Kamilė Piekutė1
1Lithuanian University of Health Sciences, Academy of Medicine, Kaunas, Lithuania
Abstract
Trichomoniasis is a sexually transmitted disease that is caused by vaginal trichomonas. Trichomoniasis is associated with potentially serious complications such as: preterm birth, acquisition and transmission of human immunodeficiency virus. Many infected women experience minimal symptoms or no symptoms and most male infections are asymptomatic. If the disease is symptomatic, women usually complain: greenish-yellow, profuse, frothy, unpleasant-smelling vaginal discharge, painful urination, burning, itching in the genital area, redness and swelling of the vulva and vagina. Meanwhile, the main complaints of men are thin, watery or mucous urethral discharge, irritation or burning inside the urethra, painful urination and itching. T.vaginalis infection in European countries is mainly diagnosed by native wet smear microscopy based on parasite morphology and motility. Drugs approved for the treatment of trichomoniasis include metronidazole and tinidazole. The standard therapy is metronidazole or tinidazole, taken as a single oral dose of 2 g or intravenously if necessary. The aim of this article is to discuss the clinical signs, diagnosis and treatment of trichomoniasis. Standard therapy consists of metronidazole or tinidazole taken as a single oral dose of 2 g or, if necessary, intravenously. This article reviews the clinical signs, diagnosis and treatment of trichomoniasis.
Keywords: trichomoniasis, infection, sexually transmitted disease.
Journal of Medical Sciences. April 30, 2020 - Volume 8 | Issue 15. Electronic-ISSN: 2345-0592
335
Medical Sciences 2020 Vol. 8 (15), p. 335-345
Sexually transmitted infection - trichomoniasis. Literature review
Kamilė Piekutė
1
1
Lithuanian University of Health Sciences, Academy of Medicine, Kaunas, Lithuania
Abstract
Trichomoniasis is a sexually transmitted disease that is caused by vaginal trichomonas. Trichomoniasis is
associated with potentially serious complications such as: preterm birth, acquisition and transmission of human
immunodeficiency virus. Many infected women experience minimal symptoms or no symptoms and most male
infections are asymptomatic. If the disease is symptomatic, women usually complain: greenish-yellow, profuse,
frothy, unpleasant-smelling vaginal discharge, painful urination, burning, itching in the genital area, redness
and swelling of the vulva and vagina. Meanwhile, the main complaints of men are thin, watery or mucous
urethral discharge, irritation or burning inside the urethra, painful urination and itching. T.vaginalis infection in
European countries is mainly diagnosed by native wet smear microscopy based on parasite morphology and
motility. Drugs approved for the treatment of trichomoniasis include metronidazole and tinidazole. The
standard therapy is metronidazole or tinidazole, taken as a single oral dose of 2 g or intravenously if necessary.
The aim of this article is to discuss the clinical signs, diagnosis and treatment of trichomoniasis. Standard
therapy consists of metronidazole or tinidazole taken as a single oral dose of 2 g or, if necessary, intravenously.
This article reviews the clinical signs, diagnosis and treatment of trichomoniasis.
Keywords: trichomoniasis, infection, sexually transmitted disease.
Journal of Medical Sciences. April 30, 2020 - Volume 8 | Issue 15. Electronic-ISSN: 2345-0592
336
Lytiniu keliu plintanti infekcija – trichomonozė. Literatūros
apžvalga
Kamilė Piekutė
1
1
Medicinos akademija, Lietuvos Sveikatos Mokslų Universitetas, Kaunas, Lietuva
Santrauka
Trichomonozė – lytiškai plintanti liga, kurią sukelia žiuželinis pirmuonis – makšties trichomona (lot.
