https://doi.org/10.53453/ms.2026.7.11
Pulmonary arterial hypertension: treatment progress and challenges
in modern practice
Dovydas Stankevičius
1
, Kasparas Ašoklis
2
1
Vilnius University, Faculty of Medicine, Vilnius, Lithuania
2
The Republican Vilnius Psychiatric Hospital, Vilnius, Lithuania
Abstract
Introduction. Pulmonary arterial hypertension (PAH) is a rare, progressive, and potentially fatal disease characterized
by increased pulmonary vascular resistance and right ventricular failure. Despite advances in therapy, the disease
remains associated with significant mortality. In recent years, the focus has been on early diagnosis, risk stratification,
and individualized treatment.
Aim. To evaluate the importance of PAH diagnosis, risk stratification, and contemporary as well as emerging treatment
strategies for clinical outcomes.
Methods. A systematic literature review was performed using the PubMed and Scopus databases. Randomized
controlled trials, meta-analyses, and guidelines published between 2015 and 2025 were included.
Results. PAH diagnosis is based on invasive hemodynamic criteria; however, treatment strategy depends on
multidimensional risk stratification. Early combination therapy reduces the risk of clinical worsening by up to ~50%.
Prostacyclin pathway agents have the greatest impact on survival, particularly in high-risk patients. Soluble guanylate
cyclase stimulators represent an effective alternative in cases of inadequate response. Novel therapies, especially
sotatercept, significantly reduce the risk of clinical worsening (up to 84%) and may modify disease progression.
Prognosis depends on dynamic treatment response, right ventricular function, and individual patient factors.
Conclusions. PAH management is shifting toward an individualized model based on risk assessment and combination
therapy. Emerging therapies may significantly improve long-term outcomes; however, further studies are required.
Keywords: pulmonary arterial hypertension, risk stratification, combination therapy, prostacyclins, sotatercept.
Journal of Medical Sciences. 30 Jul, 2026 - Volume 14 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
Medical Sciences 2026 Vol. 14 (5), p. 89-98, https://doi.org/10.53453/ms.2026.7.11
89
Plaučių arterinė hipertenzija: gydymo pažanga ir iššūkiai
šiuolaikinėje praktikoje
Dovydas Stankevičius
1
, Kasparas Ašoklis
2
1
Vilniaus universitetas, medicinos fakultetas, Vilnius, Lietuva
2
Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė, Vilnius, Lietuva
Santrauka
Įvadas. Plaučių arterinė hipertenzija (PAH) yra reta, progresuojanti ir potencialiai mirtina liga, kuriai būdingas
padidėjęs plaučių kraujagyslių pasipriešinimas ir dešiniojo skilvelio nepakankamumas. Nepaisant gydymo pažangos,
liga išlieka susijusi su reikšmingu mirtingumu. Pastaraisiais metais didžiausias dėmesys skiriamas ankstyvai
diagnostikai, rizikos stratifikacijai ir individualizuotam gydymui.
Tyrimo tikslas. Įvertinti PAH diagnostikos, rizikos stratifikacijos ir šiuolaikinių bei naujų gydymo strategijų reikšmę
klinikinėms baigtims.
Metodai. Atlikta literatūros apžvalga naudojant „PubMed“ ir „Scopus“ duomenų bazes. Įtraukti atsitiktinių imčių
klinikiniai tyrimai, meta-analizės ir gairės, publikuotos 2015–2025 m.
Rezultatai. PAH diagnostika grindžiama invaziniais hemodinaminiais kriterijais, tačiau gydymo taktika priklauso nuo
daugiamatės rizikos stratifikacijos. Ankstyva kombinuota terapija sumažina klinikinio pablogėjimo riziką iki ~50 %.
Prostaciklino kelio vaistai pasižymi didžiausiu poveikiu išgyvenamumui, ypač didelės rizikos pacientams. Tirpios
guanilato ciklazės stimuliatoriai yra efektyvi alternatyva nepakankamo gydymo atsako atvejais. Naujos terapijos, ypač
sotaterceptas, reikšmingai sumažina klinikinio pablogėjimo riziką (iki 84 %) ir gali veikti ligos eigą. Prognozė
priklauso nuo dinaminio atsako į gydymą, dešiniojo skilvelio funkcijos ir individualių veiksnių.
Išvados. PAH gydymas pereina prie individualizuoto modelio, pagrįsto rizikos vertinimu ir kombinuota terapija.
Naujos terapijos gali reikšmingai pagerinti ilgalaikes baigtis, tačiau reikalingi tolimesni tyrimai.
Raktažodžiai: plaučių arterinė hipertenzija, rizikos stratifikacija, kombinuota terapija, prostaciklinai, sotaterceptas.
Journal of Medical Sciences. 30 Jul, 2026 - Volume 14 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
90
1. Įvadas
Plaučių arterinė hipertenzija yra progresuojanti ir
potencialiai mirtina liga, kuriai būdingas padidėjęs
plaučių kraujagyslių pasipriešinimas bei
progresuojantis dešiniojo skilvelio nepakankamumas.
