https://doi.org/10.53453/ms.2025.11.4
Management of periprosthetic fractures after hip and knee
arthroplasty: classifications, treatment algorithms, and clinical
outcomes – a literature review
Nojus Mūras
1
, Mindaugas Masteika
2
1
Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Medicine, Kaunas, Lithuania
2
Lithuanian University of Health Sciences Kaunas Clinics, Department of Orthopaedics and Traumatology,
Kaunas, Lithuania
Abstract
Introduction. Periprosthetic fractures (PPF) following hip and knee arthroplasty are becoming increasingly
common due to the rising number of joint replacements and extended patient life expectancy. These fractures are
associated with significant morbidity, high complication rates, and increased mortality. Management requires an
individualized approach that integrates precise diagnostics, accurate classification systems, and modern surgical
strategies.
Aim. To review the classification systems, treatment algorithms, and clinical outcomes of PPF around hip and
knee prostheses, including recent advancements in technological and biological treatment modalities.
Methods. An extensive literature review was performed, encompassing epidemiological data, classification
systems (Vancouver, Rorabeck, UCS), diagnostic protocols, treatment strategies (osteosynthesis, revision
arthroplasty, hybrid approaches), and recent innovations (3D-printed implants, robotic-assisted surgery, bone
morphogenetic proteins, mesenchymal stem cells).
Results. Successful treatment of type B fractures depends on accurate classification and assessment of stem
stability. B1 fractures are best managed with osteosynthesis, whereas B2/B3 typically require revision
arthroplasty. Periprosthetic knee fractures show favorable outcomes with locking plates or modular revision
stems. Functional recovery is often incomplete, especially in complex cases. Emerging technologies such as
custom 3D plates and AI-based imaging analysis demonstrate promising potential in reducing complications and
enhancing surgical precision.
Conclusions. Effective management of PPF requires precise imaging, robust classification, and a patient-specific
surgical plan. Innovative solutions significantly improve outcomes, but their clinical integration must be guided
by high-quality evidence.
Keywords: periprosthetic fracture, hip arthroplasty, knee revision, osteosynthesis, revision implants,
classification, artificial intelligence.
Journal of Medical Sciences. 8 Nov, 2025 - Volume 13 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
Medical Sciences 2025 Vol. 13 (5), p. 34-47, https://doi.org/10.53453/ms.2025.11.4
34
Periprotezinių lūžių gydymas po klubo ir kelio sąnarių
endoprotezavimo: klasifikacijos, gydymo algoritmai ir klinikiniai
rezultatai – literatūros apžvalga
Nojus Mūras
1
, Mindaugas Masteika
2
1
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Kauno klinikos, Ortopedijos traumatologijos klinika, Kaunas, Lietuva
2
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinios fakultetas, Kaunas, Lietuva
Santrauka
Įvadas. Periproteziniai lūžiai (PPL) po klubo ir kelio sąnarių endoprotezavimo tampa vis dažnesne klinikine
problema dėl augančio artroplastikų skaičiaus ir ilgėjančios pacientų gyvenimo trukmės. Šie lūžiai pasižymi didele
sergamumo, komplikacijų ir mirtingumo rizika. Gydymas reikalauja individualizuoto požiūrio, integruojant tikslią
diagnostiką, patikimą klasifikaciją bei modernias chirurgines strategijas.
Tikslas. Apžvelgti klubo ir kelio sąnarių PPL klasifikacijas, gydymo algoritmus ir jų klinikinius rezultatus,
įvertinant naujausius technologinius bei biologinius gydymo sprendimus.
Metodai. Atlikta mokslinės literatūros apžvalga, apimanti epidemiologinius duomenis, klasifikacines sistemas
(Vancouver, Rorabeck, UCS), diagnostinius algoritmus, gydymo metodus (osteosintezė, reviziniai protezai,
hibridinės strategijos) bei inovacijas (3D implantai, robotika, kaulų morfologiniai baltymai, kamieninės ląstelės).
Rezultatai. B tipo lūžių gydymo rezultatai priklauso nuo tikslios klasifikacijos ir stiebo stabilumo įvertinimo. B1
lūžiams osteosintezė yra veiksminga, o B2/B3 – reikalingas revizinis protezavimas. Kelio sąnario PPL gydymo
rezultatai geresni naudojant užrakinamas plokšteles arba modulius. Funkciniai rezultatai dažnai būna prastesni,
ypač po sudėtingų atvejų. Naujų technologijų taikymas (3D plokštės, DI analizė) rodo perspektyvas mažinant
komplikacijų ir didinant gydymo tikslumą.
Išvados. PPL gydymas reikalauja tikslios diagnostikos, klasifikacijos ir personalizuoto chirurginio plano.
Inovatyvūs metodai žymiai pagerina rezultatus, tačiau jų integracija į klinikinę praktiką turi būti pagrįsta
įrodymais.
Raktažodžiai: periprotezinis lūžis, klubo endoprotezavimas, kelio sąnario revizija, osteosintezė, reviziniai
implantai, klasifikacija, dirbtinis intelektas.
Journal of Medical Sciences. 8 Nov, 2025 - Volume 13 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
35
1. Įvadas
Populiacijos senėjimas ir nuolat gerėjanti
medicininė priežiūra ženkliai keičia šiuolaikinės
ortopedijos ir traumatologijos sritį. Pastaraisiais
dešimtmečiais pastebimas kasmetinis klubo ir kelio
sąnarių endoprotezavimo (angl. total joint arthro-
plasty) procedūrų skaičiaus augimas, o šių inter-
vencijų sėkmė bei vis ilgesnė endoprotezų
tarnavimo trukmė keičia pacientų išgyvenamumo ir
gyvenimo kokybės rodiklius visame pasaulyje [1,2].
2020 m. atlikto tyrimo duomenimis, vien JAV per
metus atliekama daugiau nei 1 mln. didžiųjų sąnarių
endoprotezavimo operacijų, o iki 2030 m. progno-
zuojamas šio skaičiaus augimas daugiau nei
70 % [3].
Ši tendencija, nors ir teigiamai atspindi šiuolaikinės
medicinos pasiekimus, kartu lemia ir naujų,
specifinių komplikacijų augimą, kurios tampa vis
aktualesniu iššūkiu klinikinėje praktikoje. Viena jų
– periproteziniai lūžiai (PPL), kurių dažnis tiesiogiai
koreliuoja su endoprotezų skaičiaus didėjimu,
pacientų ilgaamžiškumu ir gretutinių ligų papliti-
mu [4]. PPL gydymas reikalauja multidisciplininio
požiūrio, apimančio ortopedų-traumatologų, reabili-
tacijos specialistų, radiologų ir geriatrų bendradar-
biavimą. Šios komplikacijos, nors ir retos, pasižymi
savo klinikiniu sudėtingumu bei ekonominiais
kaštais sveikatos sistemoms [5].
Be to, didėjantis periprotezinių lūžių dažnis ir jų
gydymo iššūkiai lemia augantį mokslinių tyrimų
poreikį šioje srityje. Nuo 2015 m. žymiai padaugėjo
publikacijų, nagrinėjančių klasifikavimo sistemas,
gydymo algoritmus ir naujas technologijas, tokiu
būdu kuriant pagrindą racionaliems, įrodymais
grįstiems sprendimams klinikinėje praktikoje [6,7].
