Rugilė Mikalčiutė-Ramanauskienė1
1Vilnius University Faculty of Medicine
Abstract
Erysipelas is an infectious disease that affects dermis and subcutaneous layer of the skin. Most infections are due to streptococcus while S.aureus, gram-negative pathogens or enterococcus are less common. One in three patients have complicated erysipelas. The most common local complications: abscesses, skin necrosis, bullae, thrombophlebitis. Meanwhile systemic complications are rare. Secondary to infection, elephantiasis and necrotiziing fasciitis can occur. A long lasting and challenging complication is recurrence of the disease. Aim: To analyze complications, risk factors, treatment options of erysipelas in literature.
Methods: Literature search was performed using Pubmed and ClinicalKey databases. 27 articles related to the topic of this work were selected and analyzed.
In case of frequent episodes of erysipelas, prophylactic antibiotic therapy and avoidance of risk factors are recommended. Literature review has shown that erysipelas complications are associated with patients‘ comorbidities, delayed or incorrect treatment of skin wounds and infections, lifestyle factors. Diabetetes mellitus, immunosuppresion, lymphedema, deep vein thrombosis, malignancies, hepatic, renal, heart diseases, elephanthiasis, smoking, alcoholism, lack of hygiene – all increase the likelihood of complicated erysipelas. Obesity is thought to be the most important risk factor for complicated erysipelas. Delayed or incorrect empirical treatment, increased inflammatory test results are all associated with more severe disease progression. Complicated erysipelas can cause worse disease outcomes, prolong hospitalization and antibioticotherapy time. Therefore, it is important to start penicillin monotherapy in time before complications occur and if there is no response to treatment adjust antibiotic therapy according to the culture results, if needed use invasive treatment methods.
Keywords: Erysipelas, cellulitis, complications, risk factors, treatment.
Journal of Medical Sciences. April 15, 2021 - Volume 9 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
413
Medical Sciences 2021 Vol. 9 (3), p. 413-421
Erysipelas: complications, risk factors, management
Rugilė Mikalčiutė-Ramanauskienė
1
1
Vilnius University Faculty of Medicine
Abstract
Erysipelas is an infectious disease that affects dermis and subcutaneous layer of the skin. Most
infections are due to streptococcus while S.aureus, gram-negative pathogens or enterococcus are less
common. One in three patients have complicated erysipelas. The most common local complications:
abscesses, skin necrosis, bullae, thrombophlebitis. Meanwhile systemic complications are rare. Secondary
to infection, elephantiasis and necrotiziing fasciitis can occur. A long lasting and challenging complication
is recurrence of the disease. Aim: To analyze complications, risk factors, treatment options of erysipelas in
literature.
Methods: Literature search was performed using Pubmed and ClinicalKey databases. 27 articles
related to the topic of this work were selected and analyzed.
In case of frequent episodes of erysipelas, prophylactic antibiotic therapy and avoidance of risk
factors are recommended. Literature review has shown that erysipelas complications are associated with
patients‘ comorbidities, delayed or incorrect treatment of skin wounds and infections, lifestyle factors.
Diabetetes mellitus, immunosuppresion, lymphedema, deep vein thrombosis, malignancies, hepatic, renal,
heart diseases, elephanthiasis, smoking, alcoholism, lack of hygiene – all increase the likelihood of
complicated erysipelas. Obesity is thought to be the most important risk factor for complicated erysipelas.
Delayed or incorrect empirical treatment, increased inflammatory test results are all associated with more
severe disease progression. Complicated erysipelas can cause worse disease outcomes, prolong
hospitalization and antibioticotherapy time. Therefore, it is important to start penicillin monotherapy in
time before complications occur and if there is no response to treatment adjust antibiotic therapy according
to the culture results, if needed use invasive treatment methods.
Keywords: Erysipelas, cellulitis, complications, risk factors, treatment.
Journal of Medical Sciences. April 15, 2021 - Volume 9 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
414
Rožė: komplikacijos, priežastys, gydymas
Rugilė Mikalčiutė-Ramanauskienė
1
1
Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas
Santrauka
Tikslas: Išanalizuoti rožės komplikacijas, priežastis bei gydymą literatūros kontekste.
Darbo metodika: Literatūros paieška atlikta naudojantis Pubmed ir ClinicalKey duomenų
bazėmis. Pagal raktažodžius atrinkti ir išanalizuoti 27 straipsniai, susiję su šio darbo tema.
