https://doi.org/10.53453/ms.2023.11.10
Diagnostic criteria for the dissociative identity disorder,
differential diagnosis and treatment options: literature review
Gabrielė Adomavičiūtė
1
, Aušrinė Mejerytė
1
, Algirdas Musneckis
2
1
Lithuanian University of Health Sciences, Academy of Medicine, Kaunas, Lithuania
2
Lithuanian University of Health Sciences, Department of Psychiatry, Kaunas, Lithuania
Abstract
Background. Dissociative Identity Disorder (DID) is a rare mental disorder diagnosed in approximately 1.5% of
the world's population. A person with DID feels that they have identities that operate independently of one another.
The etiology of DID is associated with childhood trauma and abuse. Tt is difficult correctly differentiate DID
from other disorders. It is important to draw specialists attention to the diagnostics, comorbidity, differential
diagnosis, and treatment aspects of this disorder.
Aim. To search literature sources and review diagnostic criteria, differential diagnosis, comorbidity, and treatment
options for dissociative identity disorder.
Research material and methods. For a literature review scientific publications were searched in several
databases, using keywords: dissociative identity disorder, childhood trauma, dissociation, multiple personalities,
differential diagnosis. The review included 29 articles.
Results. DID is the case of two or more different identities, with its own patterns of perception, thinking, and
relationship with the environment and oneself. Patients with DID complain of memory impairment,
depersonalization and a change of identity. DID has frequent comorbidity with - post-traumatic stress syndrome,
mood disorders, borderline personality disorder. The basis of treatment is purposeful psychotherapy. Although
there are currently no approved drugs to treat DID, timoleptics, neuroleptics, and sedatives can reduce symptoms.
Conclusion. There is no doubt that in the educational process of psychiatrists, more attention should be paid to
the ability to diagnose and differentiate DID. Equally important is public education that individuals with DID
should be integrated into the community.
Keywords: dissociative identity disorder, conversive disorder, multiple personality disorder, differential
diagnosis.
Journal of Medical Sciences. 23 Nov, 2023 - Volume 11 | Issue 6. Electronic - ISSN: 2345-0592
Medical Sciences 2023 Vol. 11 (6), p. 87-95, https://doi.org/10.53453/ms.2023.11.10
87
Disociacinio tapatybės sutrikimo diagnostiniai kriterijai,
diferencinė diagnostika ir gydymo galimybės: literatūros apžvalga
Gabrielė Adomavičiūtė
1
, Aušrinė Mejerytė
1
, Algirdas Musneckis
2
1
Lietuvos Sveikatos Mokslų Universitetas, Medicinos fakultetas, Kaunas, Lietuva
2
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Psichiatrijos klinika, Kaunas, Lietuva
Santrauka
Įvadas. Disociacinis tapatybės sutrikimas (DTS) – retas psichikos sutrikimas, diagnozuojamas maždaug 1,5%
pasaulio gyventojų. DTS sergantis žmogus, jaučia turintis atskiras tapatybes, kurios veikia nepriklausomai viena
nuo kitos. DTS etiologija siejama su sunkiomis vaikystės traumomis ir prievarta. Dažnai specialistams sunku
diferencijuoti DTS nuo kitų sutrikimų, todėl svarbu atkreipti specialistų dėmesį į sutrikimo diagnostikos,
komorbidiškumo, diferencinės diagnostikos bei gydymo aspektus.
Tikslas. Atlikti literatūros paiešką ir apžvelgti DTS diagnostinius kriterijus, diferencinę diagnostiką,
komorbidiškumą su kitomis ligomis bei gydymo galimybes.
Tyrimo medžiaga ir metodai. Atlikta mokslinės literatūros analizė, publikacijų ieškota keliose duomenų bazėse,
naudojant raktažodžius: disociacinis tapatybės sutrikimas (angl. dissociative identity disorder), konversinis
sutrikimas (angl. conversive disorder), daugialypės asmenybės sutrikimas (angl. multiple personality disorder),
diferencinė diagnostika (angl. differential diagnosis). Į apžvalgą įtraukti 29 straipsniai, atitinkantys paieškos
kriterijus.