Trichomonas vaginalis). Trichomonozė siejama su potencialiai rimtomis komplikacijomis, tokiomis kaip:
priešlaikinis gimdymas, žmogaus imunodeficito viruso įgijimas ir perdavimas. Daugelis užkrėstų moterų jaučia
minimalius simptomus arba jų visai neturi, o dauguma vyrų infekcijų yra besimptomiai. Jeigu liga pasireiškia
simptomiškai, moterys dažniausiai skundžiasi: žalsvai geltonomis, gausiosmis, putotomis, nemalonaus kvapo
išskyromis iš makšties, skausmingu šlapinimųsi, deginimu, niežuliu lytinių organų srityje, vulvos ir makšties
paraudimu bei paburkimu. Tuo tarpu vyrų pagrindiniai nusiskundimai yra plonos, vandeningos ar gleivingos
šlaplės išskyros, dirginimas arba deginimas šlaplės viduje, skausmingas šlapinimasis, varpos galvos niežėjimas
neapipjaustytiems vyrams. T.vaginalis sukelta infekcija europos šalyse daugiausia diagnozuojama atliekant
natyvinio drėgno tepinėlio mikroskopiją, pagrįstą parazito morfologija ir judrumu. Vaistai, patvirtinti
trichomoniazei gydyti, yra metronidazolas ir tinidazolas. Standartinę terapiją sudaro metronidazolas arba
tinidazolas, išgėrus vieną 2 g dozę per burną arba, jei reikia, intraveniškai. Šio straipsnio tikslas - aptarti
trichomonozės klinikinius požymius, diagnostiką bei gydymą.
Raktiniai žodžiai: trichomonozė, infekcija, lytiškai plintanti liga.
Journal of Medical Sciences. April 30, 2020 - Volume 8 | Issue 15. Electronic-ISSN: 2345-0592
337
Įvadas
Trichomonozė – lytiškai plintanti liga,
kurią sukelia žiuželinis pirmuonis – makšties
trichomona (lot. Trichomonas vaginalis) [1].
Trichomonozės sukėlėjas ilgą laiką gali gyventi
organizme nesukeldamas jokio negalavimo.
Trichomonozė yra viena dažniausia išgydoma
lytiškai plintanti liga, tačiau jos kontrolei vis dar
skiriama nedaug išteklių [2]. Trichomonozė
siejama su potencialiai rimtomis komplikacijomis,
tokiomis kaip: priešlaikinis gimdymas, žmogaus
imunodeficito viruso įgijimas ir perdavimas.
Remiantis naujausiais PSO vertinimais, 2005 m.
naujų trichomonozės atvejų pasaulyje buvo apie
250 milijonų, iš jų 24,5 milijono atvejų buvo
Europoje [3]. Tarptautinė trichomonozės ligos
klasifikacija pateika 1 lentelėje.
Iš pradžių iki šeštojo dešimtmečio
Trichomonas vaginalis buvo laikomas simbiotiniu
organizmu, vėliau pradėjo aiškėti jo, kaip lytiniu
keliu plintančios infekcijos, vaidmuo.
Trichomonozė buvo susijusi su vaginitu, gimdos
kaklelio uždegimu, uretritu, dubens uždegimine
liga (DUL) ir neigiamais gimdymo padariniais [4-
8]. T. vaginalis yra specifinis lytiniam takams.
Asimptominė liga būdinga tiek vyrams, tiek
moterims, todėl svarbu tirti, ar žmogus nėra
apsikrėtęs, ir neperduos ligos partneriui. Įvairūs
socialiniai ir demografiniai veiksniai buvo susieti
su T.vaginalis užsikrėtimu ir gali būti naudojami
numatyti infekciją ir dėl jos ištirti [6,7]. Šios
infekcijos epidemiologijoje pastebimi skirtumai
tarp sergnačiųjų, įskaitant amžių ir rasę/tautybę [9-
12]. Nacionaliniu lygiu atliktame tyrime buvo
nustatyta, kad tarp JAV moksleivių infekcijos
paplitimas yra: iš viso užsikrėtę - 12 449 paauglių,
tarp 7–12 klasių paauglių buvo 2,8% moterų ir
1,7% vyrų [13-15]. Kituose tyrimuose nustatyta,
kad T. vaginalis infekcijos paplitimas gali didėti su
amžiumi ir viršyti >11% tarp ≥40 metų moterų [16-
19]. Šiame straipsnyje aptariama trichomonozės
klinikiniai požymiai, diagnostika bei gydymas.
Journal of Medical Sciences. April 30, 2020 - Volume 8 | Issue 15. Electronic-ISSN: 2345-0592
338
1 lentelė. Tarptautinė ligų klasifikacija, 2007m.
