Cancer as a cause of an atypical autoimmune rheumatologic disease – a case report

Full article

https://doi.org/10.53453/ms.2026.6.6

Cancer as a cause of an atypical autoimmune rheumatologic disease:
a case report
Ugnė Brazauskaitė
1
, Dalia Miltinienė
2
1
Vilnius University, Faculty of Medicine, Vilnius, Lithuania
2
Vilnius University, Faculty of Medicine, Institute of Clinical Medicine, Clinic of Rheumatology, Traumatology
Orthopaedics and Reconstructive Surgery, Vilnius, Lithuania
Abstract
Introduction. Dermatomyositis is a rare autoimmune disease characterized by proximal muscle weakness and
characteristic skin manifestations. Due to clinical heterogenity and overlapping syndromes its diagnosis may be
challenging. Dermatomyositis is also associated with an increased risk of malignancy, particularly within the first
years after diagnosis, and may present as a paraneoplastic syndrome. The aim of this study was to present a clinical
case of dermatomyositis associated with serous carcinoma of the fallopian tube and to highlight diagnostic challenges
and the importance of malignancy screening. An analysis of a single clinical case was performed. Clinical presentation,
laboratory findings, imaging studies, histopathological data and treatment response were evaluated. A literature search
was conducted in the PubMed database using keywords and their combinations: „dermatomyositis“, „paraneoplastic“,
„malignancy“, „cancer“, „carcinoma“.
Clinical case presentation. A 70-year-old woman presented with progressive muscle weakness, dysphagia, and
persistent skin manifestations. Initial findings suggested systemic lupus erythematosus; however, the disease course
was atypical and resistant to standard treatment. Myositis-specific antibodies (anti-TIF- γ, anti-Ku) were detected,
raising suspicion of dermatomyositis. Despite initialy negative oncological screening, repeated imaging revealed a
mass in the greater omentum. Histopathological examination confirmed high-grade serous carcinoma of the fallopian
tube.
Conclusion. This case highlights the diagnostic complexity of dermatomyositis and its association with malignancy.
Repeated and comprehensive malignancy screening is essential in patients with atypical or treatment resistant disease.
Keywords: dermatomyositis, paraneoplastic syndrome, fallopian tube carcinoma, autoimmune disease, malignancy.
Journal of Medical Sciences. 18 Jun, 2026 - Volume 14 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
Medical Sciences 2026 Vol. 14 (4), p. 56-63, https://doi.org/10.53453/ms.2026.6.6
56
Vėžys kaip netipiškos autoimuninės reumatologinės ligos priežastis:
atvejo aprašymas
Ugnė Brazauskaitė
1
, Dalia Miltinienė
2
1
Vilniaus Universitetas, Medicinos fakultetas, Vilnius, Lietuva
2
Vilniaus Universitetas, Medicinos fakultetas. Klinikinės medicinos institutas, Reumatologijos, traumatologijos
ortopedijos ir rekonstrukcinės chirurgijos klinika, Vilnius, Lietuva
Santrauka
Įvadas. Dermatomiozitas yra reta autoimuni liga, kuriai būdingas proksimalinių raumenų silpnumas ir odos
simptomai. Dėl klinikinių požymių heterogeniškumo ir persidengiančių sindromų ligos diagnozė gali būti sudėtinga.
Dermatomiozitas susijęs su padidėjusia piktybinių navikų rizika, ypač pirmaisiais metais po diagnozės, ir gali
pasireikšti kaip paraneoplastinis sindromas. Šio straipsnio tikslas pristatyti klinikinį paraneoplastinio
dermatomiozito, susijusio su serozine kiaušintakių karcinoma, atvejį ir pabrėžti diagnostikos iššūkius bei piktybinių
navikų patikros svarbą. Atlikta vieno klinikinio atvejo analizė, įvertinti klinikiniai simptomai, laboratoriniai
duomenys, vaizdiniai tyrimai ir atsakas į gydymą. Atlikta literatūros apžvalga PubMed duomenų baje, naudojant
raktažodžius ir jų derinius: „dermatomyositis“, „paraneoplastic“, „malignancy“, „cancer“, „carcinoma“.
