field - SDF videomicroscopy) leidžia lengvai ir
greitai įvertinti glikokaliksą prie ligonio lovos.
Metodika pasižymi tuo, kad eritrocitai absorbuoja
mikroskopo skleidžiamą žalią šviesą ir yra matomi
ekrane kaip juodi taškeliai. Programinė įranga
„Glycocheck“, su kuria susietas mikroskopas
automatiškai išmatuoja raudonųjų kraujo kūnelių
prasiskverbimo gylį link endotelio (angl. Perfused
Boundary Region-PBR) (4). Fiziologinėmis
sąlygomis raudonieji kraujo kūneliai į glikokaliksą
neprasiskverbia, tačiau jam yrant pralaidi zona
didėja, o prasiskverbimo gylis turi ryšį su pažaidos
sunkumu (15).
Glikokalikso pažaidai nustatyti
egzistuoja ir netiesioginiai metodai – matuojama
glikokalikso irimo produktų koncentracija kraujo
serume. Dažniausiai naudojami žymenys:
sindekanas-1, heparino sulfatas bei hialurono
rūgštis. Šių komponentų pokytis leidžia
kiekybiškai įvertinti glikokalikso pažaidos laipsnį
(16).
Kas gali pažeisti glikokalikso sluoksnį?
Sepsis. Nesant infekcijos
organizme, leukocitų ir endotelio sąveika yra
ribota. Selektinai ir integrinai, kurie gali sukelti
adheziją, yra blokuojami arba paslėpti
glikokalikse. Sepsio metu kraujagyslių endotelio
sluoksnis pirmasis sureaguoja į atsiradusį
uždegimą. Išsiskyrę uždegimo mediatoriai ir
bakterijų lipopolisacharidai pradeda ardyti
glikokalikso sluoksnį (4,7). Jam suplonėjus ir
Journal of Medical Sciences. April 15, 2021 - Volume 9 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
352
praretėjus, plazmos baltymai (pvz. albuminas) ir
skystis gali judėti per kraujagyslės sienelę,
atsiranda audinių edema (10). Svarbu paminėti, jog
asmenims sergantiems sepsiu, nustatoma
reikšmingai padidėjusi glikokalikso irimo žymenų
(sindekano-1 ir heparino sulfato) koncentracija
kraujo serume. Šis padidėjimas turi ryšį su
mirštamumu (17,18).
Hipervolemija. Mechaninis
prieširdžių įtempimas hipervolemijos metu skatina
prieširdžių natriuretinio peptido išsiskyrimą, o jis
galimai lemia glikokalikso irimą. Glikokaliksą
ardantis poveikis buvo pastebėtas ikiklinikinių
tyrimų su gyvūnais metu. Koreliacija tarp
prieširdių natriuretinio peptido koncentracijos bei
glikokalikso irimo produktų koncentracijų rasta ir
klinikinėje studijoje kardiochirurginių operacijų
metu, tačiau mechanizmas ir priežastinis ryšys tarp
natriuretinio peptido bei glikokalikso degradacijos
išlieka nepilnai aiškus (10).
Nukraujavimas, išemija ir
reperfuzija. Staigūs kraujotakos pokyčiai gali
pažeisti glikokaliksą. Torresas ir kt. nustatė, kad
hemoraginis šokas (> 30% kraujo netekimas)
sumažino endotelio glikokalikso storį griaučių
raumenų venulėse 59% (19,20). Atliktos kitos
studijos patvirtina, jog traumos ar išemijos ir
reperfuzijos metu pažeidžiamas glikokalikso
sluoksnis, didėja kraujagyslių pralaidumas (21).
Hiperglikemija. Ūminė
hiperglikemija padidina glikokalikso irimą ir
sutrikdo normalų kraujagyslių barjerą. Buvo
įrodyta, jog 10 sveikų savanorių, sukėlus ūminę
hiperglikemiją, sumažėjo glikokalikso tūris ir
pagreitėjo kraujo krešėjimas. Manoma, jog tai
sukėlė deguonies radikalai, dėl kurių sutrinka
normali kraujagyslių funkcija hiperglikemijos
metu. (9). Nustatyta, jog 1 tipo cukriniu diabetu
sergančių žmonių glikokalikso sluoksnis perpus
plonesnis, nei sveikų žmonių. Jis plonesnis taip pat
ir asmenims, kuriems nustatyta mikroalbuminurija
(11).