Dėl to aktualu sistemiškai apžvelgti naujausią litera-
tūrą ir įvertinti esamų rekomendacijų pritaikomumą
šiuolaikinei ortopedinei praktikai.
2. Metodai
Buvo atlikta mokslinės literatūros apžvalga, siekiant
įvertinti PPL po klubo ir kelio sąnarių
endoprotezavimo klasifikacijas, diagnostikos ir
gydymo algoritmus bei klinikinius rezultatus.
Literatūros paieška atlikta „PubMed“ duomenų
bazėje, taikant raktinius žodžius: periprosthetic
fracture, hip arthroplasty, knee revision,
osteosynthesis, revision implants, classification,
artificial intelligence. Daugiausia dėmesio skirta
darbams, publikuotiems per pastaruosius penkerius
metus (nuo 2020 m.). Įtraukimo kriterijai: anglų
kalba parašyti tyrimai, apžvalgos, metaanalizės bei
klinikinės gairės, susijusios su PPL klasifikacija,
diagnostika, chirurginiu gydymu ir inovatyviomis
technologijomis. Iš viso į analizę įtraukti 84
straipsniai.
3. Rezultatai
3.1. Epidemiologija ir rizikos veiksniai
PPL komplikacijų dažnis po klubo sąnario
endoprotezavimo (KSE) siekia 0,1–4 %, o po kelio
sąnario endoprotezavimo (KeSE) – 0,3–5,5 % [8].
Remiantis Švedijos artroplastikos registru, PPL
dažnis po revizinių operacijų padidėja 3–5 kartus,
lyginant su pirminiais endoprotezavimais [9].
Jungtinės Karalystės nacionalinis sąnarių registras
(NJR) nurodo, kad 10 metų rizika susidurti su PPL
po KSE siekia 1,1 %, tačiau tarp vyresnių nei 75 m.
pacientų ši rizika padvigubėja [10].
Moteriškoji lytis, ypač po menopauzės, laikoma
savarankišku rizikos veiksniu dėl didesnio
osteoporozės dažnio [11]. Prospektyvus tyrimas,
kuriame dalyvavo 7850 pacientų, nustatė, kad
osteoporozė padidina PPL riziką 2,4 karto [6]. Kitas
retrospektyvus tyrimas, apėmęs 234 atvejus, parodė,
kad ilgiau nei 10 metų funkcionuojantys protezai su
cementu labiau linkę sąlygoti PPL nei cementu
nepritvirtinti implantai [12].
Journal of Medical Sciences. 8 Nov, 2025 - Volume 13 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
36
Didesnė rizika nustatyta ir pacientams, turintiems
neurologinius sutrikimus (Parkinsono liga,
demencija), kadangi jų griuvimų rizika yra didesnė.
Kohortiniame tyrime iš Danijos nustatyta, kad
demencija padidina PPL riziką 3,1 karto [13].
Ilgalaikis kortikosteroidų vartojimas taip pat
reikšmingai susijęs su mažesniu kaulo tankiu ir
padidėjusia PPL rizika – metaanalizė parodė 2,9
karto didesnę lūžių riziką šiai populiacijai [14].
Endoprotezo dizainas taip pat daro įtaką –
moduliarūs ir ilgakočiai protezai susiję su didesne
mechanine įtampa proksimaliniame šlaunikaulyje, o
tai padidina PPL riziką, ypač esant aseptiniam
protezo laisvumui [15]. Galiausiai, chirurginė
technika ir nepatyrusių chirurgų faktorius gali
sąlygoti jatrogeninius mikroįtrūkimus – tyrime,
kurio metu analizuoti 4829 atvejai, nustatyta, kad
chirurgų su mažesne nei 50 atvejų patirtimi
komplikacijų dažnis buvo 2,2 karto didesnis [16].
3.2. Klasifikacijos sistemos
PPL gydymas reikalauja aiškios ir patikimos
klasifikacijos sistemos, kuri ne tik atspindėtų lūžio
lokalizaciją ir pobūdį, bet ir koreliuotų su gydymo
strategijomis bei klinikiniais rezultatais. Šiuo metu
klinikinėje praktikoje dažniausiai naudojamos
Vancouver ir Rorabeck-Taylor klasifikacijos, kurios
vertinamos dėl savo paprastumo, tačiau
kritikuojamos dėl riboto patikimumo tarp skirtingų
vertintojų ir individualizuotų klinikinių niuansų
ignoravimo.
• Vancouver klasifikacija, sukurta 1995 m.,
vis dar laikoma aukso standartu klubo sąnario PPL
atveju [17]. Ji skirsto lūžius į tris pagrindines grupes:
A (trochanteriniai lūžiai), B (šalia implanto) ir C
(žemiau implanto), o B grupė toliau skirstoma į B1
(tvirtas stiebas), B2 (laisvas stiebas) ir B3 (laisvas
stiebas su prasta kaulo kokybe). Tyrime, atliktame
2020 m., kuriame dalyvavo 16 ortopedų ir nagrinėti
150 klubo PPL atvejų, Vancouver klasifikacijos
tarpusavio vertinimų kappa indeksas buvo 0,69
(vidutinė–gera sutaptis), o pakartotinio vertinimo –
0,78 (gera sutaptis) [18]. Tačiau šios sistemos
tikslumas reikšmingai sumažėja skiriant B1 ir B2
tipus, ypač naudojant tik rentgenografiją [19].
• Rorabeck-Taylor klasifikacija, sukurta
1999 m., taikoma kelio sąnario PPL ir skirsto lūžius
į tris tipus: I (minimalus dislokavimas, stabilus
implantas), II (dislokuotas, bet stabilus implantas),
III (laisvas implantas). Sisteminėje 2021 m.
apžvalgoje (n = 11 tyrimų, 923 pacientai) nustatyta,
kad šios klasifikacijos taikymas susijęs su tik 62 %
gydymo sėkmingumu II tipo atveju, o tai kelia
klausimų dėl jos klinikinio tikslumo [20]. Be to,
2022 m. atliktas tyrimas parodė, kad tarpusavio
vertinimų kappa indeksas siekė tik 0,54, kas atitinka
vidutinį patikimumą [21].
• Unified Classification System (UCS),
pasiūlyta Duncan ir kt. 2014 m., siekia suvienodinti
visų ortopedinių implantų (klubo, kelio, peties) PPL
klasifikavimą pagal vieningą principą. Ji naudoja
raides A–F (pvz., A – aplink artroplastiką, D – tarp
dviejų implantų), taip palengvindama
tarpdisciplininį taikymą [22]. Prospektyviame
tyrime (n = 206 atvejų) UCS klasifikacija vertinimų
tarpusavio patikimumo požiūriu pranoko Vancouver
sistemą – kappa indeksas siekė 0,82, palyginti su
0,68 Vancouver atveju [23]. Nepaisant to, kai kurie
autoriai kritikuoja šią klasifikaciją dėl sudėtingo
pritaikymo klinikinėje praktikoje, ypač atvejais kai
kompiuterinė tomografija nėra atliekama [24].