Rožė – infekcinė liga, paveikianti dermą ir poodinį odos sluoksnį. Dažniausi sukėlėjai
streptokokai, retesni - S.aureus, gramneigiamos bakterijos ar enterokokai. Vienam iš trijų rože sergančių
liga komplikuojasi. Dažniausiai stebimos vietinės komplikacijos: abscesai, odos nekrozė, pūlių
formavimasis, tromboflebitas, o sisteminės komplikacijos nustatomos retai. Infekcijos fone gali atsirasti
dramblialigė, nekrotizuojantis fascitas. Ilgai išliekanti ir daug iššūkių ligos gydyme kelianti komplikacija -
ligos recidyvavimas. Esant dažniems rožės epizodams rekomenduojama profilaktinė antibiotikų terapija,
rizikos faktorių vengimas.
Literatūroje rožės komplikacijos siejamos su pacientų gretutinėmis ligomis, pavėluotu ar
netinkamu odos žaizdų ir infekcijų gydymu, gyvenimo būdo nulemtais faktoriais. Cukrinis diabetas,
imunosupresinės būklės, limfedema, giliųjų venų trombozė, piktybiniai susirgimai, kepenų, inksų, širdies
ligos, dramblialigė, rūkymas, alkoholizmas, higienos stoka - didina rožės komplikacijų tikimybę.
Nutukimas išskiriamas kaip vienas svarbiausių komplikuotos rožės rizikos veiksnių. Pavėluota gydymo
pradžia, netinkamas empirinis gydymas, uždegiminių rodiklių ženklus padidėjimas taip pat laikomi
sunkesnės ligos eigos rizikos faktoriais. Išsivysčius komplikacijoms, paciento ligos išeities rezultatai
prastėja, ilgėja hospitalizacijos trukmė ir antibiotikų skyrimo laikas. Todėl svarbu laiku pradėti
monoterapiją penicilinu dar nestebint komplikacijų, o nesant atsako į gydymą koreguoti antibiotikoterapiją
pagal pasėlio rezultatus, taikyti invazinius gydymo metodus.
Raktažodžiai: Rožė, celiulitas, komplikacijos, rizikos faktoriai, gydymas.
Journal of Medical Sciences. April 15, 2021 - Volume 9 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
415
Įvadas
Rožė – infekcinė liga, kuri stebima
dermoje ir poodiniame odos sluoksnyje.
Dažniausi rožės sukėlėjai - β-hemoliziniai
streptokokai (1–3). Kliniškai stebimas ūmus
lokalaus uždegimo vaizdas, matoma edema,
eritema, jaučiamas skausmas ir karštesnė oda
pažeidimo vietoje. Tipinė klinika lydima
karščiavimo, šaltkrėčio priepuolių, bendro
silpnumo, pykinimo ir vėmimo. Padidėja ir
uždegiminiai žymenys: leukocitozė, stebimas
neutrofilų skaičiaus padidėjimas, didesni C-
reaktyvinio baltymo (CRB) rodikliai. Rožė gali
komplikuotis, sukelti ilgalaikių sveikatos
sutrikimų, tačiau mirties atvejai stebimi retai.
Sisteminės komplikacijos nustatomos maždaug 2-
5% pacientų, o vietinės komplikacijos stebimos
dažniau - vienam iš trijų pacientų, kuriems
diagnozuota rožė. Komplikacijų atveju ligonio
būklė būna sunkesnė nei nekomplikuotos rožės
metu, dažniausiai stebimas neišplitęs abscesas,
nekrozės zonos, hemoraginė purpura (1). Vis
dėlto komplikacijų galima išvengti laiku pradėjus
rožės gydymą, kontroliuojant ligos rizikos
faktorius, profilaktiškai taikant antirecidyvinį
gydymą dar prieš simptomų pradžią (4).
Epidemiologija ir etiologija
Rožė dažniausiai stebima vaikams arba
senyviems žmonėms. Kai kurių autorių
duomenimis, moterys serga dažniau nei vyrai,
tačiau lyginant pediatrinius pacientus, stebimas
didesnis berniukų sergamumas (5). Kituose
literatūros šaltiniuose teigiama, kad sergamumas
tarp lyčių nesiskiria. Tikslus celiulito ir rožės
paplitimas nežinomas, nes šių infekcijų klinikinė
raiška labai plati ir didžioji dalis pacientų gydoma
ambulatoriškai (6). Epidemiologinių tyrimų
rezultatai rodo, kad šių ligų sergamumas gali būti
nuo 0,2 iš 1000 iki 24,6 iš 1000 žmonių per metus
skirtingose populiacijose (7).