COVID-19 infekcija – nustatyta,
jog COVID-19 rizikos veiksniai bei galimos šios
infekcijos komplikacijos yra susijusios su
glikokalikso patofiziologija (22). Minako
Yamaoka-Tojo išnagrinėjo 16 atliktų naujausių
studijų, kurios parodė, jog pacientų, sergančių
sunkia COVID-19 infekcija, kraujyje padaugėjo
glikokalikso irimo produktų. Atlikta nedaug tyrimų
su COVID-19 infekcija sergančiais pacientais,
tačiau glikokalikso sluoksnio pažeidimas gali būti
labai perspektyvus prognostinis ligos sunkumo
žymuo ir gydymo efektyvumo rodiklis (23).
Glikokalikso sluoksnio pažaidos gydymo
tendencijos
Kraujo plazma. Atlikti
ikiklinikiniai tyrimai, naudojant žiurkių ir kiaulių
hemoraginio šoko modelius, parodė, jog gydymo
metu naudojama kraujo plazma veikia
priešuždegimiškai, sumažina kraujagyslių
pralaidumą, stabilizuoja endotelio glikokaliksą
geriau, nei koloidai, kristaloidai ar albumino
tirpalai (24,25). Teigiamas plazmos poveikis
glikokaliksui buvo pastebėtas ir tyrimuose su
žmonėmis, vertinant glikokalikso irimo produktų
koncentracijos pokyčius hemoraginio šoko metu.
Nustatyta jog sindekano-1 koncentracijos
Journal of Medical Sciences. April 15, 2021 - Volume 9 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
353
mažėjimas koreliuoja su paskirtu kraujo plazmos
kiekiu (6,26).
Antikoaguliantai. Antitrombinas
yra natūralus endotelio glikokalikso sluoksnio
komponentas. Fiziologinėmis sąlygomis
antitrombinas prisijungia prie glikokalikso
heparano sulfato šoninių grandinių. Tokiu būdu
sutvirtina glikokalikso sluoksnį bei užtikrina
kraujagyslių homeostazę, reguliuojant kraujo
krešėjimą (27). Sepsio metu antitrombino kiekis
mažėja, todėl didėja trombozių rizika. Iba ir kt.
atliktame tyrime parodė, kad papildomas
antitrombino vartojimas pagerino audinių
mikrocirkuliaciją ir sumažino organų pažeidimus
(28). Kitame Wistar atliktame tyrime su žiurkėmis
išankstinis gydymas antitrombinu sumažino
sindekano-1 kiekį. Yra duomenų, jog
nefrakcionuotas heparinas apsaugo nuo sepsio
sukeltos glikokalikso pažaidos (7).
Infuzoterapija. Skysčių terapija
gali būti naudinga, kai taikoma ankstyvuoju
periodu, atsiradus pirmiems sepsio požymiams,
tačiau vėlesniuose etapuose, koreguojant sepsio
sukeltus mikrocirkuliacijos pokyčius, gali būti
neveiksminga ir netgi turėti žalingą poveikį
endoteliui (29). Įrodyta, kad dėl pakitusio
glikokalikso vientisumo skysčiai lengviau patenka
į intersticiumą ir sukelia audinių edemą. Svarbu
skysčius naudoti racionaliai, įvertinant, ar yra jų
trūkumas, palaikyti normovolemiją ir išvengti
perteklinės infuzoterapijos (30).
Albuminas. Atlikti tyrimai su
gyvūnais parodė, kad albuminas veiksmingiau nei
koloidai ar kristaloidai atkuria pažeistą
glikokalikso sluoksnį, mažina kraujagyslių
pralaidumą bei trombocitų ir leukocitų sukibimą,
ypač, kai yra hipoalbuminemija. Net labai maža
albumino koncentracija gali palaikyti endotelio
barjerinę funkciją (31).
Glikemijos kontrolė. Tiek ūmi,
tiek lėtinė hiperglikemija gali sukelti glikokalikso
pažeidimą. Mechanizmas kol kas nėra visiškai
aiškus, tačiau akivaizdu, kad glikemijos kontrolė
yra ne tik metabolinis poreikis, bet ir būdas
apsaugoti glikokaliksą (32). Yra duomenų, kad
glikemijos kontrolei vartojamas metforminas greta
prieš diabetinio poveikio gali turėti ir glikokaliksą
tausojantį efektą, tačiau tyrimų su žmonėmis
trūksta (7).
