Rūta Prosevičiūtė1, Simona Petkutė1, Alina Kuzminienė2
1Lithuanian University of Health Sciences, Academy of Medicine, Faculty of medicine
2Lithuanian University of Health Sciences, Academy of Medicine, Department of Otorhinolaryngology
ABSTRACT
Introduction: Scientific reports state that otitis media is mainly prevalent in humans and extremely rare in other mammals. Evolutionary loss of facial prognathism could be the cause of it. Facial flattening in humans was linked to the development of speech. Therefore, it could result in altered anatomy and functional parameters of the palatine muscles. Functional changes of these muscles could cause the reduction of Eustachian tube function and a higher risk of middle ear infections in childhood. This suggests that children with speech and language delay (SLD) should be less susceptible to any type of otitis.
Aim and methods: The study aimed to evaluate and compare the mean rate of otitis media with effusion (OME) in children in the groups of normal and delayed speech and language function. The research data were obtained retrospectively from clinical records of the 2-6-year-old patients who were examined in 2018 in the Department of Otorhinolaryngology, Hospital of Lithuanian University of Health Sciences, Kaunas clinics. Information about the functional state of the ear and hearing, speech and language delay, and middle ear effusion were gathered and evaluated using statistical analysis.
Results: The study involved 429 children. 131 of them arrived for hearing evaluation after being diagnosed with speech and language delay. Middle ear effusion was detected in clinical records or present in 14 of them (11%). Among patients who contacted otorhinolaryngologists for other reasons and did not have impaired speech development, serous otitis was diagnosed in 87 out of 298 cases (29%). Negative statistical correlation between speech and language delay and middle ear effusion was detected (r = -0.201, p < 0.001).
Discussion: Children with SLD showed a significantly lower rate of OME. These findings are in concordance with the theory of evolutionary loss of facial prognathism leading to altered palatine muscles and an elevated OME rate in the normal speaking population.
Keywords: middle ear effusion, serous otitis, speech and language delay, Eustachian tube.
Journal of Medical Sciences. Jan 30, 2021 - Volume 9 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
23
Medical Sciences 2021 Vol. 9 (1), p. 23-32
Correlation between serous otitis and speech and language delay
Rūta Prosevičiūtė
1
, Simona Petkutė
1
, Alina Kuzminienė
2
1
Lithuanian University of Health Sciences, Academy of Medicine, Faculty of medicine
2
Lithuanian University of Health Sciences, Academy of Medicine, Department of Otorhinolaryngology
ABSTRACT
Introduction
Scientific reports state that otitis media is mainly prevalent in humans and extremely rare in other mammals.
Evolutionary loss of facial prognathism could be the cause of it. Facial flattening in humans was linked to the
development of speech. Therefore, it could result in altered anatomy and functional parameters of the palatine muscles.
Functional changes of these muscles could cause the reduction of Eustachian tube function and a higher risk of middle
ear infections in childhood. This suggests that children with speech and language delay (SLD) should be less
susceptible to any type of otitis.
Aim and methods
The study aimed to evaluate and compare the mean rate of otitis media with effusion (OME) in children in the groups
of normal and delayed speech and language function. The research data were obtained retrospectively from clinical
records of the 2-6-year-old patients who were examined in 2018 in the Department of Otorhinolaryngology, Hospital
of Lithuanian University of Health Sciences, Kaunas clinics. Information about the functional state of the ear and
hearing, speech and language delay, and middle ear effusion were gathered and evaluated using statistical analysis.
Results
The study involved 429 children. 131 of them arrived for hearing evaluation after being diagnosed with speech and
language delay. Middle ear effusion was detected in clinical records or present in 14 of them (11%). Among patients
who contacted otorhinolaryngologists for other reasons and did not have impaired speech development, serous otitis
Journal of Medical Sciences. Jan 30, 2021 - Volume 9 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
24
was diagnosed in 87 out of 298 cases (29%). Negative statistical correlation between speech and language delay and
middle ear effusion was detected (r = -0.201, p < 0.001).
Discussion
Children with SLD showed a significantly lower rate of OME. These findings are in concordance with the theory of
evolutionary loss of facial prognathism leading to altered palatine muscles and an elevated OME rate in the normal
speaking population.
