https://doi.org/10.53453/ms.2023.6.16
Features of airway management in polytrauma patients: literature
review
Deivydas Pavydis
1
1
Vilnius University, Faculty of Medicine, Vilnius, Lithuania
Abstract
Background. Polytrauma involves multiple injuries to various organ systems or body regions during trauma,
making airway management complex due to diverse injuries and complications. Despite existing literature on
different airway management techniques, determining the most effective and safest approach for polytrauma
patients remains an ongoing area of research.
Aim. To review scientific literature on injury mechanisms in polytrauma patients and challenges in airway
manipulation, summarizing various techniques to enhance current understanding in this field.
Materials and methods. The literature search was conducted in the international database PubMed. Keywords
such as “polytrauma “, “airway management”, “endotracheal intubation”, “cricothyrotomy” , “tracheotomy” and
their combinations were used. 241 publications were found in the search results, of which 204 articles were
rejected that did not match the topic. The literature review includes 37 articles in English, published between 2000
and 2023.
Results. Traumatic incidents can result in various mechanisms of airway damage, presenting challenges in airway
manipulation, particularly with injuries to the face, neck, and chest. Three commonly employed approaches
include rapid induction for endotracheal intubation, utilization of supraglottic devices, and emergency surgical
anterior neck access. Proper method selection is vital to align with individual patient requirements.
Conclusions. Comprehensive understanding of face, neck, and chest injuries is vital for optimal airway
management during polytrauma. Existing literature supports effectiveness and safety of reviewed techniques. No
specific method appears superior, requiring further studies with larger and more diverse samples for identifying
the most effective and safe airway management approaches.
Keywords: polytrauma, airway management, endotracheal intubation, cricothyrotomy, tracheotomy.
Journal of Medical Sciences. 26 Jun, 2023 - Volume 11 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
Medical Sciences 2023 Vol. 11 (5), p. 132-141, https://doi.org/10.53453/ms.2023.6.16
132
Politraumos pacientų kvėpavimo takų valdymo ypatybės:
literatūros apžvalga
Deivydas Pavydis
1
1
Vilniaus universitetas, Medicinos fakultetas, Vilnius, Lietuva
Santrauka
Įvadas. Politrauma - būklė, kai žmogus traumos metu patiria daugybinius sužalojimus į skirtingas organų
sistemas ar kūno dalis, šių pacientų kvėpavimo takų valdymas gali būti apsunkintas dėl įvairių sužeidimų ir su
tuo susijusių būklių. Literatūroje pristatyta nemažai kvėpavimo takų valdymo technikų, tačiau efektyviausios ir
saugiausios nėra nustatyta.
Tikslas. Apžvelgti naujausią literatūrą apie politraumos pacientų sužalojimų mechanizmus ir keliamus iššūkius
atliekant kvėpavimo takų manipuliacijas, pateikti apibendrintą informaciją apie skirtingus kvėpavimo takų
valdymo metodus bei jų taikymo ypatybes.
Metodai. Literatūros paieška buvo atlikta tarptautinėje duomenų
bazėje PubMed. Naudoti raktiniai žodžiai
,,politrauma“, ,,kvėpavimo takų valdymas“, ,,endotrachėjinė intubacija”, ,,krikotirotomija“, „trachėotomija“ ir jų
kombinacijos. Pagal paieškos rezultatus buvo surastos 241 publikacijos, iš kurių atmesti 204 straipsniai, neatitikę
nagrinėjamos temos. literatūros apžvalgą
įtraukti 37 straipsniai anglų kalba, publikuoti 2000-2023 metais.
Rezultatai. Traumos metu kvėpavimo takai gali būti pažeisti per skirtingus mechanizmus, o veido, kaklo ir
krūtinės ląstos traumos gali reikšmingai apsunkinti kvėpavimo takų manipuliacijas. Viena iš jų - endotrachėjinė
intubacija, taikant greitos eigos indukciją, kitos - supraglotinio prietaiso taikymas ir chirurginė skubi priekinė
kaklo prieiga. Renkantis tarp jų, svarbu, kad pasirinktas metodas būtų tinkamiausias individualiam pacientui.
Išvados. Veido, kaklo bei krūtinės ląstos traumos yra reikšmingiausios atliekant kvėpavimo takų manipuliacijas
ir tik visapusiškai suprantant jas, galima užtikrinti geriausią paciento priežiūrą. Naujausios literatūros duomenimis
visos šiame darbe apžvelgtos kvėpavimo takų valdymo technikos yra veiksmingos ir saugios tinkamai jas taikant.
Negalima kažkurios išskirti kaip pranašesnės už kitas, todėl siekiant nustatyti efektyviausius bei saugiausius
metodus politraumų pacientų kvėpavimo takų valdymui, ateities tyrimai turėtų būti atliekami su didesnėmis ir
įvairesnėmis imtimis.
Raktažodžiai: politrauma, kvėpavimo takų valdymas, endotrachėjinė intubacija, krikotirotomija, trachėotomija.