Gliukokortikoidai.
Gliukokortikoidai pasižymi stipriu
imunomoduliuojančiu poveikiu. Slopindami
citokinų gamybą, užkirsdami kelią uždegiminių
ląstelių migracijai bei putliųjų ląstelių
degeneracijai jie gali sušvelninti uždegimą ir,
atskirais atvejais, užkirsti kelią glikokalikso
pažaidai (4,11).
Išvados
Glikokaliksas yra svarbus,
palaikant kraujagyslių homeostazę kritinių būklių
metu. Vykdant terapines intervencijas, reikėtų
atsižvelgti į jų poveikį glikokaliksui.
Antikoaguliantai, kraujo plazma, racionali
infuzoterapija, albuminas, glikemijos kontrolė,
gliukokortikoidai gali turėti teigiamą poveikį
glikokalikso sluoksnio išsaugojimui. Nors
sukauptos žinios aiškiai atspindi glikokalikso
svarbą kritinių būklių metu, tačiau reikalingi
Journal of Medical Sciences. April 15, 2021 - Volume 9 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
354
išsamesni klinikiniai tyrimai, kurie padėtų atrasti
efektyvius glikokalikso pažaidos gydymo būdus.
Literatūra
1. Rovas A, Seidel LM, Vink H, Pohlkötter T,
Pavenstädt H, Ertmer C, et al. Association
of sublingual microcirculation parameters
and endothelial glycocalyx dimensions in
resuscitated sepsis. Critical care (London,
England). 2019;23(1):260.
2. Danielli JF. Biochemical Laboratory,. The
Journal of Physiology. 1939;98.
3. Pries AR, Secomb TW, Gaehtgens P. The
endothelial surface layer. Pflugers Archiv
European Journal of Physiology.
2000;440(5):653–66.
4. Pillinger NL, Kam PCA. Endothelial
glycocalyx: Basic science and clinical
implications. Anaesthesia and Intensive
Care. 2017;45(3):295–307.
5. Weinbaum S, Tarbell JM, Damiano ER.
The structure and function of the
endothelial glycocalyx layer. Annual
Review of Biomedical Engineering.
2007;9:121–67.
6. Schött U, Solomon C, Fries D, Bentzer P.
The endothelial glycocalyx and its
disruption, protection and regeneration: A
narrative review. Scandinavian Journal of
Trauma, Resuscitation and Emergency
Medicine [Internet]. 2016;24(1):1–8.
Available from:
http://dx.doi.org/10.1186/s13049-016-
0239-y
7. D. Astapenko, J. Benes and VC. Clinical
Relevance of the Endothelial Glycocalyx
in Critically Ill Patients. Annual Update in
Intensive Care and Emergency Medicine
2020 [Internet]. 2020;213–22. Available
from: https://doi.org/10.1007/978-3-030-
37323-8_17
8. Dogné S, Flamion B. Endothelial
Glycocalyx Impairment in Disease: Focus
on Hyaluronan Shedding. American
Journal of Pathology [Internet].
2020;190(4):768–80. Available from:
https://doi.org/10.1016/j.ajpath.2019.11.0
16
9. Cao RN, Tang L, Xia ZY, Xia R.
Endothelial glycocalyx as a potential
theriapeutic target in organ injuries.
Chinese Medical Journal.
2019;132(8):963–75.
10. Uchimido R, Schmidt EP, Shapiro NI. The
glycocalyx: A novel diagnostic and
therapeutic target in sepsis. Critical Care.
2019;23(1):1–12.
11. Alphonsus CS, Rodseth RN. The
endothelial glycocalyx: A review of the
vascular barrier. Anaesthesia.
2014;69(7):777–84.
12. Hahn RG. Water content of the endothelial
glycocalyx layer estimated by volume
kinetic analysis. Intensive Care Medicine
Experimental. 2020;8(1).
13. Woodcock TE, Woodcock TM. Revised
Starling equation and the glycocalyx
model of transvascular fluid exchange: An
improved paradigm for prescribing
intravenous fluid therapy. British Journal
Journal of Medical Sciences. April 15, 2021 - Volume 9 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
355
of Anaesthesia [Internet].
2012;108(3):384–94. Available from:
http://dx.doi.org/10.1093/bja/aer515
14. Reitsma S, Slaaf DW, Vink H, Van
Zandvoort MAMJ, Oude Egbrink MGA.