A59
Trichomonozė
A59.0
Urogenitalinė trichomonozė (sukelia Trichomonas vaginalis)
A59.8
Kitų svetainių trichomonozė
A59.9
Nepatikslinta trichomonozė
Klinikiniai požymiai
Daugelis užkrėstų moterų turi minimalius
simptomus arba jų visai neturi, o dauguma vyrų
infekcijų yra besimptomiai [20,21]. Jeigu liga
pasireiškia su simptomais moterys dažniausiai
skundžiasi: žalsvai geltonomis, gausiosmis,
putotomis, nemalonaus kvapo išskyromis iš
makšties, skausmingu šlapinimųsi, deginimu,
niežuliu lytinių organų srityje, vulvos ir makšties
paraudimu bei paburkimu. Išskyrų pH paprastai
viršija 6,0, o lėtinis makšties sienelių ir gimdos
kaklelio sudirginimas, joms išsiskiriant sukelia
hemoraginius pažeidimus, apibūdinamus kaip
„braškinis“ gimdos kaklelis [22,23]. Tačiau šiuos
klasikinius simptomus ir požymius galima
pastebėti tik maždaug 50% atvejų [24], tai lemia,
jog moterys dažnai mpiriškai gydomos dėl kitų
infekcijų tokių kaip, pavyzdžiui, bakterinė
vaginozė.
Apibendrinti pagrindiniai trichomonozės simptomai ir klinikinės formos pateikti 2 lentelėje.
Journal of Medical Sciences. April 30, 2020 - Volume 8 | Issue 15. Electronic-ISSN: 2345-0592
339
Lentelė 2. Trichomonozės klinikinė išraiška
Pacientai
Klinikiniai simptomai
Klinikinės formos
Moterys
Gausiosmis, putotomis, nemalonaus
kvapo, geltonos arba geltonai žalios
spalvos makšties išskyros;
Niežėjimas;
Deginimas lytinių organų srityje;
Skausmingas šlapinimasis.
Vulvos ir makšties gleivinės
hiperemija ir edema;
Paviršinis išorinių lytinių organų
gleivinės ir (arba) šlaunų vidinių
paviršių opa;
Hemoragijos ant gimdos kaklelio
gleivinės – braškės simptomas;
Vulvovaginitas ar gimdos
kaklelio uždegimas;
Uretritas (rečiau).
Vyrai
Plonos, vandeningos ar gleivingos
šlaplės išskyros;
Dirginimas ir (arba) deginimas
šlaplės viduje;
Skausmingas šlapinimasis;
Varpos galvos niežėjimas
neapipjaustytiems vyrams.
Nedidelis ar vidutinis šlaplės
išsiskyrimas;
Balanitas.
Journal of Medical Sciences. April 30, 2020 - Volume 8 | Issue 15. Electronic-ISSN: 2345-0592
340
Diagnostika
T.vaginalis sukelta infekcija europos
šalyse daugiausia diagnozuojama atliekant
natyvinio drėgno tepinėlio mikroskopiją
(dažniausiai dažymas Gramo būdu), pagrįstas
parazito morfologija ir judrumu. Nepaisant to, kad
jis yra lengvai įgyvendinamas ir nebrangus, jis
pasižymi mažu jautrumu, nes reikalingas nuolatinis
parazitų gyvybingumas ir gerai įgudusių
mikroskopuptojų gausa. DNR amplifikacijos
metodai yra labai jautrūs, tačiau dar nepatvirtinti
diagnostikos tikslais. Be mikroskopijos, arazitų
kultūra nėra plačiai naudojama klinikinėse
laboratorijose dėl parazitų augimui reikalingų laiko
ir išlaidų sąnaudų, susijusių su auginimo terpe [25].
