https://doi.org/10.53453/ms.2024.1.10
A literature review on autoimmune epilepsy: etiopathogenesis,
diagnosis and treatment
Gabija Jasionytė
1
1
Vilnius University, Faculty of Medicine, Vilnius, Lithuania
Abstract
Background: autoimmune epilepsy is an increasingly recognized term describing an involvement of the immune
system in the pathogenesis of seizures and as a mechanism for neuronal hyperexcitability and injury. This
neurological disorder is characterized by the detection of neural antibodies in serum or spinal fluid as well as
responsiveness to immunotherapy. While there have been advances in finding out the etiological mechanisms, the
diagnosis and treatment of autoimmune epilepsy may prove to be difficult due to the complexity and variability
of this illness.
Aim: to conduct a literature review on autoimmune epilepsy, focusing on its’ etiopathogenesis, diagnosis, and
treatment options.
Methods: a literature review was conducted on the PubMed database, using the keywords: „autoimmune
epilepsy“, „autoimmune seizures“, „neural antibodies“, „autoimmune encephalitis“, „antiepileptic drugs“,
„immunotherapy“. Articles published in the last 10 years in English were selected for the analysis.
Results: the etiopathogenesis of autoimmune epilepsy describes a link between seizures and several infectious or
(auto)inflammatory pathways, leading to an inadequate immune response and the formation of neural antibodies.
Diagnosing autoimmune epilepsy focuses on using a variety of methods, such as analysis of the cerebrospinal
fluid, neuroimaging techniques, electroencephalograms, neural antibody detection methods. The treatment
focuses on immunotherapy, as anticonvulsant drugs alone are most often not effective.
Conclusions: autoimmune epilepsy may have different causes and mechanisms. The seizures may be prolonged,
debilitating, evolving to status epilepticus. Therefore, prompt diagnosis and initiation of adequate
immunomodulating treatment are key in order to minimize the risk of disease progression, evolution and
complications such as cognitive impairment.
Keywords: autoimmune epilepsy, autoimmune seizures, neural antibodies, autoimmune encephalitis, antiepileptic
drugs, immunotherapy.
Journal of Medical Sciences. 25 Jan, 2024 - Volume 12 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
Medical Sciences 2024 Vol. 12 (1), p. 77-86, https://doi.org/10.53453/ms.2024.1.10
77
Autoimuninės epilepsijos literatūros apžvalga: etiopatogenezė,
diagnostika ir gydymas
Gabija Jasionytė
1
1
Vilniaus universitetas, Medicinos fakultetas, Vilnius, Lietuva
Santrauka
Įvadas: autoimuninė epilepsija yra vis dažniau naudojamas terminas, apibūdinantis imuninės sistemos
dalyvavimą priepuolių patogenezėje pagal neuronų hiperekscitacijos ir pažeidimo mechanizmą. Šiam
neurologiniam sutrikimui būdinga tai, kad serume ar smegenų skystyje aptinkama antikūnų prieš neuronų
antigenus, o gydymui taikoma imunoterapija. Nors yra nustatyta eilė etiologinių ligos mechanizmų, autoimuninės
epilepsijos diagnostika ir gydymas gali būti sudėtingi dėl šios ligos kompleksiškumo ir kintamumo.
Tikslas: atlikti autoimuninės epilepsijos literatūros apžvalgą, aptariant etiopatogenezę, diagnostiką ir gydymo
galimybes.
Metodika: literatūros paieška atlikta „PubMed“ duomenų bazėje, naudojant raktažodžius: „autoimuninė
epilepsija“, „autoimuniniai traukuliai“, „antikūnai prieš neuronų antigenus“, „autoimuninis encefalitas“,
„antiepilepsiniai vaistai“, „imunoterapija“. Iš mokslinės literatūros šaltinių atrinktos temą atitinkančios
publikacijos, paskelbtos per paskutinius 10 metų anglų kalba.
Rezultatai: autoimuninės epilepsijos etiopatogenezėje aprašomas ryšys tarp priepuolių ir infekcinių ar
(auto)uždegiminių procesų, dėl kurių atsiranda neadekvatus imuninis atsakas, susidaro antikūnai prieš neuronų
antigenus. Diagnozuojant autoimuninę epilepsiją daugiausia dėmesio skiriama kelių metodų deriniui, pavyzdžiui,
smegenų skysčio analizei, vaizdiniams metodams, elektroencefalogramoms, antikūnų prieš neuronų antigenus
nustatymo metodams. Gydant daugiausia dėmesio skiriama imunoterapijai, nes vien antiepilepsiniai vaistai
dažniausiai nėra veiksmingi.
Išvada: autoimuninės epilepsijos priežastys ir patogenetiniai mechanizmai gali būti skirtingi. Priepuoliai gali būti
ilgalaikiai, invalidizuojantys, pereinantys į status epilepticus. Todėl, siekiant sumažinti ligos progresavimo, ir
komplikacijų, tokių kaip pažinimo funkcijų sutrikimas, riziką, labai svarbu greitai nustatyti diagnozę ir pradėti
tinkamą imunomoduliuojantį gydymą.
