Danielė Jukonienė1, Iveta Lasickaitė1
1Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Medicine
Abstract
Overactive bladder syndrome is an extremely unpleasant disorder that is equally prevalent in men and women and manifests with symptoms such as frequent, sudden, usually painless urination, sometimes with episodes of urinary incontinence. Although urinary incontinence is more common in older people, it should not be considered normal aging. There are several theories explaining the pathogenesis of overactive bladder syndrome, such as the myogenic, neurogenic, and autonomic bladder theory. However, the underlying mechanisms are still unclear and usually during the clinical examination of a patient no specific organic pathology is found. The main risk factors are: older age, postmenopause, childbirth, infection, neurological diseases – multiple sclerosis, brain tumors, Parkinson’s disease, stroke, dementia. Various diagnostic tests are essential to rule out other possible causes of these symptoms, such as urinary tract infection or stress urinary incontinence. Overactive bladder syndrome diagnosis can be accomplished through patient symptom resolution, urinalysis, and ultrasound, but the most objective in this case is urodynamic examination. Once overactive bladder syndrome has been diagnosed, it is important that the patient is adequately and effectively treated. Exercise that strengthens pelvic floor muscles is recommended as a first-line treatment because it is a harmless and simple method that requires no special preparation or equipment. Antimuscarinic drugs are also widely used. Their effectiveness has been proven in many scientific studies but some patients experience frustrating side effects and have to discontinue taking the medication. In such cases other, less commonly used methods should be considered, for example botulinum toxin injections into the detrusor muscle, sacral neuromodulation or transcutaneous electrical nerve stimulation. Another option is surgery. Nevertheless, nowadays surgical operations for overactive bladder syndrome are rarely performed and are only recommended when other treatment options are ineffective. In addition, preventive measures, lifestyle changes and avoidance of risk factors are equally important.
Keywords: Overactive bladder syndrome, antimuscarinic drugs.
Journal of Medical Sciences. March 23, 2020 - Volume 8 | Issue 13. Electronic-ISSN: 2345-0592
75
Medical Sciences 2020 Vol. 8 (13), p. 75-81
Overactive bladder syndrome diagnosis and treatment: a literature
review
Danielė Jukonienė
1
, Iveta Lasickaitė
1
1
Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Medicine
Abstract
Overactive bladder syndrome is an extremely unpleasant disorder that is equally prevalent in men and women and
manifests with symptoms such as frequent, sudden, usually painless urination, sometimes with episodes of urinary
incontinence. Although urinary incontinence is more common in older people, it should not be considered normal aging.
There are several theories explaining the pathogenesis of overactive bladder syndrome, such as the myogenic,
neurogenic, and autonomic bladder theory. However, the underlying mechanisms are still unclear and usually during the
clinical examination of a patient no specific organic pathology is found. The main risk factors are: older age,
postmenopause, childbirth, infection, neurological diseases - multiple sclerosis, brain tumors, Parkinson's disease,
stroke, dementia. Various diagnostic tests are essential to rule out other possible causes of these symptoms, such as
urinary tract infection or stress urinary incontinence. Overactive bladder syndrome diagnosis can be accomplished
through patient symptom resolution, urinalysis, and ultrasound, but the most objective in this case is urodynamic
examination. Once overactive bladder syndrome has been diagnosed, it is important that the patient is adequately and
effectively treated. Exercise that strengthens pelvic floor muscles is recommended as a first-line treatment because it is
a harmless and simple method that requires no special preparation or equipment. Antimuscarinic drugs are also widely
used. Their effectiveness has been proven in many scientific studies but some patients experience frustrating side effects
and have to discontinue taking the medication. In such cases other, less commonly used methods should be considered,
for example botulinum toxin injections into the detrusor muscle, sacral neuromodulation or transcutaneous electrical
nerve stimulation. Another option is surgery. Nevertheless, nowadays surgical operations for overactive bladder
syndrome are rarely performed and are only recommended when other treatment options are ineffective. In addition,
preventive measures, lifestyle changes and avoidance of risk factors are equally important.