Keywords: middle ear effusion, serous otitis, speech and language delay, Eustachian tube.
Serozinio otito ir kalbos raidos sutrikimo ryšys
Rūta Prosevičiūtė
1
, Simona Petkutė
1
, Alina Kuzminienė
2
1
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Medicinos fakultetas
2
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Ausų, nosies ir gerklės ligų klinika
Santrauka
Įvadas: Literatūros duomenimis vidurinės ausies uždegimas – žmogui būdinga liga, ypač retai pasitaikanti kitiems
žinduoliams. Manoma, kad tai galėjo sąlygoti evoliucijos eigoje pakitęs sąkandis: žmogus, vystantis gebėjimui kalbėti,
prarado gyvūnams būdingą prognatiją. Bėgant laikui atsiradęs veido suplokštėjimas turėjo teigiamos įtakos kalbos
padargų formavimuisi, o vystantis kalbai keitėsi gomurio raumenų anatominiai bei funkciniai parametrai. Manoma,
kad ankstyvoje vaikystėje, formuojantis tam tikriems kalbos garsams, keičiasi minėtų raumenų funkcija, o tai gali
nulemti nevisavertišką klausomojo vamzdžio funkciją vaikystėje ir didinti serozinio vidurinio otito (SVO) riziką
žmogaus palikuonims. Sekdami šia logine grandine, darome prielaidą, kad vaikai, turintys kalbos raidos atsilikimą,
gali išvengti šios gomurio raumenų distonijos, todėl turėtų rečiau sirgti bet kurios kilmės vidurinės ausies uždegimu.
Tikslas ir metodai: Tikslas – įvertinti ir palyginti ūminio SVO dažnį vaikų, turinčių kalbos raidos atsilikimą ir
normalios kalbos raidos gupėse. Tyrimo duomenys buvo renkami retrospektyviai, vertinant visų 2–6 metų amžiaus
vaikų, 2018 metais atvykusių otorinolaringologo konsultacijai į LSMUL Kauno klinikų ausų, nosies ir gerklės ligų
kliniką, klausos organo funkcinę būklę, duomenis apie kalbos raidą ir SVO anamnezę.
Rezultatai: Studijoje dalyvavo 429 tiriamieji. Klausos įvertinimui dėl esančio kalbos raidos sutrikimo atvyko 131
tiriamasis, 14 jų (11%) nustatytas ŪSVO anamnezėje. Iš vaikų, kurie į otorinolaringologą kreipėsi dėl kitų priežasčių
ir neturėjo kalbos raidos sutrikimo (N=298), ŪSVO anamnezėje nustatytas 87 (29%). Statistiniais metodais nustatytas
neigiamas statistinis ryšys (r = -0.201, p < 0.001) tarp kalbos raidos atsilikimo ir ŪSVO.
Aptarimas: Vaikai, kuriems nustatytas piminis kalbos raidos atsilikimas, statistiškai reikšmingai rečiau sirgo ŪSVO.
Tokie duomenys antrina hipotezei, jog adekvatus kalbos vystymasis gali daryti įtaką gomurio raumenų funkcijai ir
Journal of Medical Sciences. Jan 30, 2021 - Volume 9 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
25
didinti ŪSVO riziką normaliai kalbančių vaikų populiacijoje. Tolimesnis šio tyrimo vystymas galėtų padėti geriau
suprasti vaikų serozinio vidurinio otito eigą, rizikos veiksnius ir ligos išsivystymo mechanizmą.
Raktažodžiai: serozinis vidurinis otitas, kalbos raidos atsilikimas, klausomasis vamzdis
Journal of Medical Sciences. Jan 30, 2021 - Volume 9 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
26
1. Įvadas
Serozinis otitas (SO) yra viena dažniausiai nustatomų
ligų 2–6 metų amžiaus vaikų populiacijoje. Ši
vidurinės ausies būklė yra apibūdinama kaip būgninės
ertmės gleivinės paburkimas bei aseptinio skysčio
susikaupimas joje, nesant ūminės ausies infekcijos
požymių [1]. SO pasireiškia staiga sutrikusia klausa,
ausies užgulimu, vėliau – pilnumo jausmu vienoje ar
abiejose ausyse. Literatūros duomenimis iki 90 proc.