Raktažodžiai: autoimuninė epilepsija, autoimuniniai traukuliai, antikūnai prieš neuronų antigenus, autoimuninis
encefalitas, antiepilepsiniai vaistai, imunoterapija.
Journal of Medical Sciences. 25 Jan, 2024 - Volume 12 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
78
1. Įvadas
Epilepsija yra alinantis neurologinis sutrikimas,
pasireiškiantis traukulių priepuoliais bei
kognityvikos sutrikimais. Epilepsija serga
~50 mln. žmonių, iš kurių ~30 % serga
nežinomos etiologijos epilepsija, o iš
sergančiųjų, ~20-30 % simptomatika nėra
kontroliuojama antiepilepsiniais vaistais (1).
Sparčiai daugėjant encefalito, susijusio su
antikūnais prieš neuronų baltymus (antigenus),
atvejų, dažniau naudojamas ir „autoimuninės
epilepsijos“ terminas, o autoimuninė epilepsijos
etiologija buvo oficialiai įtraukta į epilepsijos
etiologinę klasifikaciją (2). Autoimuninei
epilepsijai yra būdingas antikūnų prieš neuronų
antigenus aptikimas, nurodantis imuninės
sistemos sąlygotą neuronų pažeidimą. Dauguma
autoantikūnų prieš neuronų paviršiaus
antigenus, kurių identifikuota apie 12, pasižymi
stipriu poveikiu taikinių baltymams, dėl to
atsiranda neuronų hiperekscitacija
(epileptoforminis aktyvumas) ir sinapsinės
funkcijos sutrikimas (1, 2). Remiantis kohortiniu
tyrimu, autoantikūnai buvo nustatyti net 14 %
epilepsija sergančių pacientų, ypač tiriamas
antikūnų prieš neuronų antigenus vaidmuo
sergant lėtine refrakterine epilepsija (3). Taip
pat, tarp įvairių sisteminių autoimuninių
susirgimų, tokių kaip sisteminė raudonoji
vilkligė, Hashimoto tiroiditas, antifosfolipidinis
sindromas, ir epilepsijos yra stebimas glaudus
ryšys. Autoimuninė epilepsijos priežastis
įtariama esant dažniems ar medikamentiniu
gydymu prastai kontroliuojamiems priepuoliams
ir bent vienam antikūnui prieš neuronų
antigenus, esant uždegiminiams pokyčiams
serume, smegenų skystyje ar vaizdiniuose
tyrimuose (pvz. MRT) (1, 3). Svarbu paminėti,
kad iki šiol Tarptautinės Lygos prieš Epilepsiją
(angl. ILAE/International League Against
Epilepsy) gairėse nėra nubrėžtos ribos tarp
traukulių dėl autoimuninių encefalitų ir
autoimuninės epilepsijos, nors ir yra stebimi tam
tikri skirtumai klinikoje, atsake į gydymą. Nors
dauguma autoimuninių encefalitų kliniškai
pasireiškia traukuliais, rizika epilepsijos
išsivystymui yra nedidelė, nepaisant to kol kas
moksliniuose tyrimuose šios dvi būklės
neišskiriamos (4, 5). Taigi, daugumą
autoimuninės epilepsijos atvejų sąlygoja
autoimuninis limbinis encefalitas, kai limbinės
srities uždegimas sukelia epilepsinius
priepuolius, sąmonės netekimą, psichiatrinius
simptomus. Plačiam autoimuninės epilepsijos
spektrui taip pat priskiriami su karščiavimu
susiję refrakteriniai epilepsijos priepuoliai,
smegenų auto-uždegiminės ligos ir sisteminių
autoimuninių ligų sukelta epilepsija (6).
2. Metodika
Literatūros apžvalga atlikta medicininėje
duomenų bazėje „PubMed“. Paieškai naudoti
raktažodžiai: „autoimuninė epilepsija“ (angl.
autoimmune epilepsy“), „autoimuniniai
traukuliai“ (angl. autoimmune seizures),
„antikūnai prieš neuronų antigenus“ (angl.
neural antibodies), „autoimuninis encefalitas“
(angl. autoimmune encephalitis),
„antiepilepsiniai vaistai“ (angl. antiepileptic
drugs), „imunoterapija“ (angl. immunotherapy).
Atrinktos temą atitinkančios publikacijos,
parašytos anglų kalba ir publikuotos 2013-2023
metais. Atsižvelgus į visus kriterijus, šioje
literatūros apžvalgoje remtasi 25-iais
moksliniais straipsniais.
