https://doi.org/10.53453/ms.2026.7.4
Chronic constipation: a contemporary approach to diagnosis and
management
Gabrielė Marija Vyšniauskaitė
1
, Marcin Vrublevski
2
1
Faculty of Medicine, Vilnius University, Vilnius, Lithuania
2
Vilnius University, Vilnius University Hospital Santaros Clinics, Vilnius, Lithuania
Abstract
Introduction. Chronic constipation is one of the most common gastrointestinal disorders and has a significant impact
on patients’ quality of life as well as healthcare resource utilization. In recent years, it has become increasingly clear
that this condition should not be viewed as a simple symptom but rather as a complex disorder involving multiple
mechanisms, including altered gut motility, neural regulation, and interactions with the gut microbiota.
Aim. To summarize current evidence on the epidemiology, pathophysiology, diagnosis, and management of chronic
constipation, with a focus on cause and its relevance to everyday clinical practice.
Methods. This review is based on recent scientific literature, including review articles, clinical studies, and
international guidelines, with particular emphasis on publications from 2018 onwards.
Results. The prevalence of chronic constipation in the general population is estimated at 10–20%, with higher rates
observed in older individuals. The condition is heterogeneous, encompassing different underlying mechanisms that
require a tailored diagnostic and therapeutic approach. Diagnosis is primarily clinical, with further investigations
reserved for selected patients. Management includes lifestyle modifications, pharmacological treatment, and, in
selected cases, surgical intervention. Recent evidence highlights substantial variability in treatment response.
Conclusions. Polyethylene glycol remains first-line therapy, but early escalation is required in patients with
insufficient response. In defecatory disorders, laxatives are often ineffective, making targeted diagnostics such as
anorectal manometry essential. Prolonged use of ineffective treatment should be avoided. Given the high rate of
persistent or recurrent symptoms, long-term follow-up and individualized management are necessary.
Keywords: chronic constipation, diagnosis, management, pathophysiology, gut microbiota, clinical practice
Journal of Medical Sciences. 30 Jul, 2026 - Volume 14 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
Medical Sciences 2026 Vol. 14 (5), p. 22-31, https://doi.org/10.53453/ms.2026.7.4
22
Lėtinis vidurių užkietėjimas: šiuolaikinis požiūris į diagnostiką ir
gydymą
Gabrielė Marija Vyšniauskaitė
1
, Marcin Vrublevski
2
1
Medicinos fakultetas, Vilniaus universitetas, Vilnius, Lietuva
2
Vilniaus Universitetas, Vilniaus universiteto ligoninė Santaros klinikos, Vilnius, Lietuva
Santrauka
Įvadas. Lėtinis vidurių užkietėjimas yra viena dažniausių gastroenterologinių problemų, turinti reikšmingą poveikį
pacientų gyvenimo kokybei ir sveikatos priežiūros ištekliams. Pastaraisiais metais vis aiškiau suvokiama, kad tai nėra
vien izoliuotas simptomas, o kompleksinė būklė, susijusi su įvairiais patofiziologiniais mechanizmais, įskaitant
žarnyno motorikos, nervinės reguliacijos ir mikrobiotos pokyčius.
Tyrimo tikslas. Apibendrinti naujausius duomenis apie lėtinio vidurių užkietėjimo paplitimą, priežastis, diagnostiką
ir gydymo galimybes, ypatingą dėmesį skiriant priežastims ir klinikinei praktikai.
Metodai. Straipsnis parengtas remiantis naujausiais moksliniais duomenimis - analizuotos pastarųjų metų
publikacijos, apžvalginiai straipsniai, klinikiniai tyrimai ir tarptautinės rekomendacijos, daugiausia dėmesio skiriant
po 2018 m. publikuotiems darbams.
Rezultatai. Lėtinio vidurių užkietėjimo paplitimas bendroje populiacijoje siekia apie 10–20 %, o vyresniame amžiuje
yra dar didesnis. Klinikinė eiga ir mechanizmai yra nevienodi, todėl svarbu atskirti skirtingus sutrikimo tipus.
Diagnostika dažniausiai grindžiama klinikiniu vertinimu, išskiriant pacientus, kuriems reikalingas išsamesnis
ištyrimas. Gydymas apima gyvensenos korekciją, farmakoterapiją ir, retais atvejais, chirurgines intervencijas.
Naujausi duomenys rodo, kad gydymo efektyvumas labai priklauso nuo individualių paciento ypatumų, todėl vienodas
požiūris visiems pacientams nėra tinkamas.
Išvados. Polietilenglikolis išlieka pirmos eilės gydymu, tačiau esant nepakankamam atsakui būtina laiku pereiti prie
kitų farmakoterapijos grupių. Pacientams, kuriems įtariami defekacijos sutrikimai, laisvinamieji dažnai neveiksmingi,
todėl svarbi tikslinė diagnostika, įskaitant anorektalinę manometriją. Klinikinėje praktikoje dažna problema yra per
ilgas neveiksmingo gydymo taikymas be terapijos korekcijos. Atsižvelgiant į tai, kad reikšmingai daliai pacientų
simptomai išlieka ar kartojasi, būtina planuoti ilgalaikę stebėseną.