Keywords: Overactive bladder syndrome, antimuscarinic drugs
Journal of Medical Sciences. March 23, 2020 - Volume 8 | Issue 13. Electronic-ISSN: 2345-0592
76
Dirgliosios šlapimo pūslės sindromo diagnostikos ir gydymo
galimybės: literatūros apžvalga
Danielė Jukonienė
1
, Iveta Lasickaitė
1
1
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos fakultetas
Santrumpa
Dirgliosios šlapimo pūslės sindromas – tai itin nemalonus sutrikimas, vienodai dažnai varginantis tiek moteris, tiek
vyrus ir pasireiškiantis tokiais simptomais kaip dažnas, staigus, įprastai neskausmingas noras šlapintis, kartais su
šlapimo nelaikymo epizodais. Yra keletas teorijų, aiškinančių dirgliosios šlapimo pūslės sindromo patogenezę, pvz.,
miogeninė, neurogeninė bei autonominės šlapimo pūslės hipotezės, tačiau iki galo mechanizmai nėra aiškūs ir
konkrečios organinės patologijos, diagnozuojant šį sindromą, įprastai nerandama. Tačiau įvairius diagnostinius tyrimus
atlikti yra labai svarbu, siekiant atmesti kitas galimas minėtų simptomų priežastis, pvz., šlapimo takų infekcijas, įtampos
šlapimo nelaikymą. Diagnozavus šį sindromą, svarbu parinkti pacientui tinkamą ir veiksmingą gydymą. Kaip pirmojo
pasirinkimo gydymas rekomenduojamos mankštos, stiprinančios dubens dugno raumenis – nekenksmingas ir paprastas
metodas, nereikalaujantis ypatingo pasiruošimo ar įrangos. Taip pat plačiai vartojami antimuskarininiai vaistai. Jų
veiksmingumas įrodytas daugeliu mokslinių tyrimų, tačiau ne visiems pacientams šie preparatai tinkami dėl galimų
šalutinių reiškinių. Tokiu atveju griebiamasi kitų, rečiau naudojamų, metodų, tokių kaip botulino toksino injekcijos į
šlapimo pūslės raumenį, kryžmeninių nervų neuromoduliacija, transkutaninė elektrinė nervų stimuliacija. Egzistuoja ir
chirurginio gydymo galimybės, tačiau šiomis dienomis gydant dirgliosios šlapimo pūslės sindromą chirurgija taikoma
itin retai. Be to, ne mažiau svarbios ir prevencinės priemonės, rizikos veiksnių vengimas ir koregavimas.
Raktažodžiai: dirglioji šlapimo pūslė, antimuskariniai vaistai
Journal of Medical Sciences. March 23, 2020 - Volume 8 | Issue 13. Electronic-ISSN: 2345-0592
77
Įvadas
Dirglioji šlapimo pūslė (DŠP) – tai sindromas, gana plačiai
paplitęs visame pasaulyje, dažniau pasitaikantis moterims,
tačiau neaplenkiantis ir vyrų, ir sukeliantis nemalonius
simptomus, neigiamai paveikiančius žmogaus gyvenimo
kokybę bei tam tikrais atvejais netgi psichologinę būklę.
Šis sindromas apibrėžiamas kaip kompleksas keleto
simptomų, susijusių su šlapinimosi sutrikimais, iš kurių
pats dažniausias ir būdingiausias – nenumaldomas, staigus
ir skausmingas noras šlapintis [1]. Pacientas taip pat gali
skųstis šlapimo nelaikymu, tačiau tai būdinga ne visiems
žmonėms, sergantiems dirgliosios šlapimo pūslės
sindromu [2]. Nesunku suprasti, jog daugeliui pacientų tai
yra jautri tema, dažnas bėgiojimas šlapintis sukelia
nepatogumų tiek darbe, tiek užsiimant įvairiomis
veiklomis laisvalaikiu, simptomai verčia nerimauti, o jeigu
kartu yra ir šlapimo nelaikymas, iškyla ir higienos
palaikymo problema. Kaip ir kitų ligų atveju, kreipusis į
gydytoją, visų pirma stengiamasi išsiaiškinti priežastį,
sukėlusią minėtus simptomus. Dirgliosios šlapimo pūslės
diagnozė įprastai nustatoma tuomet, kai nepavyksta rasti
jokios organinės patologijos [3]. Neradus aiškios
priežasties, sukeliančios simptomus, kyla klausimas, kokį
gydymą paskirti pacientui, jeigu nežinome, ką būtent
gydome? Kokius diagnostikos metodus taikyti, kad
nepraleistume organinės patologijos, galėjusios lemti
minėtų skundų atsiradimą? Šiame straipsnyje apžvelgiami
naujausios literatūros duomenys, nagrinėjantys dirgliosios
šlapimo pūslės diagnostikos ir gydymo ypatumus.
Epidemiologija ir patogenezė
Remiantis įvairių šaltinių duomenimis, dirglioji šlapimo
pūslė sudaro 40-70% visų šlapimo nelaikymo priežasčių.