3. Rezultatai
3.1. Etiologija ir patogenezė
Pastaraisiais metais nustatytas ryšys tarp
epilepsijos ir uždegiminių ar infekcinių galvos
Journal of Medical Sciences. 25 Jan, 2024 - Volume 12 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
79
smegenų ligų (pvz. Rasmuseno encefalito),
onkologinių susirgimų, sisteminių uždegiminių
ligų. Apie 20% suaugusiųjų, besigydančių nuo
epilepsijos turi specifinių antikūnų prieš neuronų
antigenus, siejamų su autoimunine epilepsija ar
encefalopatija (2). Pirmą kartą pasireiškusiai
ūmiai epilepsijai būdingi anti-LGI1 (leucino
gausūs gliomos inaktyvuotieji-1) antikūnai ir
anti-NMDA-R (N-metil-D-aspartato recepto-
riaus) IgG, o lėtinėms epilepsijoms yra
būdingesni anti-GAD65 (glutamato dekarboksi-
lazės) antikūnai. Specifinių antikūnų prieš
neuronų antigenus aptikimas leido geriau
suprasti autoimuninės epilepsijos etiopatoge-
nezę (6, 7). Autoimuninę epilepsiją gali sukelti
antikūnų, citokinų, B ir T limfocitų medijuojami
imuniniai mechanizmai, kuriuos aktyvuoja tam
tikri imunologiniai “trigeriai”, tokie kaip
karščiavimas, infekcija, navikai, ANNA-1
autoantikūnai (antineuroninis branduolio
antikūnas), ląstelių pažeidimas, kurio fone
sukeliamas nenormalus imuninis atsakas,
pažeidžiami ir hiperekscituojami neuronai (5, 8).
Tam tikri autoantikūnai, nukreipti į specifinius
nervinių ląstelių paviršiaus baltymus, yra
tiesiogiai patogeniški ir sukelia traukulius, bei
veikia kitas elgesio funkcijas. Esant
autoimuniniam komponentui, dažniau yra
pažeidžiamos limbinė (smegenų migdolas,
hipokampas, priekiniai gumburo branduoliai)
bei temporalinė smegenų sritys (9).
Autoantigenus galima skirstyti pagal jų vietą
ląstelėje į ląstelės paviršiaus ar intraląstelinius
epitopus. Kai kurie ląstelės paviršiaus antigenai
turi tiesioginį patogeninį vaidmenį. LGI1 ir
NMDA-R antikūnai veikia ekstraląstelinius
epitopus. LGI1 IgG patogeninį efektą sukelia
veikiant jonų kanalus (sutrikdomas kalcio
patekimas į ląstelę). NMDA-R IgG jungiasi prie
GluN1 subvieneto, inicijuojamas NMDA-R
kaupimas, dėl kurio prasideda neuronų
disfunkcija. Antikūnai prieš intraląstelinius
autoantigenus (ANNA-1/anti-Hu, anti-Yo) yra
tarsi biomarkeriai, neuronų pažeidimą šiuo
atveju sukelia CD8+ citotoksinių T limfocitų
atsakas (7, 10). Viena pagrindinių autoimuninės
epilepsijos priežasčių – Rasmuseno encefalitas
(RE) – tai centrinės nervų sistemos autoimuninis
sutrikimas, kurio metu stebima hemisferinis
žievės uždegimas, o paciento serume randami
antikūnai, nukreipti į glutamato receptorius
GluR3. Rasmuseno encefalitu sergančių
pacientų smegenų skystyje padidėja IgG, CD4+
T ląstelių, TNFα ir granzino B kiekis,
nurodantys, kad progresuojant Rasmuseno
encefalitui kinta CD4+ ir CD8+ T limfocitų
patofiziologiniai mechanizmai. Ankstyvoje
stadijoje vystosi citotoksiniai procesai, kurių
aktyvumas progresuojant ligai mažėja (1, 2, 5).
Gali būti aptinkamas ANNA-1/anti-Hu
antikūnas, glaudžiai siejamas su smulkių ląstelių
karcinoma, timoma, neuroblastoma. Pasireiškia
neurologinė simptomatika, tokia kaip periferinė
neuropatija, limbinis encefalitas, encefalo-
mielitas, o epilepsiniai priepuoliai ar status
epilepticus gali pasireiškti ir nesant kitų limbinio
encefalito apraiškų. Manoma, kad priepuolius
sukelia T limfocitų reguliuojamas citotoksinis
ląstelių pažeidimas temporalinėse ir ekstra-
limbinėse galvos smegenų struktūrose. ANNA-1
seropozityvių pacientų, sergančių paraneo-
plastiniu encefalomielitu, autopsijos tyrimai
parodė uždegiminius infiltratus (vyravo CD4+
ląstelės), gliozę, mikroglijos mazgelius ir
neuronofagiją (3, 5, 11). Anti-GAD65 taip pat
dažnai aptinkamas autoimuninių traukulių
atvejais, dažniau esant komorbidiškumui su 1
tipo cukriniu diabetu. Jei anti-GAD65 randamas
pacientui nesergant cukriniu diabetu, jis yra
dažniau susijęs su piktybiniu susirgimu,
Journal of Medical Sciences. 25 Jan, 2024 - Volume 12 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
80
sustingusio žmogaus sindromu, encefalomielitu.
Tai yra intraneuroninis antigenas, tad tiesioginis
patogeniškumas yra abejotinas, gali būti susijęs
su T limfocitų medijuotu autoimunitetu (1, 3).
