https://doi.org/10.53453/ms.2026.7.14
Early biomarkers of preeclampsia: diagnostic value and application
in clinical practice – a literature review
Valerija Pribylskytė
1
, Greta Kuncaitytė
2
1
Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Medicine, Kaunas, Lithuania
2
Lithuanian University of Health Sciences, Department of Obstetrics and Gynecology, Kaunas, Lithuania
Abstract
Introduction. Preeclampsia is a progressive pregnancy-related clinical syndrome characterized by newly developed
arterial hypertension after 20 weeks of gestation and target organ damage. Early diagnosis of this condition remains
challenging; therefore, increasing attention is being paid to biomarkers that may help detect the disease before clinical
symptoms appear.
Aim. To evaluate, based on scientific publications, the significance of early biomarkers in diagnosing preeclampsia
and their application in clinical practice.
Methods. A literature review was conducted using the PubMed database. The following keywords were used for
article search: “preeclampsia”, “biomarkers”, “sFlt-1”, “PlGF”, “pathogenesis”, “early diagnosis”, “prediction”.
English-language scientific publications published between 2016 and 2026 with full-text availability were included in
the analysis. A total of 79 publications were reviewed, of which 17 articles were selected according to the established
inclusion and exclusion criteria.
Results. Literature analysis showed that the pathogenesis of preeclampsia is closely associated with impaired placental
perfusion, hypoxia, and imbalance of angiogenic factors. Reduced PlGF concentration and increased sFlt-1 levels
were detected before the onset of clinical symptoms. The sFlt-1/PlGF ratio demonstrated the highest diagnostic and
prognostic value: a ratio of ≤38 reliably ruled out the short-term development of preeclampsia, whereas elevated
values were associated with a more severe disease course. The application of biomarkers in clinical practice improves
diagnostic accuracy, helps predict complications, and optimizes the management of pregnant women.
Conclusions. Early biomarkers, PlGF and sFlt-1, are significant in the diagnosis of preeclampsia; however, the sFlt-
1/PlGF ratio has the greatest clinical value, enabling more accurate diagnosis, prognosis of disease progression, and
improvement of patient care.
Keywords: preeclampsia, biomarkers, PlGF, sFlt-1, early diagnosis.
Journal of Medical Sciences. 30 Jul, 2026 - Volume 14 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
Medical Sciences 2026 Vol. 14 (5), p. 119-127, https://doi.org/10.53453/ms.2026.7.14
119
Preeklampsijos ankstyvieji biomarkeriai: diagnostinė vertė ir
taikymas klinikinėje praktikoje – literatūros apžvalga
Valerija Pribylskytė
1
, Greta Kuncaitytė
2
1
Medicinos fakultetas, Lietuvos sveikatos moksl universitetas, Kaunas, Lietuva
2
Akušerijos ir Ginekologijos klinika, Lietuvos sveikatos moksl universiteto ligoninė Kauno Klinikos, Kaunas, Lietuva
Santrauka
Įvadas. Preeklampsija – su nėštumu susijęs progresuojantis klinikinis sindromas, pasireiškiantis naujai atsiradusia
arterine hipertenzija po 20 nėštumo savaitės ir organų taikinių pažaida. Ankstyva šios būklės diagnostika išlieka
sudėtinga, todėl vis daugiau dėmesio skiriama biomarkeriams, galintiems padėti nustatyti ligą dar iki klinikinių
simptomų pasireiškimo.
Tikslas. Remiantis mokslinių publikacijų duomenimis įvertinti ankstyvųjų biomarkerių reikšmę diagnozuojant
preeklampsiją ir jų taikymą klinikinėje praktikoje.
Metodika. Atlikta literatūros apžvalga naudojantis PubMed duomenų baze. Straipsnių paieškai naudoti raktažodžiai:
„preeklampsija“ (preeclampsia), „biomarkeriai“ (biomarkers), „tirpus fms tipo tirozino kinazės-1 receptorius“ (sFlt-
1), „placentos augimo faktorius“ (PlGF), „patogenezė“ (pathogenesis), „ankstyva diagnostika“ (early diagnosis)“,
„prognozavimas“ (prediction). Į analizę įtrauktos anglų kalba publikuotos 2016–2026 metų mokslinės publikacijos,
kurių pilno teksto prieiga buvo galima. Iš viso peržiūrėtos 79 publikacijos, iš kurių pagal nustatytus įtraukimo ir
atmetimo kriterijus atrinkta 17 straipsnių.
