Vilius Apanavičius1, Justė Gudavičiūtė1, Rapolas Gaižutis1
1 Lithuanian University of Health Sciences, Academy of Medicine, Faculty of Medicine
Abstract
Benign prostatic hyperplasia (BPH) is a very common disorder in aging men over 40 years old and is defined as a histologic diagnosis attributing to the proliferation of smooth muscle and epithelial cells, which results in an enlarged prostate gland and could cause lower urinary tract symptoms (LUTS). BPH could be suspected by patient history and physical examination including digital rectal examination (DRE). Clinical diagnosis of BPH is determined by the presence of symptoms triad: lower urinary tract symptoms, a benign prostatic enlargement and a bladder outlet obstruction. For a long time open prostatectomy was considered to be the main treatment of BPH, later transurethral resection of the prostate (TURP) became as the gold standard. Moreover nowadays a number of safe and effective medical treatments and minimally invasive procedures is increasing. Management of BPH is complex, including lifestyle changes, medications and surgery.
Aim: to provide most effective diagnostic and treatment methods for benign prostatic hyperplasia.
Methods: the review of literature was performed using „PubMed“ database using the predetermined keywords, and selecting publications investigating the burden of this disease.
Conclusions: after conducting the review of literature we present main causes, diagnostics and treatment of benign prostatic hyperplasia.
Keywords: benign prostatic hyperplasia, etiology, diagnostics, management.
Journal of Medical Sciences. April 15, 2021 - Volume 9 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
83
Medical Sciences 2021 Vol. 9 (3), p. 83-93
Benign prostatic hyperplasia: etiology, diagnostics and
treatment
Vilius Apanavičius
1
, Justė Gudavičiūtė
1
, Rapolas Gaižutis
1
1
Lithuanian University of Health Sciences, Academy of Medicine, Faculty of Medicine
Abstract
Benign prostatic hyperplasia (BPH) is a very common disorder in aging men over 40 years old and is
defined as a histologic diagnosis attributing to the proliferation of smooth muscle and epithelial cells, which
results in an enlarged prostate gland and could cause lower urinary tract symptoms (LUTS). BPH could be
suspected by patient history and physical examination including digital rectal examination (DRE). Clinical
diagnosis of BPH is determined by the presence of symptoms triad: lower urinary tract symptoms, a benign
prostatic enlargement and a bladder outlet obstruction. For a long time open prostatectomy was considered
to be the main treatment of BPH, later transurethral resection of the prostate (TURP) became as the gold
standard. Moreover nowadays a number of safe and effective medical treatments and minimally invasive
procedures is increasing. Management of BPH is complex, including lifestyle changes, medications and
surgery.
Aim: to provide most effective diagnostic and treatment methods for benign prostatic hyperplasia.
Methods: the review of literature was performed using „PubMed“ database using the predetermined
keywords, and selecting publications investigating the burden of this disease.
Conclusions: after conducting the review of literature we present main causes, diagnostics and treatment
of benign prostatic hyperplasia.
Keywords: benign prostatic hyperplasia, etiology, diagnostics, management.
Journal of Medical Sciences. April 15, 2021 - Volume 9 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
84
Gerybinė prostatos hiperplazija: etiologija, diagnostika ir
gydymo galimybės
Vilius Apanavičius
1
, Justė Gudavičiūtė
1
, Rapolas Gaižutis
1
1
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Medicinos fakultetas
Santrauka
Gerybinė prostatos hiperplazija (GPH) – tai plačiai paplitusi liga vyresnių nei 40 metų vyrų tarpe,
pasireiškianti nevaldomu, su amžiumi susijusiu, prostatos didėjimu, kuris gali sukelti apatinių šlapimo takų
simptomus (AŠTS). GPH yra histologinė diagnozė, apibūdinama kaip prostatos lygiųjų raumenų ir
epitelinių ląstelių proliferacija. Įtarti GPH galime jau vien iš anamnezės, o klinikinė diagnozė nustatoma
esant šiai simptomų triadai: priešinės liaukos tūrio padidėjimas, šlapimo tėkmės pablogėjimas ir pasireiškę
AŠTS. Ilgą laiką įprastinė gerybinės prostatos hiperplazijos operacija buvo atvira prostatektomija, vėliau
auksiniu standartu pripažinta transuretrinė prostatos rezekcija (TURP), o šiais laikais vis daugėja gydymo
būdų medikamentais bei minimaliai invazyviomis procedūromis. GPH gydymas kompleksinis: gyvenimo
būdo korekcija, medikamentinis ir chirurginis.
Tikslas: pateikti naujausius ir efektyviausius gerybinės prostatos hiperplazijos diagnostikos ir gydymo
būdus.
Metodai: atlikta literatūros apžvalga pasitelkus „PubMed“ duomenų bazę, naudojant prieš tai sugeneruotus
raktažodžius ir atrenkant publikacijas apie gerybinę prostatos hiperplaziją.