Nesenai nustatytos su K jonų kanalais susijusios
mutacijos, kliniškai pasireiškiančios gerybine
šeimine naujagimių epilepsija, su nikotino
acetilcholino receptorių mutacija susijusi
naktinė kaktinės skilties epilepsija, taip pat su Na
jonų kanalais susijusi generalizuota epilepsija su
febriliniais traukuliais, kurios leidžia įtarti, kad
autoimuninis jonų kanalų “puolimas” gali būti
epilepsinių traukulių priežastimi (1, 6). Aukšti
GABAA (gama-aminobutano rūgšties)
receptorių titrai smegenų skystyje yra susiję su
sunkia encefalito su traukuliais forma, taip pat
refraktoriniu status epilepticus. Antikūnai
sukelia selektyvų sinapsinių GABAA receptorių
sumažėjimą. Šis sutrikimais dažnai pasireiškia
su kitomis GABAerginėmis ar autoimuninėmis
ligomis (3).
Imunologinių epilepsijos mechanizmų įrodymas
gali būti nagrinėjamas ir sergant kitomis
sisteminėmis autoimuninėmis ligomis.
Epilepsija dažniau pasireiškia sistemine
raudonąja vilklige sergantiems pacientams (10-
20 % sergančiųjų patirs epilepsijos priepuolius),
esant aukštiems antifosfolipidinių antikūnų
titrams serume (4). Manoma, kad šie antikūnai
lemia imuninės kilmės smegenų žievės
pažeidimą. Kitų sisteminių autoimuninių ligų
atveju (sarkoidozė, Hashimoto tiroiditas,
vaskulitai) vyrauja tiesioginis neuronų
pažeidimas dėl imuninių kompleksų kaupimosi,
smegenų kraujagyslių pakitimų, perivaskulinių
hemoragijų. Patoatogenezėje dalyvauja
mikroglijos, NK ląstelės, citotoksiniai T
limfocitai, chemokinai. Sisteminė imuniniteto
aktyvacija generuoja pro-uždegiminę būklę su
pakitusia citokinų bei chemokinų sekrecija, dėl
kurio žemėja traukulių slenkstis – pakinta
inhibuojančių ir aktyvuojančių neurotrans-
miterių ekspresija ir funkcija. Kitas patogenezės
mechanizmas – kraujo-smegenų barjero
disfunkcija, dėl to imuninės ląstelės tiesiogiai
veikia neuronu bei glijos ląsteles (8, 12, 13).
3.2. Klinikinis pasireiškimas
Autoimuninė epilepsija dažniausiai pasireiškia
gydymui refraktoriškais epilepsiniais
traukuliais, neretai pacientui tai būna pirmasis
priepuolių epizodas. Tai yra ūmaus, simptominio
smegenų uždegimo manifestacija (12). Greta
gali būti autoimuniniui encefalitui būdingi
simptomai ir požymiai, tokie kaip poūmis,
progresuojantis kognityvinių funkcijų
blogėjimas, psichiatriniai simptomai,
autonominė disfunkcija, pokyčiai vaizdiniuose
galvos smegenų tyrimuose. Taip pat gali būti
virusinei infekcijai būdinga simptomatika,
prodromas (7).
Prodromas
Prodromui yra būdingi tokie simptomai, kaip
karščiavimas, galvos skausmas, svaigimas,
nemiga ar viršutinių kvėpavimo takų infekcijos
simptomatika. Taip pat gali vyrauti sisteminės
autoimuninės ligos klinika – odos bei sąnarių
pažeidimas, bėrimai, įvairių organų sistemų
disfunkcijos požymiai (1).
Klinikinė eiga
Autoimuninės epilepsijos eiga gali būti ūmi ar
poūmė. Dažniausiai klinikiniai simptomai
greitai stiprėja nuo pradžios iki pabaigos per
ūminį savaime reaguojančių limfocitų brendimo
laikotarpį. Virusinė infekcija, pavyzdžiui,
virusinis encefalitas, paprastai stabilizuojasi
dviejų savaičių laikotarpyje dėl antikūnų
gamybos, o autoimuninė epilepsija, jei nėra
gydoma imunoterapija, dažnai progresuoja į
status epilepticus, kuris yra atsparus įprastai
Journal of Medical Sciences. 25 Jan, 2024 - Volume 12 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
81
naudojamiems antiepilepsiniams vaistams. Taip
pat, autoimuninė epilepsija gali pasireikšti ūmiu
pirmą kartą įvykusiu status epilepticus epizodu
(pavyzdžiui, angl. NORSE – new onset
refractory status epilepticus), ši būklė turėtų būti
staigiai gydoma imunoterapija. Kai kuriais
autoimuninės epilepsijos atvejais pasireiškia
savaiminė remisija, tačiau, esant tam tikriems
trigeriams, būklė gali atsinaujinti net po kelerių
metų (5, 10). Manoma, kad esant prolonguotam
smegenų uždegimui, autoimuninė epilepsija gali
tapti lėtine, negrįžtamai pakintant neuronų
tinklams ir šiems pakitimams išliekant net
praėjus uždegimui (12).