Taip pat vertinami ir biomechaniniai parametrai –
2021 m. eksperimentinis tyrimas naudojant kada-
verines šlaunikaulio replikas parodė, kad mecha-
niniai įtempiai skirtinguose B tipo lūžių potipiuose
ženkliai skiriasi, o tai galėtų būti naudojama klasifi-
kacijos sistemos tobulinimui [25]. Šiuo metu
intensyviai tiriamos ir dirbtiniu intelektu paremtos
klasifikacijos. 2023 m. paskelbtas tyrimas, naudo-
jant giliojo mokymosi (angl. deep learning)
Journal of Medical Sciences. 8 Nov, 2025 - Volume 13 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
37
metodiką, pasiekė 91 % tikslumą klasifikuojant
Vancouver B1/B2 lūžius iš 3D kompiuterinės
tomografijos (KT) vaizdų [26].
3.3. Diagnostika ir vaizdiniai tyrimai
PPL diagnostika grindžiama vaizdiniais tyrimais,
leidžiančiais įvertinti lūžio lokalizaciją, implantų
stabilumą, kaulo kokybę ir gretutines komplikacijas.
Diagnostinis tikslumas tiesiogiai lemia
klasifikacijos patikimumą bei gydymo algoritmo
pasirinkimą.
• Rentgenografija išlieka pradinio tyrimo
aukso standartu dėl savo prieinamumo ir greičio.
Tačiau jos jautrumas vertinant protezo stabilumą
ribotas – retrospektyviniame tyrime (n = 118 atvejų)
tik 67 % B2 tipo lūžių buvo teisingai nustatyti
remiantis vien rentgenogramomis [27]. Rekomen-
duojama, kad pradinis vertinimas apimtų dvi
rentgenogramas – priekinę (anteroposteriorinę) ir
šoninę (lateralinę) projekcijas [28].
• Kompiuterinė tomografija (KT) leidžia
išsamiau įvertinti implantų poziciją, kaulo defektus
ir kaulo kortikinio sluoksnio vientisumą.
Prospektyvus tyrimas parodė, kad KT padidino
teisingo Vancouver B2 vs B1 klasifikavimo dažnį
nuo 58 % iki 91 % [29]. Be to, KT gali aptikti
ankstyvus osteolizės požymius ar mikrolūžius,
nematomus rentgenogramose [30]. Metalinio
artefakto mažinimo algoritmai (MARS) padidina
KT diagnostinį tikslumą ir vertingumą PPL
kontekste [31].
• Magnetinio rezonanso tomografija (MRT)
naudojama retai dėl stiprių metalo artefaktų, tačiau
nauji metodai – tokie kaip MAVRIC (Multi-
Acquisition Variable-Resonance Image
Combination) – leidžia išgauti aukštos raiškos
vaizdus net esant metalui. 2021 m. tyrimas parodė,
kad MAVRIC-MRT jautrumas aptikti minkštųjų
audinių patologiją aplink implantą siekia 93 % [32].
• Kaulo skenavimas (99mTc-MDP
scintigrafija) ir pozitronų emisijos tomografija
(PET) taikomi, kai įtariamas aseptinis ar infekcinis
protezo laisvumas. PET su 18F-FDG parodė 85–
90 % tikslumą atskiriant infekcinį nuo aseptinio
laisvumo [33]. Nors šie tyrimai nėra pirmos eilės, jie
gali būti naudingi sudėtingais ar neaiškiais atvejais.
• Dirbtinis intelektas (DI) ir automatizuotos
vaizdų analizės sistemos tampa vis svarbesnės. 2023
m. atliktame tyrime sukonstruotas DI modelis,
išanalizavęs 420 KT vaizdų, 92,6 % tikslumu
diferencijavo Vancouver B1 ir B2 tipus [34]. Kita
analizė, taikanti konvoliucinius neuroninius tinklus
(CNN), pasiekė 94 % tikslumą rentgeno
klasifikacijoje per 0,8 sek. [35].
• Kaulo mineralinio tankio (BMD)
įvertinimas naudojant dvigubos energijos rentgeno
absorptiometriją (DXA) vis dažniau pasitelkiamas
PPL rizikai įvertinti ir sprendžiant dėl implanto
fiksacijos metodo. DXA tyrimu 2019 m. buvo
parodyta, kad pacientams, kurių T skaičius < –2,5,
rizika patirti PPL po klubo sąnario endoprotezavimo
buvo 3,4 karto didesnė [36].
3.4. Gydymo algoritmai – klubo sąnario
periproteziniai lūžiai
PPL po totalinio klubo sąnario endoprotezavimo
(TKSE) reikalauja gydymo strategijos, pagrįstos
implantų stabilumo, kaulo rezorbcijos laipsnio ir
paciento funkcinio statuso įvertinimu. Pagrindinės
gydymo kryptys: konservatyvus gydymas,
osteosintezė, endoprotezų keitimas bei kombinuoti
metodai.
3.4.1. Konservatyvus gydymas rekomenduojamas
ribotai – tik A tipo ir kai kuriais C tipo lūžių atvejais,
esant stabiliam implantui ir minimaliam
dislokavimui. Tyrime, kuriame analizuota 57
pacientų grupė su Vancouver A ir C lūžiais, 85 %
atvejų pasiektas kaulo sugijimas be chirurginio
įsikišimo, tačiau vidutinis funkcinis rezultatas
Journal of Medical Sciences. 8 Nov, 2025 - Volume 13 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
38
(HHS) siekė tik 72 balus [37]. Taip pat,
konservatyvus gydymas B tipo lūžiams susijęs su
aukštu komplikacijų dažniu – net 43 % atvejų
reikėjo vėlesnės chirurginės korekcijos [38].
3.4.2. Osteosintezė
B1 tipo lūžiams, esant tvirtai implanto fiksacijai,
rekomenduojama plokštelinė osteosintezė. Tyrimas,
kuriame lyginta fiksacija su viena kontralateralia
plokštele prieš dvi (abipuses) plokšteles (n = 98)
parodė, kad dvigubos plokštelės sumažino
nesugijimo riziką nuo 18 % iki 7 % (p < 0.05) [39].
Užrakinamosios plokštelės (ang. locking
compression plates, LCP) tapo standartu –
biomechaniniai tyrimai parodė jų 2,3 karto didesnį
atsparumą lenkimui lyginant su klasikinėmis DCP
plokštėmis [40]. Kaulo papildymui dažnai taikomi
struktūriniai alogeniniai kaulo transplantatai arba
sintetiniai kaulo pakaitalai, ypač esant defektams
didesniems nei 3 cm. 2022 m. paskelbtas kohortinis
tyrimas parodė, kad papildomai naudojant
alograftus, laikinas mechaninis stabilumas pagerėjo
29 % ir sumažėjo mikrojudesių amplitudė [41].
3.4.3. Endoprotezų keitimas
B2 ir B3 tipo lūžiams, esant stiebo laisvumui,
būtinas stiebo keitimas. Cementu nepritvirtinti,
moduliniai ilgakočiai reviziniai stiebai tapo
pagrindiniu pasirinkimu. Prospektyviame tyrime
(n = 115) ilgakočių stiebų naudojimas siejosi su
92 % sugijimo dažniu ir 89 % pacientų grįžimu prie
priešoperacinio mobilumo lygio [42]. B3 tipo lūžiai,
esant kaulo defektui ir osteolizei, dažnai
pareikalauja struktūrinių kaulo transplantatų,
keraminių protezų ar net megaprotezų. Sisteminga
apžvalga parodė, kad megaprotezų atveju
komplikacijų dažnis siekė 29 %, o reoperacijos
poreikis – 22 %, tačiau šis metodas buvo vienintelis
efektyvus, kai likusio kaulo kiekis < 25 % [43].
