Paulius Šidagis1
1 Vilnius University, Faculty of Medicine, Vilnius, Lithuania
Abstract
Introduction. Tic disorders – complex neuropsychiatric disorders with onset usually occurring in childhood. Characterized by high comorbidity with other psychiatric disorders, especially attention-deficit/hyperactivity disorder, and obsessive-compulsive disorder. When proper treatment is not administered it can influence psychosocial functioning.
Aim of the study. To present an overview of tic disorders, their epidemiology, diagnosis, and treatment based on the newest evidence-based scientific literature.
Methodology. The literature search was conducted using Pubmed and Google Scholar databases. 20 studies published from 2010 to 2021 were selected, covering epidemiology, diagnosis, and treatment of tic disorders. Search keywords included: tic disorders, Tourette syndrome, epidemiology, diagnosis, and treatment. Exclusion criteria were applied for non-English studies, also studies covering the pathophysiology of tic disorders and pediatric autoimmune neuropsychiatric disorders associated with streptococcal infections.
Results. Before beginning treatment, comprehensive clinical examination, identification of comorbidities, and differentiation from other movement disorders are essential. The main diagnostic instrument used to evaluate tic severity is – Yale-Global Tic Severity Scale. Treatment begins with psychoeducation for the patient and his family and supportive therapy. If necessary behavioral therapy can be suggested, mainly Comprehensive Behavioral Intervention for Ticks. If behavioral therapies are not possible or no improvement is measured medicines such as alpha-adrenergic agonists, typical and atypical neuroleptic, botulinum toxin injections can be introduced.
Conclusions. The main steps for diagnosis include clinical examination, differential diagnosis with other movement disorders, and identification of comorbidities. Treatment is started with psychoeducation and supportive therapy. Behavioral therapy and medication are only prescribed if necessary.
Keywords: Tic disorders, Tourette syndrome, diagnosis of tic disorders, treatment of tic disorders.
Journal of Medical Sciences. Nov 26, 2022 - Volume 10 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
158
Medical Sciences 2022 Vol. 10 (4), p. 158-164, https://doi.org/10.53453/ms.2022.11.17
Diagnosis and treatment of tic disorders: literature review
Paulius Šidagis
1
1
Vilnius University, Faculty of Medicine, Vilnius, Lithuania
Abstract
Introduction. Tic disorders – complex neuropsychiatric disorders with onset usually occurring in childhood. Characterized
by high comorbidity with other psychiatric disorders, especially attention-deficit/hyperactivity disorder, and obsessive-
compulsive disorder. When proper treatment is not administered it can influence psychosocial functioning.
Aim of the study. To present an overview of tic disorders, their epidemiology, diagnosis, and treatment based on the
newest evidence-based scientific literature.
Methodology. The literature search was conducted using Pubmed and Google Scholar databases. 20 studies published
from 2010 to 2021 were selected, covering epidemiology, diagnosis, and treatment of tic disorders. Search keywords
included: tic disorders, Tourette syndrome, epidemiology, diagnosis, and treatment. Exclusion criteria were applied for
non-English studies, also studies covering the pathophysiology of tic disorders and pediatric autoimmune neuropsychiatric
disorders associated with streptococcal infections.
Results. Before beginning treatment, comprehensive clinical examination, identification of comorbidities, and
differentiation from other movement disorders are essential. The main diagnostic instrument used to evaluate tic severity
is - Yale-Global Tic Severity Scale. Treatment begins with psychoeducation for the patient and his family and supportive
therapy. If necessary behavioral therapy can be suggested, mainly Comprehensive Behavioral Intervention for Ticks. If
behavioral therapies are not possible or no improvement is measured medicines such as alpha-adrenergic agonists, typical
and atypical neuroleptic, botulinum toxin injections can be introduced.
Conclusions. The main steps for diagnosis include clinical examination, differential diagnosis with other movement
disorders, and identification of comorbidities. Treatment is started with psychoeducation and supportive therapy.
Behavioral therapy and medication are only prescribed if necessary.
Keywords: Tic disorders, Tourette syndrome, diagnosis of tic disorders, treatment of tic disorders.
