https://doi.org/10.53453/ms.2024.1.2
The use of deep brain stimulation in treatment-refractory Tourette
syndrome: a literature review
Gabija Jasionytė
1
1
Faculty of Medicine, Vilnius University, Vilnius, Lithuania
Abstract
Background: Tourette syndrome is a neurologic condition characterised by multiple motor and one or several
phonic tics. The syndrome is typically associated with psychiatric comorbidities, including obsessive-compulsive
disorder/behaviour and attention-deficit hyperactivity disorder. Although behavioural and pharmacological
treatments for Tourette syndrome are available, there are patients that do not respond to the treatments. In
treatment-refractory Tourette syndrome cases, Deep Brain Stimulation (DBS) has emerged as a promising
intervention.
Aim: to conduct a literature review on the use of Deep Brain Stimulation in Tourette syndrome, focusing on the
indications and effectiveness of the method.
Methods: a literature review was conducted on the PubMed database, using the keywords: „Tourette syndrome“,
„treatment-refractory“, „Deep Brain Stimulation“. Articles published in the last 10 years in English were selected
for the analysis.
Results: DBS is a relatively new method in the treatment of Tourette syndrome and is used in rare and special
cases. The indications are based on clinical symptoms – very frequent tics that may be severe in nature and non-
responsive to medication. DBS has been proven to have a positive effect on both motor and phonic tics in cases
that have been refractory to conventional treatments.
Conclusion: Tourette syndrome is a chronic neuropsychiatric disorder characterised by motor and phonic tics that
can substantially diminish the quality in life of affected individuals. In rare cases the patients‘ symptoms are non-
responsive to common treatment methods. An emerging treatment method, DBS, has a positive effect in reducing
symptoms in treatment-refractory cases of Tourette syndrome thus improving the overall life quality of patients.
Keywords: Tourette syndrome, treatment-refractory, Deep Brain Stimulation.
Journal of Medical Sciences. 25 Jan, 2024 - Volume 12 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
Medical Sciences 2024 Vol. 12 (1), p. 10-18, https://doi.org/10.53453/ms.2024.1.2
10
Giliosios smegenų stimuliacijos taikymas atsparaus gydymui
Tureto sindromui: literatūros apžvalga
Gabija Jasionytė
1
1
Medicinos fakultetas, Vilniaus universitetas, Vilnius, Lietuva
Santrauka
Įvadas: Tureto sindromas yra neurologinė liga, kuriai būdingi daugybiniai motoriniai tikai bei vienas ar keli
foniniai tikai. Tureto sindromas paprastai yra susijęs su gretutinėmis psichiatrinėmis ligomis, įskaitant obsesinį-
kompulsinį sutrikimą bei dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimą. Nors Tureto sindromą galima gydyti
kognityvine elgesio terapija ir farmakologiniais būdais, yra pacientų, kurie nereaguoja į turimą gydymą. Tokiais
gydymui atspariais Tureto sindromo atvejais gilioji smegenų stimuliacija (GSS) tapo perspektyviu gydymo
metodu.
Tikslas: atlikti giliosios smegenų stimuliacijos panaudojimo gydymui atsparaus Tureto sindromo atveju
literatūros apžvalgą, aptariant šio gydymo metodo indikacijas, efektyvumą.
Metodika: literatūros paieška atlikta „PubMed“ duomenų bazėje, naudojant raktažodžius: „Tureto sindromas“,
„atsparumas gydymui“, „gilioji smegenų stimuliacija“. Iš mokslinės literatūros šaltinių atrinktos temą
atitinkančios publikacijos, paskelbtos per paskutinius 10 metų anglų kalba.
Rezultatai: gilioji smegenų stimuliacija yra gana naujas metodas gydant Tureto sindromą, taikomas retais ir
ypatingais atvejais. Indikacijos grindžiamos klinikiniais simptomais – dažnai patiriami intensyvūs tikai,
neatsakantys į medikamentinį gydymą. Įrodyta, kad gilioji smegenų stimuliacija teigiamai veikia tiek motorinius,
tiek foninius tikus tais atvejais, kurie buvo atsparūs farmakologiniam ir psichoterapiniam gydymui.