Pagal naujausias European Society of Cardiology ir
European Respiratory Society 2022 m. gaires, PAH
apibrėžiama kaip vidutinis plaučių arterijos spaudimas
(mPAP) >20 mmHg, plaučių kraujagyslių
pasipriešinimas (PVR) ≥2 Wood vienetai ir plaučių
arterijos pleištinis spaudimas (PAWP) ≤15 mmHg [1].
Šių kriterijų pakeitimas (anksčiau mPAP ≥25 mmHg)
leidžia identifikuoti ligą ankstyvesnėse stadijose ir
pradėti gydymą anksčiau [2].
PAH išlieka reta liga, tačiau jos klinikinė reikšmė yra
disproporciškai didelė. Epidemiologiniai registrai
rodo, kad paplitimas svyruoja nuo 15 iki 50 atvejų
milijonui gyventojų, o metinis sergamumas apie 5-10
atvejų milijonui [3,4]. Europos registrų duomenimis,
dažniausiai diagnozės nustatymo metu pacientai jau
būna pažengusios ligos stadijos - apie 60-70 %
pacientų priskiriami III–IV funkcinėms klasėms pagal
WHO (angl. World Health Organization) [3].
Nepaisant terapijos pažangos, PAH išlieka liga,
susijusi su reikšmingu mirtingumu. Istoriniai
duomenys (iki tikslinės terapijos eros) rodė, kad
vidutinis išgyvenamumas siekė tik 2,8 metų.
Šiuolaikinės terapijos eroje situacija pagerėjo: registrų
analizės duomenimis, vienerių metų išgyvenamumas
siekia apie 85-90 %, trejų metų – apie 65-70 %, o
penkerių metų - apie 60 %. Tačiau aukštos rizikos
pacientų grupėje penkerių metų išgyvenamumas vis
dar gali būti <50 % [5].
Per pastaruosius du dešimtmečius PAH gydymas iš
esmės transformavosi – nuo simptominio prie
patofiziologiškai nukreipto gydymo. Šiuo metu
naudojamos kelios pagrindinės farmakologinės klasės:
endotelino receptorių antagonistai, fosfodiesterazės-5
inhibitoriai, tirpios guanilato ciklazės stimuliatoriai
bei prostaciklino analogai ir IP receptorių agonistai.
Klinikinių tyrimų duomenys rodo, kad šios terapijos
reikšmingai pagerina funkcinį pajėgumą (6 minučių
ėjimo testas dažnai padidėja 30-50 metrų), sumažina
NT-proBNP koncentraciją ir mažina klinikinių įvykių
riziką [6].
2. Metodika
Atlikta literatūros apžvalga, naudojant „PubMed“ ir
„Scopus“ duomenų bazes. Įtraukti daugiausia 2015–
2025 m. publikuoti atsitiktinių imčių klinikiniai
tyrimai, meta-analizės ir gairės. Papildomai įtraukti
ankstesni fundamentiniai tyrimai, turintys esminę
reikšmę PAH diagnostikai ir gydymui. Analizuoti
tyrimai, vertinantys suaugusiųjų PAH gydymo
efektyvumą, įskaitant mirtingumą, klinikinį
pablogėjimą, fizinį pajėgumą ir hemodinaminius
rodiklius. Neįtraukti atvejų aprašymai, ne anglų kalba
publikuoti darbai ir tyrimai su nepakankamais
duomenimis.
3. Rezultatai
3.1 Apibrėžimas ir vertinimas
Plaučių arterinės hipertenzijos diagnostika ir
sisteminga rizikos stratifikacija yra pagrindiniai
veiksniai, lemiantys gydymo strategiją ir ligos
prognozę. Klinikinėje praktikoje pacientų vertinimas
grindžiamas ne tik hemodinaminiais duomenimis, bet
ir integruotu klinikinių, funkcinių, biocheminių bei
vaizdinių rodiklių įvertinimu.
PAH diagnozė patvirtinama atliekant dešiniojo širdies
kateterizaciją, kuri išlieka diagnostikos aukso
standartu ir leidžia objektyviai įvertinti hemodinaminį
ligos sunkumą [1]. Tačiau vien hemodinaminiai
rodikliai nėra pakankami individualizuotam gydymui
Journal of Medical Sciences. 30 Jul, 2026 - Volume 14 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
91
parinkti, todėl šiuolaikinėje praktikoje taikoma
daugiamatė rizikos stratifikacija.
Jos tikslas – suskirstyti pacientus į mažos, vidutinės ir
didelės rizikos grupes pagal prognozuojamą vienerių
metų mirtingumą: atitinkamai <5 %, 5–20 % ir >20 %
[7].
Vienas svarbiausių prognostinių rodiklių yra funkcinė
būklė, vertinama pagal Pasaulio sveikatos
organizacijos funkcinę klasifikaciją. Nustatyta, kad
III–IV funkcinė klasė yra reikšmingai susijusi su
didesne mirtingumo rizika, palyginti su I–II klase (HR,
hazard ratio ~2,5–3,0) [8]. Funkcinio pajėgumo
vertinimui taip pat plačiai naudojamas 6 minučių
ėjimo testas (6MWD, 6-minute walk distance), kuris
koreliuoja su prognoze: >440 m siejamas su
palankesne baigtimi, o <165 m – su reikšmingai
padidėjusia mirtingumo rizika [9].