Rezultatai: atlikus literatūros apžvalgą pateikiami pagrindiniai gerybinės prostatos hiperplazijos
diagnostikos ir gydymo principai.
Raktiniai žodžiai: gerybinė prostatos hiperplazija, etiologija, diagnostika, gydymas.
Įžanga
Gerybinė prostatos hiperplazija (GPH) – tai
vienas iš dažniausių urologinių sutrikimų
vyresnio amžiaus vyrų tarpe. Ligos paplitimas
labai priklauso nuo amžiaus, GPH aptinkama tik
8% vyrų ketvirtajame dešimtmetyje, tačiau net
iki 90% ši liga nustatoma jų devintajame
dešimtmetyje. (1) Kliniškai GPH įtarti galima
surinkus detalią paciento anamnezę bei atlikus
digitalinį rektalinį tyrimą (DRT), bet patologinės
diagnozės patvirtinimui reikalinga prostatos
biopsija su histologiniu ištyrimu, kuriame
vyrautų prostatos lygiųjų raumenų ir epitelinių
ląstelių proliferacija. Ligai progresuojant
didžiausias ląstelių vešėjimas vyksta
tranzitorinėje zonoje, kas sąlygoja prostatos
augimą bei gali sukelti apatinių šlapimo takų
simptomų (AŠTS) pasireiškimą. (2,3) Vis dar
didele problema išlieka užsitęsęs ligos
diagnozavimas, kadangi vyrai, turintys šią ligą, iš
pradžių gali visai nejausti simptomų, o jei ir
jaučia, tai netrukdo jų kasdieniam gyvenimui,
todėl laiku nesikreipia į gydytojus. Ankstyvas
GPH diagnozavimas ir laiku paskirtas tinkamas
gydymas galėtų prisidėti prie paciento gyvenimo
kokybės gerinimo ir padėtų išvengti sunkių ligos
Journal of Medical Sciences. April 15, 2021 - Volume 9 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
85
komplikacijų. (4) Yra priimta, jog GPH
nustatoma ir gydoma urologų, tačiau naujausios
gairės vis dažniau akcentuoja ir šeimos gydytojų
įsitraukimą į ligos diagnozavimą, gydymą bei
priežiūrą. (1,2,5,6) Šiame straipsnyje bus
aptariama naujausia informacija apie gerybinę
prostatos hiperplaziją, jos etiologiją, diagnostiką
bei gydymą.
Apibrėžimas ir rizikos veiksniai
Gerybinė prostatos hiperplazija – tai
histopatologinis terminas, apibūdinamas kaip
progresuojanti prostatos stromos ir epitelinio
audinio hiperplazija, kai didėja ląstelių skaičius,
bet ne masė. (4) GPH terminas dažnu atveju tapo
vartojamas kasdienėje gydytojų praktikoje ir
kaip klinikinė diagnozė. Tačiau vis dar yra daug
sumaišties mokslinėje literatūroje bei įvairiose
publikacijose dėl jos apibrėžimo. Dažnai ši liga
tarpusavyje painiojama su apatinių šlapimo takų
simptomų (AŠTS), šlapimo pūslės obstrukcijos
(ŠPO), nepiktybinio prostatos padidėjimo (NPP)
kompleksu. (3,5,7) Visi šie simptomai yra labai
glaudžiai susiję tarpusavyje, o didžiausia
tikimybė sirgti GPH būna tada, kai pacientui yra
šie trys komponentai vienu metu. Įvairių tyrimų
metu yra apskaičiuota, jog tarp vyrų, vyresnių nei
40 metų, maždaug pusei jų kažkuriuo metu gali
pasireikšti GPH, iš jų 30–50% vargins ir AŠTS,
kurie gali būti ir dėl kitų priežasčių, nebūtinai
susijusių su GPH. Taip pat daliai vyrų gali
pasireikšti NPP, ir jis būdingas tik esant GPH.
Dar kitai daliai vyrų, vyresnių nei 40 metų,
kažkada gali pasireikšti ŠPO, kuri
charakterizuojama padidėjusiu detruzoriaus
spaudimu ir sumažėjusiu šlapimo srovės greičiu
ir gali atsirasti dėl begalės priežasčių, tarp kurių
ir GPH ar NPP. (3) Labai aiškiai viso šio
komplekso santykį galime pamatyti 1
paveikslėlyje. Taigi, gydytojui visuomet labai
svarbu gerai apsvarstyti galimas simptomų
priežastis prieš paskiriant gydymą, jog būtų
gydoma liga, o ne varginantys simptomai.
Kadangi visa tai gali atsiliepti paciento sveikatai,
kuomet paskiriami vaistai yra per stiprūs,
palyginti su paciento esama būkle, ir atvirkščiai.
1 pav. GPH terminologija. Roehrborn CG. Pathology of benign prostatic hyperplasia. Int J Impot Res.