Išvada: Tureto sindromas yra lėtinis neuropsichiatrinis sutrikimas, kuriam būdingi motoriniai ir foniniai tikai,
galintys pabloginti sergančiųjų gyvenimo kokybę. Retais atvejais pacientų simptomai būna sunkūs ir nereaguoja
į įprastus gydymo metodus. Gilioji smegenų stimuliacija yra efektyvi mažinant simptomus gydymui atspariais
Tureto sindromo atvejais, taip pat gerinama bendra pacientų gyvenimo kokybė.
Raktiniai žodžiai: Tureto sindromas, atsparumas gydymui, gilioji smegenų stimuliacija.
Journal of Medical Sciences. 25 Jan, 2024 - Volume 12 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
11
1. Įvadas
Tureto sindromas (TS) – tai lėtinis
neuropsichiatrinis sindromas, kuriam yra
būdingi daugybiniai motoriniai ir vienas ar
daugiau foninių tikų. Tikai gali būti apibūdinami
kaip stereotipiniai, pasikartojantys judesiai bei
garsai, prieš kuriuos atsiranda išankstinis noras,
poreikis atlikti judesį ar vokalizuoti garsą,
žodžius (1). Dažniausiai klinikoje sutinkami
motoriniai tikai – galvos, pečių sukamieji jude-
siai, dažnas ar stiprus mirksėjimas, mimikos, o
foniniai tikai dažniausiai būna krenkštimas,
kosėjimas, pavienių žodžių ar garsų kartojimas.
Tureto sindromu sergantys pacientai jaučia
premotorinį poreikį, norą prieš 80 % tikų (2).
Tai gali būti tam tikra emocija (nerimas, baimė)
ar lokalus sensorinis dirgiklis – kutenimas,
deginimas, tirpimas, tempimas ir pan. Tureto
sindromas, manoma, kad yra žievės-pamatinių
branduolių-gumburo-žievės grandinės sutriki-
mas. Simptomų pradžia – ankstyvoje vaikystėje,
simptomai labiausiai išreikšti 10-12 m. vaikams.
Simptomų sunkumas skiriasi tarp pacientų,
daugeliui paauglystėje tikai palaipsniui silpnėja,
o pasiekus suagusiųjų amžių, apie ¾ vaikystėje
turėjusiųjų TS pastebės būklės gerėjimą (tikų
mažiau), ar tikų visai nebeatliks (1,3).
Šiuolaikinis Tureto sindromo gydymas apima
kognityvinę elgesio terapiją ir farmakoterapiją,
šių metodų derinį. Tačiau yra pacientų, kuriems
gydymas elgesio terapija ar medikamentais nėra
efektyvus ar tinkamas dėl vaistų šalutinio
poveikio (4). Taip pat yra pacientų, kuriems tikai
reiškiasi ypatingai dažnai, ar net atliekami
savižalos tikai. Šiuo atveju, gilioji smegenų
stimuliacija gali būti taikoma simptomų
kontrolei, gydymui (1, 5). Gilioji smegenų
stimuliacija yra taikoma Parkinsono ligos,
esencialinio tremoro, distonijos gydymui, tačiau
pastaruoju metu vis dažniau naudojama ir
sergant Tureto sindromu, kai sindromo
simptomai yra išreikšti ir neigiamai veikiantys
paciento gyvenimo kokybę. Giliosios smegenų
stimuliacijos metu į specifines galvos smegenų
dalis yra implantuojami elektrodai, bei į
stimuliatorių panašus prietaisas, kuriuo yra
reguliuojami stimuliacijos parametrai. Sritys-
taikiniai yra stimuliuojami aukšto dažnio
impulsais, o objektyviai stebimas simptomų
(tikų) palengvėjimas (6).
2. Metodika
Literatūros apžvalga atlikta medicininėje
duomenų bazėje „PubMed“. Paieškai naudoti
raktažodžiai: „Tureto sindromas“ (Tourette
syndrome), „atsparumas gydymui“ (treatment-
refractory), „gilioji smegenų stimuliacija“ (deep
brain stimulation). Atrinktos temą atitinkančios
publikacijos, parašytos anglų kalba ir
publikuotos 2013-2023 metais. Atsižvelgus į
visus kriterijus, šioje literatūros apžvalgoje
remtasi 21-u moksliniu straipsniu.