Kultūra buvo laikoma aukso standarto metodu
diagnozuojamt trichomonozę, tačiau šiuo metu ji
pakeista nukleorūgščių amplifikacijos metodais
(NAAT) [26]. Molekulinė diagnozė, tokia kaip
polimerazės grandininė reakcija, padidino
jautrumą ir specifiškumą nustatant T. vaginalis,
tačiau šią metodiką vis dar taiko tik kelios
laboratorijos. Vienas iš labiausiai naudojamų
metodų išlieka tiesioginė fiksuotų ir klinikinių
mėginių mikroskopija [27]. Tose vietose, kur
diagnostikos metodai riboti, trichomonozės
gydymas paprastai pradedamas pasireiškus
būdingiems klinikianiams simptomams, tokiems
kaip: makšties išskyros moterims ir šlaplės išskyros
vyrams.
Journal of Medical Sciences. April 30, 2020 - Volume 8 | Issue 15. Electronic-ISSN: 2345-0592
341
Lentelė 3. Trichomonozės diagnostika.
T. vaginalis infekcijos diagnozavimo metodų santrauka
● Mikroskopinis šlapių ar dažytų lytinių organų tepinėlių tyrimas
● Kultūra
● NAAT (nukleino rūgščių amplifikacijos testas)
● Imunologiniai metodai (antigeno nustatymui), įskaitant imunochromatografinį juostelių tyrimą
● Antikūnų nustatymas (pvz., ELISA)
Gydymas
Vaistai, patvirtinti trichomoniazei gydyti,
yra metronidazolas ir tinidazolas (nuo 2004 m.).
Standartinę terapiją sudaro metronidazolas arba
tinidazolas, išgėrus vieną 2 g dozę per burną arba,
jei reikia, intraveniškai. Taip pat yra
rekomenduojama alternatyvų 500 mg
metronidazolo vartojimo režimą, geriamą du kartus
per dieną 7 dienas. Tinidazolo pusinės eliminacijos
laikas yra maždaug 12,5 valandos, palyginti su 7,3
valandos metronidazolo pusinės eliminacijos
periodu [28]. Atsitiktinių imčių kontroliuojamuose
tyrimuose įrodytas, kad tinidazolo veiksmingumas
buvo lygus arba didesnis nei metronidazolo, kai
parazitologinis išgydymo laipsnis buvo 86–100%
[29-33]. Tiek metronidazolas, tiek tinidazolas yra
5-nitroimidazolai, šiuo metu vieninteliai
klasifikuojami antimikrobiniai vaistai, skirti
veiksmingai gydyti trichomonozę ir T. vaginalis
infekcijas.
Atliktame tyrime nustatyta, kad 72%
vyrų, turinčių trichomonozę, jų lytinės partnerės
taip pat buvo infekuotos T. vaginalis, o 77% šių
vyrų buvo besimptomiai [34]. Todėl yra labai
svarbus gydymas visų lytinių partnerių, nes tai gali
užkirsti kelią pakartotiniams infekcijos atvejams,
sumažinti perdavimo riziką ir užkirsti kelią
naujiems atvejams bendruomenėje. Keliuose
Journal of Medical Sciences. April 30, 2020 - Volume 8 | Issue 15. Electronic-ISSN: 2345-0592
342
atsitiktinių imčių tyrimuose buvo įvertintas,
infekcijos sumažėjimas, jei užsikrėtęs T. vaginalis
pacientas, pats duos vaistus savo lytiniam
partneriui, jeigu šis ir nejaučia simptomų.
Naujausiame tyrime nustatyta, kad iš 484 tirtų
užsikrėtusių moterų, dauguma infekuotų moterų
(80%), atsitiktinės atrankos būdu atliktos davė
vaistų savo lytiniams partneriams, tyrimo metu
nebuvo pastebėta rimtų nepageidaujamų reiškinių
padažnėjimo, tačiau, svarbu, kad palyginus grupes:
kai moterys davė vaistus lytiniams partneriams ir
kita grupe tiriamųjų, kurie rekomendacjas tik
girdėjo iš gydytojo, pirmoje grupėje pakartotinės
infekcijos dažnis buvo mažesnis per 1 mėnesį
(atitinkamai 5,8% --- 12,5% bei 5,8% ---- 15%)
[35].