Rožę 75-80% atvejų sukelia
streptokokinė infekcija, o iki 10% randamas
Staphylococcus aureus. Itin retais atvejais
nustatomas gramneigiamų bakterijų ar
enterokoko buvimas (8). Veido infekcijų
priežastis dažniausiai A grupės β-hemoliziniai
streptokokai, tuo tarpu, apatinėse galūnėse
stebimi kitų grupių streptokokų sukelti uždegimai
(9). Infekcijos vartai - odos pažeidimas: pvz.,
chirurginiai pjūviai, vabzdžių įgėlimai, veninė
stazė, opos ir kt. (8,9). Imunosupresuotiems
pacientams bakterinė infekcija gali kilti iš kito
organizme esančio židinio (8).
Rizikos faktorių rožei ar celiulitui
atsirasti yra įvairių, dažniausi: odos pažeidimai po
operacijų, traumų, radiacinės spinduliuotės; venų
nepakankamumas dėl limfedemos, veninių opų;
limfedema dėl limfmazgių pašalinimo (pvz.,
krūties vėžio metu); anksčiau buvusi rožė ar
celiulitas; cukrinis diabetas; imunosupresija;
anamnezėje buvusios karcinomos. Kiti gyvenimo
būdo nulemti faktoriai: nutukimas, higienos stoka,
rūkymas, alkoholizmas (2,4,9).
Klinika
Kliniškai sunku rožę atskirti nuo
celiulito, šios patologijos dažnai pasireiškia kartu,
todėl kai kurie klinicistai rožės ir celiulito
diagnozes laiko tapačiomis. Ypač tai dažna
Europoje (9). Tačiau rožė gali būti išskiriama ir
kaip viena iš ūmaus celiulito klinikinių formų
(1,9).
Celiulito metu stebimi neryškūs židinio
kraštai, lėtesnis vystymasis, gilesnis pažeidimas
(8,9). Celiulitas pasireiškia retikulinėje dermoje,
hipodermoje. Be to, gali sukelti ilgalaikį limfos
nutekėjimo sutrikimą. Stebimi būdingi požymiai:
Journal of Medical Sciences. April 15, 2021 - Volume 9 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
416
odos karštis, edema, eritema, skausmas. Plokštelė
netaisyklingais kraštais, neprognozuojamas jos
plitimo kelias. Gali būti randamos pūslelės,
hemoraginiai gumbai ir pustulės, kurios kartais
progresuoja į opas ar net pūlinius. Dažniausia
celiulito pasireiškimo vieta – apatinės galūnės (9).
Sergant rože pažeidimas paviršinis,
aiškiai matomi židinio kraštai, greitesnis ligos
progresavimas, lyginant su celiulitu (8,9).
Pažeidžiama paviršinė derma, paviršiniai
limfmazgiai (9). Stebima regioninė
limfadenopatija, kartais randamas ir limfangitas
(5). Odos pažaida apribotais kraštais, kieta, iškyli,
stebima eriteminė plokštelė, jaučiamas odos
karštumas, skausmas palpuojant (5,9). Pacientai
gali skųstis odos niežėjimu, minkštumu ar
deginimo pojūčiu. Dažnu atveju pacientai jaučia
sisteminius simptomus 48 val. prieš atsirandant
odos pažeidimui: skundžiasi karščiavimu,
šaltkrėčiu, bendru silpnumu. Kraujo tyrimuose
stebimas CRB, eritrocitų nusėdimo greičio (ENG)
padidėjimas, leukocitozė. Diagnozuojant rožę
svarbu įvertinti ir kurioje vietoje atsirado odos
reakcija. Pavyzdžiui, jei rožė pasireiškė apatinėse
galūnėse, reikia įvertinti, ar nestebima kojų pirštų
srityse pleiskanojimo, įtrūkimų ar odos
maceracijos (8). Dažniausia rožės lokalizacija
kojose arba veide (8,9).
Komplikacijos ir jų priežastys
Komplikacijos sergant rože ar celiulitu
atsiranda gana dažnai (10). Celiulitas gali
komplikuotis į ūmų glomerulonefritą (jei sukeltas
nefritogeniško streptokoko štamo), limfadenitą,
poūmį bakterinį endokarditą (5). Rožės
komplikacijos gali būti sunkios, bet retai mirtinos.
Klasifikuojama į vietines ir sistemines
komplikacijas. Vietinės – abscesai, odos nekrozė,
hemoraginė purpura, pūlių formavimasis,
tromboflebitas (8). Vietinės komplikacijos
nustatomos net iki 30% atvejų. Sisteminės
komplikacijos daug retesnės: sepsis stebimas 2-
5% atvejų (1).
Lyginant Krasagakis ir Titou atliktas
retrospektyvines analizes, dažniausiai stebėtos
vietinės komplikacijos: pūlinys 46% ir 27%,
abscesas 17% ir 11%, hemoraginiai pažeidimai
13% ir 20%, nekrozė 9% ir 5%, atitinkamai.