Atvejo pristatymas. 70 metų moteris kreipėsi l progresuojančio raumenų silpnumo, disfagijos ir nuolatinių odos
pažeidimų. Pradiniai duomenys leido galvoti apie sisteminę raudonąją vilkligę, tačiau ligos eiga buvo netipiška ir
rezistentiška gydymui. Aptikti miozitui būdingi antikūnai (anti-TIF- γ, anti-Ku), keliantys įtarimą dėl dermatomiozito.
Nepaisant pradinio neigiamo onkologinio tyrimo rezultato, pakartotiniai tyrimai atskleidė darinį didžiojoje taukinėje.
Histopatologinis tyrimas patvirtino aukštos diferenciacijos serozinę kiaušintakių karcinomą.
Išvados. Šis atvejis pabrėžia dermatomiozito diagnostikos sudėtingumą ir jo ryšį su piktybiniais navikais. Pakartotinis
ir išsamus piktybinių navikų patikrinimas yra būtinas pacientams, sergantiems netipine arba gydymui atsparia ligos
forma.
Raktažodžiai: dermatomiozitas, paraneoplastinis sindromas, kiaušintakių karcinoma, autoimuninė liga, piktybiniai
navikai.
Journal of Medical Sciences. 18 Jun, 2026 - Volume 14 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
57
1. Įvadas
Dermatomiozitas - tai idiopatinė autoimuni
jungiamojo audinio liga, dažniausiai pasireiškianti
proksimalinių raumenų silpnumu ir odos bėrimais [1].
Tai reta liga, kurios dažnis kai kuriais tyrimais vos
9.63 atvejai 1 000 000 gyventojų [2]. Dėl šios ligos
klinikinių požymių heterogeniškumo ir kitų, kartu
esančių sindromų persidengimo, ligos diagnostika gali
būti sudėtinga [3]. Taip pat dermatomiozitas yra
susijęs su didesne piktybinių ligų rizika, lyginant su
bendra populiacija, ypač pirmaisiais metais po
diagnozės. Dažniausiai tai kiaušidžių, krūtų, storosios
žarnos, odos ar nosiaryklės vėžys [4]. Šiame
straipsnyje pristatomas paraneoplastinio
dermatomiozito klinikinis atvejis, susijęs su
kiaušintakio serozine karcinoma.
Straipsnyje atlikta restrospektyvinė vieno klinikinio
atvejo analizė. Vertinti klinikiniai simptomai,
laboratorinių ir imunologinių tyrimų duomenys,
vaizdiniai tyrimai, histopatologiniai radiniai, taikytas
gydymas ir atsakas. Atlikta literatūros apžvalga
PubMed duomenų bazėje, naudojantis raktažodžiais ir
kombinacijomis: „dermatomyositis“,
„paraneoplastic“, „malignancy“, „cancer“,
„carcinoma“. Atrinkti ir analizuoti anglų kalba
publikuoti straipsniai, susiję su dermatomiozito
klinikiniais požymiais, diagnostikos ypatumais, sąsaja
su piktybinėmis ligomis, autoantikūnų reikšme bei
onkologinės patikros rekomendacijomis.
2. Atvejo pristatymas
70 metų pacientė kreipėsi į gydymo įstaigą l
progresuojančio raumenų silpnumo, pykinimo, apetito
stokos, apsunkinto rijimo bei odos problemų: niežulio
(ypač skalpo srityje), paraudimo, skausmo, taip pat
plaukų slinkimo. Pirmą kartą odos simptomai
pacientei pasireiškė 68 metų amžiuje, kai atsirado
niežtintis bėrimas antakių ir kaktos srityse,
periorbitalinis patinimas, paraudimas. Tuomet skyrus
10 dienų metilprednizolono kursą mažėjančia
(pradedant nuo 32 mg/d) schema, laikinai stebėtas
teigiamas efektas.
