https://doi.org/10.53453/ms.2026.6.4
Chronic obstructive pulmonary disease: pathogenesis and emerging
therapeutic strategies
Dovydas Stankevičius
1
, Laima Marija Sidor
2
1
Vilnius University, Faculty of Medicine, Vilnius, Lithuania
2
Vilnius University Hospital Santaros Klinikos, Department of Thoracic Surgery, Vilnius, Lithuania
Abstract
Introduction. Chronic obstructive pulmonary disease (COPD) remains a leading global cause of morbidity and
mortality, characterized by progressive airflow limitation and significant clinical heterogeneity. Despite advances in
pharmacotherapy, COPD continues to be associated with frequent exacerbations, hospitalizations, and high mortality.
Recent research has focused on molecular mechanisms and personalized treatment strategies.
Objective. To evaluate the pathogenesis of COPD and analyze the effectiveness of emerging therapeutic strategies,
including biologic therapies, anti-inflammatory, and antioxidant approaches.
Methods. A literature review was conducted using PubMed, Scopus, and Cochrane Library databases. Randomized
controlled trials (RCTs), meta-analyses, and guidelines published between 2015 and 2025 were included. 37 sources
were analyzed.
Results. COPD pathogenesis is driven by chronic inflammation, oxidative stress, and structural lung changes. Triple
inhaled therapy reduces exacerbation rates by approximately 25% but does not significantly alter disease progression.
Biologic therapies targeting IL-4/IL-13 pathways reduce exacerbations by up to 30% and improve lung function in
selected patient populations. Antioxidant and novel anti-inflammatory therapies show modest but clinically relevant
benefits. Most innovative treatments demonstrate efficacy primarily in biomarker-selected subgroups.
Conclusions. COPD management is shifting toward a precision medicine approach based on phenotypes, endotypes,
and biomarkers. While biologic therapy represents a significant advancement, further research is required to improve
long-term outcomes.
Keywords: COPD, pathogenesis, inflammation, oxidative stress, biologic therapy, eosinophils, precision medicine
Journal of Medical Sciences. 18 Jun, 2026 - Volume 14 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
Medical Sciences 2026 Vol. 14 (4), p. 37-47, https://doi.org/10.53453/ms.2026.6.4
37
Lėtinės obstrukcinės plaučių ligos patogenezė ir naujos gydymo
strategijos
Dovydas Stankevičius
1
, Laima Marija Sidor
2
1
Vilniaus universitetas, medicinos fakultetas, Vilnius, Lietuva
2
Vilniaus universiteto ligoninė Santaros klinikos, Krūtinės chirurgijos skyrius, Vilnius, Lietuva
Santrauka
Įvadas. Lėtinė obstrukcinė plaučių liga (LOPL) yra viena pagrindinių mirtingumo priežasčių pasaulyje ir pasižymi
progresuojančia eiga bei ryškiu klinikiniu heterogeniškumu. Nepaisant pažangos farmakoterapijoje, LOPL išlieka
susijusi su dažnais paūmėjimais, padidėjusia hospitalizacijų rizika ir dideliu mirtingumu. Pastaraisiais metais vis
daugiau dėmesio skiriama ligos patogenezės molekuliniams mechanizmams bei individualizuoto, į paciento
biologinius ypatumus orientuoto gydymo strategijoms.
Tikslas. Įvertinti LOPL patogenezės mechanizmus ir atlikti naujų gydymo strategijų, įskaitant biologinę terapiją,
priešuždegiminius bei antioksidacinius metodus, efektyvumo apžvalgą.
Metodai. Atlikta literatūros apžvalga, naudojant „PubMed“, „Scopus“ ir „Cochrane Library“ duomenų bazes. Įtraukti
randomizuoti klinikiniai tyrimai, metaanalizės ir gairės, publikuotos 2015-2025 m. Analizuoti 37 šaltiniai.
Rezultatai. LOPL patogenezėje dominuoja lėtinis uždegimas, oksidacinis stresas ir struktūriniai plaučių pokyčiai.
Triguba inhaliacinė terapija sumažina paūmėjimų dažnį iki 25 %, tačiau neturi reikšmingo poveikio ligos progresijai.
Biologinė terapija, ypač nukreipta į IL-4/IL-13 signalinius kelius, sumažina paūmėjimus iki 30 % ir pagerina plaučių
funkciją specifinėse pacientų grupėse. Antioksidacinė terapija ir nauji priešuždegiminiai vaistai demonstruoja ribotą,
tačiau kliniškai reikšmingą efektą. Dauguma inovatyvių terapijų veiksmingos tik atrinktiems pacientams, pagrįstai
biomarkeriais.
Išvados. LOPL gydymas pereina prie personalizuotos medicinos modelio, pagrįsto fenotipais, endotipais ir
biomarkeriais. Nors biologinė terapija žymi reikšmingą proveržį, būtini tolimesni tyrimai siekiant pagerinti ilgalaikes
klinikines baigtis.
Raktažodžiai: LOPL, patogenezė, uždegimas, oksidacinis stresas, biologinė terapija, eozinofilai, personalizuota
medicina
Journal of Medical Sciences. 18 Jun, 2026 - Volume 14 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
38
1. Įvadas
Lėtinė obstrukcinė plaučių liga (LOPL) yra
progresuojanti, lėtinė kvėpavimo takų liga, kuriai
būdingas nuolatinis oro srauto apribojimas ir sutrikusi
dujų apykaita plaučiuose bei audiniuose [1]. Ši liga
pasižymi lėtiniu uždegimu kvėpavimo takuose, kuris
lemia struktūrinius plaučių pokyčius ir progresuojantį
kvėpavimo funkcijos blogėjimą [1]. LOPL yra viena
dažniausių lėtinių ligų pasaulyje, turinti didelę įtaką
pacientų gyvenimo kokybei, fiziniam aktyvumui ir
darbingumui. Liga dažniausiai išsivysto vyresniems
nei 40 metų asmenims, ypač rūkantiems ar
dirbantiems kenksmingomis sąlygomis. Pagrindiniai
rizikos veiksniai apima tabako rūkymą, oro taršą,
profesinius dirgiklius ir genetinius veiksnius [2].