DŠP paplitimas >40m. Europoje buvo nustatytas 15,6%
vyrų ir 17,4% moterų, o bendras paplitimas buvo 16,6%
(4). Remiantis įvairių tyrimų duomenimis, dirglioji
šlapimo pūslė visame pasaulyje diagnozuojama apie 50–
100mln.žmonių, JAV–apie 33mln. Šis negalavimas
dažniau vargina vyresnio amžiaus žmones: apie 25
gyvenimo metus nustatoma tik 5 proc., apie 35–44 metus –
10 proc., virš 45 m. – apie 23 proc., o virš 60 – apie 30
proc. moterų (5). Vis dėlto tiksliai įvertinti paplitimą
sunku, nes ne visi pacientai kreipiasi į gydytojus, o ir
diagnozė ne visada teisinga. DŠP atsiradimas priklauso
nuo su amžiumi susijusių šlapimo takų pokyčių,
urogenitalinės sistemos patologijos, protinės būklės,
funkcinės būklės, medicininių veiksnių, pacientų
motyvacijos (6). Šlapimo sulaikymą lemia taisyklinga
šlapimo pūslės, šlaplės, dubens raumenų bei aplinkinio
jungiamojo audinio padėtis bei funkcija. Šlapimo
sulaikymas – tai valingai kontroliuojamas procesas, už kurį
atsakingas užpakalinių smegenų tilte esantis centras.
Šlapimo pūslė yra tamprus organas, normaliai gali pildytis
iki 500-600 ml, prisitaiko prie didėjančio tūrio, nedidėjant
slėgiui šlapimo pūslėje.
Parasimpatiniai nervai inervuoja detrusoriaus raumenį.
Parasimpatinės nervų sistemos aktyvacija sukelia
detrusoriaus raumens susitraukimą ir norą šlapintis. Iš
cholinerginių nervų išsiskyręs acetilcholinas (ACh)
stimuliuoja M2, M3 muskarininius receptorius ir sąlygoja
šlapimo pūslės susitraukimus. Priešingai ‒ simpatinė
aktyvacija inhibuoja šlapimo pūslės raumenį ir padidina
šlaplės sfinkterio mechanizmo susitraukimą. Taip
prasideda šlapimo kaupimas. Gaktiniai nervai yra atsakingi
už valingą motorinę dubens dugno ir šlaplės sfinkterio
mechanizmo kontrolę. Šlapimo pūslės prisipildymo pojūtis
suvokiamas per dubens nervus ir laidus (3,7).
Dirgliosios šlapimo pūslės patologija yra sudėtinga. Nors
DŠP priežastis nežinoma, pasiūlytos trys pagrindinės
detrusoriaus hiperaktyvumo teorijos: 1) Miogeninė teorija
rodo, kad dalinė detrusatoriaus denervacija keičia
detrusorinių raumenų ląstelių savybes, o tai padidina
judrumą, dėl kurio atsiranda didesnis nevalingas slėgis. 2)
Neurogeninė teorija rodo, kad pažeidus centrinį slopinimo
kelią, atskleidžiami primityvūs vakuumo refleksai,
sukeliantys detrusoriaus hiperaktyvumą. 3 ) Trečioji
teorija, autonominės šlapimo pūslės hipotezė, kad
detrusoriaus padidėjęs aktyvumas yra netinkamo fazinio
aktyvumo aktyvavimo ar moduliavimo pasekmė. Visai
neseniai paaiškėjo, kad kelių rūšių ląstelės ir organai gali
prisidėti prie detrusorinių lygiųjų raumenų funkcijos
reguliavimo. Tai apima uroepitelį, aferentinius nervus ir
centrinę bei autonominę nervų sistemas (4).
Etiologija ir rizikos veiksniai
Priežastys, lemiančios dirgliosios šlapimo pūslės
išsivystymą:
1) Ne neurogeninės priežastys: šlapimo takų infekcija;
šlapimo pūslės raumuo, pildantis šlapimu, susitraukia dėl
skausmo ir diskomforto; šlapimo pūslės akmenys; šlapimo
pūslės vėžys; vyrams šlaplės obstrukcija dėl prostatos
patologijos; moterims šlaplės obstrukcija dėl gimdos,
makšties kritimo, buvusių ginekologinių operacijų.
2) Neurogeninės dirgliosios šlapimo pūslės priežastys:
insultas, Parkinsono liga, demencija, išsėtinė sklerozė,
spina bifida, stuburo trauma.
3) Jei anksčiau minėtų priežasčių nerandama, tai dirgliosios
pūslės kilmė –idiopatinė (8).
DŠP rizikos veiksniai: nekoreguojami- baltoji rasė,
moteriška lytis, pomenopauzė, vyresnis amžius.