2008 Dec;20 Suppl 3:S11-8. doi: 10.1038/ijir.2008.55. PMID: 19002119.
Journal of Medical Sciences. April 15, 2021 - Volume 9 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
86
Geriausiai žinomi rizikos veiksniai, darantys
įtaką GPH vystymuisi, yra amžius,
funkcionuojančios sėklidės, nutukimas, cukrinis
diabetas, kardiovaskulinės ligos bei genetiniai
faktoriai. Remiantis naujausiais tyrimais, galimi
rizikos veiksniai, tačiau dar pilnai neišaiškinti,
galėtų būti rasė ir aplinka (didesnė rizika vakarų
šalių gyventojams nei azijiečiams), lėtinis
prostatos uždegimas, rūkymas, alkoholio
vartojimas, mažas fizinis aktyvumas, dieta
(mažesnė rizika vyrams, valgantiems daugiau
daržovių bei vaisių). (1,4,8,9,10)
Diagnostika
Gerybinės prostatos hiperplazijos pradinės
diagnostikos tikslas yra kruopščiai įvertinti
paciento pagrindinius nusiskundimus, susijusius
su šlapinimusi, kurie dažniausiai įvardijami
apatiniais šlapimo takų simptomais (AŠTS).
AŠTS dažnu atveju siejami būtent su GPH,
tačiau reikia įsiminti, jog šie simptomai gali būti
ir dėl daugybės kitų priežasčių. Anamnezės
rinkimo metu labai svarbu stengtis atmesti visas
kitas galimas priežastis, sukeliančias AŠTS. (5)
Šie simptomai yra skirstomi į dvi pagrindines
grupes: iritacinius (prisipildymo) ir obstrukcinius
(ištuštinimo), nors kai kurie ekspertai
rekomenduoja įtraukti ir trečiąją grupę –
postmikcinius simptomus. (11) Obstrukciniams
simptomams priklauso uždelsta šlapinimosi
pradžia, būtinybė stangintis norint nusišlapinti,
silpna šlapimo srovė, nutrūkstantis šlapinimasis.
Dažniausi iritaciniai simptomai yra staigus noras
šlapintis, dažnas šlapinimasis, ypač naktį,
šlapimo nelaikymas. Į postmikcinių simptomų
grupę priskiriama nepilno išsišlapinimo jausmas
ir lašnojimas pasišlapinus. Obstrukciniai
simptomai yra labiausiai būdingi gerybinei
prostatos hiperplazijai, ir laiku jų nepastebėjus
galima viršutinių šlapimo takų progresuojanti
pažaida. Tačiau labiausiai varginantys pacientą
simptomai yra iritaciniai. (12) Šių simptomų
sunkumui įvertinti dažniausiai naudojamas
standartizuotas klausimynas – tarptautinė
prostatos simptomų skalė (TPSS), kurią sudaro 7
klausimai ir 1 papildomas, gyvenimo kokybės,
klausimas (ang. Quality of life (QoL)).
Maksimalus balų skaičius yra 35. Jeigu pacientas
surenka nuo 0 iki 7 balų, laikoma, jog jam lengvi
simptomai, vidutiniai simptomai – nuo 8 iki 19
balų, sunkūs simptomai – virš 20 balų. (1) Nors
įvairių tyrimu metu ir yra nustatyta, jog
koreliacija tarp TPSS balų sumos ir objektyvaus
ištyrimo rezultatų yra maža, vis dėlto ši anketa
kol kas išlieka lengviausiai prieinama bei
tiksliausia, padedanti įtarti GPH bei sekti ligos
eigą. (13) Pacientams, kuriuos vargina dažnas
šlapinimasis, šlapimo nelaikymas ar dažnas
noras šlapintis nakties metu, rekomenduojama
pasiūlyti užpildyti šlapinimosi dienoraštį. Tai
speciali anketa, kurią pildo pats pacientas
kiekvieno pasišlapinimo metu. Įprastai gydytojas
rekomenduoja pildyti šią anketą bent tris dienas
prieš vizitą, tačiau ir užpildžius vienos paros
duomenis, esant patologijai, gydytojas gautų
svarbiausią informaciją. (14) Šlapinimosi
dienoraštis gali padėti nustatyti poliuriją, naktinę
poliuriją ar šlapimo nelaikymą dėl psichologinių
ar kitokių elgsenos priežasčių. (6) Renkant AŠTS
anamnezę taip pat svarbu išsiaiškinti, ar nėra
pasikeitusi paciento seksualinė funkcija – dėl ilgą
laiką varginančių simptomų gali atsirasti
seksualinė disfunkcija, kuri gali prisidėti prie
gyvenimo kokybės bloginimo. Surinkus
anamnezę ir įvertinus ligos simptomus
atliekamas fizinis paciento ištyrimas, kurio metu
bene svarbiausias yra digitalinis rektalinis
Journal of Medical Sciences. April 15, 2021 - Volume 9 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
87
tyrimas (DRT). (2,5,15) Tai gana paprastas ir
daug laiko nereikalaujantis tyrimas, tačiau labai
informatyvus, leidžiantis įvertinti prostatos dydį,
paslankumą, konsistenciją, formą, papildomus
darinius. Taip pat DRT atlieka svarbų vaidmenį
ir prostatos vėžio ankstyvoje diagnostikoje.
