https://doi.org/10.53453/ms.2025.6.3
Recurrent clostridioides difficile infection: a clinical case report
and literature review
Mindaugas Paulauskas¹
,
², Ieva Kunickaitė³
¹Vilnius University, Faculty of Medicine, Institute of Clinical Medicine, Clinic of Infectious Diseases and
Dermatovenerology, Vilnius, Lithuania
²Vilnius University Hospital Santaros Clinics, Centre of Infectious Diseases, Vilnius, Lithuania
³Vilnius University, Faculty of Medicine, Vilnius, Lithuania
Abstract
Introduction. Clostridioides difficile (C. difficile) is a Gram-positive, spore-forming anaerobic bacterium and a
major cause of antibiotic-associated diarrhea and colitis, particularly in healthcare settings. Ribotyping
distinguishes C. difficile strains by variations in the 16S–23S rRNA intergenic region and supports
epidemiological tracking. Ribotype 027 (RT027) has been linked to increased virulence and outbreaks.
Understanding the clinical significance of ribotypes is essential for improving CDI management and infection
control.
Aim. To present a clinical case treated at Vilnius University Hospital Santaros Clinics and review literature on C.
difficile ribotypes and treatment options.
Clinical case. A case of recurrent C. difficile infection is described. Stool tests showed toxins A and B and
glutamate dehydrogenase (GDH), while RT027 was not detected. Standard treatment was administered. The case
raises the question of whether identifying specific ribotypes could help optimize CDI treatment.
Conclusions. C. difficile infection remains a major healthcare concern due to its severe course, frequent
recurrences, and growing treatment resistance. Ribotype variability influences not only the spread of infection but
also treatment outcomes and disease prognosis. Recognizing hypervirulent ribotypes such as RT027 and
RT078/126 is especially important, as they are often associated with more severe disease and higher recurrence
rates.
Keywords: C. difficile clinical case, pathogenesis, ribotypes, treatment.
Journal of Medical Sciences. 4 Jun, 2025 - Volume 13 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
Medical Sciences 2025 Vol. 13 (4), p. 19-28, https://doi.org/10.53453/ms.2025.6.3
19
Recidyvuojanti Clostridioides difficile infekcija - klinikinio atvejo
aprašymas ir literatūros apžvalga
Mindaugas Paulauskas
1,2
, Ieva Kunickaitė
3
1
Vilniaus Universitetas, Medicinos fakultetas, Klinikinės medicinos institutas, Infekcinių ligų ir
dermatovenerologijos klinika,
2
Vilniaus universiteto ligoninė Santaros Klinikos, Infekcinių ligų centras
,
3
Vilniaus universitetas, Medicinos fakultetas, Vilnius
Santrauka
Įvadas. Clostridioides difficile (C. difficile) yra gramteigiama, sporas formuojanti, anaerobinė bakterija, kuri
išlieka pagrindine su antibiotikais susijusio viduriavimo ir kolito priežastimi, ypač sveikatos priežiūros įstaigose.
Ribotipų nustatymas išskiria C. difficile padermes, remdamasis 16S–23S rRNR tarpgeninės tarpinės srities
variacijomis, padedant epidemiologiniam sekimui. Istoriškai ribotipas 027 (RT027) susijęs su padidėjusiu
virulentiškumu ir C. difficile infekcijos (CDI) protrūkiais. Norint pagerinti CDI valdymą ir infekcijų kontrolės
strategijas, būtina suprasti ribotipų klinikinę svarbą.
Tikslas. Aprašyti klinikinį atvejį paciento, gydyto Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose, atlikti
literatūros analizę - apibendrinti ir pateikti informaciją apie C. difficile ribotipus ir skirtingas gydymo galimybes.
Klinikinis atvejis. Aprašomas recidyvuojančios C. difficile infekcijos atvejis. Atlikus išmatų tyrimus aptikta
Clostridioides difficile toksinai A ir B + gliutamato dehidrogenazė (GDH), ribotipas 027 neaptiktas. Taikytas
standartinis gydymas. Išlieka klausimas, ar tikslenis skirtimų ribotipų nustatymas palengvintų CDI gydymą.
Išvados. Clostridioides difficile infekcija išlieka reikšminga sveikatos priežiūros problema dėl jos sunkios
klinikinės eigos, dažnų atkryčių ir didėjančio atsparumo gydymui. Ribotipų įvairovė daro įtaką ne tik
epidemiologiniam infekcijos plitimui, bet ir gydymo efektyvumui bei ligos prognozei. Ypač svarbu atpažinti
hipervirulentinius ribotipus, tokius kaip RT027 ar RT078/126, kurie dažniau susiję su sunkiomis ligos formomis
ir didesniu atkryčio dažniu.
Raktažodžiai: C. difficile klinikinis atvejis, infekcijos patogenezė, ribotipai, infekcijų gydymas.