Rezultatai. Literatūros analizė atskleidė, kad preeklampsijos patogenezė glaudžiai susijusi su sutrikusia placentos
perfuzija, hipoksija ir angiogeninių veiksnių pusiausvyros sutrikimu. Nustatyta, kad sumažėjusi PlGF koncentracija ir
padidėjęs sFlt-1 kiekis aptinkami dar prieš klinikinių simptomų pasireiškimą. Didžiausią diagnostinę bei prognostinę
vertę turi sFlt-1/PlGF santykis: jo rodiklis ≤38 leidžia patikimai atmesti preeklampsijos išsivystymo tikimybę
trumpuoju laikotarpiu, o padidėjusios reikšmės siejamos su sunkesne ligos eiga. Biomarkerių taikymas klinikinėje
praktikoje gerina diagnostinį tikslumą, padeda prognozuoti komplikacijas ir optimizuoti nėščiųjų priežiūrą.
Išvados. Ankstyvieji biomarkeriai PlGF ir sFlt-1 yra reikšmingi preeklampsijos diagnostikai, tačiau didžiausią
klinikinę vertę turi sFlt-1/PlGF santykis, leidžiantis tiksliau diagnozuoti ligą, prognozuoti jos eigą ir gerinti nėščiųjų
priežiūrą.
Raktažodžiai: preeklampsija, biomarkeriai, placentos augimo faktorius (PlGF), tirpus fms tipo tirozino kinazės-1
receptorius (sFlt-1), ankstyva diagnostika.
Journal of Medical Sciences. 30 Jul, 2026 - Volume 14 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
120
1. Įvadas
Preeklampsija – tai su nėštumu susijęs progresuojantis
klinikinis sindromas, kuriam būdingas daugelio
organų ir sistemų pažeidimas. Ši būklė pasireiškia
naujai atsiradusia arterine hipertenzija po 20 nėštumo
savaitės ir organų taikinių pažaida su ar be proteinu-
rijos [1]. Pasak PSO, preeklampsija komplikuoja 3–8
% visų nėštumų pasaulyje. Tai viena pavojingiausių
nėštumo būklių, galinčių turėti reikšmingą neigiamą
poveikį tiek motinos, tiek vaisiaus sveikatai [2].
Vaisiui gali pasireikšti intrauterinio augimo sulė-
tėjimas, dažnesnis priešlai-kinis gimdymas ar net
vaisiaus žūtis gimdoje. Nėščiosioms taip pat kyla
rizika išsivystyti tokioms komplikacijoms kaip
placentos atšoka, insultas, venų tromboembolija,
dauginis organų nepakankamumas ar diseminuota
intravaskulinė koaguliacija (DIK) [3]. Apie 16% moti-
nų mirčių yra susijusios su pre-eklampsija ir jos
komplikacijomis [2]. Nepaisant pažangos akušerinėje
priežiūroje, ankstyva preeklampsijos diagnostika vis
dar išlieka sudėtinga, nes klinikiniai simptomai
dažniausiai pasireiškia jau pažengus ligai.
Preeklampsijos patogenezė iki šiol nėra visiškai aiški,
tačiau yra žinoma, kad pagrindinis vaidmuo siejamas
su placentos kraujotakos sutrikimu. Dėl nepakanka-
mos spiralinių arterijų remoduliacijos invaziniu cito-
trofoblastu, pasipriešinimas kraujo tėkmei gimdos
arterijose išlieka didelis. Dėl to sutrinka placentos
aprūpinimas krauju, vystosi hipoksija ir sutrinka
deguonies bei maistinių medžiagų tiekimas vaisiui
[4,5].
Šie pokyčiai skatina oksidacinį stresą, kurio metu
išsiskiria daug tirpių medžiagų, veikiančių angio-
genezę, aktyvinami uždegiminiai faktoriai ir ląstelių
apoptozės mechanizmai. Sutrikus proangiogeninių
medžiagų, tokių kaip placentos augimo faktorius
(PlGF), ir antiangiogeninių medžiagų, tokių kaip
tirpus fms tipo tirozinkinazės -1 receptorius (sFlt-1),
pusiausvyrai, vystosi sisteminė endotelio disfunkcija,
kraujagyslių pažeidimai ir imuninės sistemos
kaskados aktyvacija [5].
Tyrimai atskleidžia, kad sFlt-1 medžiagos koncen-
tracija padidėja dar prieš klinikinių preeklampsijos
simptomų pasireiškimą, o PlGF sumažėja jau pirmame
nėštumo trimestre. Dėl šios priežasties sFlt-1 ir PlGF
nustatymas yra svarbus klinikinėje praktikoje taiko-
mas diagnostinis įrankis ankstyvam preeklampsijos
nustatymui ir rizikos įvertinimui [6].
