Matas Kalinauskas¹, Akvilė Papievytė¹, Gabija Tamaliūnaitė¹

¹Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Medicine

Abstract

  Nausea and vomiting during pregnancy is a common condition that affects 50 to 90% of pregnant women during the first trimester of pregnancy. When vomiting is severe or prolonged during pregnancy, it is called hyperemesis gravidarum (HG) – a condition associated with electrolyte and acid-base imbalances, malnutrition, and weight loss. Although HG is less common than simple nausea and vomiting during pregnancy, it is considered one of the most common causes of hospitalization during the first trimester of pregnancy.There is currently no known clear mechanism for the development of HG, however, according to the authors of various sources, it is a multi etiological disease. The placenta and its secreted hormones are thought to play a key role in the development of HG. The influence of leptin, growth hormone, thyroid hormones, Helicobacter pylori, biotin, and other factors on HG development is also investigated in the literature.  A single definition of HG has not yet been validated, and clinical signs and patient complaints are used to make a clinical diagnosis. Untreated prolonged vomiting in pregnant women is complicated by electrolyte imbalance, dehydration, ketoacidosis, malnutrition, fetal growth failure, and life-threatening complications: Wernicke’s encephalopathy. In clinical practice, it is important to recognize and manage the early symptoms of HG in order to prevent more severe maternal and fetal health disorders. There are approved clinical tools for this – PUQE (pregnancy-unique quantification of emesis and nausea) scoring index to assess the severity of symptoms. HG treatment is usually symptomatic, to suppress vomiting, restore water and electrolyte balance, correct acid – base imbalances and ensure a complete diet. For treatment pharmacological and non-pharmacological methods are used: acupressure, ginger consumption. In more severe cases, HG is treated with drugs, depending on the duration of pregnancy, starting treatment with the least teratogenic drugs.

Keywords: hyperemesis gravidarum, nausea, vomiting, pregnancy, outcomes, maternal, fetal,  treatment.

Journal of Medical Sciences. November 30, 2020 - Volume 8 | Issue 19. Electronic - ISSN: 2345-0592

96

Medical Sciences 2020 Vol. 8 (19), p. 96-105

Prolonged nausea and vomiting during pregnancy (Hyperemesis

gravidarum): a literature review

Matas Kalinauskas¹, Akvilė Papievytė¹, Gabija Tamaliūnaitė¹

¹Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Medicine

Abstract

Nausea and vomiting during pregnancy is a common condition that affects 50 to 90% of pregnant women during

the first trimester of pregnancy. When vomiting is severe or prolonged during pregnancy, it is called hyperemesis

gravidarum (HG) - a condition associated with electrolyte and acid-base imbalances, malnutrition, and weight

loss. Although HG is less common than simple nausea and vomiting during pregnancy, it is considered one of the

most common causes of hospitalization during the first trimester of pregnancy.There is currently no known clear

mechanism for the development of HG, however, according to the authors of various sources, it is a multi

etiological disease. The placenta and its secreted hormones are thought to play a key role in the development of

HG. The influence of leptin, growth hormone, thyroid hormones, Helicobacter pylori, biotin, and other factors on

HG development is also investigated in the literature. A single definition of HG has not yet been validated, and

clinical signs and patient complaints are used to make a clinical diagnosis. Untreated prolonged vomiting in

pregnant women is complicated by electrolyte imbalance, dehydration, ketoacidosis, malnutrition, fetal growth

failure, and life-threatening complications: Wernicke's encephalopathy. In clinical practice, it is important to

recognize and manage the early symptoms of HG in order to prevent more severe maternal and fetal health

disorders. There are approved clinical tools for this - PUQE (pregnancy-unique quantification of emesis and

nausea) scoring index to assess the severity of symptoms. HG treatment is usually symptomatic, to suppress

vomiting, restore water and electrolyte balance, correct acid – base imbalances and ensure a complete diet. For

treatment pharmacological and non-pharmacological methods are used: acupressure, ginger consumption. In more

severe cases, HG is treated with drugs, depending on the duration of pregnancy, starting treatment with the least

teratogenic drugs.

Keywords: hyperemesis gravidarum, nausea, vomiting, pregnancy, outcomes, maternal, fetal, treatment.

Journal of Medical Sciences. November 30, 2020 - Volume 8 | Issue 19. Electronic - ISSN: 2345-0592

97

Užsitęsęs nėščiųjų pykinimas ir vėmimas (Hyperemesis

gravidarum): literatūros apžvalga

Matas Kalinauskas¹, Akvilė Papievytė¹, Gabija Tamaliūnaitė¹

¹Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Medicinos fakultetas

Santrauka

Pykinimas ir vėmimas nėštumo metu yra dažna būklė, pasireiškianti nuo 50 iki 90% nėščių moterų per pirmąjį

nėštumo trečdalį. Kuomet vėmimas nėštumo metu yra stiprus ar užsitęsęs, jis vadinamas hyperemesis gravidarum

(HG) - būklė susijusi su elektrolitų ir rūgščių – šarmų pusiausvyros sutrikimu, mitybos nepakankamumu ir svorio

kritimu. Nors HG rečiau paplitusi nei paprastas pykinimas ir vėmimas nėštumo metu, tačiau yra laikoma viena

dažniausia hospitalizavimo priežastimi pirmo nėštumo trimestro metu.

Šiuo metu nėra žinomo aiškaus HG išsivystymo mechanizmo, visgi, įvairių šaltinių autorių nuomone, tai -

polietiologinė liga. Manoma, jog HG išsivystyme svarbų vaidmenį atlieka placenta bei jos išskiriami hormonai.