Rezultatai. DTS yra jautimas dviejų ar daugiau tapatybių, kurių kiekviena turi suvokimo, mąstymo ir santykio
su aplinka bei savimi modelius. DTS sergantys pacientai skundžiasi atminties sutrikimu, depersonalizacija bei
tapatybės pasikeitimu. DTS turi dažną komorbidiškumą su - potrauminiu streso sindromu, nuotaikos sutrikimais,
ribiniu asmenybės sutrikimu. Gydymo pagrindas yra tikslinga psichoterapija, kurios tikslas - padėti asmeniui
integruoti savo skirtingas tapatybes į darnų savęs jausmą. Nors šiuo metu nėra patvirtintų vaistų, skirtų DTS
gydyti, timoleptikai, neuroleptikai ir raminamieji vaistai gali palengvinti simptomus.
Išvados. Neabejotina, jog psichiatrų švietimo procese turėtų būti daugiau dėmesio skiriama gebėjimui teisingai
diagnozuoti bei diferencijuoti DTS. Tačiau nemažiau svarbus visuomenės švietimas apie tai, jog sergantys DTS
turėtų būti pilnai priimami ir integruojami į bendruomenę.
Raktažodžiai: disociacinis tapatybės sutrikimas, konversinis sutrikimas, daugialypės asmenybės sutrikimas,
diferencinė diagnostika.
Journal of Medical Sciences. 23 Nov, 2023 - Volume 11 | Issue 6. Electronic - ISSN: 2345-0592
88
1. Įvadas
Disociatyvus tapatybės sutrikimas (DTS) – (angl.
dissociative identity disorder) retas psichikos
sutrikimas, diagnozuojamas maždaug 1,5% pasaulio
gyventojų [1]. Iki 1994 m. DTS buvo žinomas kaip
„daugialypės asmenybės sutrikimas“ ir neretai šio
psichikos sutrikimo atvejai būdavo aprašomi tokias
terminais kaip, - „skilusi asmenybė“, „išorinio
pasaulio apsėdimas“, „demonų apsėdimas“ [2]. DTS
sergantis žmogus, pagal Tarptautinę traumų ir
disociacijos studijų draugijos ( angl. International
Society for the Study of Trauma and Dissociation )
apibrėžimą, apibūdinamas kaip asmuo, kuris jaučia
turintis atskiras tapatybes, kurios veikia
nepriklausomai viena nuo kitos ir yra visiškai
autonominės. Alternatyvios tapatybės yra ne tik
visiškai nepriklausomos viena nuo kitos, bet joms
būdingi skirtingas elgesys, skirtingi prisiminimai ir
netgi gali skirtis vartojama kalba ir posakiais. Sergant
disociaciniu tapatybės sutrikimu, perėjimas iš vienos
tapatybės būsenos į kitą stebimas kaip elgesys
panašus į transo būseną, kuriai būdingas intensyvus
akių mirksėjimas, akių „užsivertimas“ ir laikysenos
pokyčiai [3]. Tiksli disociacinio tapatybės sutrikimo
etiologija nėra aiški, tačiau DTS dažniausiai siejamas
su sunkiomis vaikystės traumomis ir prievarta [4].
Prieš kelis dešimtmečius traumos vaidmuo
disociacinio tapatybės sutrikimo patogenezėje buvo
pagrįstas asmens fantazija ir dažnai siejamas su
įtaigumu bei kognityviniais sutrikimais, tačiau šiais
laikais traumos vaidmuo aiškinamas kiek kitaip.
Manoma, jog alternatyvios tapatybės atsiranda dėl
vaikystėje fizinę, emocinę ar seksualinę traumą
patyrusio žmogaus negebėjimo išsiugdyti vieningo
savęs kaip atskiro individo suvokimo, ypač jei
psichologiškai traumuojanti patirtis pirmą kartą
įvyksta iki 5 metų amžiaus. Dabartinėje DTS
etiologijos teorijoje svarbūs ir predisponuojantys
veiksniai: polinkis į socialinę atskirtį, didžiulė
trauminė patirtis (kuri iškreipia tikrovę), tapatybės
nestabilumas, išorinės aplinkos stabilumo trūkumas
bei emocinis jautrumas [5]. Disociacinis tapatybės
sutrikimas yra retas psichikos sutrikimas, todėl
klinikinėje praktikoje pacientai gali būti gydomi ir
stebimi psichiatrų nuo 5 iki 12,5 metų, kol jiems
diagnozuojamas disociacinis tapatybės sutrikimas
[6]. Dažnai specialistams sunku ne tik teisingai
diferencijuoti DTS nuo kitų sutrikimų, bet ir parinkti
efektyvų gydymo modelį. Šios literatūros apžvalgos
metu išsamiai apžvelgsime disociacinio tapatybės
sutrikimo simptomus, pasireiškimą su gretutiniais
psichikos sutrikimais, diferenciaciją nuo kitų
psichikos ligų ir esamus DTS gydymo metodus.