Abiejose studijose 15% atvejų stebima
komplikacijų kombinacija (1,2). Krasagakis
atliktoje retrospektyvinėje studijoje
komplikacijos siejamos su jaunesniu nei 51 metai
amžiumi, nutukimu. Rasta koreliacija ir tarp
nustatyto teigiamo kraujo kultūros rezultato bei
ilgesnės simptomų trukmės iki hospitalizacijos.
Įvertinta, kad pacientai su komplikuotos rožės
diagnoze buvo hospitalizuoti vidutiniškai viena
diena vėliau nei tie pacientai, kuriems rožės eiga
buvo nekomplikuota (2). Titou vadovaujamoje
retrospektyvinėje studijoje taip pat komplikacijos
susietos su jaunesniu nei 51 metų amžiumi. Kitos
sąsajos rastos su moteriška lytimi, širdies ligomis,
rūkymu, padidėjusiu ENG. Eritrocitų nusėdimo
greitis laikomas svarbiu komplikacijų rizikos
žymeniu. Manoma, kad net nesteroidinių vaistų
nuo uždegimo (NVNU) ar empirinės antibiotikų
terapijos vartojimas prieš hospitalizaciją sietinas
su komplikuotesne ligos eiga. Įrodyta, kad prastai
parinktas pirminis gydymas svarbus rodiklis
komplikacijoms pasireikšti (1). Nutukimas yra
gana gerai ištyrinėtas rizikos veiksnys rožės
pasireiškimui apatinėse galūnėse, celiulito
formavimuisi bei ligos atsikartojimui. Taip pat
didesnis kūno masės indeksas (KMI) siejamas su
sunkesne ligos raiška. Nutukimas gali sukelti ir
limfedemą, sumažėja audinių aprūpinimas
deguonimi, didėja infekcijų tikimybė. Be to,
nutukimas sąlygoja didesnį bakterinių ir grybinių
Journal of Medical Sciences. April 15, 2021 - Volume 9 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
417
infekcijų pasireiškimą odoje (2). Kitos studijos
rodo, kad komplikuotų odos ar odos struktūrų
infekcijų (angl. complicated skin and skin
structure infections, CSSSIs) svarbiausi rizikos
faktoriai – nutukimas, kraujagyslių okliuzinės
ligos, hepatinės ar renalinės ligos, cukrinis
diabetas ir hiperurikemija (2,11).
Stebint pūlius galima įtarti, kad žaizda
komplikavosi MRSA (metilinui rezistentišku
Staphylococcus aureus) arba anaerobine
infekcija. Rekomenduojama paimti tepinėlį iš
pūlių vietos, tačiau dažniausiai rezultatai bakterijų
augimo neparodo. Pūlių dažnesnis formavimasis
siejamas su moteriška lytimi, kepenų ir inkstų
ligomis (12).
Abscesą reikėtų įtarti, kai pacientas
karščiuoja, o atsako į antibakterinį gydymą nėra.
Palpuojama švelni, bet skausminga pažeidimo
zona, o pradūrus žaizdą stebimi pūliai (10). Kitose
analizėse nustatyta, kad abscesai formuojasi nuo
8% iki 30% sergančių rože (11). Manoma, kad
abscesų susidarymą nulemia alkoholio vartojimas
ir pavėluota antibiotikų terapija (11,13).
Alkoholio vartojimas gali mažinti imuninę
apsaugą ir tai taip pat prisideda prie dažnesnių
komplikacijų vystymosi. Socioekonominiai
dalykai šiuo atžvilgiu irgi svarbūs:
piktnaudžiaujantys alkoholiu linkę vėliau kreiptis
į gydymo įstaigas, nesilaikyti gydymo režimo.
Dar vienas reikšmingas faktorius abscesams ir
visoms lokalioms infekcijoms formuotis –
uždelsta hospitalizacijos pradžia. Rasta didesnė
koreliacija ir tarp vyriškos lyties bei rūkymo.
Tačiau šie rezultatai gali būti netikslūs, nes
vyriškos lyties, rūkantys žmonės dažniau turi
priklausomybę alkoholio vartojimui (13).
Komplikuotas rožės formas, dažnesnį
opų formavimąsi gali sukelti ir venų
nepakankamumas, giliųjų venų trombozė (11).
Nustatyta, kad venų nepakankamumas sukelia net
80-90% kojose atsirandančių opų (14).