Journal of Medical Sciences. 4 Jun, 2025 - Volume 13 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
20
1. Įvadas
Clostridioides difficile (C. difficile) yra
gramteigiama, sporas formuojanti, anaerobinė
bakterija, kuri išlieka pagrindine su antibiotikais
susijusio viduriavimo ir kolito priežastimi, ypač
sveikatos priežiūros įstaigose [1]. C. difficile
infekcijų (CDI) epidemiologija dinamikoje
keičiasi, o ribotipų paplitimo pokyčiai turi įtakos
ligos sunkumui ir gydymo rezultatams [2].
Bakterijos patogeniškumas pirmiausia siejamas
su A (TcdA) ir B (TcdB) toksinų gamyba, kurie
pažeidžia žarnyno epitelio barjerą, skatina
uždegimą ir sukelia ląstelių žūtį. Klinikinis CDI
sunkumas ir epidemiologija pasikeitė, o tam
turėjo įtakos skirtingų ribotipų, turinčių
skirtingus virulentiškumo faktorius, toksinų
gamybos lygius ir atsparumo antimikrobinėms
medžiagoms profilius, atsiradimas. Ribotipų
nustatymas išskiria C. difficile padermes,
remdamasis 16S–23S rRNR tarpgeninės tarpinės
srities variacijomis, padedant epidemiologiniam
sekimui. Istoriškai ribotipas 027 (RT027) buvo
susijęs su padidėjusiu virulentiškumu ir CDI
protrūkiais [3]. Tačiau naujausi duomenys rodo,
kad Šiaurės Amerikoje sumažėjo RT027
paplitimas (nuo 24,6 proc. 2015 m. iki 9,4 proc.
2019 m.) ir kartu padidėjo ribotipo 106 (RT106)
paplitimas nuo 7,3 proc. iki 18,1 proc. [1].
RT106 yra susijęs su sustiprintu bakterijos
bioplėvelės formavimu, galinčiu padidinti
bakterijos patvarumą ir paplitimą [3]. Norint
pagerinti CDI valdymą ir infekcijų kontrolės
strategijas, būtina suprasti ribotipų klinikinę
svarbą.
Pateiktas klinikinis atvejis atspindi sunkios ir
recidyvuojančios C. difficile infekcijos eigą
pacientui su rizikos veiksniais, nenustačius
RT027 ribotipo.
2. Klinikinio atvejo aprašymas
81 metų vyras 2024-12-30 atvyko į Vilniaus
universiteto ligoninės Santaros klinikų
(VULSK) Skubios pagalbos skyrių dėl 4 dienas
trunkančio šlapimo susilaikymo, bendro
silpnumo ir nugaros skausmo. Iš ligos
anamnezės žinoma, kad nuo 2024-12-26
pacientas karščiavo iki 38,2 °C, vartojo
nesteroidinius vaistus nuo uždegimo
(nimesulidą), po ko sumažėjo šlapimo kiekis.
2024-12-30 visiškai nustojus šlapintis, buvo
atvežtas į Respublikinę Vilniaus Universitetinę
ligoninę, konsultuotas gyd. urologo – ūminės
urologinės patologijos nenustatyta. Po atlikto
pilvo ultragarsinio tyrimo pacientas pervežtas į
VULSK dėl progresuojančio ūminio inkstų
funkcijos nepakankamumo (kreatininas 746
µmol/l, eGFR <15 ml/min/1,73m², acidozė,
hiperkalemija). Hospitalizuotas į Nefrologijos ir
inkstų transplantacijos skyrių (NITS). Nustatyta
ūminio inkstų pažeidimo III stadija, pradėtos
hemodializės (2024-12-31).
Pacientui diagnozuota su enteropatija susijusia
T-limfoma (IVB stadija, remisija), 2 tipo
cukrinis diabetas, pirminė arterinė hipertenzija,
lėtinė širdies liga (su vožtuviniais defektais),
lėtinė obstrukcinė plaučių liga (LOPL), prostatos
hiperplazija, geležies stokos anemija.
Gydymo NITS metu stebėtas viduriavimas.
Atlikus išmatų tyrimus aptikta Clostridioides
difficile toksinai A ir B + gliutamato
dehidrogenazė (GDH), ribotipas 027 neaptiktas.
2025-01-02 tolesniam gydymui pacientas
perkeltas į Infekcinių ligų skyrių. Pacientui
skirtas kompleksinis antibakterinis gydymas:
hospitalizavus dėl nepatikslintos bakterinės
infekcijos skirtas amoksicilinas/klavulano
rūgštis 1000/200 mg x4 į/v, vėliau, dėl sunkios
CDI (WBC 18,88×10⁹/l), vankomicinas 125 mg
per os 4 k./d. ir metronidazolas 500 mg x2 į/v
Journal of Medical Sciences. 4 Jun, 2025 - Volume 13 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
21
(pacientas hemodializuojamas) 10 dienų.