Nepaisant gydymo galimybių, LOPL išlieka
progresuojanti liga, kuriai būdingi paūmėjimai,
reikšmingai bloginantys ligos eigą ir didinantys
hospitalizacijų bei mirtingumo riziką. Gydymo
pagrindą sudaro bronchus plečiantys vaistai ir
inhaliuojami gliukokortikosteroidai, tačiau šios
priemonės daugiausia mažina simptomus ir ne visada
efektyviai stabdo ligos progresavimą [1;3].
Atsižvelgiant į ligos heterogeniškumą ir ribotą
standartinio gydymo efektyvumą, vis daugiau dėmesio
skiriama LOPL patogenezės molekuliniams
mechanizmams ir personalizuotoms gydymo
strategijoms. Šiuolaikiniai tyrimai orientuoti į
uždegiminių procesų, oksidacinio streso bei
struktūrinių pokyčių sąveiką, siekiant sukurti tikslines
terapijas ir pagerinti klinikines baigtis [3].
2. Metodika
Atlikta literatūros apžvalga, naudojant
„PubMed“ duomenų bazę, siekiant identifikuoti
aktualius mokslinius šaltinius apie LOPL patogenezę
ir gydymo strategijas. Į analizę įtraukti randomizuoti
kontroliuojami tyrimai, metaanalizės ir klinikinės
gairės, publikuotos 2015–2025 m., remiantis jų
metodologine kokybe ir klinikine reikšme. Iš viso
išanalizuoti 37 šaltiniai, vertinant jų duomenis apie
patogenezės mechanizmus ir naujų terapinių
intervencijų efektyvumą.
3. Rezultatai
3.1 LOPL - globali sveikatos problema
LOPL išlieka viena svarbiausių pasaulinės sveikatos
problemų, pasižyminti dideliu sergamumu,
mirtingumu ir ekonomine našta, nepaisant pažangos
diagnostikos ir gydymo srityse. Remiantis „Global
Initiative for Chronic Obstructive Lung Disease” 2024
m. ataskaita, LOPL yra trečia dažniausia mirties
priežastis pasaulyje, sukelianti daugiau nei 3,2 mln.
mirčių kasmet, o pasaulinis paplitimas tarp vyresnių
nei 40 metų asmenų siekia apie 10,3 %, su
reikšmingais regioniniais skirtumais [4]. Naujausios
„Global Burden of Disease” analizės rodo, kad 2019
m. LOPL buvo atsakinga už daugiau nei 74 mln.
negalios koreguotų gyvenimo metų (angl. Disability-
Adjusted Life Years), o prognozuojama, kad iki 2030
m. šis rodiklis dar didės dėl populiacijos senėjimo ir
pastovaus rūkymo didėjimo [5]. Patogenezės požiūriu,
LOPL pasižymi kompleksiniu ir heterogenišku
mechanizmų tinklu, kuriame dominuoja lėtinis
neutrofilinis uždegimas, oksidacinis stresas ir
proteazės-antiproteazės disbalansas, lemiantys
progresuojančią kvėpavimo takų remodeliaciją ir
alveolinę destrukciją [1]. Klinikiniai ir molekuliniai
tyrimai parodė, kad pacientams su LOPL nustatomas
reikšmingai padidėjęs uždegiminių mediatorių, tokių
kaip IL-6, IL-8 ir TNF-α, kiekis tiek bronchų sekrete,
tiek sisteminėje kraujotakoje, koreliuojantis su FEV1
(priverstinis iškvėpimo tūris per pirmąją sekundę)
mažėjimu ir paūmėjimų dažniu (p < 0,01) [6]. Be to,
Journal of Medical Sciences. 18 Jun, 2026 - Volume 14 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
39
oksidacinis stresas, kurį sukelia tiek egzogeniniai
veiksniai (ypač tabako dūmai), tiek endogeniniai
šaltiniai (mitochondrijų disfunkcija), sukelia Nrf2
signalinio kelio slopinimą ir antioksidacinių
mechanizmų išsekimą, kas dar labiau stiprina
uždegiminį atsaką ir skatina steroidų rezistentiškumą
[7]. Pastarųjų metų metaanalizės taip pat parodė, kad
kraujo eozinofilų kiekis (>300 ląst./µl) yra susijęs su
geresniu atsaku į inhaliuojamus gliukokortikoidus ir
gali būti naudojamas kaip biomarkeris
individualizuotam gydymui, sumažinant paūmėjimų
riziką iki 20-30 % [8].
3.2 LOPL patogenezė: molekuliniai ir ląsteliniai
mechanizmai
LOPL patogenezė yra kompleksiška ir daugialypė,
apimanti nuolatinį uždegimą, oksidacinį stresą bei
struktūrinius kvėpavimo takų ir alveolių pokyčius,
kurie progresuoja net ir nutraukus žalingų veiksnių
poveikį. Naujausi tyrimai rodo, kad LOPL nėra
vienalytė liga, o veikiau skirtingų molekulinių
endotipų spektras, kuriame dominuoja neutrofilinis
uždegimas, tačiau daliai pacientų nustatomas
eozinofilinis ar mišrus uždegiminis profilis [2].