Journal of Medical Sciences. Nov 26, 2022 - Volume 10 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
159
Tikų diagnostika ir gydymas: literatūros apžvalga
Paulius Šidagis
1
1
Vilniaus universitetas, Medicinos fakultetas, Vilnius, Lietuva
Santrauka
Įvadas. Tikai – kompleksiškas neuropsichiatrinis sutrikimas, prasidedantis vaikystėje. Būdingas didelis komorbidiškumas
su kitais psichikos sutrikimais, ypač aktyvumo ir dėmesio bei obsesiniu-kompulsiniu sutrikimu. Negaunant tinkamo
gydymo gali lemti prastesnę gyvenimo kokybę, daryti įtaką psichosocialiniam funkcionavimui.
Tikslas. Remiantis įrodymais pagrįsta naujausia moksline literatūra pateikti apibendrintą informaciją apie tikus, jų
epidemiologiją, diagnostiką ir gydymo metodus.
Metodika. Mokslinės literatūros apžvalgai straipsnių buvo ieškoma Pubmed ir Google Scholar duomenų bazėse. Atrinkta
20 straipsnių, publikuotų 2010-2022 metais, kuriuose nagrinėjama tikų epidemiologija, diagnostika ir gydymas. Paieškai
naudoti raktažodžiai: tic disorders, Tourette syndrome, epidemiology, diagnosis, treatment. Atmetimo kriterijus buvo
taikomas straipsniams ne anglų kalba, taip pat straipsniams nagrinėjantiems tikų patofiziologiją, bei pediatrinius
autoimuninius neuropsichiatrinius sutrikimus, susijusius su streptokokinėmis infekcijomis.
Rezultatai. Prieš pradedant gydymą, itin svarbus išsamus klinikinis ištyrimas, gretutinių būklių identifikavimas, bei
diferenciacija su kitais judesio sutrikimais. Pagrindinis diagnostinis instrumentas, taikomas įvertinti tikų sunkumą – Jeilo
globalinė tikų sunkumo skalė. Gydymas pradedamas paciento ir jo artimųjų psichoedukacija bei palaikomąja terapija. Esant
poreikiui gali būti taikomos elgesio terapijos, iš kurių pagrindinė - visapusiška elgesio intervencija. Jei elgesio terapijos
nėra prieinamos ar nejaučiama teigiamo poveikio, skiriami medikamentai - alfa-adrenerginiai agonistai, tipiniai ar atipiniai
neuroleptikai, botulino toksino injekcijos.
Išvados. Diagnostikoje svarbiausia klinikinis ištyrimas, diferencinė diagnostika su kitais judesio sutrikimais bei gretutinių
būklių identifikavimas. Gydymas pradedamas psichoedukacija ir palaikomąja terapija, ir tik esant poreikiui skiriama
elgesio terapija ar medikamentai.
Raktažodžiai: Tikai, Tureto sindromas, tikų diagnostika, tikų gydymas.
Journal of Medical Sciences. Nov 26, 2022 - Volume 10 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
160
1. Įvadas
Tikai apibūdinami kaip staigūs, nevalingi,
pasikartojantys, neritmiški raumenų judesiai ar garsai
(vokalizacijos). Tai patys dažniausi judesio
sutrikimai vaikystėje (1). Dažniausiai tikai prasideda
5-7 metų amžiuje, jie linkę dažnėti ir stiprėti iki
maždaug 11-12 metų (2). Rizikos veiksniais
įvardijama vyriška lytis, šeiminė anamnezė,
obsesinis kompulsinis sutrikimas (3,4). Bendras visų
tikų paplitimas vaikystėje – apie 15-25 proc., tačiau
didžioji jų dalis yra trumpalaikiai (1,5). Vienas iš
daugiausiai ištirtų tiko spektro sutrikimų - Tureto
sindromas. Jo paplitimas bendroje vaikų
populiacijoje siekia 0,3-1 proc. Nėra rasta reikšmingų
skirtumų geografiniu atžvilgiu (6,7). Tikėtina, jog
kaip ir kitų kompleksinių neuropsichiatrinių
sutrikimų, Tureto sindromo rizika susijusi su keleto
genų kombinacija, kurią kartu veikia ir aplinkos
faktorių įtaka (8). Apie 85 proc. visų Tureto sindromą
turinčių pacientų turi lydinčias psichiatrines
diagnozes. Iš jų dažniausios – aktyvumo ir dėmesio
sutrikimas (angl. attention-deficit/hyperactivity
disorder, ADHD) bei obsesinis-kompulsinis
sutrikimas (angl. obsessive-compulsive disorder,
OCD). Taip pat galimi nerimo, nuotaikos, autizmo
spektro sutrikimai, prieštaraujančio neklusnumo
sutrikimas (9). Nors tikai prasideda vaikystėje ir
dažniausiai susilpnėja ar visai išnyksta suaugusiųjų
amžiuje, vis dėlto dalis jų (tuo pačiu ir Tureto
sindromas) kartu su neuropsichiatriniais simptomais
gali persistuoti, lemti prastesnę gyvenimo kokybę.
