Lemierre syndrome: diagnostic challenges and management

strategies

Kristė Maldauskaitė

1

, Pijus Česnavičius

1

, Akvilė Mikulskienė

1,2

1

Lithuanian University of Health Sciences, Academy of Medicine, Faculty of Medicine, Kaunas, Lithuania

2

based on the latest literature data.

Methods. A literature search was conducted in the PubMed database, including articles published in English

between 2016 and 2025 that were relevant to the topic.

Results. Lemierre syndrome most commonly occurs in young, previously healthy individuals following an acute

oropharyngeal infection. The primary causative agent is Fusobacterium necrophorum, although other

microorganisms are also identified. The disease usually begins with a localized infection and may progress to a

systemic process, often involving the lungs. Diagnosis is based on a combination of clinical, laboratory, and

imaging studies, as there are no specific diagnostic criteria. Treatment is based on long-term antibiotic therapy,

while interventional treatment and anticoagulation are administered on an individual basis.

Conclusions. Lemierre syndrome remains a difficult-to-recognize condition; therefore, clinical vigilance and

Lemierre sindromas: diagnostiniai iššūkiai ir gydymo ypatumai

Kristė Maldauskaitė

1

, Pijus Česnavičius

1

, Akvilė Mikulskienė

1,2

1

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Medicinos fakultetas, Kaunas, Lietuva

2

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Ausų, nosies ir gerklės ligų klinika, Kaunas, Lietuva

Santrauka

Įvadas. Lemierre sindromas – reta, tačiau potencialiai gyvybei pavojinga būklė, dažniausiai išsivystanti po

orofaringinės infekcijos ir pasirieškianti bakteremija, vidinės jungo venos tromboplebitu bei infekcijos išplitimu

orofaringinės infekcijos. Pagrindinis sukėlėjas yra Fusobacterium necrophorum, tačiau nustatomi ir kiti

mikroorganizmai. Liga dažniausiai prasideda nuo lokalios infekcijos ir gali progresuoti į sisteminį procesą, neretai

pažeisdama plaučius. Diagnostika grindžiama klinikinių, laboratorinių ir vaizdinių tyrimų visuma, nes specifinių

diagnostinių kriterijų nėra. Gydymo pagrindą sudaro ilgalaikė antibiotikų terapija, o intervencinis gydymas ir

antikoaguliacinė terapija taikomi individualiai.

Išvados. Lemierre sindromas išlieka sunkiai atpažįstama būklė, todėl klinikinis budrumas ir ankstyvas įtarimas

yra itin svarbūs siekiant sumažinti sunkių komplikacijų riziką.

Raktažodžiai: Lemierre sindromas; Fusobacterium necrophorum; jungo venos trombozė; sepsis

ir infekcijos išplitimas į kitus organus, dažniausiai

plaučius, susiformuojant pūliniams ar kitoms

pūlingoms komplikacijoms [1,2]. Šis klinikinis

sindromas pirmą kartą detaliai aprašytas 1936 m.,

kai Andre Lemierre pateikė pacientų seriją, kurioje

aprašė būdinga ligos eigą – nuo pirminės ryklės

infekcijos iki sisteminio septinio proceso su tolimų

pūlinių formavimusi [3].

Ilgą laiką šis sindromas buvo laikomas reta ir

praktiškai išnykusia būkle, tačiau pastaraisiais

progresuojanti ir komplikuota [1,5]. Nepaisant

gydymo pažangos, Lemierre sindromas išlieka

kliniškai reikšmingas dėl galimų sunkių

komplikacijų ir išliekančio mirštamumo [6,7].

Papildomų iššūkių kelia tai, kad iki šiol nėra

vieningos šio sindromo apibrėžties – skirtinguose

šaltiniuose nevienodai vertinami diagnostiniai

kriterijai, apimantys mikrobiologinius, radiologinius

ir klinikinius aspektus [2]. Be to, pradiniai

simptomai dažnai primena įprastas viršutinių

2. Metodika

Mokslinių straipsnių paieška atlikta “Pubmed”

duomenų bazėje. Paieškai naudoti raktažodžiai:

nustatymą neretai apsunkina anksti pradėtas

gydymas antibiotikais bei sudėtingesnis anaerobinių

bakterijų išskyrimas, todėl praktikoje etiologija

dažnai vertinama remiantis klinikinių ir radiologinių

duomenų visuma [13]

Infekcijai plintant iš pirminio židinio, bakterijos

pasiekia parafaringinę sritį ir gretimas venines

struktūras tiesiogiai per audinius, taip pat

limfogeniniu ar hematogeniniu keliu [18–20].

Dažniausiai pažeidžiama vidinė jungo vena, kurioje

trombocitų agregaciją ir aktyvinti krešėjimo

kaskadą, todėl pažeistoje venoje susidaro trombas,

kuriame kaupiasi mikroorganizmai ir uždegiminės

ląstelės [13,19]. Tokiu būdu susiformuoja

infekuotas trombas, kuris ne tik palaiko vietinį

uždegimą, bet ir tampa nuolatiniu bakterijų šaltiniu.

Iš šio trombo bakterijos kartu su trombinėmis

masėmis gali patekti į kraujotaką ir išplisti į tolimus

organus, kur susidaro nauji pūlingi židiniai.