Gydymo eigoje būklė palaipsniui gerėjo –
normalizavosi C - reaktyvusis baltymas (CRB)
(nuo 111,3 iki 23,5 mg/l), sumažėjo leukocitozė,
pagerėjo inkstų funkcija, viduriavimas išnyko.
Po 10 dienų CDI gydymo, pacientas tolesniam
ištyrimui ir gydymui dėl inkstų funkcijos
nepakankamumo grąžintas į NITS.
Diferencijuojant inkstų funkcijos sutrikimo
priežastis, tirtas dėl mielominės ligos. Nustatyta
monokloninė gamapatija (MGUS), mielominė
liga nepatvirtinta. 2025-01-21 pacientas baigus
gydymą stacionare išrašytas į namus.
2025-04-01 d. pacientas kreipėsi į VULSK
Infekcinių ligų Priėmimo skyrių dėl apie 1,5
mėn. trunkančio atsinaujinusio viduriavimo apie
10 k./d., febrilaus karščiavimo. Išmatų tyrime
rasti Clostridioides difficile toksinai A ir B +
GDH, binarinio toksino genas, 027 ribotipas
nerastas. Laboratoriniuose tyrimuose stebėta
neutrofilinė leukocitozė (WBC 11,81×10⁹/l,
NEU 8,68×10⁹/l), normos ribose esantis CRB
(4,5 mg/l), kreatininas 152 µmol/l, šlapalas 7,5
mmol/l, hipokalemija (K 3,3 mmol/l).
Koprogramoje išmatos gleivingos, leukocitai
dengė regėjimo lauką.
Hospitalizuotas į Infekcinių ligų skyrių, taikytas
gydymas peroraliniu vankomicinu 125 mg x4
p/os, lašinė skysčių infuzija, hipokalemijos
korekcija, tęstas pagrindinių gretutinių ligų
gydymas.
Gydymo eigoje leukocitų kiekis normalizavosi
(WBC 6,09×10⁹/l), kreatinino koncentracija
mažėjo (nuo 152 iki 91 µmol/l), viduriavimas
sustojo. Pacientas gydytas Infekcinių ligų
skyriuje 8 dienas, išrašytas tęsti gydymą
ambulatoriškai tęsiant recidyvų profilaktikos
schemą vankomicinu mažėjančiomis dozėmis (iš
viso 6 savaitės gydymo). Naujo recidyvo atveju
rekomenduota svarstyti išmatų mikrobiotos
transplantacijos galimybę.
1 Lentelė. Paciento gydymo eiga pirmosios ir antrosios hospitalizacijos metu
Hospitalizacija
Gydymo
laikotarpis
Gydymas
Papildoma informacija
Pirmoji
hospitalizacija
2024-12-31 –
2025-01-13
Sunki CDI forma.
Amoksicilinas/klavulano rūgštis 1200
mg į/v, Vankomicinas 125 mg per os
4 k./d. (10 d.), Metronidazolas 500 mg
2 k/d į/v, hemodializės, skysčių ir
elektrolitų korekcija.
CDI patvirtinta toksinų A ir
B + GDH tyrimu išmatose,
CRB 111,3 mg/l, kreatininas
746 µmol/l, eGFR <15,
viduriavimas išnyko,
paciento būklė pagerėjo.
Antroji
hospitalizacija
2025-04-01 –
2025-04-09
Vidutinio sunkumo CDI forma.
Vankomicinas 125 mg 4 k/d 14 d.
p/os, vėliau mažėjančiomis dozėmis
(iš viso 6 sav.), infuzoterapija, KCl
papildai, tęstas lėtinių ligų gydymas.
Recidyvuojanti CDI
patvirtinta toksinų A ir B +
GDH tyrimu išmatose, CRB
4,5 → 1,3 mg/l, kreatininas
152 → 91 µmol/l,
viduriavimas išnyko,
planuojama FMT antrojo
recidyvo atveju.
3. Diskusija
Aprašytame klinikiniame atvejyje stebimas
Clostridioides difficile infekcijos recidyvas,
nepaisant taikyto standartinio gydymo, nors 027
ribotipas buvo neigiamas. Ši situacija kelia
klausimą, ar detalesnis CDI ribotipų nustatymas
galėtų padėti tiksliau parinkti tinkamą gydymą ir
taip sumažinti recidyvo riziką. Ribotipų
Journal of Medical Sciences. 4 Jun, 2025 - Volume 13 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
22
diferenciacija gali suteikti papildomos
informacijos apie sukėlėjo virulentiškumą,
atsparumą antibiotikams bei galimą ligos eigą,
todėl tikslesnė diagnostika galėtų prisidėti prie
individualizuoto gydymo pasirinkimo ir
veiksmingesnės recidyvų prevencijos.
C. difficile infekcijos patogenezė
Clostridioides difficile yra gramteigiama, sporas
formuojanti, obligatoriškai anaerobinė bakterija,
plačiai paplitusi aplinkoje ir žmogaus žarnyne.