Koreguojami: nutukimas, cukrinis diabetas, uremija ir
kitos medžiagų apykaitos ligos, spindulinis dubens organų
gydymas, vaistai (antihistamininiai, dekongestantai,
antibiotikai, antiparkinsoniniai, diuretikai,
antihipertenziniai, antidepresantai, raminamieji), varžantys
drabužiai, vidurių užkietėjimas, sumažėjusi šlapimo pūslės
talpa psichogeninės priežastys (depresija, stresas), šlapimo
pūslės dirginimas (pvz., kofeinas, alkoholiniai gėrimai ir
kt), rūkymas, mityba, aukštesnė socioekonominė padėtis
(9).
Journal of Medical Sciences. March 23, 2020 - Volume 8 | Issue 13. Electronic-ISSN: 2345-0592
78
Klinika
Dirglios šlapimo pūslės pagrindiniai simptomai – dažnas,
imperatyvus noras šlapintis. Pasišlapinama nedideliu
skysčio kiekiu daugiau nei 10 kartų per parą, dažniausiai
be skausmo, tačiau procesas gali būti ir skausmingas.
Dirglioji šlapimo pūslė pasireiškia įvairiais simptomais:
apie 82,35 proc. – dažnas šlapinimasis, 52,94 proc. –
skubus šlapinimasis, 35,29 proc. – šlapimo nelaikymas, iki
70 proc. – nikturija (5). Taip pat jautrumumas specifiniams
dirgikliams, kaip vandens čiurlenimo garsas ar tualeto
vaizdas sukelia stiprų norą šlapintis. Šlapimo
nelaikymas ligai progresuojant stiprėja. Gali varginti ir kiti
šlapinimosi sutrikimai: įvairūs jutimai, skausmas, šlapimo
susilaikymas, nevalingas tekėjimas lytinio akto metu (3).
Diagrama 1. Dirgliosios šlapimo pūslės simptomai (5).
Diagnostika
Labai svarbu surinkti išsamią gyvenimo ir ligų
anamnezę: informacija apie mėnesinių ciklą, gimdymus,
seksualinį gyvenimą, neurologinius sutrikimus, įgimtus
šlapimo ir lytinės sistemos organų defektus, žarnyno ligas
ir būklę, buvusias ginekologines ar mažojo dubens
operacijas. Urologinė anamnezė: išsiaiškinama šlapimo
nelaikymo trukmė ir pobūdis, šlapinimosi dažnumas,
trukmė ir kiekis. Domimasi, kiek žmogus suvartoja
skysčių, kokių turi žalingų įpročių. Labai svarbu sužinoti,
kaip buvo gydomas šlapimo nelaikymas ankščiau (10).
Šlapinimosi dienoraštis rašomas keletą dienų, nurodant
kurią valandą ir kiek pacientas gėrė, kada ir kiek šlapinosi,
žymėti šlapimo nesulaikymo atvejus, nesuvaldomą norą
šlapintis. Įvertinamas kūno masės indeksas. Nutukimas
tiesiogiai susijęs su šlapimo nelaikymu (kai KMI >30).
Ginekologinis tyrimas: apžiūrimi išoriniai lyties organai,
makšties gleivinės būklė (ar nestinga estrogenų).
Atliekamas bimanualinis tyrimas: nustatoma gimdos
padėtis, gimdos ir priklausinių matmenys (11).
Ultragarsu ar kateteriu nustatomas liekamojo šlapimo
kiekis. Pagal indikacijas atliekami urodinaminiai ir
endoskopiniai tyrimai. Neurologiniu tyrimu nustatomi
jutimai, sausgyslių gilieji refleksai, gebėjimas valingai
sutraukti tiesiosios žarnos rauką, kai reikia patvirtinti
neurogeninę šlapimo nelaikymo kilmę. Rekomenduojama,
kad tirtų gydytojas neurologas (12). Mėginiai (atliekami
diferencinei diagnostikai dėl kitų šlapimo nelaikymo
priežasčių): 1) Įtampos (provokuojamasis): moteris su
pilna šlapimo pūsle (arba pripildyta 300 ml fiziologinio
tirpalo) turi pakosėti gulėdama, po to stovėdama. Jei
mėginys teigiamas – šlapimas išteka, tad tuomet yra
įtampos šlapimo nelaikymas, o ne DŠP.
0.00%
10.00%
20.00%
30.00%
40.00%
50.00%
60.00%
70.00%
80.00%
90.00%
Dažnas šlapinimasis Nikturija Skubus šlapinimasis Šlapimo nelaikymas
Journal of Medical Sciences. March 23, 2020 - Volume 8 | Issue 13. Electronic-ISSN: 2345-0592
79
2) Kosulio mėginys: stebima, kaip moteris nesulaiko
šlapimo kosėdama - tai irgi būdinga įtampos sukeltam
šlapimo nelaikymui, o ne DŠP. Tačiau svarbu nepamiršti,
kad gali būti ir mišrus šlapimo nelaikymas, kuomet
įtampos ir kosulio mėginiai bus teigiami ir kartu dar bus
DŠP simptomai (13). Laboratoriniai tyrimai: klinikinis
ir bakteriologinis šlapimo tyrimai dažniausiai būna
normalūs. Liekamojo šlapimo tūris pūslėje matuojamas
kateteriu arba ultragarsu. Norma – iki 50 ml.