2. Metodika
Literatūros apžvalga atlikta naudojantis PubMed
duomenų baze, taip pat peržiūrint tarptautinių
organizacijų (NICE, ACOG) klinikines
rekomendacijas. Mokslinių publikacijų paieškai
taikyti raktažodžiai anglų kalba ir jų deriniai:
„preeklampsija“ (preeclampsia), „biomarkeriai“
(biomarkers), „tirpus fms tipo tirozino kinazės-1
receptorius“ (sFlt-1), „placentos augimo faktorius“
(PlGF), „patogenezė“ (pathogenesis), „ankstyva
diagnostika“ (early diagnosis), „prognozavimas“
(prediction). Raktažodžiai derinti naudojant loginius
operatorius AND ir OR.
Į analizę įtrauktos 2016–2026 m. anglų kalba
publikuotos mokslinės publikacijos, kurių pilni tekstai
buvo prieinami. Atranka vykdyta keliais etapais:
pirmiausia vertinti straipsnių pavadinimai ir
santraukos, vėliau analizuoti pilni tekstai. Iš pradžių
identifikuotos 79 publikacijos, iš kurių į galutinę
literatūros apžvalgą įtrauktos 17 publikacijų.
3. Rezultatai
3.1 Preeklampsijos patogenezė ir ryšys su
ankstyvaisiais biomarkeriais
Preeklampsijos patogenezė yra sudėtinga ir
daugialypė, apimanti daugelį tarpusavyje susijusių
Journal of Medical Sciences. 30 Jul, 2026 - Volume 14 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
121
mechanizmų. Ji siejama su placentos vystymosi
sutrikimais, hipoksija, oksidaciniu stresu ir lokaliu
uždegimu. Šie procesai skatina imuninės sistemos
disfunkciją, sutrikdo placentos veiksnių sekreciją bei
lemia kraujagyslių pokyčius ir sisteminį motinos
organizmo atsaką [7].
Fiziologinio nėštumo metu, formuojantis placentai,
trofoblastas skverbiasi į gimdos sienelę ir sukelia
spiralinių arterijų struktūrinį persitvarkymą. Šis
procesas vyksta 13–18 nėštumo savaitėmis ir lemia
reikšmingus kraujagyslių struktūros pokyčius.
Remodeliacijos metu prarandamas kraujagyslių
endotelis bei didžioji dalis raumeninių ir elastinių
skaidulų, todėl spiralinių arterijų spindis padidėja, o jų
jautrumas vazoaktyvioms medžiagoms sumažėja
[8,9].
Endotelį, vidinę elastinę membraną ir raumeninį
sluoksnį pakeičia trofoblastas, dėl to susiformuoja
mažo pasipriešinimo ir didelio pralaidumo
uteroplacentinė kraujotaka. Šie pokyčiai užtikrina
pakankamą placentos perfuziją ir efektyvų vaisiaus
aprūpinimą maistinėmis medžiagomis. Šis procesas
paprastai užbaigiamas 18–22 nėštumo savaitėmis [8].
Preeklampsijos metu trofoblasto prasiskverbimas į
motinos spiralines arterijas yra nepakankamas ir
apsiriboja tik paviršinėmis jų dalimis nepasiekiant
miometriumo. Dėl to spiralinių arterijų struktūrinis
persitvarkymas yra nepakankamas – jų spindis išlieka
susiaurėjęs, o kraujotakos pasipriešinimas gimdos
arterijose išlieka padidėjęs. Dėl šių pokyčių sutrinka
placentos perfuzija, vystosi hipoksija ir nepakankamas
vaisiaus aprūpinimas deguonimi bei maistinėmis
medžiagomis [10].
Esant užsitęsusiai hipoksijai ir maistinių medžiagų
trūkumui, placenta į motinos kraujotaką išskiria
įvairias angiogenezę veikiančias tirpias medžiagas,
tokias kaip tirpią fms tirozinkinazę - 1 (sFlt-1), tirpų
endogliną (sEng) ir placentos augimo faktorių (PlGF).
Sutrikusi proangiogeninių ir antiangiogeninių
veiksnių pusiausvyra lemia motinos imuninės
sistemos aktyvaciją, sisteminę endotelio disfunkciją,
oksidacinį stresą ir krešėjimo sistemos aktyvaciją
[6,8].