Po kelių mėnesių pacientė buvo konsultuota gydytojo
reumatologo. Atliktuose tyrimuose ANA
(antinukleariniai antikūnai) buvo teigiami (1:160,
stebimas grūdėtas švytėjimas), anti-dsDNR (antikūnai
prieš dvigrandę DNR), ANCA (antineutrofiliniai
citoplazminiai antikūnai) neigiami. Uždegiminiai
rodikliai buvo normos ribose. Atlikus odos prakalo
biopsiją kaktos srities odos nustatyti morfologiniai
pakitimai artimi raudonajai vilkligei. Skyrus
metilprednizoloną 8 mg/d. bėrimai toliau progresavo.
Pakartotinės reumatologo konsultacijos metu
suformuota sisteminės raudonosios vilkligės
diagnozė, tęstas gydymas metilprednizolonu 4-8 mg/d.
ir plakveniliu 400 mg/d., tačiau gydymo fone būklė
pablogėjo, bėrimai išplito į kūno odą.
Per tris mėnesius bėrimai kiek pagerėjo, tačiau pradėjo
slinkti plaukai, atsirado raumenų skausmai, bendras
silpnumas. Nuspręsta tęsti gydymą metilprednizolonu,
12 mg doze. Pakartotinai atlikus odos prakalo biopsiją
dekoltė ir žasto bėrimų, histologinis tyrimas teigė,
kad pokyčiai galėtų būti suderinami su sisteminės
raudonosios vilkligės diagnoze. Po trijų mėnesl
progresuojančios būklės, skirtas gydymas 80 mg
metilprednizolono pulsterapija, vėliau tęstas 24 mg
p/os. Gydymo fone bėrimai kiek sumažėjo.
Kitų metų eigoje pacientė 4 kartus buvo
hospitalizuota. Skirtas gydymas metilprednizolonu
24-20 mg/d., vėliau po kelių mėnesių dozė sumažinta.
Atliktame tiesioginės imunofluorescenijos tyrime
sveikos odos šalia bėrimo nustatytas raudonajai
vilkligei būdingas švytėjimas. Konsiliumo metu,
remiantis nusiskundimais, klinikiniais duomenimis,
Journal of Medical Sciences. 18 Jun, 2026 - Volume 14 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
58
laboratorinių tyrimų rezultatais bei odos biopsijų
histologijos preparatų peržiūra, pritarta raudonosios
vilkligės diagnozei, rekomenduota mažinti
metilprednizolono dozę ir pradėti gydymą
metotreksatu.
Vartojant metotreksatą odos būklė negerėjo. Esant
rezistentiškai gydymui ligos formai, kliniškai negalint
atmesti dermatomiozito be miozito diagnozės,
pacientė buvo pakartotinai hospitalizuota. Atliktuose
laboratoriniuose tyrimuose kreatinkinazė normos
ribose, tačiau teigiami miozitų žymenys: Anti-Tif1γ
3+, Anti-Ku 3+. Hospitalizacijos metu pacientei
skirtas sisteminis gydymas prednizolonu 40 mg p/os ir
plakveniliu 400 mg/d. Gydymo eigoje odos būklė
pablogėjo, paryškėjo bėrimų eritema, atsirado naujų
plokštelių žastų, šlaunų odoje, atsirado akių vokų
edema, todėl plakvenilis nutrauktas. Nuspręsta skirti
III eilės gydymą mofetilio mikofenolatu (MMF) 500
mg x 2 k./d., tačiau nesant efekto ir blogėjant pacientės
savijautai ir odos būklei, MMF vartojimas po 2 sav.
buvo nutrauktas.
Po metų dėl blogėjančios odos būklės gydyta
Dermatovenerologijos skyriuje, taikytas gydymas
deksametazono infuzijomis 12 mg/d. Įtariant
vyraujančią reumatologinę patologiją, nutarta pacientę
perkelti į Reumatologijos skyrių. anamnezės
vertinant, kad anksčiau skirtų gydymų fone pacientės
būklė išliko blogėjanti, skyriuje pradėtos
plazmaferezės (atlikta 6 kartus), palaipsniui mažintos
steroidų dozės - stebėtas neženklus odos pagerėjimas.