Taip pat literatūroje nagrinėjama leptino, augimo hormono, skydliaukės hormonų, Helicobacter pylori, biotino ir

kitų veiksnių įtaka HG išsivystymui.

Kol kas nėra patvirtinto vieno HG apibrėžimo, o siekiant nustatyti klinikinę diagnozę, remiamasi klinikiniais

požymiais ir pacientės skundais. Negydomas užsitęsęs nėščiųjų vėmimas komplikuojasi elektrolitų pusiausvyros

sutrikimu, dehidracija, ketoacidoze, mitybos nepakankamumu, vaisiaus augimo sutrikimu ir gyvybei

pavojingomis komplikacijomis: Wernicke encefalopatija. Klinikinėje praktikoje yra svarbu atpažinti ir suvaldyti

ankstyvuosius HG simptomus, kad pavyktų išvengti sunkesnių motinos ir vaisiaus sveikatos sutrikimų. Tam yra

patvirtintos klinikinės priemonės - PUQE (unikalus vėmimo ir pykinimo kiekybinis įvertinimas nėštumo metu)

balų skaičiavimo sistema, simptomų sunkumui įvertinti.

HG gydymas dažniausiai simptominis – siekiama slopinti vėmimą, atkurti vandens ir elektrolitų pusiausvyrą,

koreguoti rūgščių – šarmų pusiausvyrą bei užtikrinti pilnavertę mitybą. Mėginama gydyti tiek medikamentinėmis

priemonėmis, tiek nemedikamentiniais gydymo metodais: akupresūra, imbiero vartojimas. Sunkesniais atvejais

HG gydoma vaistais, atsižvelgiant į nėštumo trukmę, pradedama gydyti mažiausiai teratogeniškai veikiančiais

medikamentais.

Raktiniai žodžiai: hyperemesis gravidarum, pykinimas, vėmimas, nėštumas, išeitys, motinos, vaisiaus,

gydymas.

Journal of Medical Sciences. November 30, 2020 - Volume 8 | Issue 19. Electronic - ISSN: 2345-0592

98

Įvadas

Pykinimas ir vėmimas nėštumo metu yra

įprasta, tačiau varginanti būklė, kurią patiria nuo 50

iki 90% moterų [1]. Nors daugeliu atveju šie

simptomai išnyksta po pirmojo nėštumo trimestro,

10% moterų jie trunka ilgiau nei 22 nėštumo

savaites ir gali turėti įtakos kasdieniniam moters

gyvenimui bei gebėjimui dirbti [2]. Moterims,

kurias nėštumo metu vargina stiprus, užsitęsęs

pykinimas ir vėmimas, gali pasireikšti hyperemesis

gravidarum (HG) – būklė, susijusi su elektrolitų ir

rūgščių – šarmų pusiausvyros sutrikimu, mitybos

nepakankamumu ir svorio kritimu [3]. HG

pasireiškimo dažnis varijuoja nuo 0,5 – 2% nėščių

moterų (1), tačiau tai yra dažniausia hospitalizavimo

priežastis pirmojo nėštumo trimestro metu [4].

Ankstyva HG diagnozė yra svarbi siekiant išvengti

motinos ir vaisiaus/naujagimio komplikacijų [5].

Literatūros apžvalgoje aptariami pagrindiniai šios

ligos etiologiniai, diagnostiniai, gydymo aspektai

bei susijusios komplikacijos.

Etiologija

Šiuo metu jokio aiškaus patogenezės

mechanizmo, kaip išsivysto HG, nėra nustatyta,

tačiau daugumos autorių nuomone hyperemesis

gravidarum yra polietiologinė liga. Didelį vaidmenį

HG išsivystyme atlieka placenta bei jos išskiriami

hormonai. Žmogaus choriono gonadotropino (hCG),

estrogeno, progesterono bei prolaktino įtaka yra

ištirta kelių autorių. Taip pat literatūroje aprašomi ir

leptino, augimo hormono, skydliaukės hormonų,

Helicobacter pylori, biotino, genetinė

predispozicija, socialinės bei psichoemocinės

būklės įtaka HG išsivystymui [3, 6, 7, 8]. Tikėtina,

kad kombinuotas šių faktorių veikimo mechanizmas

dalyvauja ligos išsivystyme. Šioje publikacijoje

apžvelgsime labiausiai tikėtinus veiksnius HG

etiologijoje.

Hormonų poveikis

Kraujo serumo hCG ir progesteronas, kurie

pirmajame trimestre išskiriami placentos ir

geltonojo kūno, susiję su jaučiamais simptomais,

kuriuos patiria HG sergančios moterys. Dėl šios

priežasties manoma, jog šių hormonų pusiausvyros

sutrikimas gali predisponuoti HG išsivystymą [6, 7,

8]. Taip pat atliktos studijos, kurios įvertino

estrogeno ir leptino vaidmenį HG patogenezėje [3].

hCG:

Kai kurių autorių atliktos studijos nerodo

tiesioginio hCG poveikio HG etiologijoje, tačiau

nurodo priklausomybę tarp HG ir būklių, dėl kurių

didėja hCG koncentracija kraujyje, tokių kaip

daugiavaisis nėštumas, molarinis nėštumas, Dauno

sindromas, moteriškos lyties vaisius [3, 6]. Atlikta

metaanalizė18 studijų analizė parodė, jog tik 11 iš jų

turėjo patvirtintą asociaciją HG ir aukšto serumo

hCG. Svarbu paminėti, jog visos šios publikacijos

nurodė tik priklausomybę, o ne galimą patogenezės

mechanizmą [6]. Keletas atliktų studijų nurodo

padidėjusią hCG koncentraciją kraujyje, tačiau

pastovaus ir patikimo rezultato didesniuose

tyrimuose neaptikta [3]. Todėl buvo iškelta teorija,

jog patogenezėje svarbus ne hCG kiekis kraujyje, o

pačio hormono izoformos subtipas. Skirtingi

subtipai turi skirtingus veikimo pusperiodžius bei

skirtingą afinitetą liuteinizuojančiui hormonui (LH)

ir skydliaukę – stimuliuojančio hormono (TSH)

receptoriams. Taip pat tam įtakos turi ir individualus

jautrumas hCG, kuris galimai yra lemiamas

genetinių veiksnių [3, 8, 9]. Taigi, remiantis

literatūros duomenimis, tvirtai teigti negalima, jog

hCG tikrai dalyvauja HG išsivystymo patogenezėje,

bet atmesti šio hormono dalyvavimo taip pat

negalime.

Progesteronas:

Kaip ir hCG progesterono koncentracija

pasiekia piką pirmajame trimestre. Buvo iškelta

hipotezė, jog progesteronas, slopindamas

virškinamojo trakto lygiųjų raumenų

kontraktiliškumą bei tonusą ir taip sukeldamas

skrandžio disritmijas, pykinimą, vėmimą, galimai

dalyvauja HG patogenezėje. Literatūroje aprašyti

rezultatai yra tokie, jog jokios koreliacijos tarp

progesterono ir HG išsivystymo nebuvo rasta [3, 6].

Estrogenas:

Vienas iš pašalinių poveikių vartojant

estrogeno preparatus yra pykinimas, nes žinoma, jog

estrogenas veikia virškinamąjį traktą slopindamas

skrandžio evakuaciją bei turinio slinkimo laiką.

Todėl buvo iškelta teorija, jog didelė estrogeno

koncentracija motinos kraujyje, ypač moterims,

kurios yra nutukusios, gali būti asocijuota su HG

Journal of Medical Sciences. November 30, 2020 - Volume 8 | Issue 19. Electronic - ISSN: 2345-0592

99

patogeneze. Tačiau literatūroje aprašomi atvejai, kai

moterys, sergančios HG, pasižymi greitesne turinio

evakuacija iš skrandžio ir greitesne peristaltika. Iki

šiol nėra atliktų studijų, kurios pateiktų tvirtą

estrogeno koncentracijos HG patogenezėje

priklausomybę [3, 6, 8].

Leptinas:

Tai hormonas, dalyvaujantis reguliuojant

kūno masę. Neseniai atrasta, jog jo išskyrimą

reguliuoja placenta [3, 10]. Literatūroje aprašoma,

jog atliktame tyrime buvo rasta mažesnė leptino

koncentracija moterims su HG (n=20) negu

kontrolinei grupei (n=20) [3]. Tačiau tvirtai teigti,

jog leptino koncentracija turi įtakos HG

išsivystymui, dar negalima. Reikalingi didesnės

apimties moksliniai tyrimai, kad būtų įrodytas

leptino vaidmuo HG patogenezėje.

Helicobacter pylori:

Yra žinoma, jog pacientams, turintiems

patvirtintą H. pylori infekciją, dažnesni

virškinamojo trakto sutrikimai (dispepsija, gastritas,

opaligė). Dėl to moterims su užsitęsusiu gausiu

vėmimu bei pykinimu nėštumo laikotarpyje buvo

iškelta hipotezė, jog tai gali koreliuoti su

predisponuojančia H. pylori infekcija [6]. 2017 m.

Olandijoje atliktame tyrime buvo aptariama H.

pylori infekcija ir jos įtaka nėštumo metu

atsirandančio vėmimo ir pykinimo sunkumui. Iš

5549 moterų 1932 skundėsi retkarčiais atsirandančiu

vėmimu ir 601 (10,8%) iš jų skundėsi kasdieniniu

vėmimu. Iš viso 2363 moterims buvo patvirtinta H.

pylori infekcija. Autoriai teigia, jog kasdieniniu

vėmimu skųstis labiau linkusios moterys, kurioms

patvirtinta ši infekcija (64,4%), negu moterims,

kurioms nerasta infekcijos (36,5%) [11]. Taip pat

Egipte atliktame tyrime, kuriame dalyvavo 80

sveikų nėščių moterų ir 80 moterų, kurioms

patvirtintas HG diagnozė, buvo paskelbta H. pylori

infekcijos įtaka HG išsivystymui. Iš 80 moterų su

patvirtinta HG diagnoze 71 moteriai (88%) buvo

nustatyta H. pylori infekcija, tuo tarpu sveikoje

moterų grupėje tik 24 moterims (30%) nustatyta

infekcija. Autoriai padarė išvadas, jog atliktame

tyrime H. pylori galėjo predisponuoti HG

išsivystymą bei simptomų sunkumą [12]. Nors ir

nėra atlikta pakankamai tyrimų, kad būtų galima

užtikrintai teigti, jog H. pylori dalyvauja HG

išsivystyme, Amerikos akušerių ir ginekologų

koledžas (ACOG) tvirtina, jog H. pylori gydymas

nėščiosioms yra saugus ir gali būti naudingas

refrakterinės HG gydymui [6].