Autoimuninio encefalito komorbidiškumas
Autoimuninė epilepsija dažnai lydima tokių
klinikinių simptomų, kaip sąmonės sutrikimas,
įvairūs psichiatriniai simptomai (haliucinacijos,
kliedesiai), atminties sutrikimas. Komorbidinių
simptomų buvimas dažnai nurodo autoimuninio
encefalito diagnozę, vyraujant GABAA, GAD,
LGI1 autoantikūnams (1, 14).
Remiantis tik klinikiniais simptomais, sunku
atskirti, su kuriuo antikūnu prieš neuronų
antigenus bus asocijuoti epilepsiniai traukuliai
(išskyrus LGI1 IgG būdingus faciobrachialinius
distoninius traukulius). Dėl to atliekamas tiek
serumo, tiek smegenų skysčio tyrimas, ieškant
bendro antikūno (3, 4).
3.3. Diagnostika
Smegenų skyčio analizė
Smegenų skystis turėtų būti tiriamas ieškant
pleocitozės, baltymo ar IgG koncentracijos
padidėjimo, ar intratekaliai sintezuotų
oligokloninių grandžių. Net apie 50%
autoimuniniu limbiniu encefalitu sergančių
pacientų smegenų skystyje buvo aptikta
leukocitų pleocitozė, o 75% tirtų mėginių buvo
rasti oligoklonai (15). Kai kurie antikūnai
lengviau aptinkami smegenų skystyje – NMDA-
R IgG, antikūnai prieš glijos baltymus. Taip pat,
smegenų skystyje aptikus GAD65 IgG, būtų
patvirtinama autoimuninė epilepsijos etiologija,
o šio antikūno nedidelio titro aptikimas kraujo
serume yra nespecifinis (7, 8, 16).
Vaizdiniai tyrimai
Iš vaizdinių tyrimų dažniausiai renkamasi atlikti
galvos smegenų magnetinio rezonanso tyrimą.
Vaizdiniame tyrime stebimi pokyčiai
smegenyse, ypač mezotemporalinėse skiltyse,
tačiau, kartojantis epilepsiniams traukuliams,
stebimi persistuojantys ar daugiažidininiai
pokyčiai žievėje, požievinėje baltojoje
medžiagoje ir pamatiniuose branduoliuose
leidžia įtarti autoimuninį encefalitą. Ūminės
ligos fazės metu stebimi hiperintensiniai signalai
T2/FLAIR režimuose, įtraukiantys medialines
temporalinių skilčių dalis, juostinį vingį (gyrus
cinguli) ir salą (insula), tačiau gali būti pažeistos
ir kitos smegenų struktūros – smegenų kamienas,
smegenėlės, taip pat jau minėtieji pamato
branduoliai, ekstralimbinė smegenų žievė.
Hiperintensinis signalas nurodo demielinizaciją
ar uždegiminį procesą (9, 17). Limbiniam
encefalitui būdingi pokyčiai hipokampe –
atliekant FDG-PET tyrimą stebimas padidėjęs
metabolizmas hipokampo srityje (ūmioje ligos
fazėje), nors MRT pokyčių gali ir nesimatyti
(kartais vėlyvoje ligos stadijoje stebima
bilateralinė hipokampo atrofija) (18). Didelė
dalis pacientų, sergančių autoimunine epilepsija
asocijuota su GAD65 antikūnais turi
neproporcingą smegenų ir smegenėlių
parenchimos atrofiją, neatitinkančią paciento
amžiaus, taip pat T2 režime matomas
hiperintensinis žievės ir poževio struktūrų
signalas (16). Pacientai su GABAA receptoriumi
asocijuota autoimunine epilepsija MRT tyrime
turės daugiažidininius žievės ir požievio
Journal of Medical Sciences. 25 Jan, 2024 - Volume 12 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
82
hiperintensinius signalus. Smilkininė smegenų
skiltis pažeidžiama esant LGI1 IgG, AMPA-R,
GABA-B receptoriaus IgG, ANNA-1 IgG, Ma-2
IgG ir mGluR5. Dažniausiai vaizdiniuose
tyrimuose stebimi pakitimai nėra specifiniai tam
tikrai autoimuninės epilepsijos etiologijai, tačiau
derinant klinikinius simptomus su pakitimais,
matomais vaizduose, galima įtarti vieną ar kitą
diagnozę. Atliekant tūrinę MRT analizę,
stebimas dinaminis migdolo (amygdala)
padidėjimas, kurį galima būtų laikyti ankstyvu
autoimuninės epilepsijos radiologiniu
biomarkeriu (7).
Elektroencefalografija
Elektroencefalografija (EEG) yra vienas
svarbiausių tyrimų autoimuninės epilepsijos
diagnostikoje bei gydymo efektyvumo
stebėjime. Esant subklinikiniams traukuliams,
subklinikiniam ar klinikiniam status epilepticus,
atliekamas ilgalaikis EEG monitoravimas. Jei
autoimuninė epilepsija pasireiškė dėl
autoimuninio limbinio encefalito, pakitimų EEG
gali ir nebūti, tačiau dažniausiai autoimuninės
epilepsijos atveju stebimas lėtų bangų
aktyvumas ar epileptoforminės iškrovos iš
temporalinių smegenų skilčių (15). Gali būti
stebimi ir specifiniai pakitimai, pavyzdžiui, su
NMDA antikūnais asocijuotam encefalitui
būdingas ritmiškas beta bangų aktyvumas ant
kiekvienos delta bangos - generalizuotas
ritmiškas delta aktyvumas (20, 21).