2. Tyrimo metodai
Publikacijos disociacinio tapatybės sutrikimo tema
rastos ,,PubMed“, ,,Cochrane Library“,
„ScienceDirect“, duomenų bazėse. Ieškant straipsnių
naudoti raktažodžiai: dissociative identity disorder,
childhood trauma, dissociation, multiple
personalities, differential diagnosis, taip pat šių
žodžių kombinacijos. Moksliniai straipsniai atrinkti
keliais etapais - pagal metus, pagal kalbą, peržiūrint
publikacijos pavadinimą, santrauką ir visą tekstą.
Literatūros apžvalgai daugiausia atrinkta publikacijų
nuo 2014 iki 2023 metų, anglų kalba. Į analizę
įtraukti straipsniai susiję su naudotais raktažodžiais,
taip pat pagal turinį tinkantys straipsniai, orientuoti į
disociacinio tapatybės sutrikimo diferencinę
diagnostiką ir gydymą. Iš viso į literatūros apžvalgą
įtraukti 29 straipsniai.
3. Rezultatai
3.1 Disociacinio tapatybės sutrikimo apibrėžimas,
diagnostiniai kriterijai
Remiantis psichikos sutrikimų diagnostikos ir
statistikos vadovo 5 leidimu DSM – 5 (angl.
Diagnostic and Statistical Manual Of Mental
Disorders, Fifth Edition), disociacinis tapatybės
sutrikimas (DTS) yra dviejų ar daugiau skirtingų
Journal of Medical Sciences. 23 Nov, 2023 - Volume 11 | Issue 6. Electronic - ISSN: 2345-0592
89
tapatybių ar asmenybės būsenų, kurių kiekviena turi
savo suvokimo, mąstymo ir santykio su aplinka bei
savimi modelius, kur bent dvi šios tapatybės ar
asmenybės būsenos nuolat perima asmens elgesio
kontrolę [7]. Disociacinio tapatybės sutrikimo
etiologiniai veiksniai vis dar nėra pilnai nustatyti [8],
tačiau dažniausiai siejama su sunkia vaikystės trauma
ir (ar) prievarta, be to, naujesni tyrimai rodo, jog DTS
atsiradimui įtakos turi ne tik sunki trauma, kuri gali
būti fizinė, emocinė ar seksualinė, bet ir kai kurių
kognityvinių įtaigų padariniai [9]. Kaip įprasta
asmenims, turintiems sudėtingų, potrauminių raidos
sutrikimų, disociaciniu tapatybės sutrikimu
sergantiems pacientams gali pasireikšti simptomai,
susiję su nuotaika, nerimu, asmenybe, valgymo
įpročiais, funkciniais somatiniais ir įvairių medžiagų
vartojimo sutrikimais, taip pat psichoze [5].
Dažniausiai, pacientai skundžiasi suprastėjusia
atmintimi ( užmirštami ne tik su trauma susiję
įvykiai), depersonalizacija ir tapatybės jausmo
pasikeitimu. Pacientai nėra linkę kalbėti apie savo
simptomus ir mano, kad jų patiriami disociaciniai
simptomai yra gėdingi [10].
Kaip minėta ankščiau, disociacinis tapatybės
sutrikimas yra susijęs su didžiuliais išgyvenimais,
trauminiais įvykiais ir (arba) prievarta, įvykusia
vaikystėje. Pagal DSM – 5, diagnozė gali būti
patvirtinama, kai pacientui pasireiškia šie simptomai:
• dviejų ar daugiau skirtingų tapatybių (asmenybės
būsenų) egzistavimas. Skirtingas tapatybes lydi
elgesio, atminties ir mąstymo pokyčiai. Požymius
ir simptomus gali pastebėti kiti arba apie juos gali
pranešti asmuo.
• nuolatinės spragos atmintyje apie kasdienius
įvykius, asmeninę informaciją ir (arba) praeities
trauminius įvykius.