Endoskopiniai tyrimai – cistoskopija ir uretroskopija.
Taip pat vertinamas šlapimo pūslės ir šlaplės paslankumas
atliekant kosulio, Valsalva mėginius. Jis paprastai būna per
didelis. Galima matyti divertikulus, fistules, auglius,
akmenis, uždegimo sukeltus pakitimus.
Urofloumetrija atliekama įtarus liekamąjį šlapimą ar
esant šlapimo nelaikymui su liekamuoju šlapimu. Tyrimo
metu matuojamas šlapimo srovės greitis ir stiprumas bei
liekamojo šlapimo kiekis. Šlaplės slėgis matuojamas, kai
įtariamas šlaplės funkcijos nepakankamumas. Nustatoma
šlaplės susitraukimo jėga. Dažnai žemas šlaplės slėgis
būna įtampos šlapimo nelaikymo atvejais (14).
Urodinaminiai tyrimai yra vienintelis objektyvizuojantis
veiksnys dirgliosios pūslės diagnostikai. Tyrimo metu,
atliekant cistometriją, leidžiame vandenį į šlapimo pūslę ir
stebime, ar ši nėra nepaslanki. Jei tai pasitvirtina –
diagnozė aiški. Tačiau tokiu būdu objektyviausiai galime
patikrinti, kokia pūslės talpa ir jos funkcinė būklė (11).
Gydymas
Yra įvairių gydymo metodų, kuriuos galima
pasitelkti esant varginantiems dirgliosios šlapimo pūslės
simptomams. Bene kiekvienam pacientui visų pirma
rekomenduojama atlikti pratimus, stiprinančius dubens
dugno raumenis, jeigu pacientas geba valingai sutraukti
šiuos raumenis. Dubens dugno raumenys palaiko šlaplę,
makštį, tiesiąją žarną normalioje anatominėje pozicijoje. Jų
stiprinimas yra pirmojo pasirinkimo gydymas,
nesukeliantis žalingų pašalinių reiškinių, be to, tinkamai
apmokius pacientą, pratimus nesunku atlikti. Įvairūs
tyrimai rodo, kad pacientams, kurie mankština ir stiprina
savo dubens dugno raumenis, dirgliosios šlapimo pūslės
simptomai apmalšta, gyvenimo kokybė pagerėja (9).
Mankštos ir raumenų stiprinimas yra
veiksmingas metodas, tačiau esant ryškiems simptomams
bei norint greičiau juos sukontroliuoti, gali būti skiriamas
medikamentinis gydymas anticholinerginiais vaistais.
Parasimpatinės nervų sistemos mediatorius acetilcholinas
yra svarbus šlapimo pūslės funkcijai. Acetilcholinas
prisijungęs prie muskarininių receptorių, esančių šlapimo
pūslėje, juos stimuliuoja ir tokiu būdu sukeliami pūslę
sutraukiančio raumens (lot. m. detrusor) susitraukimai,
padedantys ištuštinti pūslę (15). Moksliškai įrodyta, kad
anticholinerginiai vaistai, tokie kaip Oxybutynine,
Tolterodine, Propiverine ir kt., yra veiksmingi gydant
dirgliąją šlapimo pūslę ir malšinant nemalonius šio
sutrikimo simptomus (4). Tačiau šie vaistai, ypač ilgai
vartojant, sukelia ir šalutinių reiškinių, pvz., burnos
sausumą, vidurių užkietėjimą, padidėjusį mieguistumą
(16). Jeigu pasireiškia stiprūs ir sunkiai toleruojami
šalutiniai reiškiniai arba gydymas vaistas neveiksmingas,
įprastai ieškoma kitų gydymo būdų.
Kaip trečiojo pasirinkimo gydymas dirgliosios
šlapimo pūslės sindromui gali būti skiriamos botulino
toksino injekcijos (3). Įprastai naudojamas botulino
toksinas – A, kuris vietinėje ar bendrinėje nejautroje
suleidžiamas į šlapimo pūslės raumenį. Ši cheminė
medžiaga veikia neuroraumeninėje jungtyje ir blokuoja
acetilcholino išsiskyrimą iš presinapsinės membranos, taigi
nervinis impulsas negali būti perduotas į raumenį ir šis
negali susitraukti (17). Raumuo paralyžuojamas, todėl
išnyksta tokie simptomai kaip staigus noras šlapintis dėl
nevalingo ir dažno šlapimo pūslės susitraukinėjimo.