Jos sporos yra itin atsparios aplinkos veiksniams,
įskaitant karštį, dezinfekcines medžiagas ir
antibiotikus, todėl gali išlikti gyvybingos
mėnesius ar net metus [4]. Infekcija dažniausiai
plinta fekaliniu-oraliniu būdu, kai žmogus
praryja sporas, kurios gali būti ant užterštų
paviršių ar medicinos personalo rankų [5].
Sporos, patekusios į skrandį, išlieka gyvybingos
dėl atsparumo rūgštinei aplinkai, o žarnyne,
veikiamos tulžies rūgščių, virsta
vegetatyvinėmis formomis, kurios kolonizuoja
storąją žarną [6]. Normaliai žarnyno mikrobiotai
slopinant C. difficile augimą, antibiotikų
vartojimas, ypač plataus spektro, gali sutrikdyti
šią pusiausvyrą, sudarydamas palankias sąlygas
bakterijoms daugintis [7].
Pagrindiniai C. difficile virulentiškumo veiksniai
yra toksinai A (TcdA) ir B (TcdB), kurie
pažeidžia žarnyno epitelio ląsteles, sukelia
uždegimą, padidina žarnyno pralaidumą ir
skatina skysčių sekreciją, sukeldami viduriavimą
[8]. Kai kurie štamai taip pat gamina binarinį
toksiną CDT, kuris gali sustiprinti bakterijos
prisitvirtinimą prie žarnyno epitelio ir prisidėti
prie ligos sunkumo [6].
Nors C. difficile gali kolonizuoti žarnyną be
simptomų, ypač kūdikiams, simptomai
dažniausiai pasireiškia tada, kai sutrikdoma
normali mikrobiota – leidžiant bakterijai
daugintis ir gaminti toksinus [7]. Infekcijos
klinikinė išraiška labai įvairi: nuo lengvo
viduriavimo iki sunkių formų, tokių kaip
pseudomembraninis kolitas ar toksinė storosios
žarnos dilatacija [4]. Pacientai, turintys rizikos
veiksnių – vyresnio amžiaus, gydomi
imunosupresiniais vaistais ar dažnai
hospitalizuojami – yra labiau linkę į sunkią ligos
eigą ir atkryčius [5].
Clostridioides difficile epidemiologija
Lietuvoje
Lietuvoje 2021 metais Lietuvos sveikatos
mokslų universiteto Kauno klinikose (LSMU
KK) atliktas tyrimas parodė, kad CDI paplitimas
tarp pacientų yra 0,16 proc. Dažnis buvo 2,4
atvejų per 10 000 pacientų, ligoninėje įgytas CDI
sudarė 70,5 proc. atvejų, o bendruomenėje įgytas
CDI - 17,0 proc. Pasikartojantis CDI buvo
stebėtas 9,3 proc. pacientų. Tyrimo metu buvo
nustatyti rizikos veiksniai, tokie kaip vyresnis
amžius, hospitalizacija ir ilgalaikis antibiotikų ar
kitų vaistų, trikdančių mikrobiotos pusiausvyrą,
vartojimas [9]. Remiantis duomenimis - apie 60–
70 proc. C. difficile padermių Lietuvos
ligoninėse priklauso hipervirulentiniam ribotipui
027.
Ribotipų įvairovė ir epidemiologija
Ribotipų nustatymas išskiria C. difficile
padermes, remdamasis 16S–23S rRNR
tarpgeninės tarpinės srities variacijomis. Tam
tikri ribotipai susiję su sunkesniais ligos
pasireiškimais, protrūkiais ir padidėjusiu
sergamumu bei mirtingumu [10].
Ribotipas 027 (RT027): RT027 buvo susijęs su
daugybe protrūkių, kuriems būdingos sunkios
ligos apraiškos. Ispanijoje buvo atliktas tyrimas
apie RT027 sukeltą CDI protrūkį, kurio
pasikartojimo dažnis siekė 44,7 proc., o
mirtingumas - 7,1 proc. Tyrime taip pat
pastebėta, kad pacientams, gydytiems prailgintu
Journal of Medical Sciences. 4 Jun, 2025 - Volume 13 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
23
geriamojo vankomicino režimu, pasikartojimų
pasitaikė mažiau nei tiems, kuriems buvo skirtas
įprastinis gydymas [10].
Ribotipas 078/126 (RT078/126): Taivane 2019–
2021 m. atliktas daugiacentris stebėjimo tyrimas
nustatė, kad RT078/126 yra vyraujantis
ribotipas, kuris sudaro 14 proc. atvejų. Tyrimas
parodė, kad RT078 didėja nuo 11,2 proc. 2019
m. iki 17,1 proc. 2021 m., ypač centrinėje
Taivano dalyje. RT078 buvo siejamas su
bendruomene susijusiu CDI ir zoonozių
perdavimu, atsižvelgiant į jo paplitimą tiek iš
žmonių, tiek iš gyvūnų [11].