Atliktoje raumens biopsijoje nustatyta normali
raumens struktūra, seilių liaukų biopsijoje Sjogreno
sindromo histologinių požymių nerasta. Atliktoje viso
kūno kompiuterinėje tomografijoje onkoproceso
požymių nerasta. Papildomai skirtas azatioprinas 50
mg/d.
1 pav. Odos požymiai būdingi dermatomiozitui
2 pav. Odos požymiai būdingi dermatomiozitui
3 pav. Odos požymiai būdingi dermatomiozitui
Journal of Medical Sciences. 18 Jun, 2026 - Volume 14 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
59
Išliekant neaiškiai diagnozei, po mėnesio pacientė
pakartotinai hospitalizuojama diagnozės patikslinimui
ir gydymo korekcijai. Įvertinus, kad yra ir sisteminės
raudonosios vilkligės (bėrimas, karščiavimas, odos
histologiniai pakitimai, teigiami ANA), ir
dermatomiozito (teigiami miozito antikūnai, raumenų
silpnumas, būdingi odos pakitimai) klinikin
požymių, pacientei nustatoma persidengiančio
sindromo (sisteminė raudonoji vilkligė ir
dermatomiozitas) diagnozė. Atsižvelgiant į
dinamikoje blogėjančią pacientės būklę ir anksčiau
taikyto gydymo (plakvenilio, metotreksato,
mikofenolato mofetilio, steroidų, azatioprino,
plazmaferezių) neefektyvumą, reumatologų
konsiliumo metu nuspręsta skirti ir dermatomiozitą, ir
SRV veikiantį vaistą - CD20 blokatorių rituksimabą.
Po pirmų dviejų infuzijų (skirta po 500 mg du kartus
su dviejų savaičių pertrauka) buvo stebimas tik dalinis
atsakas, todėl nuspręsta atlikti pakartotinį onkologinį
ištyrimą. Atlikus viso kūno KT, nustatytas darinys
didžiojoje taukinėje. Darinio bioptate nustatyta aukšto
laipsnio (G3) serozinė papilinė karcinoma. Įtariant
pirminį kiaušintakio naviką, pacientė nukreipta
chirurginiam gydymui. Operacijos metu buvo
matomas dešinio kiaušintakio distalinis galas su
navikiniais pakitimais. Pašalinta gimda su priedais,
taukinė. Histologinio tyrimo atsakymas dešinio
kiaušintakio aukšto piktybiškumo serozinė karcinoma,
pT3c LVI0, kiaušintakio serozinė intraepitelinė
karcinoma (STIC).
3. Literatūros apžvalga
Dermatomiozitas (DM) yra idiopatinė uždegiminė
miopatija, kuriai būdingos specifinės odos
manifestacijos, proksimalinis raumenų silpnumas ir
kiti sisteminiai pažeidimai [3]. Dažniausiai DM
paveikia asmenis tarp 40 ir 50 metų amžiaus ir yra
dažnesnis tarp vyrų. DM etiologija nėra iki galo
suprasta, tačiau manoma, kad išsivystymui įtaką turi
genetiniai, imunologiniai ir aplinkos faktoriai, tokie
kaip tam tikri ŽLA tipai, virusai, kai kurie vaistai bei
UV radiacija. Dermatomiozito patofiziologija remiasi
humoralinio imuniteto atsaku prieš raumenų
kapiliarius ir arteriolių endotelį. Komplemento
sistemos kompleksai nusėda ant kraujagyslių sienelių
taip sukeldami uždegimą. Laikui gant raumenų
skaidulos atrofuoja, o kraujagyslių tinklas retėja [2].