Raktažodžiai: lėtinis vidurių užkietėjimas, diagnostika, gydymas, patofiziologija, mikrobiota, klinikinė praktika
Journal of Medical Sciences. 30 Jul, 2026 - Volume 14 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
23
1. Įvadas
Lėtinis vidurių užkietėjimas išlieka viena dažniausių
gastroenterologinių problemų kasdienėje klinikinėje
praktikoje, tačiau jo klinikinė reikšmė dažnai
nuvertinama. Pastarųjų metų duomenys rodo, kad šis
sutrikimas nėra vien tik „nepatogus simptomas“ - tai
kompleksinė būklė, turinti aiškų poveikį pacientų
gyvenimo kokybei, psichikos sveikatai ir netgi
sveikatos sistemos išlaidoms [1]. Epidemiologiniai
tyrimai, publikuoti po 2018 metų, nurodo, kad lėtinio
vidurių užkietėjimo paplitimas svyruoja nuo 10 iki 20
% bendroje populiacijoje, tačiau tam tikrose grupėse
(ypač tarp vyresnio amžiaus pacientų ir moterų) jis
gali viršyti 30 % [2]. Svarbu tai, kad klinikinėje
praktikoje vis dar pastebimas neatitikimas tarp
simptomų sunkumo ir gydymo intensyvumo. Dalis
pacientų ilgą laiką lieka negydomi arba gydomi
nepakankamai efektyviai, dažnai remiantis
empiriniais sprendimais, o ne įrodymais pagrįstomis
rekomendacijomis [3]. Tai iš dalies susiję su pačios
būklės heterogeniškumu - lėtinis vidurių užkietėjimas
nėra vienalytė liga, o sindromas, apimantis skirtingus
patofiziologinius mechanizmus.
Klinikiniame kontekste lėtinis vidurių užkietėjimas
dažniausiai apibrėžiamas pagal Rome IV kriterijai,
kurie akcentuoja ne tik tuštinimosi dažnį, bet ir tokius
simptomus kaip išmatų konsistencija, defekacijos
pastangos ar nepilno išsituštinimo jausmas. Remiantis
šiais kriterijais, diagnozė nustatoma, kai simptomai
trunka ne mažiau kaip 3 mėnesius, o jų pradžia siekia
bent 6 mėnesius iki diagnozės nustatymo [4].
Pastaraisiais metais atsirado vis daugiau įrodymų, kad
lėtinio vidurių užkietėjimo patogenezėje svarbų
vaidmenį atlieka ne tik žarnyno motorikos sutrikimai,
bet ir sudėtingos sąveikos tarp enterinės nervų
sistemos, centrinės nervų sistemos bei žarnyno
mikrobiotos [5}. Tai iš esmės keičia požiūrį į šią būklę
- nuo paprasto tranzito sutrikimo prie daugialypės,
sisteminės patologijos modelio.
Nepaisant didėjančio klinikinio ir mokslinio
susidomėjimo, išlieka keli esminiai klausimai: kada iš
tiesų reikia pradėti gydymą ir kokį.
2. Metodika
Mokslinių publikacijų paieška buvo atlikta naudojant
„PubMed“.duomenų bazę. Į apžvalgą įtraukti
sisteminiai apžvalginiai straipsniai, metaanalizės,
atsitiktinių imčių klinikiniai tyrimai ir tarptautinės
gairės. Analizuojant literatūrą, prioritetas teiktas
darbams, nagrinėjantiems klinikinei praktikai
aktualius diagnostikos ir gydymo aspektus. Surinkti
duomenys buvo kritiškai vertinami, siekiant pateikti
nuoseklų ir aktualų šiuolaikinį požiūrį į lėtinio vidurių
užkietėjimo valdymą.
3. Rezultatai
3.1. Epidemiologija ir rizikos veiksniai
Lėtinio vidurių užkietėjimo epidemiologija
pastaraisiais metais buvo iš esmės persvarstyta, ypač
įvedus griežtesnius diagnostinius kriterijus. Naudojant
Rome IV kriterijus, paplitimas sumažėja lyginant su
ankstesnėmis klasifikacijomis, tačiau išlieka kliniškai
reikšmingas. Naujausios metaanalizės rodo, kad
globalus paplitimas siekia apie 9–15 %, tačiau
priklausomai nuo metodikos ir populiacijos gali
svyruoti iki 20 % [6]. Įdomu tai, kad kai kuriuose
regionuose (ypač Pietų Amerikoje ir Azijoje)
fiksuojami didesni rodikliai, kas gali būti susiję ne tik
su mitybos ypatumais, bet ir su kultūriniais bei
diagnostiniais skirtumais [6].
Amžius išlieka vienu svarbiausių rizikos veiksnių.
