
Journal of Medical Sciences. May 3, 2021 - Volume 9 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
243
forma iš visų trijų. Jam būdinga karščiavimas,
dusulys, kosulys (3).
Diagnostika
MAK infekcijos diagnostika yra gana
sudėtinga dėl didelio mikobakterijų sukeltos
tuberkuliozės paplitimo tarp ŽIV sergančių
pacientų, kadangi ir MAK ir M. tuberculosis yra
rūgščiai atsparios bakterijos. Todėl norint jas
diferencijuoti, reikia molekulinių ir biocheminių
tyrimų. Be to, abiejų infekcijų klinikiniai
simptomai yra panašūs. Žmonėms, sergantiems
ŽIV, tuberkuliozė paprastai nustatoma esant
įvairiam CD4 ląstelių skaičiui, o NTM paprastai
nustatoma, kai CD4 ląstelių skaičius yra
mažesnis negu 100 ląstelių /μl (15). Taigi,
daugelyje endeminių tuberkuliozės šalių
sergamumas NTM yra apskaičiuojamas
netiksliai (21). Rūgščiai atsparių bakterijų
mikroskopija neleidžia atskirti tuberkuliozės
mikobakterijų nuo ne tuberkuliozės
mikobakterijų, kadangi tiek vienos, tiek kitos yra
rūgščiai atsparios. Dėl šios priežasties
rekomenduojama tiriamąją medžiagą auginti
skystoje arba kietoje terpėje. NTM kultivavimas
yra svarbus greitai ir lėtai augančių rūšių
diferenciacijai (21). Konkrečių NTM rūšių
nustatymas yra labai svarbus, nes gydymas
priklauso nuo NTM padermės. NTM rūšims
identifikuoti dažniausiai naudojami įvairūs
biocheminiai tyrimai, įskaitant niacino
kaupimosi testą, arilsulfatazės testą, nitratų
redukciją, katalazės įvertinimą ir augimą
MacConkey agaro terpėse (22).
Dažniausi laboratorinių tyrimų
pokyčiai, būdingi MAK infekcijai, yra anemija ir
padidėjęs šarminės fosfatazės kiekis (23).
Diseminuota MAK ligos forma
diagnozuojama esant klinikiniams simptomams
ir MAK išskyrimu iš kraujo, limfmazgių, kaulų
čiulpų ar kitų paprastai sterilių audinių ar kūno
skysčių. Rūšių identifikavimas turėtų būti
atliekamas taikant molekulinius metodus,
polimerazės grandininės reakcijos tyrimus, viso
genomo sekvenavimą, didelio efektyvumo
skysčių chromatografiją arba biocheminius
tyrimus (23).
MAK gydymas
Pacientams, sergantiems AIDS ir
diseminuota ar lokalia MAK infekcijos forma,
rekomenduojama dviguba terapija makrolidu
(azitromicinu ar klaritromicinu) ir etambutoliu.
Trečias vaistas, pavyzdžiui, rifabutinas,
pridedamas pacientams, kuriems
antiretrovirusinė terapija yra nesėkminga arba
pacientams, kuriems nustatoma didelis bakterijų
kiekis organizme, pavyzdžiui, kraujo kultūrose
(24). Vertinant gydymo atsaką, reikia atsižvelgti
į neigiamų kultūrų kiekį, antimikrobinio gydymo
trukmę bei simptomų regresiją (25).
Visiems pacientams, kuriems
diagnozuota ŽIV ir MAK infekcija,
antibakterinis gydymas turi būti tęsiamas
mažiausiai 12 mėnesių. Tačiau galutinė trukmė
priklauso nuo to, kaip greitai mažėja paciento
imunosupresijos lygis pradėjus ART, nes CD4
ląstelių skaičius turėtų būti stabiliai didesnis nei
100 ląstelių/μl bent šešis mėnesius prieš
nutraukiant MAK gydymą (23).
Imuninės rekonstitucijos sindromas
Greitas imuninės sistemos atkūrimas
pradėjus gydyti antiretrovirusiniais vaistais gali
sukelti imuninės rekonstitucijos sindromą. Šiam
sindromui būdingas trumpalaikis, bet kartais
sunkus vietinis uždegiminis atsakas, nukreiptas
prieš žinomą patologinę būklę, pvz.,