Dažniausi tikų sukeliami sunkumai: socialinis
susivaržymas, izoliacija, patyčios, fizinis
diskomfortas, skausmas ir traumos, prastesnė miego
kokybė, emociniai sutrikimai. Visa tai paveikia
paciento socialinį ir akademinį funkcionavimą, o tuo
pačiu sukelia sunkumų ir jo šeimai, tad pagalba ir
konsultavimas dažnai reikalingi ir artimiesiems
(1,4,10). Tikai – gana dažna ir kompleksiška
neuropsichiatrinė būklė, todėl labai svarbu, jog ją
gydantys specialistai, taikydami naujausias
efektyvias gydymo priemones, atsižvelgtų į
kiekvieną pacientą individualiai ir bendradarbiautų
su paciento artimaisiais bei mokytojais (6).
2. Tyrimo metodas
Mokslinės literatūros apžvalgai straipsnių buvo
ieškoma Pubmed ir Google Scholar duomenų bazėse.
Atrinkta 20 straipsnių, publikuotų 2010-2021 metais,
kuriuose nagrinėjama tikų epidemiologija,
diagnostika ir gydymas. Paieškai naudoti
raktažodžiai: tic disorders, Tourette syndrome,
epidemiology, diagnosis, treatment. Atmetimo
kriterijus buvo taikomas straipsniams ne anglų kalba,
taip pat straipsniams nagrinėjantiems tikų
patofiziologiją, bei pediatrinius autoimuninius
neuropsichiatrinius sutrikimus, susijusius su
streptokokinėmis infekcijomis.
3. Tyrimo rezultatai
3.1 Simptomai ir diagnostika
Tikai skirstomi į motorinius ar vokalinius, bei
paprastuosius ar kompleksinius. Paprastieji
motoriniai tikai – tai trumpi, staigūs, pasikartojantys,
ir iš pirmo žvilgsnio netikslingi judesiai. Dažniausiai
paveikiamos kūno dalys – akys ir burna. Pasireiškia
mirkčiojimu, trūkčiojimu, akių vartymu, pečių
kilnojimu. Kompleksiniai tikai yra sukeliami keleto
raumenų grupių ir neretai atrodo prasmingi ir
koordinuoti. Kaip pavyzdžius galima būtų nurodyti
lietimą, mojavimą, spyrimą, kitų judesių
mėgdžiojimą ir kopropraksiją (įvairių nešvankių
gestų rodymą) (1). Vokaliniai tikai – tai neartikuliuoti
garsai, kaip atsikrenkštimas, šnirpštimas, kosėjimas
(paprastieji), daliniai ar pilni žodžiai (kompleksiniai)
(4).
Diagnostikoje tikai taip pat yra skirstomi į
trumpalaikius tikus, lėtinius judesio ar balso tikus;
Tureto sindromą; bei nepatikslintus tikus, kurie pilnai
neatitinka prieš tai išvardintų tikų sąlygų (11,12).
Tureto sindromas pasižymi daugybiniais motoriniai
tikais kartu su vienu ar daugiau vokalinių tikų, kurie
Journal of Medical Sciences. Nov 26, 2022 - Volume 10 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
161
tęsiasi ilgiau nei metus (6,7). Vis dėlto lėtinių tikų
atskirtis nuo Tureto sindromo nėra ryški – sindromo
diagnozę lemia abiejų tikų tipų (motorinių ir
vokalinių) egzistavimas ligos eigoje. Nėra
atsižvelgiama nei į tikų sunkumą, nei į motorinių tikų
kompleksiškumą, ar gretutinių būklių kiekį. Taip pat
nėra aiškių genetinių ar fenotipinių skirtumų
išskiriančių šias būkles. Tad yra siūlymų taikyti ir
bendrą terminą „tikų spektro sutrikimai“ (13).