Šalia rožės kaip antrinė komplikacija
gali vystytis ir dramblialigė, stebima apatinėse
galūnėse ar pilvo srityje. Rožės priepuoliai gali
sutrikdyti normalų limfmazgių darbą, sutrinka
limfos drenažas. Tokiu atveju kaupiasi
nenormalus intersticinio skysčio kiekis, išdidėja
galūnės, genitalijos, pateikiami atvejai, kai
padidėja net pilvas. Galiausiai oda smarkiai
pažeidžiama, stebimi randai, poodinė fibrozė
(15). Dramblialigę sukelia lėtinė limfedema,
dažnai po regioninių limfmazgių pašalinimo,
bakterinės ar nebakterinės limfinės sistemos
obstrukcijos (15).
Nekrotizuojantis fascitas itin pavojinga
rožės komplikacija, kai infekcija sukelia odos ir
minkštųjų audinių destrukciją. Nekrotizuojantis
fascitas greitai progresuoja ir jo mirtingumas
siekia net 50%. Iš pradžių gali atsirasti didelė
eritema, tačiau gali būti ir taip, kad prasidedant
komplikacijai nestebimi odos pakitimai.
Progresuojant fascitui, pacientai skundžiasi
skausmu, odos tinimu ir tirpimu, karščiavimu.
Stebima odos nekrozė, pūslės (9). Beveik pusei
pacientų, kuriems diagnozuotas nekrotizuojantis
fascitas, išsivysto sepsinis šokas (16).
Nekrotizuojantis fascitas būdingesnis pacientams
sergantiems cukriniu diabetu, piktybiniu vėžiu,
lėtinėmis kepenų ir inkstų ligomis (17). Dažniau
pasireiškia ir priklausomiems nuo alkoholio
asmenims. Svarbu anksti pastebėti nekrotizuojantį
fascitą, kuo greičiau pradėti gydymą (9).
Sisteminės komplikacijos- sepsis,
bakteriemija – pasireiškia gana retai. Teigiami
kraujo pasėliai randami iki 5% pacientų (10,18–
20). Kraujo pasėlių jautrumas yra itin mažas, todėl
jie nerekomenduojami, pagal esamas gaires,
nekomplikuotos rožės atveju (18). Tačiau būtina
Journal of Medical Sciences. April 15, 2021 - Volume 9 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
418
paimti kraujo tepinėlį, esant sisteminės infekcijos
įtarimui (6). Nustatyta, kad pasireiškus
bakteriemijai ilgėja hospitalizacijos trukmė,
didėja ligos atsikartojimo dažnis (21).
Bakteriemijos riziką didina limfedema,
ortopedinio implanto buvimas, leukocitozė,
kepenų cirozė, lėtinis inkstų nepakankamumas ir
kitos imunosupresinės būklės (21). Kita studija
išskiria limfedemą ir imunosupresines būkles kaip
didžiausius rizikos faktorius. Teigiama, kad
bakterijos kraujo tepinėliuose dažniau randamos
imunosupresuotiems asmenims (6).
Ilgai išliekančios komplikacijos: pastovi
edema, veninės opos, ligos atsinaujinimas (9).
Liga per pirmus 6 mėnesius atsinaujina apie 10%
pacientų, o per tris metus – net 30% (10).
Atsikartojimo vieta įprastai nesiskiria nuo
pirminio pasireiškimo vietos. Dažniausiai
atsikartojimas stebimas blauzdoje (9). Manoma,
kad ligos atsinaujinimo riziką didina negydomų
vietinių pažeidimų progresavimas: kojų opos,
odos žaizdos, dermatitas, limfedema „atleto pėda“
(t.y. odos grybelio pažeista pėda) (4,10). Pėdų
grybelis didina bakterijų prasiskverbimo per odą
tikimybę, todėl svarbu gydyti grybelines
infekcijas. Tad, jei celiulitas ar rožė kartojasi,
gydytojams rekomenduojama atlikti
mikrobiologinį tyrimą grybelinėms infekcijoms
ištirti (6). Kitos literatūroje minimos rožės
atsikartojimo priežastys: nutukimas, piktybinis
navikas anamnezėje, diabetas. Diabetas siejamas
su didesne rizika A ir B grupės stafilokokų ir S.
Aureus pasireiškimui. Navikas, tuo tarpu,
manoma, gali sukelti netiesioginį (radioterapijos
metu) arba tiesioginį poveikį veninei ir limfatinei
sistemai – didėja infekcijų tikimybė. Kai kurie
autoriai išskiria tonzilektomiją kaip rizikos
faktorių rožės pasikartojimams. Pasikartojantys
tonzilitai, manoma, vyksta dėl streptokokų
gebėjimo išgyventi ląstelės viduje, tai galima
priežastis ir rožės epizodų pasikartojimams vykti
(4).