Journal of Medical Sciences. 26 Jun, 2023 - Volume 11 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
133
1. Įvadas
Politrauma - tai būklė, kai žmogus traumos metu
patiria daugybinius sužalojimus į skirtingas organų
sistemas ar kūno dalis. Ši sudėtinga būklė reikalauja
multidisciplininės medicininės priežiūros,
apimančios įvairių specialistų atliekamas
intervencijas, įskaitant ir kvėpavimo takų valdymą.
Politraumos pacientų kvėpavimo takų valdymas gali
būti apsunkintas dėl įvairių sužeidimų ir būklių,
ypač tokių kaip veido traumos, įskaitant apatinio ar
viršutinio žandikaulių lūžius, kraujavimas,
kvėpavimo takų nudegimai bei kiti sužeidimai (1).
Šiai pacientų populiacijai tokie veiksniai kaip
hipoksemija bei hipotenzija atliekant kvėpavimo
takų manipuliacijas yra ypač kenksmingi (2), todėl
šių procedūrų atlikimui naudojamos technikos turėtų
būti pasirenkamos atsižvelgiant į paciento
individualias savybes bei būklę. Nors greitos eigos
endotrachėjinė intubacija (ETI) šiems pacientams
yra dažniausiai naudojama technika, tačiau
susiklosčius tam tikriems scenarijams kiti
intubacijos metodai gali būti reikšmingai saugesni
bei efektyvesni (3).
Šio darbo tikslas apžvelgti naujausią literatūrą apie
politraumos metu patiriamų sužalojimų
mechanizmus ir keliamus iššūkius atliekant
kvėpavimo takų manipuliacijas, pateikti
apibendrintą informaciją apie skirtingus kvėpavimo
takų valdymo metodus bei jų taikymo ypatybes.
2. Metodika
Literatūros paieška buvo atlikta tarptautinėje
duomenų bazėje PubMed. Pagal paieškos rezultatus
buvo surasta 477 publikacijų, iš kurių buvo atmesti
414 straipsnių, neatitikę nagrinėjamos temos.
literatūros apžvalgą buvo įtraukti 63 straipsniai
anglų kalba.
3. Rezultatai
3.1. Kvėpavimo funkcijai svarbūs trauminiai
sužalojimai
Politraumų metu patiriami sužalojimai, tokie kaip
veido kaulų lūžiai, kaklinės stuburo dalies bei
krūtinės pažeidimai, gali turėti nenuginčijamai
reikšmingą poveikį kvėpavimo sistemai ir taip
nulemti didesnį šių pacientų sergamumą ir
mirtingumą (4). Traumos metu kvėpavimo takų
vientisumas bei funkcija gali būti pažeisti per
skirtingus mechanizmus, kaip kad buki trauminiai
sužalojimai, pvz., eismo įvykių ar kritimų metu, gali
tiesiogiai veikti į veidą, galvą ar krūtinę, sukeliant
kaulų lūžius, minkštųjų audinių sužalojimus bei
kvėpavimo takų obstrukciją (5). Perforacinės
traumos, pvz., dūriai ar šautiniai sužalojimai, gali
sukelti kvėpavimo takų ir plaučių struktūrinius
pažeidimus, lemiančius pneumotoraksą ar
hemotoraksą (6), o sprogdintiniai sužalojimai,
dažniausiai stebimi sprogimų ar pramoninių
nelaimingų atsitikimų metu, sukelia kvėpavimo takų
ir plaučių pažeidimus dėl greitų slėgio pokyčių (7).
Viršutinio ir apatinio žandikaulių bei nosikaulių
lūžiai gali reikšmingai sutrikdyti kvėpavimo
funkciją, nes lūžio metu atskilę kauliniai fragmentai
ar lokalus trauminis patinimas gali sukelti nosinės ir
burnos kvėpavimo takų dalių obstrukciją, o tai iš
esmės apsunkina intubacijos bei ventiliacijos
procesų efektyvumą (8). Tokiose situacijose
klinicistai turėtų taikyti įvairias kvėpavimo takų
valdymo technikas, aprašomas apsunkintos
intubacijos protokoluose. Tai galėtų būti intubacijos
naudojant videolaringoskopą ar lankstų
fibrobronchoskopą, nes šių instrumentų taikymas
užtikrina geresnę kvėpavimo takų prieigą bei
vizualizaciją net ir susidūrus su anatominiai ar kitais
barjerais (9). Be to, veido vidurio ar nosies-
akytkaulio srities lūžiai gali lemti smegenų skysčio
nuotėkiu, o dėl to didėja kvėpavimo takų infekcijos
rizika (10).
Journal of Medical Sciences. 26 Jun, 2023 - Volume 11 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
134
Kaklo traumų metu neretai išsivysto stuburo
nestabilumas bei kvėpavimo takų pažeidimas dėl
slankstelių lūžių bei nugaros smegenų pažeidimo.