Biocheminiai žymenys, ypač N-terminalinis pro-B
tipo natriurezinis peptidas (NT-proBNP, N-terminal
pro–B-type natriuretic peptide), yra svarbūs dešiniojo
skilvelio funkcijos ir hemodinaminio krūvio
indikatoriai. NT-proBNP koncentracija <300 ng/L
laikoma mažos rizikos požymiu, o >1400 ng/L –
didelės rizikos rodikliu [1]. Meta-analizių duomenimis,
padidėjusi NT-proBNP koncentracija yra
nepriklausomas mirtingumo prediktorius (HR, hazard
ratio ~1,7–2,0) [10].
Vaizdiniai tyrimai taip pat turi reikšmingą prognostinę
vertę. Echokardiografijoje vertinami dešiniojo
skilvelio dydis ir funkcija, triburio vožtuvo
regurgitacijos greitis bei dešiniojo prieširdžio plotas.
Nustatyta, kad dešiniojo prieširdžio plotas >18 cm² ir
sumažėjusi dešiniojo skilvelio funkcija yra susiję su
blogesne prognoze [1]. Magnetinio rezonanso
tomografija (MRT) leidžia tiksliau įvertinti dešiniojo
skilvelio funkciją, o sumažėjusi išstūmio frakcija
(<35 %) laikoma stipriu nepalankios baigties
prediktoriumi [11].
Rizikos stratifikacija tiesiogiai lemia gydymo taktiką.
Remiantis naujausiomis gairėmis, mažos ir vidutinės
rizikos pacientams rekomenduojama pradėti gydymą
dviejų vaistų deriniu, dažniausiai apimančiu
endotelino receptorių antagonistą ir fosfodiesterazės-5
inhibitorių. Didelės rizikos pacientams taikoma
agresyvesnė strategija, įskaitant ankstyvą
prostaciklino analogų, ypač intraveninių formų,
skyrimą [1].
Svarbu pabrėžti, kad rizikos vertinimas nėra
vienkartinis procesas ir turi būti reguliariai kartojamas
gydymo metu. Nustatyta, kad pacientai, pasiekę ar
išlaikę mažos rizikos statusą, pasižymi reikšmingai
geresniu išgyvenamumu. Boucly ir kt. analizėje
parodyta, kad pacientų, atitinkančių ≥3 mažos rizikos
kriterijus, penkerių metų išgyvenamumas siekė apie
80 %, palyginti su <40 % pacientų, neatitinkančių šių
kriterijų [12].
3.2. Pagrindinės vazodilatatorių klasės: klinikiniai
tyrimai ir tarpusavio palyginimai
Šiuolaikinis plaučių arterinės hipertenzijos gydymas
grindžiamas trimis pagrindiniais patofiziologiniais
keliais: endotelino, azoto oksido (nitric oxide, NO–
cGMP, cyclic guanosine monophosphate) ir
prostaciklino signalinėmis sistemomis. Kiekvienas iš
šių kelių yra specifinių vazodilatatorių klasių terapinis
taikinys, kurių efektyvumas ir saugumas buvo plačiai
įvertinti atsitiktinių imčių klinikiniuose tyrimuose
(RCT, randomized controlled trials) bei meta-
analizėse, publikuotose po 2018 metų [1].
3.3 Endotelino receptorių antagonistai (ERA)
Endotelino receptorių antagonistai (ERA, endothelin
receptor antagonists) slopina endotelino-1 poveikį
Journal of Medical Sciences. 30 Jul, 2026 - Volume 14 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
92
blokuodami ET-A ir/ar ET-B receptorius, taip
mažindami vazokonstrikciją ir kraujagyslių
remodeliaciją. Klinikinėje praktikoje dažniausiai
vartojami bosentanas, ambrisentanas ir macitentanas.
Vienas reikšmingiausių šios klasės tyrimų –
SERAPHIN, kuriame vertintas macitentano poveikis.
Tyrimo rezultatai parodė, kad macitentanas sumažino
sudėtinės baigties (mirtis arba klinikinis pablogėjimas)
riziką 45 % [13]. AMBITION tyrime nustatyta, kad
pradinis gydymas ambrisentano ir tadalafilio deriniu
reikšmingai sumažino klinikinio pablogėjimo riziką,
palyginti su monoterapija (HR 0,50; 95 % PI 0,35–
0,72; p<0,001) [3]. Šie duomenys tapo pagrindu
rekomenduoti ankstyvą kombinuotą terapiją PAH
gydyme. Meta-analizių duomenimis, ERA klasės
vaistai pagerina fizinį pajėgumą, vertinamą 6 minučių
ėjimo testu, vidutiniškai ~30–40 metrų, taip pat
sumažina hospitalizacijų riziką apie 30 % [15]. Tarp
skirtingų ERA preparatų macitentanas pasižymi
geresniu toleravimo profiliu, ypač mažesne
hepatotoksiškumo rizika, palyginti su bosentanu [15].