Autoantikūnų titrai
Specifinio antikūno prieš neuronų antigenus titro
aptikimas tiek kraujo serume, tiek smegenų
skystyje, leidžia patvirtinti autoimuninės
epilepsijos diagnozę, bei nurodo autoimuninę
epilepsiją sukėlusią priežastį (leidžia
diferencijuoti tarp autoimuninių encefalitų).
Antikūnų aptikimas smegenų skystyje yra
jautresnis ir specifiškesnis metodas, dėl to yra
taikomas dažniau (17).
3.4. Gydymas
Autoimuninės epilepsijos gydymas yra
orientuotas į etiologiją – ar yra autoimuninio
encefalito diagnozė, sisteminė autoimuninė
(jungiamojo audinio) liga. Taip pat vertinama
ligos fazė – ūmios autoimuninės epilepsijos
fazės metu galima mąstyti apie antiepilepsinio
vaisto skyrimą kartu su imunoterapija.
Naudojant antiepilepsinius vaistus
monoterapijoje, traukulių kontrolė pasiekiama
tik 15% pacientų. Taip pat, kai kurie
antiepilepsiniai vaistai šiuo atveju yra
veiksmingesni, išskiriant natrio kanalų
blokatorius, tokius kaip karbamazepiną, o
levetiracetamas autoimuninės epilepsijos atveju
yra mažiau efektyvus. Naudojant natrio kanalų
blokatorius yra svarbu tai, kad esant
autoimuninei traukulių etiologijai, tarp pacientų
yra būdingesnės hiperjautrumo reakcijos bei
hiponatremija (22, 23).
Ankstyva diagnozė ir skubi imunoterapijos ar
ligą modifikuojančio gydymo pradžia gali
sumažinti smegenų pažeidimo mastą ir
neurologinę negalią. Imunoterapinis gydymas
yra skirstomas į pirmos eilės gydymą (esant
ūmiai fazei) ir antros eilės gydymą (esant
palaikomajai fazei). Pirmos eilės gydymas yra
intraveniniai steroidai (pvz. aukštų dozių
intraveninis metilprednizolonas), intraveninis
imunoglobulinas (IVIG) bei plazmaferezių
kursas. Autoimuniniu encefalitu sergantys
pacientai į imunomoduliuojantį gydymą atsako
lėtai, tai gali būti paaiškinama intratekaline
antikūnų sinteze, asocijuotu ląstelių imuniniu
atsaku ir uždelstu CNS atsistatymu. Skiriant
steroidus, pradinė intraveninio metilpredni-
zolono dozė yra 1 g dienai, 3-5 dienas, palai-
Journal of Medical Sciences. 25 Jan, 2024 - Volume 12 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
83
komajam gydymui skiriama 60-80 mg
peroraliai, dozė mažinama pagal schemą.
Gydymo kursas intraveniniais steroidais ar
intraveniniu imunoglobulinu trunka 6-12
savaičių (4, 23). Plazmaferezės taikomos 10-14
dienų, kas antrą dieną, jų metu pašalinami
imunoglobulinai, imuniniai kompleksai,
komplemento baltymai. Esant refrakterinei
autoimuninei epilepsijai ar kaip antros eilės
gydymas (palaikomasis gydymas atkryčio
prevencijai) yra naudojamas rituksimabas – B
limfocitus moduliuojantis antikūnas, ciklofos-
famidas – alkilinantis agentas, pasižymintis
citotoksinėmis savybėmis prieš T limfocitus,
mikofenolatas, azatioprinas, tocilizumabas.
Antros eilės/palaikomąjį gydymą padeda
pasirinkti įtariamas imuninis ligos
mechanizmas. Antikūnai prieš intraląstelinius
antigenus (anti-Hu IgG), manoma, yra
medijuojami T limfocitų, dėl to yra pasiren-
kamas platesnio spektro imunosupresinis
gydymas ciklofosfamidu ar mikofenolatu. Kiti
antikūnai atakuoja ląstelių paviršiaus antigenus
(NMDA-R IgG), dėl to labiau tinkamas yra B
limfocitus moduliuojantis gydymas, mažinantis
antikūnų gamybą, pvz. rituksimabas. Palai-
komosios imunosupresijos trukmė dar nėra iki
galo išaiškinta, manoma, kad imunoterapijos
nutraukimą galima būtų svarstyti po 2 metų
gydymo, jei jo metu pacientui nebuvo atkryčio
(1-4, 23). Gydant autoimuninę epilepsiją, šalia
imunosupresinio gydymo reikėtų skirti ir
antiepilepsinį vaistą. Gydant tik antiepilepsiniu
vaistu, gydymo efektyvumas yra tik 10,7 %, dėl
to antiepilepsiniai vaistai yra kombinuojami su
imunosupresine terapija. Nepaisant to, pačioje
ligos pradžioje ar pabaigoje, antiepilepsiniai
vaistai gali būti efektyvūs ir monoterapijoje (24).