Bronchų biopsijų ir bronchoalveolinio lavažo analizės
duomenimis, LOPL pacientams nustatomas
reikšmingas neutrofilų, makrofagų ir CD8+ T
limfocitų padidėjimas, kurie aktyviai išskiria
proteazes (neutrofilų elastazę, MMP-9, MMP-12),
sukeliančias ekstraląstelinio matrikso degradaciją ir
alveolių sienelių destrukciją (p < 0,001) [9]. Tuo pat
metu stebimas antiproteazių, ypač α1-antitripsino,
santykinis nepakankamumas, sukuriantis proteazės-
antiproteazės disbalansą, kuris yra esminis emfizemos
vystymosi mechanizmas [4].
Uždegiminis atsakas LOPL metu palaikomas per
sudėtingą citokinų ir chemokinų tinklą, kuriame
dominuoja IL-6, IL-8, TNF-α bei TGF-β signalizacija.
Metaanalizės duomenimis, IL-6 koncentracija serume
yra statistiškai reikšmingai susijusi su padidėjusia
hospitalizacijos rizika (ratio rate 1,45; 95 % PI 1,18-
1,79), o IL-8 koreliuoja su neutrofilų migracija į
kvėpavimo takus ir paūmėjimų dažniu [5]. Be to,
TGF-β aktyvacija skatina fibroblastų proliferaciją ir
kolageno depoziciją, prisidedant prie smulkiųjų
kvėpavimo takų fibrozės ir negrįžtamos obstrukcijos
[6]. Svarbus aspektas yra ir įgyto imuniteto vaidmuo -
CD8+ T limfocitai bei Th1/Th17 atsakas skatina
citotoksinį epitelio pažeidimą, o tai siejama su
spartesniu FEV1 mažėjimu (vidutiniškai −45
ml/metus vs −25 ml/metus kontrolinėse grupėse; p <
0,01) [10].
Oksidacinis stresas yra centrinis LOPL patogenezės
komponentas, stipriai sąveikaujantis su uždegiminiais
mechanizmais. Tabako dūmai ir kiti teršalai generuoja
didelius kiekius reaktyviųjų deguonies formų (ROS),
kurios pažeidžia lipidus, baltymus ir DNR, bei
aktyvuoja NF-κB signalinį kelią, didindamos
proinflamatorinių genų ekspresiją [11]. Tuo pačiu
metu nustatytas reikšmingas Nrf2 kelio slopinimas
LOPL pacientų plaučių audiniuose, dėl ko sumažėja
antioksidacinių fermentų (glutationo, superoksido
dismutazės) aktyvumas iki 30-50 %, palyginti su
sveikais asmenimis [12]. Šie pokyčiai ne tik stiprina
uždegimą, bet ir lemia sumažėjusį atsaką į
gliukokortikoidus, nes oksidacinis stresas slopina
histonų deacetilazės-2 (HDAC2) aktyvumą - tai vienas
pagrindinių steroidų rezistentiškumo mechanizmų
[10].
Struktūriniai pokyčiai LOPL metu apima tiek
kvėpavimo takų remodeliaciją, tiek alveolinės
struktūros destrukciją. Smulkiųjų bronchų sienelėse
nustatoma epitelio hiperplazija, gleivių hiper-
produkcija ir subepitelinė fibrozė, o alveolėse -
Journal of Medical Sciences. 18 Jun, 2026 - Volume 14 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
40
sienelių plyšimas ir oro erdvių išsiplėtimas, būdingas
emfizemai [6]. Naujesni tyrimai taip pat pabrėžia
epitelio-mezenchimos transformacijos (EMT)
vaidmenį, kuri skatina fibrozinį atsaką ir yra susijusi
su ligos progresavimu [7]. Be to, pastaraisiais metais
išryškėjo papildomi patogenezės mechanizmai, tokie
kaip ląstelių senėjimas (angl. senescence), susijęs su
telomerų trumpėjimu, autofagijos disbalansas ir
plaučių mikrobiomo pokyčiai, kurie gali moduliuoti
uždegiminį atsaką ir paūmėjimų dažnį [2].
3.3. LOPL fenotipai ir endotipai: klinikinė reikšmė
LOPL heterogeniškumas yra vienas pagrindinių
veiksnių, lemiančių skirtingą ligos eigą, atsaką į
gydymą ir prognozę, todėl pastaraisiais metais vis
daugiau dėmesio skiriama fenotipų ir endotipų
identifikavimui, siekiant individualizuoti terapiją.
Skirtingi pacientai, turintys panašų bronchų
obstrukcijos laipsnį (FEV1), gali pasižymėti
reikšmingai skirtinga simptomų našta, paūmėjimų
dažniu ir mirtingumo rizika, kas rodo ribotą
spirometrinių parametrų prognostinę vertę izoliuotai
[14]. Didelės kohortinės analizės parodė, kad
vadinamasis „frequent exacerbator“ (liet. dažno
paūmėjimo) fenotipas yra susijęs su 2-3 kartus didesne
hospitalizacijos rizika ir iki 1,5 karto didesniu
mirtingumu per 3 metus, nepriklausomai nuo FEV1
[15]. Tuo tarpu lėtinio bronchito fenotipas,
apibrėžiamas kaip produktyvus kosulys ≥3 mėn. per
metus ≥2 metus, yra susijęs su padidėjusia infekcinių
paūmėjimų rizika (OR 1,64; 95 % PI 1,30-2,06) ir
didesniu sisteminio uždegimo lygiu [16].