Tinklinės meta-analizės rodo, kad macitentanas gali
turėti didesnį poveikį su sergamumu ir mirtingumu
susijusioms baigtims (OR, odds ratio ~0,63), palyginti
su kitais ERA klasės vaistais (OR ~0,68–0,72) [27]. Be
to, realios klinikinės praktikos registrų duomenys rodo,
kad ankstyvas ERA skyrimas yra susijęs su maždaug
20–30 % mažesne mirtingumo rizika [16].
3.4 Fosfodiesterazės-5 inhibitoriai (PDE5i)
Fosfodiesterazės-5 inhibitoriai didina ciklinio
guanozino monofosfato koncentraciją, taip skatindami
vazodilataciją ir gerindami plaučių kraujagyslių
hemodinamiką. Klinikinėje praktikoje dažniausiai
vartojami sildenafilis ir tadalafilis. SUPER tyrime
nustatyta, kad sildenafilis reikšmingai pagerino fizinį
pajėgumą, vertinamą 6 minučių ėjimo testu,
padidindamas atstumą vidutiniškai 45 m (p<0,001),
taip pat sumažino vidutinį plaučių arterijos spaudimą
ir plaučių kraujagyslių pasipriešinimą [5]. PHIRST
tyrimas parodė, kad tadalafilis reikšmingai sumažina
klinikinio pablogėjimo riziką (~32 % sumažėjimas;
p=0,041) [16]. Naujesnės (>2018 m.) meta-analizės
patvirtina, kad PDE5 inhibitoriai sumažina
mirtingumo riziką apie 20–25 % ir pagerina funkcinę
būklę [18]. Vis dėlto jų efektyvumas yra mažesnis
pažengusiose ligos stadijose, ypač taikant
monoterapiją. Nors ši vaistų klasė veiksmingai gerina
simptomus ir fizinį pajėgumą, naujausi duomenys
rodo, kad jų poveikis ilgalaikei prognozei yra
mažesnis, palyginti su prostaciklino kelio terapija
(santykinės rizikos sumažėjimas ~0,75, palyginti su
~0,60), ypač pažengusios PAH atvejais [18].
3.5. Tirpios guanilato ciklazės stimuliatoriai
Tirpios guanilato ciklazės stimuliatorius riociguatas
veikia nepriklausomai nuo endogeninio azoto oksido,
tiesiogiai aktyvindamas guanilato ciklazę ir
didindamas ciklinio guanozino monofosfato
koncentraciją. PATENT-1 tyrime riociguatas
reikšmingai pagerino fizinį pajėgumą, vertinamą 6
minučių ėjimo testu, padidindamas atstumą
vidutiniškai 36 m, ir sumažino plaučių kraujagyslių
pasipriešinimą apie 30 % [19]. Ilgalaikės analizės
(PATENT-2) duomenimis, dvejų metų
išgyvenamumas siekė 93 %, o klinikinio pablogėjimo
dažnis išliko mažas [20]. Lyginant su fosfodiesterazės-
5 inhibitoriais, riociguatas gali būti efektyvesnis
pacientams, kuriems nepasiekiamas adekvatus atsakas
į PDE5i terapiją. RESPITE ir REPLACE tyrimai
parodė, kad perėjimas nuo PDE5i prie riociguato
pagerina klinikinius rodiklius ir sumažina ligos
progresavimo riziką; REPLACE tyrime klinikinio
pagerėjimo tikimybė buvo reikšmingai didesnė (54 %
Journal of Medical Sciences. 30 Jul, 2026 - Volume 14 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
93
vs 28 %; p=0,006) [21]. Šie duomenys pagrindžia
riociguato vaidmenį kaip aktyvios gydymo eskalacijos
strategijos komponento.
3.6 Prostaciklino analogai ir IP receptorių agonistai
Prostaciklino kelio terapija pasižymi ryškiu
vazodilataciniu ir antiproliferaciniu poveikiu.
Klinikinėje praktikoje taikomi epoprostenolis,
treprostinilis, iloprostas ir seleksipagas. Post-hoc
analizės rodo, kad seleksipago poveikis išlieka
reikšmingas nepriklausomai nuo prieš tai taikytos
terapijos, įskaitant trigubos terapijos režimus [16].
Parenterinės prostaciklino formos pasižymi stipresniu
hemodinaminiu poveikiu, ypač mažinant PVR (apie
25–35 %), palyginti su peroralinėmis formomis [17].
Intraveninis epoprostenolis yra vienintelis vaistas,
ankstyvuose tyrimuose parodęs tiesioginį mirtingumo
sumažėjimą (~70 % per 3 mėn.; p<0,01) [22], todėl
išlieka aukso standartu didelės rizikos pacientams.