Genetika:

Pacientės šeimos istorijoje buvusi ar esama

patvirtinta hyperemesis gravidarum diagnozė didina

tikimybę jai taip pat sirgti šia liga, ypač, jei asmuo,

turintis šią diagnozę, yra pacientės motina arba

sesuo. Apie genetinės predispozicijos įtaką HG jau

buvo žinoma prieš kelis dešimtmečius [3, 6]. Fejzo

et al. atliktame tyrime buvo iškeliama šeiminės

anamnezės dalyvavimas HG išsivystyme. Buvo

apklaustos 1224 pacientės, sergančios HG. 28%

pacienčių teigia, jog HG diagnozė buvo patvirtinta

ir jų motinoms, 19% atžymi, kad HG buvo

diagnozuota sesei, o 9% tiriamųjų teigia, jog 2 arba

daugiau artimų giminaičių turėjo šią ligą. Taip pat

verta pažymėti, kad 25% pacienčių, sergančių

sunkia HG forma, kuriai buvo reikalinga visiška

parenterinė mityba arba nasogastrinio zondo

įvedimas, teigia, jog jų seserims taip pat buvo

diagnozuota ši liga [13]. Atsižvelgiant į tai galima

spręsti, jog genetinė predispozicija ne tik turi įtakos

HG išsivystymui, bet ir jos formos sunkumui.

Klinikinė diagnozė

Remiantis Amerikos akušerių ir

ginekologų koledžo (ACOG) gairėmis dėl pykinimo

ir vėmimo nėštumo metu (2015 m.), nėra patvirtinto

vieno HG apibrėžimo. Siekiant nustatyti šią

klinikinę diagnozę, dažniausiai remiamasi šiais

diagnostiniais kriterijais: nuolatinis vėmimas,

nesusijęs su kitomis priežastimis, ketonai šlapime,

elektrolitų disbalansas (hipokalemija,

hiponatremija), kepenų funkciją atspindinčių

fermentų padidėjimas, skydliaukės hormonų

pokyčiai, rūgščių – šarmų pusiausvyros sutrikimai

(metabolinė acidozė), vitaminų ir mineralų

trūkumas (vit. B1, geležies, kalcio, folio rūgšties)

bei svorio netekimas (5% nėščiosios kūno svorio)

[14]. Ši būklė taip pat gali sąlygoti dehidratacijai

būdingų simptomų atsiradimą: ortostatinę

hipotenziją, tachikardiją, odos sausumą, letargiją

[6].

Dauguma gydytojų stengiasi suvaldyti

ankstyvuosius nėščiųjų pykinimo ir vėmimo

simptomus tam, kad pavyktų išvengti sunkesnių

komplikacijų [15]. Siekiant atpažinti ir įvertinti

ankstyvuosius HG simptomus buvo sukurta ir

patvirtinta PUQE (unikalus vėmimo ir pykinimo

Journal of Medical Sciences. November 30, 2020 - Volume 8 | Issue 19. Electronic - ISSN: 2345-0592

100

kiekybinis įvertinimas nėštumo metu) balų

skaičiavimo sistema (1 lentelė), apibrėžianti

vėmimo, jaučiamo šleikštulio epizodų skaičių per

dieną bei pykinimo trukmę valandomis [6].

Remiantis šia skaičiavimo sistema, bendras balas

apskaičiuojamas susumavus trijų klausimų balus

(nuo 3 iki 15 balų). Pykinimo sunkumas skirstomas

į lengvas = ≤ 6, vidutinis = 7 - 12, sunkus = ≥ 13

[15].

1 lentelė. Unikalus vėmimo ir pykinimo kiekybinis įvertinimas nėštumo metu – PUQE indeksas.

1. Kiek vidutiniškai laiko per dieną Jus pykina ar jaučiate šleikštulį?

> 6val.

(5 balai)

4 – 6 val.

(4 balai)

2 – 3 val.

(3 balai)

≤1 val.

(2 balai)

Nepykina

(1 balas)

2. Kiek vidutiniškai kartų per dieną Jūs vemiate?

> 7

(5 balai)

5 – 6

(4 balai)

3 – 4

(3 balai)

1 – 2

(2 balai)

Nei karto

(1 balas)

3. Kiek vidutiniškai kartų per dieną žiaukčiojate ar patiriate vėmimo refleksą be turinio pasišalinimo pro

burną?

> 7

(5 balai)

5 – 6

(4 balai)

3 – 4

(3 balai)

1 – 2

(2 balai)

Nei karto

(1 balas)

Visgi visoms nėščioms moterims, kurios skundžiasi pykinimu ir vėmimu, svarbu HG atskirti nuo kitų

panašius simptomus sukeliančių ligų. HG diferencinei diagnozei svarbus laikas nuo simptomų pradžios, todėl yra

laikoma, kad pykinimas ar vėmimas, prasidedantis po 9 nėštumo savaitės, nėra būdingas HG. Taip pat HG

diagnozę nėščiosioms reikia atmesti pasireiškus pykinimui ir vėmimui bei esant infekcijos požymiams, pilvo,

epigastriumo skausmams ar viduriavimui [16]. Todėl, pasireiškus bet kokiems papildomiems simptomams, svarbu

HG atskirti nuo lėtinių ligų, galimai buvusių dar iki nėštumo (2 lentelė) [14].

2 lentelė. Pykinimo ir vėmimo nėštumo metu diferencinė diagnostika

Virškinimo trakto ligos

Gastroenteritas, gastroparezė, tulžies takų ligos, hepatitai,

žarnyno nepraeinamumas, pankreatitas, apendicitas.