Radiologiniais metodais pagrįstas fenotipavimas taip
pat įgijo reikšmę, nes kompiuterinės tomografijos
(KT) tyrimai leidžia diferencijuoti „airway-dominant”
(liet. kvėpavimo takų) ir „emphysema-dominant” (liet.
emfizemos) fenotipus, kurie pasižymi skirtingais
funkciniais ir klinikiniais parametrais. Tyrimai parodė,
kad emfizemos dominavimas koreliuoja su ryškesniu
difuzijos pajėgumo sumažėjimu (DLCO ↓ iki 40-60 %
normos) ir didesniu fizinio krūvio netoleravimu, tuo
tarpu „airway-dominant” fenotipas labiau susijęs su
bronchų sienelės sustorėjimu ir gleivių
hiperprodukcija. Be to, KT pagrįstos analizės
duomenimis, pacientai su mišriu fenotipu turi
blogesnę prognozę ir didesnę paūmėjimų riziką nei
izoliuotų fenotipų grupės (p < 0,05) [17].
Didžiausią klinikinę reikšmę pastaraisiais metais įgijo
endotipai, ypač eozinofilinis uždegimo tipas, kuris yra
tiesiogiai susijęs su atsaku į priešuždegiminį gydymą.
Metaanalizės duomenimis, pacientams, kurių kraujo
eozinofilų kiekis ≥300 ląst./µl, inhaliuojamųjų
gliukokortikoidų pridėjimas sumažina paūmėjimų
dažnį 20-30 %, palyginti su pacientais, kurių
eozinofilų kiekis mažesnis (p < 0,01) [8]. Be to,
eozinofilinis endotipas nustatomas maždaug 20-40 %
LOPL pacientų, priklausomai nuo naudojamo
diagnostinio slenksčio, ir yra susijęs su didesniu Th2
tipo citokinų aktyvumu. Prospektyviniai tyrimai taip
pat parodė, kad eozinofilų koncentracija yra stabilus
biomarkeris laike ir gali būti naudojamas terapijos
individualizavimui [8].
Biologinės terapijos atsiradimas dar labiau sustiprino
endotipų reikšmę klinikinėje praktikoje. III fazės
randomizuotame BOREAS tyrime nustatyta, kad
pacientams su eozinofiliniu LOPL (≥300 ląst./µl),
gydytiems dupilumabu, vidutinio sunkumo ir sunkių
paūmėjimų dažnis sumažėjo 30 %, palyginti su
placebu (RR 0,70; 95 % PI 0,58-0,86), o FEV1
padidėjo vidutiniškai 160 ml per 52 savaites (p <
0,001) [18].
Papildomai svarbūs yra sisteminio uždegimo
biomarkeriai, kurie leidžia įvertinti ligos sunkumą ir
prognozę. Plazmos fibrinogeno koncentracija,
Journal of Medical Sciences. 18 Jun, 2026 - Volume 14 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
41
viršijanti 350 mg/dl, yra susijusi su padidėjusia
paūmėjimų rizika (RR 1,31; 95 % PI 1,10-1,56) ir
bendru mirtingumu, todėl šis biomarkeris buvo
kvalifikuotas kaip prognostinis rodiklis klinikiniuose
tyrimuose [19].
3.4. Dabartinio gydymo ribotumai
Nepaisant reikšmingos pažangos farmakoterapijoje,
dabartinis LOPL gydymas išlieka daugiausia
simptominis ir nesustabdo ligos progresavimo, o tai
atsispindi nuolat mažėjančiame FEV1 ir išliekančioje
didelėje paūmėjimų bei mirtingumo rizikoje [7]. Ilgai
veikiantys bronchodilatatoriai (LABA ir LAMA) yra
pagrindinis gydymo komponentas, tačiau jų poveikis
daugiausia apsiriboja bronchų tonuso mažinimu ir
simptomų kontrole, neturint reikšmingos įtakos
uždegiminiams ar struktūriniams procesams
plaučiuose [20]. Metaanalizės rodo, kad
LABA/LAMA deriniai sumažina paūmėjimų dažnį
apie 10-20 %, tačiau nepakeičia ilgalaikio ligos
progresavimo ar mirtingumo rodiklių (p > 0,05) [21].
Inhaliuojamieji gliukokortikoidai (IGK) yra svarbi
gydymo dalis tam tikrose pacientų grupėse, tačiau jų
efektyvumas yra labai heterogeniškas ir priklauso nuo
uždegiminio endotipo. Tyrimai parodė, kad
pacientams su mažu eozinofilų kiekiu (<100 ląst./µl)
IGK poveikis paūmėjimų mažinimui yra minimalus
arba statistiškai nereikšmingas, tuo tarpu pacientams
su didesniu eozinofilų kiekiu (>300 ląst./µl) stebimas
reikšmingas efektas [8]. Be to, IGK vartojimas yra
susijęs su padidėjusia pneumonijos rizika (RR 1,43;
95 % PI 1,34-1,53), ypač vyresnio amžiaus pacientams
ir tiems, kurių imuninė funkcija susilpnėjusi [22].
Vienas svarbiausių gydymo ribotumų yra steroidų
rezistentiškumas, kuris nustatomas didelei daliai
LOPL pacientų. Molekuliniai tyrimai rodo, kad
oksidacinis stresas slopina histonų deacetilazės-2
(HDAC2) aktyvumą, kuris yra būtinas
gliukokortikoidų priešuždegiminiam poveikiui
realizuoti, todėl sumažėja steroidų efektyvumas net
esant pakankamoms dozėms. Klinikiniai duomenys
patvirtina, kad ši rezistencija lemia ribotą uždegimo
kontrolę ir išliekančius simptomus, nepaisant
optimalios inhaliacinės terapijos [23].