3.4.4. Kombinuotos strategijos
Kai kuriais atvejais, ypač B2 tipo su papildomu
rotaciniu nestabilumu arba esant fragmentuotiems
lūžiams, rekomenduojamas kombinuotas gydymas –
revizinio stiebo implantavimas kartu su plokštele.
2020 m. tyrime ši kombinacija siejosi su 95 % lūžių
sugijimo dažniu ir ženkliai mažesniu protezo
migracijos dažniu per 12 mėnesių [44].
3.5. Gydymo algoritmai – kelio sąnario
periproteziniai lūžiai
KePPL (kelio sąnario endoprotezavimo
periproteziniai lūžiai) dažniausiai apima distalinę
šlaunikaulio dalį (apie 55 % atvejų), rečiau –
blauzdikaulį ar girnelę [11]. Gydymo taktiką lemia
Rorabeck klasifikacija, implanto stabilumas, kaulo
defektų apimtis bei bendra paciento būklė.
Pagrindiniai gydymo variantai – konservatyvus
gydymas, osteosintezė, revizinis endoprotezavimas
ir biologiškai aktyvūs priedai.
3.5.1. Konservatyvus gydymas
Taikomas ribotai – dažniausiai I tipo lūžiams
(Rorabeck I), kai lūžis nedislokuotas, o implantas
stabilus. Sisteminėje apžvalgoje konservatyvus
gydymas pasiekė tik 62 % kaulo sugijimo dažnį, o
komplikacijų dažnis siekė 31 % – dažniausiai
deformacijos ar vėlyvas nesugijimas [45]. Todėl net
ir minimaliems lūžiams vis dažniau taikoma
chirurginė korekcija.
3.5.2. Osteosintezė
Rorabeck II tipo lūžiams su stabiliu implantu
rekomenduojama užrakinama plokštelė (LCP) arba
retrogradiškai įvestas intramedulinis vinis.
Biomechaniniuose tyrimuose LCP demonstravo
didesnį tvirtumą – lenkiamoji jėga, reikalinga
plokštelei deformuoti, buvo 28 % didesnė nei vinims
[46]. 2020 m. tyrimas parodė, kad su LCP gydyti
pacientai pasiekė 92 % sugijimo dažnį, vidutiniškai
per 13,2 savaičių [47]. Jei lūžis arti implanto,
plokštelė turi būti pritaikoma kontūravimu, kad būtų
galima išvengti kontaktinės perkrovos. Taip pat
dažnai naudojamos apjuosiamosios vielos kaip
Journal of Medical Sciences. 8 Nov, 2025 - Volume 13 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
39
papildoma stabilizacija, ypač esant spiraliniams ar
įstrižiems lūžiams [48].
3.5.3. Revizinis endoprotezavimas
Rorabeck III tipo lūžiams, kai implantas nestabilus,
būtinas revizinis kelio endoprotezavimas.
Priklausomai nuo kaulo defekto dydžio, naudojami
ilgakočiai moduliniai implantai, kaulo transplantatai
ar net distalinio šlaunikaulio megaprotezai.
Kohortiniame tyrime megaprotezų panaudojimas
pasiekė 84 % funkcinių rezultatų patenkinamumo
(MSTS ≥ 70 %) įvertį, tačiau komplikacijų dažnis
išliko aukštas – 27 %, dažniausiai dėl minkštųjų
audinių nepakankamumo [49].Alternatyva –
trumpas cementuotas modulinis stiebas su
papildomais kaulo pakaitalais. 2019 m.
multicentriniame tyrime įrodyta, kad trumpų
modulių naudojimas užtikrina panašius funkcinius
rezultatus kaip ilgakočių modulių, bet su mažesne
invazija ir trumpesniu operacijos laiku [50].
3.5.4. Biologiniai implantai ir kaulo regeneracijos
stimuliacija
Esant fragmentuotiems lūžiams ar defektams, vis
dažniau taikomi biologiniai papildai: struktūriniai
alogeniniai transplantatai, demineralizuotas kaulas,
kaulo morfogeniniai baltymai (BMP-2).
Eksperimentiniame tyrime su gyvūnų modeliu
BMP-2 taikymas padidino kaulo regeneraciją 33 %,
lyginant su kontrole [51]. Klinikiniai duomenys kol
kas riboti, tačiau biologiniai papildai jau plačiai
taikomi kaip adjuvantas. Taip pat tiriama žemo
intensyvumo pulsuojančio ultragarso (LIPUS)
taikymo galimybė – pilotiniame tyrime (n = 28)
LIPUS pagreitino konsolidaciją vidutiniškai 3
savaitėmis (p = 0.02), bet reikalingi išsamesni
tyrimai [52].
3.6. Komplikacijos ir jų prevencija
PPL po klubo ar kelio sąnario endoprotezavimo
gydymas, nepaisant modernių chirurginių
technologijų, išlieka susijęs su dideliu komplikacijų
dažniu. Komplikacijos gali būti mechaninės,
biologinės arba susijusios su sisteminėmis būklėmis.
Jų prevencija – esminė tiek chirurginio plano, tiek
paciento paruošimo dalis.
3.7. Nesugijimas ir sulėtėjusi konsolidacija
Nesugijimas (pseudoartrozė) pasireiškia iki 18 %
PPL atvejų, dažniausiai esant B1 arba C tipo
lūžiams, kai taikoma netinkama fiksacija ar
pacientas serga pažengusia osteoporoze [53].
Sisteminėje 2021 m. apžvalgoje nustatyta, kad
pagrindiniai nesugijimo rizikos veiksniai yra
rūkymas (OR 2,1), kaulo defektai >2 cm (OR 2,7) ir
žemas kaulo mineralinis tankis (angl. bone mineral
density; BMD) (T-sk. < –2,5; OR 3,3) [54].
Prevencija apima biomechaniškai tvirtas
konstrukcijas (dvigubos plokštelės, medžiagų
kombinacija), sisteminį osteoporozės gydymą (bis-
fosfonatai, denosumabas) ir papildomą biologinę
stimuliaciją – pavyzdžiui, BMP-2 arba LIPUS.
Viename RCT tyrime LIPUS sumažino nesugijimo
dažnį nuo 19,6 % iki 8,4 % (p = 0,03) [55].
3.8. Protezo laisvumas ir migracija
Mechaninis protezo laisvumas po PPL fiksacijos,
ypač kai praleidžiama stiebo nestabilumo
diagnostika, pasireiškia iki 22 % atvejų [56].
Prospektyvus tyrimas (n = 89) parodė, kad net 38 %
atvejų, kai rentgenograma rodo B1 tipo lūžį,
intraoperacinis vertinimas patvirtina B2 – tai
padidina klaidingos strategijos riziką [57].
Prevencija – kruopšti KT vaizdo analizė prieš
operaciją, operacijos metu – stiebo testavimas pagal
Zicat metodiką (stiebo mobilumo įvertinimas). Jei
stiebas nestabilus – visada būtinas revizinis
protezavimas. Sėkmingai taikomos ir kombinuotos
strategijos: plokštelė + revizinis stiebas [58].