3. Rezultatai
3.1. Tureto sindromo patofiziologija
Iki šiol Tureto sindromo patofiziologija yra ne
iki galo aiški, tačiau yra suformuotos kelios
hipotezės. Ilgą laiką Tureto sindromas buvo
siejamas su pamato branduolių disfunkcija –
manoma, kad tikai kyla dėl sutrikusio
sensomotorinės smegenų žievės – pamato
branduolių kelio slopinimo, kuris lemia neuronų
disinhibiciją motorinėje ir limbinėje (dryžuotojo
kūno, striatum) sistemose (3). Su judesių
kontrole siejama žievės – dryžuotojo kūno –
gumburo – žievės grandinė apima du pamato
branduolių kelius – tiesioginis kelias judesius
palengvina, o netiesioginis kelias judesius
slopina (7). Juodosios medžiagos (substantia
nigra) tankiosios dalies dopaminerginė išeitis į
Journal of Medical Sciences. 25 Jan, 2024 - Volume 12 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
12
dryžuotajį kūną reguliuoja tiesioginį kelią, bei
slopina netiesioginį kelią. Nigrostriatinių
neuronų disfunkcija lemia sumažėjusį
tiesioginio kelio aktyvumą bei padidėjusį
netiesioginio kelio aktyvumą (8). Didėjanti
dopamino koncentracija dryžuotame kūne
inaktyvuoja gumburo siunčiamą slopinamąjį
atsaką į smegenų žievę, būtent dėl to gali kilti
tikai. Taip pat sutrinka automatinio veiksmo
slopinimas – negebėjimas inhibuoti ar atidėti
tam tikro veiksmo yra siejamas su tikų stiprumu.
Tačiau šis patofiziologinis modelis nepaaiškina
tikams būdingo „bangavimo“ (stiprėjimo/silp-
nėjimo), prieš tiką pasireiškiančio stipraus
poreikio atlikti tiką (9).
Kita hipotezė Tureto sindromo kliniką aiškina
nenormaliai padidėjusiu faziniu dopamino
išskyrimu, dėl kurio galėtų stiprėti išreikšti ir
persistuojantys motoriniai įpročiai. Fazinė
dopamino sekrecija tarsi skatina išmoktų judesių
(t.y. tikų) atlikimą dėl tiesioginių ir netiesioginių
smegenų žievės – pamato branduolių tinklo
plastiškumo pokyčių. Jei tikas laikomas įprastu
ir išmoktu veiksmu, taip pat būtų paaiškintas
premotorinis noras atliktį tiką – tokio noro
„patenkinimas“ sukelia dopamino išskyrimą,
taip dar labiau sustiprinant išmokimą atlikti tiką
(7, 9).
Tureto sindromo patofiziologijoje svarbų
vaidmenį atlieka ir gumburo centromedianinis
parafascikulinis pluoštas (CM-Pf), turintis
anatominių ir funkcinių ryšių su pamato
branduoliais, smegenų žieve, bei apimantis ne
tik motorinę funkciją, bet ir limbines,
asociatyvines funkcijas. CM-Pf perduoda
informaciją motorinei žievei, turi aferentes iš
motorinės, premotorinės ir sensorinės žievės,
taip pat eferentes į pasvirąjį branduolį (nucleus
accumbens), uodeguotąjį branduolį (nucleus
caudatus), priekinę kiauto (putamen) dalį.
Tureto sindromu sergantiems pacientams
randamas pakitęs CM-Pf neuronų aktyvumas.
Kadangi centromedianinis parafascikulinis
pluoštas yra glaudžiai susijęs su dryžuotuoju
kūnu bei jo funkcijomis, yra manoma, kad CM-
Pf atlieka svarbų vaidmenį Tureto sindromo
gydyme (7).
3.2. Indikacijos giliajai smegenų stimuliacijai
Tureto sindromo gydymas giliąja smegenų
stimuliacija pirmą kartą atliktas Veerle Visser –
Vandewalle 1999 metais (8). Gilioji smegenų
stimuliacija iki dabar yra tiriama kaip galimas
efektyvus sunkių, gydymui rezistentiškų
neuropsichiatrinių ligų, tarp jų ir Tureto
sindromo, gydymo metodas. Tureto sindromo
gydymui gilioji smegenų stimuliacija yra
naudojama tik pavieniais, sudėtingais atvejais
(3,4). Dabartiniai klinikiniai kriterijai Tureto
sindromu sergantiems pacientams yra
grindžiami klinikine diagnoze, kai patiriami tikai
yra didelio dažnio ir sunkumo, invalidizuojantys,
nepaisant to, kad yra vartojami bent trys skirtingi
medikamentai: alfa-adrenerginis agonistas, du
dopamino receptorių antagonistai ir bent vienos
papildomos klasės vaistas (pvz. klonazepamas).