• simptomai sukelia ryškią kančią ar problemas
socialinėje, profesinėje ar kitose kasdieninės
veiklos srityse [7].
3.2 Komorbidiškumas
Disociacija apima esminių funkcijų, tokių kaip
atmintis, sąmonė, suvokimas, motorika ir tapatybės
suvokimas, integracijos praradimą [12]. Labai svarbu
tiksliai diagnozuoti gretutinius psichikos sutrikimus
DTS sergantiems pacientams, nes gretutinės ligos
gali sukelti reikšmingą klinikinį sutrikimą ir
apsunkinti gydymo eigą [13]. Remiantis tyrimais,
disociacinis tapatybės sutrikimas turi reikšmingą
komorbidiškumą su kitais psichikos sveikatos
sutrikimais, pavaizduotais 1 lentelėje.
1 lentelė. Gretutinių ligų pasireiškimo dažnis
pacientams, sergantiems disociaciniu asmenybės
sutrikimu.
Journal of Medical Sciences. 23 Nov, 2023 - Volume 11 | Issue 6. Electronic - ISSN: 2345-0592
90
Dažniausiai pasitaikantys I ašies gretutiniai DTS
sutrikimai yra potrauminio streso sindromas,
depresija, nerimo sutrikimas ir priklausomybė
psichoaktyvioms medžiagoms, o dažniausi II ašies
gretutiniai sutrikimai yra ribinis ir paranoidinis
asmenybės sutrikimai [12]. Svarbu paminėti, jog tarp
pacientų, sergančių disociaciniu tapatybės sutrikimu,
dažniau pasitaikė savęs žalojimo ir bandymų
nusižudyti [21]. Atsižvelgiant į tai, asmenys, kuriems
diagnozuotas DTS, priklauso aukštos rizikos
pavojingo elgesio pacientų grupei. Vertinant
gretutinių ligų dažnį, svarbu paminėti, jog jis gali
skirtis priklausomai nuo atlikto tyrimo ir tiriamos
populiacijos.
3.3 Diferencinė diagnostika
3.3.1 Disociacinis tapatybės sutrikimas ir ribinis
asmenybės sutrikimas
Dar iki 1993 m. disociacinis tapatybės sutrikimas
buvo laikomas ribinio asmenybės sutrikimo viena iš
pasekmių, kuri atsiranda dinamikoje, blogėjant
psichikos būklei. Minėtais metais pastebėta, jog
sutrikimų klinikinis vaizdas ir simptomatika turi
charakteringų skirtumų. Sutrikimai buvo diferen-
cijuoti, tačiau tuo metu dar nepakako aiškaus
klinikinio vaizdo disociacinio tapatybės sutrikimo,
kaip atskiros diagnozės pagrindimui. Kita vertus, jau
tada buvo daroma prielaida, jog nepaisant to, jog
būklės priklauso tam pačiam sutrikimų spektrui, tai
yra atskiros diagnozės [22]. Esminiai panašumai, jog
pacientams, sergantiems disociaciniu tapatybės
sutrikimu pasireiškia disociacijos ir amnezijos
simptomai, kurie taip pat būdingi esant ribiniam
asmenybės sutrikimui [9]. Laikina, kelias minutes ar
valandas trunkanti disociacija, ribinio asmenybės
sutrikimo pacientams, pasireiškia kaip atsakas į
patiriamą didelį stresą. Tyrėjų teigimu, su stresu
susijusi disociacija yra viena iš emocijų moduliavimo
formų (bandymas slopinti emocijas), perkeliant savo
tapatybę į tam tikrą stebėtojo vaidmenį [19]. Su stresu
susijusi disociacija pasireiškia 75 – 80 % pacientų,
sergančių ribiniu asmenybės sutrikimu. Šis
simptomas buvo įtrauktas į DSM-IV ribinio
sutrikimo diagnostikos kriterijus [23]. Diferencijuoti
gali padėti tai, jog lyginant su disociatyviu tapatybės
sutrikimu, ribinės asmenybės sutrikimui labiau
būdingas stabilus ir vienas tapatybės pasikeitimas
(disociacija) [9]. Abiems psichikos sutrikimams
bendra ir tai, jog etiologija stipriai siejasi su
didelėmis traumomis, ypač seksualine prievarta,
fizine prievarta, tėvų nepriežiūra, prisirišimo
sunkumais vaikystėje ir ankstyvoje paauglystėje.