Autoimuninės epilepsijos gydymas turėtų būti
pasirenkamas atsižvelgiant į klinikinės eigos
sunkumą. Esant greitai ligos progresijai,
refrakteriniams atvejams, derėtų pasirinkti
agresyvesnę imunoterapiją kombinuojant
pirmos ir antros eilės gydymą. Kai kurie
pacientai gali turėti ir gerybinės eigos
autoimuninę epilepsiją, kurios gydymui pakaktų
antiepilepsinių vaistų ir trumpo gydymo
imunoterapija. Taip pat svarbu gydyti kitas
autoimuninės epilepsijos priežastis – onkologinę
ligą, sisteminę autoimuninę ligą (25).
3.5. Prognozė
Dauguma pacientų, sergančių autoimunine
epilepsija, atsako į pirmos ar antros eilės
gydymą, stebimas būklės gerėjimas, epilepsijos
simptomatika redukuojasi. Laikantis gydymo
režimo, dauguma pacientų atkryčio nepatiria.
Nepaisant to, kai sutrikęs imuninis atsakas yra
medijuojamas T limfocitų, pvz. autoimuniniai
traukuliai sergant Rasmuseno encefalitu, esant
GAD-65 antikūnams prieš neuronų antigenus,
atsakas į imunoterapiją gali būti nepakankamas,
tokiais atvejais gali prireikti ir operacinio
gydymo atliekant hemisferektomiją ilgalaikei
traukulių kontrolei užtikrinti (12).
4. Išvados
Esant neaiškios kilmės epilepsiniams
traukuliams, būtina pagalvoti apie autoimuninės
epilepsijos diagnozę. Svarbu atsižvelgti į greta
traukulių esančią simptomatiką, bei identifikuoti
antikūną prieš neurono antigeną. Ankstyva
diagnostika, tinkamas gydymas gali žymiai
pagerinti pacientų gyvenimo kokybę, ligos eigą,
padeda išvengti komplikacijų. Nors gydymo
efektyvumas priklauso nuo identifikuoto
antikūno, daugeliui pacientų gydymas yra
veiksmingas, o tolimesnė prognozė – gera.
Journal of Medical Sciences. 25 Jan, 2024 - Volume 12 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
84
Literatūros šaltiniai:
1. Levite, Mia, and Hadassa Goldberg.
‘Autoimmune Epilepsy - Novel
Multidisciplinary Analysis, Discoveries and
Insights’. Frontiers in Immunology 12 (12
January 2022): 762743.
2. Geis, Christian, Jesus Planagumà, Mar
Carreño, Francesc Graus, and Josep Dalmau.
‘Autoimmune Seizures and Epilepsy’. The
Journal of Clinical Investigation 129, no. 3 (4
February 2019): 926–40.
3. Greco, Antonio, Maria Ida Rizzo, Armando
De Virgilio, Michela Conte, Andrea Gallo,
Giuseppe Attanasio, Giovanni Ruoppolo, and
Marco de Vincentiis. ‘Autoimmune Epilepsy’.
Autoimmunity Reviews 15, no. 3 (1 March 2016):
221–25.
4. Flammer, Julia, Tradite Neziraj, Stephan
Rüegg, and Anne-Katrin Pröbstel. ‘Immune
Mechanisms in Epileptogenesis: Update on
Diagnosis and Treatment of Autoimmune
Epilepsy Syndromes’. Drugs 83, no. 2 (2023):
135–58.
5. Jang, Yoonhyuk, Dong Wook Kim, Kwang Ik
Yang, Jung-Ick Byun, Jong-Geun Seo, Young
Joo No, Kyung Wook Kang, et al. ‘Clinical
Approach to Autoimmune Epilepsy’. Journal of
Clinical Neurology (Seoul, Korea) 16, no. 4
(October 2020): 519–29.
6. Britton, Jeffrey. ‘Autoimmune Epilepsy’.
Handbook of Clinical Neurology 133 (2016):
219–45.
7. Husari, Khalil S., and Divyanshu Dubey.
‘Autoimmune Epilepsy’. Neurotherapeutics 16,
no. 3 (July 2019): 685–702.
8. Yeshokumar, Anusha K., and Carlos A. Pardo.
‘Autoimmune Epilepsies’. Seminars in Pediatric
Neurology 24, no. 3 (1 August 2017): 161–67.
9. Matricardi, Sara, Sara Casciato, Silvia
Bozzetti, Sara Mariotto, Andrea Stabile, Elena
Freri, Francesco Deleo, et al. ‘Epileptic
Phenotypes in Autoimmune Encephalitis: From
Acute Symptomatic Seizures to Autoimmune-
Associated Epilepsy’. Journal of Neurology,
Neurosurgery & Psychiatry 93, no. 11 (1
November 2022): 1194–1201.