Tikų sunkumui vertinti gali būti naudojama
YGTSS (Yale Global Tic Severity Scale), kuri
vertina tikų pobūdį, dažnį, kompleksiškumą,
įtaką psichologinei būklei, socialiniams
santykiams. Gilioji smegenų stimuliacija
indikuotina, jei surenkama >35 balai/100 (10).
Taip pat yra atsižvelgiama į paciento amžių –
pacientas turėtų būti vyresnis kaip 18 metų,
tačiau tai nėra griežtas kriterijus. Atsižvelgiama
į komorbidiškumą – ar greta nėra kitų
neuropsichiatrinių susirgimų. Kad būtų
svarstoma gilioji smegenų stimuliacija, tikai
turėtų būti vyraujantis simptomas, o prieš taikant
giliąją smegenų stimuliaciją, gretutiniai
Journal of Medical Sciences. 25 Jan, 2024 - Volume 12 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
13
susirgimai turėtų būti gerai kontroliuojami
mažiausiai 6 mėnesius. Vertinami psicho-
socialiniai veiksniai – pakankama socialinė
parama be ūmių ar poūmių psichosocialinių
stresorių, aktyvus dalyvavimas psichologinėse
intervencijose, jei tai yra būtina, taip pat turi būti
atpažįstami psichogeniniai tikai, išgalvoti
simptomai, asmenybės sutrikimai (10, 11).
Gilioji smegenų stimuliacija kontraindikuotina,
kai klinikoje stebimi negydomi psichikos
sutrikimai, mintys apie savižudybę, aktyvi
priklausomybė nuo alkoholio, narkotinių
medžiagų, taip pat jei yra sunkių kognityvinių
sutrikimų. Šiuos vertinimus turi atlikti
specializuota komanda, kurią sudaro neurologas,
psichiatras, neurochirurgas, psichologas,
logopedas ir kineziterapeutas. Kiti atmetimo
veiksniai yra reikšmingi struktūriniai
pažeidimai, anatominės anomalijos MRT tyrime
(1, 10, 11).
3.3. Giliosios smegenų stimuliacijos veikimo
mechanizmas
Tai yra grįžtamas bei kontroliuojamas gydymo
būdas. Per implantuotus elektrodus ir
neurostimuliatorių sistemą, tikslinės smegenų
sritys yra stimuliuojamos lėtiniais aukšto dažnio
impulsais (12). Nuolatinė aukšto dažnio
požievio struktūrų, tokių kaip subtaliaminis
branduolys, blyškiojo kamuolio vidinė dalis
(globus pallidus pars interna - GPi), stimuliacija
tapo patikima Parkinsono liga, distonija
sergančių pacientų motorinių simptomų
(tremoro, diskinezių) gydymo priemone (13).
Dabar gilioji smegenų stimuliacija yra taikoma
gydant ir įvairius psichiatrinius sutrikimus, kitus
judėjimo sutrikimus, iš jų ir Tureto sindromą.
Gilioji smegenų stimuliacija grindžiama
lokalizuota aukšto dažnio stimuliacija
pamatiniuose branduoliuose bei smegenų
gumbure, kadangi šios smegenų sritys yra
susijusios su judesių sutrikimų patogeneze.
Elektrodo implantavimo vietoje yra moduliuo-
jama gretimų neuronų veikla, tiesiogiai
stimuliuojant jų aksonus bei dendritus. Pakitus
neuronų atsako modeliams, sutrikdomas
patologinis osciliacinis aktyvumas paveiktose
smegenų srityse. Ši elektrinė moduliacija
palengvina motorinę simptomatiką, esencialinio
tremoro atveju poveikis stebimas vos po kelių
sekundžių. Manoma, kad ilgą laiką taikoma
gilioji smegenų stimuliacija indukuoja palaipsnį
neuronų grandžių persitvarkymą, didinant
sinapsių plastiškumą (12). Kai aukšto dažnio
stimuliacija yra taikoma į blyškiojo kamuolio
vidinės dalies anteromedialinę sritį, sumažėja su
tikais susijusių fazinių pokyčių amplitudė (1).