Vyresniems nei 65 metų pacientams lėtinio vidurių
užkietėjimo paplitimas gali viršyti 25–30 %, o
ilgalaikės priežiūros įstaigose (pvz. Slaugos ligoninė)
Journal of Medical Sciences. 30 Jul, 2026 - Volume 14 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
24
- net iki 50 % [7]. Ši grupė pasižymi ne tik didesniu
simptomų dažniu, bet ir sudėtingesne etiologija -
dažnai tai multifaktorinė būklė, susijusi su
polifarmacija, sumažėjusiu fiziniu aktyvumu ir
neurologiniais sutrikimais. Lyties skirtumai taip pat
yra nuosekliai patvirtinti. Moterys serga reikšmingai
dažniau nei vyrai, santykis siekia maždaug 2:1 [2]. Šis
skirtumas siejamas su hormoniniais veiksniais, ypač
progesterono poveikiu žarnyno motorikai, taip pat su
dubens dugno funkcijos ypatumais ir didesniu
polinkiu į defekacijos sutrikimus [8]. Mityba išlieka
vienas modifikuojamų rizikos veiksnių, tačiau
naujesni tyrimai rodo, kad ryšys nėra toks tiesioginis,
kaip anksčiau manyta. Nors mažas skaidulų
suvartojimas siejamas su didesne užkietėjimo rizika,
intervenciniai tyrimai rodo nevienareikšmius
rezultatus, ypač pacientams su lėtu tranzitu ar
defekacijos disfunkcija [9]. Tai svarbu gydytojo
praktikoje - ne visiems pacientams skaidulų didinimas
yra efektyvus pirmos eilės sprendimas. Fizinis
aktyvumas dažnai minimas kaip apsauginis veiksnys,
tačiau ir čia duomenys nėra vienareikšmiai.
Prospektyviniai kohortiniai tyrimai rodo, kad mažas
fizinis aktyvumas siejasi su didesne simptomų rizika,
tačiau priežastinis ryšys išlieka diskutuotinas [5]. Kita
vertus, imobilizacija ar ilgalaikis gulėjimas
neabejotinai pablogina žarnyno tranzitą, ypač
hospitalizuotiems pacientams. Vaistų vartojimas yra
viena dažniausių antrinių priežasčių, ypač vyresnio
amžiaus pacientams. Dažniausiai su vidurių
užkietėjimu siejami:
opioidai
anticholinerginiai vaistai
kalcio kanalų blokatoriai
geležies preparatai.
Opioidų sukeltas vidurių užkietėjimas yra atskira
klinikinė kategorija, kuriai būdingas specifinis
patofiziologinis mechanizmas per μ-opioidinius
receptorius žarnyne [10]. Naujesni tyrimai rodo, kad
net iki 40–60 % pacientų, vartojančių ilgalaikę
opioidinę terapiją, išsivysto kliniškai reikšmingi
simptomai [11]. Psichosocialiniai veiksniai taip pat
įgauna vis didesnę reikšmę. Nustatyta, kad pacientai,
sergantys depresija ar nerimo sutrikimais, dažniau
skundžiasi lėtiniu vidurių užkietėjimu [12]. Tai
greičiausiai atspindi dvikryptę žarnyno–smegenų ašies
sąveiką, kuri pastaraisiais metais tapo vienu iš
aktyviausiai tiriamų mechanizmų. Galiausiai, vis
daugiau dėmesio skiriama žarnyno mikrobiotos
vaidmeniui. Nors kol kas nėra aiškių diagnostinių ar
terapinių standartų, naujausi tyrimai rodo, kad
pacientams su lėtiniu vidurių užkietėjimu dažnai
nustatomi specifiniai mikrobiotos pokyčiai, įskaitant
sumažėjusį bakterijų, gaminančių trumpos grandinės
riebalų rūgštis, kiekį [13]. Tai gali turėti tiesioginį
poveikį žarnyno motorikai ir sekrecijai.
3.2 Patofiziologija ir etiologija
Lėtinio vidurių užkietėjimo supratimas per pastarąjį
dešimtmetį akivaizdžiai pasikeitė - tai nebėra vien
tranzito sutrikimas. Dabartinis požiūris remiasi kelių
lygių modeliu, kuriame susikerta motorikos, nervinės
reguliacijos ir išoriniai veiksniai. Praktikoje tai svarbu,
nes simptomai dažnai atrodo panašūs, tačiau jų kilmė
gali būti iš esmės skirtinga.
Pagal vyraujančius mechanizmus išskiriami trys
pagrindiniai fenotipai: lėto tranzito vidurių užkie-
tėjimas, defekacijos sutrikimai ir funkcinis (normalaus
tranzito) vidurių užkietėjimas [14]. Ši klasifikacija
išlieka kliniškai aktuali, nes leidžia orientuoti gydymą.
Lėto tranzito vidurių užkietėjimas siejamas su
sumažėjusiu storosios žarnos motoriniu aktyvumu.