Manoma, jog DRT yra naudingas siekiant įtarti
ankstyvą prostatos vėžį vyrams, kuriems yra
išreikšti AŠTS, nors prognostinė vertė ir tesiekia
26-34%. (15) Aptikus padidėjusį, sukietėjusį
neaiškų darinį reikalinga urologo konsultacija
dėl potencialaus prostatos biopsijos atlikimo.
Fizinio ištyrimo metu neturėtų būti pamiršti pilvo
apčiuopos ir neurologinis ištyrimai, jog būtų
galima atmesti įmanomas neurologines bei kitas
šlapimo pūslės obstrukcijos priežastis,
sukeliančias AŠTS. (5,6) Remiantis AUA
gairėmis, pirminio lygio sveikatos priežiūros
specialistams apžiūros metu taip pat
rekomenduojama atlikti prostatos specifinio
antigeno (PSA) ir šlapimo tyrimus. (16) Visiems
vyrams, kurių gyvenimo trukmė tikėtina yra
ilgesnė nei 10 metų, turėtų būti atliekamas PSA
tyrimas, kadangi prostatos vėžio nustatymas yra
ne tik svarbus faktorius pasirenkant tolimesnę
gydymo taktiką, bet gali pasitarnauti ir kaip
puikus žymuo, atspindintis GPH progresavimo
riziką. (17) Tikėtina maža GPH progresavimo
rizika, kai nustatomas PSA rodiklis < 1,5 ng/ml,
didelė GPH progresavimo tikimybė – esant PSA
> 1,5 ng/ml, o nustačius PSA > 10 ng/ml
tikimybė sirgti prostatos vėžiu yra net 50-80
%, be to, tai yra viena iš indikacijų atlikti
prostatos biopsiją. (16,18) Kitas diferencinei
diagnostikai svarbus tyrimas, atliekamas
pacientams su išreikštais AŠTS, yra šlapimo
tyrimas su ar be šlapimo pasėlio. Šio diagnostinio
metodo tikslas – padėti lengviau atpažinti ir
diferencijuoti patologijas, tokias kaip šlapimo
takų infekcija, hematurija, proteinurija, cukrinis
diabetas ar šlapimo pūslės vėžys, kurių
simptomai gali būti labai panašūs į GPH
simptomus. (1) Aptikus patologinius rodmenis
reikalingas tolimesnis paciento ištyrimas.
Gerybinė prostatos hiperplazija kliniškai
nustatoma remiantis trimis ligos požymiais:
priešinės liaukos tūrio padidėjimu, šlapimo
tėkmės pablogėjimu bei pasireiškusiais apatinių
šlapimo takų simptomais. (19)
Pagalbiniai tyrimai
Pacientai, kuriems nustatoma pasikartojančios
šlapimo takų infekcijos, hematurija, PSA
padidėjimas, patologiniai dariniai digitalinio
rektalinio tyrimo metu ir kiti pakitimai,
signalizuojantys apie galimą prostatos vėžį,
šlapimo susilaikymą ar neurologines ligas, turėtų
būti šeimos gydytojo siunčiami pas urologą
tolimesniam ištyrimui, kurio metu gali prireikti
papildomų tyrimų. (1 lentelė)
Journal of Medical Sciences. April 15, 2021 - Volume 9 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
88
Indikacijos siuntimui pas urologą
Hematurija
Pasikartojančios šlapimo takų infekcijos
Prieš numatomą urologinę operaciją
Padidėjęs PSA
Akmenys šlapimo pūslėje
Apčiuopiami prostatos pakitimai DRT metu
Įtarimas neurologinės būklės, sukeliančios AŠTS
Šlapimo susilaikymas
Trauma
AŠTS nepasiduodantys medikamentiniam gydymui
Paciento noras urologiniam ištyrimui
1. lentelė. Indikacijos siuntimui pas urologą. Unnikrishnan R, Almassi N, Fareed K. Benign prostatic
hyperplasia: Evaluation and medical management in primary care. Cleve Clin J Med. 2017 Jan;84(1):53-
64. doi: 10.3949/ccjm.84a.16008. PMID: 28084985.