minėtos grupės pacientų bent kartą yra sirgę SO [2],
vidutiniškai 4 kartus per metus [3]. Dažniausiai ši liga
praeina savaime, tačiau 25 – 30 proc. vaikų aseptinis
sekretas būgninėje ertmėje užsilieka ilgiau nei 3
mėnesius ir trukdo būgneliui efektyviai judėti,
perduoti garsą kitoms klausos analizatoriaus dalims
[4]. Užsitęsęs SO gali neigiamai paveikti vaiko
pusiausvyrą, emocijas, socialinius ryšius, o vėliau –
netaikant adekvataus gydymo, bloginti bendrąją ir
kalbos raidą [5-6]. Dažniausiais šios ligos rizikos
veiksniais yra laikomos sumažėjusi vidurinės ausies
ventiliacija dėl anatominių ar struktūrinių klausomojo
vamzdžio (KV) pokyčių bei būgninės ertmės gleivinės
uždegimas dėl buvusios ar užsitęsusios viršutinių
kvėpavimo takų infekcijos [1]. Manoma, kad dėl šių
veiksnių sutrinka KV atsivėrimo mechanizmas,
pradeda mažėti oro rezervas vidurinėje ausyje, todėl
drastiškai mažėja intratimpaninis slėgis. Vidurinės
ausies slėgiui pasiekus kritinį lygį, vidurinę ausį
išklojusios gleivinės kraujagyslės tampa pralaidesnės,
todėl būgninėje ertmėje kaupiasi transudatas [1]. Šis
ligos išsivystymo modelis yra plačiai aprašytas ir
išnagrinėtas daugelyje mokslinių darbų, tačiau vis dar
išlieka neatsakytas klausimas, kodėl tie patys
etiologiniai veiksniai nevienodai veikia vaikų
populiaciją. Pavyzdžiui, net ir esant ženkliai
padidėjusiai ryklinei tonzilei, tam tikra vaikų grupė
nėra linkusi sirgti SO ir atvirkščiai - net ir po ryklinės
tonzilės pašalinimo nemaža dalis pacientų kartotinai
serga SO [7]. Vieniems pacientams dauguma
viršutinių kvėpavimo takų uždegimų komplikuojasi
SO, kiti, nepaisant kartotinų katarų, niekuomet
neserga SO [8]. Yra studijų, kurios ieško sąlyčio taškų
tarp SO išsivystymo ir tam tikrų genų, bandoma surasti
įrodymų, kad dažnai SO sergantys vaikai turi mažesnį
baroreceptorių kiekį vidurinėje ausyje, tačiau, mūsų
žiniomis, nei viename moksliniame darbe nebuvo
analizuota prielaida, kad SO gali būti susijęs su tam
tikra gomurį tempiančių raumenų veikla, kuri
atsiranda formuojantis kalbiniams įgūdžiams
ankstyvoje vaikystėje [9]. Šią prielaidą sustiprina tai,
kad visi žinduoliai, turintys vidurinę ausį, beveik
niekada neserga jos uždegimu [10]. Minėtą fenomeną
galima aiškinti taip – evoliucijos eigoje žmogui, dėl jo
gebėjimo kalbėti, pakito sąkandis – prarado gyvūnams
būdingą prognatiją, o taip pat pasikeitė veido
anatomija – jis ėmė plokštėti [11]. Veido
suplokštėjimas sąlygojo ne tik žandikaulio
persiformavimą, bet ir minkštųjų struktūrų –
tempiamojo minkštojo gomurio raumens (m. tensor
veli palatini) ir keliamojo minkštojo gomurio raumens
(m. levator veli palatini) – anatominius bei funkcinius
pokyčius. Mes žinome, kad šie raumenys tiesiogiai
dalyvauja formuojant kalbos garsus, o tempiamasis
minkštojo gomurio raumuo dar ir atveria klausomojo
vamzdžio spindį, taip išlygindamas slėgių skirtumą
tarp vidurinės ausies bei aplinkos ir sumažindamas SO
dažnį. Taigi, užsibrėžę įvertinti ryšį tarp kalbos raidos
būklės ir SO dažnumo vaikų populiacijoje, siekiame
nustatyti, ar prielaida apie kalbos įgūdžių formavimosi
įtaką klausomojo vamzdžio funkcijai ir SO dažniui
gali būti pastebėta tikslinio retrospektyvinio tyrimo
metu.