Urogenitalinės sistemos ligos

Pielonefritas, uremija, inkstų akmenligė, kiaušidžių apsisukimas,

degeneracinė gimdos lejomioma.

Medžiagų apykaitos ligos

Diabetinė ketoacidozė, Adisono liga, hipertiroidizmas,

hiperparatiroidizmas.

Neurologiniai sutrikimai

Vestibuliariniai pažeidimai, migreninis galvos skausmas,

centrinės nervų sistemos navikai,

Kitos įvairios būklės

Apsinuodijimas vaistais ar jų netoleravimas, psichologinės

būklės.

Su nėštumu susijusios būklės

Preeklampsija.

Journal of Medical Sciences. November 30, 2020 - Volume 8 | Issue 19. Electronic - ISSN: 2345-0592

101

Komplikacijos motinai

Užsitęsio nėščiųjų pykinimo ir vėmimo

metu anksčiausiai išryškėja elektrolitų pusiausvyros

sutrikimai - hiponatremija ir hipokalemija.

Klinikiniai lengvos hiponatremijos požymiai nėra

specifiniai, todėl juos sunku atskirti nuo HG

simptomų, tačiau ryškus natrio trūkumas kraujo

serume gali sukelti raumenų mėšlungį ar silpnumą,

traukulius, refleksų susilpnėjimą, asmenybės

pokyčius, sumišimą, ataksiją, mieguistumą. Greita

hiponatremijos korekcija yra ypač pavojinga ir gali

sukelti osmosinį diferenciacijos sindromą [1]. Tuo

tarpu sumažėjęs kalio kiekis kraujo serume gali

sąlygoti rabdomiolizės išsivystymą, todėl

hipokalemijos korekcija reikalauja didelių pastangų

[17].

HG sergančioms nėščioms moterims taip

pat gali išryškėti mitybos elementų trūkumas.

Vienas jų - tiamino (vit. B1) trūkumas ir jo sąlygota

Wernicke encefalopatija. Sindromui būdingi

neurologiniai simptomai: mieguistumas, sumišimas,

hiporefleksija, ataksija ar okumotoriniai simptomai

- nistagmas, oftalmoplegija [6]. Nors ši būklė

pasireiškia retai, įprastai yra grįžtama ir lengvai

koreguojama, tačiau negydoma encefalopatija gali

būti tiek savaiminio, tiek planuoto nėštumo

nutraukimo priežastimi [18]. Nustatyta, jog sunkūs

HG simptomai nėščiosioms gali sukelti rimtų

psichologinių padarinių. Didėja nerimo, sunkios

depresijos, potrauminio streso sindromo rizika, kai

sąlygotos neigiamos patirties, moterys pradeda

vengti kito nėštumo [9].

Kitą kliniškai reikšmingą poveikį turi ir

riebaluose tirpių vitaminų, ypač vit. K, trūkumas.

Sumažėjęs vit. K kiekis gali sąlygoti koagulopatijos

išsivystymą bei didesnę kraujo netekimo riziką,

atliekant invazines procedūras nėštumo metu [6].

Vitaminų, tokių kaip vit. B6, vit. B12, trūkumas HG

metu lemia anemijos, neurologinių sutrikimų

išsivystymą. Literatūros duomenimis, didelės

rizikos pacientėms yra naudinga papildomai skirti

folio rūgšties, siekiant išvengti vaisiaus nervinio

vamzdelio defektų išsivystymo [1].

Komplikacijos vaisiui

Vaisiaus komplikacijos dažniau pasitaiko

nėščioms moterims, kurios dėl HG nėštumo metu

nepriauga pakankamai svorio. Mažesnis nei 7 kg

kūno svorio prieaugis siejamas su mažo svorio

naujagimių gimimu (< 2500 g), preeklampsija ir jos

sąlygotu priešlaikiniu gimdymu (< 37 nėštumo

savaitės) [6]. Taip pat tokių naujagimių 5 minučių

Apgar balai būna mažesni (< 7 balai), lyginant su

sveikoms moterims gimusiais naujagimiais [3, 6].

Literatūroje rašoma, jog moterų, sergančių HG,

naujagimiai labiau linkę turėti įvairius įgimtus

pakitimus, tokius kaip klubų displazija,

nenusileidžiančios sėklidės, skeleto ir raumenų

sistemos bei nervų sistemos vystymosi sutrikimus

[3].

Gydymas

Buvo atlikta daugybė klinikinių atsitiktinių

imčių tyrimų bandant išsiaiškinti geriausius HG

gydymo būdus, pradedant nuo simptominio gydymo

- hipovolemijos korekcijos iki prevencijos taikymo

- 3 mėnesius prieš pastojimą skiriant vitaminų

papildų. Taip pat yra aprašyti ir įvairūs

medikamentinio gydymo būdai ambulatorijoje ar

stacionare bei alternatyvios medicinos gydymo

priemonės, tokios kaip imbieras ar akupresūra [19].

Pagrindinis gydymo būdas yra prarastų

skysčių bei elektrolitų atstatymas. Gydymas turėtų

būti pradėtas skiriant 0,9% NaCl ar Ringerio tirpalų

infuzijų, vėliau gali būti tęsiamas 5% dekstrozės ar

0,9% NaCl fiziologiniu tirpalu. Tyrimai rodo, jog

naudojant tiek vieną, tiek kitą tirpalą, pacienčių

išeitys buvo panašios [20]. Kitas žingsnis, kuriuo

reikėtų pasirūpinti, - elektrolitų pusiausvyros

sutrikimas organizme. Ypač svarbūs yra magnis,

fosfatas, kalis bei natris, kurių koncentracija

nėščiosios kraujyje turėtų būti nuolat sekama.