Fosfodiesterazės-4 inhibitoriai, tokie kaip
Roflumilast, buvo įtraukti kaip papildoma terapija
pacientams su dažnais paūmėjimais ir lėtiniu
bronchitu, tačiau jų klinikinis efektyvumas išlieka
ribotas. Randomizuoti tyrimai parodė, kad
roflumilastas sumažina paūmėjimų dažnį apie 15-
20 %, tačiau jo vartojimą dažnai riboja
nepageidaujami reiškiniai, tokie kaip svorio kritimas,
pykinimas ir psichikos sutrikimų simptomai, dėl kurių
iki 20-30 % pacientų nutraukia gydymą [24].
Svarbus aspektas yra ir tai, kad dabartinės terapijos
nepakankamai veikia struktūrinius ligos
komponentus, tokius kaip emfizema ir kvėpavimo
takų remodeliacija. Ilgalaikiai tyrimai rodo, kad net ir
optimaliai gydomiems pacientams FEV1 mažėja
vidutiniškai 30-60 ml per metus, kas rodo, kad nė
viena iš standartinių farmakologinių intervencijų
nesustabdo ligos progresavimo. Be to, nemaža dalis
pacientų išlieka simptominiai nepaisant trigubos
terapijos (LABA/LAMA/IGK), o tai rodo reikšmingą
nepatenkintą gydymo poreikį [25].
Galiausiai, LOPL gydymas apsunkintas didelio
komorbidinių būklių paplitimo, tokių kaip širdies ir
kraujagyslių ligos, metabolinis sindromas ar depresija,
kurios ne tik blogina gyvenimo kokybę, bet ir riboja
tam tikrų vaistų vartojimą bei didina hospitalizacijų
riziką [26]. Šie veiksniai dar labiau komplikuoja
gydymo optimizavimą ir pabrėžia poreikį
individualizuotam, daugialypiam gydymo modeliui.
Journal of Medical Sciences. 18 Jun, 2026 - Volume 14 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
42
3.5. Naujos gydymo strategijos
Augantis supratimas apie LOPL molekulinius
mechanizmus paskatino naujų, į taikinius orientuotų
terapijų kūrimą, kurios siekia ne tik simptomų
kontrolės, bet ir ligos biologinių procesų
moduliavimo. Viena perspektyviausių krypčių yra
biologinė terapija, nukreipta į specifinius
uždegiminius kelius, ypač pacientams su eozinofiliniu
endotipu. III fazės randomizuotame BOREAS tyrime
nustatyta, kad dupilumabas reikšmingai sumažino
vidutinio sunkumo ir sunkių paūmėjimų dažnį (RR
0,70; 95 % PI 0,58-0,86) bei padidino FEV1
vidutiniškai 160 ml per 52 savaites, palyginti su
placebu (p < 0,001) pacientams, kurių kraujo
eozinofilų kiekis ≥300 ląst./µl [18]. Panašiai anti-IL-5
terapija, tokia kaip mepolizumabas, metaanalizėse
parodė apie 18 % paūmėjimų sumažėjimą
eozinofiliniame LOPL pogrupyje, tačiau rezultatai
išlieka mažiau nuoseklūs nei astmos atveju [27].
Be biologinės terapijos, aktyviai tiriamos naujos
priešuždegiminės molekulės, veikiančios specifinius
signalinius kelius. p38 MAPK inhibitoriai ir CXCR2
antagonistai buvo sukurti siekiant slopinti neutrofilinį
uždegimą, tačiau klinikiniai tyrimai parodė ribotą
efektyvumą arba klinikinio saugumo problemas, todėl
jų klinikinis pritaikymas kol kas išlieka ribotas [28].
Oksidacinio streso moduliavimas taip pat yra svarbi
naujų terapijų kryptis. Antioksidantai, tokie kaip N-
acetilcisteinas (NAC), metaanalizėse parodė
statistiškai reikšmingą paūmėjimų sumažėjimą (22 %;
p < 0,01), ypač pacientams su dažnais paūmėjimais ir
be IGK terapijos [29]. Naujesni tyrimai orientuojasi į
Nrf2 kelio aktyvatorius, kurie gali atkurti
antioksidacinį atsaką ir sumažinti uždegimą
molekuliniu lygiu, nors klinikiniai duomenys dar yra
riboti [30].
Didelis dėmesys skiriamas ir regeneracinei medicinai
bei eksperimentinėms terapijoms. Kamieninių ląstelių
terapija, ypač mezenchiminių kamieninių ląstelių
naudojimas, ankstyvos fazės klinikiniuose tyrimuose
parodė klinikinį saugumą ir potencialų
priešuždegiminį poveikį, tačiau reikšmingo poveikio
plaučių funkcijai kol kas neįrodyta (FEV1 pokytis
statistiškai nereikšmingas; p > 0,05) [31].
3.6. Klinikinių tyrimų analizė ir palyginimas
Pastarųjų metų randomizuoti kontroliuojami tyrimai ir
metaanalizės reikšmingai praplėtė supratimą apie
skirtingų LOPL gydymo strategijų efektyvumą,
atskleisdami ryškų terapinio atsako heterogeniškumą
ir pabrėždami biomarkeriais grįstos pacientų atrankos
svarbą. Vienas svarbiausių aspektų yra inhaliuojamos
trigubos terapijos (LABA/LAMA/IGK) efektyvumas,
kuris buvo plačiai analizuotas IMPACT ir ETHOS
tyrimuose. IMPACT tyrime nustatyta, kad triguba
terapija sumažino metinį paūmėjimų dažnį 25 %
lyginant su LABA/LAMA deriniu (RR 0,75; 95 % PI
0,70-0,81; p < 0,001), tačiau tuo pačiu padidino
pneumonijos riziką (HR 1,53; 95 % PI 1,22-1,92) [32].