Neretai šių sutrikimų atstovai išsako subjektyviai
stresogeninius vaikystės įvykius, galimai lėmusius
esamą psichinę būklę [19]. Siekiant diferencijuoti
disociacinį asmenybės sutrikimą nuo ribinio
asmenybės sutrikimo, reikalinga tikslinga anamnezė
bei paciento simptomų dinamikos sekimas.
3.3.2 Disociacinis tapatybės sutrikimas ir
šizofrenija
Šizofrenija ir disociacinis tapatybės sutrikimas nors
ir yra visiškai skirtingos ligos, tačiau abu psichikos
sutrikimai gali sukelti tokius simptomus kaip
haliucinacijos, nerimas, depresija bei disociacija.
Daugiau kaip 80 % pacientų, sergančių DTS, patiria
klausos haliucinacijas, o pakitęs tapatumo suvokimas
neretai primena kliedesius apie asmenybės
kontroliavimą, todėl disociacinio tapatybės sutrikimo
simptomai yra panašūs į šizofrenijos [11]. Vis dėl to
vienas reikšmingesnių skirtumų tarp DTS ir
šizofrenijos, jog sergančiųjų DTS tapatybės jausmas
yra pakitęs, o sergančiųjų šizofrenija – ne. Žmonės,
sergantys DTS, gali turėti keletą tapatybių ar
asmenybių, kurios nėra jų sąmoningos kontrolės
dalis. Reiktų atskirti ir tai, jog priešingai nei
šizofrenija, DTS yra disociacijos, o ne mąstymo
sutrikimas. Todėl šizofrenija sergantys žmonės
patiria haliucinacijas, kliedesius ir mąstymo
sutrikimus, o sergantys disociaciniu tapatybės
Journal of Medical Sciences. 23 Nov, 2023 - Volume 11 | Issue 6. Electronic - ISSN: 2345-0592
91
sutrikimu patiria varginančius savęs suvokimo ir
elgesio pokyčius [24]. Dar vienas aspektas, jog
šizofrenija vertinama kaip biologinis sutrikimas, o
DTS labiau kaip užsitęsusi patologinė reakcija į
praeities traumą. Todėl, nepaisant kai kurių šių dviejų
sutrikimų panašumų, disociacinis tapatybės
sutrikimas ir šizofrenija iš esmės skiriasi. Svarbu
gebėti diagnozuoti ir diferencijuoti sutrikimus, nes jų
medikamentinis ir psichoterapinis gydymas turi
esminių skirtumų, lemiančių paciento pasveikimo
prognozę [25].
3.3.3 Disociacinis tapatybės sutrikimas ir
potrauminio streso sindromas
Daugelis žmonių tam tikru savo gyvenimo momentu
patiria disociacijos simptomus, kai stipriai
psichologiškai traumuojantis įvykis priverčia juos
laikinai atsiriboti nuo esamos situacijos. Kai
atitinkamų simptomų būna ir daugiau (pvz.: prarastas
tikrovės suvokimas, stiprios emocijos susijusios su
trauma) – diagnozuojamas potrauminis streso
sindromas (angl. Post-traumatic stress disorder
(PTSD)). Tačiau beveik visais atvejais disociacinio
tapatybės sutrikimo pagrindinis etiologinis veiksnys
taip pat būna praeityje buvę arba vis dar besitęsiantys
psichologinę traumą sukėlę įvykiai. Todėl jei
pagrindinis paciento simptomas – disociacija ar
prarastas realybės suvokimas, kartasi būna sunku
teisingai diferencijuoti net ir patyrusiems
psichiatrams [25]. Vis dėl to, sergant disociaciniu
tapatybės sutrikimu, būdinga amnezija, kuri nėra
susijusi su trauminiu įvykiu, priešingai nei
potrauminio streso sindromo atveju, kai amnezija
atsiranda tik po trauminio turinio prisiminimų [23].
Amnezijų pasireiškimo aplinkybės bei specialisto
klinikinė patirtis gali padėti diferencijuoti sutrikimus,
tačiau neretai pasitaiko, jog sergantys DTS išgirsta
potrauminio sindromo diagnozę arba atvirkščiai. Kita
vertus, neretai diagnozė patikslinama psichoterapijos
sesijų metu, įsigilinus į simptomų atsiradimo
kilmę [26].