- Urofluometrija. Neinvazinis ir gana
informatyvus tyrimas, padedantis įvertinti
šlapimo pūslės obstrukcijos tikimybę, tačiau
negalintis nustatyti tikslios jos priežasties. (13)
Svarbiausias rodiklis šiame tyrime yra šlapimo
srovės greičio pikas (Qmax). Kai nustatomas
šlapimo srovės greičio pikas < 10 ml/s, didelė
šlapimo pūslės obstrukcijos tikimybė. (15)
- Urodinaminis tyrimas. Jei tiriant
pacientą yra abejonių dėl šlapimo pūslės
obstrukcijos, urodinaminis metodas yra
vienintelis būdas, galintis padėti išdiferencijuoti
obstrukciją nuo detruzoriaus funkcijos
susilpnėjimo. (15) Tačiau tai jokiu būdu neturėtų
būti rutininis tyrimas, o atliekamas tik esant
indikacijoms.
- Liekamojo šlapimo tūrio (LŠT)
matavimas. Atliekamas transabdominalinės
ultrasonografijos metu arba kateterizuojant,
norint įvertinti šlapimo pūslės funkciją. Šis
tyrimas nėra naudojamas patvirtinti diagnozei,
bet gali prisidėti prie GPH ligos sekimo.
Pacientai, kuriems yra parinkta stebėjimo
laukimo taktika, tačiau jų liekamasis šlapimo
tūris didesnis nei 100 ml, turi didesnę nesėkmės
tikimybę ir tikėtina, jog jiems prireiks
medikamentinio ar invazinio gydymo. Pacientai,
kurių LŠT yra didesnis nei 200 ml, turėtų būti
atidžiai ištirti, kadangi jiems yra didesnė šlapimo
susilaikymo rizika. (6) Taip pat šis tyrimas
naudingas ir tuo, jog echoskopuojant šlapimo
pūslę, galime pamatyti, ar joje nėra akmenų,
navikų ar kitų darinių.
- Transrektalinė ultrasonografija
(TRUS). Ultrasonografija per tiesiąją žarną yra
informatyvus tyrimas norint tiksliau įvertinti
prostatos tūrį, formą, ribas bei audinį tuo atveju,
kai DRT ar PSA rezultatai nurodo prostatos vėžio
tikimybę. TRUS taip pat svarbus prieš
pasirenkant medikamentinio ar operacinio
Journal of Medical Sciences. April 15, 2021 - Volume 9 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
89
gydymo taktiką bei vertinant ligos progresavimo
riziką. Tačiau vėlgi, šis tyrimas neturėtų būti
atliekamas rutiniškai kiekvienam pacientui. (20)
Gydymas
Nors GPH nėra gyvybei pavojinga liga, tačiau
ilgainiui ji gali smarkiai pabloginti paciento
gyvenimo kokybę, todėl gydymo tikslas nėra
vien tik varginančių simptomų sumažinimas, bet
ir bandymas sulėtinti ar išvengti ligos
progresavimo bei jos komplikacijų. Gydymo
taktika pasirenkama priklausomai nuo simptomų
intensyvumo, kurį galima nustatyti TPSS balų
sumos pagalba, taip pat svarbu įvertinti ar nėra
atsiradusių ligos komplikacijai būdingų
simptomų (hematurija, pasikartojanti ŠTI,
šlapimo susilaikymas) bei atsižvelgti į paties
paciento pageidavimus. Prieš paskiriant gydymą
reikėtų atkreipti dėmesį ir į esamas su amžiumi
susijusias gretutines ligas, kadangi pasirinktas
gydymas esant kai kurioms ligoms gali turėti
neigiamą efektą. (5)
Pacientams, kuriems yra pasireiškę lengvi arba
visai nežymūs simptomai (TPSS ≤ 8), gali būti
parinkta aktyvaus stebėjimo taktika. (21) Šio
gydymo etapo metu pacientai yra supažindinami
su ligos rizikos veiksniais ir būdais, kaip jų
išvengti. Turbūt vienas svarbiausių aktyvaus
stebėjimo tikslų yra gyvenimo būdo korekcija –
tai mažinimas arba visiškas atsisakymas skysčių
vartojimo vakarais, taip pat alkoholio ir kofeino
vengimas, rūkymo atsisakymas, fizinis
aktyvumas bei svorio mažinimas. (2,5,22) Be to,
tokie pacientai turėtų būti nuolat stebimi, idealiai
bent kartą per metus vertinamas simptomų
progresavimas, fiziniai pokyčiai bei atliekami
kraujo ir šlapimo tyrimai.
Pacientai, kuriems nustatyti vidutinio arba
sunkaus laipsnio simptomai (TPSS ≥ 8), gali būti
gydomi medikamentais arba chirurgiškai.