Endotelio funkcijos sutrikimas, kurį lemia
proangiogeninių ir antiangiogeninių veiksnių
pusiausvyros sutrikimas kraujotakoje, skatina
mikroangiopatijos vystymąsi organuose taikiniuose,
tokiuose kaip inkstai, kepenys ar smegenys. Dėl to
pakinta kraujagyslių tonuso reguliacija ir vystosi
arterinė hipertenzija. Padidėjęs glomerulų kapiliarų
pralaidumas sąlygoja proteinurijos atsiradimą, o
sustiprėjęs prokoaguliacinių veiksnių išsiskyrimas
aktyvina krešėjimo sistemą ir skatina koaguliopatijos
vystymąsi. Kartu dėl kepenų išemijos sutrinka jų
funkcija, didėja kepenų fermentų koncentracija. Šių
procesų visuma lemia būdingų preeklampsijos
klinikinių požymių pasireiškimą, tokių kaip: arterinė
hipertenzija (≥140/90 mmHg), proteinurija (paros
šlapime nustatyta > 300 mg baltymo),
trombocitopenija (<100×10⁹/l), kepenų funkcijos
sutrikimas (transaminazių padidėjimas ≥2 kartus,
stiprus nuolatinis epigastrio arba dešinės pašonės
skausmas), inkstų nepakankamumo požymiai
(kreatinino padidėjimas), centrinės nervų sistemos
sutrikimai (stiprus nuolatinis galvos skausmas,
regėjimo sutrikimai: neryškus, miglotas matymas,
blyksėjimas, mirgėjimas akyse, sutrikusi protinė
būklė), plaučių edema [1,11,12].
3.2 Ankstyvieji biomarkeriai ir jų diagnostinė
reikšmė
3.2.1 Placentos augimo faktorius (PlGF)
Placentos augimo faktorius (PlGF) yra glikozilintas
dimerinis baltymas, laikomas svarbiausiu
Journal of Medical Sciences. 30 Jul, 2026 - Volume 14 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
122
proangiogeniniu veiksniu, kurį išskiria trofoblasto
ląstelės. Ankstyvojo nėštumo metu PlGF atlieka
svarbų vaidmenį placentos angiogenezėje,
skatindamas trofoblasto augimą, diferenciaciją ir
invaziją į motinos decidualines ląsteles. Nėštumo metu
PlGF koncentracija kraujyje reikšmingai kinta –
pirmąjį trimestrą ji yra maža, tačiau nuo 11–12
nėštumo savaitės pradeda didėti, didžiausią lygį
pasiekia apie 30 savaitę, o vėliau palaipsniui mažėja.
Nors PlGF daugiausia gaminamas placentoje,
nedidelės jo koncentracijos aptinkamos ir kituose
audiniuose, tokiuose kaip širdis, griaučių raumenys,
plaučiai, kepenys, kaulai ir skydliaukė [8,13].
Esant placentos hipoksijai PlGF koncentracija
sumažėja, todėl preeklampsijos atvejais nustatomas
reikšmingai mažesnis šio biomarkerio lygis, kuris
koreliuoja su ligos sunkumu [10]. Dėl šios priežasties
PlGF laikomas naudingu ankstyvos diagnostikos
žymeniu, pasižyminčiu aukštu jautrumu – apie 90 %,
esant 5 % klaidingai teigiamų rezultatų dažniui [8].
MacDonald ir kt. 2021 m. tyrime nustatyta, kad PlGF
pasižymi aukšta neigiama prognostine verte ir tiksliau
nei įprasti klinikiniai rodikliai (arterinis kraujospūdis,
kepenų fermentų padidėjimas, proteinurija)
prognozuoja preeklampsiją. PlGF išmatuotas mažes-
nės vertės nei 100 pg/ml iki 35 nėštumo savaitės
pasižymėjo 96% jautrumu ir 98% neigiama
prognostine verte prognozuojant ligos išsivystymą per
artimiausias dvi savaites [14]. Tai rodo, kad PlGF yra
kliniškai reikšmingas trumpalaikės rizikos vertinimui.
Tačiau šie rezultatai daugiausiai atspindi trumpalaikę
ligos išsivystymo tikimybę ir gali būti mažiau
informatyvūs vertinant ilgalaikę prognozę.
Be to, PlGF diagnostinę vertę riboja jo priklausomybė
nuo nėštumo trukmės – vienodo ribinio dydžio
taikymas skirtingais nėštumo laikotarpiais gali didinti
klaidingai teigiamų rezultatų skaičių. Dėl to
gestaciniam amžiui pritaikytos normos pagerina
tyrimo tikslumą, tačiau kartu apsunkina rezultatų
interpretaciją klinikinėje praktikoje, ypač ankstyvojo
nėštumo laikotarpiu. Atsižvelgiant į tai, vien PlGF
nustatymas dažniausiai nėra pakankamas tiksliai
prognozei, todėl jis turėtų būti vertinamas kartu su
kitais biomarkeriais ir klinikiniais rodikliais [10,14].