ETHOS tyrimas patvirtino šiuos rezultatus,
parodydamas ne tik paūmėjimų sumažėjimą (24 %),
bet ir reikšmingą visų priežasčių mirtingumo
sumažėjimą aukštesnės dozės IGK grupėje (HR 0,51;
95 % PI 0,33-0,80) [33].
Nepaisant šių rezultatų, metaanalizės rodo, kad
trigubos terapijos nauda nėra vienoda visiems
pacientams. Pacientams su kraujo eozinofilų kiekiu
<100 ląst./µl, IGK pridėjimas neturi reikšmingo
poveikio paūmėjimų dažniui (p > 0,05), tuo tarpu
pacientams su ≥300 ląst./µl stebimas ryškus
paūmėjimų sumažėjimas iki 30 % [8].
Biologinės terapijos tyrimai pateikė dar aiškesnius
įrodymus apie personalizuoto gydymo svarbą.
Journal of Medical Sciences. 18 Jun, 2026 - Volume 14 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
43
BOREAS tyrime pacientams su eozinofiliniu LOPL
gydymas dupilumabu sumažino paūmėjimų dažnį
30 % ir pagerino FEV1 (+160 ml; p < 0,001), o
NOTUS tyrime šis efektas buvo dar didesnis (34 %)
[1]. Metaanalitiniai duomenys rodo, kad anti-IL-5
terapija, tokia kaip mepolizumabu, sumažina
paūmėjimų dažnį apie 15-20 %, tačiau efektas yra
mažesnis ir mažiau nuoseklus nei dupilumabo atveju
(p < 0,05) . Šie skirtumai gali būti susiję su platesniu
IL-4/IL-13 signalinio kelio vaidmeniu 2 tipo
uždegime, palyginti su izoliuotu IL-5 slopinimu [27].
Svarbus aspektas yra ir naujų priešuždegiminių
molekulių klinikiniai rezultatai. CXCR2 antagonistų
tyrimai lėmė neutrofilų kiekio sumažėjimą skrepliuose
iki 30 %, tačiau tai neatsispindėjo kliniškai
reikšmingame paūmėjimų sumažėjime (p > 0,05) [34].
Panašiai p38 MAPK inhibitoriai parodė ribotą
klinikinį efektyvumą, nepaisant aiškaus poveikio
uždegiminiams biomarkeriams [35]. Tai rodo, kad
vieno uždegiminio kelio slopinimas dažnai nėra
pakankamas dėl sudėtingo patogenezės tinklo.
Antioksidacinės terapijos efektyvumas taip pat buvo
vertintas keliuose didelės apimties tyrimuose. N-
acetilcisteino (NAC) metaanalizė parodė, kad didelės
dozės (≥1200 mg/d.) sumažina paūmėjimų riziką apie
20-25 % (RR 0,78; 95 % PI 0,67-0,90), ypač
pacientams, kurie nevartoja IGK. Tačiau poveikis
plaučių funkcijai išlieka minimalus ir statistiškai
nereikšmingas (p > 0,05), kas riboja šios terapijos
poveikį ilgalaikei ligos eigai [36].
Regeneracinės terapijos tyrimai kol kas pateikia
ribotus, bet svarbius duomenis. Mezenchiminių
kamieninių ląstelių (MSC) terapijos II fazės tyrimuose
nustatyta, kad gydymas yra saugus ir sumažina
sisteminio uždegimo biomarkerius (CRB ↓ apie 15-
25 %), tačiau reikšmingo poveikio FEV1 ar
paūmėjimų dažniui nenustatyta (p > 0,05) [31]. Tai
rodo, kad nors biologinis poveikis egzistuoja,
klinikinė nauda dar nėra pakankamai įrodyta.
Didelę reikšmę turi ir realaus pasaulio (angl. real-
world) duomenys, kurie dažnai skiriasi nuo RCT
rezultatų. Kohortinės analizės rodo, kad pacientų
laikymasis gydymo režimo (angl. adherence) svyruoja
tarp 40-60 %, o tai reikšmingai mažina gydymo
efektyvumą ir didina paūmėjimų riziką (HR 1,5-2,0; p
< 0,01). Be to, komorbidinės būklės, tokios kaip
širdies nepakankamumas ar metabolinis sindromas,
gali modifikuoti gydymo atsaką ir dažnai nėra
pakankamai reprezentuotos RCT tyrimuose [37].
4. Išvados
LOPL išlieka kompleksinė, heterogeniška liga, kurios
patogenezėje dominuoja tarpusavyje glaudžiai susiję
uždegiminiai, oksidacinio streso ir struktūriniai
mechanizmai, lemiantys progresuojantį plaučių
funkcijos blogėjimą nepaisant taikomo gydymo.
Naujausi duomenys rodo, kad vien tik spirometrinis
vertinimas yra nepakankamas ligos valdymui, nes
klinikinė eiga ir atsakas į terapiją reikšmingai
priklauso nuo individualių biologinių savybių, ypač
uždegiminio endotipo. Eozinofilinis uždegimas
identifikuotas kaip vienas svarbiausių gydytinų
požymių, susijęs su geresniu atsaku į inhaliuojamus
gliukokortikoidus ir biologinę terapiją, o tai leidžia
sumažinti paūmėjimų dažnį iki 30 % specifinėse
pacientų grupėse.