Ribotipas 014/020 (RT014/020): Tas pats
Taivano tyrimas nustatė, kad RT014/020 yra
antras dažniausiai pasitaikantis ribotipas, kuris
sudaro 13proc. atvejų. Nors RT014/020
padermės dažnai siejamos su švelnesnėmis
infekcijomis, jos gali gaminti tiek pagrindinius
toksinus, tiek yra susijusios su ligoninėmis
susijusiais CDI atvejais [11,12]. Ribotipas 017
(RT017): RT017, paplitęs Azijoje, pasižymi
toksino A nebuvimu, bet toksino B buvimu.
Nepaisant TcdA trūkumo, RT017 galėjo sukelti
protrūkius ir sunkią ligą, o tai paneigė ankstesnes
prielaidas, kad abu toksinai yra būtini visiškam
virulentiškumui užtikrinti. Taivano stebėjimas
pranešė, kad RT017 sudaro 3% atvejų [11].
Ribotipas 106 (RT106): Šiaurės Amerikoje
besiformuojanti padermė RT106 sulaukė
dėmesio dėl didėjančio paplitimo ir galimybės
susirgti sunkiomis ligomis. RT106 taip pat yra
susijęs su atsparumu antimikrobinėms
medžiagoms ir kai kuriuose atvejuose abiejų
toksinų gamyba, nors yra mažiau kliniškai
pavojingas nei RT027 [13].
Klinikinė ribotipų reiškmė
C. difficile ribotipo nustatymas CDI atvejais gali
suteikti vertingos prognostinės informacijos,
turėti įtakos infekcijų kontrolės priemonėms ir
gydymo strategijoms. Pavyzdžiui, pacientams,
užsikrėtusiems RT027, gali būti naudinga
ankstyva agresyvi terapija arba ilgesnis
stebėjimas dėl didesnės komplikacijų ir
pasikartojimo rizikos. Tačiau įprastinis ribotipų
nustatymas klinikinėje praktikoje dar nėra
visuotinai taikomas dėl išlaidų ir logistinių
sunkumų [14].
Be to, nauji duomenys rodo, kad paciento rizikos
veiksniai (pvz., amžius, imuninė būklė,
gretutinės ligos) reikšmingai sąveikauja su
ribotipu susijusiu virulentiškumu nustatant
klinikinius rezultatus. Todėl, nors ribotipas
vaidina svarbų vaidmenį, jis turėtų būti
aiškinamas platesniame klinikiniame kontekste.
Clostridioides difficile infekcijos gydymas
Clostridioides difficile infekcijos (CDI) gydymo
rekomendacijos per pastaruosius metus
pasikeitė, atsižvelgiant į didėjantį supratimą apie
ligos patogenezę, atkryčių riziką ir ribotipų
poveikį gydymo rezultatams. Remiantis
atnaujintomis Infekcinių ligų draugijos (IDSA) ir
Sveikatos priežiūros epidemiologijos draugijos
(SHEA) gairėmis, pirmenybė teikiama
fidaksomicinui kaip pirmo pasirinkimo vaistui
tiek esant lengvai, tiek sunkiai pirminei CDI
formai, nes jis statistiškai reikšmingai sumažina
atkryčių dažnį lyginant su vankomicinu [15,9].
Vankomicinas išlieka tinkama alternatyva, ypač
jei fidaksomicinas yra neprieinamas ar
kontraindikuotinas. Metronidazolas nebereko-
menduojamas kaip pirmo pasirinkimo gydymo
priemonė dėl mažesnio veiksmingumo ir
didesnio atkryčių dažnio [15,16].
Pasikartojančių CDI atvejų gydymui taikomi keli
metodai (priklausomai nuo pirmo epizodo
gydymo ir galimybių skirti pirmaeilį gydymą):
prailginta vankomicino shema mažėjančiomis
dozėmis, pakartotinis fidaksomicino kursas
(kartu su monokloniniu antikūnu bezlatok-
Journal of Medical Sciences. 4 Jun, 2025 - Volume 13 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
24
sumabu) arba išmatų mikrobiotos transplantacija
(IMT), ypač kai ligos pasikartojimų yra daugiau
nei vienas [15,9]. Be to, bezlotoksumabas,
monokloninis antikūnas prieš C. difficile toksiną
B, gali būti skiriamas kartu su standartiniu
antibiotikų gydymu, kaip alternatyva prailgintai
fidaksimicino schemai, siekiant sumažinti
atkryčio riziką pacientams, priklausantiems
aukštos rizikos grupėms – vyresniems nei 65
metų, imunosupresuotiems ar sergantiems
sunkia infekcijos forma [6,9].