3.4 Disociacinio tapatybės sutrikimo gydymo
metodai
Disociatyvų tapatybės sutrikimą svarbu teisingai
diagnozuoti ir gydyti, nes šis sutrikimas turi neigiamą
poveikį ne tik psichikos ligų gydymo kontekste [19].
Kaip ir dauguma psichikos ligų, disociacinio
tapatybės sutrikimo gydymas susideda iš dviejų
dalių: nemedikamentinio ir medikamentinio gydymų.
Labiausiai paplitęs nemedikamentinis gydymo
metodas yra psichodinaminė psichoterapija. Ji apima
tris esminius etapus:
• saugumo užtikrinimas ir simptomų korekcija;
• trauminių prisiminimų integravimas ir kon-
frontacija;
• tapatybės integracija ir reabilitacija.
Pirmasis žingsnis yra skirtas pacientų, sergančių
disociaciniu tapatybės sutrikimu saugumui užtikrinti.
Daugelis DTS pacientų turi suicidinių minčių bei
jiems būdingas savęs žalojimo elgesys. Svarbu tai
pastebėti, o esant didelei savižudybės rizikai, skubiai
hospitalizuoti į psichiatrijos skyrių. Antrasis etapas
skirtas darbui su traumuojančiais prisiminimais. Tai
gali būti sutelkta į nuolatinį trauminių prisiminimų su
įvairiomis alternatyviomis tapatybėmis atkūrimą.
Trečiasis ir paskutinis gydymo etapas sutelktas į
paciento santykį su pačiu savimi bei aplinka. Visuose
gydymo etapuose skatinamas stiprus terapinis ryšys
ir pasitikėjimas psichoterapeutu [9]. Kiek naujesni
psichoterapijos metodai - į traumą orientuota kog-
nityvinė elgesio terapija (KET) ir dialektinės elgesio
terapija (DBT) [15]. Net ir taikant skirtingus terapijos
metodus, kai kurios pagrindinės gydymo ypatybės
išlieka panašios - emocijų ir reakcijos į stresogeninius
įvykius valdymas. [27]. Alternatyvus ir kontra-
versiškų nuomonių sulaukiantis gydymo būdas -
hipnoterapija. Remiantis moksline literatūra, DTS
sergantys pacientai yra lengviau hipnotizuojami nei
Journal of Medical Sciences. 23 Nov, 2023 - Volume 11 | Issue 6. Electronic - ISSN: 2345-0592
92
kitos klinikinės populiacijos. Jau 2009 m. buvo
atlikta tyrimų, kurie parodė teigiamą hipnozės
terapinį poveikį, gydant šį sutrikimą. Šis metodas
apima prieigą prie alternatyvių tapatybių, kurių
įprasto psichoterapijos seanso metu neretai
nepastebima, o tai gali palengvinti terapinį procesą,
integruojant ,,teigiamų" tapatybes [9]. Dar vienas
alternatyvus gydymo būdas - akių judesių desen-
sibilizacijos ir perdirbimo (EMDR) terapija. EMDR
gydymas rekomenduojamas tik tada, kai pacientas
yra stabilus ir turi tinkamus streso įveikos įgūdžius.
EMDR intervencijos, skirtos simptomams mažinti ir
suvaldyti, ego stiprinti bei dirbti su alternatyviomis
tapatybėmis [28].
Iki šiol nėra patvirtintų vaistų disociacinio tapatybės
sutrikimo gydymui. Psichofarmakologija
pasitelkiama tik tam tikrų simptomų korekcijai.
Dažniausiai skiriami netipiniai antipsichotikai,
timoleptikai (SSRI) arba raminamieji vaistai
(benzodiazepinai). Tačiau tyrimuose pastebėta, jog
kai kuriems DTS pacientams benzodiazepinai gali
sukelti parodoksinę reakciją ir sustiprinti
disociacinius simptomus, todėl jų vartojimas turėtų
būti griežtai monitoruojamas bei skiriamas tik esant
kliniškai reikšmingoms indikacijoms.
Taip pat naujausiuose moksliniuose tyrimuose
atkreipiamas dėmesys į teigiamą kappa – opioidų
receptorių antagonistų poveikį, gydant DTS, tačiau
vis dar nėra atlikta pakankamai klinikinių tyrimų, jog
vaistai būtų įtraukti į specifiškai disociacinio
tapatybės sutrikimo gydymui naudojamų vaistų
sąrašą [29].