Naujesni didelės raiškos manometrijos tyrimai rodo,
kad tokiems pacientams reikšmingai sumažėję aukštos
Journal of Medical Sciences. 30 Jul, 2026 - Volume 14 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
25
amplitudės propagaciniai susitraukimai, kurie yra
pagrindinis fiziologinis mechanizmas išmatų tran-
sportui [15]. Histologiniai tyrimai papildomai rodo
enterinės nervų sistemos pokyčius, įskaitant neuronų
tankio sumažėjimą ir intersticinių Cajal ląstelių
deficitą [16]. Šie radiniai leidžia manyti, kad daliai
pacientų tai yra ne funkcinis, o struktūrinis sutrikimas.
Defekacijos sutrikimai sudaro reikšmingą dalį atvejų,
ypač tarp pacientų, kuriems simptomai yra atsparūs
įprastam gydymui. Problema čia nėra tranzitas, o
koordinacija - vietoje fiziologinio dubens dugno
atsipalaidavimo stebimas paradoksinis susitraukimas.
Naujausi duomenys rodo, kad iki 30–40 % pacientų,
siunčiamų į tretinio lygio ligonines, turi šį sutrikimą
[17]. Tai paaiškina, kodėl daliai pacientų laisvinamieji
yra neveiksmingi.
Klinikinėje praktikoje būtina atskirti pirminį ir antrinį
vidurių užkietėjimą. Pirminis dažniausiai atitinka
minėtus funkcinius fenotipus, tuo tarpu antrinis susijęs
su kitomis ligomis ar išoriniais veiksniais. Tarp
dažniausių medicininių priežasčių išlieka hipotireozė,
tačiau naujesni tyrimai rodo, kad kliniškai reikšmingas
poveikis dažniausiai pasireiškia tik esant ryškiai
hormoninei disfunkcijai [18]. Neurologinės ligos,
ypač Parkinsono liga, pasižymi tuo, kad vidurių
užkietėjimas gali būti ankstyvas simptomas,
atsirandantis dar prieš motorinius sutrikimus [19].
Struktūrinės priežastys, tokios kaip kolorektaliniai
navikai ar striktūros, yra retesnės, tačiau kliniškai
kritinės. Nors absoliutus jų dažnis tarp visų pacientų
nėra didelis, jos turi būti aktyviai atmestos esant
progresuojantiems simptomams ar „raudoniems
velevėlių“ požymiams [20].
3.3 Klinikinė diagnostika
Lėtinio vidurių užkietėjimo diagnostika išlieka
klinikinė, tačiau pastaraisiais metais vis daugiau
dėmesio skiriama struktūruotam vertinimui, siekiant
išvengti tiek hiperdiagnostikos, tiek nereikalingų
tyrimų. Praktikoje svarbiausia - identifikuoti
pacientus, kuriems pakanka empirinio gydymo, ir
tuos, kuriems reikalingas išplėstinis ištyrimas.
Pagrinde diagnostika tai tiesiog detali anamnezė.
Vertinamas ne tik tuštinimosi dažnis, bet ir simptomų
pobūdis: išmatų konsistencija, pastangų poreikis,
nepilno išsituštinimo jausmas, pagalbos poreikis. Šiuo
tikslu plačiai naudojama Bristolio išmatų skalė, kuri
leidžia objektyviau įvertinti išmatų formą ir koreliuoti
ją su tranzito laiku [21]. Nors tai paprastas įrankis,
tyrimai rodo, kad jis turi gerą diagnostinį patikimumą
kasdienėje praktikoje. Diagnozė dažniausiai
nustatoma remiantis Rome IV kriterijai, kurie išlieka
pagrindiniu standartizuotu diagnostiniu pagrindu [22].
Vis dėlto realioje praktikoje šie kriterijai ne visada
taikomi sistemingai, o tai lemia diagnostikos
nepatikimumą.
Labai svarbus diagnostikos etapas - vadinamųjų
„alarmo/raudonųjų veliavų“ simptomų identifi-
kavimas. Tai apima:
nepaaiškinamą svorio kritimą
kraują išmatose
geležies stokos anemiją
naujai atsiradusius simptomus vyresniame
amžiuje.
Šių požymių buvimas reikalauja skubaus išplėstinio
ištyrimo, nes gali signalizuoti apie organinę
patologiją, įskaitant kolorektalinį vėžį [20].
Fizinė apžiūra dažnai nuvertinama, tačiau ji gali
suteikti svarbios informacijos. Skaitmeninis tiesiosios
žarnos tyrimas leidžia įvertinti:
analinio sfinkterio tonusą
galimą fekalinę impakciją
defekacijos mechanikos sutrikimus.
Journal of Medical Sciences. 30 Jul, 2026 - Volume 14 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
26
Naujesnės rekomendacijos pabrėžia, kad šis tyrimas
turėtų būti rutininė vertinimo dalis, ypač prieš skiriant
sudėtingesnius tyrimus [23].
Laboratoriniai tyrimai paprastai yra ribotos vertės ir
skiriami selektyviai. Dažniausiai atliekami:
TSH (įtariant Hipotireozė)
elektrolitai
gliukozė.