Susiklosčius tokiam scenarijui paciento saugumui
užtikrinti atsiranda poreikis rankinei kaklo fiksacijai
kaklo įtvaru (11). Jo taikymas reikšmingai
apsunkina kvėpavimo takų valdymo procedūras,
tačiau nepaisant to, siekiant paciento adekvačios
ventiliacijos ir oksigenacijos, būtina išlaikyti
kaklinės stuburo dalies stabilumą. Tam reikalinga
preciziška koordinacija tarp kvėpavimo takų
manipuliacijas atliekančio gydytojo ir už kaklo
imobilizacija atsakingo specialisto ir nereikalingų
judesių ir procedūrų skaičiaus ribojimas (12).
Krūtinės ląstos traumos, tokios kaip šonkaulių
lūžiai, pneumotoraksas ar plaučių sutrenkimas, gali
sutrikdyti plaučių veiklą ir oksigenaciją. Lūžę
šonkauliai gali lemti skausmą įkvėpimo metu, dėl to
sumažėja kvėpuojamieji tūriai ir vystosi paciento
predispozicija atelektazėms ir pneumonijai. Tokiais
atvejais efektyvi skausmo kontrolė yra būtinas
komponentas siekiant palengvinti paciento
patiriamą diskomfortą, sumažinti kvėpavimui
būtinas pastangas bei pagerinti bendrą palučių
funkciją (13). Skirtingų vietinės anestezijos metodų
taikymas gali būti ypač naudingas tokiems
pacientams, nes sumažėjęs skausmo pojūtis gali
reikšmingai pagerinti kvėpavimo darbą, o kartu ir
oksigenaciją (14). Pneumotorakso ar hemotorakso
metu, subliuškus plaučiui, reikšmingai sumažėja
dujų apykaitos plotas, dėl kurio galimas
hipoksemijos ir/ar hiperkapnijos išsi-
vystymas (15,16). Tokiomis aplinkybėmis pleuros
ertmės drenavimas gali būti neišvengiamas, nes orui
ar kraujui pasišalinus pro dreną, plautis gali pilnai
išsiskleisti ir tinkamai funkcionuoti (17). Plaučių
sutrenkimas, dažniausiai sukeltas bukos traumos,
gali pasireikšti kraujavimu, edema bei palučių
paslankumo sumažėjimu, kurie lemia pablogėjusią
kvėpavimo funkciją (18).
Be to, traumų metu patiriami sužeidimai dažnai būna
dauginiai ir apima skirtingas lokalizacijas, o tai
reikšmingai apsunkina jų priežiūrą. Pavyzdžiui,
paciento, patyrusio daugybinius veido kaulų lūžius
bei kaklinės stuburo dalies traumą, kvėpavimo takų
prieigos užtikrinimas kelią ypatingai daug
specifinių iššūkių. Todėl klinicistai prieš atlikdami
tokiems pacientams bet kokias medicinines
intervencijas, ypač kvėpavimo takų manipuliacijas,
privalo atsargiai ir atidžiai iš anksto numatyti ir
suplanuoti visų procedūrų būtinumą ir eiliškumą,
atsižvelgdami į galimai atsiradusius anatominius ir
fiziologinius pakitimus. Tik visapusiškai suprantant
visus paciento patirtus sužalojimus ir jų potencialiai
sukeltą poveikį kvėpavimo takams, galima užtikrinti
saugiausią ir efektyviausią veiksmų eigą.
3.2. Endotrachėjinė intubacija
Endotrachėjinė intubacija (ETI) taikant greitos eigos
indukciją (GEI) atlieka itin svarbų vaidmenį siekiant
užtikrinti adekvačią ventiliaciją bei oksigenaciją
traumą patyrusiems pacientams. ETI apima
vamzdelio įkišimą į trachėją, kuris apsaugo paciento
kvėpavimo takus nuo obstrukcijos, tam atlikti yra
sukurtos technikos ir instrumentai. Tiesioginė
laringoskopija, naudojant tiesinį laringoskopą balso
klosčių vizualizavimui, ilgą laiką buvo laikomas
tradiciniu metodu, tačiau sparčiai besivystančios
medicinos technologijos pasiūlė naują intubacijos
metodą – videolaringoskopiją. Jos metu naudojamas
laringoskopas, turintis mažą kamerą ar šviesolaidinę
sistemą, dėl to intubacijos metu gaunama realaus
laiko paciento kvėpavimo takų vizualizacija (19,20).
Šis vaizdas yra rodomas monitoriuje ir leidžia
klinicistui aiškiai matyti padidintas kvėpavimo takų
anatomines struktūras.
Greitos eigos indukcija yra visuotinai pripažintas ir
plačiai taikomas metodas, naudojamas kritinių
būklių pacientų, įskaitant patyrusius politraumą,
intubacijos optimizavimui. Vienas iš pagrindinių
Journal of Medical Sciences. 26 Jun, 2023 - Volume 11 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
135
GEI privalumų yra tas, kad jos metu reikšmingai
sumažėja aspiracijos skrandžio turiniu rizika, kuri
ypač aktuali atliekant skubias intubacijas (21,22).