Naujausi tyrimai rodo, kad skirtingi
Clostridioides difficile ribotipai pasižymi ne tik
skirtingu virulentiškumu bei epidemiologija, bet
ir skirtingais klinikiniais rezultatais bei atsaku į
gydymą. Ribotipas 027 – hipervirulentiška
padermė, susijusi su padidėjusia toksinų gamyba
ir dažnais atkryčiais – dažnai blogiau reaguoja į
standartinį gydymą, ypač metronidazoliu, o kai
kuriais atvejais net ir vankomicinu. Tyrimai
rodo, kad fidaksomicinas šiuo atveju
veiksmingesnis, nes mažiau sutrikdo žarnyno
mikrobiotą ir sumažina atkryčio riziką [12, 15].
RT027 protrūkių metu ilgesni vankomicino
kursai arba gydymas fidaksomicinu bei
papildomas bezlotoksumabo skyrimas laikomi
veiksmingesne strategija [15,16].
Kitas aktualus ribotipas – RT078/126 – dažnai
nustatomas tiek klinikiniuose, tiek maisto
grandinės mėginiuose, įskaitant mėsą, daržoves
ir gyvūnus. Šis ribotipas kelia ypatingą
susirūpinimą dėl savo zoonozinio potencialo ir
daugybinio atsparumo vaistams, įskaitant
klindamiciną, moksifloksaciną bei rifampiciną
[17,18]. Stebėjimo duomenys iš Taivano (2019–
2021 m.) parodė, kad RT078/126 buvo vienas iš
dviejų dažniausiai pasitaikiusių ribotipų, jo
paplitimas nuolat didėjo. Šie izoliatai išliko
jautrūs vankomicinui ir fidaksomicinui, todėl šie
vaistai ir toliau laikomi tinkamiausiais
pasirinkimais [19]. Nors standartinis gydymas
(pvz., vankomicinas) paprastai veiksmingas,
pacientams, turintiems atkryčio rizikos veiksnių,
papildomai gali būti skiriamas bezlotoksumabas
[6].
Ribotipas 014/020 paplitęs Europoje ir
dažniausiai sukeliantis lengvesnę ligos formą,
paprastai gerai reaguoja į standartinį
vankomicino ar fidaksomicino gydymo kursą
[13]. Tuo tarpu ribotipas 106, vis dažniau
nustatomas Šiaurės Amerikoje ir kai kuriose
Europos šalyse, pasižymi panašiu klinikiniu
sunkumu kaip RT027 ir reikalaujantis
intensyvesnio ar ilgesnio gydymo [15].
RT017 yra savitas ribotipas, dažniausiai
nustatomas Azijoje. Svarbu tai, kad jis neturi
tcdA geno, bet gamina toksiną B (tcdB), kuris
taip pat sukelia ligą. Šis ribotipas dažnai yra
atsparus keliems antibiotikams, įskaitant
klindamiciną ir moksifloksaciną ir siejamas tiek
su įgytomis ligoninėje, tiek bendruomenėje
infekcijomis [19,20].
Ribotipai turi būti įvertinami sprendžiant dėl
gydymo strategijų. Fidaksomicinas ir vanko-
micinas išlieka veiksmingi prieš daugumą
ribotipų, įskaitant RT027, RT078/126 ir
RT014/020. Fidaksomicinas pasižymi mažesne
atkryčio rizika ir šiuo metu laikomas pirmo
pasirinkimo vaistu tiek pradinio epizodo, tiek
atkryčio atvejais. Be to, bezlotoksumabas –
monokloninis antikūnas prieš toksiną B – padeda
sumažinti atkryčio riziką pacientams,
užsikrėtusiems didelės rizikos ribotipais, pvz.,
RT027 ar RT078 [21, 22]. Išmatų mikrobiotos
transplantacija (FMT) taip pat yra veiksminga
terapija kartotinės CDI atvejais, nes atkuria
normalią žarnyno mikroflorą, kurią buvo
pažeidęs antibiotikų vartojimas [20]. Šie
pastebėjimai pabrėžia molekulinės diagnostikos
(pvz., ribotipavimo) naudą klinikinėje praktikoje
Journal of Medical Sciences. 4 Jun, 2025 - Volume 13 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
25
– ji gali padėti ne tik stebėti epidemiologiją, bet
ir pasirinkti individualizuotą gydymo strategiją,
siekiant mažinti atkryčių dažnį ir optimizuoti
rezultatus.
Lentelė 2. Skirtingų C. difficile ribotipų savybės bei sukeltų infekcijų gydymo rekomendacijos.