Tačiau sisteminės apžvalgos rodo, kad rutininis
išplėstas laboratorinis ištyrimas be klinikinių
indikacijų retai keičia gydymo taktiką [24]. Instru-
mentiniai tyrimai skiriami ne visiems pacientams, bet
tarkim kolonoskopija rekomenduojama esant „alarm“
simptomams, vyresniems pacientams be ankstesnio
vidurių užkietėjimo anamnzės, įtariant struktūrinę
patologiją. Svarbu tai, kad izoliuotas vidurių užkie-
tėjimas be papildomų rizikos veiksnių nėra pakan-
kama indikacija kolonoskopijai [20]. Anorektalinė
manometrija leidžia įvertinti sfinkterio funkciją ir
identifikuoti defekacijos sutrikimus [25]. Papildomai
gali būti atliekami tranzito tyrimai (pvz., radiopakiniai
žymenys), kurie padeda objektyviai įvertinti storosios
žarnos tranzito laiką. Tai ypač svarbu prieš svarstant
invazines gydymo galimybes [26].
3.4. Kada pradėti gydymą?
Klausimas, kada pradėti gydymą pacientui,
sergančiam lėtiniu vidurių užkietėjimu, išlieka vienas
svarbiausių praktikoje. Nors teoriškai diagnozė gali
būti nustatoma remiantis Rome IV kriterijai, reali
klinikinė sprendimų priėmimo logika dažniau remiasi
simptomų intensyvumu, jų trukme ir poveikiu
paciento gyvenimo kokybei. Pagal Rome IV kriterijus,
simptomai turi trukti bent 3 mėnesius, tačiau naujesni
tyrimai rodo, kad gydymo pradžios nereikėtų dirbtinai
atidėlioti iki šio laikotarpio pabaigos. Prospektyviniai
stebėjimo tyrimai rodo, kad ankstyvas gydymas (per
pirmuosius simptomų mėnesius) siejamas su geresniu
atsaku į terapiją ir mažesne lėtinės, gydymui atsparios
būklės rizika [27]. Svarbus aspektas - simptomų
pobūdis. Tyrimai rodo, kad pacientai, kuriems
dominuoja kietos išmatos ir retas tuštinimasis, dažniau
gerai reaguoja į paprastas intervencijas, tuo tarpu esant
defekacijos sutrikimams ar mišriems simptomams,
gydymas turėtų būti pradedamas anksčiau ir
agresyviau [28]. Tai rodo, kad „vienas algoritmas
visiems“ nėra tinkamas. Naujesnės gairės (ACG, ES
ekspertų konsensusai) akcentuoja etapinio gydymo
principą, tačiau pabrėžia, kad per ilgas laukimas tarp
etapų yra viena dažniausių gydymo nesėkmės
priežasčių [29]. Praktikoje dažnai stebima situacija,
kai pacientai mėnesius ar net metus gydomi vien tik
dietos korekcija, nors nėra objektyvaus atsako. Taip
pat svarbu įvertinti simptomų trukmę. Ilgalaikiai
stebėjimo tyrimai rodo, kad pacientai, kuriems
simptomai trunka ilgiau nei 2 metus, turi mažesnę
tikimybę pasiekti pilną remisiją [29]. Tai dar kartą
pabrėžia ankstyvos intervencijos svarbą.
Pastaraisiais metais atsiranda vis daugiau duomenų
apie individualizuotą gydymo pradžią. Siūloma
vertinti:
simptomų sunkumą
dominuojantį patofiziologinį mechanizmą
paciento lūkesčius
gretutines ligas.
3.5 Gydymas
Lėtinio vidurių užkietėjimo gydymas per pastaruosius
metus reikšmingai pasikeitė - nuo empirinio, dažnai
neefektyvaus laisvinamųjų skyrimo iki struktūruoto,
įrodymais pagrįsto.
3.5.1 Nemedikamentinis gydymas
Pirmas žingsnis išlieka gyvensenos korekcija, nors jos
efektyvumas dažnai pervertinamas. Skaidulų
Journal of Medical Sciences. 30 Jul, 2026 - Volume 14 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
27
didinimas tradiciškai laikomas pagrindine
intervencija, tačiau naujesnės metaanalizės rodo, kad
jų poveikis yra nevienodas. Tirpios skaidulos turi
vidutinį efektyvumą, didindamos tuštinimosi dažnį ir
gerindamos išmatų konsistenciją, tačiau net iki 40 %
pacientų nepasiekia reikšmingo pagerėjimo [3].
Fizinis aktyvumas siejamas su geresniu žarnyno
tranzitu, tačiau intervenciniai tyrimai nepateikia
stiprių įrodymų, kad vien fizinio aktyvumo didinimas
reikšmingai sumažintų simptomus. Vis dėlto
klinikinėje praktikoje jis rekomenduojamas kaip
bendros strategijos dalis [30].