3.2.2 Tirpus fms tipo tirozino kinazės-1 receptorius
(sFlt-1)
Tirpus Fms tipo tirozino kinazės-1 receptorius (sFlt-1)
yra antiangiogeninis baltymas, susidarantis iš Flt-1
receptoriaus ekstraląstelinės dalies, kurio pagrindinis
šaltinis motinos kraujotakoje yra placenta [8]. Jis
konkuruodamas su membraniniu Flt-1 receptoriumi
slopina proangiogeninių veiksnių, kraujagyslių
endotelio augimo faktoriaus (VEGF) ir placentos
augimo faktoriaus (PlGF), poveikį endotelio
ląstelėms, taip sukeldamas kraujagyslių funkcijos
sutrikimą ir sisteminę endotelio disfunkciją,
mažindamas laisvųjų VEGF bei PlGF kiekį kraujyje
preeklampsijos metu [10].
Nustatyta, kad sFlt-1 koncentracija padidėja dar prieš
klinikinių simptomų pasireiškimą, ypač ankstyvosios
preeklampsijos atvejais, todėl šis biomarkeris
laikomas perspektyviu ankstyvos ligos prognozės
žymeniu [8]. Tačiau skirtingų tyrimų duomenys rodo
nevienodą sFlt-1 prognostinę vertę, ypač vertinant
vėlyvą preeklampsiją. Ankstyvos ligos formos atveju
sFlt-1 koncentracijos padidėjimas yra ryškesnis, tuo
tarpu vėlyvos preeklampsijos metu šie pokyčiai gali
būti mažesni, kas apsunkina rezultatų interpretaciją
klinikinėje praktikoje [8,10].
Padidėjęs sFlt-1 kiekis lemia būdingų preeklampsijos
klinikinių požymių, tokių kaip arterinė hipertenzija,
proteinurija ir glomerulų endotelio pažeidimas,
atsiradimą. Be to, sFlt-1 slopina azoto oksido (NO)
Journal of Medical Sciences. 30 Jul, 2026 - Volume 14 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
123
sistemą ir didina jautrumą angiotenzinui II, taip dar
labiau skatindamas kraujagyslių susiaurėjimą ir
hipertenzijos vystymąsi [11].
Be to, sFlt-1 koncentracijos pokyčiai gali būti
veikiami ir kitų klinikinių veiksnių, todėl vien šio
biomarkerio vertinimas ne visada leidžia pakankamai
tiksliai prognozuoti ligos eigą. Dėl šios priežasties
sFlt-1 dažniausiai vertinamas kartu su kitais
angiogeniniais rodikliais [10].
3.2.3 sFlt-1 ir PlGF santykio diagnostinė reikšmė
sFlt-1/PlGF santykis laikomas tikslesniu
preeklampsijos prognozės žymeniu nei kiekvienas iš
šių biomarkerių atskirai [10]. Abu šie biomarkeriai
daugiausia gaminami placentoje ir laikomi
neinvaziniais placentos būklės rodikliais, kurių
koncentracija nustatoma kraujo plazmoje ar serume
automatizuotais metodais [15].
Tyrimai atskleidžia, kad moterims, kurioms įtariama
preeklampsija, sFlt-1/PlGF santykis pasižymi labai
aukšta neigiama prognostine verte, leidžiančia
patikimai atmesti ligos išsivystymo tikimybę per
artimiausias 7 dienas, taip pat įvertinti
nepageidaujamų motinos baigčių ar gimdymo su
preeklampsija riziką per 14 dienų [15].
Angiogeninių biomarkerių taikymas klinikinėje
praktikoje sutrumpina preeklampsijos diagnostikos
laiką ir leidžia tiksliau identifikuoti moteris, kurioms
yra didesnė sunkių komplikacijų rizika, įskaitant
pogimdyminę hipertenziją. Be to, šių biomarkerių
prognostinė vertė dar labiau padidėja juos derinant su
klinikiniais požymiais, laboratoriniais tyrimais ir
ultragarsiniais rodikliais [15].
Atsižvelgiant į tai, sFlt-1/PlGF santykis laikomas
vienu svarbiausių šiuolaikinių neinvazinių metodų,
tačiau didžiausią prognostinę vertę jis turi tuomet, kai
yra derinamas su klinikiniais ir kitais tyrimo
duomenimis [13].
3.3 Biomarkerių taikymas klinikinėje praktikoje
Angiogeninių biomarkerių, ypač tirpios fms tipo
tirozino kinazės-1 (sFlt-1) ir placentos augimo
faktoriaus (PlGF), nustatymas šiuo metu plačiai
taikomas klinikinėje praktikoje vertinant nėščiąsias,
kurioms įtariama preeklampsija. Šie biomarkeriai
laikomi neinvaziniais placentos funkcijos rodikliais,
kurių koncentracija gali būti nustatoma kraujo
plazmoje ar serume automatizuotais metodais. Jų
vertinimas padeda ne tik diagnozuoti preeklampsiją,
bet ir prognozuoti ligos eigą bei parinkti tolimesnę
priežiūros taktiką [16–18].