Tai apima seriją, kruopščiai suderintų veiksmų,
kurie leidžią klinicistui atlikti saugiai ir efektyviai
kvėpavimo takų manipuliacijas. GEI pradedama
skiriant indukcinius preparatus, tokius kaip
anestetikai ar raminamieji, kuriais siekiama sukelti
sąmonės netekimą, nes tai reikšmingai sumažina
paciento diskomfortą ir leidžia efektyvesnę
intubaciją. Dėl plataus medikamentų spektro, būtina
atidžiai įvertinti paciento būklę ir asmenines savybes
prieš nusprendžiant, koks preparatas ir kokios dozės
yra reikalingi siekiant norimo saugaus paciento
sedacijos lygio (23).
Po indukcinio preparato suleidimo, miorelaksacijai
sukelti naudojami greito veikimo neuroraumeniniai
blokatoriai. Šis GEI žingsnis turi ypatingą svarbą,
nes jis pagerina intubacijos sąlygas, pašalindamas
bet kokį galimą pasipriešinimą kvėpavimo takuose
bei kvėpavimo raumenų judesius. rodyta, jog
miorelaksacijos taikymas intubuojant taip pat
žymiai sumažina laringospazmo riziką (24).
ETI sėkmės rodiklis tarp politraumą patyrusių
pacientų stipriai varijuoja dėl įvairių faktorių, tokių
kaip paciento būklės sunkumas, kvėpavimo takų
manipuliacijas atliekančio specialisto įgūdžių bei
intubacijai naudojamos technikos. A. Jafra ir
bendraautorių atlikta studija (25) parodė, kad
intubacijos iš pirmo karto sėkmės rodiklis tarp
anesteziologijos rezidentų buvo 80,5%, o tarp
bendrosios chirurgijos rezidentų - 63%. Kita studija
siekė nustatyti komplikacijų, siejamų su ETI,
paplitimą ir galimus rizikos faktorius tarp traumą
patyrusių pacientų. Tyrimo rezultatai parodė, kad
bendras komplikacijų paplitimas siekė 10,5%, o pati
dažniausia iš jų – hipoksija (26).
Literatūros šaltiniai nurodo, kad nelaimingo įvykio
vietoje atliekamos ETI nulemia ilgesnį
transportavimo laiką į traumatologijos centrus,
dažnesnį komplikacijų paplitimą bei blogesnes
pacientų išeitis (27). Rekomenduojama, kad ETI ne
ligoninėje atliktų tik patyrę specialistai, kurių
intubacijos iš pirmo karto sėkmės rodiklis yra
aukštas (27).
3.3. Supraglotiniai prietaisai
Supraglotiniai prietaisai (SGP) tapo dar vienu
nepakeičiamu įrankiu moderniojoje
anesteziologijoje ir skubiojoje medicinoje,
leidžiančiu užtikrinti pacientų kvėpavimo takų
praeinamumą, ventiliaciją bei anestetinių dujų
inhaliavimą (28). Susidūrus su politraumų pacientais
SGP gali būti puikia alternatyva ETI, ypač esant
būtinybei užtikrinti kvėpavimo takų prieigą
nelaimingo atsitikimo vietoje (29). SGP sąvoka
apima platų medicininių prietaisų spektrą, įskaitant
laringines kaukes, intubavimo laringines kaukes ir
įvairius kitus (28). Jų populiarumas ypač išaugo
pastaraisiais dešimtmečiais, ir SGP tapo
fundamentaliais įrankiais tarp kvėpavimo takų
manipuliacijas atliekančių specialistų, tačiau
skirtingų studijų duomenimis rezultatai išlieka
kontraversiški siekiant kažkurio vieno prietaiso
pranašumą prieš kitus (30).
SGP taikymo indikacijos politraumų pacientams
apima situacijas, kai ETI atlikimas yra labai
sudėtingas arba neįmanomas, pavyzdžiui, kai
pacientas patyrė sunkią veido traumą ar esant ribotai
kvėpavimo takų prieigai (29). Viename klinikinio
atvejo pristatyme, buvo nurodyta, kad ne ligoninės
sąlygomis SGP taikymas kaip pirminis kvėpavimo
takų prieigą užtikrinantis metodas buvo sėkmingas
visiems penkiems pristatytiems politraumos
pacientams, tai pademonstravo geresnes šio metodo
taikymo išeitis nei nurodoma naujausioje
literatūroje (29). Šio prietaiso naudojimo
kontraindikacijas aptariamoje populiacijoje apima
situacijos, kai ETI atlikimas yra saugesnis ir kai
pacientas turi aukštą aspiracijos riziką, kaip kad
Journal of Medical Sciences. 26 Jun, 2023 - Volume 11 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
136
sergant gastroezofaginio refliukso liga ar esant pilnu
skrandžiu (31).
SGP veiksmingumas buvo pademonstruotas įvairių
studijų, kai sėkmingas prietaiso pozicionavimas ir
paciento ventiliavimas pro jį buvo nustatyti
daugelyje atvejų (29,30). Atlikta studija, kurioje
buvo lyginami keturi skirtingi SGP, joje
neprofesionalai sėkmingai pozicionavo šiuos
prietaisus po 3 minučių instruktažo. Šiuo tyrimu
buvo akcentuojamas SGP naudojimo ir taikymo
paprastumas (30). Dažniausiai stebimos
komplikacijos taikant SGP yra kvėpavimo takų
traumos, aspiracija skrandžio turiniu bei
nepakankama ventiliacija, tačiau svarbu paminėti,
jog bendras jų dažnis yra nedidelis ir gali būti
minimizuotas vykdant mokymus bei pasirenkant
tinkamą taikymo techniką (31).