3.5.2 Farmakologinis gydymas
Farmakoterapija išlieka pagrindinis gydymo
komponentas, nes daugeliui pacientų
nemedikamentinės priemonės yra nepakankamai
efektyvios. Tinkamai parinkti vaistai leidžia padidinti
tuštinimosi dažnį, sumažinti simptomus ir pagerinti
gyvenimo kokybę.
Osmosiniai laisvinamieji.
Polietilenglikolis laikomas pirmos eilės vaistu.
Metaanalizės rodo, kad jis reikšmingai padidina
spontaniškų tuštinimųsi skaičių ir pagerina
simptomus, lyginant su placebu. Lyginant su
laktulioze, PEG pasižymi geresniu toleravimu ir
mažesniu pilvo pūtimu [32].
Stimuliuojantys laisvinamieji.
Bisakodilis ir senna ilgą laiką buvo vertinami atsargiai
dėl galimo „pripratimo“. Tačiau naujesni tyrimai rodo,
kad trumpalaikis ir net vidutinės trukmės vartojimas
yra saugus ir efektyvus. Bisakodilis padidina
tuštinimosi dažnį ir pagerina simptomus, tačiau
dažniau sukelia pilvo spazmus [33].
Sekreciją skatinantys vaistai.
Linaklotidas yra vienas geriausiai ištirtų naujos kartos
vaistų. Dideli III fazės tyrimai parodė, kad jis
reikšmingai pagerina tiek tuštinimosi dažnį, tiek pilvo
skausmą, ypač pacientams su dirgliosios žarnos
sindromą su vidurių užkietėjimu. Pagrindinis šalutinis
poveikis – viduriavimas (~20 % pacientų) [34].
Prokinetikai.
Prukalopridas yra selektyvus serotonino receptorių
agonistas, skirtas pacientams, kuriems neveiksmingi
tradiciniai laisvinamieji. Metaanalizės rodo, kad jis
reikšmingai padidina spontaniškų tuštinimųsi dažnį ir
pagerina gyvenimo kokybę [35].
3.5.3 Opioidų sukeltas vidurių užkietėjimas.
Ši būklė laikoma atskira klinikine kategorija,
pasižyminčia specifiniu patofiziologiniu mechanizmu,
todėl standartiniai laisvinamieji dažnai yra
neefektyvūs. Naujos kartos periferiniai μ-opioidinių
receptorių antagonistai (angl. Peripherally Acting Mu-
Opioid Receptor Antagonists; PAMORA), tokie kaip
naloksegolis ar metilnaltreksonas, parodė gerą
efektyvumą kontroliuojamuose atsitikinių imčių
tyrimuose. Jie selektyviai veikia žarnyne,
nepanaikindami analgezijos [36].
3.5.4 Chirurginis gydymas
Chirurgija skiriama tik labai atrinktiems pacientams,
dažniausiai esant sunkiai lėto tranzito formai, atspariai
visam konservatyviam gydymui. Kolektomija su
ileorektaline anastomoze gali būti efektyvi, tačiau
susijusi su reikšminga komplikacijų rizika [37].
4. Išvados
Lėtinis vidurių užkietėjimas yra dažna ir kliniškai
heterogeniška būklė, kurios paplitimas siekia apie 10–
20 %, o vyresnių nei 65 metų pacientų grupėje gali
viršyti 30 %. Klinikinėje praktikoje esminė reikšmė
tenka nuosekliam anamnezės vertinimui ir „alarm“
simptomų (pvz., anemijos, kraujavimo, svorio
Journal of Medical Sciences. 30 Jul, 2026 - Volume 14 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
28
kritimo) identifikavimui, leidžiančiam laiku atmesti
organinę patologiją. Gydymas turėtų būti pradedamas
anksti ir taikomas etapais – nuo gyvensenos korekcijos
iki farmakoterapijos, kur pirmos eilės vaistu laikomas
polietilenglikolis. Atskirų vaistų grupių efektyvumas
skiriasi: pavyzdžiui, linaklotidas ir prukalopridas
reikšmingai padidina spontaniškų tuštinimųsi dažnį,
tačiau ne visiems pacientams užtikrina adekvatų
atsaką. Pacientams, kuriems įtariami specifiniai
mechanizmai, tokie kaip defekacijos sutrikimai, būtina
taikyti anorektalinę manometriją ir individualizuoti
gydymą. Ilgalaikiai duomenys rodo, kad iki 50 %
pacientų per metus patiria simptomų atkrytį, todėl
efektyvus valdymas reikalauja nuolatinės stebėsenos ir
gydymo korekcijos.
Literatūros šaltiniai
1. Barberio B, Judge C, Savarino EV, Ford AC.
Global prevalence of functional constipation
according to Rome IV criteria: a systematic review and
meta-analysis. Lancet Gastroenterol Hepatol.
2021;6(8):638–48.