Prieš pat tiką dažnai jaučiamas išankstinis impulsas
ar nemalonus pojūtis atlikti stereotipinį judesį. Šis
pojūtis dažniausiai lokalizuotas būtent tiko vietoje,
rečiau jaučiamas bendrai visame kūne. Tokį pojūtį
išsako apie 90 procentų visų pacientų. Pacientai
dažnai teigia, jog pats tikas palengvina šį sensorinį
pojūtį. Bandant valingai sustabdyti jų pasireiškimą,
impulsai ir pojūčiai kaupiasi, kol galiausiai
pasireiškia neįveikiamas noras „išleisti“ tiką. (2,4).
Prieš pradedant gydymą svarbiausia atlikti išsamų
ištyrimą (9). Didžiajai daliai vaikų tikų bei Tureto
sindromo diagnozė yra nustatoma kliniškai,
remiantis anamneze, simptomais ir jų eiga bei
tiesioginiu stebėjimu. Neurovaizdavimo bei kiti
laboratoriniai testai nėra privalomi (4). Tikų
sunkumas matuojamas pagal įvairius aspektus: dažnį,
intensyvumą, gebėjimą atkreipti pašalinių dėmesį,
įtaką kasdienei veiklai, bendrą socialinį, akademinį ir
darbinį funkcionavimą (9). Standartizuotiems
diagnostikos instrumentams skirtiems įvertinti tikų
sunkumo laipsnį priskiriama Jeilo globalinė tikų
sunkumo skalė (angl. Yale-Global Tic Severity
Scale). Tai dažniausiai naudojama priemonė ir
kliniškai, ir moksliniuose tyrimuose (11). Tikų
sunkumo bei išankstinio impulso vertinimui taip
naudojamos šios skalės: Šapiro Tureto sindromo
sunkumo skalė (Shapiro Tourette-syndrome severity
scale) bei tikų išankstinio impulso skalė (angl.
Premonitory Urge for Tics Scale). Vis dėl to šios
skalės gali netikti sunkiausių atvejų įvertinimui. Tikų
sukeltos traumos bei agresyvus, į savižalą nukreiptas,
elgesys gali pareikalauti neatidėliotino gydymo ir
hospitalizacijos (9).
Trumpuoju laikotarpiu tikų sunkumą lemia
psichosocialinis stresas susijęs su nerimo lygiu ir
nuovargiu, taip pat specifinės socialinės situacijos,
jaudinantys įvykiai, įvairios infekcinės ligos. O
fizinis aktyvumas, dėmesio sukaupimo
reikalaujančios užduotys, socialinis kontekstas,
kuriame pacientas yra motyvuotas sulaikyti savo
tikus (mokykla, darbo vieta), gali būti susiję su
trumpalaikiu pagerėjimu (5,9). Vis dėlto nėra
nustatyta jokių faktorių, kurie padėtų ilgalaikiu
atžvilgiu - didžiajai daliai vaikų situacija su laiku
savaime pagerėja (5).
Diagnostikoje taip pat svarbu atmesti kitas priežastis,
kurios gali lemti judesio sutrikimus. Gydytojui
svarbu atskirti tikus nuo hiperkinetinių ar
psichogeninių judesio sutrikimų, identifikuoti
gretutines somatines ir psichiatrines būkles (11).
Kadangi beveik bet kuris vaiko kartojamas judesys ar
pakartotinai skleidžiamas garsas gali buvo įtariamas
kaip tikas, dažnu atveju vaikai pirma yra tiriami
oftalmologų, alergologų ir kitų specialistų, o tik
vėliau įtariamas pats tikas. Tikai turėtų būti
atskiriami nuo kompulsijų, stereotipijų ir įpročių.
Skirtingai nei tikai, kompulsijos ištinka kaip atsakas
į obsesiją (pvz., rankų plovimas nulemtas baimės
apsikrėsti), kaip taisyklės vykdymas (pvz., tikslų
nustatytą kiekį, pagal tam tikrą tvarką), arba tam, kad
pavyktų apsisaugoti nuo žalos sau ar kitiems. Vis dėl
to šių sutrikimų atskirtis nėra tokia lengva, dažnu
atveju tikai ir kompulsijos egzistuoja kartu (4).