Lyginant SGP su ETI pacientų, patyrusių
politraumą, populiacijoje, SGP turi šiuos
pranašumus – jo taikymas yra lengvesnis, greitesnis
ir jo metu stebima mažesnė kvėpavimo takų traumos
rizika (29). Tačiau tam tikrų situacijų metu ETI
turėtų būti laikomu kaip pirmo pasirinkimo
priemone, dėl tokių teikiamų pranašumų kaip
geresnė kvėpavimo takų apsauga nuo aspiracijos bei
obstrukcijos (31).
Apibendrinant galima teigti, kad supraglotinių
prietaisų naudojimas yra itin svarbus, atliekant
kvėpavimo takų manipuliacijas politraumą
patyrusiems pacientams. Jų reikšmė stipriai išauga,
kai kvėpavimo takų pralaidumą būtina užtikrinti ne
ligoninės sąlygomis, kurioms endotrachėjinė
intubacija būna sudėtinga ar neįmanoma (29). Nors
vis dar trūksta aiškių įrodymų, galinčių nurodyti
kažkurį vieną iš šių metodų kaip pranašesnį už kitą,
tačiau naujausios literatūros duomenimis teigiama,
kad SGP taikymas daugeliu atveju yra efektyvus,
saugus bei lengvas (28,30). Svarbu paminėti, jog
endotrachėjinės ETI taikymas išlieka aukso
standartu atliekant kvėpavimo takų manipuliacijas
pacientams, su aukšta aspiracijos rizika (31).
Reikalingos tolimesnės studijos, optimaliausių SGP
taikymo strategijų identifikavimui bei tinkamiausių
kvėpavimo takų valdymo technikų nustatymui tam
tikromis situacijose tarp politraumą patyrusių
pacientų.
3.4. Chirurginė skubi priekinė kaklo prieiga
Kaip anksčiau aptarta, jog skirtingų traumų
mechanizmai gali sukelti labai įvairius anatominius
ir fiziologinius pažeidimus ir tai ypač aktualu
politraumos pacientams. Kritinių situacijų metu, kai
įprasti kvėpavimo takų praeinamumą užtikrinantys
metodai yra neveiksmingi, netinkami ar nesaugūs,
chirurginė skubi priekinė kaklo prieiga (SPKP),
apimanti krikotirotomiją bei trachėotomiją, gali būti
gyvybę gelbėjanti procedūra (32).
Krikotirotomija yra vienas iš skubių kvėpavimo takų
prieigos metodų, kai atliekama incizija per žiedinę
skydo membraną (32). Ši procedūra indikuotina, kai
kiti intubacijos metodai yra neįmanomi ar
kontraindikuotini, kaip kad pacientai su veido ar
gerklų trauma, užspringę svetimkūniais ar patyrę su
inhaliacijomis susijusios sužalojimus (32). Be to,
krikotirotomija gali būti neišvengiama susidūrus su
pacientais su galvos smegenų strigimu ar kuriems
nepavyksta užtikrinti adekvačios mechaninės
ventiliacijos (33). Kadangi visų politraumą
patyrusių pacientų kvėpavimo takų manipuliacijos
turėtų būti atliekamos pagal apsunkintos intubacijos
protokolus, nebent traumos mechanizmas indikuoja
kitaip, šios SPKP taikymo metu labai svarbu
įvertinti potencialiai įvykusį kaklinės stuburo dalies
pažeidimą (1). Vienas iš pagrindinių veiksnių,
mažinančių politraumą patyrusių pacientų,
mirtingumą yra sisteminės uždegiminės kaskados
stabdymas užtikrinant adekvačią plaučių ventiliaciją
bei oksigenaciją, o krikotirotomiją kritinių situacijų
metų yra puikus metodas tam (1).
Journal of Medical Sciences. 26 Jun, 2023 - Volume 11 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
137
Trachėotomija yra kitas chirurginės SPKP metodas,
kurios metu kvėpavimo takų prieigą užtikrinama
incizija atvėrus trachėją ir įstačius trachėostominį
vamzdelį (32). Ši procedūra gali būti indikuotina
pacientams, kuriems reikalinga ilgalaikė dirbtinė
plaučių ventiliacija, patyrusiems sunkią veido ir/ar
žandikaulio trauma bei nepavykus kitoms
kvėpavimo takų valdymo technikoms (2,34).
Panašiai kaip ir atliekant krikotirotomiją,
trachėotomijos metu svarbu ypač atidžiai įvertinti
potencialią stuburo kaklinės dalies trauma ir galimas
komplikacijas (1). Kvėpavimo takų prieigos
užtikrinimas, taikant šį SPKP metodą, gali būti ypač
sudėtingas ne ligoninės sąlygomis, tačiau kritinių
situacijų metu tai gali būti intervencija, mažinanti
pacientų mirtingumo rodiklius bei gerinanti bendras
išeitis (1).