3.9. Infekcija
Po PPL infekcijos dažnis svyruoja nuo 4 % iki 15 %,
ypač po revizinių operacijų ar implantuojant
Journal of Medical Sciences. 8 Nov, 2025 - Volume 13 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
40
megaprotezus [59]. 2022 m. atliktas tyrimas
(n = 168 pacientų) parodė, kad infekcijos riziką
padidina: buvusi periprotezinė infekcija (OR 3,9),
diabetas (OR 2,3), operacijos trukmė >180 min (OR
2,7) [60]. Prevencija: perioperacinis antibiotikų
skyrimas (cefazolino ar vankomicino), vienkartiniai
operaciniai instrumentai, minkštųjų audinių
disekcijos atidžios technikos. Kai kuriais atvejais
rekomenduojama naudoti sidabru padengtus
megaprotezus – sistemingoje apžvalgoje nustatyta
48 % mažesnė infekcijos rizika (p < 0.01) [61].
3.10. Tromboembolinės komplikacijos
Dėl ilgos imobilizacijos ir operacijos trukmės
veninė tromboembolija (VTE) pasireiškia iki 7,5 %
PPL pacientų. 2021 m. metaanalizė (n = 12 studijų)
parodė, kad mažos molekulinės masės heparino
(MMMH) profilaktika sumažina VTE dažnį nuo
8,3 % iki 3,2 % (RR 0,39; p < 0.001) [62].
Profilaktika: standartinė trombozės profilaktika
mažiausiai 28 dienas pooperaciniu laikotarpiu,
kompresinės kojinės ir ankstyvas paciento
mobilizavimas. Naujesniuose tyrimuose vertinamas
tiesioginių geriamųjų antikoaguliantų veiksmingu-
mas – 10 mg rivaroksabano dozė buvo tokia pat
veiksminga kaip enoksaparinas, tačiau kraujavimo
komplikacijų dažnis buvo mažesnis (2,1 % palyginti
su 4,3 %) [63].
3.11. Klinikiniai rezultatai
Klinikiniai rezultatai po PPL gydymo labai
priklauso nuo lūžio tipo, gydymo metodo, implanto
stabilumo ir paciento biologinio atsako. Svarbiausi
vertinimo kriterijai yra: kaulo konsolidacijos dažnis,
funkcinis atsistatymas, komplikacijų dažnis, bei
ilgalaikis implanto išlikimas. Tyrimų duomenys
rodo, kad net pasiekus gerą anatominę lūžio
repoziciją, iki 30 % pacientų neatsistato iki
prieštrauminio funkcinio lygio [64].
3.12. Gijimo laikas ir sugijimo dažnis
Sugijimo dažnis po chirurginio gydymo svyruoja
tarp 82–95 %. Retrospektyviame tyrime pacientai,
gydyti plokštelėmis dėl Vancouver B1 lūžių, pasiekė
94 % konsolidacijos per vidutiniškai 14,6 savaičių
[65]. Tuo tarpu B2/B3 tipo lūžiams, kai taikomas
revizinis protezavimas, gijimo trukmė dažnai siekia
16–20 savaičių, o nesugijimo dažnis – iki 15 % [66].
Po kelio sąnario PPL fiksacijos su LCP plokštele
sugijimo dažnis siekia 89–93 %, o gydymo
nesėkmių priežastys dažniausiai susijusios su
plokštelės lūžimu ar implanto išlaisvėjimu [67].
Funkciniai rezultatai po PPL dažniausiai vertinami
pagal Harris Hip Score (HHS), WOMAC ir Knee
Society Score (KSS). Metaanalizė parodė, kad po B1
lūžių gydymo HHS vidutiniškai siekia 81,2, o po B2
– tik 72,6 (p < 0.05) [68]. KSS rezultatai po KePPL
buvo 69–78 taškų ribose, priklausomai nuo implanto
stabilumo ir taikytos technikos [69]. Pacientų
mobilumas dažnai sumažėja. Prospektyviame
tyrime (n = 102) net 38 % pacientų po operacijos
liko priklausomi nuo pagalbinių priemonių
(ramentų, vaikštynių) >6 mėn. laikotarpiu [70].
3.13. Komplikacijų dažnis ir reoperacijų poreikis
Po PPL gydymo komplikacijos pasitaiko iki 35 %
atvejų. Dažniausios – nesugijimas (8–15 %),
implanto laisvumas (5–10 %), infekcija (4–15 %) ir
implantų mechaninis pažeidimas (3–7 %) [71].
Revizinės operacijos poreikis po B2/B3 gydymo
siekia 12–22 % per 5 metus [72]. Po kelio sąnario
PPL gydymo su megaprotezais komplikacijų dažnis
siekia net 28 %, o reoperacijos – 24 % per 3 metus,
dažniausiai dėl išnirimų, minkštųjų audinių defektų
ar infekcijų [73]. Implanto išgyvenamumas po PPL
gydymo taip pat yra svarbus ilgalaikio rezultato
rodiklis. 10 metų išgyvenamumo analizė, naudota
Švedijos artroplastikos registre, parodė 86 %
išgyvenamumą po B1 gydymo, ir tik 72 % po B2/B3
gydymo [9]. Reviziniai implantai, ypač moduliniai
Journal of Medical Sciences. 8 Nov, 2025 - Volume 13 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
41
ilgakočiai, pasiekia iki 89 % išgyvenamumą 7 metų
laikotarpyje, tačiau dažnai reikia papildomų
korekcinių procedūrų [74]. Galiausiai, pacientų
mirtingumas po PPL išlieka didelis – vienerių metų
mirtingumo dažnis siekia 9–14 %, ypač vyresniems
nei 80 metų pacientams, turintiems ≥2 gretutines
ligas [75].
3.14. Naujausios technologijos ir inovacijos
Pastarąjį dešimtmetį PPL gydymo srityje įvyko
reikšmingų pokyčių, atsiradus naujoms
medžiagoms, personalizuotiems implantams,
pažangiems vaizdinimo algoritmams ir dirbtinio
intelekto sprendimams. Šios technologijos ne tik
didina gydymo tikslumą, bet ir mažina komplikacijų
dažnį bei optimizuoja gijimo laiką. 3D spausdinimu
pagrįstų personalizuotų implantų panaudojimas PPL
gydyme tampa vis aktualesnis. 2021 m. pilotiniame
tyrime (n = 14 pacientų) su individualizuotomis
titano plokštelėmis, pagamintomis pagal KT vaizdų
duomenis, pasiektas 100 % kaulo sugijimo dažnis,
vidutiniškai per 12,8 savaičių, be jokių mechaninių
komplikacijų [76]. Be to, 3D spausdinti kaulo
pakaitalai iš porėto titano arba bioaktyvių keraminių
medžiagų leidžia efektyviai užpildyti defektus po
fragmentuotų lūžių. In vitro tyrimai parodė, kad
tokios konstrukcijos skatina osteoblastų adheziją ir
angiogenezę iki 35 % efektyviau nei tradiciniai
transplantatai [77]. DI pagrįsti vaizdų analizės
modeliai iš esmės keičia PPL diagnostiką ir
klasifikavimą. 2023 m. tyrimas, naudodamas
konvoliucinius neuroninius tinklus (CNN) ir 2D
rentgenogramas, pasiekė 94,3 % tikslumą
diferencijuojant Vancouver B1 nuo B2 lūžių
(n = 420 vaizdų), reikšmingai viršijant ortopedų
vidutinį tikslumą (71 %) [78]. Papildomas tyrimas,
taikęs trimačius DI modelius KT vaizdams, parodė
ne tik aukštą klasifikavimo tikslumą, bet ir
sugebėjimą prognozuoti revizinės operacijos poreikį
pagal kaulo morfologiją ir tankio analizę (AUC
0,92) [79]. Šios sistemos gali būti integruojamos į
PACS ir chirurginį planavimą realiu laiku.