GRIPHON tyrime seleksipagas sumažino sudėtinės
baigties (mirtis arba ligos progresavimas) riziką 40 %
(HR, hazard ratio 0,60; 99 % PI, confidence interval
0,46–0,78; p<0,001), nepriklausomai nuo foninės
terapijos [23]. Treprostinilio tyrimai, ypač vertinant
peroralines formas, parodė vidutinį 6MWD
padidėjimą (~20–30 m), tačiau poveikis buvo
mažesnis nei intraveninių prostaciklinų [24].
3.7 Tarpklasiniai palyginimai
Tiesioginių „head-to-head“ atsitiktinių imčių
klinikinių tyrimų (RCT, randomized controlled trials)
tarp skirtingų vazodilatatorių klasių nėra, tačiau
netiesioginės tinklinės meta-analizės leidžia įvertinti
jų santykinį efektyvumą. Duomenys rodo, kad šios
klasės nėra lygiavertės pagal poveikį prognozei:
prostaciklino kelio vaistai pasižymi didžiausiu
poveikiu išgyvenamumui (RR, relative risk ~0,60),
endotelino receptorių antagonistai (ERA, endothelin
receptor antagonists) reikšmingai mažina su
sergamumu ir mirtingumu susijusias baigtis (RR
~0,65–0,70), o PDE5 inhibitoriai labiau veikia
simptomus nei ilgalaikę prognozę [18].
Prostaciklino analogai yra efektyviausi mažinant
mirtingumą ir ligos progresavimą, ypač didelės rizikos
pacientams (rizikos sumažėjimas iki 50–70 %) [25].
ERA ir PDE5 inhibitoriai pasižymi panašiu poveikiu
simptomų gerinimui, tačiau ERA gali turėti stipresnį
poveikį ligos progresavimo mažinimui [26].
Riociguatas išlieka svarbi alternatyva pacientams,
kuriems nepakanka atsako į PDE5 inhibitorius [26].
Kombinuota terapija, ypač ERA ir PDE5i derinys, yra
pranašesnė už monoterapiją pagal pagrindinius
klinikinius rodiklius [26]. Naujausios tinklinės meta-
analizės rodo, kad triguba terapija gali sumažinti
klinikinio pablogėjimo riziką apie 65 %, palyginti su
monoterapija, tačiau yra susijusi su didesniu
nepageidaujamų reiškinių dažniu [25].
3.8 Naujos gydymo kryptys ir jų integracija į
klinikinę praktiką
Pastaraisiais metais plaučių arterinės hipertenzijos
gydymas iš esmės transformuojasi – nuo izoliuoto
vazodilatacinio poveikio pereinama prie terapijų,
nukreiptų į kraujagyslių remodeliaciją, ląstelių
proliferaciją ir molekulinius ligos mechanizmus. Šios
strategijos dažniausiai taikomos kaip papildoma
terapija prie jau skiriamo standartinio gydymo. Vienas
svarbiausių naujos kartos vaistų yra sotaterceptas,
veikiantis transformuojančio augimo faktoriaus beta
(TGF-β, transforming growth factor beta) signalinius
kelius. III fazės STELLAR tyrime nustatyta, kad
sotaterceptas reikšmingai pagerino fizinį pajėgumą,
vertinamą 6 minučių ėjimo testu, padidindamas
atstumą 34,4 m, ir sumažino klinikinio pablogėjimo
Journal of Medical Sciences. 30 Jul, 2026 - Volume 14 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
94
riziką 84 % (HR, hazard ratio 0,16; p<0,001) [27].
Panašūs rezultatai gauti II fazės PULSAR tyrime,
kuriame stebėtas reikšmingas plaučių kraujagyslių
pasipriešinimo sumažėjimas (iki ~34 %) [28]. Šie
duomenys rodo galimą ligą modifikuojantį šios
terapijos poveikį. Prostaciklino kelio terapija taip pat
tobulėja. INCREASE tyrime inhaliacinis treprostinilis
reikšmingai pagerino 6MWD (+31 m; p<0,001) ir
sumažino klinikinių įvykių riziką apie 39 % [29]. Tuo
tarpu peroralinės formos pasižymi mažesniu
efektyvumu (6MWD padidėjimas ~20–30 m), kas
rodo, kad vaisto skyrimo būdas turi svarbią klinikinę
reikšmę [24]. Papildomai tiriamos metabolinės
terapijos, pavyzdžiui, dichloracetatas, nukreiptos į
mitochondrijų funkcijos atkūrimą. Klinikiniai
duomenys rodo apie 20 % PVR sumažėjimą, tačiau
gydymo atsakas yra heterogeniškas ir priklauso nuo
genetinių veiksnių [30].
3.9 Prognozė ir gydymo įtaka išgyvenamumui
Plaučių arterinės hipertenzijos prognozė per
pastaruosius dešimtmečius pagerėjo, tačiau išlieka
nevienalytė ir priklauso nuo individualių paciento
savybių bei atsako į gydymą. Registrų duomenimis,
tikslinės terapijos eroje vienerių metų išgyvenamumas
siekia 85–90 %, trejų metų – apie 68–70 %, penkerių
metų – 57–60 % [31], o Europos registrai pateikia
panašius rezultatus [32].Vienas svarbiausių
prognostinių principų yra dinaminis gydymo atsako
vertinimas. Ankstyvas hemodinaminis ir funkcinis
pagerėjimas (per 3–6 mėn.), įskaitant plaučių
kraujagyslių pasipriešinimo mažėjimą, NT-proBNP
koncentracijos kritimą ir fizinio pajėgumo gerėjimą,
siejasi su mažesne ligos progresavimo ir mirtingumo
rizika [33]. Tuo tarpu nepakankamas atsakas išlieka
vienu stipriausių nepalankios prognozės veiksnių.