Tureto sindromu sergantys vaikai dažnai kartu turi
kitus hiperkinetinius sutrikimus: aktyvumo ir
dėmesio, obsesinį-kompulsinį, nuotaikos ar nerimo,
mokymosi sutrikimus bei autizmo spektro
sutrikimus. Minėtas būklės turi apie 78 – 90 proc.
visų sergančiųjų Tureto sindromu (2,6,14).
Journal of Medical Sciences. Nov 26, 2022 - Volume 10 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
162
3.2 Gydymas
Gydymo pasirinkimas visais atvejais turėtų būti
individualizuojamas. Siekiama bendro paciento, jo
šeimos ir gydytojų specialistų nutarimo. Svarbu
įvertinti sutrikimo lygį, apsvarstyti gydymo metodų
privalumus ir trūkumus, taip pat ir komorbidinių
sutrikimų egzistavimą (15,16). Gydytojui svarbu
įvertinti paciento funkcionavimo lygį ne vien iš
paciento, bet ir jo artimųjų perspektyvos.
Pagrindiniams gydymo metodams priskiriama
budraus laukimo ir stebėjimo taktika,
psichoedukacija, įvairios elgesio intervencijos, bei
medikamentinis gydymas (15).
Pirmasis gydymo etapas – psichoedukacija. Daugeliu
atveju Tureto sindromo sukeliami tikai yra silpni ir
neapriboja veiksnumo, tad psichoedukacija apie šią
būklę ir palaikantis konsultavimas yra pakankami
(4). Itin svarbu informuoti pačius pacientus ir jų
šeimas apie sutrikimo etiologiją, eigą, poveikį
socialiniam, akademiniam ir profesiniam
funkcionavimui, sąsajas su aplinkos veiksniais,
komorbidiškumą su kitais psichiatriniais sutrikimais.
Svarbu įžvelgti galimas diskriminacijos,
viktimizacijos išraiškas mokykloje ar darbo aplinkoje (9).
Antrasis gydymo etapas – elgesio intervencijos ir/ar
medikamentinis gydymas. Taikoma, kai tikai
sutrikdo fizinį ar psichosocialinį funkcionavimą.
Motoriniai ar vokaliniai tikai, kurie yra itin dažni,
intensyvūs, sukelia skausmą ar diskomfortą, gali
trukdyti kasdienę veiklą. Itin garsūs vokaliniai tikai
gali pritraukti nepageidaujamą dėmesį, sutrikdyti
grupines veiklas.
Visapusiška elgesio intervencija (angl.
Comprehensive Behavioral Intervention for Ticks;
CBIT) – dažniausiai taikomas nefarmakologinis
gydymo būdas vaikams. Visapusiška elgesio
intervencija turi daugiau galimybių sumažinti tikus
nei vien psichoedukacija ar palaikanti terapija (2).
Pagrindinis CBIT komponentas – įpročio keitimo
treniravimas (angl. habit reversal training), kuris
lavina paciento sąmoningumą bei savikontrolę.
Siekiama treniruoti pacientus stebėti savo tikus,
išankstinius pojūčius, taip pat atsakyti į juos valingu
veiksmu, kuris fiziškai nesuderinamas su tiku. Į šią
elgesio terapiją taip pat įeina įvairios relaksacijos
technikos, situacijų, turinčių įtakos tikų sunkumui,
identifikavimas. CBIT turėtų būti laikoma pirmu
pasirinkimo variantu visiems pacientams vyresniems
nei 9 metai (4,9). Ši terapija reikalauja pačio paciento
motyvacijos, introspekcijos galimybės, tad gali būti
netinkama dirbant su jaunesniais pacientais (6). Nors
CBIT yra itin rekomenduojamas, vis dėl to turi ir
trūkumų – terapija nėra plačiai prieinama, yra gana
brangi ir užima daug laiko, vis dar trūksta šios srities
specialistų, o ilgalaikis terapijos poveikis nėra
išsamiai ištirtas (4,17). Paskutiniu metu atsiradusios
galimybės terapiją teikti internetu gali išplėsti
galimybes, leisti tapti labiau prieinamu gydymo būdu (9).
Medikamentinis gydymas taikomas, kai elgesio
intervencijos nėra prieinamos ar nesuteikė trokštamo
teigiamo pokyčio (9). Silpnesniems tikams
rekomenduojamas medikamentinis gydymas alfa-
adrenerginiais agonistais (klonidinu, guanfacinu).