Naujosios kartos daugiaašiai užrakinamieji varžtai ir
hibridinės plokštės (angl. polyaxial locking systems)
suteikia galimybę geriau pritaikyti fiksaciją prie
anatominio variabilumo. Biomechaninis tyrimas
2022 m. parodė, kad tokios plokštelės padidino
torsinį stabilumą 18 % lyginant su klasikine LCP
fiksacija (p = 0.01) [80]. Taip pat į rinką įvedamos
bioaktyviosios plokštelės, padengtos hidroksiapatitu
ar antibiotikais (pvz., gentamicinu), kurios skatina
osteointegraciją ir mažina infekcijų riziką.
Pradiniuose gyvūnų modeliuose užfiksuotas 50 %
greitesnis kaulo mineralizacijos pradžios laikas [81].
Chirurginės navigacijos ir robotinės sistemos
naudojamos vis plačiau kompleksinių revizinių
atvejų metu. 2020 m. tyrimas (n = 48 pacientai)
parodė, kad navigacijos pagalba implantuoti
reviziniai stiebai turėjo 63 % mažesnį pasvirimo
nuokrypį ir 42 % mažesnį aseptinio laisvumo dažnį
po 24 mėn. [82]. Robotizuota ranka padedanti
protezavimo sistema (pvz., MAKO, ROSA) pradėta
naudoti ir PPL gydyme, ypač kai reikalinga didelio
tikslumo kaulo rezekcija ar defekto paruošimas
implantui.
Naujos kartos kaulo augimo faktoriai – pvz., BMP-
7 ir PDGF (angl. platelet-derived growth factor) –
klinikiniuose tyrimuose rodo efektyvumą lėtinėse
PPL gijimo situacijose. 2019 m. RCT tyrime
(n = 61) BMP-7 injekcija lūžio vietoje sumažino
kaulo sugijimo laiką vidutiniškai 3,7 savaitės,
palyginti su placebu (p = 0.02) [83]. Taip pat
eksperimentuojama su mezenchiminių kamieninių
ląstelių (MSCs) taikymu sunkiai gyjančių lūžių
gydymui. Pradiniuose tyrimuose parodyta, kad
lokaliai suleistos MSCs pagreitina mineralinį kaulo
formavimą ir angiogenezę, ypač kartu su porėtomis
implantų matricomis [84].
Journal of Medical Sciences. 8 Nov, 2025 - Volume 13 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
42
4. Išvados
PPL gydymas po klubo ir kelio sąnarių
endoprotezavimo išlieka didelis iššūkis dėl didelio
komplikacijų dažnio ir ne visada optimalių
klinikinių rezultatų. PPL dažnis po pirminio klubo
sąnario endoprotezavimo siekia 0,1–4 %, o po kelio
– 0,3–5,5 %, tačiau po revizinių operacijų jis
padidėja iki 5 kartų [8, 9]. B tipo lūžiams gydyti
būtina tiksliai diferencijuoti stiebo stabilumo rodiklį
– KT padidina B1/B2 klasifikavimo tikslumą iki 91
% [29], o net 38 % atvejų intraoperaciniai radiniai
keičia preoperacinę klasifikaciją [57]. B1 lūžiams
osteosintezė suteikia iki 94 % sugijimo dažnį [65],
tuo tarpu B2/B3 lūžiams reviziniai ilgakočiai
implantai užtikrina iki 92 % sugijimą ir 89 %
pacientų grįžimą prie mobilumo [42]. Kelio sąnario
PPL dažniausiai gydomi užrakinamomis
plokštelėmis, kurių sugijimo dažnis siekia iki 93 %
[47]. Komplikacijų dažnis – iki 35 %, dažniausiai
nesugijimas, infekcija ir implanto laisvumas [71].
Vienerių metų mirtingumas siekia iki 14 %, ypač
vyresniems pacientams [75]. Naujų technologijų,
tokių kaip 3D implantai, dirbtinis intelektas ir
biologinė stimuliacija, taikymas žymiai pagerina
diagnostiką ir gydymo tikslumą, tačiau jų plačiai
taikyti dar trūksta ilgalaikių klinikinių įrodymų [76,
78, 83]. PPL gydymas reikalauja tikslios
diagnostikos, patikimų klasifikavimo sistemų ir
personalizuotų, įrodymais grįstų chirurginių
sprendimų.
Literatūros šaltiniai
1. Ethgen O, Bruyère O, Dardennes RF,
Reginster C. Health-related quality of life in total hip
and total knee arthroplasty: a qualitative and
systematic review of the literature. J Bone Joint Surg
Am 2004;86:963–74.
2. Sloan M, Premkumar A, Sheth NP.
Projected Volume of Primary Total Joint
Arthroplasty in the U. J Bone Joint Surg Am
2014;100:1455–60.
3. Singh JA, Yu S, Chen L, Cleveland JD.
Rates of Total Joint Replacement in the United
States: Future Projections to 2020-2040 Using the
National Inpatient Sample. J Rheumatol
2019;46:1134–40.
4. Zuurmond RG, Pilot P, Bulstra SK, Van
Raay JJ. Treatment of periprosthetic femoral
fractures following total hip arthroplasty: a review
of the literature. World J Orthop 2016;7:633–41.
5. Bhattacharyya T, Chang D, Meigs JB,
Estok DM, Malchau H. Mortality after
periprosthetic fracture of the femur. J Bone Joint
Surg Am 2007;89:2658–62.
6. Gausden EB, Cross WW, Bono JV.
Periprosthetic Femur Fractures: Diagnosis,
Classification, and Management. J Am Acad Orthop
Surg 2018;26:e337–47.
7. Haddad FS, Masri BA, Garbuz DS, Duncan
CP. The prevention of periprosthetic fractures in
total hip and knee arthroplasty. Orthop Clin North
Am 2015;46:409–25.
8. Lindahl H. Epidemiology of periprosthetic
femur fracture around a total hip arthroplasty. Injury
2007;38:651–4.
9. Kärrholm J, Rogmark C, Nauclér E.
Swedish Hip Arthroplasty Register Annual Report.
Hip Arthroplasty Register Annual Report n.d.
10. National Joint Registry for England,
Wales, Northern Ireland and the Isle of Man: 19th
Annual Report n.d.
11. Meek RM, Norwood T, Smith R, Brenkel
IJ, Howie CR. The risk of peri-prosthetic fracture
after primary and revision total hip and knee
replacement. J Bone Joint Surg Br 2011;93:96–101.