Prognozę iš esmės lemia dešiniojo skilvelio gebėjimas
adaptuotis prie padidėjusio pokrūvio. Sumažėjusi
išstūmio frakcija, padidėjęs dešiniojo prieširdžio tūris
ir sumažėjęs smūginis tūris yra susiję su didesniu
mirtingumu [34], todėl gydymo tikslai apima ne tik
plaučių kraujagyslių pasipriešinimo mažinimą, bet ir
dešiniojo skilvelio funkcijos išsaugojimą.
Hemodinaminiai rodikliai išlieka svarbūs, ypač
pažengusiose stadijose: širdies indeksas <2,0
L/min/m² siejamas su maždaug dvigubai didesne
mirtingumo rizika, o padidėjęs dešiniojo prieširdžio
spaudimas koreliuoja su blogesne klinikine eiga [35].
Naujos terapijos gali reikšmingai keisti ligos eigą.
STELLAR tyrime sotaterceptas sumažino klinikinio
pablogėjimo riziką 84 % (HR 0,16; p<0,001) net
pacientams, gydomiems standartine terapija [27], kas
leidžia manyti apie galimą ligos modifikavimą.
4. Išvados
Plaučių arterinės hipertenzijos gydymas pastaraisiais
metais reikšmingai pažengė, pereinant nuo
simptominio prie individualizuoto, rizikos
stratifikacija pagrįsto gydymo modelio. Ankstyva
kombinuota terapija tapo pagrindine strategija,
leidžiančia reikšmingai sumažinti klinikinio
pablogėjimo riziką ir pagerinti pacientų funkcinę
būklę. Skirtingos vaistų klasės pasižymi nevienodu
poveikiu prognozei, o didžiausią įtaką išgyvenamumui
turi prostaciklino kelio terapija, ypač didelės rizikos
pacientams. Nustatyta, kad gydymo efektyvumą ir
ilgalaikes baigtis labiausiai lemia dinaminis atsakas į
terapiją bei dešiniojo skilvelio funkcija, todėl šie
veiksniai yra esminiai gydymo tikslai. Naujos kartos
terapijos, ypač sotaterceptas, rodo potencialą ne tik
mažinti simptomus, bet ir veikti pagrindinius ligos
patofiziologinius mechanizmus, taip galimai
modifikuojant ligos eigą. Nepaisant šios pažangos,
PAH išlieka sunkios prognozės liga, todėl būtini
Journal of Medical Sciences. 30 Jul, 2026 - Volume 14 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
95
tolimesni ilgalaikiai tyrimai ir gydymo strategijų
tobulinimas.
Literatūros šaltiniai
[1] Humbert M, Kovacs G, Hoeper MM,
Badagliacca R, Berger RMF, Brida M, et al. 2022
ESC/ERS Guidelines for the diagnosis and treatment
of pulmonary hypertension. G Ital Cardiol (Rome)
2023;24:e1–116. https://doi.org/10.1714/4014.39906.
[2] Simonneau G, Montani D, Celermajer DS,
Denton CP, Gatzoulis MA, Krowka M, et al.
Haemodynamic definitions and updated clinical
classification of pulmonary hypertension. Eur Respir J
2019;53:1801913.
https://doi.org/10.1183/13993003.01913-2018.
[3] Hoeper MM, Huscher D, Ghofrani HA,
Delcroix M, Distler O, Schweiger C, et al. Elderly
patients diagnosed with idiopathic pulmonary arterial
hypertension: results from the COMPERA registry. Int
J Cardiol 2013;168:871–80.
https://doi.org/10.1016/j.ijcard.2012.10.026.
[4] McGoon MD, Benza RL, Escribano-Subias P,
Jiang X, Miller DP, Peacock AJ, et al. Pulmonary
arterial hypertension: epidemiology and registries. J
Am Coll Cardiol 2013;62:D51-9.
https://doi.org/10.1016/j.jacc.2013.10.023.
[5] Benza RL, Gomberg-Maitland M, Elliott CG,
Farber HW, Foreman AJ, Frost AE, et al. Predicting
survival in patients with pulmonary arterial
hypertension: The REVEAL risk score calculator 2.0
and comparison with ESC/ERS-based risk assessment
strategies. Chest 2019;156:323–37.
https://doi.org/10.1016/j.chest.2019.02.004.
[6] Estrada RA, Sahay S, Tonelli AR. Treatment
of pulmonary hypertension after seven world
symposia. Ther Adv Respir Dis
2025;19:17534666251342898.
https://doi.org/10.1177/17534666251342898.