3.1. Klinika
Odos pažeidimas kliniškai pasireiškia kaip Gottrono
papulės ant plaštakų nugarinių paviršių bei
periorbitalinė edema ir veido ertema, vadinama
heliotropiniu bėrimu. Taip pat gali būti matomas
bėrimas ant krūtinės ir užpakalinės kaklo pusės, bei
periungualinė edema ir teleangiektazijos, sustorėjusi
pirštų ir plaštakų oda (“mechaniko rankos”) [5].
Proksimalinių raumenų silpnumas gali pasireikšti
disfagija, sunkumu bėgant, lipant laiptais, keliantis
nuo žemės ar keliant rankas [6]. DM gali pažeisti ir
kitas sistemas, tokias kaip plaučių (intersticinė plaučių
liga), širdies (diastolinė disfunkcija, miokarditas,
aritmijos) ir gastrointestinė sistema (peristaltikos
pokyčiai, perforacija) [2].
3.2. Diagnostika
Pacientų, su įtariamu DM, pirminė apžiūra turėtų
apimti detalią anamnezę bei fizinę apžiūrą, kurioje
turėtų būti išsami odos apžiūra bei raumenų jėgos
įvertinimas. Laboratoriniuose tyrimuose, serumo
kreatinkinazės (CK) aktyvumas dažnai padidėjęs, taip
pat 60% pacientų randami specifiniai miozito
antikūnai, tokie kaip MDA-5, NXP-2, Mi-2, TIF1-γ,
SAE-1 [5]. DM diagnostika remiasi 2017 m.
EULAR/ACR klasifikacijos kriterijais, į kuriuos įeina
Journal of Medical Sciences. 18 Jun, 2026 - Volume 14 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
60
klinikiniai, laboratoriniai ir histopatologiniai tyrimų
rodikliai. Kiekvienam rodikliui, kaip pavyzdžiui odos
simptomui, raumenų silpnumo išsidėstymui, biopsijos
radiniui priskiriami balai, kurie susumuoti atspindi
uždegiminės miopatijos tikimybę. Pacientams,
sergantiems DM, svarbiausi odos požymiai yra
heliotropinis bėrimas, Gottrono papulės ir Gottrono
ženklas. Taip pat raumenų pažeidimo simptomai,
tokie kaip proksimalinis raumenų silpnumas, disfagija
bei padidėjęs CK aktyvumas. Raumenų biopsijos
duomenys, pavyzdžiui, perifascikulinė atrofija ar
uždegiminiai infiltratai taip pat tvirtina diagnozę [7].
3.3. DM ir piktybinė liga
Dermatomiozitas asocijuojamas su padidinta
onkologinių ligų rizika. Didžiausia rizika piktybinėms
ligos atsirasti yra pirmi dveji metai po diagnozės ir
išlieka laikui bėgant. Kiti rizikos faktoriai susirgti
piktybine liga sergant DM yra vyresnis amžius,
vyriška lytis, sunkios odos manifestacijos, disfagija,
rezistentiška gydymui ligos forma, kitos piktybinės
ligos anamnezėje [6]. Manoma, kad šios sąsajos
mechanizme dalyvauja komplemento sistemos
aktyvacija, kuri sukelia kapiliarų pažeidimą ir tolesnį
uždegimą dėl raumenų išemijos. Uždegimines
reakcijas odoje ir raumenyse taip pat lydi degiminių
autoantigenų ekspresija, kurias medijuoja navikinės
ląstelės [8]. Svarbu pabrėžti, kad lėtinis uždegimas
didina piktybinių ligų riziką ir yra laikomas galimu
onkologinio proceso žymeniu.
Apie 25% dermatomiozito atvejų yra susiję su
piktybiniais navikais. Dažniausiai nustatomi plaučių,
skrandžio, kasos, gimdos kaklelio, kiaušidžių, krūties
ar šlapimo pūslės navikai ir limfomos. Piktybinių
navikų rizika didėja su amžiumi [9].
Nustatyta, kad tam tikri autoantikūnų tipai gali būti
susiję su padidėjusia piktybinių ligų rizika.