Nors įrodyta, kad chirurginiai SPKP taikymo
metodai, įskaitant krikotirotomiją ir trachėotomiją,
pagerina bendras politraumų pacientų tolimąsias
išeitis (1), tačiau jie taip pat siejami su tam tikrų
komplikacijų išsivystymo rizikos padidėjimu.
Atliekamos krikotirotomijos siejamos su
komplikacijomis, tokiomis kaip kraujavimas,
infekcija, poodinė emfizema bei gerklų ir trachėjos
pažeidimai, o trachėotomijos taip pat gali
potencialiai komplikuotis kraujavimu, infekcija bei
trachėjos stenozėmis ir trachėoezofaginėmis
fistulėmis (32). Nepaisant šių galimų komplikacijų,
tam tikromis aplinkybėmis SPKP išlieka viena
svarbiausių medicininių intervencijų politraumų
pacientams. Literatūros šaltiniai nurodo, kad
pagerinus prehospitalinę priežiūrą, užtikrinus greitą
šių pacientų transportavimą bei skubų būtiną
chirurginį gydymą, išvengiamų su SPKP susijusių
mirčių skaičius gali sumažėti nuo 20–30 % iki 2–
9 % (33).
Apibendrinant galima teigti, kad abi aptartos
skubios priekinės kaklo prieigos technikos yra labai
svarbios užtikrinant politraumos pacientų
kvėpavimo takų prieigą. Prieš atliekant šias
procedūras, klinicistai privalo ypač kruopščiai ir
atidžiai įvertinti jų indikacijas, kontraindikacijas bei
potencialias komplikacijas, o šių SPKP metodų
taikymas gali reikšmingai pagerinti pacientų išeitis
bei sumažinti jų mirtingumą, susidūrus su
politraumos sukeliamais iššūkiais.
3.5. Individualizuotas kvėpavimo takų valdymas
Naujausioje literatūroje teigiama, kad be galo svarbu
prieš atliekant kvėpavimo takų manipuliacijas
įvertinti kiekvieno politraumą patyrusio paciento
keliamus unikalius iššūkius bei jo būklės
sudėtingumą. Tai apima potencialių anatominių bei
fiziologinių pažeidimų įtarimą bei galimą patirtos
traumos mechanizmo ir sunkumo nustatymą (2).
Procedūrą atliekančio gydytojo budrumas, atliekant
pirminį paciento kvėpavimo takų, kvėpavimo bei
kraujotakos funkcijų vertinimą, gali būti gyvybiškai
reikšmingas, nes būtent jo metu identifikuojamos
skirtingų kvėpavimo takų valdymo technikų
kontraindikacijos bei potencialios komplikacijos.
rodymais pagrįstos kvėpavimo takų valdymo
strategijos pabrėžia, kad šis vertinimas turi būti
sistemingas bei išsamus, nes tai leidžia priimti
klinikinius sprendimus, kuriais pasirinkta
kvėpavimo takų valdymo strategija būtų saugiausia
ir veiksmingiausia (35).
Dažnai politraumą patyrusių pacientų gydymas
įtraukia multidisciplininę gydytojų komandą,
įskaitant skubios medicinos gydytojus,
anesteziologus, chirurgus ortopedus-traumatologus
bei kitų specialybių gydytojus. Siekiant geriausių
gydymo rezultatų, tokios multidisciplininės
bendradarbiavimo strategijos taikymas gali
palengvinti pagrįstų sprendimų priėmimą bei
pagerinti paciento išeitis (36). Jungtinėse Amerikos
Valstijose atlikta sisteminė literatūros apžvalga (37),
kurioje buvo vertinami kvėpavimo takų valdymo
aspektai ne ligoninės sąlygomis, nustatė, jog
Journal of Medical Sciences. 26 Jun, 2023 - Volume 11 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
138
multidisciplininės komandos įsitraukimas buvo
siejamas su geresnėmis pacientų išeitimis tarp
skirtingų urgentinių būklių bei amžiaus grupių. Taip
pat šios studijos autoriai pabrėžė efektyvios
komunikacijos ir koordinacijos tarp komandos narių
svarbą atliekant kvėpavimo takų manipuliacijas.
Taigi individualizuotas požiūris į kiekvieno
politraumą patyrusio paciento kvėpavimo takų
valdymą yra būtinas siekiant geriausių gydymo
išeičių. Tai apima išsamią paciento apžiūrą, klinikinį
įvertinimą bei multidisciplininis komandos
įsitraukimą priimant su gydymu susijusius
sprendimus. Tik atsižvelgdami į unikalius kiekvieno
politraumą patyrusio paciento keliamus iššūkius ir jų
būklės sudėtingumą, sveikatos priežiūros
specialistai gali užtikrinti, kad atliekamos
kvėpavimo takų manipuliacijos yra saugios ir
efektyvios bei taip pagerindami pacientų išeitis.