4. Išvados
DTS vis dar sukelia daug sunkumų tiek diagnostikos,
tiek gydymo srityse. DTS yra psichikos būklė, kai
asmuo patiria savo tapatybės jausmo sutrikimą.
Dažniausia DTS etiologijos priežastis yra sunkios
vaikystės traumos, fizinė, seksualinė ar emocinė
prievarta. DTS dažnai pasireiškia kartu su
potrauminiu streso sindromu bei ribiniu asmenybės
sutrikimu. Gydymo pagrindas yra tikslinga
psichoterapija, tačiau reikalingas visapusiškas
požiūris bei tarpdisciplininės komandos
bendradarbiavimas.
Neabejotina, jog psichiatrų ir klinikinių psichologų
švietimo procese turėtų būti daugiau dėmesio
skiriama gebėjimui teisingai diagnozuoti bei
diferencijuoti DTS. Tačiau nemažiau svarbus
visuomenės švietimas, jog, asmenys, sergantys DTS,
turėtų būti pilnai integruojami į bendruomenę.
Literatūros šaltiniai
1. Brand BL, Schielke HJ, Putnam KT, Putnam FW,
Loewenstein RJ, Myrick A, et al. An Online
Educational Program for Individuals With
Dissociative Disorders and Their Clinicians: 1-Year
and 2-Year Follow-Up. J Trauma Stress.
2019;32(1):156–66.
2. Spiegel D, Lewis-Fernández R, Lanius R,
Vermetten E, Simeon D, Friedman M. Dissociative
disorders in DSM-5. Annu Rev Clin Psychol.
2013;9:299–326.
3. Ross CA, Anderson G, Fleisher WP, Norton GR.
The frequency of multiple personality disorder
among psychiatric inpatients. Am J Psychiatry. 1991
Dec;148(12):1717–20.
4. Lynn SJ, Lilienfeld SO, Merckelbach H,
Giesbrecht T, McNally RJ, Loftus EF, et al. The
trauma model of dissociation: inconvenient truths
and stubborn fictions. Comment on Dalenberg et al.
(2012). Psychol Bull. 2014 May;140(3):896–910.
5. Brand BL, Sar V, Stavropoulos P, Krüger C,
Korzekwa M, Martínez-Taboas A, et al. Separating
Fact from Fiction: An Empirical Examination of Six
Myths About Dissociative Identity Disorder. Harv
Rev Psychiatry. 2016;24(4):257–70.
6. Brand BL, Loewenstein RJ, Spiegel D. Dispelling
myths about dissociative identity disorder treatment:
an empirically based approach. Psychiatry.
2014;77(2):169–89.
Journal of Medical Sciences. 23 Nov, 2023 - Volume 11 | Issue 6. Electronic - ISSN: 2345-0592
93
7. Kabene SM, Balkir Neftci N, Papatzikis E.
Dissociative Identity Disorder and the Law: Guilty or
Not Guilty? Front Psychol. 2022;13:891941.
8. Orlof W, Rozenek EB, Waszkiewicz N, Szewczak
B. Dissociative identity (multiple personality)
disorder in Poland: a clinical case description and
diagnostic difficulties. Vol. 30, Postepy psychiatrii
neurologii. Poland; 2021. p. 213–8.
9. Mitra P, Jain A. Dissociative Identity Disorder. In
Treasure Island (FL); 2023.
10. Pietkiewicz IJ, Bańbura-Nowak A, Tomalski R,
Boon S. Revisiting False-Positive and Imitated
Dissociative Identity Disorder. Front Psychol.
2021;12:637929.
11. Lee SH, Kang NR, Moon DS. Dissociative
Identity Disorder in an Adolescent With Nine
Alternate Personality Traits: A Case Study. Vol. 33,
Soa--ch’ongsonyon chongsin uihak = Journal of child
& adolescent psychiatry. Korea (South); 2022. p. 73–
81.
12. Lakshmanan MN, Meier SLC, Meier RS,
Lakshmanan R. An archetype of the collaborative
efforts of psychotherapy and psychopharmacology
in successfully treating dissociative identity disorder
with comorbid bipolar disorder. Vol. 7, Psychiatry
(Edgmont (Pa. : Township)). United States; 2010. p.
33–7.