Apibendrinimas
Trichomonozė yra dažnai pasitaikanti,
lytiškai plintanti infekcija, kurią sukelia pirmuonis
Trichomonas vaginalis. Nors tai dažnas infekcinis
susirgimas visuomenėje, šios infekcijos gydymas
yra efektyvus. Norint pasiekti ilgalaikių ir
efektyvių gydymo rezultatų turi būti gydomi abu
lytiniai partneriai, nors ir nejaučia jokių ligos
simptomų. Svarbu paminėti, kad norint sumažinti
užsikrėtimo trichomonoze rizika, reikia
taisyklingai (pastoviai ir tinkamai) naudoti
apsaugos priemones (prezervartyvus) bei mažinti
atsitiktinių lytinių partnerių skaičių, taip pat svarbu
anksti diagnozuoti ir išgydyti lytiškai plintačią ligą.
Literatūros sąrašas
1. Harp DF, Chowdhury I. Trichomoniasis:
evaluation to execution. Eur J Obstet Gynecol
Reprod Biol. 2011;157(1):3–9.
2. Carlton JM et al. Draft genome sequence of the
sexually transmitted pathogen Trichomonas
vaginalis. Science. 2007;315(5809):207–12.
3. Schmid G, World Health Organization
(WHO). Global Estimates of the Incidence and
Prevalence of Sexually Transmitted Infections
(STIs). 18th International Society for Sexually
Transmitted Disease Research conference
(ISSTDR), London, UK, 28 June to 1 July
2009, 2005.
4. Petrin D et al. Clinical and microbiological
aspects of Trichomonas vaginalis. Clin
Microbiol Rev. 1998;11(2):300–17.
5. Krieger JN. Trichomoniasis in men: old issues
and new data. Sex Transm Dis.
1995;22(2):83–96.
Journal of Medical Sciences. April 30, 2020 - Volume 8 | Issue 15. Electronic-ISSN: 2345-0592
343
6. Burch TA, Rees CW, Reardon L. Diagnosis of
Trichomonas vaginalis vaginitis. Am J Obstet
Gynecol. 1959;77(2):309–13.
7. Charles SX. Epidemiology of trichomonas
vaginalis (TV) in rural adolescent and juvenile
children. J Trop Pediatr. 1991;37(2):90.
8. Miller WC , Swygard H, Hobbs MMet al. . The
prevalence of trichomoniasis in young adults
in the United States. Sex Transm Dis2005;
32:593–8.
9. Sutton M et al. The prevalence of
Trichomonas vaginalis infection among
reproductive-age women in the United States,
2001–2004. Clin Infect Dis.
2007;45(10):1319–26.
10. Sutton M , Sternberg M, Koumans EH,
McQuillan G, Berman S, Markowitz L. The
prevalence of Trichomonas vaginalis infection
among reproductive-age women in the United
States, 2001–2004. Clin Infect Dis2007;
45:1319–26.
11. Ginocchio CC , Chapin K, Smith JSet al. .
Prevalence of Trichomonas vaginalis and
coinfection with Chlamydia trachomatis and
Neisseria gonorrhoeae in the United States as
determined by the Aptima Trichomonas
vaginalis nucleic acid amplification assay. J
Clin Microbiol2012; 50:2601–8.
12. Wolner-Hanssen P et al. Clinical
manifestations of vaginal trichomoniasis.
JAMA. 1989;261(4):571–6.
13. Allsworth JE, Ratner JA, Peipert JF.
Trichomoniasis and other sexually transmitted
infections: results from the 2001–2004
National Health and Nutrition Examination
Surveys. Sex Transm Dis. 2009;36(12):738–
44.
14. Schwandt A, Williams C, Beigi RH. Perinatal
transmission of Trichomonas vaginalis: a case
report. J Reprod Med. 2008;53(1):59–61.
15. Carter JE, Whithaus KC. Neonatal respiratory
tract involvement by Trichomonas vaginalis: a
case report and review of the literature. Am J
Trop Med Hyg. 2008;78(1):17–9.
16. Sorvillo F et al. Trichomonas vaginalis, HIV,
and African-Americans. Emerg Infect Dis.
2001;7(6):927–32.
17. Adu-Sarkodie Y. Trichomonas vaginalis
transmission in a family. Genitourin Med.
1995;71(3):199–200.
18. Price MA et al. Addition of treatment for
trichomoniasis to syndromic management of
urethritis in Malawi: a randomized clinical
trial. Sex Transm Dis. 2003;30(6):516–22.