4. Išvados
Politraumą patyrusių pacientų sužeidimai gali būti
labai įvairūs bei sukelti per skirtingus trauminius
mechanizmus, tačiau gydytojas, atliekantis
kvėpavimo takų manipuliacijas, turėtų labiausiai
susitelkti į veido, stuburo kalinės dalies bei krūtinės
ląstos traumas. Šių sričių sužeidimai yra ypač
reikšmingi atliekant kvėpavimo takų manipuliacijas
ir tik visapusiškai suprantant šiuos juos ir jų
potencialiai sukeltą poveikį kvėpavimo takams,
galima užtikrinti saugiausią ir efektyviausią
paciento priežiūrą.
rodyta, kad visos šiame darbe apžvelgtos
kvėpavimo takų prieigą užtikrinančios technikos,
įskaitant endotrachėjinę intubacija, supraglotinio
prietaiso taikymą bei chirurginę skubia priekinė
kaklo prieigą, yra veiksmingos ir efektyvios
tinkamai jas taikant. Multidisciplininės komandos
įsitraukimas bei išsamus paciento ištyrimas ir
klinikinis įvertinimas yra būtini pasirenkant
tinkamiausia kvėpavimo takų valdymo techniką ir
taip siekiant geriausių gydymo išeičių politraumą
patyrusiems pacientams.
Naujausioje literatūroje nenurodoma kažkurios iš
minėtų technikų kaip pranašesnės už kitas dėl
skirtingų rezultatų tarp skirtingų studijų, todėl
ateityje atliekami tyrimai turėtų būti atliekami su
didesnėmis ir įvairesnėmis imtimis, siekiant
nustatyti efektyviausius bei saugiausius metodus
politraumų pacientų kvėpavimo takų valdymui.
Literatūros šaltiniai
1. Iyengar KP, Venkatesan AS, Jain VK, Shashidhara
MK, Elbana H, Botchu R. Risks in the Management
of Polytrauma Patients: Clinical Insights.
Orthopedic Research and Reviews. 2023 Dec
31;15:27–38.
2. Kovacs G, Sowers N. Airway Management in
Trauma. Emergency Medicine Clinics of North
America. 2018 Feb 1;36:61–84.
3. Prokakis C, Koletsis EN, Dedeilias P, Fligou F,
Filos K, Dougenis D. Airway trauma: a review on
epidemiology, mechanisms of injury, diagnosis and
treatment. Journal of Cardiothoracic Surgery. 2014
Jun 30;9(1):117.
4. Langeron O, Birenbaum A, Amour J. Airway
management in trauma. Minerva Anestesiol. 2009
May;75(5):307–11.
5. Shorr RM, Crittenden M, Indeck M, Hartunian
SL, Rodriguez A. Blunt thoracic trauma. Analysis of
515 patients. Ann Surg. 1987 Aug;206(2):200–5.
6. Ludwig C, Koryllos A. Management of chest
trauma. J Thorac Dis. 2017 Apr;9(Suppl 3):S172–7.
7. Scott TE, Das A, Haque M, Bates DG, Hardman
JG. Management of primary blast lung injury: a
comparison of airway pressure release versus low
tidal volume ventilation. Intensive Care Medicine
Experimental. 2020 Jun 23;8(1):26.
8. Saini S, Singhal S, Prakash S. Airway
management in maxillofacial trauma. J Anaesthesiol
Clin Pharmacol. 2021;37(3):319–27.
Journal of Medical Sciences. 26 Jun, 2023 - Volume 11 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
139
9. Aziz M. Use of video-assisted intubation devices
in the management of patients with trauma.
Anesthesiol Clin. 2013 Mar;31(1):157–66.
10. Oh JW, Kim SH, Whang K. Traumatic
Cerebrospinal Fluid Leak: Diagnosis and
Management. Korean J Neurotrauma. 2017
Oct;13(2):63–7.
11. Oshlag B, Ray T, Boswell B. Neck Injuries. Prim
Care. 2020 Mar;47(1):165–76.
12. d’Arville A, Walker M, Lacey J, Lancman B,
Hendel S. Airway management in the adult patient
with an unstable cervical spine. Curr Opin
Anaesthesiol. 2021 Oct 1;34(5):597–602.
13. van As AB, Manganyi R, Brooks A. Treatment
of thoracic trauma in children: literature review, Red
Cross War Memorial Children’s Hospital data
analysis, and guidelines for management. Eur J
Pediatr Surg. 2013 Dec;23(6):434–43.
14. Rogers FB, Larson NJ, Rhone A, Amaya D,
Olson-Bullis BA, Blondeau BX. Comprehensive
Review of Current Pain Management in Rib
Fractures With Practical Guidelines for Clinicians. J
Intensive Care Med. 2023 Apr;38(4):327–39.
15. Huan NC, Sidhu C, Thomas R. Pneumothorax:
Classification and Etiology. Clin Chest Med. 2021
Dec;42(4):711–27.
16. Dogrul BN, Kiliccalan I, Asci ES, Peker SC.
Blunt trauma related chest wall and pulmonary
injuries: An overview. Chin J Traumatol. 2020
Jun;23(3):125–38.