Gydymas
Gydant odos infekcijas rekomenduojama
pašalinti ligą sukeliančius faktorius, pažeistą vietą
pakelti aukščiau, rūpintis odos drėkinimu, tam
kad būtų atkurtas normalus odos barjeras. Gali
būti vartojami nesteroidiniai vaistai nuo
uždegimo, tačiau reiktų atkreipti dėmesį, kad
NVNU gali maskuoti gilios nekrotinės infekcijos
pradžią. Kai kurie autoriai išskiria, kad
kortikosteroidai gali būti skiriami 8 dienas, taip
sumažindami infekcijos raišką. Prednizolonas,
skiriamas kartu su antibiotikais, manoma,
trumpina hospitalizacijos trukmę, mažina
atsikartojimų tikimybę (9). Reikėtų apsvarstyti
prednizolono skyrimą, ypač pacientams su
sunkesne ligos eiga (22).
Įtariant rožę reikia empiriškai skirti
antibiotikus, veikiančius streptokokus. Pirmo
pasirinkimo gydymas - monoterapija penicilinu
(8). Jei pacientai turi alergiją penicilinams,
rekomenduojamas gydymas eritromicinu ar
klindamicinu (9). Gairės rekomenduoja dengimą
nuo MRSA štamų, jei celiulitas ar rožė gali būti
susijęs su penetruojančia trauma, nustatyta
MRSA infekcija kitoje organizmo vietoje, rasta
MRSA kolonizacija nosyje, naudojami injekciniai
vaistai. Rekomenduojama nekomplikuotų
infekcijų gydymo trukmė – 5 dienos, tačiau, jei
būklė negerėja, gydymas tęsiamas 10 dienų.
Hospitalizuojami tie pacientai, kuriems stebima
nekrotizuojanti infekcija, imunosupresinės
būklės, būdingas gydymo režimo nesilaikymas
arba gydymas neveiksmingas (8).
Pasireiškus rožės komplikacijoms,
pūliniai, nekrozė ir hemoragijos gyja sunkiau, liga
Journal of Medical Sciences. April 15, 2021 - Volume 9 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
419
užsitęsia, stebimas blogesnis atsakas į antibiotikų
terapiją. Gydant pūlinius empirine antibiotikų
terapija, reiktų atkreipti dėmesį, kad antibiotikai
būtų veiksmingi prieš MRSA. Kaip gydymo
galimybė – pūlių išvalymas, negyvų kraštų
pašalinimas, kompresinės kojinės (12).
Pacientams, kuriems anamnezėje
stebima venų trombozė, plaučių embolija,
varikozinės venos arba esamu metu yra nutukimas
bei paciento nemobilumas, reikėtų skirti poodinį
hepariną trombų prevencijai (10).
Dramblialigė gydoma elastiniais
tvarsčiais, pneumatinėmis kojinėmis, retinoidų
preparatais, masažu ar chirurginiais metodais
(15). Atliekami fizioterapiniai pratimai, siekiant
sumažinti ir stabilizuoti limfedemos apimtį. Be to,
pacientai mokomi savarankiškumo ir autonomijos
(23). Esant stipriam odos pažeidimui atliekama
rekonstrukcinė chirurgija. Viso gydymo
pagrindinis tikslas – atstatyti funkcines galimybes
ir sumažinti fizinę negalią (15).
Nekrotizuojančiam fascitui gydymas turi
būti pradėtas kiek įmanoma greičiau. Skiriami
antibiotikai, atliekamas chirurginis
nekrotizuojančių vietų šalinimas, dažnai net
amputacija (9,16).
Norint išvengti ligos epizodų
pasikartojimų, reiktų vengti traumų, gydyti
žaizdas ir opas, dermatitus, svarbu gydyti net nagų
ir pėdų grybelį (4,10,24). Galima naudoti
kompresines kojines. Rekomenduojama mažinti
KMI nutukusiems pacientams bei užtikrinti
tinkamą glikemijos kontrolę (4). Literatūros
duomenys pateikia ilgos trukmės antibiotikų
terapijos skyrimą kaip vieną svarbiausių
profilaktikos būdų (4,7,25). 2014 metais išleistos
odos ir minkštųjų audinių infekcijų diagnostikos
ir gydymo gairės, kuriose rekomenduojamas
peroralinis penicilinas ar eritromicinas du kartus
per dieną nuo 4 iki 52 sav. arba benzatino
benzilpenicilinas į raumenį kas 2-4 savaites tiems
pacientams, kuriems celiulitas ar rožės epizodai
kartojasi 3-4 kartus per metus, nepaisant rizikos
faktorių kontrolės (8). Vis dėlto nustatyta, kad
nutraukus profilaktinį gydymą, ligos
pasikartojimo tikimybė vėl padidėja (7).