Journal of Medical Sciences. Jan 30, 2021 - Volume 9 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
27
2. Metodai
Siekdami atsakyti į iškeltą hipotezę, atlikome
retrospektyvinį tyrimą, kuriam buvo gautas Lietuvos
sveikatos mokslų universiteto (LSMU) bioetikos
centro leidimas (leidimo numeris BEC-MF-210).
2.1. Tiriamieji
Tyrimo duomenys buvo renkami iš LSMU ligoninės
Kauno klinikų ausų, nosies ir gerklės ligų klinikos
ambulatorinių ligos istorijų. Į studiją buvo įtraukti visi
2-6 metų amžiaus vaikai, 2018 metais atvykę
otorinolaringologo konsultacijai. Tiriamieji buvo
suskirstyti į 2 grupes. Pirmąją grupę sudarė vaikai,
kurių tėvai kreipėsi į specialistus dėl sutrikusio vaiko
kalbos raidos vystymosi ir, patvirtinus kalbos raidos
sutrikimą (SKR), buvo nusiųsti pas otorinolaringologą
klausos ištyrimui. Kitą grupę sudarė pacientai,
otorinolaringologo konsultacijai atvykę dėl kitų
priežasčių, jų tėvai neturėjo nusiskundimų dėl vaiko
kalbos raidos, o vaiką stebintys specialistai jų kalbos
raidą vertino kaip normalią (NKR).
2.2. Klausos funkcinės būklės įvertinimas
Klausos organo funkcinė būklė buvo vertinama taip:
otoskopijos duomenys - atitiko sveiko būgnelio
aprašymą ar turėjo struktūrinių būgnelio pokyčių.
Tyrimo protokole buvo pažymimas otoakustinės
emisijos rezultatas (OAE) (teigiama ar neigiama),
akustinių refleksų vertė (teigiami ar neigiami),
timpanogramos tipas (A ar kitas tipas) bei klausos
slenkstis (normali ar pablogėjusi klausa).
2.3. Statistinė analizė
Duomenys analizuoti naudojant IBM SPSS 22.0
programą, jie pateikiami kaip vidurkis ± standartinis
nuokrypis. Hipotezei apie vidurkių lygybę patikrinti
buvo naudotas Stjudento t testas. Ryšys tarp kalbos
raidos atsilikimo ir serozinio vidurinio otito buvo
vertinamas naudojant Pirsono koreliacijos koeficientą
(r). Pasikliautinumo intervalas tikrinant hipotezes
buvo laikomas 0,05.
3. Rezultatai
3.1. Tiriamieji
Tyrimo metu išanalizuoti 2-6 metų amžius pacientų
(N=429) duomenys. Sutrikusios kalbos raidos vaikų
grupę sudarė 131 pacientas, jų amžiaus vidurkis -
3,57±1,36 m. Normalią kalbos raidą turinčių vaikų
grupei priskirti 298 pacientai, jų amžiaus vidurkis
4,16±1.46 m.
3.2. Klausos organo fukcinės būklės rodikliai
Normalus otoskopinis vaizdas buvo nustatytas 328
vaikams, atitinkamai 11% (14 iš 131) SKR ir 29% (87
iš 298) NKR grupėse (p<0.0001).
Otoakustinė emisija buvo atlikta 277 tiriamiesiems,
teigiama (normali) jos vertė nustatyta 45 iš 88 (51%)
pacientų SKR grupėje ir 104 iš 189 (55%) NKR
grupėje (p = 0.545) (Pav. 1).
Akustinė refleksometrija buvo atlikta 318 pacientų.
Akustinių refleksų teigiama (normali) reikšmė
nustatyta 49 iš 82 (60%) SKR grupėje ir 146 iš 236
(70%) NKR grupėje (p = 0.736) (Pav. 2).
Timpanometrija buvo atlikta 409 pacientams. A tipo
(normali) kreivė užrašyta 80 iš 124 (65%) pacientų
SKR grupėje ir 155 iš 285 (54%) NKR grupėje (p =
0.057) (Pav. 3).