Siekiant išvengti Wernicke encefalopatijos, atstant

volemiją bei elektrolitų disbalansą reikėtų skirti 100

mg tiamino (vit. B1) [21]. Norint pasiekti geriausių

rezultatų, nėščiajai kuo anksčiau turėtų būti pradėtas

enterinis maitinimas [22].

Journal of Medical Sciences. November 30, 2020 - Volume 8 | Issue 19. Electronic - ISSN: 2345-0592

102

Alternatyvus gydymas

Imbieras

Imbieras (Zingiber officinale) gali būti

naudojamas įvairiais būdais – sutrinta šviežia

imbiero šaknis, tabletės, kapsulės ar sirupas. Keturi

atsitiktinių imčių tyrimai lygino imbiero ir placebo

vartojimą, visi keturi tyrimai patvirtino kliniškai

svarbų pagerėjimą po imbiero vartojimo,

nepriklausomai nuo imbiero paruošimo būdo ir

dozės [23–26]. Taigi, imbiero vartojimas buvo

efektyvus, siekiant malšinti lengvus HG simptomus

(A lygis, IIa klasė).

Akupresūra

Akupresūra - tradicinė kinų medicinos

metodika, grindžiama teigiamu poveikiu žmogaus

organizmui, spaudžiant aktyvius kūno taškus. HG

ligos atveju yra dirginamas perikardo (P6) taškas,

kuris yra tarp dviejų didžiųjų riešo bei vidinių riešo

sausgyslių, maždaug tris pirštus žemiau delno

pagrindo. Buvo atlikti trys atsitiktinių imčių tyrimai,

lyginantys akupresūrą ir placebo poveikį.

Apibendrinus tyrimų rezultatus – akupresūros

poveikis buvo įvertintas kaip kliniškai reikšmingas

bei naudingas gydant lengvus HG simptomus (A

lygis, IIa klasė) [27–29].

Farmakoterapija

Doksilaminas ir piridoksinas

Atlikti moksliniai tyrimai leidžia teigti, jog

doksilamino ir piridoksino derinys yra saugus ir

efektyvus vaistas esant sunkiems vėmimo ir

pykinimo simptomams, todėl turėtų būti vartojamas

kaip pirmo pasirinkimo farmakoterapinė priemonė

HG ligos gydyme. 2016 metais šis vaistų derinys

buvo patvirtintas FDA (The Food and Drug

Administration) kaip vaistas Diclegis. Šio preparato

sudėtyje yra dvi veikliosios medžiagos: 10 mg

doksilamino ir 10 mg piriodoksino. Jį reikia vartoti

po vieną tabletę vakare prieš miegą. Doksilaminas

yra antihistaminas (H1 blokatorius), kuris pasižymi

raminančiu ir antiemetiniu poveikiu. Piridoksinas –

tai vitaminas B6, kuris taip pat pasižymi

antiemetiniu bei yra priskiriamas A kategorijos

vaistui [30].

Seratonino antagonistai

Metaklopramidas, B kategorijos vaistas,

yra dažniausiai vartojamas vaistas HG gydyme. Šio

preparato veikimo mechanizmas nėra iki galo

aiškus, tačiau yra žinoma, kad metaklopramidas

veikia gastrointestinalinio trakto peristaltiką ir CNS

impulsus. Šis medikamentas neturėtų būti

naudojamas ilgiau nei 12 savaičių [31]. Keliuose

tyrimuose metaklopramidas yra lyginamas su

ondansetronu, tačiau reikšmingo klinikinio skirtumo

tarp šių vaistų nepastebėta. Viename iš tyrimų

moterys, vartojančios metaklopramidą, skundėsi jo

pašaliniu poveikiu – burnos džiūvimu, mieguistumu

[32].

Prometazinas

Prometazinas yra H1 receptorių

blokatorius bei silpnas dopamino antagonistas.

Prometazonas turėtų būti skiriamas kas 4-ias

valandas 12,5 - 25 mg doze ir galimi keli šio

preparato skyrimo būdai: - Vaisto efektyvumas ir

saugumas buvo patvirtintas keliose didelės imties

studijose [33–35]. Medikamento pašalinis poveikis

siejamas su sedacija ir distoninėmis reakcijomis. Jos

gali atsirasti vaistą vartojant per ilgai ar per

didelėmis dozėmis. Prometazinas yra priskiriamas C

kategorijos medikamentams, be to, yra neatmetama,

kad Prometazino vartojimas nėštumo metu vaisiui

gali sukelti neurologinius pažeidimus [36].

Kortikosteroidai

Išlieka daugybė skirtingų nuomonių dėl

kortikosteroidų skyrimo HG gydyme. Viena iš

didžiausių atliktų studijų RCT 2003 metais vertino

metaklopramido ir prometazino gydymą,

papildomai skiriant ir kortikosteroidus. Atlikus

studiją nustatyta, jog 34% moterų, greta pagrindinio

gydymo papildomai skiriant kortikosteroidus, buvo

stacionarizuotos dėl HG sukeltų simptomų ir

reiškinių, lyginant su 35% moterų, kurioms tuo metu

buvo skirtas placebas [37]. Kita vertus, 2006 metais

atliktoje studijoje pacientės, stacionarizuotos į

reanimacijos skyrių dėl HG, buvo gydomos

intraveniškai skiriant hidrokortizoną 300 mg arba 10

mg metaklopramidą 3 kartus per dieną. Tyrimo

rezultatai parodė, jog nuo antros hidrokortizino

vartojimo dienos kliniškai reikšmingam skaičiui

moterų sumažėjo vėmimo epizodai [38].