13. Bozkurt H, Duzman Mutluer T, Kose C, Zoroglu
S. High psychiatric comorbidity in adolescents with
dissociative disorders. Psychiatry Clin Neurosci.
2015;69(6):369–74.
14. American Psychiatric Association, DSM-5 Task
Force. Diagnostic and statistical manual of mental
disorders: DSM-5
TM
(5th ed.). American Psychiatric
Publishing. 2013;
15. Nilsson D, Holmqvist R, Jonson M. Self-reported
attachment style, trauma exposure and dissociative
symptoms among adolescents. Attach Hum Dev.
2011 Nov;13(6):579–95.
16. Sar V, Akyüz G, Kundakçi T, Kiziltan E, Dogan
O. Childhood trauma, dissociation, and psychiatric
comorbidity in patients with conversion disorder.
Am J Psychiatry. 2004 Dec;161(12):2271–6.
17. Ross CA, Norton GR, Wozney K. Multiple
personality disorder: an analysis of 236 cases. Can J
Psychiatry. 1989 Jun;34(5):413–8.
18. Spalletta G, Janiri D, Piras F, Sani G. Childhood
Trauma in Mental Disorders: A Comprehensive
Approach. Childhood Trauma in Mental Disorders:
A Comprehensive Approach. 2020. 1–460 p.
19. Brand BL, Lanius RA. Chronic complex
dissociative disorders and borderline personality
disorder: Disorders of emotion dysregulation?
Borderline Personal Disord Emot Dysregulation.
2014;1(1):1–12.
20. Brand M, Young KS, Laier C, Wölfling K,
Potenza MN. Integrating psychological and
neurobiological considerations regarding the
development and maintenance of specific Internet-
use disorders: An Interaction of Person-Affect-
Cognition-Execution (I-PACE) model. Neurosci
Biobehav Rev. 2016 Dec;71:252–66.
21. Atilan Fedai Ü, Asoğlu M. Analysis of
Demographic and Clinical Characteristics of Patients
with Dissociative Identity Disorder. Neuropsychiatr
Dis Treat. 2022;18:3035–44.
22. Lauer J, Black DW, Keen P. Multiple personality
disorder and borderline personality disorder. Distinct
entities or variations on a common theme? Ann Clin
psychiatry Off J Am Acad Clin Psychiatr. 1993
Jun;5(2):129–34.
23. Krause-Utz A, Frost R, Winter D, Elzinga BM.
Dissociation and Alterations in Brain Function and
Structure: Implications for Borderline Personality
Disorder. Curr Psychiatry Rep. 2017;19(1).
24. Wu ZY, Fung HW, Chien WT, Ross CA, Lam
SKK. Trauma and dissociation among inpatients
diagnosed with schizophrenia spectrum disorders in
Taiwan. Eur J Psychotraumatol. 2022
;13(2):2105576.
Journal of Medical Sciences. 23 Nov, 2023 - Volume 11 | Issue 6. Electronic - ISSN: 2345-0592
94
25. Meganck R. Beyond the Impasse - Reflections on
Dissociative Identity Disorder from a Freudian-
Lacanian Perspective. Front Psychol. 2017;8:789.
26. Choi KR, Seng JS, Briggs EC, Munro-Kramer
ML, Graham-Bermann SA, Lee RC, et al. The
Dissociative Subtype of Posttraumatic Stress
Disorder (PTSD) Among Adolescents: Co-
Occurring PTSD, Depersonalization/Derealization,
and Other Dissociation Symptoms. J Am Acad Child
Adolesc Psychiatry. 2017 Dec;56(12):1062–72.
27. Putnam FW, Loewenstein RJ. Treatment of
multiple personality disorder: a survey of current
practices. Am J Psychiatry. 1993 Jul;150(7):1048–
52.
28. Slotema CW, van den Berg DPG, Driessen A,
Wilhelmus B, Franken IHA. Feasibility of EMDR for
posttraumatic stress disorder in patients with
personality disorders: a pilot study. Eur J
Psychotraumatol. 2019;10(1):1614822.
29. Burdzik E, Burdzik M. Dissociative identity
disorder as interdisciplinary problem. Part I –
psychiatric and psychological aspects. Psychiatr Pol.
2023;57(1):147–62.
Journal of Medical Sciences. 23 Nov, 2023 - Volume 11 | Issue 6. Electronic - ISSN: 2345-0592
95
Comments are closed.