Amžių atitinkanti audiometrija buvo atlikta 385
tiriamiesiems. Normalus klausos slenkstis 0,5 – 4 kHz
diapazone nustatytas 46 iš126 (37%) pacientų SKR
grupėje ir 119 iš 259 (46%) NKR grupėje (p = 0.079)
(Pav. 4). Duomenys pateikti lentelėje Nr.1.
Serozinį otitą atitinkantys klinikinių tyrimų rezultatai
nustatyti 14 iš 131 (11%) SKR grupėje ir 87 iš 298
(29%) NKR grupėje (Pav. 5). Ryšys tarp kalbos raidos
atsilikimo ir serozinio vidurinio otito buvo vertinamas
naudojant Pirsono koreliacijos koeficientą. Buvo
Journal of Medical Sciences. Jan 30, 2021 - Volume 9 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
28
rastas reikšmingas neigiamas statistinis ryšys (r = -
0.201, p < 0.001) tarp kalbos raidos atsilikimo ir
serozinio otito diagnozės.
Pav. 1. Otoakustinė emisija KRA ir NKRA grupėse.
Pav. 2. Akustiniai refleksai KRA ir NKRA grupėse.
Pav. 3. Timpanogramos tipai KRA ir NKRA grupėse.
Journal of Medical Sciences. Jan 30, 2021 - Volume 9 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
29
Pav. 4. Klausos slenksčiai KRA ir NKRA grupėse.
Pav. 5. Serozinio otito dažnis KRA ir NKRA grupėse.
Grupė
Otoskopinis
vaizdas
Otoakustinė
emisija
Akustinė
refleksometrija
Timpanometrija
Audiometrija
Norma,%
Norma,%
Norma,%
Norma,%
Norma,%
SKR
11
51
60
65
37
NKR
29
55
70
54
46
Lentelė Nr. 1. Tiriamųjų funkcinės klausos būklės įvertinimas. SKR – vaikai, kuriems diagnozuotas kalbos raidos
sutrikimas, NKR – vaikai, kurių kalbos raida vertinta kaip normali.
Journal of Medical Sciences. Jan 30, 2021 - Volume 9 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
30
Aptarimas
Serozinis otitas yra bene dažniausia vaikystėje
pasireiškianti liga. Pagrindinis jos simptomas yra
klausos sutrikimas, ūžesys ar autofonija. Ligai
užtrukus, pacientams gali vystytis pusiausvyros
sutrikimas ar nerangumas, pradėti erzinti intensyvūs
garsai ar jų netoleravimas [6]. Šiai būklei užsitęsus
ilgiau nei 6 mėnesius, gali pakisti kalbos ir kalbėjimo
vystymasis, atsirasti nedėmesingumas, vaikas gali
įgyti elgesio ar socialinės adaptacijos problemų [5].
Remiantis visuotinai priimtomis SO diagnostikos
gairėmis, liga diagnozuojama remiantis tipiniais
nusiskundimais, t. y., pacientų tėvai išsako, kad po
buvusios ūminės viršutinių kvėpavimo takų infekcijos,
nuolatinės nosies obstrukcijos fone ar dėl kitų
priežasčių, vaikas ėmė blogiau reaguoti į aplinką,
dažnai perklausia kalbinamas, ar tapo nerangus,
neatidus [12-13]. Gydytojo otorinolaringologo
uždavinys – įvertinti tokio paciento nusiskundimus,
būgnelio struktūrinius pokyčius bei jo judrumą, o
esant įtarimui dėl SO, diagnozę patvirtinti klausos
organo funkciją įvertinančiais tyrimais. Dažniausiai
klinikinėje praktikoje atliekamas tyrimas yra
timpanometrija, kuri objektyviai, jautriai ir specifiškai
seroziniam otitui įvertina būgnelio vientisumą ir jo
judrumą, o taip pat išmatuoja slėgio pokyčius
būgninėje ertmėje [13]. Siekiant patikslinti diagnozę,
klinikinėje praktikoje rekomenduojama ištyrimą
papildyti akustinės refleksometrijos, otoakustinės
emisijos bei amžių atitinkančiu audiologiniu tyrimu
[1, 14]. Mūsų studijoje dalyvavusiems vaikams,
vidurinės ausies būklė buvo įvertinta visais minėtais
tyrimo metodais, o diagnozė patvirtinta remiantis
visuotinai priimtinais SO diagnostikos standartais.