[7] Galiè N, Channick RN, Frantz RP, Grünig E,
Jing ZC, Moiseeva O, et al. Risk stratification and
medical therapy of pulmonary arterial hypertension.
Eur Respir J 2019;53:1801889.
https://doi.org/10.1183/13993003.01889-2018.
[8] Benza RL, Gomberg-Maitland M, Miller DP,
Frost A, Frantz RP, Foreman AJ, et al. The REVEAL
Registry risk score calculator in patients newly
diagnosed with pulmonary arterial hypertension.
Chest 2012;141:354–62.
https://doi.org/10.1378/chest.11-0676.
[9] Abston E, Moll M, Hon S, Govender P,
Berman J, Farber H. Long-term outcomes of
epoprostenol therapy in sarcoid associated pulmonary
hypertension. Sarcoidosis Vasc Diffuse Lung Dis
2020;37:184–91.
https://doi.org/10.36141/svdld.v37i2.9150.
[10] Hendriks PM, van de Groep LD, Veen KM,
van Thor MCJ, Meertens S, Boersma E, et al.
Prognostic value of brain natriuretic peptides in
patients with pulmonary arterial hypertension: A
systematic review and meta-analysis. Am Heart J
2022;250:34–44.
https://doi.org/10.1016/j.ahj.2022.05.006.
[11] Alabed S, Garg P, Johns CS, Alandejani F,
Shahin Y, Dwivedi K, et al. Cardiac magnetic
resonance in pulmonary hypertension-an update. Curr
Cardiovasc Imaging Rep 2020;13:30.
https://doi.org/10.1007/s12410-020-09550-2.
[12] Boucly A, Weatherald J, Savale L, Jaïs X,
Cottin V, Prevot G, et al. Risk assessment, prognosis
and guideline implementation in pulmonary arterial
hypertension. Eur Respir J 2017;50.
https://doi.org/10.1183/13993003.00889-2017.
Journal of Medical Sciences. 30 Jul, 2026 - Volume 14 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
96
[13] Jansa P, Pulido T. Macitentan in pulmonary
arterial hypertension: A focus on combination therapy
in the SERAPHIN trial. Am J Cardiovasc Drugs
2018;18:1–11. https://doi.org/10.1007/s40256-017-
0260-1.
[14] Vachiéry J-L, Galiè N, Barberá JA, Frost AE,
Ghofrani H-A, Hoeper MM, et al. Initial combination
therapy with ambrisentan + tadalafil on pulmonary
arterial hypertension‒related hospitalization in the
AMBITION trial. J Heart Lung Transplant
2019;38:194–202.
https://doi.org/10.1016/j.healun.2018.11.006.
[15] Hoeper MM, Ewert R, Jansa P, Sirenko Y,
Skride A, Balagtas C, et al. Randomized, multicenter
study to assess the effects of different doses of
sildenafil on mortality in adults with pulmonary
arterial hypertension. Circulation 2024;149:1949–59.
https://doi.org/10.1161/CIRCULATIONAHA.123.06
8107.
[16] Duo-Ji M-M, Long Z-W. Comparative
efficacy and acceptability of endothelin receptor
antagonists for pulmonary arterial hypertension: A
network meta-analysis. Int J Cardiol 2017;234:90–8.
https://doi.org/10.1016/j.ijcard.2016.12.092.
[17] Sanchez Palacios GM, Schmidt C, Wichman
T. Targeted therapy with phosphodiesterase 5
inhibitors in patients with pulmonary hypertension due
to heart failure and elevated pulmonary vascular
resistance: a systematic review. Pulm Circ
2020;10:2045894020948780.
https://doi.org/10.1177/2045894020948780.
[18] Ghofrani H-A, Galiè N, Grimminger F,
Grünig E, Humbert M, Jing Z-C, et al. Riociguat for
the treatment of pulmonary arterial hypertension. N
Engl J Med 2013;369:330–40.
https://doi.org/10.1056/NEJMoa1209655.
[19] Benza RL, Farber HW, Frost A, Ghofrani H-
A, Gómez-Sánchez MA, Langleben D, et al. REVEAL
risk scores applied to riociguat-treated patients in
PATENT-2: Impact of changes in risk score on survival.
J Heart Lung Transplant 2018;37:513–9.
https://doi.org/10.1016/j.healun.2017.11.006.
[20] Hoeper MM, Al-Hiti H, Benza RL, Chang S-
A, Corris PA, Gibbs JSR, et al. Switching to riociguat
versus maintenance therapy with phosphodiesterase-5
inhibitors in patients with pulmonary arterial
hypertension (REPLACE): a multicentre, open-label,
randomised controlled trial. Lancet Respir Med
2021;9:573–84. https://doi.org/10.1016/S2213-
2600(20)30532-4.
[21] Barst RJ, Rubin LJ, Long WA, McGoon MD,
Rich S, Badesch DB, et al. A comparison of
continuous intravenous epoprostenol (prostacyclin)
with conventional therapy for primary pulmonary
hypertension. N Engl J Med 1996;334:296–301.
https://doi.org/10.1056/NEJM199602013340504.