Tačiau vaistas pradeda veikti ne iš karto, o pradėjus veikti
efektas jaučiamas nuo kelių iki keliolikos mėnesių, tad
vėliau tenka injekciją pakartoti (18). Tyrimais nustatyta,
kad paskyrus šį preparatą statistiškai reikšmingai sumažėja
šlapimo nelaikymo epizodų, pagerėja urodinaminiai
rodikliai ir teigiamai paveikiama asmenų, sergančių
dirgliosios šlapimo pūslės sindromu, gyvenimo kokybė
(19). Deja kai kuriems pacientams po gydymo botulino
toksinu gali susilaikyti šlapimas, dėl ko protarpiais reikia
kateterizuoti šlapimo pūslę, siekiant ją ištuštinti, bei
padažnėja šlapimo takų infekcijos (20). Vis dėlto, botulino
toksino teigiamas efektas yra neabejotinas, be to, nustatyta,
kad šis junginys turi antinociceptinių savybių, todėl gali
palengvinti su šlapimo pūslės disfunkcija susijusią
hiperalgeziją dėl to yra nepakeičiamas kai kurių pacientų
gydyme (21).
Dar vienas dirgliosios šlapimo pūslės sindromo
gydymo pasirinkimas – kryžmeninių nervų
neuromoduliacija. Kryžmeniniai nervai inervuoja šlapimo
pūslę, šlaplės sutraukiamąjį raumenį bei dubens dugno
raumenis. Šio metodo esmė – minimaliai invazinės
procedūros metu implantuojamas elektrodas prie trečiojo
kryžmeninio nugarinio nervo ir elektriniais impulsais šis
nervas stimuliuojamas (22). Gautas impulsas slopina
šlapinimosi refleksą ir tokiu būdu sureguliuojama šlapimo
pūslės funkcija ir palengvėja paciento jaučiami simptomai.
Yra dar keli metodai, pagrįsti panašiu veikimo
mechanizmu – blauzdinio nervo stimuliacija, transkutaninė
elektrinė nervų stimuliacija, gaktinio nervo stimuliacija,
tačiau skirtumas tas, kad kryžmeninė neuromoduliacija
leidžia vienu metu paveikti daugybę kartų didesnį aksonų
pluoštą palyginti su kitais išvardintais metodais (23).
Įrodyta, kad šis gydymo būdas veiksmingai pagerina
šlapinimosi funkciją asmenims, sergantiems dirgliosios
šlapimo pūslės sindromu, elektrodas gali sklandžiai veikti
daugelį metų, be to, pradėjus naudoti šį minimaliai
invazinį metodą, smarkiai sumažėjo atvirų chirurginių
operacijų, pvz., cistoplastikos, poreikis. Tačiau nustatyta,
jog per pirmuosius 5 metus po procedūros komplikacijų,
susijusių su pakitusia elektrodo padėtimi, naujai
atsiradusiu skausmu ar infekcija stimuliatoriaus srityje,
pasitaiko net 30-40% pacientų (24).
Nors šiuo metu chirurginis dirgliosios šlapimo
pūslės sindromo gydymas taikomas retai, tačiau tokia
galimybė egzistuoja, jei nei vienas iš anksčiau paminėtų
gydymo būdų nėra veiksmingas. Operacijos tikslas –
sumažinti spaudimą šlapimo pūslėje, stabilizuoti pūslės
Journal of Medical Sciences. March 23, 2020 - Volume 8 | Issue 13. Electronic-ISSN: 2345-0592
80
hiperreaktyvumą ir padidinti talpumą (25). Pavyzdžiui,
cistoplastikos metu dalis šlapimo pūslės sienelės
pakeičiama plonosios žarnos segmentu, o atliekant
detrusoriaus miomektomiją pašalinama dalis šlapimo pūslę
sutraukiančio raumens. Deja bene pusė operuotų pacientų
ir toliau skundžiasi išliekančiais simptomais arba
retkarčiais pasitaikančiais šlapimo nesulaikymo epizodais,
taip pat gana dažnos ankstyvosios ir vėlyvosios
komplikacijos (26).
Skirtingų dirgliosios šlapimo pūslės sindromo
gydymo būdų yra nemažai, tad labai svarbu pradedant nuo
paprastesnių metodų ir pereinant prie sudėtingesnių
parinkti kiekvienam pacientui patį tinkamiausią,
atsižvelgiant į simptomų pobūdį, trukmę, paciento
poreikius.