Nepaisant to, kad SO etiologiniai veiksniai,
išsivystymo mechanizmas yra išytrinėti daugelyje
įvairaus dizaino mokslinių studijų, išlieka neaišku,
kodėl tie patys veiksniai, skirtingai veikia to paties
amžiaus vaikus, o vienintelis iki šiol žinomas
konservatyvus gydymo būdas – kramtymo ir pūtimo
pratimai, ne visiems pacientams yra efektyvūs [1].
Savo moksliniame darbe suformulavome hipotezę,
kad SO patofiziologijoje gali būti kitų reikšmingų
veiksnių, galinčių lemti dažnesnius SO epizodus ar
gydymui atsparią jo eigą. Vienas tokių – klausomąjį
vamzdį atveriančių raumenų distonija, susijusi su
besiformuojančiais kalbos įgūdžiais. Kadangi
klinikinėje praktikoje nėra tokių diagnostinių metodų,
kurie įgalintų tiesiogiai išmatuoti minėtų raumenų
funkciją, hipotezę bandėme pagrįsti netiesioginiais
duomenimis apie minėtų raumenų veiklą. Literatūroje
aptikome duomenų, teigiančių, kad evoliucijos eigoje,
vystantis žmogaus kalbos padargams, labiausiai
pasikeitė žmogaus veido forma, sąkandis ir
atitinkamai jų veikloje dalyvaujantys tempiamasis
minkštojo gomurio raumuo (m. tensor veli palatini) ir
keliamasis minkštojo gomurio raumuo (m. levator veli
palatini) [11]. Tai, kai kurių autorių manymu, ir galėjo
lemti kritinius pokyčius žmogaus vidurinėje ausyje.
Šią teoriją palaikantys mokslininkai teiginį grindžia
faktu, kad kiti žinduoliai, evoliucijos eigoje neišvystę
sugebėjimo kalbėti, niekuomet neserga SO [10].
Įdomu tai, kad analizuojant žmogaus ir bezdžionių
anatominius ausies ir su ja susijusių struktūrų
skirtumus, buvo pastebėta, kad žmogaus klausomąjį
vamzdį tempiantis raumuo prie KV kremzlės tvirtinasi
daug mažesniu paviršiaus plotu nei bezdžionės
palikuonių [10]. Tyrimais nustatyta, kad sveiko
žmogaus KV nebegali tinkamai atsiverti, kai vidurinės
Journal of Medical Sciences. Jan 30, 2021 - Volume 9 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
31
ausies slėgis staiga pasiekia žemesnę nei -50 mmHg
vertę [15]. Tuo tarpu bezdžionių KV veikla nesutrinka
net esant ženkliai mažesnėms slėgio reikšmėms
vidurinėje ausyje [16]. Tokie žmogaus anatominiai ir
fiziologiniai skirtumai, manoma, gali lemti mažiau
efektyvią oro apykaitą vidurinėje ausyje ir didinti
vidurinio otito riziką. Jei tokia sąsaja yra teisinga,
vaikai, turintys kalbos raidos atsilikimą, savo
komunikacijoje nenaudoja tam tikrų garsų,
atitinakamai jų KV atidarančių ir minkštąjį gomurį
judinančių raumenų veikla skiriasi nuo gerai kalbančių
jų bendraamžių. Taigi, jie turėtų rečiau sirgti vidurinės
ausies uždegimu. Šią hipotezę patvirtino mūsų tyrimo
rezultatai, kurie rodo, kad vaikai, turėję kalbos raidos
atsilikimą, SO sirgo statistiškai patikimai rečiau nei
tie, kurių kalbos raida nebuvo sutrikusi. Be to, visi
SKR grupei priskirti pacientai atvyko tikslinei klausos
patikrai, o NKR grupei priskirtieji – dėl kitų
priežasčių, SO dažnis buvo ženkliai didesnis
pastarojoje grupėje.
Įdomu tai, kad struktūriniai būgnelio pokyčiai be
audiologiškai patvirtinto klausos sutrikimo, taip pat
dažniau nustatyti NKR nei SKR grupėje, kas rodo, kad
KV geriau funkcionuoja vaikams, neturintiems gerų
kalbėjimo įgūdžių.