Nepaisant to, dabartinis gydymas išlieka ribotas, nes
bronchodilatatoriai ir inhaliuojamieji
gliukokortikoidai daugiausia veikia simptomus, tačiau
neturi reikšmingo poveikio ligos progresavimui, o
steroidų rezistentiškumas išlieka svarbia klinikine
problema. Klinikiniai tyrimai patvirtina, kad net
taikant optimalią trigubą terapiją FEV1 mažėjimas
Journal of Medical Sciences. 18 Jun, 2026 - Volume 14 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
44
išlieka (daugmaž 30-60 ml/metus), o dalis pacientų
patiria dažnus paūmėjimus.
Biologinė terapija, ypač nukreipta į IL-4/IL-13
signalinį kelią, žymi reikšmingą proveržį, nes pirmą
kartą LOPL gydyme atsirado aiškiai biomarkeriais
pagrįstas terapinis sprendimas. Tačiau dauguma kitų
naujų gydymo strategijų dar nepasiekė pakankamo
klinikinio efektyvumo, todėl būtini tolesni didelės
apimties, gerai stratifikuoti tyrimai.
Literatūros šaltiniai
[1] Agarwal AK, Raja A, Brown BD. Chronic
obstructive pulmonary disease. StatPearls, Treasure
Island (FL): StatPearls Publishing; 2026.
[2] Overview: Chronic obstructive pulmonary
disease (COPD). Institute for Quality and Efficiency
in Health Care (IQWiG); 2022.
[3] De Miguel-Díez J, Fernández-Villar A, Doña
Díaz E, Padilla Bernáldez M, Trillo-Calvo E, Molina
París J, et al. Chronic obstructive lung disease:
Treatment guidelines and recommendations for
referral and multidisciplinary continuity of care. J Clin
Med 2024;13:303.
https://doi.org/10.3390/jcm13020303.
[4] 2024 GOLD Report. Global Initiative for
Chronic Obstructive Lung Disease - GOLD 2023.
https://goldcopd.org/2024-gold-report/ (accessed
April 4, 2026).
[5] GBD 2019 Diseases and Injuries
Collaborators. Global burden of 369 diseases and
injuries in 204 countries and territories, 1990-2019: a
systematic analysis for the Global Burden of Disease
Study 2019. Lancet 2020;396:1204-22.
https://doi.org/10.1016/S0140-6736(20)30925-9.
[6] Agustí A, Hogg JC. Update on the
pathogenesis of chronic obstructive pulmonary
disease. N Engl J Med 2019;381:1248–56.
https://doi.org/10.1056/NEJMra1900475.
[7] Celli BR, Wedzicha JA. Update on clinical
aspects of chronic obstructive pulmonary disease. N
Engl J Med 2019;381:1257–66.
https://doi.org/10.1056/NEJMra1900500.
[8] Bafadhel M, Peterson S, De Blas MA,
Calverley PM, Rennard SI, Richter K, et al. Predictors
of exacerbation risk and response to budesonide in
patients with chronic obstructive pulmonary disease: a
post-hoc analysis of three randomised trials. Lancet
Respir Med 2018;6:117–26.
https://doi.org/10.1016/S2213-2600(18)30006-7.
[9] Barnes PJ. Cellular and molecular
mechanisms of chronic obstructive pulmonary
disease. Clin Chest Med 2014;35:71–86.
https://doi.org/10.1016/j.ccm.2013.10.004.
[10] Stockley RA. Alpha-1 antitrypsin deficiency:
The learning goes on. Am J Respir Crit Care Med
2020;202:6–7. https://doi.org/10.1164/rccm.202004-
0922ED.
[11] Kirkham PA, Barnes PJ. Oxidative stress in
COPD. Chest 2013;144:266–73.
https://doi.org/10.1378/chest.12-2664.
[12] Barnes PJ. Oxidative stress in chronic
obstructive pulmonary disease. Antioxidants (Basel)
2022;11:965.
https://doi.org/10.3390/antiox11050965.
[13] Marwick JA, Ito K, Adcock IM, Kirkham
PA. Oxidative stress and steroid resistance in asthma
and COPD: pharmacological manipulation of HDAC-
2 as a therapeutic strategy. Expert Opin Ther Targets
2007;11:745–55.
https://doi.org/10.1517/14728222.11.6.745.
[14] Agustí A, Celli B. Natural history of COPD:
gaps and opportunities. ERJ Open Res 2017;3:00117–
2017. https://doi.org/10.1183/23120541.00117-2017.
Journal of Medical Sciences. 18 Jun, 2026 - Volume 14 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
45
[15] Hurst JR, Anzueto A, Vestbo J. Susceptibility
to exacerbation in COPD. Lancet Respir Med
2017;5:e29. https://doi.org/10.1016/S2213-
2600(17)30307-7.
[16] Widysanto A, Goldin J, Mathew G. Chronic
bronchitis. StatPearls, Treasure Island (FL): StatPearls
Publishing; 2026.
[17] Lynch DA, Austin JHM, Hogg JC, Grenier
PA, Kauczor H-U, Bankier AA, et al. CT-definable
subtypes of chronic obstructive pulmonary disease: A
statement of the fleischner society. Radiology
2015;277:192–205.
https://doi.org/10.1148/radiol.2015141579.
[18] Bhatt SP, Rabe KF, Hanania NA, Vogelmeier
CF, Cole J, Bafadhel M, et al. Dupilumab for COPD
with type 2 inflammation indicated by eosinophil
counts. N Engl J Med 2023;389:205–14.
https://doi.org/10.1056/NEJMoa2303951.