Pirmiausia būtina pacientą supažindinti su
gyvenimo būdo korekcija, antras etapas
dažniausiai būna gydymas vaistais. GPH jau ilgą
laiką yra priimta gydyti dviem pagrindinėmis
vaistų grupėmis – tai a
1
-blokatoriais
(alfuzosinas, doksazosinas, terazosinas) ir 5α-
reduktazės inhibitoriais (finasteridas,
dutasteridas). Siekiant pacientui paskirti teisingą
gydymą, pravartu žinoti ligos patofiziologiją, jog
dihidrotestoresronas (DHT) yra svarbiausias
hormonas prostatos augime. 5α-reduktazės
inhibitoriai blokuoja 5α-reduktazę (1 arba 2
tipo), kuri keičia testosteroną į DHT, tokiu būdu
mažinamas prostatos tūris bei GPH
progresavimas. Nustatyta, jog finasteridas, kuris
selektyviai blokuoja 2 tipo 5α-reduktazę, gydant
monoterapija sumažina prostatos tūrį maždaug
20%, o simptomų progresavimą – 34%. Taip pat
nustatyta, jog kitas tos pačios vaistų grupės
atstovas – dutasteridas, kuris blokuoja 1 ir 2 tipo
5α-reduktazę, yra šiek tiek pranašesnis
dalyvaujant fermento inhibicijoje, tačiau
galiausiai abu vaistai labai panašiai pasireiškia
ligos simptomų mažinime, todėl pasakyti, kuris
iš tiesų yra pranašesnis sudėtinga. (23,24,25)
Alfa adrenoblokatoriai – taip pat galimas
pasirinkti vaistas, kurio veikimas pasireiškia per
a
1
adrenoreceptorių blokavimą prostatos
lygiuosiuose raumenyse ir šlapimo pūslės
kaklelyje, taip šie vaistai mažina obstrukciją ir
gerina šlapimo pratekėjimą. Alfa
adrenoblokatoriai yra greitesnio veikimo vaistai
nei 5α-reduktazės inhibitoriai, tačiau stebint
atokiuosius rezultatus tik 5α-reduktazės
inhibitoriai turi įtakos ligos progresavimo ir
komplikacijų mažinimui. (26)
Nors ir a
1
-blokatorių, ir 5α-reduktazės
inhibitorių monoterapija turi savo vietą GPH
gydyme, visgi nustatyta, jog kombinacinė
Journal of Medical Sciences. April 15, 2021 - Volume 9 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
90
terapija, tai yra gydymas abiejų vaistų deriniu,
yra taip pat labai efektyvus gydymo metodas. 5
metų trukmės MTOPS studijoje nustatyta, jog
vartojant finasteridą ir doksazosiną atskirai ligos
rizika sumažėjo labai panašiai (34% ir 39%), kai
tuo tarpu kombinacinė terapija ligos riziką
sumažino net 66%. Taip pat šio tyrimo metu
pastebėta teigiamas poveikis atitolinant ligos
progresavimą, gerinant šlapimo pratekėjimą ir
lengvinant AŠTS. (25) Panašūs rezultatai gauti ir
kitos studijos metu, tiriant dutasterido ir
tamsulosino derinį. (27) Taigi, stebint
kombinacinės terapijos teikiamą naudą, šis
gydymo metodas ypač rekomenduojamas
pacientams su padidėjusiu prostatos tūriu ir
vidutinio ar sunkaus laipsnio AŠTS.
Net ir esant sėkmingam gydymui vaistais, GPH
vis tiek gali progresuoti pas kai kuriuos
pacientus. Jau minėtame MTOPS tyrime buvo
pastebėtas ligos progresavimas ilguoju periodu
10% vyrų, kurie gydėsi a
1
-blokatorių ar 5α-
reduktazės inhibitorių monoterapija, ir 5% vyrų,
kuriems buvo paskirta kombinacinė terapija. Iš
šių grupių pacientų 1-3% buvo reikalingas
chirurginis gydymas. (25) Taigi, turint tai omeny
bei remiantis AUA gairėmis, pacientai, kuriems
nepadeda medikamentinis gydymas ar
pasireiškia su GPH susiję komplikacijos, tokios
kaip hematurija, šlapimo pūslės akmenys,
pasikartojančios ŠTI, inkstų funkcijos
nepakankamumas dėl GPH, ūminis ar lėtinis
šlapimo susilaikymas, turėtų būti nukreipti
chirurginiam gydymui. Šiuo metu tikrai yra
nemažas chirurginio ar minimaliai invazinio
gydymo pasirinkimas, nuo atviros
prostatektomijos iki adatinės abliacijos ar
mikrobangų šiluminės terapijos per šlaplę.
Tačiau, nors ir stipriai progresuojant GPH
gydymo galimybėms ir gausai, TURP vis dar
išlieka auksiniu standartu. (22) Po operacijos
TPSS vidutiniškai sumažėja 70%, šlapimo srovės
greičio pikas (Qmax) padidėja maždaug 162%, o
gyvenimo kokybės indeksas pagerėja 69%. (28)
Apskritai, operacinis GPH gydymas labiausiai
pagerina paciento gyvenimo kokybę ir sumažina
jį varginančius simptomus, tačiau taip pat turi ir
pavojingų komplikacijų, tokių kaip šlapimo
nelaikymas, erekcijos sutrikimas, retrogradinė
ejakuliacija po operacijos.