Tokie duomenys antrina hipotezei, kad kalbos
vystymasis gali sąlygoti anatominius ir funkcinius
gomurio raumenų pokyčius, kurie gali didinti SO
riziką normaliai kalbančiųjų populiacijoje. Tolimesnis
normaliai kalbančių bei kalbos raidos atsilikimą
turinčių vaikų tyrimas galėtų padėti geriau suprasti
vaikų serozinio vidurinio otito eigą, rizikos faktorius
bei išsivystymo mechanizmą.
Literatūros šaltiniai
1. Pribuišienė R., Uloza, V., Balsevičius T.,
Kuzminienė, A., Ulozienė I., Vaitkus S. Klinikinė
otorinolaringologija: vadovėlis. Kaunas: Lietuvos
sveikatos mokslų universiteto Leidybos namai, 2019.
2. Tos, M . Epidemiology and natural history of
secretory otitis. Am J Otol. 1984;5:459-462.
3. Mandel, EM, Doyle, WJ, Winther, B, Alper,
CM. The incidence, prevalence and burden of OM in
unselected children aged 1-8 years followed by weekly
otoscopy through the “common cold” season. Int J
Pediatr Otorhinolaryngol. 2008;72:491-499.
4. Rosenfeld, RM, Kay, D. Natural history of
untreated otitis media. Laryngoscope. 2003;113:1645-
1657.
5. Rosenfeld, RM, Schwartz, SR, Pynnonen,
MA. Clinical practice guideline: tympanostomy tubes
in children. Otolaryngol Head Neck Surg. 2013;149
(1):S1-S35.
6. Rosenfeld, R. M., Shin, J. J., Schwartz, S. R.,
Coggins, R., Gagnon, L., Hackell, J. M., Hoelting, D.,
Hunter, L. L., Kummer, A. W., Payne, S. C., Poe, D.
S., Veling, M., Vila, P. M., Walsh, S. A., & Corrigan,
M. D. (2016). Clinical Practice Guideline: Otitis
Media with Effusion (Update). Otolaryngology–Head
and Neck Surgery, 154(1_suppl), S1–S41.
7. Els T, Olwoch IP. The prevalence and impact
of otitis media with effusion in children admitted for
adeno-tonsillectomy at Dr George Mukhari Academic
Hospital, Pretoria, South Africa. Int J Pediatr
Otorhinolaryngol. 2018;110:76–80.
8. Chonmaitree T, Revai K, Grady JJ, Clos A,
Patel JA, Nair S, Fan J, Henrickson KJ. Viral upper
respiratory tract infection and otitis media
complication in young children. Clinical infectious
diseases. 2008 Mar 15;46(6):815-23.
Journal of Medical Sciences. Jan 30, 2021 - Volume 9 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
32
9. Rye MS, Blackwell JM, Jamieson SE.
Genetic susceptibility to otitis media in childhood.
Laryngoscope. 2012;122(3):665–75.
10. Bluestone CD, Swarts JD. Human
evolutionary history: consequences for the
pathogenesis of otitis media. Otolaryngology--head
and neck surgery : official journal of American
Academy of Otolaryngology-Head and Neck Surgery.
U.S. National Library of Medicine; 2010.
11. Schumacher K-U, Koppe T, Fanghanel J, et
al. Morphometric studies on the facial skeleton of
humans and Pongids based on CT-scans. Acta Anat
Nippon. 1994;69:636–644.
12. Grace AR, Pfleiderer AG. Dysequilibrium
and otitis media with effusion: what is the association?
J Laryngol Otol 1990;104:682–4.
13. Atkinson H, Wallis S, Coatesworth AP. Otitis
media with effusion. Postgrad Med. 2015;127(4):381–
5.
14. Lee H-J, Park S-K, Choi KY, Park SE, Chun
YM, Kim K-S, et al. Korean clinical practice
guidelines: otitis media in children. J Korean Med Sci.
2012;27(8):835–48.
15. Flisberg K, Ingelstedt S, Ortegren U. The
valve and “locking” mechanism of the Eustachian
tube. Acta Otolaryngol 1963; 182(Suppl):57–68.)
16. Bluestone, C.D. (2008), Impact of Evolution
on the Eustachian Tube. The Laryngoscope, 118: 522-
527.