Šie vaistai turi ganėtinai mažai pašalinių poveikių
(sedacija, bradikardija), tačiau jų efektyvumas yra
ganėtinai ribotas. Alfa-adrenerginiai agonistai ypač
rekomenduojami pacientams, kuriems kartu
diagnozuotas ir ADHD sutrikimas (gydymo metu
stebimas teigiamas poveikis abejoms būklėms)
(2,9,18). Stipresniems tikams skiriami tipiniai
(haloperidolis, pimozidas) ir atipiniai (aripiprazolis,
risperidonas) neuroleptikai. Nors jų efektyvumas yra
didesnis (jie gali sumažinti iki 70 proc. tikų), tačiau
didelis pašalinių poveikių spektras (diskinezijos,
ūminė distonija, depresija, padidėjęs prolaktino
kiekis kraujyje, svorio prieaugis, mieguistumas,
sedacija, poveikis širdies ir kraujagyslių sistemai)
riboja panaudojimą (2,14). Pacientas turi būti
reguliariai stebimas gydytojo dėl vaistų sukeltų
judesio sutrikimų, metabolinių ir hormoninių
Journal of Medical Sciences. Nov 26, 2022 - Volume 10 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
163
pašalinių poveikių. Gali reikėti reguliariai atlikti
elektrokardiografiją, jog pavyktų laiku diagnozuoti
QTc intervalo prailgėjimą. Taikant gydymą
medikamentais svarbu periodiškai įvertinti šių
medikamentų efektyvumą ir reikalingumą (15).
Trečiasis gydymo etapas - gilioji smegenų
stimuliacija – potencialus pasirinkimas suaugusiems
pacientams, turintiems sunkiausius ligos atvejus,
atsparias formas, kurių neveikia joks kitas
farmakologinis ar nefarmakologinis gydymo būdas.
Tačiau neaiškios amžiaus ribos, sudėtinga pacientų
atranka reikalauja gausesnio didesnių imčių tyrimų
kiekio (9). Prie trūkumų taip pat priskiriama ne iki
galo aiškus geriausias stimuliacijos taikinys, bei
didelė gydymo kaina (19). Šiai procedūrai taip pat
būdingos komplikacijos - kraujavimas, infekcija
elektrodo implantavimo vietoje (4,20). Tai vis dar
tėra eksperimentinis gydymo būdas, kuris ne visais
atvejais veiksmingas (6).
Kai kurių tyrimų duomenimis, gydymui taip pat gali
būti taikomos botulino toksino injekcijos,
topiramatas, tetrahidrokanabinolis, klonidino
klijuojamas pleistras, akupunktūra. Lokalios
intramuskulinės botulino injekcijos yra vienas iš
pasirinkimų tam tikroms varginančioms tikų
formoms. Jis efektyvus taikant paprastiesiems akių,
veido, kaklo, pečių srities tikams. Poveikis laikinas -
trunka nuo 3 iki 6 mėnesių (4,9,10).
Kada pacientui parenkamas tinkamas individualus
gydymo būdas ir jo atsakingai laikomasi, didžioji tikų
sutrikimais sergančiųjų pacientų dalis gali gyventi
įprastą gyvenimą, be kasdienės veiklos sutrikdymo
(17).
Trūksta tyrimų, kuriuose būtų palyginamas gydymo
efektyvumas taikant vien CBIT ir CBIT kartu su
medikamentais (10). Tolimesni genetiniai tyrimai,
kurių tikimasi netolimoje ateityje galėtų palengvinti
diagnostiką, gydymą ir ligos prevenciją (8).
4. Išvados
1. Diagnostikoje svarbiausia klinikinis
ištyrimas, diferencinė diagnostika su kitais judesio
sutrikimais bei gretutinių būklių identifikavimas.
Pagrindinis instrumentas taikomas tikų įvertinimui -
Jeilo globalinė tikų sunkumo skalė.
2. Gydymas pradedamas
psichoedukacija ir palaikomąja terapija, ir tik esant
poreikiui skiriama elgesio terapija ar medikamentai.
Išskirtinai sudėtingiems suaugusiųjų atvejams gali
būti taikoma ir gilioji smegenų stimuliacija.
3. Nors visiškai išgydyti tikų gali ir
nepavykti, tačiau galima padidinti jų kontrolę,
sumažinti jų intensyvumą ir dažnį, sukeliamą
diskomfortą. Tinkama gydytojo ir artimųjų pagalba
padeda išvengti psichosocialinių problemų, patyčių
mokymosi ir darbo aplinkoje.