Vis dėlto angiogeninių biomarkerių tyrimai nėra
atliekami visoms nėščiosioms, o dažniausiai skiriami
pacientėms, kurioms įtariama preeklampsija arba
nustatyta didelė rizikos grupė. Pagal National Institute
for Health and Care Excellence (NICE)
rekomendacijas, PlGF pagrindu atliekami tyrimai
naudojami siekiant atmesti preeklampsijos diagnozę ir
įvertinti trumpalaikę jos išsivystymo riziką, tačiau
nerekomenduojami visuotinei patikrai. American
College of Obstetricians and Gynecologists (ACOG)
taip pat pabrėžia, kad angiogeniniai biomarkeriai
turėtų būti taikomi kaip papildomas diagnostinis ir
prognostinis įrankis kartu su klinikiniu vertinimu, o ne
kaip savarankiškas diagnostinis metodas [16,17].
Klinikinėje praktikoje naudojamos ribinės santykio
vertės atitinka tarptautines rekomendacijas: <38
leidžia patikimai atmesti preeklampsijos išsivystymo
tikimybę artimiausią savaitę, tuo tarpu reikšmės >85
iki 34 nėštumo savaitės ir >110 po 34 savaitės
siejamos su didele ligos išsivystymo ir
nepageidaujamų baigčių rizika. Esant padidėjusioms
santykio reikšmėms pacientės dažniau
Journal of Medical Sciences. 30 Jul, 2026 - Volume 14 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
124
hospitalizuojamos, taikomas intensyvesnis stebėjimas,
o esant indikacijoms skiriami kortikosteroidai vaisiaus
plaučių brandinimui. Tarpinių reikšmių atvejais
atliekamas pakartotinis tyrimas po kelių dienų,
siekiant įvertinti santykio dinamiką ir tiksliau
prognozuoti ligos eigą [15,16].
Didžiausią diagnostinę vertę turi sFlt-1/PlGF santykis.
PROGNOSIS tyrimo duomenys atskleidė, kad sFlt-
1/PlGF santykis ≤38 leidžia patikimai atmesti
preeklampsijos išsivystymo tikimybę per artimiausią
savaitę (neigiama prognostinė vertė ~99 %), tuo tarpu
santykio reikšmės >38 siejamos su padidėjusia ligos
išsivystymo rizika per artimiausias 4 savaites [19].
INSPIRE tyrimas parodė, kad sFlt-1/PlGF santykio
taikymas kartu su klinikiniu vertinimu leidžia tiksliau
identifikuoti didelės rizikos pacientes ir pasižymi
didesniu jautrumu bei neigiama prognostine verte nei
vien klinikinis įvertinimas, nedidinant nereikalingų
hospitalizacijų skaičiaus. Be to, nustatyta, kad
didesnės santykio reikšmės (≥85) yra susijusios su
padidėjusia preeklampsijos išsivystymo tikimybe per
artimiausias 4 savaites ir sunkesne ligos eiga. Tokios
pacientės dažniau patiria nepageidaujamas motinos ir
vaisiaus išeitis, įskaitant priešlaikinį gimdymą ir
vaisiaus augimo sulėtėjimą [20].
Ankstyvas preeklampsijos rizikos nustatymas svarbus
ne tik diagnostikai, bet ir prevencijai. Nustatyta, kad
didelės rizikos nėščiosioms mažų dozių aspirino
skyrimas iki 16 nėštumo savaitės reikšmingai
sumažina priešlaikinės preeklampsijos riziką, todėl
yra veiksminga ir plačiai rekomenduojama
profilaktikos strategija [12].
Apibendrinant galima teigti, kad angiogeniniai
biomarkeriai, ypač sFlt-1/PlGF santykis, yra
reikšmingas šiuolaikinės akušerinės praktikos įrankis.
Tačiau jų klinikinė vertė yra didžiausia tada, kai jie
taikomi kompleksiškai, derinant su klinikiniais,
laboratoriniais ir instrumentiniais tyrimais.
4. Diskusija
Literatūros analizė rodo, kad angiogeninių veiksnių
pusiausvyros sutrikimas yra vienas pagrindinių
preeklampsijos patogenezės mechanizmų, o PlGF ir
sFlt-1 koncentracijų pokyčiai gali būti nustatomi dar
iki klinikinių simptomų pasireiškimo [5,7]. Tai
pagrindžia šių biomarkerių reikšmę ankstyvai ligos
diagnostikai ir trumpalaikės rizikos vertinimui. Vis
dėlto analizuoti duomenys rodo, kad pavienių
biomarkerių prognostinė vertė nėra vienoda ir
priklauso nuo klinikinio konteksto [9].