[22] Cao F, Wu K, Zhu Y-Z, Jiang J-J, Zhang G,
Liu J, et al. Efficacy and safety of endothelin receptor
antagonists, phosphodiesterase type 5 Inhibitors, and
prostaglandins in pediatric pulmonary arterial
hypertension: A network meta-analysis. Front
Cardiovasc Med 2022;9:1055897.
https://doi.org/10.3389/fcvm.2022.1055897.
[23] Sitbon O, Channick R, Chin KM, Frey A,
Gaine S, Galiè N, et al. Selexipag for the treatment of
pulmonary arterial hypertension. N Engl J Med
2015;373:2522–33.
https://doi.org/10.1056/NEJMoa1503184.
[24] Tapson VF, Torres F, Kermeen F, Keogh AM,
Allen RP, Frantz RP, et al. Oral treprostinil for the
treatment of pulmonary arterial hypertension in
patients on background endothelin receptor antagonist
and/or phosphodiesterase type 5 inhibitor therapy (the
Journal of Medical Sciences. 30 Jul, 2026 - Volume 14 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
97
FREEDOM-C study): a randomized controlled trial.
Chest 2012;142:1383–90.
https://doi.org/10.1378/chest.11-2212.
[25] Barnes H, Yeoh H-L, Fothergill T, Burns A,
Humbert M, Williams T. Prostacyclin for pulmonary
arterial hypertension. Cochrane Database Syst Rev
2019;5:CD012785.
https://doi.org/10.1002/14651858.CD012785.pub2.
[26] Sharma M, Dubey P, Sunda U, Tilva H. A
comprehensive review of the Endometrial Receptivity
Array in euploid embryo transfer cycles. Cureus
2024;16:e63173.
https://doi.org/10.7759/cureus.63173.
[27] Hoeper MM, Badesch DB, Ghofrani HA,
Gibbs JSR, Gomberg-Maitland M, McLaughlin VV, et
al. Phase 3 trial of sotatercept for treatment of
Pulmonary Arterial Hypertension. N Engl J Med
2023;388:1478–90.
https://doi.org/10.1056/NEJMoa2213558.
[28] Humbert M, McLaughlin V, Gibbs JSR,
Gomberg-Maitland M, Hoeper MM, Preston IR, et al.
Sotatercept for the treatment of pulmonary arterial
hypertension: PULSAR open-label extension. Eur
Respir J 2023;61:2201347.
https://doi.org/10.1183/13993003.01347-2022.
[29] Waxman A, Restrepo-Jaramillo R,
Thenappan T, Ravichandran A, Engel P, Bajwa A, et al.
Inhaled treprostinil in pulmonary hypertension due to
interstitial lung disease. N Engl J Med 2021;384:325–
34. https://doi.org/10.1056/NEJMoa2008470.
[30] Michelakis ED, Gurtu V, Webster L, Barnes
G, Watson G, Howard L, et al. Inhibition of pyruvate
dehydrogenase kinase improves pulmonary arterial
hypertension in genetically susceptible patients. Sci
Transl Med 2017;9:eaao4583.
https://doi.org/10.1126/scitranslmed.aao4583.
[31] Benza RL, Miller DP, Barst RJ, Badesch DB,
Frost AE, McGoon MD. An evaluation of long-term
survival from time of diagnosis in pulmonary arterial
hypertension from the REVEAL Registry. Chest
2012;142:448–56. https://doi.org/10.1378/chest.11-
1460.
[32] Hoeper MM, Dwivedi K, Pausch C, Lewis
RA, Olsson KM, Huscher D, et al. Phenotyping of
idiopathic pulmonary arterial hypertension: a registry
analysis. Lancet Respir Med 2022;10:937–48.
https://doi.org/10.1016/S2213-2600(22)00097-2.
[33] Sitbon O, Galiè N. Treat-to-target strategies
in pulmonary arterial hypertension: the importance of
using multiple goals. Eur Respir Rev 2010;19:272–8.
https://doi.org/10.1183/09059180.00008210.
[34] van de Veerdonk MC, Kind T, Marcus JT,
Mauritz G-J, Heymans MW, Bogaard H-J, et al.
Progressive right ventricular dysfunction in patients
with pulmonary arterial hypertension responding to
therapy. J Am Coll Cardiol 2011;58:2511–9.
https://doi.org/10.1016/j.jacc.2011.06.068.
[35] Benza RL, Miller DP, Gomberg-Maitland M,
Frantz RP, Foreman AJ, Coffey CS, et al. Predicting
survival in pulmonary arterial hypertension: insights
from the Registry to Evaluate Early and Long-Term
Pulmonary Arterial Hypertension Disease
Management (REVEAL): Insights from the Registry
to Evaluate Early and Long-Term pulmonary arterial
hypertension Disease Management (REVEAL).
Circulation 2010;122:164–72.
https://doi.org/10.1161/CIRCULATIONAHA.109.89
8122.
Journal of Medical Sciences. 30 Jul, 2026 - Volume 14 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
98