Stipriausias ryšys su onkologiniais susirgimais
nustatytas pacientams turintiems anti-TIF1-γ ir anti-
NXP2 antikūnus [1]. TIF1 yra naviko supresoriaus
baltymas, veikiantis kaip transkripcijos korepresorius.
Anti-TIF1 antikūnų nustatymas turi 58% teigiamą
prognozinę vertę su vėžiu susijusiam dermatomiozitui.
Šie antikūnai siejami su solidinių ir hematologinių
piktybinių navikų išsivystymu. NXP2 yra baltymas,
dalyvaujantis branduolio funkcijose, įskaitant
transkripciją ir RNR metabolizmą. Suaugusiems,
sergantiems anti-NXP-2 teigiamu DM nustatoma
padidėjusi piktybinių navikų rizika, tačiau dažnis
mažesnis nei anti-TIF- γ seropozityvumo atveju [2].
3.4. Piktybinių ligų diagnostika DM pacientams
Dėl DM sąsajos su piktybinėmis ligomis itin svarbu
visus pacientus nuosekliai tirti dėl galimo
onkoproceso. Pacientams rekomenduojama kasmet
atlikti išsamią anamnezės ir objektyvaus ištyrimo
analizę, bendrus laboratorinius tyrimus. Taip pat
rekomenduojama atlikti amžių ir lytį atitinkančius
onkologinės patikros tyrimus: kolonoskopija, krūtinės
ląstos rentgenograma vyresniems nei 50 metų
pacientams, vyrams rekomenduojamas prostatos ir
sėklidžių ištyrimas, o moterims transvaginalinė
echoskopija, mamografija ir gimdos kaklelio
citologinis tyrimas. Esant pakitimams
rekomenduojama plėstinė diagnostika, atliekant
krūtinės ląstos, pilvo ir dubens kompiuterinę
tomografiją [10].
3.5. Gydymas
Pagrindinis DM gydymas yra gliukortikosteroidai
(GKK). Lengvesniais atvejais skiriama 0.5–1.0 mg/kg
per dieną dozė, kuri palaipsniui mažinama pagal ligos
atsaką. Esant sunkesniems atvejams, kuriems
reikalinga hospitalizacija, skiriamos didesnės dozės
Journal of Medical Sciences. 18 Jun, 2026 - Volume 14 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
61
intraveniškai. Dažnausiai tai metilprednizolono
pulsterapija. Kartu su GKK skiriami ir
imunomoduliatoriai, tokie kaip metotreksatas,
azatioprinas, mikofenolato mofetilis. Kalcineurino
inhibitoriai, takrolimuzas ir ciklosporinas, ilgai
veikiantis kortikotropinas taip pat gali būti veiksmingi.
Intraveninis imunoglobulinas taikomas ypač sunkiai ir
gydymui atspariai DM formai gydyti, dažnai kartu su
GKK pulsterapija, kaip ir rituksimabas [11].
4. Išvados
Aptariamas klinikinis atvejis iliustruoja DM
diagnostikos sudėtingumą ir svarbią sąsają su
piktybinėmis ligomis. Pacientei ilgą laiką dominavo
odos simptomai, klinikinė eiga buvo netipiška,
progresuojanti ir rezistentiška įprastam
dermatomiozito gydymui. Šiame kontekste ypač
reikšmingi buvo anti-TIF- γ antikūnai, kurie siejami su
padidėjusia onkologinių ligų rizika, taip pat vyresnis
pacientės amžius ir nepakankamas atsakas į gydymą.
Nors pirminio onkologinio tyrimo metu onkoprocesas
nebuvo nustatytas, pakartotinis ištyrimas galiausiai
leido diagnozuoti dešinio kiaušintakio aukšto
piktybiškumo serozinę karcinomą. Šis atvejis
pabrėžia, kad DM gali pasireikšti kaip
paraneoplastinis sindromas, o neigiami pirminiai
tyrimai neatmeta naviko tikimybės. Pacientams,
turintiems onkologinės ligos rizikos požymių, būtinas
ne tik pradinis, bet ir nuoseklus, pakartotinis ištyrimas,
ypač kai liga progresuoja ar išlieka atspari gydymui.