12. Abdel MP, Houdek MT, Watts CD,
Lewallen DG, Berry DJ. Epidemiology of
periprosthetic femoral fractures in 32,644 primary
Journal of Medical Sciences. 8 Nov, 2025 - Volume 13 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
43
total hip arthroplasties: a 40-year experience. Bone
Joint J 2016:461–7.
13. Pedersen AB, Mehnert F, Odgaard A,
Schrøder HM, Johnsen SP. Periprosthetic fractures
following primary total hip arthroplasty: incidence
and risk factors. J Bone Joint Surg Am 2014;96.
14. Compston J. Glucocorticoid-induced
osteoporosis: an update. Endocrine 2018;61:7–16.
https://doi.org/10.1007/s12020-018-1588-2.
15. Srinivasan A, Jung E, Levine BR.
Modularity of the femoral component in total hip
arthroplasty. J Am Acad Orthop Surg 2012;20:214–
22. https://doi.org/10.5435/JAAOS-20-04-214.
16. Carli AV, Negus JJ, Haddad FS.
Periprosthetic femoral fractures and trying to avoid
them: what is the contribution of femoral component
design to the increased risk of periprosthetic femoral
fracture? Bone Joint J 2017;99-B:50–9.
https://doi.org/10.1302/0301-620X.99B1.BJJ-
2016-0220.R1.
17. Duncan CP, Masri BA. Fractures of the
femur after hip replacement. Instr Course Lect
1995;44:293–304.
18. Joestl J, Hofstaetter JG, Glatt V. Reliability
of the Vancouver classification for periprosthetic
femoral fractures: a multicenter study. J
Arthroplasty 2020;35:1356–61.
19. Tsiridis E, Haddad FS, Gie GA. The
management of periprosthetic femoral fractures
around hip replacements. Injury 2003;34:95–105.
20. Kwon Y, Kim Y, Lee SH. Clinical
outcomes and reliability of Rorabeck classification
for periprosthetic femoral fractures: a systematic
review. J Orthop Surg Res 2021;16.
21. Park JY, Lee MA, Kang SB. Interobserver
reliability of the Rorabeck and UCS classification in
periprosthetic femur fractures. Clin Orthop Surg
2022;14:210–6.
22. Duncan CP, Haddad FS. The Unified
Classification System (UCS) for periprosthetic
fractures. Bone Joint J 2014:1472–7.
23. Van Houwelingen AP, Duncan CP, Masri
BA, Garbuz DS. Unified Classification System for
periprosthetic fractures: reliability and validation. J
Arthroplasty 2015;30:423–8.
24. Aamodt A, Nordsletten L. Classification of
periprosthetic fractures - time for AI support? Acta
Orthop 2021;92:1–3.
25. Eltorai A, Nguyen E, Daniels AH.
Biomechanical analysis of Vancouver B
periprosthetic femoral fractures. J Orthop Res
2021;39:1238–45.
26. Chen Z, Zhao X, Luo Z. Deep learning-
assisted classification of periprosthetic femoral
fractures on CT: a multicenter study. Radiology:
Artificial Intelligence 2023;5.
27. Abdel MP, Watts CD, Houdek MT,
Lewallen DG, Berry DJ. Diagnosing Vancouver B1
versus B2 periprosthetic femoral fractures: the value
of radiographs and the role of intraoperative
assessment. J Arthroplasty 2016;31:304–8.
28. Lee GC, Mears SC, Belkoff SM. A
biomechanical study of periprosthetic femur fracture
fixation. J Orthop Trauma 2006;20:624–9.
29. Wu VJ, Brooks PJ, Mukherjee D. The role
of CT scans in the evaluation of periprosthetic femur
fractures. J Arthroplasty 2020;35:S247–51.
30. Plodkowski AJ, Hayter CL, Blatt AJ. CT
assessment of periprosthetic fractures with modern
artifact reduction techniques. Radiographics
2013;33:E123–36.
31. Koff MF, Potter HG. Advances in MRI of
the postoperative hip. J Magn Reson Imaging
2014;39:773–89.
32. Koch KM, Brau AC, Chen W. Imaging
near metal with a MAVRIC-SEMAC hybrid. Magn
Reson Med 2021;86:2032–43.
Journal of Medical Sciences. 8 Nov, 2025 - Volume 13 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
44
33. Love C, Tomas MB, Marwin SE, Pugliese
PV, Palestro CJ. Diagnosing infection in total hip
and knee prostheses: PET vs scintigraphy.
Radiology 2004;231:477–84.
34. Zhang Y, Lu Y, Li J. Deep learning model
for automated classification of periprosthetic
femoral fractures on CT. Radiology: Artificial
Intelligence 2023;5.
35. Baaj J, Zaki M, Al-Tamimi A. CNN-
assisted automated classification of periprosthetic
fractures from radiographs. J Orthop Surg Res
2023;18.
36. Prieto-Alhambra D, Javaid MK, Judge A.
Association between bisphosphonate use and
implant survival after primary total knee
replacement: population based retrospective cohort
study. BMJ 2011;343.
37. Capello WN, Antonio JA, Feinberg JR,
Manley MT. Treatment of periprosthetic femoral
fractures using nonoperative management. Clin
Orthop Relat Res 2004;420:192–7.
38. Pavlou G, Panteliadis P, Macdonald D,
Timperley J, Gie G. A review of periprosthetic
femoral fractures in total hip arthroplasty. J Bone
Joint Surg Br 2011;93:1449–56.
39. Ricci WM, Bolhofner B, Loftus T, Cox C,
Mitchell S, Borrelli J. Locked plates combined with
minimally invasive insertion technique for the
treatment of periprosthetic femur fractures. J Orthop
Trauma 2013;27:298–302.
40. Stoffel K, Dieter U, Stachowiak G, Gachter
A, Kuster MS. Biomechanical testing of the LCP-
how can stability in locked internal fixators be
controlled? Injury 2003;34:B11–9.
41. Lakstein D, Eliaz N, Levi O. Structural
allografts in periprosthetic femoral fractures:
midterm clinical and biomechanical outcomes. J
Arthroplasty 2022;37:541–8.
42. Buttaro MA, Farfalli G, Núñez P, Comba
M, Piccaluga F. Locking compression plate and
long-stem cementless revision in periprosthetic
femoral fractures. J Arthroplasty 2007;22:427–32.
43. Azzam KA, Seeley M, O’connor MI,
Springer BD, Fehring TK, Griffin WL.
Megaprosthesis for periprosthetic fractures after
total hip arthroplasty. J Arthroplasty 2011;26:951–
6.
44. Buttaro MA, Slullitel PA, Comba F,
Piccaluga F. Locking compression plates and long
stems in periprosthetic femoral fractures: good
outcome in 89 patients. Clin Orthop Relat Res
2015;473:316–21.
45. Streubel PN, Ricci WM, Wong A, Gardner
MJ. Is nonoperative treatment of periprosthetic
distal femur fractures around stable total knee
arthroplasties successful? Clin Orthop Relat Res
2011;469:2006–11.
46. Fulkerson E, Egol KA, Kubiak EN,
Kummer FJ, Koval KJ. Fixation of periprosthetic
femur fractures with locking plates: a biomechanical
study. J Orthop Trauma 2006;20:89–93.