Journal of Medical Sciences. April 30, 2020 - Volume 8 | Issue 15. Electronic-ISSN: 2345-0592
344
19. Kissinger P et al. Trichomonas vaginalis
treatment reduces vaginal HIV-1 shedding.
Sex Transm Dis. 2009;36(1):11–6.
20. Meites E, Gaydos CA, Hobbs MM, et al. : A
Review of Evidence-Based Care of
Symptomatic Trichomoniasis and
Asymptomatic Trichomonas vaginalis
Infections. Clin Infect Dis. 2015;61(Suppl
8):S837–48. 10.1093/cid/civ738
21. Miller WC, Swygard H, Hobbs MM, Ford
CA, Handcock MS, Morris M, et al. The
prevalence of trichomoniasis in young adults
in the United States. Sex Transm Dis.
2005;32(10):593–8.
22. Sosman J , Macgowan R, Margolis Aet al. .
Sexually transmitted infections and hepatitis in
men with a history of incarceration. Sex
Transm Dis2011; 38:634–9.
23. Freeman AH , Katz KA, Pandori MWet al. .
Prevalence and correlates of Trichomonas
vaginalis among incarcerated persons assessed
using a highly sensitive molecular assay. Sex
Transm Dis2010; 37:165–8.
24. Sutton M, Sternberg M, Koumans EH,
McQuillan G, Berman S, Markowitz L. The
prevalence of Trichomonas vaginalis infection
among reproductive-age women in the United
States, 2001–2004. Clin Infect Dis.
2007;45(10):1319–26.
25. Garber GE, Sibau L, Ma R, Proctor EM, Shaw
CE, Bowie WR. Cell culture compared with
broth for detection of Trichomonas vaginalis.
J Clin Microbiol. 1987;25:1275-9.
26. Workowski KA, Bolan GA. Sexually
transmitted diseases treatment guidelines,
2015. MMWR Recomm Rep. 2015; 64:1-137.
27. Riley DE, Roberts MC, Takayama T, Krieger
JN. Development of a polymerase chain
reaction based on diagnosis of Trichomonas
vaginalis. J Clin Microbiol. 1992;30:465-72.
28. Frigo N, Rotanov S, Lesnaya I, Poletaeva O,
Polevshikova S. Laboratory diagnostics of
STD in the Russian Federation. Results of a
National study. Vestn Dermatol Venerol 2008;
5: 33–41. (In Russian).
29. Wood BA , Monro AM. Pharmacokinetics of
tinidazole and metronidazole in women after
single large oral doses. Br J Vener Dis1975;
51:51–3.
30. Anjaeyulu R , Gupte SA, Desai DB. Single-
dose treatment of trichomonal vaginitis: a
comparison of tinidazole and metronidazole. J
Int Med Res1977; 5:438–41.
Journal of Medical Sciences. April 30, 2020 - Volume 8 | Issue 15. Electronic-ISSN: 2345-0592
345
31. Bloch B , Smyth E. The treatment of
Trichomonas vaginalis vaginitis. An open
controlled prospective study comparing a
single dose of metronidazole tablets, benzoyl
metronidazole suspension and tinidazole
tablets. S Afr Med J1985; 67:455–7.
32. Gabriel G , Robertson E, Thin RN. Single dose
treatment of trichomoniasis. J Int Med
Res1982; 10:129–30.
33. Manorama HT , Shenoy DR. Single-dose oral
treatment of vaginal trichomoniasis with
tinidazole and metronidazole. J Int Med
Res1978; 6:46–9.
34. Prasertsawat PO , Jetsawangsri T. Split-dose
metronidazole or single-dose tinidazole for the
treatment of vaginal trichomoniasis. Sex
Transm Dis1992; 19:295–7.
35. Seña AC , Miller WC, Hobbs MMet al. .
Trichomonas vaginalis infection in male
sexual partners: implications for diagnosis,
treatment, and prevention. Clin Infect
Dis2007; 44:13–22.
36. Schwebke JR , Desmond RA. A randomized
controlled trial of partner notification methods
for prevention of trichomoniasis in women.
Sex Transm Dis2010; 37:392–6.