Ribotipas
Savybės
Dažnas
atsparumas
Rekomenduojama
s gydymas
Pastabos
RT027
Hipervirulentinis,
padidinta toksinų
gamyba
Fluorochinolonai, ↑
metronidazolo MIC
Vancomicinas,
Fidaksomicinas,
Bezlotoksumabas
Dažnai sunki eiga,
didelė atkryčio
rizika
RT078/126
Zoonozinis, randamas
maiste ir gyvūnuose
Klindamicinas,
moksifloksacinas,
rifampicinas
Fidaksomicinas,
Vancomicinas,
Bezlotoksumabas
Paplitęs tarp
gyvūnų, maisto
grandinės ir žmonių
RT014/020
Paplitęs visame
pasaulyje, įvairūs
šaltiniai
Kintamas; dažnai
jautrus
Vancomicinas,
Fidaksomicinas
Dažnas
bendruomenės ir
ligoninės infekcijų
sukėlėjas
RT017
Neturi toksino A (tcdA),
bet gamina toksiną B
(tcdB)
Klindamicinas,
moksifloksacinas
Fidaksomicinas,
Vancomicinas
(pagal jautrumo
tyrimus)
Netipinis toksinų
profilis, dažnas
Azijoje
Clostridioides difficile infekcijos prevencija
CDI prevencija yra sudėtinga ir reikalauja
daugialypio požiūrio, apimančio infekcijų
kontrolės priemones, racionalų antibiotikų
vartojimą ir aplinkos higieną. Kadangi
pagrindinis C. difficile perdavimo kelias –
fekalinis-oralinis, o bakterijos sporos išlieka
gyvybingos ilgą laiką aplinkoje, ypač sveikatos
priežiūros įstaigose, griežta higienos kontrolė
yra būtina. Pagrindinėmis priemonėmis
laikomas rankų plovimas su vandeniu ir muilu,
nes alkoholiniai dezinfektantai neveiksmingi
prieš sporas [23]. Infekuotų pacientų
izoliavimas, paviršių ir įrangos dezinfekcija bei
vienkartinių apsaugos priemonių naudojimas
(pirštinės, chalatai) yra būtini siekiant sumažinti
sporos plitimą [19,23].
Svarbų vaidmenį atlieka ir racionalus antibiotikų
vartojimas – plataus spektro antibiotikai, ypač
klindamicinas, fluorochinolonai ir cefalospo-
rinai, kurie gali sutrikdyti normalią žarnyno
mikroflorą ir sudaryti sąlygas C. difficile
kolonizacijai ir toksinų gamybai [17,19]. Todėl
antibiotikų skyrimas turėtų būti pagrįstas ir kuo
trumpesnis. Be to, atkreipiamas dėmesys į
galimą maisto grandinės vaidmenį – C. difficile
sporos buvo aptiktos gyvūnuose ir maisto
produktuose, ypač mėsoje ir daržovėse, todėl
reikia tolesnių tyrimų dėl zoonozinio perdavimo
kelio bei maisto saugos užtikrinimo [17, 18].
COVID-19 pandemijos metu kai kurios infekcijų
prevencijos priemonės, tokios kaip sustiprinta
rankų higiena ir asmens apsaugos priemonės,
prisidėjo prie sumažėjusio CDI dažnio, tačiau
pandemijos pradžioje dėl ribotų resursų kai
kuriose vietovėse taip pat fiksuotas padidėjęs
infekcijų skaičius [23]. Todėl nuoseklus ir
sistemingas infekcijų kontrolės priemonių
taikymas išlieka esminiu elementu siekiant
mažinti CDI paplitimą tiek ligoninėse, tiek
bendruomenėje.
4. Išvados
Clostridioides difficile infekcija išlieka
reikšminga sveikatos priežiūros problema dėl jos
sunkios klinikinės eigos, dažnų atkryčių ir
Journal of Medical Sciences. 4 Jun, 2025 - Volume 13 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
26
didėjančio atsparumo gydymui. Ribotipų
įvairovė daro įtaką ne tik epidemiologiniam
infekcijos plitimui, bet ir gydymo efektyvumui
bei ligos prognozei. Ypač svarbu atpažinti
hipervirulentinius ribotipus, tokius kaip RT027
ar RT078/126, kurie dažniau susiję su sunkiomis
ligos formomis ir didesniu atkryčio dažniu.
Šiuolaikinė diagnostika, įskaitant molekulinius
metodus bei ribotipavimą, leidžia geriau suprasti
patogeno savybes ir pritaikyti individualizuotą
gydymo strategiją. Gydymo schemų
personalizavimas, naudojant fidaksomiciną ar
bezlotoksumabą, ypač pasikartojančios
infekcijos atvejais, gali pagerinti gydymo
rezultatus. Taip pat svarbi išlieka prevencija –
racionalus antibiotikų vartojimas, griežta
higienos kontrolė ir stebėsena sveikatos
priežiūros įstaigose bei visuomenėje.
Ateityje būtina plėtoti ribotipų sekimą
klinikinėje praktikoje, siekiant optimizuoti
gydymą ir infekcijų kontrolę, bei didinti
informuotumą apie zoonozinius šaltinius ir jų
galimą vaidmenį CDI epidemiologijoje.
Literatūros šaltiniai
1. Alam MJ, Walk ST, Endres BT, et al.
Genomic and phenotypic variation in
Clostridioides difficile RT027. Open Forum
Infect Dis. 2022;9(6):ofac180.
2. Imwattana K, Knight DR, Kullin B, et
al. Antimicrobial resistance in Clostridioides
difficile: A global overview. Emerg Microbes
Infect. 2019;8(1):796–807.