Prevencija
Sveika gyvensena gali sumažinti dirgliosios šlapimo pūslės
riziką. Labai svarbu išlaikyti normalų svorį (KMI 18,5-
24,5). Rekomenduojama reguliariai kasdien sportuoti, nes
tada paprasčiau palaikyti normalų svorį, stiprinamas
širdies raumuo, gerinama imuninė sistema, miegas,
psichologinė būklė, savivertė. Riboti kofeino ir alkoholio
vartojimą, nes tai gali dar labiau dirginti šlapimo pūslę.
Taip pat mesti rūkyti, nes rūkymas silpnina moteriškų
hormonų estrogenų funkciją. Svarbu nepamiršti, kad
reikalinga gera lėtinių ligų kontrolė, pvz. diabeto, nes jis
gali prisidėti prie hiperaktyvių šlapimo pūslės simptomų. Ir
vienas iš geriausių profilaktikos bei gydymo būdų -
Kegelio pratimai. Pratimai atliekami nesunkiai, vienas iš
pavyzdžių: įtempti dubens dugno raumenis, 5 sekundes
palaikykite susitraukimą ir 5 sekundes atpalaiduokite
raumenis. Stenktis išlaikyti susitraukimą penkias sekundes,
po to 10 sekundžių (1,2,3).
Paveikslas 1. Kegelio pratimas (27).
Diskusija
Antimuskarininiai vaistai yra pirmo pasirinkimo DŠP
gydyme, tačiau jie sukelia daug nepageidaujamų
reakcijų. Klinikinių charakteristikų analizė parodė, kad
gydant DŠP naujos kartos antimuskarininiais vaistais
pasižyminčiais didesniu šlapimo pūslės selektyvumu
galima išvengti sisteminio nepageidaujamo poveikio,
kaip burnos džiūvimas ir pažinimo funkcijų
susilpnėjimas. Taip pat atsirandantys b3- adrenerginiai
agonistai sukelia mažesnį antimuskarininių vaistų
šalutinį poveikį. Naujesnės gydymo galimybės apima
šlapimo pūslės injekcijas botulino toksinu A,
perkutaninė n.tibialis stimuliacija (PTNS) ir
kryžmeninių nervų neuromoduliaciją. Kiekvienas
naujas gydymo būdas yra puiki alternatyva pradiniam
gydymui , tačiau dar sunku spręsti, kuriam pacientui
kuris gydymo būdas efektyvesnis, nes reikia atlikti
daugiau ilgalaikio įvertinimo mokslinių ir
palyginamųjų tyrimų (1,28).
Išvados
Dirgliosios šlapimo pūslės sindromu vadinama būklė,
kai pasireiškia staigus noras šlapintis su šlapimo
nesulaikymo epizodais arba be jų, dažnai lydimas
dažno šlapinimosi bei nikturijos. Nepaisant to, kad šį
sutrikimą gali sukelti kai kurios sisteminės nervų
sistemos ligos, dažniausiai jis esti idiopatinės kilmės.
Pagrindiniai rizikos veiksniai yra šie: vyresnis amžius,
pomenopauzė, gimdymas, infekcija, neurologinės ligos
(išsėtinė sklerozė, smegenų augliai, Parkinsono liga,
insultas, demencija). Dažnai DŠP yra sumaišoma su
kitomis ligomis, kurios turi labai panašius simptomus.
Todėl svarbu užkirsti kelią klaidingai diagnozei,
gydymo vilkinimui ir neracionaliam antibiotikų
vartojimui. Pagrindinis gydymas yra Kegelio pratimai
ir antimuskariniai vaistai (4,5,6).
Journal of Medical Sciences. March 23, 2020 - Volume 8 | Issue 13. Electronic-ISSN: 2345-0592
81
Literatūros sąrašas
1. White N, Iglesia Ch. B., Overactive Bladder, Obstetrics
and Gynecology Clinics of North America. 2016;43:59-
68.
2. Wein A. Symptom-based diagnosis of overactive
bladder: an overview. Can Urol Assoc J. 2011;5:135–
136.
3. Gormley, E. A., Lightner, D. J., Faraday, M., &
Vasavada, S. P. Diagnosis and Treatment of Overactive
Bladder (Non-Neurogenic) in Adults: AUA/SUFU
Guideline Amendment. The Journal of Urology.
2015;193(5):1572–1580.
4. Yamada, S., Ito, Y., Nishijima, S., Kadekawa, K., &
Sugaya, K. Basic and clinical aspects of antimuscarinic
agents used to treat overactive bladder. Pharmacology &
Therapeutics. 2018;189:130–148.
5. Jievaltienė G. Kompleksinis dirgliosios šlapimo pūslės
gydymas. Specialisto konsultacija. 2006.