Prognozė
Vyresniems pacientams, turintiems
gretutinių ligų, rožės infekcija dažniau linkusi
komplikuotis ir nulemti sunkesnę bendrą paciento
būklę. Dažniausiai rožės eigą blogina cukrinis
diabetas, inkstų ir širdies nepakankamumas.
Pavyzdžiui, cukriniu diabetu sergantiems tampa
sunku sureguliuoti gliukozės kiekį kraujyje. Taip
pat nustatyta, kad lėtinė obstrukcinė arterijų liga,
esant edemai kojose rožės metu, gali sukelti
ūminę galūnės išemiją. Šios gretutinės ligos,
vyresnis amžius, kraujyje stebima leukocitozė
blogina paciento bendrą būklę ir ilgina
hospitalizacijos trukmę (26). Kitas tyrimas
parodė, kad hospitalizacija ilgėja ne tik
senesniems ir daugiau gretutinių ligų turintiems
asmenims, bet ir tiems, kurių ligos trukmė iki
hospitalizacijos buvo ilgesnė, stebėtos opos
kojose (27). Literatūros duomenimis,
komplikuota rožės eiga įtakoja ilgesnę
hospitalizacijos trukmę, reikia daugiau laiko
kraujo rodikliams ir karščiavimui normalizuoti
(2). Taip pat nustatyta, kad esant odos infekcijų
komplikacijoms antibiotikų terapijos trukmė
užsitęsia (1).
Išvados
Rožės komplikacijos nustatomos apie
30% sergančių rože. Dažniausios vietinės
komplikacijos: celiulitas, abscesas, pūliai,
hemoraginė purpura, odos nekrozė,
Journal of Medical Sciences. April 15, 2021 - Volume 9 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
420
tromboflebitas. Kaip antrinės komplikacijos gali
vystytis dramblialigė ir nekrotizuojantis fascitas.
Ilgai išliekanti komplikacija – rožės
recidyvavimas. Nustatyti ir rizikos faktoriai
komplikuotai ligos eigai. Komplikuota rožė
dažniau stebima sergant šiomis gretutinėmis
ligomis: cukriniu diabetu, giliųjų venų tromboze,
limfedema, dramblialige, imunosupresinėmis
būklėmis, karcinomomis, širdies, hepatinėmis ir
renalinėmis ligomis. Riziką didina ir gyvenimo
būdo nulemti faktoriai: nutukimas, rūkymas,
higienos stoka, alkoholizmas. Uždelsta gydymo
pradžia, netinkamai parinktas empirinis gydymas,
aukštesni uždegiminiai rodikliai ligos pradžioje
taip pat siejami su blogesne ligos eiga, ilgesne
hospitalizacija. Todėl svarbu laiku pradėti
gydymą nekomplikuotos rožės atveju taikant
monoterapiją penicilinu, o esant komplikacijoms
koreguoti antibiotikoterapiją pagal pasėlio
rezultatus, taikyti invazinius gydymo metodus,
paskirti profilaktinį gydymą siekiant išvengti
dažnų rožės recidyvų.
Literatūros šaltiniai
1. Titou H, Ebongo C, Bouati E, Boui M. Risk
factors associated with local complications
of erysipelas: a retrospective study of 152
cases. Pan Afr Med J [Internet]. 2017 Feb 5
[cited 2020 Nov 30];26. Available from:
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/
PMC5398858/
2. Krasagakis K, Samonis G, Valachis A,
Maniatakis P, Evangelou G, Tosca A. Local
complications of erysipelas: a study of
associated risk factors. Clin Exp Dermatol.
2011 Jun 1;36(4):351–4.
3. Stevens DL, Bisno AL, Chambers HF,
Dellinger EP, Goldstein EJC, Gorbach SL, et
al. Practice Guidelines for the Diagnosis and
Management of Skin and Soft Tissue
Infections: 2014 Update by the Infectious
Diseases Society of America. Clin Infect Dis.
2014 Jul 15;59(2):e10–52.
4. Brishkoska-Boshkovski V, Kondova-
Topuzovska I, Damevska K, Petrov A.
Comorbidities as Risk Factors for Acute and
Recurrent Erysipelas. Open Access Maced J
Med Sci. 2019 Mar 15;7(6):937–42.
5. Sommer LL. 74 - Bacterial Diseases. :41.
6. Lazzarini L, Conti E, Tositti G, Lalla F de.
Erysipelas and cellulitis: clinical and
microbiological spectrum in an Italian
tertiary care hospital. J Infect. 2005 Dec
1;51(5):383–9.