47. Shin YS, Han SB, Lee DH. Treatment of
periprosthetic distal femur fractures after total knee
arthroplasty: comparison of locking compression
plate and retrograde intramedullary nail. J
Arthroplasty 2020;35:1554–8.
48. Bolognesi MP, Ledford CK, Wilson JE.
Comparison of cerclage fixation with cable-plate
and locking plate constructs for comminuted
periprosthetic fractures: a biomechanical study. J
Arthroplasty 2005;20:732–7.
49. Springer BD, Hanssen AD, Lewallen DG.
Extensile distal femoral replacement for
periprosthetic fractures of the distal femur after total
knee arthroplasty. J Arthroplasty 2006;21:63–7.
50. Chalmers BP, Abdel MP, Perry KI,
Taunton MJ, Pagnano MW. Cemented short-stem
revision total knee arthroplasty for the management
of periprosthetic fractures: mid-term outcomes.
Bone Joint J 2019;101:649–55.
Journal of Medical Sciences. 8 Nov, 2025 - Volume 13 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
45
51. Jung RE, Schwarz F, Sailer M. Effect of
rhBMP-2 on guided bone regeneration in humans.
Clin Oral Implants Res 2009;20:495–501.
52. Zura R, Mehta S, Rocca D, Steen GJ.
Biological risk factors for nonunion of bone
fracture. J Bone Joint Surg Am 2016;98:761–9.
53. Ricci WM, Haidukewych GJ.
Periprosthetic femoral fractures. J Am Acad Orthop
Surg 2013;21:600–9.
54. Patsiogiannis F, Sakellariou VI, Kenanidis
E. Nonunion risk factors in periprosthetic femoral
fractures: a systematic review. J Orthop Surg Res
2021;16.
55. Zura R, Rocca D, Mehta GJ. A prospective
RCT of low-intensity pulsed ultrasound in PPF
healing. J Bone Joint Surg Am 2015;97:109–15.
56. Gausden EB, Cross WW, Bono JV.
Management of periprosthetic femur fractures. J Am
Acad Orthop Surg 2018;26:e337–47.
57. Abdel MP, Houdek MT, Watts CD.
Accuracy of Vancouver classification using imaging
vs intraoperative findings. J Arthroplasty
2016;31:304–8.
58. Buttaro MA, Comba F, Piccaluga F.
Combined LCP and long-stem revision in PPFs: 10-
year outcomes. Clin Orthop Relat Res
2015;473:316–21.
59. Deirmengian C, Kardos K, Kilmartin P.
Infection rates after revision arthroplasty with
megaprostheses. J Arthroplasty 2016;31:169–73.
60. Springer BD, Cahue S, Etkin CD, Lewallen
DG, Mcgrory BJ. Infection risk factors in
periprosthetic fractures. Clin Orthop Relat Res
2022;480:923–31.
61. Hardes J, Von Eiff C, Streitbuerger A.
Reduction of periprosthetic infection with silver-
coated megaprostheses. Clin Orthop Relat Res
2010;468:1004–13.
62. Falck-Ytter Y, Francis CW, Johanson NA.
Prevention of VTE in orthopedic surgery patients:
ACCP guidelines. Chest 2012;141:e278S – e325.
63. Lassen MR, Raskob GE, Gallus A, Pineo
G, Chen D, Ramirez LM. Apixaban vs enoxaparin
for thromboprophylaxis after knee replacement. N
Engl J Med 2009;361:594–604.
64. Zuurmond RG, Van Wijhe W, Van Raay
JJ, Bulstra SK. Treatment of periprosthetic femoral
fractures: a clinical review. Eur J Orthop Surg
Traumatol 2015;25:21–9.
65. Ricci WM, Bolhofner BR, Loftus T.
Locking plates for Vancouver B1 periprosthetic
femur fractures. J Orthop Trauma 2010;24:80–5.
66. Buttaro MA, Comba F, Piccaluga F.
Treatment of Vancouver B2 fractures with
uncemented long-stem revision. Clin Orthop Relat
Res 2015;473:316–21.
67. Abdel MP, Ledford CK, Krych AJ.
Outcomes of locked plate fixation of periprosthetic
distal femur fractures. J Bone Joint Surg Am
2014;96:1200–6.
68. Baig MN, Curtin W. Functional outcomes
after periprosthetic fractures: a systematic review.
Orthop Traumatol Surg Res 2019;105:1031–8.
69. Singh JA, Jensen MR, Harmsen WS,
Lewallen DG. Risk factors for long-term outcomes
of PPFs around TKAs. J Arthroplasty
2013;28:1450–5.
70. Bohl DD, Basques BA, Golinvaux NS.
Patient factors associated with functional decline
after PPF. J Orthop Trauma 2015;29:267–72.
71. Bhattacharyya T, Chang D, Meigs JB.
Mortality and readmission after periprosthetic
fracture of the femur. J Bone Joint Surg Am
2007;89:2658–66.
72. Wähnert D, Hoffmeier K, Hofmann GO.
Outcome after treatment of PPF: retrospective
cohort. Injury 2012;43:1640–5.
Journal of Medical Sciences. 8 Nov, 2025 - Volume 13 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
46
73. Choi YJ, Ra HJ, Lee MC. Long-term
outcomes of distal femoral megaprostheses for PPF
after TKA. Clin Orthop Relat Res 2021;479:127–35.
74. Springer BD, Hanssen AD, Lewallen DG.
Outcomes of modular revision stems in PPFs. J
Arthroplasty 2011;26:951–6.
75. Ottesen TD, Zogg CK, Haynes MS. Thirty-
day and 1-year mortality after PPF in the elderly. J
Arthroplasty 2018;33:1160–5.
76. Lu Y, Zhang J, Hu H. Clinical outcome of
patient-specific 3D printed plates in periprosthetic
femoral fractures. J Orthop Surg Res 2021;16.
77. Zhang H, Zhao D, Zhang W. 3D printed
bioceramic scaffolds for bone regeneration: a
systematic review. Bioact Mater 2021;6:4719–35.
78. Li X, Zhou H, Lin Y. Deep learning-
assisted classification of periprosthetic femoral
fractures. Radiology: AI 2023;5.
79. Kim S, Park J, Lee D. AI-based
preoperative planning system for PPFs: validation
using CT datasets. J Orthop Res 2023;41:1007–15.
80. Stoffel K, Kuster MS. Polyaxial locking
plates improve fixation stability: a biomechanical
study. Injury 2022;53:108–14.
81. Diefenbeck M, Mückley T, Hofmann GO.
Bioactive coatings to enhance osteointegration of
orthopaedic implants. Bone Joint J 2014:141–9.
82. Domb BG, Redmond JM, Gupta A.
Accuracy of component placement in robotic vs
manual THA: a matched pair analysis. J
Arthroplasty 2020;35:92–6.
83. Kanakaris NK, Gudipati S, Tosounidis T,
Giannoudis PV. BMP-7 in the treatment of long
bone non-unions: a randomized trial. Bone Joint J
2019;101:322–9.
84. Hernigou P, Poignard A, Beaujean F,
Rouard H. Percutaneous autologous bone-marrow
grafting for nonunions: influence of the number and
concentration of progenitor cells. J Bone Joint Surg
Am 2005;87:1430–7.
Journal of Medical Sciences. 8 Nov, 2025 - Volume 13 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
47