Prednizolonas yra C kategorijos vaistas.

Metaanalizės, kurios tyrė prednizolono vartojimą

pirmuoju nėštumo trimestru, parodė ryšį tarp

Journal of Medical Sciences. November 30, 2020 - Volume 8 | Issue 19. Electronic - ISSN: 2345-0592

103

medikamento vartojimo ir vaisiaus burnos ertmės

defektų.

Apibendrinimas

Remiantis dabartine literatūra negalime

tvirtai teigti, jog galutinai išsiaiškinome HG

sukeliančius veiksnius, tačiau galime įvardinti kelis

svarbius faktorius, kurie galimai turi daugiausia

įtakos šios ligos išsivystyme. Beta choriono

gonadotropino hormonas, estrogenai, H. pylori

infekcija, genetinė predispozicija, pasak literatūros,

turi daugiausiai įtakos HG išsivystymui. Diagnozė

patvirtinama remiantis klinikiniais požymiais bei

pacientės skundais, kuriuos dažniausiai sąlygoja

dehidratacijos požymiai, tam tikrų mineralų ir

vitaminų trūkumas, kepenų fermentų didėjimas bei

skydliaukės hormonų disbalansas. Negydomas

užsitęsęs nėščiųjų vėmimas gali lemti įvairių

komplikacijų ar sveikatos sutrikimų išsivystymą

motinai ir vaisiui. Siekiant geriau atpažinti ir

suvaldyti ankstyvuosius HG simptomus yra

sukurtos ir patvirtintos klinikinės priemonės - PUQE

(unikalus vėmimo ir pykinimo kiekybinis

įvertinimas nėštumo metu) balų skaičiavimo

sistema. Kalbant apie gydymą, lengvi užsitęsusio

pykinimo ir vėmimo atvejai nėštumo metu gali būti

gydomi simptomiškai, siekiant slopinti vėmimą,

koreguoti hipovolemiją bei užtikrinti pilnavertę

mitybą. Kartais HG mėginama gydyti pasitelkus

nemedikamentinius gydymo metodus: akupresūrą,

imbiero vartojimą. Sunkesniais ligos atvejais

pasirenkamas medikamentinis HG gydymas.

Literatūros sąrašas

1. Gabra A. Complications of Hyperemesis

Gravidarum; A Disease of Both Mother and

Fetus, Review Article. Crit Care Obstet

Gynecol. 2019;

2. McParlin C, O’Donnell A, Robson SC, Beyer

F, Moloney E, Bryant A, et al. Treatments for

hyperemesis gravidarum and nausea and

vomiting in pregnancy: A systematic review.

JAMA - Journal of the American Medical

Association. 2016;

3. Austin K, Wilson K, Saha S. Hyperemesis

Gravidarum. Nutrition in Clinical Practice.

2019;

4. Fejzo MS, Trovik J, Grooten IJ, Sridharan K,

Roseboom TJ, Vikanes Å, et al. Nausea and

vomiting of pregnancy and hyperemesis

gravidarum. Nat Rev Dis Prim. 2019;

5. Ioannidou P, Papanikolaou D, Mikos T,

Mastorakos G, Goulis DG. Predictive factors

of Hyperemesis Gravidarum: A systematic

review. European Journal of Obstetrics and

Gynecology and Reproductive Biology. 2019;

6. London V, Grube S, Sherer DM, Abulafia O.

Hyperemesis gravidarum: A review of recent

literature. Pharmacology. 2017;

7. Nurmi M, Rautava P, Gissler M, Vahlberg T,

Polo-Kantola P. Incidence and risk factors of

hyperemesis gravidarum: A national register-

based study in Finland, 2005-2017. Acta

Obstet Gynecol Scand. 2020;

8. Castillo MJ, Phillippi JC. Hyperemesis

gravidarum: A holistic overview and approach

to clinical assessment and management.

Journal of Perinatal and Neonatal Nursing.

2015;

9. Abramowitz A, Miller ES, Wisner KL.

Treatment options for hyperemesis

gravidarum. Archives of Women’s Mental

Health. 2017;

10. Pérez-Pérez A, Toro A, Vilariño-García T,

Maymó J, Guadix P, Dueñas JL, et al. Leptin

action in normal and pathological pregnancies.

Journal of Cellular and Molecular Medicine.

2018;

11. Grooten IJ, Den Hollander WJ, Roseboom TJ,

Kuipers EJ, Jaddoe VW, Gaillard R, et al.

Helicobacter pylori infection: a predictor of

vomiting severity in pregnancy and adverse

birth outcome. Am J Obstet Gynecol. 2017;

Journal of Medical Sciences. November 30, 2020 - Volume 8 | Issue 19. Electronic - ISSN: 2345-0592

104

12. Mansour GM, Nashaat EH. Role of

helicobacter pylori in the pathogenesis of

hyperemesis gravidarum. Arch Gynecol

Obstet. 2011;

13. Fejzo MS, Ingles SA, Wilson M, Wang W,

MacGibbon K, Romero R, et al. High

prevalence of severe nausea and vomiting of

pregnancy and hyperemesis gravidarum

among relatives of affected individuals. Eur J

Obstet Gynecol Reprod Biol. 2008;

14. ACOG. Clinical Management Guidelines for

Obstetrician – Gynecologists. Obstet Gynecol.