3. Roxas BAP, Roxas JL, Claus-Walker
R, et al. Comparative genomics of Clostridium
difficile. Sci Rep. 2020;10(1):22135.
4. Sinnathamby ES, Mason JW, Flanagan
CJ, Pearl NZ, Burroughs CR, De Witt AJ,
Wenger DM, Klapper VG, Ahmadzadeh S,
Varrassi G, Shekoohi S, Kaye AD.
Clostridioides difficile infection: A clinical
review of pathogenesis, clinical considerations,
and treatment strategies. Cureus. 2023 Dec
27;15(12):e51167.
5. Clostridioides difficile Infection.
AMBOSS Medical Knowledge Base. Updated
2024. Available from:
https://www.amboss.com/us/knowledge/Clostri
dioides_difficile_infection
6. Aktories K, Schwan C, Jank T.
Pathogenicity and virulence of Clostridioides
difficile. Front Microbiol. 2022;13:9815241.
7. Kelly CP, LaMont JT. Clostridioides
difficile colitis. Medscape Reference. Updated
2024. Available from:
https://emedicine.medscape.com/article/186458
-overview
8. Tam J, Beilhartz GL, Melnyk RA.
Clostridioides difficile toxins: Host cell
interactions and their role in disease. Toxins
(Basel). 2024;16(6):241.
9. Šeškuvienė J, Žvirblienė R,
Ambrozaitis A, Paulauskienė L. Epidemiology
and risk factors of Clostridioides difficile
infection in Lithuania: Results from a
multicenter study. Medicina (Kaunas).
2021;57(10):1012.
10. Alcalá-Hernández R, Marín M, Martín
A, et al. An outbreak of Clostridioides difficile
PCR ribotype 027 in Spain: Risk factors for
recurrence and a novel treatment strategy.
Anaerobe. 2017;47:94–98.
11. Lin HJ, Chien YC, Huang YH, et al.
Ribotypes and antimicrobial susceptibility
profiles of clinical Clostridioides difficile
isolates: A multicenter, laboratory-based
surveillance in Taiwan, 2019–2021. J Microbiol
Immunol Infect. 2024;57(1):98–107.
12. Guh AY, Mu Y, Winston LG, et al.
Trends in U.S. burden of Clostridioides difficile
Journal of Medical Sciences. 4 Jun, 2025 - Volume 13 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
27
infection and outcomes, 2011–2017. N Engl J
Med. 2020;382(14):1320–1330.
13. Freeman J, Vernon J, Morris K, et al.
Clinical outcomes and treatment response among
different C. difficile PCR ribotypes in Europe:
multicenter analysis. Clin Microbiol Infect.
2021;27(7):1019.e1–1019.e7.
14. Crobach MJT, Vernon JJ, Loo VG, et
al. Understanding Clostridioides difficile
recurrence. Clin Microbiol Infect.
2021;27(4):481–486.
15. Khanna S, Pardi DS, et al. Clinical
characteristics and management of C. difficile
ribotype 106 infections. Open Forum Infect Dis.
2022;9(6):ofac110.
16. Johnson S, Lavergne V, Skinner AM, et
al. 2021 Focused update on management of
Clostridioides difficile infection in adults. Clin
Infect Dis. 2021;73(5):e1029–e1044.
17. Marcos P, Doyle A, Whyte P, et al.
Characterization of food chain Clostridioides
difficile isolates in terms of ribotype and
antimicrobial resistance. Microorganisms.
2023;11(5):1296.
18. Knight DR, Elliott B, Chang BJ,
Perkins TT, Riley TV. Diversity and evolution in
the genome of Clostridium difficile. Clin
Microbiol Rev. 2015;28(3):721–741.
19. Tsai CS, Lu PL, Lu MC, et al.
Ribotypes and antimicrobial susceptibility
profiles of clinical Clostridioides difficile
isolates: A multicenter, laboratory-based
surveillance in Taiwan, 2019–2021. J Microbiol
Immunol Infect. 2024;57(3):320–327.
20. Ko KS, Oh WS, Lee MY, et al.
Molecular characteristics of Clostridium difficile
isolates in Korea: Predominance of ribotype 017
and resistance to moxifloxacin. Clin Microbiol
Infect. 2012;18(7):627–634.
21. Carlson PE Jr, Walk ST, Bourgis AE, et
al. The relationship between phenotype,
ribotype, and clinical disease in human
Clostridium difficile isolates. Anaerobe.
2013;24:109–116.
22. Johnson S, Gerding DN.
Bezlotoxumab: Clinical update and real-world
experience. Clin Infect Dis. 2019;68(4):699–
704.
23. Salvati F, Catania F, Murri R, et al.
Clostridioides difficile infection: An update. Le
Infezioni in Medicina. 2024;32(3):280–291.
Journal of Medical Sciences. 4 Jun, 2025 - Volume 13 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
28