Nors Tureto sindromo atveju stebimas ūmus
aukšto dažnio stimuliacijos poveikis giliosioms
struktūroms, pagrindinis atsakas vėluoja,
kaupiasi. Tai rodo, kad GSS mechanizmą Tureto
sindromo atveju gali lemti neuroplastiniai
grandinės komponentų pokyčiai. Daugeliu
refrakterinių atvejų, išjungus GSS, tikai
atsinaujina, o tai rodo, kad neuroplastiniai
pokyčiai yra trumpalaikiai, ar vidutinės trukmės
(4, 5, 12).
3.4. Sritys – taikiniai
Iki šiol nėra nustatytos vienos konkrečios
smegenų srities, kuri būtų stimuliuojama Tureto
sindromo atveju. Iš viso nustatyti aštuoni
tinkami taikiniai: du iš jų yra gumbure –
centromedianinis parafascikulinis kompleksas ir
centromedianinis branduolys; du yra blyškiojo
kamuolio vidinėje dalyje – posteroventro-
lateralinė bei antero-medialinė sritis; blyškiojo
kamuolio išorinė dalis; pasvirasis branduolys ir
vidinės kapsulės priekinė kojytė, bei
subtaliaminis branduolys. Taip pat išbandomi šių
Journal of Medical Sciences. 25 Jan, 2024 - Volume 12 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
14
taikinių deriniai. Iš paminėtųjų taikinių
plačiausiai ištirtos ir dažniausiai stimuliuojamos
yra gumburo bei blyškiojo kamuolio vidinės
dalies sritys (14, 15).
Gumburas
Gumburo stimuliacija geriausiai ištirta ir Tureto
sindromo atveju taikoma dažniausiai, dėl
gumburo anatominės lokalizacijos tarp
motorinių smegenų žievės sričių ir su judesiais
susijusių požievio struktūrų, ypač pamatinių
branduolių ir smegenėlių. Manoma, kad
centromedianinio-parafascikulinio komplekso
priekinės dalies ląstelės yra susijusios su tikų
atsiradimu (16). Remiantis atliktais moksliniais
tyrimais, gumburo centromedianinio-
parafascikulinio komplekso stimuliacija buvo
susijusi su 46 % motorinių ir 52 % foninių tikų
pagerėjimu, vertinimui naudojant YGTSS. Taip
pat yra duomenų, kad stimuliuojant CM-Pf,
simptomų pagerėjimą jautė 40-80 % tiriamųjų
(1). Taip pat, šios srities stimuliacija pagerino
pacientų socialinį, profesinį funkcionavimą,
gebėjimą mokytis. 2016 m. atliktame tyrime,
tikai redukavosi >40 % (16, 17), buvo stebimas
didesnis poveikis į foninius tikus. Didžiausiame
atliktame tyrime dalyvavo 34 pacientai,
sergantys Tureto sindromu, jiems buvo taikoma
gumburo stimuliacija. 19-a šių pacientų buvo
stebimi 2 metus, lyginami YGTSS taškai –
stebėtas reikšmingas simptomų sumažėjimas
(nuo 76,9 iki 36,7) (1).
Gumburo stimuliacija yra toleruojama gerai,
tačiau išlieka susirūpinimas gydymo
komplikacijomis – infekcija, trumpalaikis
regėjimo susilpnėjimas, dizartrija, pasikarto-
jantys įtampos galvos skausmai, akių motorikos
sutrikimai, smulkiosios motorikos sutrikimai
(16, 17).