2019;

15. King TL, Murphy PA. Evidence-Based

Approaches to Managing Nausea and

Vomiting in Early Pregnancy. J Midwifery

Women’s Heal. 2009;

16. Pontius E, Vieth JT. Complications in Early

Pregnancy. Emergency Medicine Clinics of

North America. 2019;

17. Walch A, Duke M, Auty T, Wong A. Profound

Hypokalaemia Resulting in Maternal Cardiac

Arrest: A Catastrophic Complication of

Hyperemesis Gravidarum? Case Rep Obstet

Gynecol. 2018;

18. Queenan J, Hobbins J, Spong C. Protocols for

High-Risk Pregnancies. 4th ed. Newark:

Wiley; 2005.

19. Erick M, Cox JT, Mogensen KM. ACOG

Practice Bulletin 189: Nausea and Vomiting of

Pregnancy. Obstetrics and gynecology.

2018;131(1):15–30;

20. Tan PC, Norazilah MJ, Omar SZ. Dextrose

saline compared with normal saline

rehydration of hyperemesis gravidarum: A

randomized controlled trial. Obstet Gynecol.

2013; 121(2): 291–298;

21. Spruill SC, Kuller JA. Hyperemesis

gravidarum complicated by Wernicke’s

encephalopathy. Obstet Gynecol.

2002;99(5):875–877;

22. Stokke G, Gjelsvik BL, Flaatten KT,

Birkeland E, Flaatten H, Trovik J.

Hyperemesis gravidarum, nutritional

treatment by nasogastric tube feeding: A 10-

year retrospective cohort study. Acta Obstet

Gynecol Scand. 2015;94(4):359–367;

23. Basirat Z, Moghadamnia AA, Kashifard M,

Sarifi-Razavi A. The effect of ginger biscuit on

nausea and vomiting in early pregnancy. Acta

Med Iran. 2009;47(1):51–56;

24. Fischer-Rasmussen W, Kjær SK, Dahl C,

Asping U. Ginger treatment of hyperemesis

gravidarum. Eur J Obstet Gynecol Reprod

Biol. 1991;38(1):19–24;

25. Vutyavanich T, Kraisarin T, Ruangsri RA.

Ginger for nausea and vomiting in pregnancy:

Randomized, double-masked, placebo-

controlled trial. Obstet Gynecol.

2001;97(4):577–582;

26. Keating A, Chez RA. Ginger syrup as an

antiemetic in early pregnancy. Altern Ther

Health Med. 2002;8(5):89–91;

27. Belluomini J, Litt RC, Lee KA, Katz M.

Acupressure for nausea and vomiting of

pregnancy: A randomized, blinded study.

Obstet Gynecol. 1994;84(2):245–248;

28. Bayreuther J, Pickering R, Lewith GT. A

double-blind cross-over study to evaluate the

effectiveness of acupressure at pericardium 6

(P6) in the treatment of early morning sickness

(EMS). Complement Ther Med.

1994;2(2):70–76;

29. Jamigorn M, Phupong V. Acupressure and

vitamin B6 to relieve nausea and vomiting in

pregnancy: A randomized study. Arch

Gynecol Obstet. 2007;276(3):245–249;

30. Koren G, Clark S, Hankins GDV, Caritis SN,

Umans JG, Miodovnik M, et al. Maternal

safety of the delayed-release doxylamine and

pyridoxine combination for nausea and

vomiting of pregnancy; a randomized placebo

controlled trial. BMC Pregnancy Childbirth.

2015;15:59;

31. American Society of Health - System

Pharmacists, Metoclopramide Hydrochloride

Drug Monograph. AHFS DI Essentials, 2017;

32. Abas MN, Tan PC, Azmi N, Omar SZ.

Ondansetron compared with metoclopramide

for hyperemesis gravidarum: A randomized

controlled trial. Obstet Gynecol.

2014;123(6):1272–1279;

33. Magee LA, Mazzotta P, Koren G. Evidence-

based view of safety and effectiveness of

pharmacologic therapy for nausea and

vomiting of pregnancy (NVP). In: American

Journal of Obstetrics and Gynecology.

2002;186(5):S256–S261;

34. Tan PC, Khine PP, Vallikkannu N, Omar SZ.

Promethazine compared with metoclopramide

for hyperemesis gravidarum: A randomized

controlled trial. Obstet Gynecol.

2010;115(5):975–981;

Journal of Medical Sciences. November 30, 2020 - Volume 8 | Issue 19. Electronic - ISSN: 2345-0592

105

35. Braude D, Crandall C. Ondansetron versus

promethazine to treat acute undifferentiated

nausea in the emergency department: A

randomized, double-blind, noninferiority trial.

Acad Emerg Med. 2008;15(3):209–215;

36. Bsat FA, Hoffman DE, Seubert DE.

Comparison of three outpatient regimens in the

management of nausea and vomiting in

pregnancy. J Perinatol. 2003;23:531–535;

37. Yost NP, McIntire DD, Wians FH, Ramin SM,

Balko JA, Leveno KJ. A randomized, placebo-

controlled trial of corticosteroids for

hyperemesis due to pregnancy. Obstet

Gynecol. 2003;102:1250–1254;

38. Bondok RS, El Sharnouby NM, Eid HE, Abd

Elmaksoud AM. Pulsed steroid therapy is an

effective treatment for intractable hyperemesis

gravidarum. Crit Care Med.

2006;34(11):2781–2783.