17. Porcel JM. Chest Tube Drainage of the Pleural
Space: A Concise Review for Pulmonologists.
Tuberc Respir Dis (Seoul). 2018 Apr;81(2):106–15.
18. Brown CVR, Inaba K, Shatz DV, Moore EE,
Ciesla D, Sava JA, et al. Western Trauma
Association critical decisions in trauma: airway
management in adult trauma patients. Trauma Surg
Acute Care Open. 2020 Oct 9;5(1):e000539.
19. Liao CC, Liu FC, Li AH, Yu HP. Video
laryngoscopy-assisted tracheal intubation in airway
management. Expert Rev Med Devices. 2018
Apr;15(4):265–75.
20. Berkow LC, Morey TE, Urdaneta F. The
Technology of Video Laryngoscopy. Anesth Analg.
2018 May;126(5):1527–34.
21. Avery P, Morton S, Raitt J, Lossius HM, Lockey
D. Rapid sequence induction: where did the
consensus go? Scandinavian Journal of Trauma,
Resuscitation and Emergency Medicine. 2021 May
13;29(1):64.
22. Algie CM, Mahar RK, Tan HB, Wilson G, Mahar
PD, Wasiak J. Effectiveness and risks of cricoid
pressure during rapid sequence induction for
endotracheal intubation. Cochrane Database Syst
Rev. 2015 Nov 18;2015(11):CD011656.
23. Bogari A, Abafallata D, Tumayhi W, Alhaddaf
M, Alsaadi M, Alghamdi S, et al. Drug selection for
sedation in magnetic resonance imaging.
International Journal Of Community Medicine And
Public Health. 2022 Sep 17;9.
24. Al-alami AA, Zestos MM, Baraka AS. Pediatric
laryngospasm: prevention and treatment. Curr Opin
Anaesthesiol. 2009 Jun;22(3):388–95.
25. Jafra A, Jain K, Sravani MV, Yaddanapudi LN,
Kumar P. Tracheal intubation practices and adverse
events in trauma victims on arrival to trauma triage:
A single centre prospective observational study.
Indian J Anaesth. 2022 Mar;66(3):180–6.
26. Ono Y, Kakamu T, Kikuchi H, Mori Y, Watanabe
Y, Shinohara K. Expert-Performed Endotracheal
Intubation-Related Complications in Trauma
Patients: Incidence, Possible Risk Factors, and
Outcomes in the Prehospital Setting and Emergency
Department. Emergency Medicine International.
2018 Jun 10;2018:e5649476.
27. Hawkins RB, Raymond SL, Hamann HC, Taylor
JA, Mustafa MM, Islam S, et al. Outcomes After
Prehospital Endotracheal Intubation in
Suburban/Rural Pediatric Trauma. Journal of
Surgical Research. 2020 May 1;249:138–44.
Journal of Medical Sciences. 26 Jun, 2023 - Volume 11 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
140
28. Doaa M. Farid MD, Emadedden N. O. Alarga
MS. Supraglottic Airway Devices: An Overview.
The Medical Journal of Cairo University. 2020 Mar
1;88(March):327–33.
29. Mason AM. Prehospital Use of the Intubating
Laryngeal Mask Airway in Patients with Severe
Polytrauma: A Case Series. Case Rep Med.
2009;2009:938531.
30. Dickey N, Jenkins D, Butler FK. Tactical
Evacuation Care Improvements within Department
of Defense. 2011.
31. Michalek P, Donaldson W, Vobrubova E,
Hakl M. Complications Associated with the Use of
Supraglottic Airway Devices in Perioperative
Medicine. BioMed Research International.
2015;2015:1–13.
32. Gogalniceanu P, Gadhvi VM. Examination of the
trauma patient. In: Pegrum J, Gogalniceanu P, Lynn
W, editors. Physical Examination for Surgeons: An
Aid to the MRCS OSCE. Cambridge: Cambridge
University Press; 2015. p. 473–84.
33. Pl B, Hm J, La V, Ks K. Life saving surgery in
polytrauma patients. Przeglad lekarski. 2000;57
Suppl 5.
34. Morris SC. The Team Approach to Management
of the Polytrauma Patient. AMA Journal of Ethics.
2009 Jul 1;11(7):516–20.
35. Maurya I, Maurya VP, Mishra R, Moscote-
Salazar LR, Janjua T, Yunus M, et al. Airway
Management of Suspected Traumatic Brain Injury
Patients in the Emergency Room. Indian Journal of
Neurotrauma. 2023 Jan 18;
36. JE Ollerton. Emergency Airway Management in
the Trauma Patient. NSW Institute of Trauma and
Injury Managemen; 2007.
37. Carney N, Cheney T, Totten AM, Jungbauer R,
Neth MR, Weeks C, et al. Prehospital Airway
Management: A Systematic Review. Agency for
Healthcare Research and Quality (AHRQ); 2021 Jun
Journal of Medical Sciences. 26 Jun, 2023 - Volume 11 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
141