2. Aziz I, Whitehead WE, Palsson OS,
Törnblom H, Simrén M. An approach to the diagnosis
and management of Rome IV functional disorders of
chronic constipation. Expert Rev Gastroenterol
Hepatol [Internet]. 2020;14(1):39–46. Available from:
http://dx.doi.org/10.1080/17474124.2020.1708718
3. Suares NC, Ford AC. Systematic review: the
effects of fibre in chronic constipation. Updated
evidence. Aliment Pharmacol Ther. 2019;49(5):583–
94.
4. Drossman DA, Hasler WL. Rome IV-
functional GI disorders: Disorders of gut-brain
interaction. Gastroenterology [Internet].
2016;150(6):1257–61. Available from:
http://dx.doi.org/10.1053/j.gastro.2016.03.035
5. Müller M, Canfora EE, Blaak EE.
Gastrointestinal transit time, glucose homeostasis and
metabolic health: Modulation by dietary fibers.
Nutrients [Internet]. 2018;10(3):275. Available from:
http://dx.doi.org/10.3390/nu10030275
6. Sperber AD, Bangdiwala SI, Drossman DA,
Ghoshal UC, Simren M, Tack J, et al. Worldwide
prevalence and burden of functional gastrointestinal
disorders, results of Rome foundation global study.
Gastroenterology [Internet]. 2021;160(1):99-114.e3.
Available from:
http://dx.doi.org/10.1053/j.gastro.2020.04.014
7. Camilleri M, Bharucha AE, Farrugia G.
Epidemiology, mechanisms, and management of
chronic constipation. Gastroenterology.
2021;160(1):149–62.
8. Wu JCY, Chan AOO, Cheung TK, Kwan
ACP, Leung VKS, Sze WC, et al. Consensus
statements on diagnosis and management of chronic
idiopathic constipation in adults in Hong Kong. Hong
Kong Med J [Internet]. 2019;25(2):142–8. Available
from: http://dx.doi.org/10.12809/hkmj187692
9. Suares NC, Ford AC. Effect of fibre in
chronic constipation: updated systematic review.
Aliment Phamacol Ther. 2019;49(5):583–94.
10. Farmer AD, Drewes AM, Chiarioni G, De
Giorgio R, O’Brien T, Morlion B, et al.
Pathophysiology and management of opioid-induced
constipation: European expert consensus statement.
United European Gastroenterol J [Internet].
2019;7(1):7–20. Available from:
http://dx.doi.org/10.1177/2050640618818305
11. Nelson AD, Camilleri M. Opioid-induced
constipation: advances and clinical guidance. Ther
Adv Chronic Dis [Internet]. 2016;7(2):121–34.
Available from:
http://dx.doi.org/10.1177/2040622315627801
Journal of Medical Sciences. 30 Jul, 2026 - Volume 14 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
29
12. Fond G, Loundou A, Hamdani N. Anxiety
and depression comorbidities in irritable bowel
syndrome andconstipation. Clin Gastroenterol
Hepatol. 2019;17(1):99–107.
13. Vriesman MH, Koppen I, Camilleri M. Gut
microbiota and constipation: systematic review. Gut
Microbes. 2020;11(4):1–17.
14. Camilleri M, Bharucha AE, Farrugia G.
Epidemiology and mechanisms of chronic
constipation. Gastroenterology. 2021;160(1):149–62.
15. Dinning PG, Hunt LM, Arkwright JW.
Pancolonic motor patterns in constipation.
Neurogastroenterol Motil. 2019;31.
16. Song L-Z-X, Li Y, Qian X, Xu N, Yu Z, Dai
J-W, et al. Parkinson’s disease constipation effect of
electroacupuncture at ST25 through colonic motility
and enteric neuropathology. Front Neurol [Internet].
2022;13:1092127. Available from:
http://dx.doi.org/10.3389/fneur.2022.1092127
17. Rao S, Patcharatrakul T. Dyssynergic
defecation. Gastroenterol Clin North Am.
2021;50(1):101–16.
18. Xu G-M, Hu M-X, Li S-Y, Ran X, Zhang H,
Ding X-F. Thyroid disorders and gastrointestinal
dysmotility: an old association. Front Physiol
[Internet]. 2024;15:1389113. Available fom:
http://dx.doi.org/10.3389/fphys.2024.1389113
19. Schrag A. Constipation and Parkinson’s
disease. Neurology. 2019;92(6):e554–62.
20. Shaukat A, Kahi CJ, Burke CA, Rabeneck L,
Sauer BG, Rex DK. ACG clinical guidelines:
Colorectal cancer screening 2021. Am J Gastroenterol
[Internet]. 2021;116(3):458–79. Available from:
http://dx.doi.org/10.14309/ajg.0000000000001122
21. Blake MR, Raker JM, Whelan K. Validity
and reliability of the Bristol Stool Form Scale in
healthy adults and patients with diarrhoea-
predominant irritable bowel syndrome. Aliment
Pharmacol Ther [Internet]. 2016;44(7):693–703.
Available from: http://dx.doi.org/10.1111/apt.13746
22. Drossman DA, Hasler WL. Rome IV criteria
and functional GI disorders. Gastroenterology.
2018;150(6):1257–61.