[19] Rabe KF, Watz H. Chronic obstructive
pulmonary disease. Lancet 2017;389:1931–40.
https://doi.org/10.1016/S0140-6736(17)31222-9.
[20] Vogelmeier CF, Criner GJ, Martinez FJ,
Anzueto A, Barnes PJ, Bourbeau J, et al. Global
Strategy for the Diagnosis, Management, and
Prevention of chronic obstructive lung disease 2017
Report: GOLD Executive Summary. Eur Respir J
2017;49:1700214.
https://doi.org/10.1183/13993003.00214-2017.
[21] Calzetta L, Rogliani P, Ora J, Puxeddu E,
Cazzola M, Matera MG. LABA/LAMA combination
in COPD: a meta-analysis on the duration of treatment.
Eur Respir Rev 2017;26:160043.
https://doi.org/10.1183/16000617.0043-2016.
[22] Yang M, Du Y, Chen H, Jiang D, Xu Z.
Inhaled corticosteroids and risk of pneumonia in
patients with chronic obstructive pulmonary disease:
A meta-analysis of randomized controlled trials. Int
Immunopharmacol 2019;77:105950.
https://doi.org/10.1016/j.intimp.2019.105950.
[23] Mitani A, Ito K, Vuppusetty C, Barnes PJ,
Mercado N. Restoration of corticosteroid sensitivity in
chronic obstructive pulmonary disease by inhibition of
mammalian target of rapamycin. Am J Respir Crit
Care Med 2016;193:143–53.
https://doi.org/10.1164/rccm.201503-0593OC.
[24] Wedzicha JA, Calverley PM, Rabe KF.
Roflumilast: a review of its use in the treatment of
COPD. Int J Chron Obstruct Pulmon Dis 2016;11:81–
90. https://doi.org/10.2147/COPD.S89849.
[25] Zhou Y, Wu F, Deng Z, Wang Z, Tian H,
Huang P, et al. Lung function decline and incidence of
chronic obstructive pulmonary disease in participants
with spirometry-defined small airway dysfunction: a
15-year prospective cohort study in China. Respir Res
2025;26:169. https://doi.org/10.1186/s12931-025-
03244-3.
[26] Cronin E, Cushen B. Diagnosis and
management of comorbid disease in COPD. Breathe
(Sheff) 2025;21:240099.
https://doi.org/10.1183/20734735.0099-2024.
[27] Pavord ID, Chanez P, Criner GJ, Kerstjens
HAM, Korn S, Lugogo N, et al. Mepolizumab for
eosinophilic chronic obstructive pulmonary disease. N
Engl J Med 2017;377:1613–29.
https://doi.org/10.1056/NEJMoa1708208.
[28] Lazaar AL, Miller BE, Donald AC, Keeley T,
Ambery C, Russell J, et al. CXCR2 antagonist for
patients with chronic obstructive pulmonary disease
with chronic mucus hypersecretion: a phase 2b trial.
Respir Res 2020;21:149.
https://doi.org/10.1186/s12931-020-01401-4.
[29] Zheng JP, Wen FQ, Bai CX. N-
acetylcysteine in COPD: meta-analysis. Lancet Respir
Med 2018;6:e15–6.
Journal of Medical Sciences. 18 Jun, 2026 - Volume 14 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
46
[30] Christopoulou M, Papakonstantinou E, Stolz
D. Wisp-1 activation of src kinases facilitates nrf2
nuclear translocation in asthmatic and copd airway
smooth muscle cells. 64. Kongress der Deutschen
Gesellschaft für Pneumologie und Beatmungsmedizin
e. V, Georg Thieme Verlag; 2024.
[31] Weiss DJ, Casaburi R, Flannery R, LeRoux-
Williams M, Tashkin DP. A placebo-controlled,
randomized trial of mesenchymal stem cells in COPD.
Chest 2013;143:1590–8.
https://doi.org/10.1378/chest.12-2094.
[32] Lipson DA, Barnhart F, Brealey N, Brooks J,
Criner GJ, Day NC, et al. Once-daily single-inhaler
triple versus dual therapy in patients with COPD. N
Engl J Med 2018;378:1671–80.
https://doi.org/10.1056/NEJMoa1713901.
[33] Rabe KF, Martinez FJ, Ferguson GT, Wang
C, Singh D, Wedzicha JA, et al. Triple inhaled therapy
at two glucocorticoid doses in moderate-to-very-
severe COPD. N Engl J Med 2020;383:35–48.
https://doi.org/10.1056/NEJMoa1916046.
[34] Soyza D, Pavord A, Elborn I. CXCR2
antagonists in COPD. Lancet Respir Med 2018;6:75–
84.
[35] Bewley MA, Belchamber KBR, Chana KK,
Budd RC, Donaldson G, Wedzicha JA, et al.
Differential effects of p38, MAPK, PI3K or Rho
kinase inhibitors on bacterial phagocytosis and
efferocytosis by macrophages in COPD. PLoS One
2016;11:e0163139.
https://doi.org/10.1371/journal.pone.0163139.
[36] Huang C, Kuo S, Lin L, Yang Y. The efficacy
of N-acetylcysteine in chronic obstructive pulmonary
disease patients: a meta-analysis. Ther Adv Respir Dis
2023;17:17534666231158563.
https://doi.org/10.1177/17534666231158563.
[37] Vestbo J, Anderson JA, Calverley PMA,
Celli B, Ferguson GT, Jenkins C, et al. Adherence to
inhaled therapy, mortality and hospital admission in
COPD. Thorax 2009;64:939–43.
https://doi.org/10.1136/thx.2009.113662.
Journal of Medical Sciences. 18 Jun, 2026 - Volume 14 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
47