10. Gillinder, Lisa, and Jeffrey Britton.
‘Autoimmune-Associated Seizures’.
CONTINUUM: Lifelong Learning in Neurology
28, no. 2 (April 2022): 363.
11. Toledano, Michel, and Sean J. Pittock.
‘Autoimmune Epilepsy’. Seminars in Neurology
35, no. 3 (June 2015): 245–58.
12. Spatola, M., and J. Dalmau. ‘Seizures and
Risk of Epilepsy in Autoimmune and Other
Inflammatory Encephalitis’. Current Opinion in
Neurology 30, no. 3 (June 2017): 345–53.
13. Levite, Mia, and Hadassa Goldberg.
‘Autoimmune Epilepsy - Novel
Multidisciplinary Analysis, Discoveries and
Insights’. Frontiers in Immunology 12 (12
January 2022): 762743.
14. Chen, Lu, Lin Zhu, Di Lu, Shujuan Dai,
Yanbing Han, Zhe Wu, Puying Xu, Lvhua
Chang, and Qian Wu. ‘Association between
Autoimmune Encephalitis and Epilepsy:
Systematic Review and Meta-Analysis’. Seizure
91 (October 2021): 346–59.
15. Budhram, Adrian, Andrew Leung, Michael
W. Nicolle, and Jorge G. Burneo. ‘Diagnosing
Autoimmune Limbic Encephalitis’. CMAJ :
Canadian Medical Association Journal 191, no.
19 (13 May 2019): E529–34.
16. Dade, Maëlle, Giulia Berzero, Cristina
Izquierdo, Marine Giry, Marion Benazra, Jean-
Yves Delattre, Dimitri Psimaras, and Agusti
Alentorn. ‘Neurological Syndromes Associated
with Anti-GAD Antibodies’. International
Journal of Molecular Sciences 21, no. 10 (24
May 2020): 3701.
Journal of Medical Sciences. 25 Jan, 2024 - Volume 12 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
85
17. Liang, Conan, Eleanor Chu, Edward Kuoy,
and Jennifer E. Soun. ‘Autoimmune-Mediated
Encephalitis and Mimics: A Neuroimaging
Review’. Journal of Neuroimaging 33, no. 1
(2023): 19–34.
18. Falip, Mercè, Sònia Jaraba, Laura
Rodríguez-Bel, Sara Castañer, Jaume Mora,
Pablo Arroyo, Júlia Miro, et al. ‘Seizures and
Epilepsy of Autoimmune Origin: A Long-Term
Prospective Study’. Seizure 81 (1 October 2020):
157–65.
19. Guerin, Julie, Robert E. Watson, Carrie M.
Carr, Greta B. Liebo, and Amy L. Kotsenas.
‘Autoimmune Epilepsy: Findings on MRI and
FDG-PET’. The British Journal of Radiology 92,
no. 1093 (January 2019): 20170869.
20. Moise, Anna-Marieta, Ioannis Karakis, Aline
Herlopian, Monica Dhakar, Lawrence J. Hirsch,
George Cotsonis, Suzette LaRoche, Christian M.
Cabrera Kang, Brandon Westover, and Andres
Rodriguez. ‘Continuous EEG Findings in
Autoimmune Encephalitis’. Journal of Clinical
Neurophysiology : Official Publication of the
American Electroencephalographic Society 38,
no. 2 (1 March 2021): 124–29.
21. Rayi, Appaji, and Kesava Mandalaneni.
‘Encephalopathic EEG Patterns’. In StatPearls.
Treasure Island (FL): StatPearls Publishing,
2023.
22. Hirsch, Lawrence J., Nicolas Gaspard,
Andreas van Baalen, Rima Nabbout, Sophie
Demeret, Tobias Loddenkemper, Vincent
Navarro, et al. ‘Proposed Consensus Definitions
for New-Onset Refractory Status Epilepticus
(NORSE), Febrile Infection-Related Epilepsy
Syndrome (FIRES), and Related Conditions’.
Epilepsia 59, no. 4 (April 2018): 739–44.
23. Steriade, Claude, Jeffrey Britton, Russell C.
Dale, Avi Gadoth, Sarosh R. Irani, Jenny
Linnoila, Andrew McKeon, Xiao-Qiu Shao,
Viviana Venegas, and Christian G. Bien. ‘Acute
Symptomatic Seizures Secondary to
Autoimmune Encephalitis and Autoimmune-
Associated Epilepsy: Conceptual Definitions’.
Epilepsia 61, no. 7 (July 2020): 1341–51.
24. Cabezudo-García, Pablo, Natalia Mena-
Vázquez, Macarena Villagrán-García, and Pedro
J. Serrano-Castro. ‘Efficacy of Antiepileptic
Drugs in Autoimmune Epilepsy: A Systematic
Review’. Seizure 59 (1 July 2018): 72–76.
25. Gaspard N. Autoimmune Epilepsy.
Continuum (Minneap Minn). 2016 Feb;22 (1
Epilepsy):227–45.
Journal of Medical Sciences. 25 Jan, 2024 - Volume 12 | Issue 1. Electronic - ISSN: 2345-0592
86