23. Carrington EV, Scott SM, Bharucha A.
Expert consensus on anorectal testing. Gut.
2020;69(10):1741–53.
24. Jamshed N, Lee Z-E, Olden KW. Diagnostic
approach to chronic constipation in adults. Am Fam
Physician. 2011;84(3):299–306.
25. Patcharatrakul T, Rao SSC. Update on the
pathophysiology and management of anorectal
disorders. Gut Liver [Internet]. 2018;12(4):375–84.
Available from: http://dx.doi.org/10.5009/gnl17172
26. Dinning PG, Smith TK, Scott SM.
Pathophysiology of colonic causes of chronic
constipation. Neurogastroenterol Motil [Internet].
2009;21 Suppl 2(s2):20–30. Available from:
http://dx.doi.org/10.1111/j.1365-2982.2009.01401.x
27. Chang L, Chey WD, Imdad A, Almario CV,
Bharucha AE, Diem S, et al. American
Gastroenterological Association-American College of
Gastroenterology clinical practice guideline:
Pharmacological management of chronic idiopathic
constipation. Gastroenterology [Internet].
2023;164(7):1086–106. Available from:
http://dx.doi.org/10.1053/j.gastro.2023.03.214
28. Jensen MM, Pedersen HE, Clemmensen
KKB, Ekblond TS, Ried-Larsen M, Færch K, et al.
Associations between physical activity and
gastrointestinal transit times in people with normal
weight, overweight, and obesity. J Nutr [Internet].
2024;154(1):41–8. Available from:
http://dx.doi.org/10.1016/j.tjnut.2023.06.005
Journal of Medical Sciences. 30 Jul, 2026 - Volume 14 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
30
29. Lacy BE, Pimentel M, Brenner DM, Chey
WD, Keefer LA, Long MD, et al. ACG clinical
guideline: Management of irritable bowel syndrome:
Management of irritable bowel syndrome. Am J
Gastroenterol [Internet]. 2021;116(1):17–44.
Available from:
http://dx.doi.org/10.14309/ajg.0000000000001036
30. Tse Y, Armstrong D, Andrews CN, Bitton A,
Bressler B, Marshall J, et al. Treatment algorithm for
chronic idiopathic constipation and constipation-
predominant irritable bowel syndrome derived from a
Canadian national survey and needs assessment on
choices of therapeutic agents. Can J Gastroenterol
Hepatol [Internet]. 2017;2017:8612189. Available
from: http://dx.doi.org/10.1155/2017/8612189
31. Chang L, Chey WD, Imdad A, Almario CV,
Bharucha AE, Diem S, et al. American
Gastroenterological Association-American College of
Gastroenterology clinical practice guideline:
Pharmacological management of chronic idiopathic
constipation. Am J Gastroenterol [Internet].
2023;118(6):936–54. Available from:
http://dx.doi.org/10.14309/ajg.0000000000002227
32. Luthra P, Camilleri M, Burr NE, Quigley
EMM, Black CJ, Ford AC. Efficacy of drugs in
chronic idiopathic constipation: a systematic review
and network meta-analysis. Lancet Gastroenterol
Hepatol [Internet]. 2019;4(11):831–44. Available
from: http://dx.doi.org/10.1016/S2468-
1253(19)30246-8
33. Kienzle-Horn S, Vix J-M, Schuijt C, Peil H,
Jordan CC, Kamm MA. Efficacy and safety of
bisacodyl in the acute treatment of constipation: a
double-blind, randomized, placebo-controlled study.
Aliment Pharmacol Ther [Internet].
2006;23(10):1479–88. Available from:
http://dx.doi.org/10.1111/j.1365-2036.2006.02903.x
34. Chey WD, Lembo AJ, Lavins BJ, Shiff SJ,
Kurtz CB, Currie MG, et al. Linaclotide for irritable
bowel syndrome with constipation: a 26-week,
randomized, double-blind, placebo-controlled trial to
evaluate efficacy and safety. Am J Gastroenterol
[Internet]. 2012;107(11):1702–12. Available from:
http://dx.doi.org/10.1038/ajg.2012.254
35. Vijayvargiya P, Camilleri M. Use of
prucalopride in adults with chronic idiopathic
constipation. Expert Rev Clin Pharmacol [Internet].
2019;12(7):579–89. Available from:
http://dx.doi.org/10.1080/17512433.2019.1620104
36. Farmer AD. Opioid-induced constipation.
Lancet Gastroenterol Hepatol. 2019;4(3):203
37. Knowles CH, Grossi U, Horrocks EJ, Pares
D, Vollebregt PF, Chapman M, et al. Surgery for
constipation: systematic review and clinical guidance:
Paper 1: Introduction & Methods: Paper 1:
Introduction & Methods. Colorectal Dis [Internet].
2017;19 Suppl 3(S3):5–16. Available from:
http://dx.doi.org/10.1111/codi.13774
Journal of Medical Sciences. 30 Jul, 2026 - Volume 14 | Issue 5. Electronic - ISSN: 2345-0592
31