Dažniausiai pažeidžiami plaučiai, tačiau infekcija

konkretų sukėlėją ar nustatyti jungo venos

trombozę, todėl Lemierre sindromo etiologinės ir

diagnostinės ribos išlieka diskusijų objektu [13,19].

nustatomi naujai atsiradę ar progresuojantys

tromboemboliniai reiškiniai, daliai išgyvenusiųjų

išlieka ilgalaikiai neurologiniai ar funkciniai

sutrikimai [22].

3.3. Diagnostika

Lemierre sindromo diagnozė nustatoma vertinant

klinikinių, laboratorinių ir vaizdinių tyrimų visumą,

nes nėra vieno patikimo požymio, leidžiančio ją

patvirtinti [19]. Klinikinis įtarimas dažniausiai kyla,

nustatoma jau išplitus infekcijai ar atsiradus

komplikacijoms [22,24].

Laboratoriniai tyrimai paprastai rodo ryškų

uždegiminį atsaką – nustatoma leukocitozė su

neutrofilija ir padidėjęs C reaktyviojo baltymo

kiekis (CRB), taip pat gali būti nustatomi organų

funkcijos sutrikimo požymiai [12]. Šie rodikliai nėra

specifiniai, tačiau padeda įvertinti sisteminės

infekcijos mastą ir ligos sunkumą [12,19].

Mikrobiologiniai tyrimai yra svarbūs diagnozei

klaidingai neigiamus tyrimų atsakymus [13,24]. Be

to, daliai pacientų sukėlėjas nenustatomas arba

identifikuojami kiti mikroorganizmai, todėl

antibiotikų terapija pradėta anksti [13,19]. Dėl šių

priežasčių diagnozė negali būti grindžiama vien šiuo

modeliu ir turi būti nustatoma įvertinus visus

klinikinius bei tyrimų duomenis, atsižvelgiant į ligos

eigą ir galimą komplikacijų vystymąsi [19].

3.4. Gydymas

Gydant Lemierre sindromą svarbiausia yra laiku

pradėti antibiotikų terapiją, nes ji leidžia suvaldyti

infekciją ir sumažina komplikacijų riziką [26]. Kitos

dažniausiai pasirenkami plataus spektro β

laktaminiai preparatai, derinami su metronidazolu

[18,26]. Klinikinėje praktikoje dažnai taikomi

piperacilino ir tazobaktamo derinys, karbapenemai

arba ceftriaksono ir metronidazolo kombinacija [8].

Nors Fusobacterium necrophorum dažnai būna

jautrus penicilinui, dėl aprašytų gydymo nesėkmių

dažniau pasirenkami β laktamazėms atsparūs

antibiotikai [12,14].

Antibiotikų vartojimo trukmė aiškiai nestandarti-

pokyčius [12].

Chirurginis gydymas taikomas selektyviai ir

priklauso nuo klinikinės situacijos [8,23].

Susiformavus pūliniams ar kitiems lokalizuotiems

klinikinių ir tyrimų duomenų visuma. Antibiotikų

terapija išlieka svarbiausiu gydymo metodu, o kitos

priemonės taikomos individualiai, atsižvelgiant į

ligos eigą.

Literatūros šaltiniai

1. Lee W Sen, Jean SS, Chen FL, Hsieh SM,

Hsueh PR. Lemierre’s syndrome: A forgotten and

re-emerging infection. Journal of Microbiology,

Immunology and Infection. 2020 Aug 1;53(4):513–

3. Osowicki J, Kapur S, Phuong LK, Dobson

S. The long shadow of Lemierre’s syndrome.

Journal of Infection. 2017 Jun 1;74:S47–53.

doi:10.1016/S0163-4453(17)30191-3 PubMed

PMID: 28646962.

4. Valerio L, Zane F, Sacco C, Granziera S,

Nicoletti T, Russo M, et al. Patients with Lemierre

syndrome have a high risk of new thromboembolic

complications, clinical sequelae and death: an

analysis of 712 cases. J Intern Med. 2021 Mar

doi:10.3390/PEDIATRIC16010018 PubMed

PMID: 38535514.

6. Amarnani S, Ranjan A. Lemierre’s

Syndrome: A Lethal Complication of Acute

Lemierre’s syndrome variant of the gut. BMJ Case

Rep. 2017;2017. doi:10.1136/BCR-2017-221567

PubMed PMID: 29054895.

15. Laurencet ME, Rosset Zufferey S,

Schrenzel J. Atypical presentation of Lemierre’s

syndrome: case report and literature review. BMC

Infect Dis. 2019 Oct 21;19(1). doi:10.1186/S12879-

019-4538-6 PubMed PMID: 31638919.

16. Roos M, Harris T, Seedat R. Fatal

Lemierre’s syndrome as a complication of chronic

Dis (Lond). 2020 Mar 3;52(3):143–51.

doi:10.1080/23744235.2019.1691255 PubMed

PMID: 31749395.

18. Sacco C, Zane F, Granziera S, Holm K,

Creemers-Schild D, Hotz MA, et al. Lemierre

Syndrome: Clinical Update and Protocol for a

Systematic Review and Individual Patient Data

Meta-analysis. Hamostaseologie. 2019;39(1):76–

86. doi:10.1055/S-0038-1654720 PubMed PMID:

30071559.

A, Desmet G. Lemierre’s syndrome: a case study

with a short review of literature. Acta Clin Belg.

2019 May 4;74(3):206–10.

Greco A, Cattaneo CG, et al. Antibiotic and

Anticoagulation Therapy in Lemierre’s Syndrome:

Case Report and Review. J Chemother. 2019 Jan

2;31(1):42–8.

doi:10.1080/1120009X.2018.1554992 PubMed

PMID: 30773133.