PlGF pasižymi aukštu jautrumu ir didele neigiama
prognostine verte [13], todėl yra tinkamas ligai
atmesti, tačiau jo diagnostinę vertę riboja
priklausomybė nuo nėštumo trukmės [7]. Dėl šios
priežasties vien tik PlGF vertinimas ne visada leidžia
tiksliai prognozuoti ligos eigą. Tuo tarpu sFlt-1 geriau
atspindi antiangiogeninę būklę ir yra siejamas su ligos
sunkumu [10], tačiau jo prognostinė vertė gali skirtis
priklausomai nuo preeklampsijos formos, ypač
vertinant vėlyvą ligos pradžią [9]. Tai rodo, kad
pavienių biomarkerių taikymas klinikinėje praktikoje
yra ribotas.
Dauguma analizuotų tyrimų sutaria, kad didžiausią
klinikinę reikšmę turi sFlt-1/PlGF santykis, nes jis
tiksliau atspindi bendrą angiogeninių veiksnių
disbalansą nei kiekvienas rodiklis atskirai [14]. Vis
dėlto skirtinguose tyrimuose taikytos nevienodos
ribinės vertės ir analizuotos nevienalytės tiriamųjų
grupės, todėl rezultatų palyginamumas išlieka ribotas
[9,14]. Tai apsunkina vieningo diagnostinio algoritmo
taikymą klinikinėje praktikoje ir rodo, kad santykio
interpretacija turi būti vertinama atsargiai.
Journal of Medical Sciences. 30 Jul, 2026 - Volume 14 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
125
Atsižvelgiant į tai, angiogeniniai biomarkeriai turėtų
būti interpretuojami kompleksiškai, kartu su
klinikiniais simptomais, laboratoriniais ir
instrumentiniais duomenimis [15,16]. Toks
integruotas vertinimas leidžia tiksliau identifikuoti
didelės rizikos pacientes ir optimizuoti jų priežiūrą.
Nors biomarkerių reikšmė klinikinėje praktikoje
nuolat didėja, jie turėtų būti laikomi papildomu
diagnostiniu įrankiu, o ne savarankišku sprendimo
kriterijumi.
5. Išvados
Preeklampsijos patogenezė susijusi su sutrikusia
placentos perfuzija, hipoksija ir angiogeninių veiksnių
pusiausvyros sutrikimu, lemiančiu sisteminę endotelio
disfunkciją bei klinikinių ligos požymių vystymąsi.
Ankstyvieji biomarkeriai – placentos augimo faktorius
(PlGF) ir tirpus Fms tipo tirozino kinazės-1
receptorius (sFlt-1) – yra reikšmingi preeklampsijos
diagnostikai, nes jų koncentracijų pokyčiai nustatomi
dar prieš klinikinių simptomų pasireiškimą.
Didžiausią diagnostinę ir prognostinę vertę klinikinėje
praktikoje turi sFlt-1/PlGF santykis, kuris leidžia
tiksliau diagnozuoti preeklampsiją, prognozuoti ligos
eigą bei optimizuoti nėščiųjų priežiūrą.
Literatūros šaltiniai
1. Abraitis V, Arlauskienė A, Bagušytė L,
Barčaitė E, Bartkevičienė D, Biržietis T, Bumbulienė
Ž, Drejerienė E, Kačkauskienė D, Laužikienė D, et al.
Nėštumo sukelta hipertenzinė būklė (nėščiųjų
hipertenzija, preeklampsija, eklampsija). Metodika.
2020.
https://www.lagd.lt/data/public/uploads/2020/10/hipe
rtenzines-bukles.pdf
2. Cresswell JA, Alexander M, Chong MYC,
Link HM, Pejchinovska M, Gazeley U, et al. Global
and regional causes of maternal deaths 2009–20: a
WHO systematic analysis. Lancet Glob Health.
2025;13(4):e626–34.
doi:10.1016/S2214-109X(24)00560-6.
3. Cífková R. Hypertension in pregnancy: a
diagnostic and therapeutic overview. High Blood Press
Cardiovasc Prev. 2023;30:289–303.
doi:10.1007/s40292-023-00582-5.
4. Huang T, Rashid S, Wang Y, Woo RS, Priston
M, Gibbons C, et al. Modified multiple marker
aneuploidy screening as a primary screening test for
preeclampsia: a validation study. Pregnancy
Hypertens. 2025;41.
doi:10.1016/j.preghy.2025.101239.
5. Qin Z, Long Y. Immunological dysregulation
in preeclampsia: pathogenesis and clinical
implications. Int Immunopharmacol. 2025.
doi:10.1016/j.intimp.2025.115314.