Literatūros šaltiniai
1. Hu T, Vinik O. Dermatomyositis and malignancy.
Can Fam Physician. 2019 Jun;65(6):409-411. PMID:
31189628; PMCID: PMC6738379.
2. Qudsiya Z, Waseem M. Dermatomyositis. [Updated
2023 Aug 7]. In: StatPearls [Internet]. Treasure Island
(FL): StatPearls Publishing; 2026 Jan-. Available
from:
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/books/NBK558917/.
3. Madeline E. DeWane, Reid Waldman, Jun Lu,
Dermatomyositis: Clinical features and pathogenesis,
Journal of the American Academy of Dermatology,
Volume 82, Issue 2, 2020, Pages 267-281, ISSN 0190-
9622.
4. Dalakas MC. Inflammatory muscle diseases. N Engl
J Med. 2015 Apr 30;372(18):1734-47.
5. Schmidt J. Current Classification and Management
of Inflammatory Myopathies. J Neuromuscul Dis.
2018;5(2):109-129.
6. Kamperman RG, van der Kooi AJ, de Visser M,
Aronica E, Raaphorst J. Pathophysiological
Mechanisms and Treatment of Dermatomyositis and
Immune Mediated Necrotizing Myopathies: A
Focused Review. Int J Mol Sci. 2022 Apr
13;23(8):4301.
7. Lundberg IE, Tjärnlund A, Bottai M, Werth VP,
Pilkington C, de Visser M, Alfredsson L, Amato AA,
Barohn RJ, Liang MH, Singh JA, Aggarwal R,
Arnardottir S, Chinoy H, Cooper RG, Dankó K,
Dimachkie MM, Feldman BM, Garcia-De La Torre I,
Gordon P, Hayashi T, Katz JD, Kohsaka H,
Lachenbruch PA, Lang BA, Li Y, Oddis CV, Olesinska
M, Reed AM, Rutkowska-Sak L, Sanner H, Selva-
O'Callaghan A, Song YW, Vencovsky J, Ytterberg SR,
Miller FW, Rider LG; International Myositis
Classification Criteria Project Consortium, the
Euromyositis Register, and the Juvenile
Dermatomyositis Cohort Biomarker Study and
Repository (UK and Ireland). 2017 European League
Against Rheumatism/American College of
Rheumatology Classification Criteria for Adult and
Juvenile Idiopathic Inflammatory Myopathies and
Their Major Subgroups. Arthritis Rheumatol. 2017
Journal of Medical Sciences. 18 Jun, 2026 - Volume 14 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
62
Dec;69(12):2271-2282. doi: 10.1002/art.40320. Epub
2017 Oct 27. Erratum in: Arthritis Rheumatol. 2018
Sep;70(9):1532.
8. Psomiadou V, Gkegkes ID, Iavazzo C.
Dermatomyositis and/or polymyositis as a
paraneoplastic manifestation of ovarian cancer: a
systematic review. Contemp Oncol (Pozn).
2020;24(4):252-257.
9. Guo J, Lei T, Yu X, Wang P, Xie H, Jian G, Zhang
Q, Qing Y. Analysis of the Potential Link Between
Dermatomyositis and Cancer. J Inflamm Res. 2024
Dec 3;17:10163-10182.
10. Zerdes I, Tolia M, Nikolaou M, Tsoukalas N,
Velentza L, Hajiioannou J, Mitsis M, Kyrgias G. How
can we effectively address the paraneoplastic
dermatomyositis: Diagnosis, risk factors and treatment
options. J BUON. 2017 Jul-Aug;22(4):1073-1080.
PMID: 28952230.
11. Cassard L, Seraly N, Riegert M, Patel A,
Fernandez AP. Dermatomyositis: Practical Guidance
and Unmet Needs. Immunotargets Ther. 2024 Mar
6;13:151-172.
Journal of Medical Sciences. 18 Jun, 2026 - Volume 14 | Issue 4. Electronic - ISSN: 2345-0592
63