Apibendrinimas
Taigi GPH yra viena aktualiausių urologinių
susirgimų tarp vyresnio amžiaus vyrų, kurios
paplitimas senstant populiacijai vis didėja.
Dažnu atveju GPH simptomai gali nepasireikšti
ilgą laiką, todėl svarbu ankstyvas ligos
diagnozavimas bei gydymas. Kliniškai ligą
galima įtarti surinkus detalią anamnezę bei
atlikus kryptingą fizinį paciento ištyrimą
įskaitant ir DRT, todėl pirminės sveikatos
priežiūros specialistų įtraukimas į komandinį
darbą yra tikslingas. Tokiu atveju urologijos
srities specialistai galėtų daugiau dėmesio skirti
pacientams su grėsmingesnėmis patologijomis.
Nors minimaliai invazyvių gydymo metodų vis
daugėja, tačiau TURP išlieka auksiniu standartu
intervenciniame GPH gydyme.
Literatūros sąrašas:
1. Langan RC. Benign Prostatic
Hyperplasia. Prim Care. 2019 Jun;46(2):223-
232. doi: 10.1016/j.pop.2019.02.003. Epub 2019
Apr 1. PMID: 31030823.
2. Kapoor A. Benign prostatic hyperplasia
(BPH) management in the primary care setting.
Can J Urol. 2012 Oct;19 Suppl 1:10-7. PMID:
23089343.
3. Roehrborn CG. Pathology of benign
prostatic hyperplasia. Int J Impot Res. 2008
Journal of Medical Sciences. April 15, 2021 - Volume 9 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
91
Dec;20 Suppl 3:S11-8. doi: 10.1038/ijir.2008.55.
PMID: 19002119.
4. Egan KB. The Epidemiology of Benign
Prostatic Hyperplasia Associated with Lower
Urinary Tract Symptoms: Prevalence and
Incident Rates. Urol Clin North Am. 2016
Aug;43(3):289-97. doi:
10.1016/j.ucl.2016.04.001. PMID: 27476122.
5. Vuichoud C, Loughlin KR. Benign
prostatic hyperplasia: epidemiology, economics
and evaluation. Can J Urol. 2015 Oct;22 Suppl
1:1-6. PMID: 26497338.
6. Unnikrishnan R, Almassi N, Fareed K.
Benign prostatic hyperplasia: Evaluation and
medical management in primary care. Cleve Clin
J Med. 2017 Jan;84(1):53-64. doi:
10.3949/ccjm.84a.16008. PMID: 28084985.
7. Foo KT. What is a disease? What is the
disease clinical benign prostatic hyperplasia
(BPH)? World J Urol. 2019 Jul;37(7):1293-
1296. doi: 10.1007/s00345-019-02691-0. Epub
2019 Feb 25. PMID: 30805683; PMCID:
PMC6620380.
8. Kang D, Andriole GL, Van De Vooren
RC, Crawford D, Chia D, Urban DA, Reding D,
Huang WY, Hayes RB. Risk behaviours and
benign prostatic hyperplasia. BJU Int. 2004
Jun;93(9):1241-5. doi: 10.1111/j.1464-
410X.2004.04839.x. PMID: 15180615.
9. Gandaglia G, Briganti A, Gontero P,
Mondaini N, Novara G, Salonia A, Sciarra A,
Montorsi F. The role of chronic prostatic
inflammation in the pathogenesis and
progression of benign prostatic hyperplasia
(BPH). BJU international. 2013 Aug
1;112(4):432-41.
10. Parsons JK. Lifestyle factors, benign
prostatic hyperplasia, and lower urinary tract
symptoms. Curr Opin Urol. 2011 Jan;21(1):1-4.
doi: 10.1097/MOU.0b013e32834100c9. PMID:
21045705.
11. Abrams P, Cardozo L, Fall M, Griffiths
D, Rosier P, Ulmsten U, et al. The
standardisation of terminology of lower urinary
tract function: report from the standardisation
sub-committee of the International Continence
Society. Neurourol Urodyn. 2002;21:167-78.
12. Donovan JL, Kay HE, Peters TJ,
Abrams P, Coast J, Matos-Ferreira A, Rentzhog
L, Bosch JL, Nordling J, Gajewski JB, Barbalias
G, Schick E, Silva MM, Nissenkorn I, de la
Rosette JJ. Using the ICSOoL to measure the
impact of lower urinary tract symptoms on
quality of life: evidence from the ICS-'BPH'
Study. International Continence Society--Benign
Prostatic Hyperplasia. Br J Urol. 1997
Nov;80(5):712-21. PMID: 9393291.
13. Abrams P, Chapple C, Khoury S,
Roehrborn C, De la Rosette J. Evaluation and
treatment of lower urinary tract symptoms in
older men. The Journal of urology. 2013 Jan
31;189(1):S93-101.