The endothelial glycocalyx: Composition,
functions, and visualization. Pflugers
Archiv European Journal of Physiology.
2007;454(3):345–59.
15. Vink H, Duling BR. Identification of
distinct luminal domains for
macromolecules, erythrocytes, and
leukocytes within mammalian capillaries.
Circulation research. 1996 Sep;79(3):581–
9.
16. Tuma M, Canestrini S, Alwahab Z,
Marshall J. Trauma and endothelial
glycocalyx: The microcirculation helmet?
Shock. 2016;46(4):352–7.
17. Tarbell JM, Cancel LM. The glycocalyx
and its significance in human medicine.
Journal of Internal Medicine.
2016;280(1):97–113.
18. Ostrowski SR, Gaïni S, Pedersen C,
Johansson PI. Sympathoadrenal activation
and endothelial damage in patients with
varying degrees of acute infectious
disease: An observational study. Journal of
Critical Care. 2015;30(1):90–6.
19. Torres LN, Chung KK, Salgado CL,
Dubick MA, Torres Filho IP. Low-volume
resuscitation with normal saline is
associated with microvascular endothelial
dysfunction after hemorrhage in rats,
compared to colloids and balanced
crystalloids. Critical Care. 2017;21(1):1–
10.
20. Torres Filho I, Torres LN, Sondeen JL,
Polykratis IA, Dubick MA. In vivo
evaluation of venular glycocalyx during
hemorrhagic shock in rats using intravital
microscopy. Microvascular Research.
2013;85(1):128–33.
21. Zhao H, Zhu Y, Zhang J, Wu Y, Xiang X,
Zhang Z, et al. The Beneficial Effect of
HES on Vascular Permeability and Its
Relationship With Endothelial Glycocalyx
and Intercellular Junction After
Hemorrhagic Shock. Frontiers in
Pharmacology. 2020;11(May):1–19.
22. Häfner SJ. Don’t sugar coat the COVID
(only the vasculature). Biomedical Journal.
2020;43(5):393–8.
23. Yamaoka-Tojo M. Vascular endothelial
glycocalyx damage in COVID-19.
International Journal of Molecular
Sciences. 2020;21(24):1–22.
24. Watson JJJ, Pati S, Schreiber MA. Plasma
transfusion: History, current realities, and
novel improvements. Shock.
2016;46(5):468–79.
25. Myers GJ, Wegner J. Endothelial
glycocalyx and cardiopulmonary bypass.
Journal of Extra-Corporeal Technology.
2017;49(3):174–81.
26. Haywood-Watson RJ, Holcomb JB,
Gonzalez EA, Peng Z, Pati S, Park PW, et
al. Modulation of syndecan-1 shedding
after hemorrhagic shock and resuscitation.
PLoS ONE. 2011;6(8).
Journal of Medical Sciences. April 15, 2021 - Volume 9 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
356
27. Iba T, Levy J, Raj A, Warkentin T.
Advance in the Management of Sepsis-
Induced Coagulopathy and Disseminated
Intravascular Coagulation. Journal of
Clinical Medicine. 2019;8(5):728.
28. Iba T, Levy JH, Hirota T, Hiki M, Sato K,
Murakami T, et al. Protection of the
endothelial glycocalyx by antithrombin in
an endotoxin-induced rat model of sepsis.
Thrombosis Research.
2018;171(September):1–6.
29. Ince C, Mayeux PR, Nguyen T, Gomez H,
Kellum JA, Ospina-Tascón GA, et al. The
endothelium in sepsis. Shock.
2016;45(3):259–70.
30. Chappell D, Bruegger D, Potzel J, Jacob
M, Brettner F, Vogeser M, et al.
Hypervolemia increases release of atrial
natriuretic peptide and shedding of the
endothelial glycocalyx. Critical Care.
2014;18(5):1–8.
31. Martin L, Koczera P, Zechendorf E,
Schuerholz T. The Endothelial
Glycocalyx: New Diagnostic and
Therapeutic Approaches in Sepsis.
BioMed Research International.
2016;2016.
32. Astapenko D, Benes J, Pouska J, Lehmann
C, Islam S, Cerny V. Endothelial
glycocalyx in acute care surgery - What
anaesthesiologists need to know for
clinical practice. BMC Anesthesiology.
2019;19(1):1–13.