Blyškiojo kamuolio vidinė dalis (GPi)
Tai antra pagal dažnumą sritis, kurioje Tureto
sindromo gydymui taikoma gilioji smegenų
stimuliacija. Šią sritį apsvarstyti paskatino
ankstesni sėkmingi GPi stimuliacijos rezultatai
gydant hiperkinezinius sutrikimus (pvz.
distoniją). Blyškusis kamuolys yra pamatinių
branduolių ir gumburo-smegenų žievės
grandinės elementas, kuris, kaip manoma,
atlieka svarbų vaidmenį kontroliuojant motorinę
funkciją. Siūlomas neurobiologinis modelis
numato, kad sergant Tureto sindromu, egzistuota
nenormaliai aktyvūs neuronai dryžuotojo kūno
srityje, dėl šių neuronų aktyvumo pakinta
išvestis į GPi ir juodąją medžiagą, o tai savo
ruožtu lemia normalaus valingų judesių
skatinimo ir nevalingų judesių slopinimo
disbalansą
(11, 15, 18).
Dvigubai aklo, atsitiktinės imties kryžminio
tyrimo, atlikto su trejais pacientais, metu, Welter
et al. Nustatė, kad GPi stimuliacija simptomų
kontrolėje buvo veiksmingesnė, nei gumburo
stimuliacja, vertinant YGTSS balus. GPi
stimuliacija veikia ir motorinius, ir limbinius
kelius, todėl manoma, kad šis metodas gali būti
naudojamas tiek motorinių, foninių tikų
gydymui, tiek gretutinių psichiatrinių susirgimų,
tokių kaip obsesinis-kompulsinis sutrikimas,
gydymui (15, 19).
Kitos sritys – taikiniai
Pasvirasis branduolys ir vidinės kapsulės
priekinė kojytė
Kadangi Tureto sindromas neretai turi
komorbidiškumą su obsesiniu-kompulsiniu
sutrikimu (OKS), gydant tikus gali būti
stimuliuojamas ir pasvirasis branduolys (nucleus
accumbens). Ši sritis pasirenkama labiau dėl
OKS komponento – nors sutrikimo gydymui
Journal of Medical Sciences. 25 Jan, 2024 - Volume 12 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
15
stimuliacija buvo taikyta 5-iose skirtingose
anatominėse srityse, remiantis moksliniais
duomenimis, pasvirojo branduolio stimuliacija
buvo efektyviausia kontroliuojant simptomus.
Senesniame tyrime buvo vertinamas pasvirojo
branduolio stimuliacijos veiksmingumas -
remiantis YGTSS, tikų sumažėjo 57 %, o
remiantis Y-BOCS (OKS simptomų vertinimo
skale), OKS simptomatika sumažėjo net 90 %.
Visgi, tik Tureto sindromo simptomų gydymui ši
sritis nesirenkama (1, 20, 21).
Dar viena sritis, kuri gali būti stimuliuojama –
kelių greta esančių gumburo branduolių jungtis,
H1 Forelio laukas, bei subtaliaminis branduolys.
Subtaliaminis branduolys yra dažniausiai giliajai
smegenų stimuliacijai pasirenkama sritis
Parkinsono ligos gydymo atveju, tačiau yra
duomenų, kad šios srities stimuliacija gali būti
efektyvi ir Tureto sindromo atveju.
Vienos srities stimuliacija gali būti
nepakankama, atsižvelgiant į tai, kad Tureto
sindromas yra sudėtingos patofiziologijos,
nevienalytis, tad kiekvienas pacientas į vienos ar
kitos smegenų srities stimuliaciją turės skirtingą
klinikinį atsaką. Tam tikrų simptomų atvejų,
kelių sričių stimuliavimas gali būti
veiksmingesnis, pavyzdžiui, esant gretutiniam
psichiatriniam susirgimui, dėl kurio Tureto
sindromo simptomatika yra aktyvesnė.
Pavyzdžiui, vienu metu stimuliuojant CM-Pf
kompleksą ir ventralinę kapsulę, pagerėjo ne tik
paciento Tureto sindromo klinika, kartu
redukavosi depresinė simptomatika, pagerėjo
paciento priklausomybė nuo opiatinių vaistų (1,
4, 6).
3.5. Prognozė
Lėtinė aukšto dažnio stimuliacija siejama su
ilgalaikiu motorinių ir vokalinių/foninų tikų
pagerėjimu, kartu ir įvairių gretutinių
neuropsihiatrinių sutrikimų, tokių kaip obsesinis
kompulsinis sutrikimas, simptomų redukcija.
Kol kas nėra žinoma, ar Tureto sindromu
sergantiems pacientams gali išsivystyti
tolerancija nuolatinei stimuliacijai, taip pat ar
ilgalaikio gydymo metu liga progresuoja (4,7).