14. Gisolf KW, van Venrooij GE, Eckhardt
MD, Boon TA. Analysis and reliability of data
from 24-hour frequency-volume charts in men
with lower urinary tract symptoms due to benign
prostatic hyperplasia. Eur Urol. 2000
Jul;38(1):45-52. doi: 10.1159/000020251.
PMID: 10859441.
15. Santos Dias J. Benign prostatic
hyperplasia: clinical manifestations and
evaluation. Tech Vasc Interv Radiol. 2012
Dec;15(4):265-9. doi:
10.1053/j.tvir.2012.09.007. PMID: 23244722.
16. McVary KT, Roehrborn CG, Avins AL,
Barry MJ, Bruskewitz RC, Donnell RF, Foster
HE, Gonzalez CM, Kaplan SA, Penson DF,
Ulchaker JC. Update on AUA guideline on the
Journal of Medical Sciences. April 15, 2021 - Volume 9 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
92
management of benign prostatic hyperplasia. The
Journal of urology. 2011 May 31;185(5):1793-
803.
17. Levitt JM, Slawin KM. Prostate-
specific antigen and prostate-specific antigen
derivatives as predictors of benign prostatic
hyperplasia progression. Curr Urol Rep. 2007
Jul;8(4):269-74. doi: 10.1007/s11934-007-0072-
y. PMID: 18519010.
18. Roehrborn CG, Boyle P, Gould AL,
Waldstreicher J. Serum prostate-specific antigen
as a predictor of prostate volume in men with
benign prostatic hyperplasia. Urology. 1999
Mar;53(3):581-9. doi: 10.1016/s0090-
4295(98)00655-4. PMID: 10096388.
19. Trumbeckas D, Milonas D, Jievaltas M,
Matjosaitis AJ, Kincius M, Grybas A,
Kopustinskas V. Importance of prostate volume
and urinary flow rate in prediction of bladder
outlet obstruction in men with symptomatic
benign prostatic hyperplasia. Central European
journal of urology. 2011;64(2):75.
20. Doo CK, Uh HS. Anatomic
configuration of prostate obtained by
noninvasive ultrasonography can predict clinical
voiding parameters for determining BOO in men
with LUTS. Urology. 2009 Feb 28;73(2):232-6.
21. Gratzke C, Bachmann A, Descazeaud
A, Drake MJ, Madersbacher S, Mamoulakis C,
Oelke M, Tikkinen KAO, Gravas S. EAU
Guidelines on the Assessment of Non-
neurogenic Male Lower Urinary Tract
Symptoms including Benign Prostatic
Obstruction. Eur Urol. 2015 Jun;67(6):1099-
1109. doi: 10.1016/j.eururo.2014.12.038. Epub
2015 Jan 19. PMID: 25613154.
22. Oelke M, Bachmann A, Descazeaud A,
Emberton M, Gravas S, Michel MC, N’Dow J,
Nordling J, Jean J. EAU guidelines on the
treatment and follow-up of non-neurogenic male
lower urinary tract symptoms including benign
prostatic obstruction. European urology. 2013
Jul 31;64(1):118-40.
23. Rittmaster RS. 5α-reductase inhibitors
in benign prostatic hyperplasia and prostate
cancer risk reduction. Best Pract Res Clin
Endocrinol Metab 2008;22:389-402.
24. Pirozzi L, Sountoulides P, Castellan P,
et al. Current Pharmacological Treatment for
Male LUTS due to BPH: Dutasteride or
Finasteride? Curr Drug Targets 2015;16:1165-71
25. McConnell JD, Roehrborn CG, Bautista
OM, Andriole Jr GL, Dixon CM, Kusek JW,
Lepor H, McVary KT, Nyberg Jr LM, Clarke HS,
Crawford ED. The long-term effect of doxazosin,
finasteride, and combination therapy on the
clinical progression of benign prostatic
hyperplasia. New England Journal of Medicine.
2003 Dec 18;349(25):2387-98.
26. Lepor H. Alpha blockers for the
treatment of benign prostatic hyperplasia. Rev
Urol 2007;9:181-90..
27. Roehrborn CG, Siami P, Barkin J, et al;
CombAT Study Group. The effects of
combination therapy with dutasteride and
tamsulosin on clinical outcomes in men with
symptomatic benign prostatic hyperplasia: 4-
year results from the CombAT study. Eur Urol
2010; 57:123–131.
28. Cornu JN, Ahyai S, Bachmann A, de la
Rosette J, Gilling P, Gratzke C, McVary K,
Novara G, Woo H, Madersbacher S. A
Systematic Review and Meta-analysis of
Functional Outcomes and Complications
Following Transurethral Procedures for Lower
Urinary Tract Symptoms Resulting from Benign
Prostatic Obstruction: An Update. Eur Urol.
2015 Jun;67(6):1066-1096. doi:
Journal of Medical Sciences. April 15, 2021 - Volume 9 | Issue 3. Electronic - ISSN: 2345-0592
93
10.1016/j.eururo.2014.06.017. Epub 2014 Jun
25. PMID: 24972732.