6. White, N., & Iglesia, C. B. Overactive Bladder.
Obstetrics and Gynecology Clinics of North America.
2016;43(1):59–68.
7. Tutolo, M., Ammirati, E., & Van der Aa, F. What Is
New in Neuromodulation for Overactive Bladder?
European Urology Focus. 2018;4(1): 49–53.
8. Nik-Ahd, F., Lenore Ackerman, A., & Anger, J.
Recurrent Urinary Tract Infections in Females and the
Overlap with Overactive Bladder. Current Urology
Reports. 2018; 19(11).
9. Angelini, K. Pelvic Floor Muscle Training to Manage
Overactive Bladder and Urinary Incontinence. Nursing
for Women’s Health. 2017;21(1):51–57.
10. Franco, I. Overactive bladder in children. Nature
Reviews Urology. 2016;13(9):520–532.
11. Smith, A. L. Understanding overactive bladder and
urgency incontinence: what does the brain have to do
with it? 2018;7:1869.
12. Pratt, T. S., & Suskind, A. M. Management of
Overactive Bladder in Older Women. Current Urology
Reports.2018;19(11).
13. Jaqua, K., & Powell, C. R. Where Are We Headed with
Neuromodulation for Overactive Bladder? Current
Urology Reports. 2017;18(8).
14. Millman, A. L., Cheung, D. C., Hackett, C., & Elterman,
D. Overactive bladder in men: a practical approach.
British Journal of General Practice. 2018;68(671):298–
299.
15. Yamaguchi, O. Latest treatment for lower urinary tract
dysfunction: therapeutic agents and mechanism of
action. International Journal of Urology. 2013;20:28-39.
16. Athanasopoulos A, Giannitsas K. An Overview of the
Clinical Use of Antimuscarinics in the Treatment of
Overactive Bladder. Advances in Urology. 2011;8.
17. Malde, S, Fry, C, Schurch, B, et al. What is the exact
working mechanism of botulinum toxin A and sacral
nerve stimulation in the treatment of overactive
bladder/detrusor overactivity? Neurourology and
Urodynamics. 2018;37:S108– S116.
18. Eldred-Evans D, Sahai A. Medium- to long-term
outcomes of botulinum toxin A for idiopathic overactive
bladder. Ther Adv Urol. 2017;9(1):3–10.
19. Chapple Ch, Sievert KD, MacDiarmid S, Khullar V,
Radziszewski P, Nardo Ch, Thompson C, Zhou J, Haag-
Molkenteller C. OnabotulinumtoxinA 100 U
Significantly Improves All Idiopathic Overactive
Bladder Symptoms and Quality of Life in Patients with
Overactive Bladder and Urinary Incontinence: A
Randomised, Double-Blind, Placebo-Controlled Trial.
European Urology. 2013;64:249-256.
20. Abrar M, Stroman L, Malde S, Solomon E, Sahai A.
Predictors of Poor Response and Adverse Events
Following Botulinum Toxin A for Refractory Idiopathic
Overactive Bladder (OAB). Urology. 2019;0090-4295.
21. Juszczak K, Adamczyk P, Maciukiewicz P, Drewa T.
Clinical outcomes of intravesical injections of botulinum
toxin type A in patients with refractory idiopathic
overactive bladder, Pharmacological Reports.
2018;70(6):1133-1138.
22. Banakhar MA, Al-Shaiji T, Hassouna M. Sacral
neuromodulation and refractory overactive bladder: an
emerging tool for an old problem. Ther Adv Urol.
2012;4(4):179–185.
23. Blok BFM. Sacral neuromodulation for the treatment of
urinary bladder dysfunction: mechanism of action and
future directions. Bioelectronics in Medicine. 2017;1:85-
94.
24. Sukhu T, Kennelly MJ, Kurpad R. Sacral
neuromodulation in overactive bladder: a review and
current perspectives. Res Rep Urol. 2016;8:193–199.
25. Vasdev N, Biles BD, Sandher R, Hasan TS. The surgical
management of the refractory overactive bladder. Indian
J Urol. 2010;26(2):263–269.
26. Garcia Baquero R, Patuel Blanca M, Candelaria M,
Alvarez-Ossorio JL. Medical and Surgical Treatment for
Overactive Bladder. 2017.
27. How To Do Kegel Exercises. Kegel 8, 13 Years
Stronger. 2019.
28. Olivera, C. K., Meriwether, K., El-Nashar, S., Grimes, C.
L., Chen, C. C. G., Orejuela, F., Murphy, M.
Nonantimuscarinic treatment for overactive bladder:
a systematic review. American Journal of Obstetrics and
Gynecology. 2016;215(1):34–57.