Remiantis atliktais tyrimais, gilioji branduolių
stimuliacija yra efektyvi simptomų mažinimui,
tačiau atliktų tyrimų trukmė neviršija 8-10 metų,
tad nėra aišku, ar po ilgo laiko šis gydymo
metodas išlieka toks pat efektyvus. Kol kas
taikoma gilioji smegenų stimuliacija veikia
„atviros kilpos“ režimu, t.y. stimuliacijos
parametrai yra nustatomi iš anksto ir atnaujinami
atsižvelgiant į paciento simptomus. Yra
manoma, kad ateityje bus įmanoma taikyti ir
„uždaros kilpos“ režimu veikiančią stimuliaciją
– stimuliaciją būtų galima individualizuoti pagal
tam tikro elgesio (tiko) pasireiškimo dažnį,
trukmę. „Uždaros kilpos“ režimas, kurį
naudojant stimuliacija priklauso nuo funkcinio
nervinio grįžtamojo ryšio, iš pradžių buvo
sukurta epilepsijos gydymui, tačiau yra
galimybė metodą panaudoti ir gydant įvairius
neurologinius sutrikimus, įskaitant Tureto
sindromą (1, 16).
4. Išvados
Gilioji smegenų stimuliacija yra pakankamai
naujas, moksliniais tyrimais pagrįstas efektyvus
gydymo metodas, kuris gali būti naudojamas
rezistentiško Tureto sindromo gydymui, taip pat
tais atvejais, kai yra itin išreikšta ir sunki
sindromo klinika. Tureto sindromo atveju gilioji
smegenų stimuliacija dažniausiai taikoma
gumburo bei blyškiojo kamuolio vidinės dalies
srityse. Nors dar nėra ištirtas ilgalaikis šio
gydymo metodo efektyvumas, tyrimai rodo, kad
bent pirmuosius kelis metus po giliosios
smegenų stimuliacijos pacientų būklė būna
Journal of Medical Sciences. 25 Jan, 2024 - Volume 12 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
16
ženkliai geresnė – sumažėja tikų dažnis,
intensyvumas, tikų įtaka kasdienei veiklai. Taigi,
daugelis pacientų jaučia teigiamą šio gydymo
efektą ir gyvenimo kokybės pagerėjimą, tad
esant rezistentiško Tureto sindromo atvejui
derėtų apsvarstyti giliąją smegenų stimulaciją.
Literatūros šaltiniai:
1. Xu, Wenying, Chencheng Zhang, Wissam
Deeb, Bhavana Patel, Yiwen Wu, Valerie Voon,
Michael S. Okun, and Bomin Sun. ‘Deep Brain
Stimulation for Tourette’s Syndrome’.
Translational Neurodegeneration 9 (13 January
2020): 4.
2. Set, Kallol K., and Jacqueline N. Warner.
‘Tourette Syndrome in Children: An Update’.
Current Problems in Pediatric and Adolescent
Health Care, Pediatric Neurology Update, 51,
no. 7 (1 July 2021): 101032.
3. Efron, Daryl, and Russell C Dale. ‘Tics and
Tourette Syndrome’. Journal of Paediatrics and
Child Health 54, no. 10 (2018): 1148–53.
4. Deeb, Wissam, and Irene Malaty. ‘Deep Brain
Stimulation for Tourette Syndrome: Potential
Role in the Pediatric Population’. Journal of
Child Neurology 35, no. 2 (February 2020): 155–
65.
5. Fraint, Avram, and Gian Pal. ‘Deep Brain
Stimulation in Tourette’s Syndrome’. Frontiers
in Neurology 6 (2015): 170.
6. Casagrande, Sara C. B., Rubens G. Cury,
Eduardo J. L. Alho, and Erich Talamoni Fonoff.
‘Deep Brain Stimulation in Tourette’s
Syndrome: Evidence to Date’. Neuropsychiatric
Disease and Treatment 15 (2019): 1061–75.
7. Testini, Paola, Hoon-Ki Min, Asif Bashir, and
Kendall H. Lee. ‘Deep Brain Stimulation for
Tourette’s Syndrome: The Case for Targeting
the Thalamic Centromedian–Parafascicular
Complex’. Frontiers in Neurology 7 (10
November 2016): 193.