7. Dalal A, Eskin‐Schwartz M, Mimouni D,
Ray S, Days W, Hodak E, et al. Interventions
for the prevention of recurrent erysipelas and
cellulitis. Cochrane Database Syst Rev
[Internet]. 2017 Jun 20 [cited 2021 Mar
11];2017(6). Available from:
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/
PMC6481501/
8. Michael Y, Shaukat NM. Erysipelas. In:
StatPearls [Internet]. Treasure Island (FL):
StatPearls Publishing; 2021 [cited 2021 Mar
9]. Available from:
http://www.ncbi.nlm.nih.gov/books/NBK53
2247/
9. Ortiz-Lazo E, Arriagada-Egnen C, Poehls C,
Concha-Rogazy M. An Update on the
Treatment and Management of Cellulitis.
Actas Dermo-Sifiliográficas Engl Ed. 2019
Mar;110(2):124–30.
10. Bonnetblanc J-M, Bédane C. Erysipelas. Am
J Clin Dermatol. 2003 Mar 1;4(3):157–63.
11. Wollina U, Langner D, Heinig B, Schönlebe
J, Nowak A. Complicated Skin and Skin
Structure Infection After Erysipelas: Urgent
Need for Antibiosis and Surgery. Int J Low
Extrem Wounds [Internet]. 2016 Mar 1 [cited
2020 Dec 1]; Available from:
https://journals.sagepub.com/doi/10.1177/15
34734616628372
12. Edwards J, Green P, Haase D. A blistering
disease: bullous erysipelas. CMAJ Can Med
Assoc J. 2006 Aug 1;175(3):244.
13. Picard D, Klein A, Grigioni S, Joly P. Risk
factors for abscess formation in patients with
superficial cellulitis (erysipelas) of the leg.
Br J Dermatol. 2013 Apr 1;168(4):859–63.
14. Shai A, Halevy S. Direct triggers for
ulceration in patients with venous
insufficiency. Int J Dermatol.
2005;44(12):1006–9.
15. Yang Y-P, Huang W-X, Zhong W-X, Fu Y-
M, He P-A, Zhao G, et al. Bilateral Lower
Limb and Abdominal Elephantiasis Due to
Erysipelas. Chin Med J (Engl). 2018 Apr
5;131(7):873–4.
16. Musialkowska E, Jedynak M, Klepacki A,
Musiuk T, Wilkowska-Trojniel M, Sicko Z,
Journal of Medical Sciences. April 15, 2021 - Volume 9 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
421
et al. Multifocal necrotizing fasciitis - case
report. Adv Med Sci. 2010 Jan 1;55(1):103–
7.
17. Shimizu T, Tokuda Y. Necrotizing Fasciitis.
Intern Med. 2010;49(12):1051–7.
18. Bläckberg A, Trell K, Rasmussen M.
Erysipelas, a large retrospective study of
aetiology and clinical presentation. BMC
Infect Dis. 2015 Sep 30;15(1):402.
19. Nygren D, Nilson B, Rasmussen M. A Case
of Recurrent Erysipelas Caused by
Streptococcus mitis Group. Case Rep Infect
Dis. 2018 May 30;2018:e5156085.
20. Gunderson CG, Martinello RA. A systematic
review of bacteremias in cellulitis and
erysipelas. J Infect. 2012 Feb 1;64(2):148–
55.
21. Tay E-Y, Thirumoorthy T, Pang S-M, Lee H-
Y. Clinical outcomes of bacteraemia in
cellulitis of the leg. Clin Exp Dermatol.
2014;39(6):683–8.
22. Solomon M, Barzilai A, Elphasy H, Trau H,
Baum S. Corticosteroid Therapy in
Combination with Antibiotics for Erysipelas.
Isr Med Assoc J IMAJ. 2018 Mar;20(3):137–
40.
23. Vignes S. [Lymphedema: From diagnosis to
treatment]. Rev Med Interne. 2017
Feb;38(2):97–105.
24. Pavlotsky F, Amrani S, Trau H. Recurrent
erysipelas: risk factors. JDDG J Dtsch
Dermatol Ges. 2004;2(2):89–95.
25. Dupuy A, Benchikhi H, Roujeau J-C,
Bernard P, Vaillant L, Chosidow O, et al.
Risk factors for erysipelas of the leg
(cellulitis): case-control study. BMJ. 1999
Jun 12;318(7198):1591–4.
26. Musette P, Benichou J, Noblesse I, Hellot
MF, Carvalho P, Young P, et al.
Determinants of severity for superficial
cellutitis (erysipelas) of the leg: a
retrospective study. Eur J Intern Med. 2004
Nov 1;15(7):446–50.
27. Crickx B. [Erysipelas: evolution under
treatment, complications]. Ann Dermatol
Venereol. 2001 Mar;128(3 Pt 2):358–62.