Literatūros sąrašas
1. Ueda K, Black KJ. A Comprehensive Review
of Tic Disorders in Children. J Clin Med. 2021 Jun
3;10(11):2479.
2. Stiede JT, Woods DW. Pediatric Prevention:
Tic Disorders. Pediatr Clin North Am. 2020 Jun
1;67(3):547–57.
3. Knight T, Steeves T, Day L, Lowerison M,
Jette N, Pringsheim T. Prevalence of Tic Disorders:
A Systematic Review and Meta-Analysis. Pediatr
Neurol. 2012 Aug 1;47(2):77–90.
4. Kurlan R. Tourette’s Syndrome. N Engl J Med.
2010 Dec 9;363(24):2332–8.
5. Cohen SC, Leckman JF, Bloch MH. Clinical
assessment of Tourette syndrome and tic disorders.
Neurosci Biobehav Rev. 2013 Jul 1;37(6):997–1007.
6. Leckman JF. Tic disorders. BMJ. 2012 Jan
5;344:d7659.
7. Scharf JM, Miller LL, Gauvin CA, Alabiso J,
Mathews CA, Ben-Shlomo Y. Population prevalence
of Tourette syndrome: A systematic review and
meta-analysis. Mov Disord. 2015;30(2):221–8.
Journal of Medical Sciences. Nov 26, 2022 - Volume 10 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
164
8. Fernandez TV, State MW, Pittenger C.
Chapter 23 - Tourette disorder and other tic disorders.
In: Geschwind DH, Paulson HL, Klein C, editors.
Handbook of Clinical Neurology. Elsevier; 2018 p.
343–54. (Neurogenetics, Part I; vol. 147).
9. Martino D, Pringsheim TM. Tourette
syndrome and other chronic tic disorders: an update
on clinical management. Expert Rev Neurother. 2018
Feb 1;18(2):125–37.
10. Yang C, Cheng X, Zhang Q, Yu D, Li J, Zhang
L. Interventions for tic disorders: An updated
overview of systematic reviews and meta analyses.
Psychiatry Res. 2020 May 1;287:112905.
11. Plessen KJ. Tic disorders and Tourette’s
syndrome. Eur Child Adolesc Psychiatry. 2013 Feb
1;22(1):55–60.
12. Roessner V, Hoekstra PJ, Rothenberger A.
Tourette’s disorder and other tic disorders in DSM-5:
a comment. Eur Child Adolesc Psychiatry. 2011
Feb;20(2):71–4.
13. Müller-Vahl KR, Sambrani T, Jakubovski E.
Tic disorders revisited: introduction of the term “tic
spectrum disorders”. Eur Child Adolesc Psychiatry.
2019 Aug 1;28(8):1129–35.
14. Pringsheim T, Holler-Managan Y, Okun MS,
Jankovic J, Piacentini J, Cavanna AE, et al.
Comprehensive systematic review summary:
Treatment of tics in people with Tourette syndrome
and chronic tic disorders. Neurology. 2019 May
7;92(19):907–15.
15. Pringsheim T, Okun MS, Müller-Vahl K,
Martino D, Jankovic J, Cavanna AE, et al. Practice
guideline recommendations summary: Treatment of
tics in people with Tourette syndrome and chronic tic
disorders. Neurology. 2019 May 7;92(19):896–906.
16. Deeb W, Malaty IA, Mathews CA. Chapter 8 -
Tourette disorder and other tic disorders. In: Reus VI,
Lindqvist D, editors. Handbook of Clinical
Neurology. Elsevier; 2019 p. 123–53.
(Psychopharmacology of Neurologic Disease; vol.
165).
17. Jankovic J. Treatment of tics associated with
Tourette syndrome. J Neural Transm. 2020 May
1;127(5):843–50.
18. Cothros N, Medina A, Pringsheim T. Current
pharmacotherapy for tic disorders. Expert Opin
Pharmacother. 2020 Apr;21(5):567–80.
19. Pandey S, Dash D. Progress in
Pharmacological and Surgical Management of
Tourette Syndrome and Other Chronic Tic Disorders.
The Neurologist. 2019 May;24(3):93–108.
20. Martino D, Mink JW. Tic Disorders: Contin
Lifelong Learn Neurol. 2013 Oct;19:1287–311.