8. Radžiūnas A., Neuroradiologinių žymenų
prognozinė vertė sergančiųjų Parkinsono liga
motoriniams ir nemotoriniams simptomams.
9. Johnson, Kara A, Yulia Worbe, Kelly D
Foote, Christopher R Butson, Aysegul Gunduz,
and Michael S Okun. ‘Tourette Syndrome:
Clinical Features, Pathophysiology, and
Treatment’. The Lancet Neurology 22, no. 2 (1
February 2023): 147–58.
10. Szejko, Natalia, Yulia Worbe, Andreas
Hartmann, Veerle Visser-Vandewalle, Linda
Ackermans, Christos Ganos, Mauro Porta, et al.
‘European Clinical Guidelines for Tourette
Syndrome and Other Tic Disorders-Version 2.0.
Part IV: Deep Brain Stimulation’. European
Child & Adolescent Psychiatry 31, no. 3 (March
2022): 443–61.
11. Schrock, Lauren E., Jonathan W. Mink,
Douglas W. Woods, Mauro Porta, Dominico
Servello, Veerle Visser-Vandewalle, Peter A.
Silburn, et al. ‘Tourette Syndrome Deep Brain
Stimulation: A Review and Updated
Recommendations’. Movement Disorders:
Official Journal of the Movement Disorder
Society 30, no. 4 (April 2015): 448–71.
12. McKinnon, Chris, Priti Gros, Darrin J. Lee,
Clement Hamani, Andres M. Lozano, Lorraine
V. Kalia, and Suneil K. Kalia. ‘Deep Brain
Stimulation: Potential for Neuroprotection’.
Annals of Clinical and Translational Neurology
6, no. 1 (8 November 2018): 174–85.
13. Malek, Naveed. ‘Deep Brain Stimulation in
Parkinson’s Disease’. Neurology India 67, no. 4
(2019): 968–78.
14. Fraint, Avram, and Gian Pal. ‘Deep Brain
Stimulation in Tourette’s Syndrome’. Frontiers
in Neurology 6 (2015): 170.
Journal of Medical Sciences. 25 Jan, 2024 - Volume 12 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
17
15. Visser-Vandewalle, V., and J. Kuhn. ‘Deep
Brain Stimulation for Tourette Syndrome’.
Handbook of Clinical Neurology 116 (2013):
251–58.
16. ‘Deep Brain Stimulation for Tourette’s
Syndrome: The Case for Targeting the Thalamic
Centromedian–Parafascicular Complex’.
Frontiers in Neurology 7 (10 November 2016):
193.
17. Huys, Daniel, Christina Bartsch, Philip
Koester, Doris Lenartz, Mohammad Maarouf,
Jörg Daumann, Jürgen K. Mai, et al. ‘Motor
Improvement and Emotional Stabilization in
Patients With Tourette Syndrome After Deep
Brain Stimulation of the Ventral Anterior and
Ventrolateral Motor Part of the Thalamus’.
Biological Psychiatry 79, no. 5 (1 March 2016):
392–401.
18. Doshi, Paresh K., Raghvendra Ramdasi, and
Smita Thorve. ‘Deep Brain Stimulation of
Anteromedial Globus Pallidus Internus for
Severe Tourette Syndrome’. Indian Journal of
Psychiatry 60, no. 1 (2018): 138–40.
19. Israelashvili, Michal, Yocheved
Loewenstern, and Izhar Bar-Gad. ‘Abnormal
Neuronal Activity in Tourette Syndrome and Its
Modulation Using Deep Brain Stimulation’.
Journal of Neurophysiology 114, no. 1 (July
2015): 6–20.
20. Sachdev, Perminder Singh, Elisabeth
Cannon, Terry J Coyne, and Peter Silburn.
‘Bilateral Deep Brain Stimulation of the Nucleus
Accumbens for Comorbid Obsessive
Compulsive Disorder and Tourette’s
Syndrome’. BMJ Case Reports 2012 (12
September 2012): bcr2012006579.
21. Dougherty, Darin D. ‘Deep Brain
Stimulation: Clinical Applications’. The
Psychiatric Clinics of North America 41, no. 3
(September 2018): 385–94.
Journal of Medical Sciences. 25 Jan, 2024 - Volume 12 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
18