6. Björkman S, Bladh M, Bergstrand S,
Sederholm Lawesson S, Aardal E, Overgaard M, et al.
Prediction of term preeclampsia using angiogenic
biomarkers at 24–29 weeks gestation. Pregnancy
Hypertens. 2026;43.
doi:10.1016/j.preghy.2026.101429.
7. Tong X, Huang F, Zhou B, Wang M.
Targeting the syncytiotrophoblast: a central player in
the pathogenesis and therapy of preeclampsia. Pathol
Res Pract. 2026;282:156461.
doi:10.1016/j.prp.2026.156461.
8. Rybak-Krzyszkowska M, Staniczek J,
Kondracka A, Bogusławska J, Kwiatkowski S, Góra T,
et al. From biomarkers to the molecular mechanism of
preeclampsia—a comprehensive literature review. Int
J Mol Sci. 2023;24.
doi:10.3390/ijms241713252.PubMed PMID:
37686054.
Journal of Medical Sciences. 30 Jul, 2026 - Volume 14 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
126
9. Tomkiewicz J, Darmochwał-Kolarz DA.
Biomarkers for early prediction and management of
preeclampsia: a comprehensive review. Med Sci
Monit. 2024. doi:10.12659/MSM.944104.
10. Liu N, Guo YN, Gong LK, Wang BS.
Advances in biomarker development and potential
application for preeclampsia based on pathogenesis.
Eur J Obstet Gynecol Reprod Biol X. 2021.
doi:10.1016/j.eurox.2020.100119.
11. Rana S, Burke SD, Karumanchi SA.
Imbalances in circulating angiogenic factors in the
pathophysiology of preeclampsia and related
disorders. Am J Obstet Gynecol. 2022;226:S1019–34.
doi:10.1016/j.ajog.2020.10.022.
12. Chang KJ, Seow KM, Chen KH.
Preeclampsia: recent advances in predicting,
preventing, and managing the maternal and fetal life-
threatening condition. Int J Environ Res Public Health.
2023;20.
doi:10.3390/ijerph20042994.
13. Tardif C, Dumontet E, Caillon H, Misbert E,
Dochez V, Masson D, et al. Angiogenic factors sFlt-1
and PlGF in preeclampsia: prediction of risk and
prognosis in a high-risk obstetric population. J
Gynecol Obstet Hum Reprod. 2018;47(1):17–21.
doi:10.1016/j.jogoh.2017.10.007.
14. Macdonald TM, Walker SP, Hannan NJ, Tong
S, Kaitu’u-Lino J. Clinical tools and biomarkers to
predict preeclampsia. EBioMedicine.
2021;75:103780. doi:10.1016/j.ebiom.2021.103780.
15. Verlohren S, Brennecke SP, Galindo A,
Karumanchi SA, Mirkovic LB, Schlembach D, et al.
Clinical interpretation and implementation of the sFlt-
1/PlGF ratio in the prediction, diagnosis and
management of preeclampsia. Pregnancy Hypertens.
2022;27:42–50. doi:10.1016/j.preghy.2021.12.003.
16. Stepan H, Galindo A, Hund M, Schlembach
D, Sillman J, Surbek D, et al. Clinical utility of sFlt-1
and PlGF in screening, prediction, diagnosis and
monitoring of pre-eclampsia and fetal growth
restriction. Ultrasound Obstet Gynecol.
2023;61(2):168–80. doi:10.1002/uog.26032
17. National Institute for Health and Care
Excellence. Hypertension in pregnancy: diagnosis and
management. NICE guideline NG133; 2019. Available
from: www.nice.org.uk/guidance/ng133
18. Sonek J, Krantz D, Carmichael J, Downing
C, Jessup K, Haidar Z, et al. First-trimester screening
for early and late preeclampsia using maternal
characteristics, biomarkers, and estimated placental
volume. Am J Obstet Gynecol. 2018;218(1):126.e1–
126.e13. doi:10.1016/j.ajog.2017.10.024.
19. Zeisler H, Llurba E, Chantraine F, Vatish M,
Staff AC, Sennström M, et al. Predictive value of the
sFlt-1:PlGF ratio in women with suspected
preeclampsia. N Engl J Med. 2016;374(1):13–22.
doi:10.1056/NEJMoa1414838.
20. Cerdeira AS, O’Sullivan J, Ohuma EO,
Harrington D, Szafranski P, Black R, et al.
Randomized interventional study on prediction of
preeclampsia/eclampsia in women with suspected
preeclampsia: INSPIRE. Hypertension.
2019;74(4):983–90.
doi:10.1161/HYPERTENSIONAHA.119.12739.
Journal of Medical Sciences. 30 Jul, 2026 - Volume 14 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
127